Plungės apylinkės teismo Palangos rūmų sprendimas

Įžanginė dalis

Procesinio sprendimo kategorija: 2.6.10.2.4.1; 2.6.10.5.2.1; 3.1.7.6; 3.2.3.2; 3.2.4.2; 3.2.4.11; 3.2.6.5.

2020 m. lapkričio 30 d.

Plungės apylinkės teismo Palangos rūmų teisėja Diana Vercinskė

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „4finance“ ieškinį atsakovei V. L. dėl skolos priteisimo bei atsakovės V. L. priešieškinį ieškovei UAB „4finance“ dėl sutarties sąlygų pripažinimo nesąžiningomis nuo jų sudarymo bei restitucijos taikymo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

ieškovė UAB „4finance“ ieškiniu, kurį patikslino 2020 m. rugsėjo 21 d. (rašytiniai paaiškinimai), prašo priteisti iš atsakovės V. L. 2 953,78 Eur negrąžintos paskolos, 231,89 Eur palūkanų, 5 procentus metinių palūkanų už priteistą sumą, skaičiuojant nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad ieškovė su atsakove 2014 m. rugpjūčio 31 d. sudarė vartojimo kredito sutartį, pagal kurią ieškovė paskolino atsakovei 434,43 Eur. po pagrindinės sutarties sudarymo papildomai atsakovė 2014 m. spalio 1 d., 2014 m. gruodžio 30 d., 2015 m. kovo 3 d., 2015 m. balandžio 8 d., 2015 m. birželio 1 d., 2015 m. lapkričio 4 d., t. y. dar 6 kartus pasiskolino iš ieškovės iš viso 3 262,11 Eur sumą. Įskaitant atliktus papildymus, sutartis turėjo būti vykdoma per 36 mėnesių laikotarpį. Atsakovė yra atliko 16 įmokų, iš jų 15 įmokų buvo atlikta pagal grafiką, o paskutinę 15,00 Eur įmoką atsakovė atliko 2016 m. sausio 22 d. ir daugiau nebemokėjo. Sutartis nustatė, kad visi mokėjimai įskaičiuotini pirmiausia didesne įmokos proporcine dalimi dengiant pelno palūkanas, o tik po to – negrąžintą kreditą. 2016 m. sausio 22 d. atsakovė sumokėjo 15,00 Eur, padengė dalį palūkanų ir dalį vėlavimo palūkanų, todėl negrąžintos paskolos dalis liko nepakitusi, o priverstinio išieškojimo būdu išieškota iš atsakovės 753,89 Eur suma buvo užskaityta vėlavimo ir fiksuotoms palūkanoms dengti. Taip atsakovė iš viso grąžino 308,33 Eur pagrindinės kredito sumos, likusios įmokų sumos užskaitytos vėlavimo ir fiksuotoms palūkanoms dengti, todėl negrąžintos paskolos dalis liko nepakitusi. Atsakovė nuo 2016 m. sausio 22 d. daugiau įmokų nemokėjo, todėl pažeidė sutartį. Atsižvelgdama į šias aplinkybes ieškovė 2016 m. kovo 20 d. nutraukė sutartį. Ieškinio sumą sudaro 2 953,78 Eur negrąžintos paskolos 231,89 Eur mokėjimo palūkanų. Ieškovė atsiliepimu į atsakovės priešieškinį prašo teismo tuo atveju, jeigu būtų nuspręsta, kad ieškovė pažeidė atsakingo skolinimo principą sumažinti ieškovės reikalavimą pagal 2014 m. rugpjūčio 31 d., vartojimo kredito sutartį ir išdėstyti mokėjimus dalimis. Nurodo, kad ieškovė, kaip vartojimo kredito davėja, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Vartojimo kredito įstatymo (toliau – VKĮ) 3 straipsnio 1 dalies norma su atsakove sudarė vartojimo kredito sutartį, kurioje nurodyta visa standartinė informacija apie ketinamą suteikti vartojimo kreditą. Tarp šalių sudarytą vartojimo kredito sutartį sudaro standartinės vartojimo kredito sąlygos, t. y. bendrosios sąlygos, ir specialiosios vartojimo kredito sąlygos, taikytos individualiai pagal vartojimo kredito gavėją. Vartojimo kredito sutarties specialiosios sąlygos, patvirtintos ieškovės ir atsakovės, yra individualiai tarp ieškovo ir atsakovės aptartos, suderintos ir patvirtintos bei priimtos vykdyti. Taip pat pažymėtina, kad klientui, pasirašiusiam vartojimo kredito sutartį yra suteikta teisė atsisakyti vartojimo kredito sutarties. Tokia pati sąlyga buvo numatyta ir tarp šalių sudarytose vartojimo kredito sutartyse, o būtent 2014 m. rugpjūčio 31 d. sudarytos vartojimo kredito sutarties 6 dalyje aiškiai nurodyta, kad Kredito gavėjas, nenurodydamas priežasties, gali atsisakyti sutarties per 14 kalendorinių dienų nuo sutarties sudarymo dienos arba, nuo VKĮ 15 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodytos dienos, jei ta diena yra vėlesnė už sutarties sudarymo dieną, kredito gavėjo pasirašytas pranešimas apie kredito sutarties atsisakymą gali būti paduodamas sutarties specialiosiose sąlygose nurodytu kredito davėjo adresu arba siunčiamas registruotu laišku. Tokio prašymo iš atsakovės nebuvo gauta. Atsakovė nurodo, kad sudarytos vartojimo kredito sutarties bendrosios sąlygos atitinka nesąžiningu sąlygų kriterijus, bet nenurodė būtent kurios sąlygos turi būti pripažintos nesąžiningomis. Taip pat atsakovė teigdama, kad vartojimo kredito sutarties sąlygos nesąžiningos, neatsisakė sutarties per sutartyje nustatytą laikotarpį, o toliau, sudarydama dar keletą sutarčių, tęsė sutartinius santykius su ieškove. Atsakovė sudarydama sutartį su ieškove ją vykdė, ir tik vėliau, dėl ieškovui nežinomų priežasčių vienašališkai atsisakė vykdyti prisiimtus įsipareigojimus. Be to, ieškovė su atsakove nuo 2011 m. vasario 27 d. palaikė sutartinius santykius, atsakovė naudojosi ieškovo teikiamais vartojimo kreditais, vykdė įsipareigojimus, todėl atsakovei nevykdant vėlesnių įsipareigojimų, ieškovė siūlė atsakovei sudaryti mokėjimo grafikus, tačiau atsakovė vengė derybų. Ieškovė tinkamai įvykdė CK 6.185 straipsnio 1 dalyje pareigą, t. y. atsakovei buvo suteikta galimybė susipažinti su standartinėmis sutarties sąlygomis. Vienas vartojimo sutarties sąlygų atitikties bendriesiems sąžiningumo kriterijams aspektų yra vertinimas, ar jos yra skaidrios, t. y. ar sutarties sąlygos yra aiškios ir suprantamos vartotojui ir ar verslininkas pateikė vartotojui visą sutarčiai sudaryti reikšmingą informaciją. Šiuo atveju atsakovė, su ieškove nuo 2011 m. vasario 27 d. buvo sudariusi 19 vartojimo kredito sutarčių ir tinkamai prisiimtus įsipareigojimus įvykdžiusi, todėl tokia aplinkybių visuma leidžia teigti, kad atsakovė, kaip vartotoja, turėjo suprasti tikrąją sudaromų vartojimo kredito sutarčių sąlygų prasmę. Atsakovė teigia, kad ieškovas nei iki sutarties sudarymo nei per visą vartojimo kredito laikotarpį nesuteikė galimybės atsakovei prisijungti prie patvariosios laikmenos, tikslu susipažinti su jai skirta informaciją, ir kad tokios informacijos (patvarios laikmenos) ieškovė nepateikė ir teismui. Tačiau kiekvieną kartą sudarius sutartį su atsakove, vartojimo kredito sutartis buvo pateikiama į atsakovės el.paštą (duomenys neskelbtini), kas reiškia, kad sutartis bet kuriuo metu buvo pasiekiama atsakovei, todėl atsakovė galėjo analizuoti sutarties sąlygas, bei atsisakyti sutarties jei numatė, kad sutarties sąlygos nėra tinkamos. Priešieškinyje atsakovė tvirtina, kad sudarant vartojimo kredito sutartis su atsakove, ieškovė pažeidė atsakingojo skolinimo principą, tačiau ieškovė savo veikloje naudojo automatizuotą kreditingumo vertinimo modelį, kuris apytiksliai 93% tikslumu iki sutarties sudarymo nustatė, ar vartotojas yra pajėgus įvykdyti prisiimtą finansinį įsipareigojimą, kurį kartu su jau turimais finansiniais įsipareigojimais jis būtų pajėgus įvykdyti. Atsakovė, teikdama paraiškas internetu ir užpildydama kreditingumo vertinimo klausimyną, nurodė, jog jos vidutinė pajamų suma per mėnesį yra iš visų šaltinių 579,24 Eur. Atsakovė nurodė šiuos gaunamų pajamų šaltinius: pensija ir individualios veiklos pajamos ir patvirtino, kad šios pajamos per artimiausią mėnesį nepasikeis. Atsakovė, pasirašydamas vartojimo kredito sutartį Nr. 9969632006 patvirtino, jog pateikti duomenys yra teisingi, tikslūs ir išsamūs, jog ji yra pajėgi įvykdyti sutartį, yra moki, neturi pradelstų vykdyti įsipareigojimų tretiesiems asmenims, nedalyvauja jokiame ginče ir nėra jokių kitų aplinkybių, kurios galėtų neigiamai paveikti jos mokumą. Kadangi atsakovės finansinių įsipareigojimų dydis sudarė ne daugiau kaip 40 proc. pajamų, todėl remiantis atsakingo skolinimo taisyklėmis bei įvertinus skolinimo riziką buvo priimtas teigiamas spendimas suteikti finansinę paslaugą. Informavimo prieš sudarant vartojimo kredito sutartį etape atsakingai veikti turi abi šalys.

Ieškovės UAB „4finance“ atstovas teismo posėdyje nedalyvavo, nors apie teismo posėdžio datą ir laiką buvo tinkamai pranešta. Prašymo atidėti bylos nagrinėjimą teisme negauta.

Atsakovė V. L. su ieškovės reikalavimais priteisti 3 185,67 Eur skolą, (2953,78 Eur negrąžintos kredito sumos bei 231,89 Eur palūkanų) nesutinka ir priešieškiniu prašo pripažinti sutarties sąlygas nesąžiningomis pagal CK 6.228? straipsnio 2 dalies 9 punktą, taikyti restituciją bei dėl sunkios finansinės padėties išdėstyti likusios negrąžinto kredito, t. y. 383,87 Eur dalies mokėjimą 15 mėnesių. Nurodo, kad ieškovė teigia, kad sudarytose vartojimo kredito sutartyse, jų specialiose dalyse yra aiškiai nedviprasmiškai pateikti duomenys apie patvarioje laikmenoje fiksuotus konkrečių atsakovės mokėtinų įmokų dydžius, mokamas palūkanas, mokėjimo terminus, bendrą mokėtiną sumą. Tačiau tokie ieškovės teiginiai neatitinka tikrovės ir faktinių aplinkybių, kadangi ieškovė nei iki sutarties sudarymo nei per visą vartojimo kredito laikotarpį nesuteikė galimybės atsakovei prisijungti prie patvariosios laikmenos, tikslu susipažinti su jai skirta informaciją. Be to, teismas turi tinkamai aiškinti ir taikyti vartojimo sutartį reglamentuojančias teisės normas, t. y. kvalifikuoti ieškovės ir atsakovės sudarytą vartojimo kredito sutartį kaip vartojimo sutartį ir atitinkamai vykdyti pareigą ex officio vertinti šalių sudarytos sutarties sąlygas sąžiningumo aspektu. Taip pat, ieškovė suteikdama kreditą, nevykdė jai įstatymu nustatytos pareigos įvertinti atsakovės kreditingumą, dėl to jai turi būti taikomos ir atitinkamos teisinės pasekmės.

Teismo posėdžio metu atsakovė V. L. prašė ieškinį atmesti bei tenkinti priešieškinį. Nurodė, jog ji sutinka su ieškinio dalimi, jog pasiskolino iš atsakovės UAB „4finance“ 3 262,11 Eur kreditą. Nors ji šiuo metu yra sumokėjusi ieškovei 2 878,74 Eur, tačiau šiuo metu ieškovė prašo priteisti iš jos 3 185,67 Eur. Ieškovė nepagrįstai jos mokamas įmokas bei vėliau antstolių išieškotas sumas didžiąja dalimi sudengė palūkanoms, o negrąžinto kredito dalis sumažėjo nežymiai. Remiantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, palūkanos po sutarties nutraukimo jai kaip vartotojai negali būti skaičiuojamos. Ji sutinka, jog kreditorius turi teisę gauti palūkanas, tačiau jos turėjo būti skaičiuojamos nuo sumos, kuri likusi nesumokėta. Taip pat atsakovė nurodė, jog ji su ieškove pradėjo paskolinius santykius nuo 2011 m., tuo metu gaudavo nors ir nedidelę sumą, iš apgyvendinimo paslaugų. Tačiau 2014 m. mirė jos sutuoktinis, ji sirgo onkologine liga, dėl to esant sunkiai finansinei situacijai, ji ir imdavo kreditus. Tačiau ieškovė jai sudarant sutartį, netikrino jos kreditingumo, nors ji tiek 2014 m. kredito sudarymo metu, tiek ir šiuo metu yra nemoki, nes kitų pajamų, išskyrus senatvės pensiją bei našlės pensiją, negauna. Iš pradžių sutartį vykdė, jai padėjo dukra, bet 2015 m. nebegalėjo mokėti 202,00 Eur įmokos. Prašo pripažinti nesąžiningą sutarties 7.1. p., 4.1. p. sąlygas.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

ieškinys ir priešieškinis tenkinami iš dalies.

Rašytiniais bylos duomenimis, šalių paaiškinimais nustatyta, kad 2014 m. rugpjūčio 31 d. tarp ieškovės UAB „4finance“ ir atsakovės V. L. pagal Vivus.lt bendrąsias paskolos sąlygas buvo sudaryta Vartojimo kredito sutartis Nr. 9969632006, pagal kurią ieškovė paskolino atsakovei 434,43 Eur sumą 24 mėnesių terminui su 78,82% dydžio metine palūkanų norma. Vadovaujantis Sutarties 2.10 punktu, 2014 m. spalio 1 d. atsakovė pateikė prašymą papildomai 289,62 Eur kredito sumai 24 mėnesių terminui su 77,40% dydžio metine palūkanų norma, 2014 m. gruodžio 30 d. papildomai 333,06 Eur sumai su 71,98% dydžio metine palūkanų norma, 2015 m. kovo 3 d. papildomai 1 000,00 Eur sumai su 70,87 % dydžio metine palūkanų norma, 2015 m. balandžio 8 d. papildomai 1 025,00 Eur sumai su 70,53 % dydžio metine palūkanų norma, 2015 m. birželio 1 d. papildomai 55,00 Eur sumai su 70,82 % dydžio metine palūkanų norma, 2015 m. lapkričio 4 d. pasipildomai 125,00 Eur sumai su 70,80 % dydžio metine palūkanų norma. Iš viso atsakovė pasiskolino iš ieškovės 3 262,11 Eur, paskolos sutarties terminas – 36 mėnesiai, su 70,80% dydžio metine palūkanų norma, atsakovė paskolą turėjo grąžinti iki 2018 m. spalio 28 d.

Bylos duomenimis nustatyta, jog atsakovė 15 mokėjimo įmokų, t. y. iki 2016 m. sausio 22 d. mokėjo iš esmės laikydamasi nustatyto kredito grąžinimo grafiko, tačiau 2016 m. sausio 22 d. sumokėjo vėluodama (turėjo sumokėti įmoką iki 2015 m. gruodžio 28 d.) 15,00 Eur, vietoje priklausančios pagal grafiką mokėti 201,35 Eur sumos ir daugiau įmokų nebemokėjo.

2014 m. spalio 1 d. atsakovė sumokėjo – 36,45 Eur, įmoka paskirstyta: 28,54 Eur - mokamos palūkanos; 7,92 Eur - grąžinama kredito suma (434,43 Eur – 7,92 Eur = 426,51 Eur pagrindinės sumos likutis); Tą pačią dieną atsakovė pasiskolino 289,62 Eur sumą, tad pagrindinė skolos suma padidėjo iki 716,13 Eur (426,51 Eur + 289,62 Eur = 716,13 Eur); 2014 m. lapkričio 6 d. atsakovė sumokėjo – 59,63 Eur, įmoka paskirstyta: 46,19 Eur - mokamos palūkanos; 0,17 Eur - vėlavimo palūkanos; 13,26 Eur - grąžinama kredito suma (716,13 Eur – 13,26 Eur = 702,87 Eur pagrindinės sumos likutis); 2014 m. lapkričio 28 d. atsakovė sumokėjo – 59,46 Eur, įmoka paskirstyta: 45,34 Eur - mokamos palūkanos;14,12 Eur - grąžinama kredito suma (702,87 Eur – 14,12 Eur = 688,75 Eur pagrindinės sumos likutis); 2014 m. gruodžio 29 d. atsakovė sumokėjo – 59,46 Eur, įmoka paskirstyta: 44,42 Eur - mokamos palūkanos; 15,30 Eur - grąžinama kredito suma (688,75 Eur – 15,03 Eur = 673,72 Eur pagrindinės sumos likutis). 2014 m. gruodžio 30 d. atsakovė pasiskolino 333,06 Eur sumą, tad pagrindinė skolos suma padidėjo iki 1006,78 Eur (673,72 Eur + 333,06 Eur = 1006,78 Eur); 2015 m. vasario 12 d. atsakovė sumokėjo – 69,05 Eur, įmoka paskirstyta: 60,39 Eur - mokamos palūkanos; 0,21 Eur - vėlavimo palūkanos; 8,45 Eur - grąžinama kredito suma (1006,78 Eur – 8,45 Eur = 998,33 Eur pagrindinės sumos likutis); 2015 m. vasario 28 d. atsakovė sumokėjo – 68,84 Eur, įmoka paskirstyta: 59,88 Eur - mokamos palūkanos; 8,96 Eur - grąžinama kredito suma (998,33 Eur – 8,96 Eur= 989,37 Eur pagrindinės sumos likutis).2015 m. kovo 3 d. atsakovė pasiskolino 1000,00 Eur sumą, tad pagrindinė skolos suma padidėjo iki 1989,37 Eur (989,37 Eur + 1000,00 Eur = 1989,37 Eur); 2015 m. kovo 28 d. atsakovė sumokėjo – 134,54 Eur, įmoka paskirstyta: 117,49 Eur - mokamos palūkanos; 17,05 Eur - grąžinama kredito suma (1989,37 Eur – 17,05 Eur = 1972,32 Eur pagrindinės sumos likutis); 2015 m. balandžio 8 d. atsakovė pasiskolino 1025,00 Eur sumą, pagrindinė skolos suma padidėjo iki 2 997,32 Eur (1 972,32 Eur + 1 025,00 Eur = 2 997,32 Eur); 2015 m. balandžio 28 d. atsakovė sumokėjo – 202,02 Eur, įmoka paskirstyta: 176,17 Eur - mokamos palūkanos; 25,85 Eur - grąžinama kredito suma (2 997,32 Eur – 25,85 Eur = 2 971,47 Eur pagrindinės sumos likutis); 2015 m. gegužės 28 d. atsakovė sumokėjo – 202,02 Eur, įmoka paskirstyta: 174,65 Eur - mokamos palūkanos; 27,37 Eur - grąžinama kredito suma (2971,47 Eur – 27,37 Eur = 2944,10 Eur pagrindinės sumos likutis); 2015 m. birželio 1 d. atsakovė pasiskolino 55,00 Eur sumą, pagrindinė skolos suma padidėjo iki 2 999,10 Eur (2 944,10 Eur + 55,00 Eur = 2 999,10 Eur); 2015 m. liepos 6 d. atsakovė sumokėjo – 204,00 Eur, įmoka paskirstyta: 177,91 Eur - mokamos palūkanos; 0,36 Eur - vėlavimo palūkanos; 25,73 Eur - grąžinama kredito suma (2 999,10 Eur – 25,73 Eur = 2973,37 Eur pagrindinės sumos likutis); 2015 m. rugpjūčio 6 d. atsakovė sumokėjo – 204,87 Eur, įmoka paskirstyta: 174,55 Eur - mokamos palūkanos; 3,07 Eur - vėlavimo palūkanos; 27,25 Eur - grąžinama kredito suma (2 973,37 Eur – 27,25 Eur = 2 946,12 Eur pagrindinės sumos likutis); 2015 m. rugpjūčio 29 d. atsakovė sumokėjo – 202,72 Eur, įmoka paskirstyta: 173,87 Eur - mokamos palūkanos; 28,85 Eur - grąžinama kredito suma (2 946,12 Eur – 28,85 Eur = 2 917,27 Eur pagrindinės sumos likutis); 2015 m. rugsėjo 30 d. atsakovė sumokėjo – 202,72 Eur, įmoka paskirstyta: 172,16 Eur - mokamos palūkanos; 30,56 Eur - grąžinama kredito suma (2 917,27 Eur – 30,56 Eur = 2 886,71 Eur pagrindinės sumos likutis); 2015 m. spalio 26 d. atsakovė sumokėjo – 202,72 Eur, įmoka paskirstyta: 170,36 Eur - mokamos palūkanos; 32,36 Eur - grąžinama kredito suma (2 886,71 Eur – 32,36 Eur = 2 854,35 Eur pagrindinės sumos likutis); 2015 m. lapkričio 4 d. atsakovė pasiskolino 125,00 Eur sumą, pagrindinė skolos suma padidėjo iki 2 979,35 Eur (2 854,35 Eur + 125,00 Eur = 2 979,35 Eur); 2015 m. gruodžio 1 d. atsakovė sumokėjo - 201.35 Eur, įmoka paskirstyta: 175,78 Eur - mokamos palūkanos; 25,57 Eur - grąžinama kredito suma (2 979,35 Eur – 25,57 Eur = 2953,78 Eur pagrindinės sumos likutis); 2016 m. sausio 22 d. atsakovė sumokėjo - 15.00 Eur, įmoka paskirstyta: 13,67 Eur - mokamos palūkanos; 1,33 Eur - vėlavimo palūkanos. Pagrindinės skolos likutis – 2 953,78 Eur. Atsakovei toliau nevykdant sutarties ieškovė 2016 m. kovo 20 d. vienašališkai sutartį nutraukė. Priverstinio išieškojimo metu (2019 m. birželio 6 d. vykdomasis raštas Nr. e2-2367-549/2018) iš antstolio A. S. gautos 753,89 Eur lėšos, užskaitytos sekančiai: 2019 m. liepos 10 d. iš antstolio gauta 434,37 Eur suma, kuri užskaityta už 312,33 Eur vėlavimo palūkanoms; 122,40 Eur fiksuotoms mokėjimo palūkanoms; 2019 m. rugsėjo 10 d. iš antstolio gauta 57,73 Eur suma, kuri užskaityta fiksuotoms mokėjimo palūkanoms; 2019 m. gruodžio 10 d. iš antstolio gauta 141,71 Eur suma, kuri užskaityta fiksuotoms mokėjimo palūkanoms; 2020 m. sausio 31 d. iš antstolio gauta 78,87 Eur suma, kuri užskaityta fiksuotoms mokėjimo palūkanoms; 2020 m. vasario 28 d. iš antstolio gauta 41,21 Eur suma, kuri užskaityta fiksuotoms mokėjimo palūkanoms. Iš viso antstolio pervesta 753,89 Eur suma, ieškovės užskaityta 312,33 Eur vėlavimo palūkanoms, 441,56 Eur fiksuotoms mokėjimo palūkanoms dengti.

Iš viso atsakovės sumokėta 2 878,74 Eur suma, iš kurių ieškovė užskaitė 308,33 Eur kredito sumai, o likusią dalį fiksuotoms ir vėlavimo palūkanoms dengti ir ieškiniu prašo priteisti iš atsakovės 2 953,78 Eur negrąžinto kredito bei 231,89 Eur pelno (mokėjimo) palūkanų.

Dėl vartojimo sutarties kvalifikavimo

Pagal CK 6.228¹ straipsnio 1 dalį vartojimo sutartimi verslininkas įsipareigoja perduoti vartotojui prekes nuosavybės teise arba suteikti paslaugas vartotojui, o vartotojas įsipareigoja priimti prekes ar paslaugas ir sumokėti jų kainą. CK nustatytais atvejais vartojimo sutartimis laikomos ir kitos verslininko ir vartotojo sudarytos sutartys. Vartotoju pripažįstamas fizinis asmuo, su savo verslu, prekyba, amatu ar profesija nesusijusiais tikslais (vartojimo tikslais) siekiantis sudaryti ar sudarantis sutartį, o verslininku pripažįstamas fizinis ar juridinis asmuo ar kita organizacija, ar jų padalinys, savo prekybos, verslo, amato arba profesijos tikslais siekiantys sudaryti ar sudarantys sutartis, įskaitant asmenis, veikiančius verslininko vardu arba jo naudai (CK 6.228¹ straipsnio 2 ir 3 dalys). Juridinis asmuo gali būti laikomas verslininku neatsižvelgiant į jo dalyvių teisinę formą. Tokias pačias vartotojo ir verslininko sampratas nustato ir Lietuvos Respublikos vartotojų teisių apsaugos įstatymo 2 straipsnio 19 ir 24 dalys. Atsižvelgiant į pirmiau aptartose normose pateiktą vartojimo sutarties sampratą, kasacinio teismo praktikoje suformuluoti esminiai požymiai, kuriuos atitinkanti sutartis kvalifikuojama kaip vartojimo: pirma, prekes ar paslaugas įsigyja fizinis asmuo; antra, fizinis asmuo prekes ir paslaugas įsigyja ne dėl savo ūkinės komercinės ar profesinės veiklos, o savo asmeniniams, šeimos, namų ūkio poreikiams tenkinti; trečia, prekes ar paslaugas teikia verslininkas (fizinis ar juridinis asmuo, veikiantis verslo tikslais) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. liepos 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-358-248/2016). Pagal VKĮ 2 straipsnio 14 dalį vartojimo kredito gavėju (vartotoju) laikomas fizinis asmuo, kuris siekia sudaryti ar sudaro vartojimo kredito sutartį asmeninėms, šeimos, namų ūkio, bet ne verslo ar profesinėms reikmėms. Pagal minėto straipsnio 13 dalį vartojimo kredito davėju laikomas asmuo, išskyrus fizinį asmenį, kuris verslo tikslais teikia arba įsipareigoja suteikti vartojimo kreditus. Taigi, vartojimo kredito sutartis pagal savo turinį ir prigimtį yra vartojimo sutartis.

Atsižvelgiant į pirmiau išdėstytą reglamentavimą tarp ieškovės UAB „4finance“ ir atsakovės V. L. sudaryta 2014 m. rugpjūčio 31 d. vartojimo kredito sutartis (su vėlesniais pakeitimais) laikytina vartojimo sutartimi.

Dėl informavimo pareigos ir šios pareigos pažeidimo teisinių pasekmių, dėl teismo pareigos ex officio vertinti vartojimo sutarties sąlygas sąžiningumo aspektu

Vartojimo kredito įstatymo 5 straipsnyje įtvirtinta kreditoriaus pareiga pateikti visą reikalingą informaciją siekiant apsispręsti dėl sutarties sudarymo. Šio straipsnio 1 dalis nustato, kad per protingą terminą, pakankamą susipažinti su pateikiama informacija, iki vartojimo kredito sutarties sudarymo vartojimo kredito davėjas ir, jei taikoma, vartojimo kredito tarpininkas, remdamiesi vartojimo kredito davėjo siūlomomis vartojimo kredito sąlygomis ir atsižvelgdami į vartojimo kredito gavėjo nurodytus prioritetus ir pateiktą informaciją, pateikia vartojimo kredito gavėjui informaciją tam, kad šis galėtų palyginti skirtingus pasiūlymus, siekdamas priimti informacija pagrįstą sprendimą dėl vartojimo kredito sutarties sudarymo. Ši informacija turi būti rašytinė, nustatytos standartinės informacijos apie vartojimo kreditą formos ir pateikiama patvariojoje laikmenoje. Patvarios laikmenos sampratą savo sprendimuose yra atskleidęs ESTT teismas, nurodydamas, kad tai priemonė, kuri suteikia galimybę mokėjimo paslaugų vartotojui saugoti jam asmeniškai skirtą informaciją taip, kad su ja būtų galima susipažinti ateityje, informacijos paskirtį atitinkančiu laikotarpiu, ir kuri suteikia galimybę saugomą informaciją atgaminti nepakeistą. Ši laikmena, analogiškai popierinei laikmenai, turi užtikrinti vartotojui, kad jis turės šioje nuostatoje nurodytą informaciją, kad prireikus galėtų įgyvendinti savo teises. Minėto straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kokia konkreti informacija turi būti nurodyta nustatytos formos standartinėje informacijoje. Vartojimo kredito įstatymo 5 straipsnio 2 dalyje (1-19 punktai) yra įtvirtinta, kokia standartinė informacija turi būti pateikta prieš sudarant vartojimo kredito sutartį. Atliekant šį vertinimą lemiamą reikšmę turi, pirma, tai, ar sąlygos suformuluotos aiškiai ir suprantamai, kad leistų vidutiniam vartotojui, t. y. pakankamai informuotam ir protingai pastabiam bei nuovokiam vartotojui, įvertinti šią kainą, ir, antra, ar aplinkybė, kad kredito sutartyje nenurodyta informacija, kuri, atsižvelgiant į šioje sutartyje nurodytų prekių ir paslaugų pobūdį, laikoma esmine. Teisės doktrinoje išskiriama, kad esmine informacija laikytina ta, kuri apima visą kreditoriaus skolinių įsipareigojimų naštą (palūkanos, visi kiti mokesčiai ir pan.), bendros kredito kainos metinę normą, kredito grąžinimo terminus, kredito rūšį, sutarties atsisakymo ir nutraukimo sąlygas. Pagal vartojimo kredito sutartį mokėjimo palūkanas apibrėžiančios sutarties sąlygos yra atlyginimas, kurį skolininkas moka kreditoriui už naudojimąsi pinigais. Tai reiškia, kad mokėjimo palūkanos yra ne kas kita, o sutarties kaina. Sutarties kainą nustatančios sąlygos laikytinos pagrindinį sutarties dalyką apibrėžiančiomis sąlygomis. Kredito sutartyse nurodytos mokėjimo palūkanų dydį ir jų apskaičiavimo tvarką nustatančios sąlygos taip pat priskiriamos prie pagrindinį sutarties dalyką apibrėžiančių sąlygų. Vartojimo kredito įstatymo 5 straipsnio 9 dalis, kurioje įtvirtinta, jog kilus ginčui dėl to, ar vartojimo kredito davėjas suteikė pakankamai informacijos vartojimo kredito gavėjui, kad šis galėtų įvertinti, ar siūloma vartojimo kredito sutartis atitinka jo poreikius ir finansinę būklę, įrodinėjimo pareiga tenka vartojimo kredito davėjui. CK 6.228⁴ straipsnio 7 dalyje, kuri nustato, kad vartojimo sutarties dalyką apibūdinančios sąlygos, taip pat su parduotos prekės ar suteiktos paslaugos ir jų kainos atitikimu susijusios sąlygos neturi būti vertinamos nesąžiningumo požiūriu, jeigu jos išreikštos aiškiai ir suprantamai. Jei būtų nustatyta aplinkybė, jog vartotojui nebuvo suteikta visa informacija dėl bendros vartojimo kredito kainos, bendros vartojimo kredito kainos metinės normos, palūkanų ir vartojimo kredito sumos, kaip nurodyta pirmiau šioje nutartyje, būtų pagrindas šias sutarties sąlygas laikyti nesąžiningomis pagal CK 6.228⁴ straipsnio 2 dalies 9 punktą. ESTT teismas sprendimuose išaiškino patvarios laikmenos sampratą, nurodydamas, kad tai priemonė, kuri suteikia galimybę mokėjimo paslaugų vartotojui saugoti jam asmeniškai skirtą informaciją taip, kad su ja būtų galima susipažinti ateityje, informacijos paskirtį atitinkančiu laikotarpiu, ir kuri suteikia galimybę saugomą informaciją atgaminti nepakeistą. Ši laikmena, analogiškai popierinei laikmenai, turi užtikrinti vartotojui, kad jis turės šioje nuostatoje nurodytą informaciją, kad prireikus galėtų įgyvendinti savo teises.

Šiuo atveju atsakovė V. L. priešieškiniu nurodo, jog jai nebuvo suteikta visa reikalinga informacija ieškovė nei iki sutarties sudarymo nei per visą vartojimo kredito laikotarpį nesuteikė galimybės atsakovei prisijungti prie patvariosios laikmenos, tikslu susipažinti su jai skirta informacija. Be to, parengtos vartojimo kredito sutarties sąlygos yra neaiškios, taikomos vartojimo kredito sutarties taisyklės yra akivaizdžiai painios, nukreipiančios į kitus šaltinius ir vartojimo kredito gavėjui visiškai nesuprantamos.

Teismas su šiais atsakovės teiginiais nesutinka. Byloje nustatyta, kad kiekvieną kartą ieškovei UAB „4finance“ sudarius vartojimo kredito sutartį su atsakove V. L., vartojimo kredito sutartis atsakovei buvo pateikiama į atsakovės el.paštą (duomenys neskelbtini), ko neneigė ir atsakovė, dėl to darytina išvada, kad sutartis bet kuriuo metu buvo pasiekiama atsakovei, todėl atsakovė galėjo analizuoti sutarties sąlygas. Be to, sutartyje aiškiai ir suprantamai nurodyta informacija dėl bendros vartojimo kredito kainos, t. y. 4 269,25 Eur, bendros vartojimo kredito kainos metinės normos, t. y. procentine išraiška 99 procentų, vartojimo kredito metinė palūkanų (mokėjimo, pelno) norma procentine išraiška, t. y. 70,80 procentų ir vartojimo kredito suma 2979,35 Eur. Prie kiekvienos atsakovės sudarytos sutarties įtraukta į kredito sutartį amortizavimo lentelė (kredito grąžinimo grafikas), iš kurios aiškiai ir suprantamai nurodyta kokią mėnesio dieną ir kokio dydžio įmoką turi mokėti atsakovė, įmokų dydis, jų mokėjimų skaičius ir periodiškumas, kokia dalis įmokos įskaitoma palūkanų ir kokia kredito grąžinimui padengti. Amortizavimo lentelės pateikimas prie atsakovės sudarytų sutarčių, tik prisidėjo prie didesnio sutarties sąlygų skaidrumo užtikrinimo ir neabejotinai atsakovei, kaip vidutiniam vartotojui, įvertinus tai, kad ji su ieškove susijusi prievoliniais santykiais jau ilgus metus (sudariusi 19 sutarčių) turėjo būti pakankama, aiški ir suprantama informacija, kad įvertinti kredito sutarties kainą bei kitas susijusias kredito sutarties sąlygas.

CK 6.228⁴ straipsnio 2 dalyje įtvirtintas sąrašas kriterijų, kuriems esant preziumuojama, kad sutarties sąlygos yra nesąžiningos. CK 6.228⁴ straipsnio 4 dalis nustato, kad bet kuri vartojimo sutarties rašytinė sąlyga turi būti išreikšta aiškiai ir suprantamai. Šio reikalavimo neatitinkančios sąlygos laikomos nesąžiningomis. Pagal CK 6.228⁴ straipsnio 4 dalį individualiai neaptartomis laikomos vartojimo sutarties sąlygos, kurių parengimui negalėjo daryti įtakos vartotojas, ypač jeigu tos sąlygos nustatytos iš anksto verslininko parengtoje standartinėje sutartyje. Kasacinis teismas apibendrintai yra išskyręs du nesąžiningų sutarčių sąlygų arba sąžiningumo kontrolės aspektus: procedūrinį (t. y. sąlygų įtraukimo į sutartį kontrolė) ir materialinį (sutarties turinio kontrolė) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-17-701/2018, 36 punktas). Procedūrinis sąžiningumo kontrolės aspektas dar kitaip vadinamas skaidrumo reikalavimu. Atsižvelgiant į tai, koks kriterijus yra taikomas, gali skirtis ir taikytinos teisinės pasekmės. Sutarčių sąlygos neatitinka skaidrumo reikalavimo, jei jos nėra išreikštos aiškiai ir suprantamai. Atsižvelgiant į ESTT Direktyvos 93/13/EEB taikymo aspektu suformuotą praktiką, skaidrumo reikalavimo apimtis neturi būti susiaurinta iki suprantamumo tik formaliuoju ir gramatiniu aspektais, skaidrumo reikalavimas turi būti suprantamas plačiai; siekiant laikytis skaidrumo reikalavimo vartotojui ne tik svarbu, kad prieš sudarant sutartį jam būtų pateikta informacija dėl įsipareigojimo sąlygų, bet ir aiškiai bei suprantamai išdėstytos sutarties sąlygos tam, kad vartotojas, remdamasis aiškiais ir suprantamais kriterijais, galėtų įvertinti dėl to jam kylančius ekonominius padarinius ir nuspręsti, ar nori sudaryti sutartį su verslininku priimdamas iš anksto jo suformuluotas sąlygas. Materialinis arba sutarties turinio kriterijus apima sutarties sąlygos vertinimą pagal CK 6.228⁴ straipsnio 2 dalyje nustatytą preziumuojamų nesąžiningų sąlygų sąrašą. Taigi, vertinant sutarčių sąlygas pagal bendrąjį nesąžiningumo kriterijų, visų pirma turi būti nustatyta, ar sutarties sąlygos iš esmės pažeidžia šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą vartotojo nenaudai, palyginant sutartyje nustatytas sąlygas su įstatymo nustatytomis sutarčių sąlygomis. Jeigu sutartyje nustatytomis sąlygomis iš esmės nukrypstama nuo įstatymo nustatytų sutarčių sąlygų, atsiranda pagrindas konstatuoti esminį šalių teisių ir pareigų pusiausvyros pažeidimą vartotojo nenaudai. CK 6.228⁴ straipsnio 6 dalis nustato, jog bet kuri vartojimo sutarties sąlyga turi būti išreikšta aiškiai ir suprantamai. Šio reikalavimo neatitinkančios sąlygos laikomos nesąžiningomis. Kai kyla abejonių dėl vartojimo sutarties sąlygų turinio, sutarties sąlygos turi būti aiškinamos vartotojų naudai. Svarbu pabrėžti, jog pagal CK 6.228⁴ straipsnio 8 dalį, kai teismas sutarties sąlygą (sąlygas) pripažįsta nesąžininga (nesąžiningomis), ši sąlyga (šios sąlygos) negalioja nuo sutarties sudarymo, o likusios sutarties sąlygos šalims lieka privalomos, jeigu toliau vykdyti sutartį galima panaikinus nesąžiningas sąlygas.

Pagal Sutarties 7.1 ir 4.1 punktų sąlygas nustatytos kompensacinės palūkanos, lygios 99 procentų bendros vartojimo kredito kainos metinės normos. Byloje kyla klausimas, ar šioms palūkanoms taikoma VKĮ 11 straipsnio 8 dalis (aktuali redakcija, įsigaliojusi 2012 m. sausio 1 d.), kuri nustato, kad pavėluoto įmokų mokėjimo atvejais vartojimo kredito gavėjui taikomos netesybos negali būti didesnės kaip 0,05 procento pradelstos sumokėti sumos už kiekvieną pradelstą dieną. Jokios kitos netesybos ir mokesčiai už vartojimo kredito sutartyje nustatytų finansinių įsipareigojimų nevykdymą vartojimo kredito gavėjui negali būti taikomi. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad palūkanos, kurios mokamos tik esant sutarties pažeidimui, savo esme yra ne palūkanos, bet sutartinės netesybos (CK 6.71 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. rugpjūčio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-392/2012). Kita vertus, kasacinis teismas taip pat yra išaiškinęs, kad CK 6.210 straipsnyje įtvirtintos palūkanos, kurios mokamos už sumą, kurią sumokėti praleistas terminas, ir praleistą prievolės vykdymo terminą, savo prigimtimi yra kompensacinės palūkanos. Kompensacinės palūkanos neatlieka mokėjimo už naudojimąsi pinigais funkcijos – jomis tik kompensuojami dėl prievolės neįvykdymo patirti nuostoliai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-29-248/2016, 12 punktas). Tiek netesybų, tiek palūkanų, mokamų už prievolės vykdymo termino pažeidimą, prigimtis yra ta pati kompensacinė, ir jos teismų praktikoje pripažįstamos kreditoriaus minimaliais nuostoliais, kurių nereikia įrodinėti. Kompensacinių palūkanų paskirtis ir prigimtis iš esmės yra analogiška kaip ir netesybų, o Vartojimo kredito įstatymo 11 straipsnio 8 dalis riboja visų galimų netesybų ir mokesčių už vartojimo kredito sutartyje nustatytų finansinių įsipareigojimų nevykdymą taikymą vartojimo kredito gavėjui, todėl Vartojimo kredito įstatymo 11 straipsnio 8 dalyje minimos netesybos aiškintinos kaip apimančios ir kompensacines palūkanas, mokamas dėl vartojimo kredito gavėjo prievolių vykdymo terminų pažeidimo. Aiškinant priešingai, būtų sudaroma vartojimo kredito davėjams galimybė apeiti Vartojimo kredito įstatymo 11 straipsnio 8 dalyje įtvirtintą ribojimą. CK 6.228⁴ straipsnio 2 dalies 5 punkte įtvirtinta preziumuojama nesąžininga sutarties sąlyga, kuria nustatoma neproporcingai didelė vartotojo civilinė atsakomybė už sutarties neįvykdymą ar netinkamą įvykdymą. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad sprendžiant klausimą, ar netesybų dydis yra neproporcingai didelis, be kita ko, atsižvelgiama į įstatymuose nustatytą netesybų dydį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gruodžio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-374-687/2019).

Šiuo atveju tarp ieškovės UAB „4finance“ ir atsakovės V. L. sudarytos sutarties 7.1., 4.1. punktuose, nustatytas kompensacinių palūkanų dydis yra daugiau nei 5 kartus didesnis nei Vartojimo kredito įstatyme nustatytas maksimalus dydis. Nors patikslintu ieškiniu ieškovė priteisti kompensuojamų palūkanų neprašo, tačiau atsižvelgiant į tai, jog nepagrįstai dideles kompensuojamas palūkanas ieškovė skaičiavo jau nuo 2014 m. lapkričio 6 d., kas neabejotinai įtakojo įmokų paskirstymą (įskaitymą), o tuo pačiu ir negrąžinto kredito sumos dydį. Teismas, vadovaudamasis aukščiau išdėstytu teisiniu reguliavimu bei įvertinęs nustatytas faktines aplinkybes (kad kompensacinių palūkanų dydis yra daugiau nei 5 didesnis nei įstatymo numatytas), daro išvadą, kad sutarties sąlyga dėl kompensacinių palūkanų dydžio yra nesąžininga vartotojo atžvilgiu. Dėl nurodytų priežasčių sutarties sąlyga dėl kompensacinių palūkanų dydžio atsakovei pripažįstama negaliojančia nuo sutarties sudarymo kaip nesąžininga vartotojo atžvilgiu (CK 6.228⁴ straipsnio 2 dalis, 5 dalis).

Dėl kreditoriaus pareigos vertinti skolininko kreditingumą ir jos pažeidimo pasekmių

VKĮ (vartojimo kredito atsakovei išdavimo metu galiojusi redakcija) 8 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad prieš vartojimo kredito sutarties sudarymą vartojimo kredito davėjas, vadovaudamasis atsakingo skolinimo principu, privalo įvertinti vartojimo kredito gavėjo mokumą remdamasis iš vartojimo kredito gavėjo gauta pakankama informacija ir prireikus mokumui vertinti naudojamoje duomenų bazėje atlikęs patikrinimą. Vartojimo kredito įstatymo 8 straipsnio 2 dalyje nustatyta vartojimo kredito davėjo pareiga atnaujinti turimą finansinę informaciją apie vartojimo kredito gavėją ir iš naujo įvertinti jo mokumą prieš kiekvieną svarbesnį bendros vartojimo kredito sumos padidinimą, jeigu po vartojimo kredito sutarties sudarymo jos šalys susitaria pakeisti bendrą vartojimo kredito sumą. Pagal VKĮ 8 straipsnio 4 dalį ir 22 straipsnį vartojimo kredito gavėjų mokumo vertinimo taisyklės rengiamos vadovaujantis vartojimo kredito gavėjų mokumo vertinimo principais, kuriuos nustato šio įstatymo 22 straipsnyje nurodyta priežiūros institucija. Priežiūros institucijos funkcijas pagal VKĮ vykdo Lietuvos bankas. Vartojimo kredito sutarties sudarymo ir jos keitimų metu galiojo Lietuvos banko valdybos 2013 m. kovo 19 d. Nr. 03-62 nutarimu patvirtinti Vartojimo kredito gavėjų mokumo vertinimo ir atsakingojo skolinimo nuostatai. Įgyvendinant šiuos nuostatus Lietuvos banko priežiūros tarnybos direktoriaus 2015 m. balandžio 27 d. Nr. 241-69 sprendimu patvirtintos Vartojimo kredito gairės.

ESTT, aiškindamas Direktyvos 2008/48/EB nuostatas, kurios įgyvendintos Vartojimo kredito įstatyme, yra pažymėjęs, kad už kiekvieno vartotojo kreditingumo patikrinimą turėtų būti atsakingi kreditoriai ir kad jiems turėtų būti leidžiama naudoti ne tik informaciją, kurią vartotojas pateikia rengiant atitinkamą kredito sutartį, bet ir ilgalaikių komercinių santykių metu pateiktą informaciją. Taip šia pareiga siekiama nustatyti kreditorių atsakomybę ir išvengti paskolų teikimo nemokiems vartotojams. Direktyvoje 2008/48/EB nenurodyta išsami informacija, kuria remdamasis kreditorius turi įvertinti vartotojo kreditingumą. Direktyvos 2008/48/EB 8 straipsnio 1 dalimi, aiškinama atsižvelgiant į šios direktyvos 26 konstatuojamąją dalį, kreditoriui kaip tik suteikiama diskrecija nuspręsti, ar jo turimos informacijos pakanka patvirtinti, kad vartotojas yra mokus, ir ar jis turi tokią informaciją patikrinti remdamasis kitais įrodymais. Vis dėlto paprasti nepatvirtinti vartotojo pareiškimai savaime negali būti laikomi pakankamais, jeigu prie jų nepridėti juos patvirtinantys įrodymai (ESTT 2014 m. gruodžio 18 d. sprendimas byloje A Consumer Finance SA prieš I. B., C. B., F. B., C-449/13, 37 punktas). Todėl ESTT yra išaiškinęs, kad Direktyvos 2008/48/EB 8 straipsnio 1 dalį reikia aiškinti taip, kad, viena vertus, ja nedraudžiama vartotojo kreditingumo vertinti remiantis tik vartotojo pateikta informacija, jeigu tokia informacija yra pakankama ir jeigu prie paprastų vartotojo pareiškimų yra pridėti juos patvirtinantys įrodymai, ir, kita vertus, ja kreditorius neįpareigojamas sistemingai tikrinti vartotojo pateiktos informacijos (ESTT 2014 m. gruodžio 18 d. sprendimas byloje A Consumer Finance SA prieš I. B., C. B., F. B., C-449/13, 39 punktas).

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, atsižvelgdama į ESTT pateikiamą Direktyvos 2008/48/EB nuostatų aiškinimą, išaiškino, kad vien vartojimo kredito gavėjo deklaracijos apie savo finansinę padėtį pateikimas vartojimo davėjui, šių deklaruotų duomenų nepatvirtinus tai pagrindžiančiais įrodymais, negali būti vertinamas kaip tinkamas vartojimo kredito davėjo pareigos įvertinti vartojimo kredito gavėjo kreditingumą atlikimas. Be to, kadangi pagal įstatymą kreditingumo vertinimo pareiga tenka vartojimo kredito davėjui, šios pareigos tinkamo įvykdymo įrodinėjimo našta tenka vartojimo kredito davėjui.

Rašytiniais bylos duomenimis nustatyta, kad ieškovė UAB „4finance“ savo veikloje naudojo automatizuotą kreditingumo vertinimo modelį, kuris apytiksliai 93% tikslumu iki sutarties sudarymo nustatė, ar vartotojas yra pajėgus įvykdyti prisiimtą finansinį įsipareigojimą, kurį kartu su jau turimais finansiniais įsipareigojimais jis būtų pajėgus įvykdyti. Ieškovės vertinimo paklaidai neviršijant 10% buvo daroma išvada, jog ieškovo naudojamas kreditingumo vertinimo modelis tiksliai nustato kredito gavėjo kreditingumą. Ieškovės teigimu, atsakovė V. L. teikdama paraiškas internetu ir užpildydama kreditingumo vertinimo klausimyną, nurodė, jog jos vidutinė pajamų suma per mėnesį 579,24 Eur (pensija ir individualios veiklos pajamos) ir patvirtino, kad šios pajamos per artimiausią mėnesį nepasikeis. Ieškovė UAB „4finance“ įvertinusi pateiktus duomenis, bei tai, kad atsakovės finansinių įsipareigojimų dydis sudarė ne daugiau kaip 40 procentų pajamų, todėl remiantis atsakingo skolinimo taisyklėmis bei įvertinus skolinimo riziką buvo priimtas teigiamas spendimas suteikti finansinę paslaugą. Šios ieškovės UAB „4finance“ nurodytos aplinkybės tik patvirtiną faktą, jog ieškovė šiuo atveju pasikliovė atsakovės V. L. deklaracija apie 579,24 Eur gaunamas mėnesines pajamas, nereikalaudama iš atsakovės šias aplinkybes patvirtinančių įrodymų. Kaip nustatyta bylos nagrinėjimo metu, šias aplinkybes patvirtino ir atsakovė teismo posėdžio metu, tiek pirmiau nurodytos kredito sutarties sudarymo metu, tiek ir šiuo metu, atsakovė išskyrus senatvės ir našlės pensijas, kurios bendrai sudaro apie 250,00 Eur (228,59 Eur bei 26,13 Eur), kitų pajamų negauna. Iš šių duomenų, akivaizdu, kad atsakovė gaudama 250,00 Eur mėnesinių pajamų, mokėti ieškovei nustatyto dydžio kasmėnesinių 201,35 Eur įmokų, t. y. prisiimti tokio dydžio finansinius įsipareigojimus, kurie faktiškai lygūs jos gaunamoms pajamoms, neturėjo jokių galimybių. Todėl vartojimo kredito davėjo, t. y. šiuo atveju ieškovės UAB „4finance“ pareigos įvertinti kredito gavėjo kreditingumą netinkamas vykdymas sukelia atitinkamas teisines pasekmes.

VKĮ 8 straipsnio 1 dalyje (redakcija galiojusi sutarties sudarymo metu) įtvirtintos pareigos dėl vartojimo kredito gavėjo kreditingumo įvertinimo, kredito davėjui turi būti taikomos VKĮ 8 straipsnio 6 dalyje įtvirtintos teisinės pasekmės. Pagal VKĮ 8 straipsnio 6 dalį, kai vartojimo kredito davėjui netinkamai įvertinus vartojimo kredito gavėjo mokumą ne dėl vartojimo kredito gavėjo kaltės ir vartojimo kredito davėjo neįvertintos ar netinkamai įvertintos aplinkybės iš esmės lėmė pavėluotą įmokų mokėjimą, vartojimo kredito gavėjui netaikomos netesybos ir mokesčiai pavėluoto įmokų mokėjimo atvejais.

Kartu, kiekvienu konkrečiu atveju atsižvelgiant į nustatytas vartojimo kredito sutarties sudarymo ir kitas reikšmingas aplinkybes, greta VKĮ 8 straipsnio 6 dalyje nurodytų pasekmių gali būti mažinama vartojimo kredito kaina pagal VKĮ 21 straipsnio 3 dalį.

VKĮ 21 straipsnis (2011 m. lapkričio 17 d. įstatymo redakcija) nustatė reikalavimus bendrai vartojimo kredito kainai. Įstatymo 21 straipsnio 1 dalis įtvirtino, kad bendra vartojimo kredito kaina turi būti protinga, pagrįsta, atitikti sąžiningos verslo praktikos reikalavimus ir nepažeisti vartojimo kredito gavėjo ir vartojimo kredito davėjo interesų pusiausvyros. To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta prezumpcija, kad bendra vartojimo kredito kaina neatitinka to paties straipsnio 1 dalyje nustatytų reikalavimų, jeigu vartojimo kredito sutartyje nustatyta bendros vartojimo kredito kainos metinė norma sutarties sudarymo momentu yra didesnė kaip 200 procentų. Atitinkamai 3 dalis įtvirtino, kad priežiūros institucija pagal vartojimo kredito gavėjo prašymą, pateiktą šio įstatymo 29 straipsnyje nustatyta tvarka, arba teismas, įvertinęs šalių sutartinių santykių pobūdį, prievolės vertę, kreditoriaus išlaidas, vartojimo kredito sutarties sudarymo ir kitas reikšmingas aplinkybes, gali sumažinti bendrą vartojimo kredito kainą.

Kai bendra vartojimo kredito kainos metinė norma didesnė nei Vartojimo kredito įstatymo 21 straipsnio 2 dalyje nurodyta norma, pripažįstama, jog kaina neatitinka Vartojimo kredito įstatymo 21 straipsnio reikalavimų, tačiau kita sutarties šalis (kredito įstaiga) gali šią prezumpciją nuginčyti (įrodyti, kad kaina atitinka minėtus įstatymo reikalavimus). Tačiau toks teisinis reglamentavimas nereiškia, kad bendra vartojimo kredito kaina, neviršijanti šio dydžio, visais atvejais atitinka Vartojimo kredito įstatymo 21 straipsnio reikalavimus. Tokiais atvejais, kai bendra kredito kaina neviršija įstatyme nustatytos maksimalios ribos, ji turi būti vertinama pagal Vartojimo kredito įstatymo 21 straipsnio kriterijus ir gali būti pripažinta jų neatitinkančia bei dėl to mažintina (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-29-248/2016, 17 punktas).

Remiantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimu, nustačius faktą, jog vartojimo kredito davėjas neįvykdė Vartojimo kredito įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos pareigos dėl vartojimo kredito gavėjo kreditingumo įvertinimo, kredito davėjui turi būti taikomos VKĮ 8 straipsnio 6 dalyje įtvirtintos teisinės pasekmės. Kartu, kiekvienu konkrečiu atveju atsižvelgiant į nustatytas vartojimo kredito sutarties sudarymo ir kitas reikšmingas aplinkybes, greta Vartojimo kredito įstatymo 8 straipsnio 6 dalyje nurodytų pasekmių gali būti mažinama vartojimo kredito kaina pagal Vartojimo kredito įstatymo 21 straipsnio 3 dalį. 2016 m. vasario 1 d. galiojančios redakcijos Vartojimo kredito įstatymo 8 straipsnio 7 dalyje įtvirtinta, jog, be netesybų ir mokesčių pavėluoto įmokų mokėjimo atvejais vartojimo kredito gavėjui netaikymo, jeigu vartojimo kredito davėjas ne dėl vartojimo kredito gavėjo kaltės netinkamai įvertino vartojimo kredito gavėjo kreditingumą, vartojimo kredito gavėjui papildomai netaikomos ir palūkanos, tačiau toks įstatymo pasikeitimas nedraudžia mažinti vartojimo kredito kainos pagal Vartojimo kredito įstatymo 21 straipsnio 3 dalį iki šio Vartojimo kredito įstatymo pakeitimo sudarytoms sutartims. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. vasario 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-4-611/2020).

Nagrinėjamu atveju pagal ieškovės UAB „4finance“ su atsakove V. L. sudarytos kredito sutarties sąlygas bendra vartojimo kredito kaina neviršija VKĮ 21 straipsnio 2 dalyje nustatyto dydžio. Tačiau atsižvelgiant į tai, jog ieškovė UAB „4finance“ neįvykdė VKĮ 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos pareigos dėl vartojimo kredito gavėjo kreditingumo įvertinimo, ieškovei taikytinos VKĮ 8 straipsnio 6 dalyje nustatytos pasekmės (vartojimo kredito gavėjui netaikomos netesybos ir mokesčiai pavėluoto įmokų mokėjimo) bei mažintina vartojimo kredito kaina pagal Vartojimo kredito įstatymo 21 straipsnio 3 dalį. Kaip jau pirmiau minėta pagal vartojimo kredito sutartį mokėjimo palūkanas apibrėžiančios sutarties sąlygos yra atlyginimas, kurį skolininkas moka kreditoriui už naudojimąsi pinigais. Tai reiškia, kad mokėjimo palūkanos yra ne kas kita, o sutarties kaina.

Atsakovė V. L. iš viso ieškovei sumokėjo 2 878,74 Eur, iš kurių tik 308,33 Eur kredito sumai, o likusi atsakovės sumokėtų įmokų dalis ieškovės paskirstyta mokėjimo (pelno) ir vėlavimo palūkanoms dengti. Kadangi atsakovei V. L. 2014 m. rugpjūčio 31 d. vartojimo kredito sutartimi su vėlesniais pakeitimais iš viso buvo suteikta 3 262,11 Eur, atsakovė iš viso sumokėjo ieškovei 2 878,74 Eur, todėl laikytina, jog yra pagrindas iš atsakovės priteisti ieškovei likusią negrąžintą 383,87 Eur kredito sumą.

Atsižvelgiant į tai, jog ieškovė UAB „4finance“ neįvykdė VKĮ 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos pareigos dėl vartojimo kredito gavėjo kreditingumo įvertinimo, ieškovei taikytinos VKĮ 8 straipsnio 6 dalyje nustatytos pasekmės, t. y. vartojimo kredito gavėjui, t. y. atsakovei V. L. netaikomos netesybos ir kiti pavėluoto įmokų mokėjimo mokesčiai, taip pat mažintina vartojimo kredito kaina pagal Vartojimo kredito įstatymo 21 straipsnio 3 dalį iki ieškovės prašomos 231,89 Eur sumos.

CK 6.37 straipsnio 2 dalis nustato, kad skolininkas taip pat privalo mokėti įstatymo nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Terminą įvykdyti piniginę prievolę praleidęs skolininkas privalo mokėti 5 procentų dydžio metines palūkanas už sumą, kurią sumokėti praleistas terminas, jeigu įstatymai ar sutartis nenustato kitokio palūkanų dydžio (CK 6.210 straipsnio 1 dalis). Tokiu būdu ieškovei UAB „4finance“ iš atsakovės priteistinos įstatyme numatytos 5 procentų dydžio metinės palūkanos už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Vadovaujantis CPK 93 straipsnio 2 dalimi, jeigu ieškinys patenkintas iš dalies, šiame straipsnyje nurodytos išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai. Ieškinį ir priešieškinį tenkinus iš dalies (ieškinys tenkintas 20 procentų), ieškovei UAB „4finance“ iš atsakovės V. L. priteistinos 18,00 Eur bylinėjimosi išlaidos (sumokėtas 89,00 Eur žyminis mokestis). Kadangi atsakovei V. L. 80,00 Eur žyminio mokesčio mokėjimas atidėtas iki teismo sprendimo priėmimo, todėl iš ieškovės UAB „4finance“ valstybės naudai priteistinas 64,00 Eur žyminis mokestis, likusi 12,00 Eur žyminio mokesčio dalis priteistina iš atsakovės V. L., valstybės naudai.

Vadovaujantis CPK 284 straipsnio 1 dalimi, teismas turi teisę dalyvaujančių byloje asmenų prašymu ar savo iniciatyva, atsižvelgdamas į turtinę abiejų šalių padėtį ar kitas aplinkybes, sprendimo įvykdymą atidėti ar išdėstyti, taip pat pakeisti sprendimo vykdymo tvarką.

Atsižvelgiant į pareiškėjos prašymą bei teismui pateiktus duomenis apie jos turtinę padėtį, taip pat atsižvelgiant į tai, kad ieškovė sutinka, jog teismo sprendimu priteista suma būtų išdėstyta ilgesniam laikotarpiui, iš atsakovės priteistos 383,87 Eur negrąžintos kredito sumos, 231,89 Eur palūkanos, 18,00 Eur, t. y. iš viso priteistos 633,76 Eur sumos mokėjimas išdėstytinas 15 mėnesių laikotarpiui, nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos, mokant kas mėnesį po 42,25 Eur sumą.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 265-270 straipsniais,

Rezoliucinė dalis

nusprendė:

ieškinį ir priešieškinį tenkinti iš dalies.

Pripažinti nesąžininga ir negaliojančia ab initio 2014 m. rugpjūčio 31 d. Vartojimo kredito sutarties Nr. 9969632006 bendrųjų sąlygų 7.1 p., 4.1. p., nuostatą, susijusią su palūkanų (kompensacinių) skaičiavimu.

Priteisti iš atsakovės V. L. 383,87 Eur (trijų šimtų aštuoniasdešimt trijų eurų, 87 ct) negrąžintą kredito sumą, 231,89 Eur (dviejų šimtų trisdešimt vieno euro, 89 ct) mokėjimo (pelno) palūkanas, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą 615,76 Eur sumą nuo bylos iškėlimo teisme 2018 m. gegužės 21 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei 18,00 Eur (aštuoniolikos eurų, 00 ct) bylinėjimosi išlaidas, ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „4finance“ naudai.

Išdėstyti iš atsakovės V. L. priteistos bendros 633,76 Eur sumos mokėjimą 15 mėnesių laikotarpiui, nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos, įpareigojant V. L. kiekvieną mėnesį mokėti po 42,25 Eur sumą, kiekvieną mokėjimą sumokant iki mėnesio paskutinės kalendorinės dienos.

Priteisti iš ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „4finance“ 64,00 Eur (šešiasdešimt keturis eurus, 00 ct) žyminio mokesčio valstybei.

Priteisti iš atsakovės V. L. 12,00 Eur (dvyliką eurų, 00 ct) žyminį mokestį valstybei.

Kitą ieškinio ir priešieškinio dalį atmesti.

Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti skundžiamas Klaipėdos apygardos teismui, apeliacinį skundą paduodant per Plungės apylinkės teismo Palangos rūmus.