- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2020-03-17
- Bylos Nr.
- e2A-373-945/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 2-69-3-12638-2019-2
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Marius Bartninkas
- Ieškovas
- A. C.
- Atsakovas
- uždarajai akcinei bendrovei „Dvirtex“
- Kategorijos
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Marius Bartninkas
apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo A. C. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2019 m. lapkričio 18 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo A. C. ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Dvirtex“ dėl darbo bylos nagrinėjimo teisme.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovas ieškiniu prašė skirti atsakovei baudą už Lietuvos Respublikos Valstybinės darbo inspekcijos Kauno darbo ginčų komisijos (toliau – DGK) 2019 m. balandžio 30 d. sprendimo Nr. DGKS-2453 neįvykdymą – po 500 Eur už kiekvieną savaitę nuo sprendimo priėmimo dienos iki jo įvykdymo dienos, bet ne ilgiau kaip už šešis mėnesius. Ieškinyje nurodoma, kad DGK 2019 m. balandžio 30 d. priėmė sprendimą, kuriuo pripažino ieškovo atleidimą iš darbo neteisėtu, konstatavo darbo sutarties nutraukimą DGK sprendimu jo įsiteisėjimo dieną, priteisė ieškovui iš atsakovės 3 577,64 Eur vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką nuo 2019 m. vasario 20 d. iki sprendimo priėmimo dienos (2019 m. balandžio 30 d.) ir po 76,12 Eur už kiekvieną paskesnę darbo dieną, taikant penkių darbo dienų savaitės grafiką, iki sprendimo įvykdymo dienos, bet ne ilgiau kaip už vienerius metus, 418,66 Eur atostogų kompensaciją už priverstinės pravaikštos laiką ir 500 Eur neturtinės žalos atlyginimo. Atsakovė tik iš dalies įvykdė DGK sprendimą – sumokėjo 3 577,64 Eur už priverstinės pravaikštos laiką iki DGK sprendimo priėmimo dienos, 418,66 Eur atostogų kompensaciją ir 500 Eur neturtinės žalos atlyginimo, tačiau nesumokėjo už priverstinės pravaikštos laiką nuo DGK sprendimo priėmimo dienos iki ieškovo atleidimo iš darbo įsiteisėjusiu DGK sprendimu dienos 2019 m. gegužės 30 d. (po 76,12 Eur už kiekvieną darbo dieną), taip pat po 76,12 Eur už kiekvieną paskesnę darbo dieną nuo 2019 m. gegužės 31 d. iki sprendimo įvykdymo dienos.
Atsiliepimas
2. Atsakovė atsiliepimu su ieškiniu nesutiko ir nurodė bylą nagrinėjant DGK ieškovo reikalavimų neginčijusi. DGK 2019 m. balandžio 30 d. sprendimo rezoliucinė dalis buvo paskelbta be tikslių priteisiamų sumų, nurodant, kad priteistos sumos bus apskaičiuotos surašant sprendimą ir sprendimas šalims bus išsiųstas per 10 darbo dienų nuo sprendimo priėmimo dienos. Atsakovė, siekdama kuo skubiau įvykdyti sprendimą, pati suskaičiavo išmokėtinas sumas ir jas pervedė ieškovui, kadangi iki DGK sprendimo gavimo šių sumų tiksliai nežinojo. 2019 m. gegužės 14 d. gavusi DGK sprendimą, atsakovė 2019 m. gegužės 15 d. papildomai išmokėjo 118,46 Eur sumą. 500 Eur bauda už kiekvieną pradelstą savaitę, t. y. 1 000 Eur, yra visiškai neproporcinga vėliau išmokėtai 118,46 Eur sumai, kuri nebuvo sumokėta ieškovui ne dėl atsakovės kaltės.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
3. Kauno apylinkės teismas 2019 m. lapkričio 18 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies, skyrė atsakovei 840 Eur dydžio baudą už DGK 2019 m. balandžio 30 d. sprendimo Nr. DGKS-2453 nevykdymą, įpareigodamas atsakovę baudą sumokėti ieškovui, kitos ieškinio dalies netenkino, paskirstė bylinėjimosi išlaidas.
4. Teismas nustatė, kad atsakovė, vykdydama DGK 2019 m. balandžio 30 d. sprendimą, pervedė ieškovui 2 799,30 Eur sumą už priverstinę pravaikštą, nepanaudotas atostogas ir neturtinės žalos atlyginimą. Dalį atostogų kompensacijos už priverstinės pravaikštos laiką pagal DGK sprendimą (118,46 Eur) atsakovė ieškovui pervedė 2019 m. gegužės 15 d. Taip pat atsakovė 2019 m. liepos 25 d. sumokėjo ieškovui 460,53 Eur.
5. Teismas konstatavo, kad už tai, jog atsakovė savo noru iki 2019 m. gegužės 15 d. nesumokėjo ieškovui dalies atostogų kompensacijos už priverstinės pravaikštos laiką, bauda pagal Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – DK) 232 straipsnį negali būti skiriama, nes šiuo laikotarpiu DGK sprendimas nebuvo įsiteisėjęs ir neprivalėjo būti vykdomas.
6. Teismas pažymėjo, kad darbuotojo vidutinis darbo užmokestis už priverstinės pravaikštos laiką turi būti skaičiuojamas ir sumokamas iki kol darbdavys sumokės visas sumas, iš jo priteistas kaip praradimų dėl neteisėto atleidimo iš darbo kompensacija, tarp jų ir patį vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką, skaičiuojamą nuo DGK sprendimo priėmimo. Atostogų kompensacija už priverstinės pravaikštos laiką ieškovui buvo priteista taip pat tikslu kompensuoti jam praradimus dėl neteisėto atleidimo iš darbo. Ši atostogų kompensacija buvo visiškai sumokėta tik 2019 m. gegužės 15 d., todėl už laikotarpį nuo 2019 m. gegužės 1 d. iki 2019 m. gegužės 15 d. (10 darbo dienų) ieškovui taip pat turėjo būti skaičiuojamas ir mokamas vidutinis darbo užmokestis už priverstinės pravaikštos laiką, kuris sudaro 761,20 Eur (neatskaičius mokesčių). Šią sumą, atskaičiusi mokesčius, atsakovė sumokėjo tik 2019 m. liepos 25 d., todėl ir iki šios datos ieškovui turėjo būti skaičiuojamas vidutinis darbo užmokestis už priverstinės pravaikštos laiką, kuris už laikotarpį nuo 2019 m. gegužės 15 d. iki 2019 m. liepos 25 d. ieškovui nebuvo sumokėtas. Tuo remdamasis teismas konstatavo, kad DGK sprendimas iki šiol nėra visiškai įvykdytas. Atsižvelgdamas į tai, kad jokių objektyvių, nuo darbdavio nepriklausančių, arba kitokių svarbių priežasčių, dėl kurių sprendimas nedelsiant nebuvo įvykdytas, byloje nenustatyta, teismas sprendė, jog egzistuoja pagrindas atsakovei skirti už tai baudą.
7. Teismas, atsižvelgęs į bylai reikšmingas aplinkybes, kad visos DGK sprendimu iš atsakovės priteistos sumos, išskyrus vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo 2019 m. gegužės 15 d. iki sprendimo įvykdymo dienos, ieškovui buvo sumokėtos, sprendimo savalaikiam neįvykdymui iš dalies turėjo įtakos ir tai, jog jo paskelbimo dieną 2019 m. balandžio 30 d. nebuvo įvardytos visos iš atsakovės priteistos sumos, kurias atsakovė sužinojo tik 2019 m. gegužės 14 d. gavusi rašytinį sprendimą, byloje nenustatyta, kad pats ieškovas po DGK sprendimo priėmimo būtų kreipęsis dėl lėšų atgavimo ar būtų inicijavęs sprendimo vykdymą CPK nustatyta tvarka, kas, tikėtina, būtų lėmę tai, jog sprendimas būtų visiškai įvykdytas žymiai anksčiau, sprendė, jog adekvatus pažeidimui baudos dydis būtų artimas jo minimumui – po 40 Eur už kiekvieną praleistą savaitę nuo DGK sprendimo priėmimo dienos (2019 m. balandžio 30 d.), bet ne ilgiau kaip už 6 mėnesius, t. y. 26 savaites, iš viso 1 040 Eur (26 sav.* 40 Eur). Kadangi atsakovė yra sumokėjusi 200 Eur baudos pagal DGK sprendimą, teismas iš atsakovės ieškovui priteisė 840 Eur baudos.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
8. Apeliaciniu skundu atsakovė prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2019 m. lapkričio 18 d. sprendimo dalį, kuria ieškinys tenkintas iš dalies ir atsakovei skirta 840 Eur bauda, ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti, priteisti iš ieškovo atsakovei jos turėtų bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme atlyginimą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
Šalies argumentai
1.1. DGK sprendimo įsiteisėjimo momentu (2019 m. gegužės 31 d.), jam esant įvykdytam (galutinai jis įvykdytas 2019 m. gegužės 15 d.), jokia bauda atsakovei pagal DK 232 straipsnio 1 dalį negalėjo būti skirta.
Žemesnės instancijos teismas
1.2. Teismas nepagrįstai nurodė, kad DGK sprendimu priteistos sumos po 76,12 Eur už kiekvieną darbo dieną iki sprendimo įvykdymo turi būti skaičiuojamos ir iki visiško atostogų kompensacijos išmokėjimo. Tokios išvados teismas priėjo ne tik plečiamai aiškindamas DGK sprendimą, bet ir nepagrįstai sutapatindamas DK 218 straipsnio 4 dalį, 232 straipsnio 1 dalies normas su anksčiau galiojusių redakcijų DK normomis ir pasiremdamas jų pagrindu suformuota Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika. Galiojančio DK 218 straipsnio 4 dalis (priešingai nei ankstesnių redakcijų DK 300 straipsnis, vėliau DK 303 straipsnis) nenumato galimybės priteisti vidutinio darbo užmokesčio iki absoliučiai visų sprendimu priteistų sumų išmokėjimo, kurios nepatenka į priteistą vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką. Tai akivaizdžiai matyti ir iš DK 218 straipsnio 4 dalies formuluotės: „ ... ir patirta turtinė ir neturtinė žala“, kuri nepatenka į sumas, iki kurių išmokėjimo skaičiuojamas vidutinis darbo užmokestis, nes turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo sumos nurodytos po tų nuostatų, kuriose kalbama apie vidutinio darbo užmokesčio skaičiavimą. DGK sprendimu ieškovui iš atsakovės po 76,12 Eur už kiekvieną paskesnę darbo dieną po sprendimo priėmimo iki jo įvykdymo dienos priteista būtent iki tol, kol atsakovė išmokės ieškovui 3 577,64 Eur sumą, o ne kitas sprendimu priteistas sumas, kas matyti ir iš DGK sprendimo rezoliucinės dalies. Todėl teismas nepagrįstai konstatavo, kad DGK sprendimas jo įsiteisėjimo momentu nebuvo įvykdytas.
1.3. Tuo atveju, jei aukščiau nurodyti apeliacinio skundo argumentai būtų laikomi nepagrįstais ir būtų padaryta išvada, kad po 76,12 Eur per dieną pagal DGK sprendimą ieškovui turėjo būti mokama už laikotarpį iki 118,46 Eur atostogų kompensacijos dalies išmokėjimo, atsakovės papildomą prievolę ieškovui sudarytų 761,20 Eur suma (po 76,12 Eur už 10 darbo dienų laikotarpiu nuo 2019 m. gegužės 1 d. iki 2019 m. gegužės 15 d.), kaip vidutinis darbo užmokestis už uždelsimą įvykdyti DGK sprendimą. Kadangi atsakovė 2019 m. liepos 25 d. išmokėjo ieškovui nurodytą 761,20 Eur sumą (atskaičius mokesčius – 460,53 Eur), netgi atmetus atsakovės argumentus, kad DGK sprendimas jam įsiteisėjus jau buvo pilnai įvykdytas, bauda DK 232 straipsnio 1 dalies pagrindu iš atsakovo negalėjo būti priteista už ilgesnį laikotarpį nei iki 2019 m. liepos 25 d.
1.4. Teismo išvada, kad iki 2019 m. liepos 25 d. neišmokėjus 761,20 Eur sumos, už laikotarpį iki 2019 m. liepos 25 d. taip pat turėjo būti mokama po 76,12 Eur už kiekvieną darbo dieną, o kadangi nebuvo sumokėta, tai ir už laikotarpį nuo 2019 m. liepos 26 d. iki šios dienos turi būti mokama po 76,12 Eur už kiekvieną darbo dieną, yra nepagrįsta. Pirma, taip nenumatyta DGK sprendime. Antra, plečiamasis įsiteisėjusio DGK sprendimo aiškinimas nėra galimas. Trečia, toks plečiamasis DGK sprendimo aiškinimas, pagal kurį po 76,12 Eur už kiekvieną darbo dieną priteista už uždelsimą įvykdyti DGK sprendimą (juo priteistas sumas), iš esmės reikštų dvigubos ar net trigubos sankcijos taikymą darbdaviui, kas nesuderinama su visuotinai teismų praktikoje taikomu dvigubų netesybų, dvigubų palūkanų ar kitos rūšies dvigubų sankcijų draudimu, taip pat su darbo teisės normų paskirtimi, siekiamais tikslais ir protingumo, sąžiningumo, teisingumo principais.
1.5. Vidutinis darbo užmokestis už priverstinės pravaikštos laiką už laikotarpį nuo DGK sprendimo priėmimo iki darbo sutarties su ieškovu nutraukimo DGK sprendimu jo įsiteisėjimo dieną nepriteistas (priešingai nei 418,66 Eur atostogų kompensacija, kuri apskaičiuota iki DGK sprendimo įsiteisėjimo). DGK sprendimu ieškovui priteista 3 577,64 Eur vidutinis darbo užmokestis už priverstinės pravaikštos laiką nuo 2019 m. vasario 20 d. iki sprendimo priėmimo dienos (2019 m. balandžio 30 d.) ir po 76,12 Eur už kiekvieną sekančią dieną iki sprendimo įvykdymo dienos, t.y. iki 3 577,64 Eur sumos išmokėjimo. Atostogų kompensacijos priteisimas už priverstinės pravaikštos laiką nenumatytas DK 218 straipsnio 4 dalyje, kuri įtvirtina neteisėto atleidimo pasekmes – vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką ir turtinės bei neturtinės žalos atlyginimo, bet ne atostogų kompensacijos, priteisimą. Tačiau toks DGK sprendimas tenkino abiejų šalių lūkesčius, nes nei viena iš šalių nereiškė ieškinio dėl darbo ginčo dėl teisės ir DGK sprendimas įsiteisėjo, todėl turi būti vykdomas tiesiogiai taip, kaip jame nurodyta, o ieškovo elgesys, kai jis reikalauja baudų priteisimo savaip interpretuodamas DGK sprendimą, reiškia piktnaudžiavimą.
9. Ieškovas atsiliepimu prašo apeliacinį skundą atmesti ir nurodo, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, atsakovė iki šiol nėra įvykdžiusi DGK sprendimo.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
10. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Nagrinėjamoje byloje absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta.
11. Kaip matyti iš bylos medžiagos, DGK 2019 m. balandžio 30 d. sprendimu pripažino ieškovo atleidimą iš darbo neteisėtu, konstatavo darbo sutarties nutraukimą DGK sprendimu jo įsiteisėjimo dieną, priteisė ieškovui iš atsakovės 3 577,64 Eur vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką nuo 2019 m. vasario 20 d. iki sprendimo priėmimo dienos (2019 m. balandžio 30 d.) ir po 76,12 Eur už kiekvieną paskesnę darbo dieną, taikant penkių darbo dienų savaitės grafiką, iki sprendimo įvykdymo dienos, bet ne ilgiau kaip už vienerius metus, 418,66 Eur atostogų kompensaciją už priverstinės pravaikštos laiką ir 500 Eur neturtinės žalos atlyginimo. Tarp šalių nėra ginčo dėl to, kad 2019 m. balandžio 30 d. ir 2019 m. gegužės 15 d. mokėjimais atsakovė įvykdė sprendimą, išskyrus jo dalį dėl 76,12 Eur vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką priteisimo už kiekvieną darbo dieną, taikant penkių darbo dienų savaitės grafiką, už laikotarpį nuo DGK sprendimo priėmimo iki sprendimo įvykdymo dienos. Šią aplinkybę patvirtino tiek ieškovas ieškinyje, tiek ir atsakovė su atsiliepimu į ieškinį pateiktuose sumokėtos sumos apskaičiavimuose. Be to, į bylą pateiktas ir 2019 m. liepos 25 d. mokėjimas (elektroninės bylos popierinė kopija, b. l. 31) 460,53 Eur sumai. Šalys neginčija aplinkybės, kad šiuo mokėjimu atsakovė sumokėjo DGK nustatytą vidutinį darbo užmokestį už laikotarpį nuo 2019 m. gegužės 1 d. iki 2019 m. gegužės 15 d.
12. Ginčas byloje kilo dėl sąlygų taikyti darbdaviui baudą už netinkamą DGK sprendimo vykdymą DK 232 straipsnio pagrindu egzistavimo.
Dėl prašymo skirti baudą nagrinėjimo tvarkos
13. Vadovaujantis DK 232 straipsnio 1, 3 dalimis, darbuotojo prašymą dėl baudos darbdaviui už DGK sprendimo nevykdymą skyrimo nagrinėja DGK, kurios priimtas sprendimas gali būti skundžiamas teismui įstatymų nustatyta tvarka. Ši tvarka tiesiogiai DK nėra aptarta. Atsižvelgdamas į tokį teisinį reglamentavimą apeliacinės instancijos teismas pažymi keletą reikšmingų aplinkybių:
4.1. DK 232 straipsnio pagrindu kylantis ginčas negali būti vertinamas kaip savarankiškas darbo ginčas dėl teisės, kadangi neatitinka DK 213 straipsnio 1 dalyje aptartos individualaus darbo ginčo dėl teisės sampratos. Baudos skyrimo klausimas yra susijęs ne su darbdavio iš darbo santykių kylančių pareigų pažeidimu, bet su darbo ginčą išnagrinėjusio organo priimto sprendimo, kaip vykdytino dokumento DK 230 straipsnio 2 dalies, CPK 584 straipsnio prasme, nevykdymu ar netinkamu vykdymu.
4.2. Vykdymo procesą darbuotojas gali inicijuoti pateikdamas DGK sprendimą priverstinai vykdyti antstoliui CPK 650 straipsnyje nustatyta tvarka. Tačiau darbuotojui, dėl jo specialaus, socialiai jautraus statuso, įstatymų leidėjas suteikia ir papildomus, labiau jo teises užtikrinančius teisių gynimo vykdymo procese būdus. Būtent tokiu teisių gynimo būdu pripažintinas ir DK 232 straipsnyje aptartas kreipimasis į DGK dėl baudos darbdaviui skyrimo.
4.3. Kartu pabrėžtina, kad DK 232 straipsnyje, įsigaliojusiame 2017 m. liepos 1 d., aptartas reglamentavimas yra nesuderintas su CPK 772 straipsnyje aptartu darbuotojo teisių gynimo būdu, pagal kurį tais atvejais, kai darbdavys neįvykdo teismo sprendimo grąžinti į darbą neteisėtai atleistą ar neteisėtai perkeltą į kitą darbą darbuotoją arba pakeisti atleidimo iš darbo formuluotę, jeigu ta formuluotė sukliudė darbuotojui stoti į kitą darbą, teismas darbuotojo prašymu priima nutartį išieškoti jam ne baudą, kaip numatyti DK 232 straipsnyje, bet atlyginimą už priverstinės pravaikštos laiką. Pažymėtina, kad ši CPK nuostata atitinka iki 2017 m. liepos 1 d. galiojusios redakcijos DK 303 straipsnio kurtą teisinį reglamentavimą, kuris buvo pakeistas patvirtinus naujos redakcijos DK ir darbdaviui taikomą sankciją susiejus ne su darbuotojo darbo užmokesčiu, bet su įstatyme nustatyto maksimalaus dydžio bauda. Kadangi DK 3 straipsnio 2 dalimi prioritetas suteikiamas DK kuriamam teisiniam reglamentavimui, ieškovo prašymas taikyti DK 232 straipsnį vertintinas kaip teisiškai korektiškas.
4.4. Akcentuotina ir tai, kad iki 2017 m. liepos 1 d. galiojusios redakcijos DK 303 straipsnyje klausimas dėl sankcijos taikymo buvo priskirtas išimtinai teismo kompetencijai, kuris darbuotojo prašymą išspręsdavo nutartimi. Kitaip tariant, įstatyme buvo aiškiai nurodyta, kad tai nėra savarankiškas teisminis procesas, inicijuojamas pateikiant teismui ieškinį ir išnagrinėjamas priimant teismo sprendimą. Nors nuo 2017 m. liepos 1 d. teisinis reglamentavimas pasikeitė, DK 232 straipsniu kompetenciją spręsti baudos skyrimo klausimą suteikiant DGK, tokie pokyčiai patys savaime negali būti vertinami kaip iš esmės koreguojantys klausimo nagrinėjimo teiseną. Pažymėtina ir tai, kad, skirtingai nei reglamentuojant savarankiškų darbo ginčų dėl teisės nagrinėjimą, kur nurodoma, jog DGK sprendimas nėra apeliacijos ar sprendimo peržiūros dalykas (DK 231 straipsnio 4 dalis), DK 232 straipsnio 3 dalyje nurodoma, kad DGK sprendimas dėl baudos dydžio ar pagrįstumo gali būti skundžiamas teismui įstatymų nustatyta tvarka. Toks specialus aptariamo klausimo reglamentavimas tik dar kartą atskleidžia, kad įstatymo leidėjas DK 232 straipsnyje įtvirtintą institutą vertina kaip bendrųjų CPK įtvirtintų vykdymo proceso normų išimtį.
4.5. Darbuotojo prašymo skirti darbdaviui baudą už DGK sprendimo nevykdymą nagrinėjimo priskyrimas savarankiškam darbo ginčui dėl teisės sukurtų ir įstatymo tikslams prieštaraujančias teisines pasekmes, pagal kurias ir išnagrinėjus tokį ginčą bei priėmus sprendimą skirti darbdaviui baudą, darbuotojas galėtų inicijuoti dar vieną procesą dėl baudos už tokio sprendimo nevykdymą darbdaviui skyrimo. Toks dirbtinis procesų skaidymas neatitiktų proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principų.
14. Apibendrindamas nutarties 13 punkte aptartų aplinkybių visumą apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad darbuotojo prašymas skirti baudą darbdaviui už DGK sprendimo nevykdymą vertintinas kaip vykdymo proceso sudedamoji dalis, todėl nesutikdama su DGK 232 straipsnio pagrindu priimtu sprendimu šalis teismui turi teikti ne ieškinį, bet prašymą (pareiškimą), kurį teismas nagrinėja CPK 593 straipsnyje nustatyta tvarka ir priima šiuo klausimu ne sprendimą, bet nutartį. Aplinkybė, kad nagrinėjamoje byloje klausimas išnagrinėtas sudėtingesne ieškininės teisenos tvarka, negali būti vertinamas kaip pažeidimas, turintis įtakos teismo proceso teisėtumui. Pateiktas išaiškinimas nagrinėjamai bylai yra reikšmingas tik tuo aspektu, kad pateikdama apeliacinį skundą atsakovė sumokėjo už jį 19 Eur žyminį mokestį. Kadangi ginčas byloje kilo dėl klausimo, kuris turėjo būti sprendžiamas nutartimi, o atskirieji skundai dėl teismo nutarčių žyminiu mokesčiu yra neapmokestinami (CPK 334 straipsnis, 80 straipsnio 2 dalis), be pagrindo sumokėtas žyminis mokestis atsakovei grąžinamas (CPK 87 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Dėl DGK sprendimo vykdymo tinkamumo ir DK 232 straipsnio taikymo
15. Vadovaujantis DK 232 straipsnio 1 dalimi, bauda darbdaviui gali būti skiriama už DGK sprendimo nevykdymą. Toks reglamentavimas vertintinas kaip reiškiantis, kad bauda darbdaviui gali būti skiriama tik egzistuojant tokių sąlygų visumai: pirma, darbdaviui DGK sprendimu nustatyta konkreti pareiga; antra, DGK sprendimas yra įsiteisėjęs; trečia, darbdavys po DGK sprendimo įsiteisėjimo jam nustatytos pareigos tinkamai ir laiku neįvykdė.
16. Nagrinėjamu atveju DGK sprendimu buvo pripažintas neteisėtu ieškovo atleidimas iš darbo ir konstatuota, kad darbo santykiai pasibaigė DGK sprendimo pagrindu jo įsiteisėjimo dieną. Ši DGK sprendimo dalis negali būti vertinama kaip įpareigojanti darbdavį atlikti kokius nors veiksmus. Ieškovo teisės buvo apgintos CK 1.138 straipsnio 1, 5 punktuose nurodytais būdais – konstatavus pažeidimą ir pakeitus teisinį santykį.
17. Kartu teismo sprendimu ieškovui iš atsakovės buvo priteistos pinigų sumos. Kaip minėta nutarties 11 punkte, tarp šalių nėra ginčo dėl to, kad ieškovui DGK 2019 m. balandžio 30 d. sprendimu priteista 3 577,64 Eur vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką nuo 2019 m. vasario 20 d. iki sprendimo priėmimo dienos (2019 m. balandžio 30 d.), 418,66 Eur atostogų kompensacija už priverstinės pravaikštos laiką ir 500 Eur neturtinės žalos atlyginimas buvo sumokėti 2019 m. balandžio 30 d. ir 2019 m. gegužės 15 d. mokėjimais, t. y. iki DGK sprendimo įsiteisėjimo (DK 229 straipsnis), kai pareiga vykdyti DGK sprendimą dar nebuvo atsiradusi (DK 230 straipsnis) ir negali būti vertinama kaip pažeista.
18. Taip pat pažymėtina, kad DGK 2019 m. balandžio 30 d. sprendimu ieškovui iš atsakovės buvo priteistas ir 76,12 Eur vidutinis darbo užmokestis už priverstinės pravaikštos laiką už kiekvieną darbo dieną, taikant penkių darbo dienų savaitės grafiką, už laikotarpį nuo DGK sprendimo priėmimo iki sprendimo įvykdymo dienos. Kaip minėta nutarties 11 punkte, vykdydama šią DGK sprendimo dalį atsakovė vidutinį darbo užmokestį už laikotarpį nuo 2019 m. balandžio 30 d. iki 2019 m. gegužės 15 d. ieškovui sumokėjo 2019 m. liepos 25 d.
19. Ginčas byloje kilo dėl to, ar darbdavys tinkamai ir laiku įvykdė aptariamą įpareigojimą. Atsakovė laikosi pozicijos, kad kitas DGK sprendimo dalis įvykdžius iki sprendimo įsiteisėjimo, pareiga mokėti vidutinį darbo užmokestį už laikotarpį po sprendimo priėmimo jai neatsirado, todėl šiame punkte nurodyta suma buvo sumokėta be teisėto pagrindo. DGK 2019 m. liepos 9 d. sprendime konstatavo, kad darbdavys vidutinį darbo užmokestį privalėjo mokėti už laikotarpį iki 2019 m. gegužės 15 d., kai buvo įvykdyta teismo sprendimo dalis dėl kompensacijos už kasmetines atostogas priteisimo. Ieškovas ir pirmosios instancijos teismas laikosi pozicijos, kad vidutinis darbo užmokestis už priverstinės pravaikštos laiką darbdaviui turėjo būti skaičiuojamas iki visų įpareigojimų pagal DGK sprendimą įvykdymo, t. y. ir iki visiško vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką sumokėjimo.
20. Įvertinęs nutarties 19 punkte nurodytus tris skirtingus byloje susiklosčiusios situacijos teisinius aiškinimus, apeliacinės instancijos teismas akcentuoja tokias reikšmingas aplinkybes:
11.1. Sutikti su atsakovės pateikiama pozicija, kad ji DGK sprendimą tinkamai įvykdė 2019 m. gegužės 15 d., nėra pagrindo. DGK 2019 m. balandžio 30 sprendimu, kurio teisėtumo atsakovė neginčijo, priteisė ieškovui iš atsakovės vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką ne tik iki DGK sprendimo priėmimo, bet ir iki sprendimo įvykdymo. Kadangi sprendimas nebuvo visiškai įvykdytas iki 2019 m. balandžio 30 d., darbdaviui kilo pareiga sumokėti darbuotojui vidutinį darbo užmokestį už laikotarpį nuo 2019 m. balandžio 30 d. iki 2019 m. gegužės 15 d., kuri buvo įvykdyta 2019 m. liepos 25 d., t. y. po to, kai DGK 2019 m. liepos 9 d. sprendimu paskyrė atsakovei baudą.
11.2. Kartu apeliacinės instancijos teismas nepagrįstu pripažįsta ir pirmosios instancijos teismo bei ieškovo pateikiamą aiškinimą, kad vidutinis darbo užmokestis už priverstinės pravaikštos laiką turi būti skaičiuojamas ir po 2019 m. gegužės 15 d. Pažymėtina, kad priverstinė pravaikšta baigiasi darbo santykiams pasibaigus, nagrinėjamu atveju – įsiteisėjus DGK sprendimui (2019 m. gegužės 31 d.). Būtent tą dieną šalių santykiai nutrūko, todėl vėlesnį laikotarpį vertinti kaip pravaikštą, nėra pagrindo. Už vėlesnį laikotarpį darbuotojas vidutinio darbo užmokesčio galėtų reikalauti tik DK 147 straipsnio 2 dalies pagrindu, t. y. už vėlavimą atsiskaityti, bet tokia sankcija DGK sprendimu darbdaviui nebuvo pritaikyta.
11.3. DK 218 straipsnio 4 dalyje pateiktas vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką susiejimas su DGK sprendimo įvykdymu, bet ne jo įsiteisėjimu, atsižvelgiant į nutarties 20.2 punkte pateiktą išvadą, aiškintinas kaip reiškiantis, kad darbdavys visas DGK sprendimu nustatytas prievoles gali įvykdyti iki DGK sprendimo įsiteisėjimo, todėl toliau taikyti jam sankciją būtų neproporcinga. Tokiu reglamentavimu yra eliminuojama taikant iki 2017 m. liepos 1 d. galiojusios redakcijos DK pasitaikydavusi situacija, kai vidutinis darbo užmokestis už priverstinės pravaikštos laiką būdavo skaičiuojamas net ir tuomet, kai darbdavys neginčydavo jam nepalankaus sprendimo, bet sprendimas neįsiteisėdavo, kadangi jį apeliacine tvarka apskųsdavo pats darbuotojas. Tokiu atveju susiklostydavo šalių interesų pusiausvyrą pažeidžianti situacija, kai nepagrįstai apeliacinį procesą iniciavęs darbuotojas pasipelnydavo darbdavio sąskaita, dirbtinai atitolindamas teismo sprendimo įsiteisėjimo datą.
11.4. Kaip minėta nutarties 16–17 punktuose, nagrinėjamu atveju darbdavys visas jam nustatytas prievoles, neskaitant prievolės mokėti vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką už laikotarpį po DGK sprendimo priėmimo, įvykdė 2019 m. gegužės 15 d., t. y. iki sprendimo įsiteisėjimo. Dėl nurodytos priežasties, kaip teisingai nurodoma DGK 2019 m. liepos 9 d. sprendime, būtent 2019 m. gegužės 15 d., t. y. anksčiau, nei įsiteisėjo DGK sprendimas, išnyko sąlygų toliau skaičiuoti vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką, egzistavimas.
11.5. Nepagrįstu apeliacinės instancijos teismas pripažįsta skundžiamo sprendimo motyvą, kad vidutinis darbo užmokestis už priverstinės pravaikštos laiką darbdaviui turėjo būti skaičiuojamas iki visų įpareigojimų pagal DGK sprendimą įvykdymo, t. y. ir iki visiško vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką sumokėjimo. DK 218 straipsnio 4 dalyje aptartas vidutinis darbo užmokestis už priverstinės pravaikštos laiką yra įstatyminės netesybos, t. y. iš darbo santykių ir darbo ginčų nagrinėjimo kylančių prievolių įvykdymo užtikrinimo priemonė (DK 3 straipsnio 1 dalis, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.71 straipsnis). Įvykdžius prievolę, kurios įvykdymas yra užtikrintas netesybomis, tolesnis netesybų skaičiavimas būtų nesuderinamas su šio instituto tikslais. Pasiekusios savo tikslą, t. y. prievolės, kurią užtikrina, įvykdymą, netesybos taptų savitiksle, jokio teisėto intereso neužtikrinančia priemone.
21. Apibendrindamas nutarties 20 punkte aptartų aplinkybių visumą apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad vidutinis darbo užmokestis už priverstinės pravaikštos laiką pagal DGK 2019 m. balandžio 30 d. sprendimą turėjo būti skaičiuojamas iki 2019 m. gegužės 15 d. Būtent šią dieną atsakovė įvykdė visas prievoles, kurių įvykdymui užtikrinti jos atžvilgiu buvo taikomos netesybos. Pavėluotas prievolės sumokėti netesybas įvykdymas 2019 m. liepos 25 d. negali būti vertinamas kaip sukuriantis papildomą teisę ieškovui reikalauti vidutinio darbo užmokesčio už laikotarpį po 2019 m. gegužės 15 d.
22. Skundžiamo sprendimo nepagrįstumą patvirtina ir tai, kad jis lemtų dvigubų netesybų taikymą. DK 232 straipsnyje įtvirtinta bauda, kaip ir DK 218 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta sankcija darbdaviui, yra netesybos. Įstatymas tiesiogiai draudžia kelių formų finansinių pasekmių taikymą už tą patį pažeidimą (pvz., priteisti ir netesybas, ir nuostolių atlyginimą) (CK 6.73 straipsnio 1 dalis, 6.245 straipsnio 3 dalis, 6.258 straipsnio 2 dalis). Kartu pabrėžtina, kad DK įtvirtintos netesybos darbdaviui už darbuotojo teisių pažeidimus sukuria itin reikšmingas teisines pasekmes. Darbuotojas, kurio atleidimas iš darbo pripažįstamas neteisėtu, gauna vidutinį darbo užmokestį už laikotarpį, kurio metu darbo funkcijų jis nevykdė. Baudos už tą patį laikotarpį priteisimas iškreiptų ginčo šalių interesų pusiausvyrą, neatitiktų netesybų instituto taikymo tikslų, sukurtų galimybę darbuotojui nepagrįstai praturtėti darbdavio sąskaita.
23. Kita vertus, konstatavus, kad vidutinis darbo užmokestis už priverstinės pravaikštos laiką ieškovui galėjo būti skaičiuojamas iki 2019 m. gegužės 15 d., tačiau pareigą sumokėti netesybas už laikotarpį nuo 2019 m. balandžio 30 d. iki 2019 m. gegužės 15 d. atsakovė įvykdė tik 2019 m. liepos 25 d., egzistavo visos nutarties 15 punkte nurodytos sąlygos taikyti atsakovei baudą už laikotarpį nuo 2019 m. gegužės 15 d. iki 2019 m. liepos 25 d., kai DGK 2019 m. balandžio 30 d. sprendimas buvo visiškai įvykdytas.
Dėl baudos dydžio
24. DGK 2019 m. liepos 9 d. sprendimu skyrė atsakovei 200 Eur baudą. Šią baudą atsakovė sumokėjo 2019 m. liepos 15 d. Skundžiamu sprendimu pirmosios instancijos teismas apskaičiavo 1 040 Eur baudą, į kurią įskaitęs atsakovės sumokėtą 200 Eur sumą, priteisė ieškovui iš atsakovės 840 Eur. Teismas nurodė taikęs 40 Eur per savaitę baudą už 26 savaites.
25. Vadovaujantis nutarties 23 punkte pateikta išvada, bauda galėjo būti skaičiuojama už ne ilgesnį nei 9 savaitės laikotarpį. Taikant teismo nurodytą baudos dydį (40 Eur), baudos suma sudarytų 360 Eur (40 Eur * 9 sav.).
26. Vertindamas baudos dydžio pagrįstumą teismas pažymi keletą reikšmingų aplinkybių. Pirma, darbdavys iš esmės sąžiningai vykdė savo prievoles pagal DGK 2019 m. balandžio 30 d. sprendimą, iš darbo santykių kylančias prievoles įvykdė dar sprendimui neįsiteisėjus, o sprendimo dalį dėl netesybų priteisimo tinkamai neįvykdė dėl neteisingo sprendimo turinio aiškinimo. Antra, netesybas atsakovė sumokėjo nedelsdama po to, kai DGK 2019 m. liepos 9 d. sprendimu konstatavo netinkamą sprendimo vykdymą. Trečia, netinkamas DGK sprendimo vykdymas nebuvo susijęs su esminių iš darbo santykių kylančių darbuotojo teisių pažeidimu, kokiu galėtų būti laikomas darbdavio vengimas teismo nurodymu atnaujinti ar pakoreguoti darbo santykius, sumokėti darbo užmokestį ar pan. Ketvirta, nesumokėta suma sudarė 460,53 Eur. Tokia suma negali būti vertinama kaip itin didelė, o jos savalaikis nesumokėjimas – kaip iš esmės pažeidžiantis ieškovo teises ir teisėtus interesus. Penkta, DGK 2019 m. liepos 9 d. sprendime baudą apskaičiavo už 2 sav. laikotarpį, taikydama 100 Eur dydį. Įvertinęs faktą, kad bauda turėjo būti skaičiuojama už 4,5 karto ilgesnį laikotarpį, tačiau nustatytas baudos dydis yra akivaizdžiai per didelis, neatitinkantis pažeidimo pobūdžio, teismas sprendžia, jog susiklosčiusį teisinį santykį atitiktų 270 Eur baudos dydis (30 Eur * 9 sav.).
27. Kadangi atsakovė 2019 m. liepos 15 d. DGK sprendimą įvykdė ir baudą ieškovui sumokėjo, ieškovui iš atsakovės papildomai priteistina 70 Eur suma (270 Eur – 200 Eur = 70 Eur). Ši aplinkybė pripažįstama pagrindu atsakovės apeliacinį skundą tenkinti iš dalies ir skundžiamą sprendimą pakeisti (CPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktas).
Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo
28. Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme ieškovė turėjo 600 Eur atstovavimo išlaidų. Konstatavęs, kad buvo patenkinta 6,46 proc. ieškovo reikalavimų, teismas atsakovei iš ieškovo priteisė 561,24 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Kadangi ieškovas prašė priteisti po 500 Eur už 26 savaites (iš viso 13 000 Eur), o pagrįsta buvo pripažinta šio prašymo dalis dėl 270 Eur baudos taikymo, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad buvo patenkinta 2,08 proc. (270 Eur / 13 000 Eur * 100 proc.) reikalavimų, todėl atsakovė turi teisę į 587,52 Eur ((100 proc. – 2,08 proc.) * 600 Eur) atstovavimo išlaidų atlyginimą. Ši išvada taip pat yra pagrindas skundžiamam sprendimui pakeisti.
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.
Kauno apylinkės teismo 2019 m. lapkričio 18 d. sprendimą pakeisti.
Ieškovui A. C., gim. (duomenys neskelbtini), iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Dvirtex“, juridinio asmens kodas 302597159, priteistą baudos sumą sumažinti nuo 840 Eur iki 70 Eur.
Atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Dvirtex“, juridinio asmens kodas 302597159, iš ieškovo A. C., gim. (duomenys neskelbtini), priteistą atstovavimo išlaidų atlyginimo sumą padidinti nuo 561,24 Eur iki 587,52 Eur.
Grąžinti atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Dvirtex“, juridinio asmens kodas 302597159, 2019 m. gruodžio 11 d. mokėjimo nurodymu sumokėtą 19 Eur žyminį mokestį.
Ši nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.