- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2022-04-14
- Bylos Nr.
- e2A-643-603/2022
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-08974-2021-2
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Loreta Bujokaitė
- Ieškovas
- A. K.
- Atsakovas
- A. N.
- Kategorijos
- 2.6.1.3.6Piniginės prievolės
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Loreta Bujokaitė
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo A. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. gruodžio 23 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal ieškovo A. K. ieškinį atsakovui A. N. dėl skolos priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovas A. K. kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovui A. N., prašydamas priteisti 800 Eur skolą, 5 procentų dydžio metines procesines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki visiško teismo sprendimo įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Ieškinyje nurodė, kad:
1.1. 2019 m. sausio 31 d. šalys sudarė rašytinę paskolos sutartį (paskolos raštelį), pagal kurią ieškovas paskolino atsakovui A. N. 2100 Eur. Paskolos raštelyje atsakovas nurodė, kad gautą skolą grąžins iki balandžio 2 dienos. Atsakovas skolos iki sutarto termino negrąžino, nors buvo ne kartą kreipiamasi į atsakovą, siūlant atsiskaityti, kad būtų išvengta teisminių procesų ir bylinėjimosi išlaidų susidarymo;
1.2. atsakovui toliau nevykdant pareigos grąžinti skolą, ieškovas kreipėsi į teismą su prašymu išduoti teismo įsakymą dėl 2100 Eur skolos priteisimo. Gavęs teismo įsakymą, atsakovas dalį sumos – 1300 Eur sumokėjo 2021 m. balandžio 20 d. bankiniu pavedimu, taip pat sumokėjo palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas proporcingai grąžinamai skolos daliai. Dėl likusios skolos dalies – 800 Eur atsakovas pateikė prieštaravimus, nurodydamas, jog skolinosi iš ieškovo ne 2100 Eur, o 2000 Eur, ir dalį skolos – 700 Eur yra grąžinęs 2020 m. liepos 24 d.;
Atsiliepimas
1.3. atsakovo teiginius paneigia į bylą kartu su ieškiniu teikiamas paskolos raštelis. Kadangi pagal paskolos raštelį atsakovas nėra atsiskaitęs, jokių duomenų apie dalinį skolos grąžinimą nėra, ieškiniu reiškiamas reikalavimas dėl likusios 800 Eur skolos;
1.4. Tarp ieškovo ir atsakovo egzistavo skirtingos paskolos sutartys, kurių skyrėsi sumos ir terminai. Atsakovas pateikė visiškai kitos paskolos dalinio grąžinimo pakvitavimą, kadangi paskolos grąžinimo raštas patvirtina paskolos, kurios suma yra 2000 Eur, dalinį grąžinimą. Ieškovas yra ne kartą skolinęs atsakovui pinigų, mažesnes sumas skolindavo žodinės sutarties pagrindu, o įstatymui numatant rašytinės paskolos sutarties formą, surašydavo paskolos raštelius. Surašant pakvitavimą, buvo nurodyta ne tik grąžinama pinigų suma, bet ir pačios paskolos suma tam, jog būtų aišku, pagal kurią iš tarp šalių sudarytų paskolos sutarčių atsakovas atsiskaito. Teikdamas prieštaravimus dėl išduoto teismo įsakymo atsakovas pripažino, jog buvo paskolinti 2000 Eur, iš kurių 700 Eur skolininkas yra grąžinęs 2020 m. liepos 24 d., t. y. iki kreditoriaus pareiškimo pateikimo teismui. Teigdamas, jog dėl anksčiau grąžinto ieškovui 100 Eur pakvitavime nurodyta ne 2100 Eur suma, o 2000 Eur suma, atsakovas nepateikė jokių įrodymų. Be to, byloje pateiktas pakvitavimas patvirtina pinigų perdavimo faktą visiškai kita data, nei turėjo būti grąžinta 2100 Eur paskola.
2. Atsakovas A. N. atsiliepime su ieškiniu nesutinka, prašo jo netenkinti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime remiasi tokiais argumentais:
2.1. kreipdamasis į teismą su pareiškimu dėl teismo įsakymo išdavimo ieškovas nepateikė paskolos davimą/gavimą atsakovui ir atsakovo paskolos dalies grąžinimą įrodančių dokumentų. Vykdydamas priimtą teismo įsakymą ir atsižvelgdamas į turimą ieškovo 2020 m. liepos 24 d. (vėliau nei 2019 m. sausio 31 d. paskolos raštelis) pasirašytą dokumentą – Raštą, kuriame nurodytas ir ieškovo patvirtintas likusios skolos dydis – 2000 Eur bei šios skolos dalies – 700 Eur gražinimo faktas, su ieškovo pareiškimu iš dalies sutiko ir sumokėjo 1690,91 Eur, iš kurių 1300 Eur – visą likusią iki teismo įsakymo įvykdymo negražintą paskolos dalį – 1300 Eur. Dėl likusios ieškovo reikalavimo dalies – 800 Eur, pareiškė prieštaravimus;
2.2. ieškovas reikalavimą dėl skolos priteisimo grindžia tik jo turėtu atsakovo pasirašytu paskolos rašteliu, pagal kurį atsakovas 2019 m. sausio 31 d. patvirtino 2100 Eur pasiskolinimą iš ieškovo. Ieškinyje nutylėtas faktas, kad atsakovas pagal 2020 m. liepos 24 d. pasirašytą dokumentą (Raštą) iki skolos dalies – 700 Eur grąžinimo ieškovui buvo skolingas 2000 Eur. Todėl nuo 2020 m. liepos 25 d. atsakovo likusi skola ieškovui buvo 1300 Eur, kuri sumokėta vykdant priimtą įsakymą;
2.3. atsakovas jokių kitų (nei ieškinyje nurodyta) paskolų iš ieškovo negavo, sandorių su juo nesudarinėjo, o ieškovas nepateikė įrodymų apie galimas kitas paskolas atsakovui. 2020 m. liepos 24 d. ieškovo pasirašytame ir atsakovui perduotame dokumente (Rašte): skolos likutis (jos dydis) įrašytas skaičiais ir žodžiais „2000 (Du tūkstančiai eurų)“, o kita atsakovo grąžinta skolos dalis įrašytas skaičiais ir žodžiais „700 (septynis šimtus eurų), Pinigus gavau A. K.“. Joks vidutiniškai rūpestingas, atidus ir dėmesingas asmuo, negavęs pinigų pagal paskolos sutartį, nebūtų pasirašęs dokumento (rašto), patvirtinančio likusios skolos dydį ir dalies pinigų gražinimą. Be to, paskolos sutarties tekstas yra aiškus, Rašte užfiksuotas pinigų perdavimo faktas, t. y. dokumento (Rašto) turinys neabejotinai patvirtina tokį faktą egzistuojant. Ieškovas, reikšdamas ieškinį dėl gražintos skolos dalies, siekia nesąžiningai ir nepagrįstai praturtėti atsakovo sąskaita.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
3. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2021 m. gruodžio 23 d. sprendimu ieškovo A. K. ieškinio netenkino, priteisė atsakovui iš ieškovo 1075 Eur bylinėjimosi išlaidų.
4. Teismas nustatė, jog tarp šalių nėra ginčo dėl to, kad ieškovas skolino pinigus atsakovui ir sandoris įformintas paskolos rašteliu, tačiau ginčas kyla dėl tarpinio atsiskaitymo. Remdamasis gausiai išplėtota kasacinio teismo praktika teismas pažymėjo, kad iš paskolos sutarties kilusiuose ginčuose kreditoriui tenka pareiga įrodyti paskolos suteikimą, o skolininkui – paskolos grąžinimą.
5. Teismas pažymėjo, kad šalys argumentus byloje grindžia rašytiniais įrodymais, nurodydamos skirtingas faktines aplinkybes, todėl vertindamas įrodymus rėmėsi įrodymų vertinimo taisyklėmis, suformuluotomis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau - CPK) 180 straipsnyje ir išplėtota kasacinio teismo doktrina. Teismas, įvertinęs atsakovo pateiktus rašytinius įrodymus apie 800 Eur skolos grąžinimą – ieškovo parašu patvirtintą Raštą (pakvitavimą), kad atsakovui iki 2020 m. liepos 24 d. buvo ieškovui gražinęs 100,00 eurų ir todėl Rašte (pakvitavime) buvo nurodyta likusios skolos suma – 2000 Eur, o 2020 m. liepos 24 d. grąžino dar 700,00 eurų, sprendė, jog atsakovas iš dalies įvykdė prievolę kreditoriui (ieškovui).
6. Įvertinęs ieškovo argumentus, kuriais nurodoma, kad atsakovo pateiktas Raštas (pakvitavimas) nėra niekaip susijęs su nagrinėjamu klausimu, kadangi ieškovą ir atsakovą siejo ne vieni paskoliniai santykiai, byloje esančius įrodymus, teismas nenustatė, kad šalis siejo ne vieni rašytiniai ir žodiniai paskoliniai santykiai. Laikė neįrodyta, kad atsakovas skolingas ieškovui 800 Eur pagal 2019 m. sausio 31 d. paskolos raštelį, todėl ieškovo reikalavimą grąžinti likusią skolos dalį atmetė.
7. Teismas atkreipė dėmesį ir į tai, kad 2020 m. liepos 2 d. ieškovo pasirašytame ir atsakovui perduotame Rašte (pakvitavime), skolos dydis yra nurodytas skaičiais ir žodžiais „2000 ( Du tūkstančiai eurų)” be jokio detalizavimo, o Rašto (pakvitavimo) tekstas yra aiškus. Vertino, kad vidutiniškai rūpestingas ir atidus asmuo, tam pačiam asmeniui suteikęs kelias paskolas ir pagal šias paskolas negavęs paskolintų pinigų, nebūtų pasirašęs 2020 m. liepos 24 d. Rašto, kuriuo patvirtintas neaišku kurios skolos grąžinimas.
8. Netenkinęs ieškovo reikalavimo, sprendė priteisti iš ieškovo atsakovui 1075 Eur advokato teisinės pagalbos išlaidų atlyginimą. Nurodė, kad atsakovo patirtos bylinėjimosi (atstovavimo) išlaidos neviršija 2004 m. balandžio 2 d. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro įsakymu Nr. 1R-85 „Dėl rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo“ (Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymo Nr. 1R-77 redakcija) patvirtintų maksimalių atlygintinų išlaidų dydžių, yra pagrįstos pagal ginčo pobūdį, atsakovo rengtų procesinių dokumentų turinį, apimtį, nurodytus argumentus, galimas darbo ir laiko sąnaudas, taip pat sąžiningumo, protingumo ir teisingumo principus.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
9. Apeliantas A. K. pateiktu apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. gruodžio 23 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti bei priteisti iš atsakovo patirtas bylinėjimosi išlaidas. Apeliaciniame skunde nurodo, kad:
9.1. priimdamas skundžiamą sprendimą apylinkės teismas klaidingai vertino byloje esančius įrodymus, todėl padarė neteisingas išvadas. Teismas nepagrįstai 2020 m. liepos 24 d. pakvitavimą vertino kaip įrodymą, patvirtinantį ieškovui grąžintą 100 Eur, kadangi pakvitavime neužsiminta nei apie 100 Eur sumos ar bendros 800 Eur sumos grąžinimą, nei apie 2000 Eur paskolos likutį. Taigi pakvitavime, nurodant tik apie 700 Eur grąžinimą, nėra patvirtinta, jog iki 2020 m. liepos 24 d. atsakovas grąžino ieškovui 100 Eur. Atsakovas taip pat nepagrindė, jog dalį paskolos yra grąžinęs, o teismas, padarydamas išvadą, jog atsakovas jau anksčiau grąžino 100 Eur, rėmėsi vien žodiniais paaiškinimais;
9.2. kadangi nėra įrodymų apie dalinį paskolos grąžinimą, nėra pagrindo ir prielaidoms, jog pakvitavimas patvirtina 2019 m. sausio 31 d. suteiktos paskolos, kurios suma yra 2100 Eur (o ne 2000 Eur), grąžinimą. Grąžindamas 700 Eur atsakovas pareikalavo rašytinio patvirtinimo apie dalinį gražinimą, todėl nėra pagrindo manyti, jog kitais atvejais grąžindamas dalį skolos, rašytinių patvirtinimų nereikalavo;
9.3. priimdamas skundžiamą sprendimą teismas nepagrįstai išplėtė įrodinėjimo dalyką, iškėlė ieškovui reikalavimą įrodyti tai, ko jis neprivalo įrodinėti ir ko šiuo atveju objektyvai neįmanoma įrodyti. Ieškovas reikalavo priteisti iš atsakovo skolą pagal tarp šalių 2019 m. sausio 31 d. sudarytą paskolos sutartį, todėl ieškovui kilo pareiga įrodyti, jog šią 2100 Eur dydžio paskolą atsakovui suteikė. Ieškovas įvykdė savo pareigą pateikdamas į bylą paskolos raštelį, o įrodinėti šalis siejusių kitų paskolinių santykių pareigos neturėjo. Atsakovui grąžinus kitą paskolą, jam buvo grąžintas paskolos raštelis, kuris sudaromas vienu egzemplioriumi, todėl įrodyti ir kitų paskolos santykių egzistavimą ieškovas neturi jokios galimybės;
9.4. siekiant paneigti subjektyvų teismo įsitikinimą, jog mažai tikėtina, kad šalys buvo sudariusios ir kitų paskolos sutarčių, kuriuos galiojo tuo pačiu laikotarpiu kaip ir ginčo paskola, ieškovas teikia ir prašo prijungti prie bylos LSDDP Vilniaus skyriaus narės bei LSDDP Vilniaus skyriaus finansų komisijos narės Ž. P. tuometiniam (duomenys neskelbtini) pirmininkui G. K. adresuotą Pareiškimą dėl (duomenys neskelbtini) Vilniaus miesto skyriaus pirmininko A. V. N. veiksmų. Pareiškime nurodoma atsakovo skolinimasis tiek iš Ž. P., tiek iš jos sutuoktinio, tiek iš kitų partijos narių, jo nesąžiningas elgesys – vengimas pasirašinėti paskolos raštelius, išsisukinėjimas nuo klausimų apie paskolų grąžinimą, slapstymasis, vengimas kalbėti, melavimas. Pateikiama negrąžintų paskolų lentelė pagrindžia atsakovo skolinimąsi negrąžinus ankstesnės paskolos, ir įprastą atsakovo praktiką. Be to, atsakovas visuomet reikalaudavo užfiksuoti grąžinimą, todėl 100 Eur grąžinimas, to raštu nefiksuojant, neatitiktų įprasto atsakovo elgesio. Kadangi pirmosios instancijos teismas nepagrįstai išplėtė įrodinėjimo dalyką ir sprendė, jog ieškovas neįrodė šalis siejusių ir kitų paskolos santykių, o ieškovas tiesioginių įrodymų objektyviai negali pateikti dėl grąžinto paskolos raštelio atsakovui, naujai pateikiami įrodymai turėtų būti prijungti prie bylos tikslu nustatyti byloje tiesą.
Atsiliepimas
10. Atsakovas atsiliepime su apeliaciniu skundo nesutinka, prašo jo netenkinti ir skundžiamą Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. gruodžio 23 d. sprendimą palikti nepakeistą, taip pat priteisti iš apelianto patirtas bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime remiasi tokiais argumentais:
10.1. neigdamas pagrįstą sprendimą apeliantas teismui siūlo savą įrodymų vertinimą, o 2020 m. liepos 24 d. pakvitavimo turinį interpretuoja lingvistine prasme sau naudinga linkme, subjektyviai jį vertindamas, tačiau nepateikdamas jokių įrodymų.
10.2. priešingai nei nurodo apeliantas, atsakovas netvirtino apie kitos paskolos gavimą iš apelianto. Pateikiami prieštaravimai dėl priimto teismo įsakymo nėra privalomi pagrįsti, o detalūs atsikirtimų argumentai nurodomi kituose atsakovo procesiniuose dokumentuose;
10.3. apeliantas nepagrįstai remiasi argumentu, jog teismas išplėtė ieškovui priskirtinos įrodinėjimo naštos apimtį. Apeliantas nepagrindė įrodymais atsakovui suteiktos kitos paskolos, todėl teismas sudarė apeliantui galimybę pasiūlydamas papildomą terminą įrodymams, kuriais apeliantas galėtų patvirtinti kitos paskolos buvimo aplinkybę, pateikti. Apeliantas pirmosios instancijos teisme kategoriškai atsisakė įrodinėti tokią aplinkybę;
10.4. teikdamas naujus rašytinius įrodymus apeliantas įrodinėja atsakovo nesąžiningumą, remdamasis aplinkybėmis, kurios nebuvo nagrinėtos pirmosios instancijos teisme. Apeliantas nepasinaudojo teismo suteikta galimybe pateikti įrodymus pirmosios instancijos teisme. Be to, pateikti įrodymai ir juose nurodomi asmenys neturi teisinės reikšmės nagrinėjamai bylai. Todėl apelianto pateikti rašytiniai įrodymai ir juose nurodomos aplinkybės neturėtų būti vertintini.
Motyvuojamoji dalis
konstatuo ja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
11. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.
12. Teismas, apeliacine tvarka išnagrinėjęs civilinę bylą apeliacinio skundo ribose, sprendžia, kad CPK 329 straipsnio 2 dalyje numatytų absoliučių šio sprendimo negaliojimo pagrindų nėra.
13. Pažymėtina, jog sekant kasacinio teismo praktika, apeliacinis procesas nėra proceso pirmojoje instancijoje pakartojimas iš naujo, nes tai – skundžiamo teismo sprendimo kontrolės forma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005-11-09 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-426/2005; 2007-12-29 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-607/2007 ir kt.). Todėl apeliacinės instancijos teismas apeliacinio skundo ribose patikrina, ar ginčo šalys įrodė tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (CPK 12, 178 straipsniai).
14. Byloje kilo ginčas dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo netenkintas ieškovo reikalavimas priteisti iš atsakovo skolą pagal tarp šalių 2019 m. sausio 31 d. sudarytą paskolos sutartį (raštelį), teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimo.
Dėl naujų rašytinių įrodymų prijungimo
15. Ieškovas prie apeliacinio skundo pridėjo naują įrodymą – 2019 m. liepos 4 d. pareiškimą dėl LSDDP Vilniaus miesto skyriaus pirmininko A. V. N. veiksmų bei prašo juos priimti. Nurodo, kad būtinybė pateikti naują rašytinį įrodymą iškilo po skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo, kadangi pirmosios instancijos teismas išplėtė įrodinėjimo dalyką, konstatuodamas, jog ieškovas neįrodė kitų šalis siejusių paskolos santykių, be to, pagrindžia ir atsakovo nesąžiningą elgesį.
16. CPK 314 straipsnyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau.
17. Kasacinio teismo jurisprudencijoje išaiškinta, kad dalyvaujantys byloje asmenys bendriausia prasme neturi teisės teikti naujus įrodymus apeliacinės instancijos teisme. Toks draudimas – ribotos apeliacijos, būdingos civiliniam procesui, išraiška. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka paskirtis – neperžengiant apeliacinio skundo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Šio apeliaciniam procesui keliamo tikslo įgyvendinimas būtų apsunkintas arba netgi apskritai taptų neįmanomas, jeigu dalyvaujantys byloje asmenys turėtų neribotą procesinę galimybę teikti apeliacinės instancijos teisme naujus įrodymus ir jais remtis. Todėl, siekiant pašalinti (ar sumažinti) tokių padarinių atsiradimo galimybę, proceso įstatymo lygmeniu ir yra įtvirtintas draudimas teikti, o kartu ir priimti, naujus įrodymus. Šis draudimas kartu užtikrina ir teisinį tikrumą bei apibrėžtumą, nes, užkirsdamas kelią remtis tokiais įrodymais, kurie nefigūravo pirmosios instancijos teisme, pašalina (ar sumažina) procesinės staigmenos sukūrimo dalyvaujantiems byloje asmenims galimybę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. lapkričio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-349-248/2019, 19 punktas). Kita vertus, kasacinis teismas yra ne kartą pažymėjęs, kad draudimas priimti naujus įrodymus apeliacinės instancijos teisme nėra absoliutus. Pagal kasacinio teismo praktiką apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl kiekvieno naujo pateikto įrodymo, turi patikrinti ir įvertinti: ar buvo objektyvi galimybė pateikti įrodymus bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme; ar vėlesnis įrodymų pateikimas neužvilkins bylos nagrinėjimo; ar prašomi priimti nauji įrodymai turės įtakos sprendžiant šalių ginčą; ar šalis nepiktnaudžiauja įrodymų vėlesnio pateikimo teise (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 28 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-684/2019, 33 punktą).
18. Bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teismo metu ieškovui buvo žinomi atsakovo atsikirtimų argumentai, tarp jų ir tai, jog atsakovas įrodinėjo, nebuvus tarp jų daugiau sudarytų paskolos sutarčių, išskyrus ginčo sutartį. Iš procesinių dokumentų matyti, jog ieškovas savo ruožtu rėmėsi argumentais, jog su atsakovu buvo sudarytos dvi paskolos sutartis, kuriomis atsakovui paskolinta 2000 Eur ir 2100 Eur, ir 2019 m. sausio 31 d. paskolos raštelyje nurodytas 2000 Eur paskolos grąžinimas. Taigi argumentai, susiję su tarp šalių egzistavusiais paskoliniais santykiais buvo nurodomi jau nagrinėjant civilinę bylą pirmosios instancijos teisme. Vadinasi ieškovui, besiremiančiam argumentais, jog su atsakovu buvo sudaryta ne viena paskola, buvo suteikta galimybė pateikti savo poziciją bei įrodymus dėl atsakovo įrodinėtų aplinkybių. Taigi nėra pagrindo vertinti, jog naujo rašytinio įrodymo būtinybė iškilo po pirmosios instancijos teismo sprendimo, todėl apeliacinės instancijos teismas netenkina ieškovo prašymo dėl naujo rašytinio įrodymo priėmimo.
Dėl ginčo esmės
19. Byloje ginčo nekyla, jog šalys sudarė 2019 m. sausio 31 d. paskolos sutartį, pagal kurią ieškovas A. K. paskolino atsakovui A. N. 2100 Eur, o pastarasis įsipareigojo skolą grąžinti iki 2019 m. balandžio 2 d.. Paskolos sutartis sudaryta raštu, atsakovui pasirašant paskolos raštelį.
20. Ieškovui kreipusis į teismą su pareiškimu dėl skolos priteisimo, Vilniaus miesto apylinkės teismas išdavė 2021 m. kovo 31 d. teismo įsakymą civilinėje byloje Nr. eL2-13982-1050/2021. Byloje taip pat ginčo nekyla, jog po teismo įsakymo išdavimo atsakovas 2021 m. balandžio 20 d. bankiniu pavedimu sumokėjo ieškovui dalį sumos – 1300 Eur, taip pat palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas proporcingai grąžinamai skolos daliai. Dėl likusios 800 Eur sumos atsakovas nesutiko, reiškė prieštaravimus, nurodydamas, jog 2020 m. liepos 24 d. rašte ieškovas patvirtino likusios skolos dydį – 2000 Eur ir jos dalies – 700 Eur grąžinimą. Ieškovas, atsikirsdamas į atsakovo argumentus, rėmėsi tuo, jog šalis siejo dar vieni paskoliniai santykiai ir 2020 m. liepos 24 d. rašte atžymėta kitos paskolos grąžinimo aplinkybė.
21. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius rašytinius įrodymus, šalių paaiškinimus, sprendė, jog ieškovas nepateikė įrodymų, pagrindžiančių aplinkybę, jog tarp šalių buvo sudaryta dar viena rašytinė ar žodinė paskolos sutartis, todėl ieškovo reikalavimą atsakovui dėl 800 Eur skolos atmetė. Ieškovas nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, remdamasis nepagrįstu byloje esančių įrodymų vertinimu bei pažeistomis įrodymų vertinimo taisyklėmis. Taigi apeliacinės instancijos teismas žemiau nurodytais argumentais pasisakys dėl pirmosios instancijos teismo atlikto įrodymų vertinimo ir jų pagrindu padarytų išvadų.
22. Paskolos sutartimi viena šalis (paskolos davėjas) perduoda kitos šalies (paskolos gavėjo) nuosavybėn pinigus arba rūšies požymiais apibūdintus suvartojamuosius daiktus, o paskolos gavėjas įsipareigoja grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą (paskolos sumą) arba tokį pat kiekį tokios pat rūšies ir kokybės kitų daiktų ir mokėti palūkanas, jeigu sutartis nenustato ko kita (CK 6.870 straipsnio 1 dalis). Paskolos sutartis pripažįstama sudaryta nuo pinigų arba daiktų (paskolos dalyko) perdavimo paskolos gavėjui momento (CK 6.870 straipsnio 2 dalis). Fizinių asmenų paskolos sutartis turi būti rašytinė, jeigu paskolos suma viršija šešis šimtus eurų (CK 6.871 straipsnio 1 dalis). Rašytinės formos reikalavimus atitinka paskolos gavėjo pasirašytas paskolos raštelis arba kitoks skolos dokumentas, patvirtinantis paskolos sutarties dalyko perdavimą paskolos gavėjui (CK 6.871 straipsnio 3 dalis).
23. Paskolos sutartis pagal savo sampratą yra realinis sandoris, taigi paskolos sutartinių teisinių santykių egzistavimui nustatyti reikia įrodyti paskolos dalyko perdavimo faktą. Kasacinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, kad paskolos sutartis laikoma sudaryta nuo pinigų ar daiktų perdavimo momento, todėl įrodymų naštos paskirstymo taisyklė iš paskolos sutarties kilusiuose ginčuose yra tokia, kad kreditorius turi įrodyti, jog paskolą suteikė, o skolininkas – kad paskolą grąžino (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-187/2008; 2018 m. vasario 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-21-378/2018, 22 punktas, 2020 m. gruodžio 2 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-329-403/2020 27 punktas).
24. Teisminiams ginčams, kilusiems iš paskolos teisinių santykių, yra taikomos bendrosios civilinio proceso įrodinėjimo normos (CPK XIII skyrius) bei materialiojo šių teisinių santykių reguliavimo nulemtos taisyklės. Pagal bendrąją įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę dalyvaujantys civiliniame teisiniame ginče asmenys turi įstatyme nustatytą pareigą įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų arba atsikirtimų pagrindu (CPK 178 straipsnis). Įrodinėjimas civiliniame procese turi savo specifiką – nenustatyta, kad teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų faktų buvimą tik tada, kai dėl jų egzistavimo absoliučiai nėra abejonių; išvadą apie faktų buvimą teismas civiliniame procese gali daryti ir tada, kai tam tikros abejonės dėl fakto buvimo išlieka, tačiau byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti esant labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. rugpjūčio 25 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-304/2008; 2009 m. kovo 16 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-101/2009 ir kt.). Įrodymų pakankamumas civiliniame procese grindžiamas vadinamąja tikėtinumo taisykle (tikimybių pusiausvyros principu). Vadovavimasis tikimybių pusiausvyros principu teismui priimant procesinį sprendimą negali būti prilygintas teismo procesinio sprendimo pagrindimui prielaidomis, nes tai draudžia proceso įstatymai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. balandžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-110-916/2020, 44 punktas, 2021 m. balandžio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-58-701/2021, 142 punktas).
25. Kaip jau buvo minėta, nagrinėjamoje civilinėje byloje ginčo nekyla, jog tarp ieškovo ir atsakovo susiklostė paskolos teisiniai santykiai, tačiau tarp šalių kilo ginčas dėl visiško atsiskaitymo pagal paskolos sutartį fakto. Iš šalių pozicijų matyti, kad skirtingai vertinami byloje esantys rašytiniai įrodymai. Apeliantas teigia, jog atsakovas nėra grąžinęs 800 Eur, kadangi kreipusis į teismą dėl teismo įsakymo išdavimo atsakovas iš suteiktos 2100 Eur paskolos grąžino tik jos dalį - 1300 Eur. Atsakovas savo ruožtu įrodinėja visiškai priešingas aplinkybes, t. y. kad 100 Eur buvo grąžinta ieškovui anksčiau, o 2020 m. liepos 24 d. rašte ieškovas patvirtino likusios skolos dydį – 2000 Eur ir jos dalies – 700 Eur grąžinimą. Taigi pagal aukščiau nurodytą teismų praktiką nesant ginčo dėl paskolos suteikimo, paskolos grąžinimo aplinkybę privalo įrodyti paskolos gavėjas, šiuo atveju – atsakovas (CPK 178 straipsnis).
26. Apeliantas nei pirmosios instancijos teisme, nei teikdamas apeliacinį skundą neginčijo aplinkybės, jog savo parašu patvirtino atsakovo pateiktą 2020 m. liepos 24 d. raštą, kuriame, kaip teisingai pastebėjo pirmosios instancijos teismas, aiškiai nurodyta informacija: ,,A. N. paskolos grąžinimo A. K. (2000 Eur du tūkstančiai eurų). Raštas. A. N. grąžino 2020.07.24 A. K. 700 Eur (septynis šimtus eurų). Pinigus gavau A. K.. Parašas“. Nors apeliantas ir teikdamas apeliacinį skundą remiasi argumentu, jog minėtame rašte paskola grąžinta pagal kitus tarp šalių susiklosčiusius paskolinius santykius, tačiau apeliacinės instancijos teismas pritaria apylinkės teismo pozicijai, kad tokie apelianto argumentai nepagrįsti jokiais įrodymais. Pats 2020 m. liepos 24 d. rašto turinys nesudaro pagrindo vertinti, jog tai neabejotinai susiję su kita atsakovui suteikta paskola (pasak apelianto, buvo suteikta 2000 Eur paskola). Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs šalių paaiškinimus, byloje esančius rašytinius įrodymus, pritaria apylinkės teismo pozicijai, kad atsakovas iki 2020 m. liepos 24 d. buvo ieškovui gražinęs 100 Eur ir todėl Rašte (pakvitavime) buvo nurodyta likusi skolos suma – 2000 Eur, o 2020 m. liepos 24 d. grąžino dar 700 Eur, t. y. iš viso grąžino 800 Eur. Nors apeliantas su tokia pozicija nesutinka, įrodinėdamas, jog 2020 m. liepos 24 d. rašte nėra atžymėtas 100 Eur grąžinimas, tačiau, atsižvelgus į suteiktos paskolos dydį, 2020 m. liepos 24 d. rašto turinį, vertintina, jog atsakovo paaiškinimai apie iki 2020 m. liepos 24 d. grąžintą 100 Eur sumą yra logiški ir atitinka minėtame rašte atžymėtas sumas, o visos sumokėtos sumos kartu atitinka ir paskolos dalyką. Taigi aptartos aplinkybės patvirtina, jog atsakovas dar iki ieškovo kreipimosi į teismą grąžino ieškovui likusią 800 Eur dalį paskolos, atsakovas įvykdė savo pareigą įrodyti paskolos grąžinimo faktą, o apeliantas ir apeliacinės instancijos teisme neįrodė, jog atsakovas jam yra skolingas (CPK 178 straipsnis, 185 straipsnis).
27. Kaip jau buvo minėta aukščiau aptariant kasacinio teismo doktrinoje suformuotas ir išplėtotas įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles, vertinant įrodymus iš teismo nėra reikalaujama absoliutaus teismo įsitikinimo (žr. pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. rugsėjo 27 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-333-248/2018, 33 punktas ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką). Taigi įvertinęs byloje esančius rašytinius įrodymus, šalių paaiškinimus ir jų pagrindu padarytas pirmosios instancijos teismo išvadas, apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nesutikti su labiau tikėtina išvada, jog atsakovas įvykdė pareigą kreditoriui – grąžino pasiskolintus 2100 Eur (iki kreipiantis ieškovui į teismą buvo grąžinęs 800 Eur, o vykdydamas išduotą teismo įsakymą sumokėjo ieškovui be kita ko ir 1300 Eur).
28. Apeliacinės instancijos teismas nepritaria apelianto argumentams, jog skundžiamu sprendimu nepagrįstai išplėstas įrodinėjimo dalykas, vertinant, jog ieškovas nepateikė įrodymų, pagrindžiančių egzistavusią kitą nei ginčo paskolą. Atsakovas įrodinėjo, jog likusi 800 Eur dalis paskolos grąžinta, atsakovo argumentų ir 2020 m. liepos 24 d. rašto turinio pagrindu teismas konstatavo, jog atsakovas pagrindė 800 Eur paskolos grąžinimą. Taigi ieškovas, teigdamas, kad atsakovo 2020 m. liepos 24 d. raštas pagrindžia kitos paskolos grąžinimą, nepateikė jokių įrodymų, pagrindžiančių jo teiginius apie dar vienos paskolos atsakovui suteikimą, o rėmėsi tik deklaratyvaus pobūdžio teiginiais (CPK 178 straipsnis). Tiek iš procesinių dokumentų, tiek iš teismo posėdyje ieškovo atstovo duotų paaiškinimų matyti, jog ieškovas pasirinko kategorišką poziciją, teigdamas, kad neprivalo nagrinėjamu atveju įrodyti kitos paskolos atsakovui suteikimą. Taigi nesant byloje apskritai jokių įrodymų apie tai, kad atsakovui buvo suteikta dar viena paskola, o atsakovui pateikus įrodymus, jog ieškovui sumokėta reikalaujama 800 Eur suma, teismas pagrįstai vertino, jog byloje surinktų įrodymų visuma leidžia daryti labiau tikėtiną išvadą apie tai, jog atsakovas atsiskaitė su ieškovu. Tokia teismo išvada padaryta remiantis bendromis įrodymų vertinimo taisyklėmis ir nesudaro pagrindo pripažinti, jog apylinkės teismas išplėtė įrodinėjimo dalyką.
29. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs pirmosios instancijos teismo sprendimo turinį, ieškovo apeliacinio skundo argumentus, faktinius bylos duomenis, sprendžia, kad šioje byloje nėra teisinio pagrindo pripažinti, jog pirmosios instancijos teismas pažeidė procesines įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo taisykles (CPK 176-178, 185 straipsniai). Iš skundžiamo sprendimo argumentų matyti, kad pirmosios instancijos teismas įvertino tiek ieškovo, tiek atsakovo pateiktus įrodymus (šalių paaiškinimus, rašytinius įrodymus), pasisakė dėl šių įrodymų tinkamumo, įrodomosios reikšmės bei jais patvirtinamų aplinkybių. Atsakovo nurodytas aplinkybes dėl paskolos grąžinimo pagrindžia ištirtų įrodymų visetas. Tokia teismo išvada, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, yra tinkamai motyvuota, atitinka faktinius bylos duomenis bei padaryta nepažeidžiant įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklių.
30. Ieškovas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kitaip vertina tuos pačius įrodymus, pateikia savo nuomonę dėl jų turinio, tačiau nepagrindžia teiginių, jog pirmosios instancijos teismas, atlikdamas įrodymų vertinimą, būtų pažeidęs teisės normas ar netinkamai jas taikęs. Teismo vertinimu, ieškovas iš esmės siekia, kad byloje pateiktų įrodymų pagrindu būtų nustatytos kitos faktinės aplinkybės, nei tai padarė pirmosios instancijos teismas. Įrodymų vertinimas iš esmės yra teismo (teisėjo) nepriklausomumo išraiška. Todėl, nesant duomenų, jog pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimą reguliuojančias nuostatas (to neįrodžius), kitokia apelianto nuomonė dėl tam tikrų įrodymų turinio neduoda pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo išvadomis, pagrįstomis ne tik apelianto pateiktais įrodymais ar argumentais, bet ir visa bylos medžiaga.
31. Kiti ginčo šalių procesiniuose dokumentuose nurodyti argumentai neturi teisinės reikšmės sprendžiant skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo klausimą, todėl apeliacinės instancijos teismas atskirai dėl jų nepasisako (CPK 2 straipsnis, 3 straipsnis, 7 straipsnis, 178 straipsnis, 185 straipsnis).
32. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis tuo, kas išdėstyta, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes, teisingai aiškino ir taikė materialinės ir procesinės teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį apeliacinio skundo motyvais keisti arba naikinti nėra pagrindo, todėl apeliacinis skundas atmetamas, o skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Dėl bylinėjimosi išlaidų
33. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis).
34. Atmetus apeliacinį skundą, bylinėjimosi išlaidos pirmosios instancijos teisme neperskirstomos. Ieškovas neįgijo teisės į apeliacinės instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (CPK 93, 98 straipsniai).
35. Atsakovas apeliacinės instancijos teisme patyrė 490 Eur teisinės pagalbos išlaidų už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą, išlaidas pagrindžia teismui pateiktas 2022 m. sausio 24 d. mokėjimo dokumentas.
36. Atsakovo prašomos priteisti bylinėjimosi išlaidos apeliacinės instancijos teisme neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. patvirtintose rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio, numatytų maksimalių priteistinų dydžių. Bylinėjimosi išlaidos atitinka taip pat teisingumo ir sąžiningumo principus, todėl iš ieškovo priteistina atsakovo naudai 490 Eur bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme.
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
apeliacinio skundo netenkinti.
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. gruodžio 23 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš ieškovo A. K. atsakovo A. N. naudai 490 Eur (keturis šimtus devyniasdešimt Eur) advokato teisinės pagalbos išlaidų apeliacinės instancijos teisme.
Ši Vilniaus apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.