Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas

2021-11-09 · Administracinė byla Nr. eI3-4039-983/2021

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2021-11-09
Bylos Nr.
eI3-4039-983/2021
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-02134-2021-8
Bylos rūšis
administracinė byla
Instancija
I-a instancija
Rezultatas
Skundas (prašymas) patenkintas iš dalies.
Teisėjai
Asta Adamonytė-Šipkauskienė (pirm.), Fausta Vitkienė, Saulius Jakaitis
Pareiškėjas
UAB SSPC REAL ESTATE
Atsakovas
Aplinkos apsaugos departamentas prie Aplinkos ministerijos
Kategorijos
Administracinė byla Nr. eI3-4039-983/2021 Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02134-2021-8 Procesinio sprendimo kategorijos: 14.4.5; 55.1.3 (S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2021 m. lapkričio 9 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Astos Adamonytės-Šipkauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Sauliaus Jakaičio, Faustos Vitkienės,

dalyvaujant pareiškėjos atstovui Š. N.,atsakovo atstovėms Ž. D. ir D. M.,

žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos UAB „SSPC REAL ESTATE“ skundą atsakovui Aplinkos apsaugos departamentui prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ar pakeitimo.

Teismas, išnagrinėjęs administracinę bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėja UAB „SSPC REAL ESTATE“ kreipėsi į teismą su skundu, prašydama panaikinti Aplinkos apsaugos departamento prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos (toliau – ir Departamentas) 2021-05-26 sprendimą „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ Nr. AS-117 (toliau – ir Sprendimas) arba, nenustačius pagrindų panaikinti, Sprendimą pakeisti sumažinant mokėtiną mokestį iki 1 983,8 Eur, pripažįstant šį mokestį sumokėtu.

Nurodo, kad Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Alytaus regiono aplinkos apsaugos departamentas 2010-05-14 išdavė taršos integruotos prevencijos ir kontrolės (toliau – TIPK) leidimą Nr. PR-43(II) „A. R. ir D. R. viešbutis – svečių namai su baseinu, pirčių kompleksu, restoranu ir požeminiu garažu“. 2012-11-13 TIPK koreguotas pakeičiant veiklos vykdytoją į UAB „Harmonijos parkas“. 2020-06-12 TIPK leidimas, patikslinus turėtojo rekvizitus į UAB „SSPC Real Estate“, pakeistas į taršos leidimą Nr. PR-43(II)/TL-A.5-34/2020.

Pažymi, kad atsakovas, patikrinęs pareiškėjos mokesčių už valstybinius gamtos išteklius (mokesčio už išgautus valstybinius gamtos išteklius didesniu tarifu už išgautą gamtos išteklių (požeminio vandens) kiekį) už 2017-2019 metus apskaičiavimo ir deklaravimo teisingumą, 2021-03-31 surašė patikrinimo aktą Nr. (7.2.)-PA-969 (toliau – Patikrinimo aktas). Patikrinimo akte atsakovas nurodė, kad pareiškėja 2017-2019 m. laikotarpiu iš (duomenys neskelbtini) gėlo požeminio vandens vandenvietėje (kodas Žemės gelmių registre (duomenys neskelbtini)) esančių gręžinių Nr. 46669 ir Nr. 46670 išgavo ir naudojo gėlą požeminį vandenį, neturėdama Lietuvos geologijos tarnybos prie Aplinkos ministerijos (toliau – Lietuvos geologijos tarnyba) išduoto leidimo naudoti žemės gelmių išteklius ir ertmes. Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos mokesčio už valstybinius gamtos išteklius įstatymo (toliau – Mokesčio už valstybinius gamtos išteklius įstatymas) 6 straipsnio 2 dalimi, už be leidimo 2017 – 2019 m. išgautą gamtos išteklių kiekį, atsakovas pareiškėjai pritaikė didesnį mokesčio tarifą (pritaikė koeficientą 10) ir iš viso apskaičiavo 19 838 Eur mokesčio sumą. Pareiškėja, susipažinusi su Patikrinimo aktu, pateikė rašytines pastabas, tačiau atsakovas 2021-05-26 Sprendimu, patvirtino Patikrinimo aktą.

Nurodo, kad 2010-05-14 išduoto TIPK leidimo Nr. PR-43(II) 18 dalyje „Vandens paėmimas, vartojimas, tiekimas“ įrašyta pastaba, kad „planuojama vykdyti ūkinė veikla neatitiks Taisyklių 2 priedo 1 punkte nurodyto kriterijaus: iš paviršinių ar požeminių vandens telkinių paimama ar planuojama imti 100 m³ per parą (vidutinis metinis paėmimas) ir daugiau vandens“. Tai patvirtina, kad išduodamas TIPK leidimą Aplinkos apsaugos departamentas nusprendė, jog leidimo požeminio vandens paėmimui iš (duomenys neskelbtini) gėlo požeminio vandens vandenvietėje esančių gręžinių nereikia, nes vandens paimama ar planuojama imti mažiau nei 100 m³ per parą. Taip pat nurodo, kad pareiškėja 2020-06-12 gavo Taršos leidimą Nr. PER-43(II0/TL-A5-34/2020, kuria pakeitė pareiškėjos turėtą TIPK leidimą, kurio leidimo sąlygose ir reikalavimuose nėra jokio įrašo apie netinkamą požeminio vandens eksploatavimą ar pareiškėjos pareigą turėti Lietuvos geologijos tarnybos leidimą. Pažymi, kad pareiškėja visą išgautą požeminį vandenį apskaitė gręžiniuose įrengtais metrologiškai patikrintais apskaitos prietaisais, skaitiklių rodmenis registravo žurnaluose bei duomenis apie išgautą požeminį vandenį deklaravo Mokesčio už valstybinius gamtos išteklius įstatymo nustatyta tvarka, kasmet būtent Lietuvos geologijos tarnybai, atsakingai už leidimų išdavimą, teikdama Požeminio vandens gavybos metines ataskaitas 1-PV, bei už išgautą požeminį vandenį sumokėjo Mokesčio už valstybinius gamtos išteklius įstatyme nustatytą mokestį įprastiniu tarifu. Atlikdama visus šiuos veiksmus, pareiškėja visą laiką manė, kad gręžinius naudoja teisėtai ir laikosi visų vandens tvarkymui taikytinų reikalavimų.

Be to nurodo, kad atsakovas 2017-2019 m. laikotarpiu reguliariai tikrino UAB „SSPC REAL ESTATE“, todėl žinojo gręžinių naudojimo faktą, iš gręžinių paimamo požeminio vandens kiekius bei kokius leidimus pareiškėja turi gręžinių naudojimui. Šių patikrinimų metu Aplinkos apsaugos departamento specialistai kiekvieną kartą konstatuodavo, kad pareiškėja laikosi TIPK leidime ir kituose aplinkos apsaugos dokumentuose nustatytų reikalavimų, aplinkos apsaugos pažeidimų nebuvo nenustatyta, poveikio priemonės netaikytos.

Pažymi, kad pareiškėjos įsitikinimu, leidimą naudoti žemės gelmių išteklius (požeminį vandenį) jai suteikė teisės aktų nustatyta tvarka užregistruoti gręžinių pasai ir aplinkybė, kad požeminis vanduo išgaunamas ne pardavimui. Taip pat nurodo, kad palyginus Žemės gelmių įstatymo 12 straipsnio 8 dalies ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002-02-11 nutarimu Nr. 198 patvirtintų Leidimų naudoti žemės gelmių išteklius (išskyrus angliavandenilius) ir ertmes išdavimo taisyklių 13 punkto formuluotes matyti, kad aukštesnės galios teisės akte - įstatyme – pareiga turėti leidimą siejama požeminio vandens išgavimu pardavimui, o ne bet kokiai komercinei veiklai. Be to, minėtame Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarime rašoma „išskyrus jeigu iš telkinio išgaunama (planuojama išgauti) mažiau kaip 10 kub. metrų požeminio geriamojo gėlo ir gamybinio vandens“, kas suponuoja išvadą, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimo 13 punktas taikomas tik tais atvejais, kuomet išgaunamas požeminis geriamas gėlas ir gamybinis vanduo, o ne bet kurios vienos rūšies požeminis vanduo.

Taip pat nurodo, kad pareiškėja, nors ir nebūdama tikra, kad jai yra reikalingas Lietuvos geologijos tarnybos išduotas leidimas ir išteklių ar ertmių naudojimo sutartis, po Patikrinimo akto surašymo nedelsdama sudarė sutartį su UAB „Ekometrija“ (sutartis pridedama), kuri įsipareigojo parengti ir perduoti pareiškėjai su Lietuvos geologijos tarnyba suderintą vandenviečių išteklių įvertinimo (aprobavimo) ataskaitą, su kuria pareiškėja galės kreiptis į Lietuvos geologijos tarnybą dėl leidimo naudoti žemės gelmių išteklius ir ertmes.

Pareiškėjos teigimu, atsakovas neteisėtai Sprendime neįvertino, kad pareiškėja jau yra sumokėjusi mokestį už išgautą vandenį įprastu (nepadidintu) tarifu ir pareiškėjos sumokėtos sumos nepagrįstai neįskaičiavo į paskirtą sankciją, todėl buvo pažeista MVGIĮ 6 straipsnio 2 dalis, pareiškėjai paskiriant didesnę sankciją negu numatyta įstatyme.

Teismui vertinant Sprendimu apskaičiuoto mokesčio už išgautą ir deklaruotą vandenį proporcingumo klausimą, prašo atsižvelgti į tai, kad pareiškėja niekada neturėjo tikslo sąmoningai vengti mokėti nustatytus mokesčius, tačiau apie tokią prievolę niekada nebuvo informuota, o 2017 – 2019 m. laikotarpiu galiojęs teisinis reguliavimas neleidžia daryti vienareikšmės išvados, kad pareiškėja gali būti pripažįstama mokesčio mokėtoja. Pareiškėja visada tinkamai ir teisingai vesdavo išgaunamo požeminio vandens apskaitą, pildydavo ir saugodavo visus reikiamus gręžinio ir vandens skaitliuko duomenis, taip pat požeminio vandens gavybos metines ataskaitas 1-PV, iš kurių už visus laikotarpius buvo ir dabar gali būti nustatyti tikslūs ir teisingi gavybos iš gręžinio duomenys bei išgautas požeminio vandens kiekis konkrečiais mėnesiais 2017-2019 m. laikotarpiu. Pareiškėja taip pat prašo atsižvelgti į tai, kad jos 2017-2019 m. laikotarpiu išgauto požeminio vandens kiekiai yra nedideli – 3 960 kub. m per 2017 metus, 5 556 kub. m per 2018 metus ir 8 944 kub. m per 2019 metus, o apskaičiuoto itin didelio dydžio mokesčio sumokėjimas pareiškėjai turėtų esminės neigiamos įtakos jos biudžetui, galimybėms tinkamai ir efektyviai vykdyti priskirtas funkcijas. Pareiškėjos UAB „SSPC REAL ESTATE“ finansinė būklė šiuo metu yra sudėtinga, pareiškėja 2020 m. patyrė 1 032 977 Eur nuostolį, o 2019 m. – 729 181 Eur nuostolį. Be to, pareiškėja yra įtraukta į VMI sąrašą, kuriai taikomos mokestinės pagalbos priemonės dėl COVID-19, ir pandemijos paveiktų įmonių sąrašą.

Žemesnės instancijos teismas

Teismo posėdžio metu pareiškėjos atstovas skundą palaikė, prašė remtis skunde išdėstytais argumentais.

Atsiliepimas

Atsakovas atsiliepime į pareiškėjos skundą su pareiškėjos skundu nesutinka ir prašo teismo pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodo, kad remiantis patikrinimo metu pateiktais 2017 – 2019 m. požeminio vandens išgavimo apskaitos žurnalais ir 2017 – 2019 m. požeminio vandens gavybos metinėmis ataskaitomis 1-PV konstatuota, kad pareiškėja iš (duomenys neskelbtini) gėlo požeminio vandens vandenvietėje esančių gręžinių Nr. 46669 ir Nr. 46670, 2017 m. per parą vidutiniškai išgavo 10,85 m3 ; 2018 m. – 15,22 m3 ir 2019 m. – 24,50 m3 požeminio vandens, t. y. išgavo daugiau kaip 10 m³ požeminio vandens per parą. Pažymi, kad byloje pateikti dokumentai ir teisės doktrinoje apibrėžiama ūkinė komercinė veikla patvirtina, jog pareiškėja vykdo ūkinę – komercinę veiklą ir požeminį vandenį naudoja bendrovės veiklai vystyti.

Taip pat nurodo, jog pareiškėjos 2018-05-07 ir 2019-06-07 surašytuose patikrinimo aktuose nurodyta, kad patikrinimo tikslas – nuotekų ir atliekų tvarkymo reikalavimų laikymosi planiniai patikrinimai. Taigi, minėtų patikrinimų tikslai nebuvo tikrinti gėlo požeminio vandens išgavimo teisėtumą. Patikrinimo aktuose užfiksuota bendra informacija apie faktinius iš gręžinių išgautus požeminio vandens kiekius, tačiau atliekant minėtus patikrinimus nebuvo aiškinamasi, ar pareiškėja turi Lietuvos geologijos tarnybos išduotą leidimą požeminio vandens išteklių naudojimui, taip pat nebuvo vertinami kiti su vandens išgavimu susiję dokumentai.

Nesutinka su pareiškėjos argumentu, jog 2017 – 2019 m. ji tinkamai apskaitė mokesčius už išgautą požeminį vandenį. Pažymi, jog patikrinimo akte nurodyta, kad pareiškėja mokesčio už naudingąsias iškasenas, vandenį ir statybinį gruntą deklaracijas už 2017 m. I ketv., II ketv., III ketv., 2018 m. I ketv., III ketv., IV ketv. ir 2019 m. I ketv., II ketv., III ketv. ir IV ketv. Valstybinei mokesčių inspekcijai pateikė ne laiku. Be to, pažymi, kad Lietuvos Respublikos mokesčio už valstybinius gamtos išteklius įstatymo 6 straipsnio 2 dalyje yra imperatyviai nurodyta, kad už be leidimo išgautą gamtos išteklių kiekį yra taikomas didesnis mokesčio tarifas. Jis apskaičiuojamas šio įstatymo 1, 2 ir 3 prieduose nustatytus tarifus dauginant iš koeficiento 10. Pareiškėjos atveju, mokėtinas mokestis apskaičiuotas Lietuvos Respublikos mokesčio už valstybinius gamtos išteklius įstatymo 2 priede nustatytą tarifą dauginant iš koeficiento 10. Nurodo, kad atsakovui Lietuvos Respublikos mokesčio už valstybinius gamtos išteklius įstatymas nesuteikia teisės taikyti kitokius mokesčių tarifus nei tuos, kurie nustatyti šio įstatymo 6 straipsnio 2 dalyje.

Atsiliepimas

Teismo posėdžio metu atsakovo atstovės prašė pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, kad argumentai yra išdėstyti atsiliepime į skundą.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Byloje kilo ginčas dėl Departamento 2021-05-26 sprendimo „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ Nr. AS-117 teisėtumo ir pagrįstumo.

Iš byloje esančių rašytinių duomenų nustatyta, kad pareiškėjos ūkinės veiklos paskirtis yra apgyvendinimo, poilsio, pramogų ir viešojo maitinimo paslaugos.

Taip pat nustatyta, kad atsakovas atliko planinį UAB „SSPC REAL ESTATE“ mokesčio už aplinkos teršimą iš mobilių taršos šaltinių, mokesčio už aplinkos teršimą iš stacionarių taršos šaltinių ir mokesčio už valstybinius gamtos išteklius apskaičiavimo ir deklaravimo teisingumo patikrinimą už 2017 – 2019 metus ir 2021-03-31 Patikrinimo akte Nr. (7.2)-PA-969 konstatavo, kad UAB „SSPC REAL ESTATE“ 2017 – 2019 m. laikotarpiu vykdydama ūkinę veiklą eksploatavo (duomenys neskelbtini) gėlo požeminio vandens vandenvietę su dviem eksploataciniais (gavybos) gręžiniais Nr. 46669 ir Nr. 46670, esančią (duomenys neskelbtini) neturėdama Lietuvos geologijos tarnybos išduoto leidimo. Per 2017 – 2019 m. laikotarpį pareiškėja iš viso išgavo 18 460 m³ požeminio vandens. Išgaudama požeminį vandenį be leidimo, pareiškėja pažeidė Lietuvos Respublikos žemės gelmių įstatymo 11 straipsnio 1 dalį, 12 straipsnio 1 ir 4 dalį (suvestinė redakcija nuo 2016-08-01 iki 2020-06-30), Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002-02-11 nutarimu Nr. 198 patvirtintų Leidimų naudoti žemės gelmių išteklius (išskyrus angliavandenilius) ir ertmes išdavimo taisyklių 13 punktą (suvestinė redakcija nuo 2016-12-13 iki 2018-07-16, nuo 2018-17-17 iki 2020- 06-30), Lietuvos Respublikos mokesčio už valstybinius gamtos išteklius įstatymo 5 straipsnio 1 dalies (suvestinė redakcija nuo 2016-01-01 iki 2018-12-31, nuo 2019-01-01 iki 2019-12-31) reikalavimus. Todėl pareiškėjai, vadovaujantis Lietuvos Respublikos mokesčio už valstybinius gamtos išteklius įstatymo 6 straipsnio 2 dalimi, už be leidimo 2017-2019 m. (I-IV ketv.) mokestiniais laikotarpiais išgautą 18 460 m³ požeminio vandens kiekį apskaičiuotas mokėtinas mokestis, taikant didesnį mokesčio tarifą: už 2017 m. I ketv. 1666 Eur; už 2017 m. II ketv. 1212 Eur; už 2017 m. III ketv. 811 Eur; už 2017 m. IV ketv. 410 Eur; už 2018 m. I ketv. 860 Eur; už 2018 m. II ketv. 1488 Eur; už 2018 m. III ketv. 1492 Eur; už 2018 m. IV ketv. 2113 Eur; už 2019 m. I ketv. 1722 Eur; už 2019 m. II ketv. 1534 Eur; už 2019 m. III ketv. 3455 Eur; už 2019 m. IV ketv. 3075 Eur. Mokėtinas mokestis, taikant didesnį mokesčio koeficientą, apskaičiuotas Lietuvos Respublikos mokesčio už valstybinius gamtos išteklius įstatymo 2 priede nustatytą tarifą dauginant iš koeficiento „10“. Iš viso pareiškėjai už 2017-2019 m. (I-IV ketv.) mokestiniais laikotarpiais be leidimo išgautą 18 460 m³ požeminio vandens kiekį, paskaičiuotas 19 838 Eur mokestis.

Pareiškėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 131 straipsnio 1 dalimi, 2021-04-28 pateikė rašytines pastabas dėl Patikrinimo akto.

Atsakovas 2021-05-26 Sprendimu patvirtino Patikrinimo aktą ir už be leidimo išgautą 18 460 m³ požeminio vandens kiekį paskaičiuotą mokestį taikant didesnį mokesčio tarifą –19 838 Eur.

Ginčo teisinius santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos mokesčio už valstybinius gamtos išteklius įstatymas (ginčo laikotarpiu aktualios teisės akto redakcijos, galiojusios nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2018 m. gruodžio 31 d. ir nuo 2019 m. sausio 1 d. iki 2019 m. gruodžio 31 d.), nustatantis valstybinių gamtos išteklių, kurie pagal šį įstatymą yra mokesčio objektas, apmokestinimo mokesčiu už valstybinius gamtos išteklius ir ginčų nagrinėjimo tvarką. Šio įstatymo tikslas – ekonominėmis priemonėmis skatinti gamtos išteklių naudotojus taupiai ir efektyviai naudoti valstybinius gamtos išteklius, kompensuoti gamtos išteklių tyrimo ir priemonių jų kiekiui bei kokybei išsaugoti valstybines išlaidas (Įstatymo 2 straipsnis). Taip pat Lietuvos Respublikos žemės gelmių įstatymas (redakcija, galiojusi nuo 2016 m. rugpjūčio 1 d. iki 2020 m. birželio 30 d.), kurio 12 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad Lietuvos Respublikos žemės gelmių išteklius ir ertmes, išskyrus žemės gelmių šiluminę energiją, tradicinius ir išsklaidytuosius angliavandenilius, gali naudoti juridiniai ir fiziniai asmenys bei šių asmenų grupės, veikiančios pagal jungtinės veiklos sutartis, gavę Lietuvos geologijos tarnybos išduotą leidimą ir sudarę su ja išteklių ar ertmių naudojimo sutartį.

MVGIĮ 4 straipsnyje nurodyta kokie valstybiniai gamtos ištekliai yra mokesčio objektas. Mokesčio objektu laikytinos naudingosios iškasenos, nurodytos MVGIĮ 1 priede, išskyrus angliavandenilius ir durpes, naudojamas gydymo įstaigose (MVGIĮ 4 straipsnio 1 punktas); vanduo ir gruntas, nurodyti MVGIĮ 2 priede (MVGIĮ 4 straipsnio 2 punktas); medžiojamieji gyvūnai, apmokestinami pagal medžioklės plotų kategorijas, nurodytas šio įstatymo 3 priede (MVGIĮ 4 straipsnio 3 punktas). Mokesčio už valstybinius gamtos išteklius, išskyrus mokestį už medžiojamųjų gyvūnų išteklius, mokėtojai yra fiziniai ir juridiniai asmenys, išgaunantys MVGIĮ apmokestinamus valstybinius gamtos išteklius, kuriems išgauti reikalingas Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos įstatymo, kitų teisės aktų nustatyta tvarka išduotas leidimas (MVGIĮ 5 straipsnio 1 dalis). Pažymėtina, kad vadovaujantis MVGIĮ 7 straipsnio nuostatomis, pareiga apskaičiuoti išgautą gamtos išteklių kiekį ir jį teisingai deklaruoti nustatyta mokesčio už valstybinius gamtos išteklius mokėtojui. Mokesčio mokėtojai, pasibaigus mokestiniam laikotarpiui, privalo užpildyti mokesčio už valstybinius gamtos išteklius deklaracijas ir jas pateikti tai teritorinei valstybinei mokesčių inspekcijai, kurios veiklos teritorijoje jie yra arba privalo būti įregistruoti mokesčio mokėtojais, ir sumokėti mokestį už valstybinius gamtos išteklius iki antro kalendorinio mėnesio, einančio po mokestinio laikotarpio, už kurį mokestis mokamas, 15 dienos (MVGIĮ 7 straipsnio 4 dalis). Už nedeklaruotą ar deklaruotą mažesnį negu išgautas gamtos išteklių kiekį ir (ar) be leidimo išgautą gamtos išteklių kiekį taikomas didesnis mokesčio tarifas. Jis apskaičiuojamas šio įstatymo 1, 2 ir 3 prieduose nustatytus tarifus dauginant iš koeficiento 10 (MVGIĮ 6 straipsnio 2 dalis).

Įvertinęs į bylą pateiktus dokumentus teismas pažymi, kad 2021-03-31 Departamentas atliko planinį teminį pareiškėjos patikrinimą ir surašė Patikrinimo aktą, kuriame padaryta išvada, jog pareiškėja 2017-2019 m. vykdė gamtos išteklių gavybą neturėdama Lietuvos geologijos tarnybos leidimo naudoti žemės gelmių išteklius (išskyrus angliavandenius) ir ertmes, tuo pažeidė MVGIĮ 6 straipsnio 2 dalį, todėl už be leidimo išgautą gamtos išteklių kiekį skaičiuojamas mokestis taikant didesnį tarifą.

Byloje nėra ginčo, jog pareiškėja vykdydama ūkinę veiklą eksploatavo (duomenys neskelbtini) gėlo požeminio vandens vandenvietę su dviem eksploataciniais (gavybos) gręžiniais Nr. 46669 ir Nr. 46670, esančią (duomenys neskelbtini), neturėdama Lietuvos geologijos tarnybos išduoto leidimo ir 2017-2019 m. (I-IV ketv.) mokestiniais laikotarpiais be leidimo išgavo 18 460 m³ požeminio vandens kiekį.

Pareiškėja skunde teigia, jog jos įsitikinimu, leidimą naudoti žemės gelmių išteklius (požeminį vandenį) jai suteikė teisės aktų nustatyta tvarka užregistruoti gręžinių pasai, 2010-05-14 išduotas TIPK leidimas Nr. PR-43(II) bei pareiškėjos 2020-06-12 gautas Taršos leidimas Nr. PER-43(II0/TL-A5-34/2020, kuris pakeitė pareiškėjos turėtą TIPK leidimą, kurio leidimo sąlygose ir reikalavimuose nėra jokio įrašo apie netinkamą požeminio vandens eksploatavimą ar pareiškėjos pareigą turėti Lietuvos geologijos tarnybos leidimą ir aplinkybė, kad požeminis vanduo išgaunamas ne pardavimui.

Kaip jau minėta, Lietuvos Respublikos žemės gelmių įstatymo (redakcija, galiojusi nuo 2016 m. rugpjūčio 1 d. iki 2020 m. birželio 30 d.) 12 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad Lietuvos Respublikos žemės gelmių išteklius ir ertmes, išskyrus žemės gelmių šiluminę energiją, tradicinius ir išsklaidytuosius angliavandenilius, gali naudoti juridiniai ir fiziniai asmenys bei šių asmenų grupės, veikiančios pagal jungtinės veiklos sutartis, gavę Lietuvos geologijos tarnybos išduotą leidimą ir sudarę su ja išteklių ar ertmių naudojimo sutartį. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. vasario 11 d. nutarimu Nr. 198 patvirtintų Leidimų naudoti žemės gelmių išteklius (išskyrus angliavandenilius) ir ertmes išdavimo taisyklių 13 punkte nurodyta, jog leidimas naudoti klinčių, dolomito, kreidos mergelio, opokos, gipso, anhidrito, akmens druskos, molio, smėlio, žvyro, sapropelio, durpių, požeminio vandens išteklius ir žemės gelmių šiluminę energiją išduodamas be konkurso. Jeigu iš telkinio išgaunama (planuojama išgauti) mažiau kaip 10 m³ požeminio geriamojo gėlo ir gamybinio vandens per parą arba vandeniu aprūpinama mažiau kaip 50 asmenų, o paimtas vanduo nenaudojamas ūkinei komercinei veiklai, leidimu naudoti išteklius laikomas teisės aktų nustatyta tvarka užregistruotas gręžinio pasas.

Iš byloje esančios medžiagos matyti, kad pareiškėjos patikrinimo metu, remiantis 2017 – 2019 m. požeminio vandens išgavimo apskaitos žurnalais ir 2017 – 2019 m. požeminio vandens gavybos metinėmis ataskaitomis 1-PV konstatuota, kad pareiškėja iš (duomenys neskelbtini) gėlo požeminio vandens vandenvietėje esančių gręžinių Nr. 46669 ir Nr. 46670, 2017 m. per parą vidutiniškai išgavo 10,85 m³ ; 2018 m. – 15,22 m³ ir 2019 m. – 24,50 m³ požeminio vandens, t. y. išgavo daugiau kaip 10 m³ požeminio vandens per parą. Be to, patikrinimo metu buvo nustatyta, kad pareiškėjos ūkinės veiklos paskirtis yra apgyvendinimo, poilsio, pramogų ir viešojo maitinimo paslaugos, trijų aukštų viešbutyje įrengta 19 gyvenamųjų kambarių (iš viso 38 vietos), viešbutis yra su baseinu, pirčių kompleksu, restoranu, požeminiu garažu, t. y. pareiškėja vykdo ūkinę – komercinę veiklą ir požeminį vandenį naudoja savo veiklai vystyti.

Atsižvelgęs į nurodytą teisinį reglamentavimą ir nustatytas faktines bylos aplinkybes, teismas pareiškėjos skundo argumentus, jog leidimą naudoti žemės gelmių išteklius (požeminį vandenį) jai suteikė gręžinių pasai, 2010-05-14 išduotas TIPK leidimas Nr. PR-43(II) bei 2020-06-12 gautas Taršos leidimas Nr. PER-43(II0/TL-A5-34/2020, bei kad požeminis vanduo išgaunamas ne pardavimui, todėl turėti Lietuvos geologijos tarnybos išduotą leidimą jai neprivaloma, atmeta kaip nepagrįstus.

Pareiškėja taip pat nurodė, jog išgautą vandenį naudojo savo ūkinei veiklai vykdyti, todėl jai nereikalingas Lietuvos geologijos tarnybos išduotas leidimas pagal Žemės gelmių įstatymo 12 straipsnio 8 dalį, kuri reglamentuoja, jog žemės savininkas ar naudotojas priklausančiame jam nuosavybės teise, suteiktame naudoti ar nuomojamame žemės sklype esančius žemės gelmių išteklius turi teisę naudoti savo ūkio reikmėms (ne pardavimui) be leidimo kitų teisės aktų nustatyta tvarka.

Teismas pažymi, kad teisės doktrinoje ūkinė komercinė veikla apibrėžiama kaip nuolatinė, savarankiška, t. y. savo rizika plėtojama, asmens veikla siekiant pelno, susijusi su daiktų pirkimu-pardavimu ar paslaugų teikimu kitiems asmenims už atlyginimą (žr. V. M. ir kt., Lietuvos Respublikos civilinio kodekso komentaras. Antroji knyga. Asmenys. Vilnius: Justitia, 2002, p. 23). Aiškinant paminėtą ūkinės komercinės veiklos sąvoką lingvistiškai, išskirtini tokie pagrindiniai ūkinei komercinei veiklai būdingi požymiai: pirma, tęstinumas, nuolatinis veikos pobūdis; antra, savarankiškumas, t. y. veikimas savo rizika ir savo vardu; trečia, atlygintinumas, t. y. veikla siekiama pelno, tam tikros ekonominės naudos (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. liepos 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-2902/20011, 2011 m. lapkričio 14 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A62-3506/2011, 2013 m. gegužės 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr.A-662-1121/2013 ir kt.). Kaip minėta, byloje esančiais duomenimis nustatyta, kad pareiškėjos ūkinės veiklos paskirtis yra apgyvendinimo, poilsio, pramogų ir viešojo maitinimo paslaugos, trijų aukštų viešbutyje įrengta 19 gyvenamųjų kambarių (iš viso 38 vietos), viešbutis yra su baseinu, pirčių kompleksu, restoranu, požeminiu garažu, t. y. minėtos aplinkybės patvirtina, kad pareiškėja vykdo ūkinę – komercinę veiklą ir požeminį vandenį naudoja savo veiklai vystyti.

Nors pareiškėja skunde nurodo, kad atsakovas 2017-2019 m. laikotarpiu reguliariai tikrino UAB „SSPC REAL ESTATE“, todėl žinojo gręžinių naudojimo faktą, iš gręžinių paimamo požeminio vandens kiekius bei kokius leidimus pareiškėja turi gręžinių naudojimui, tačiau jokių aplinkos apsaugos pažeidimų nenustatė, tačiau teismas pažymi, kad iš į bylą pateiktų Departamento 2018-05-07 ir 2019-06-07 patikrinimo aktų matyti, jog juose nurodytas patikrinimo tikslas – nuotekų ir atliekų tvarkymo reikalavimų laikymosi planiniai patikrinimai. Taigi, minėtų patikrinimų tikslas nebuvo tikrinti gėlo požeminio vandens išgavimo teisėtumą, atliekant minėtus patikrinimus nebuvo aiškinamasi, ar pareiškėja turi Lietuvos geologijos tarnybos išduotą leidimą požeminio vandens išteklių naudojimui, taip pat nebuvo vertinami kiti su vandens išgavimu susiję dokumentai, todėl ir šis pareiškėjos skundo argumentas atmetamas kaip nepagrįstas.

Be to, nors pareiškėja skunde nurodo, kad ji padarė pažeidimą dėl painaus teisinio reguliavimo, tačiau teismas pažymi, kad iš bylos duomenų matyti, jog pareiškėja vykdydama savo ūkinę veiklą nesikreipė į Departamentą dėl konsultacijų apie leidimo reikalingumą dėl požeminio vandens išgavimo, todėl minėtą pareiškėjos argumentą taip pat atmeta kaip nepagrįstą.

Remdamasis aukščiau aptartomis nustatytomis aplinkybėmis bei nurodytu teisiniu reglamentavimu, teismas konstatuoja, kad pareiškėja vykdanti ūkinę-komercinę veiklą ir šioje veikloje naudojanti požeminį vandenį, privalėjo nustatyta tvarka gauti Lietuvos geologijos tarnybos išduotą leidimą ir sudaryti su ja požeminio vandens išteklių naudojimo sutartį. Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad pareiškėja nevykdė teisės aktų reikalavimų ir gamtos išteklius naudojo neturėdama Lietuvos geologijos tarnybos leidimo, todėl šioje dalyje naikinti ar keisti skundžiamo Sprendimo nėra teisinio pagrindo.

Pareiškėja prašo teismo vertinant Sprendimu apskaičiuoto mokesčio už išgautą ir deklaruotą vandenį proporcingumo klausimą, atsižvelgti į tai, kad ji visada tinkamai ir teisingai vesdavo išgaunamo požeminio vandens apskaitą, pildydavo ir saugodavo visus reikiamus gręžinio ir vandens skaitliuko duomenis, taip pat požeminio vandens gavybos metines ataskaitas 1-PV, į tai, kad jos 2017-2019 m. laikotarpiu išgauto požeminio vandens kiekiai yra nedideli – 3 960 kub. m per 2017 metus, 5 556 kub. m per 2018 metus ir 8 944 kub. m per 2019 metus, o apskaičiuoto itin didelio dydžio mokesčio sumokėjimas pareiškėjai turėtų esminės neigiamos įtakos jos biudžetui, galimybėms tinkamai ir efektyviai vykdyti priskirtas funkcijas. Taip pat prašo atsižvelgti į tai, kad pareiškėjos UAB „SSPC REAL ESTATE“ finansinė būklė šiuo metu yra 8 sudėtinga, pareiškėja 2020 m. patyrė 1 032 977 Eur nuostolį, o 2019 m. – 729 181 Eur nuostolį, be to, pareiškėja yra įtraukta į VMI sąrašą, kuriai taikomos mokestinės pagalbos priemonės dėl COVID-19, ir pandemijos paveiktų įmonių sąrašą.

Pirmiausia, pažymėtina, kad MVGIĮ nenumato galimybės Departamentui taikyti mažesnį mokestį už valstybinius gamtos išteklius nei nustatyta, o teismas, įvertinęs faktinių aplinkybių visumą, šį mokestį gali sumažinti, iš esmės remdamasis teisingumo bei protingumo kriterijais (žr., pvz., LVAT 2016 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-298-556/2016).

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra ne kartą konstatavęs, kad įstatyme nustatytų institucijų priimtų nutarimų taikyti asmeniui konkrečia sankciją pagrįstumo ir teisėtumo kontrolę užtikrina teismas. Jis, atsižvelgdamas į teisės pažeidimo pobūdį, jo mastą, atsakomybę lengvinančias bei kitas reikšmingas aplinkybes ir vadovaudamasis teisingumo, protingumo kriterijais, turi teisę nuspręsti, kad tokia sankcija asmeniui neturi būti taikoma, jei dėl tam tikrų itin svarbių aplinkybių ji yra akivaizdžiai neproporcinga (neadekvati) padarytam teisės pažeidimui ir dėl to neteisinga (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2008 m. sausio 21 d. nutarimas, 2008 m. rugsėjo 17 d. nutarimas).

Konstitucinis Teismas savo nutarimuose yra pateikęs išsamią ir aiškią proporcingumo principo koncepciją. Pavyzdžiui, 2001 m. spalio 2 d. nutarime Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad už teisės pažeidimus valstybės nustatomos poveikio priemonės turi būti proporcingos teisės pažeidimui, turi atitikti siekiamus teisėtus ir visuotinai svarbius tikslus, neturi asmens varžyti akivaizdžiai labiau negu reikia šiems tikslams pasiekti. Teisingumo ir teisinės valstybės konstituciniai principai reiškia ir tai, kad tarp siekiamo tikslo ir priemonių šiam tikslui pasiekti, tarp teisės pažeidimų ir už šiuos pažeidimus nustatytų nuobaudų turi būti teisinga pusiausvyra (proporcija). Šie principai neleidžia nustatyti už teisės pažeidimus tokių nuobaudų, kurios būtų akivaizdžiai neproporcingos teisės pažeidimui bei siekiamam tikslui (Konstitucinio Teismo 2000 m. gruodžio 6 d. nutarimas, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. kovo 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-298-556/2016).

Nagrinėjamu atveju teismas nenustatė, kad pareiškėja pažeidimą – požeminio vandens išgavimas neturint Lietuvos geologijos tarnybos leidimo – būtų padariusi tyčia ar turėdama tikslą nuslėpti išgautą vandens kiekį. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėja būtų sistemingai pažeidinėjusi įstatymus ar kad jai anksčiau būtų taikytos ekonominės sankcijos už analogiškus pažeidimus. Be to, pareiškėja iš esmės pripažino padarytą pažeidimą, kadangi po Patikrinimo akto surašymo nedelsdama sudarė sutartį su UAB „Ekometrija“, kuri įsipareigojo parengti ir perduoti pareiškėjai su Lietuvos geologijos tarnyba suderintą vandenviečių išteklių įvertinimo (aprobavimo) ataskaitą, su kuria pareiškėja galės kreiptis į Lietuvos geologijos tarnybą dėl leidimo naudoti žemės gelmių išteklius ir ertmes, mokesčius buvo deklaravusi (nors deklaracijos už 2017 m. I-III ketv., 2018 m. I, III, IV ketv. ir 2019 m. I-IV ketv. pateikė pavėlavusi). Tai parodo, kad pareiškėja neturėjo tikslo nuslėpti mokesčio už išgaunamus gamtos išteklius. Pažeidimo pavojingumas šiuo atveju nebuvo didelis, kadangi iš bylos duomenų matyti, kad pareiškėja Valstybinei mokesčių inspekcijai už 2017 -2019 m. išgautą ir naudotą požeminį vandenį sumokėjo priskaičiuotus mokesčius iki atsakovo vykdyto mokestinio patikrinimo. Be to, atsižvelgiama ir į pareiškėjos sunkią finansinę padėtį, kutrią patvirtina į bylą pateiktos 2020 m. finansinės ataskaitos, faktas, jog pareiškėja yra įtraukta į VMI sąrašą, kuriai taikomos mokestinės pagalbos priemonės dėl Covid -19, ir pandemijos paveiktų įmonių sąrašą.

Nurodytos aplinkybės yra reikšmingos sprendžiant dėl pareiškėjai apskaičiuoto mokesčio 10 kartų padidintu tarifu, kuris savo esme prilygsta sankcijai, sumažinimo. Teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju MVGIĮ numatytos ekonominio poveikio priemonės tikslui pasiekti yra neproporcingos pareiškėjos padarytam pažeidimui, todėl, vadovaudamasis LVAT praktika, suformuota analogiško pobūdžio bylose, teismas daro išvadą, kad yra pagrindas spręsti dėl apskaičiuoto mokesčio sumos sumažinimo (LVAT 2018 m. lapkričio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1130-556/2018, 2016 m. balandžio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-2166-575/2016 ir kt.).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pripažįstama, kad tokiose situacijose ekonominės sankcijos sumažinimas, atsižvelgus į teisės pažeidimo pobūdį, jo mastą, atsakomybę lengvinančias bei kitas reikšmingas aplinkybes, atitinka teisingumo, protingumo kriterijus (žr., pvz., LVAT 2016 m. balandžio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-2166-575/2016, 2016 m. gruodžio 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-3525-575/2016, 2018 m. lapkričio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1130-556/2018).

Teismas, nagrinėjamu atveju įvertinęs nurodytas aplinkybes, atsižvelgęs į taikomą teisinį reglamentavimą bei teisminę praktiką, vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir proporcingumo principais, sprendžia, jog Sprendimu patvirtintas 19 838 Eur mokestis didesniu tarifu yra pernelyg griežta sankcija, o padarytam pažeidimui atlyginti bei MVGIĮ numatytoms ekonominio poveikio priemonės tikslui pasiekti pakanka mokestį dėl požeminio vandens išgavimo neturint Lietuvos geiologijos tarnybos leidimo už laikotarpį nuo 2017–2019 m. padidinti 2 kartus. Todėl pareiškėjai ginčijamu 2021-05-26 sprendimu „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ Nr. AS-117 apskaičiuotas 19 838 Eur mokestis didesniu tarifu mažinamas iki 3 968 Eur (1983,8 x 2).

Tokią išvadą teismas daro atsižvelgęs ir į tai, kad 2020 m. spalio 14 d. teisės aktų registre yra Lietuvos Respublikos Vyriausybės užregistruotas įstatymo projektas Nr. 20-13835 „Dėl Lietuvos Respublikos mokesčio už valstybinius gamtos išteklius įstatymo Nr. I-1163 6 straipsnio pakeitimo“, kuris numato, kad asmeniui už nedeklaruotą ar deklaruotą mažesnį negu išgautas požeminio vandens kiekį ir (ar) be leidimo išgautą požeminio vandens (išskyrus mineralinį vandenį) kiekį būtų taikomas 2 kartus didesnis mokesčio tarifas vietoj šiuo metu taikomo 10 kartų didesnio mokesčio tarifo. Taip pat 2021 m. kovo 16 d. yra registruotas iš esmės analogiškas Seimo narių grupės parengtas Mokesčio už valstybinius gamtos išteklius įstatymo Nr. I-1163 6 straipsnio pakeitimo įstatymo projektas, registracijos Nr. XIVP-145(2), kuris 2 kartus didesnį tarifą vietoj šiuo metu taikomo 10 kartų didesnio tarifo, numato taikyti būtent požeminio vandens naudojimo pažeidimams.

Analogiškai sprendžiamos ir kitos bylos Vilniaus apygardos administraciniame teisme (pavyzdžiui, 2021 m. liepos 1 d. Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas administracinėje byloje Nr. eI3-2710-595/2021, 2021 m. birželio 28 d. Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas Nr. eI3-2770-331/2021 ir kt.) ir LVAT (LVAT 2021 m. birželio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-1033-822/2021 ir kt.).

Pareiškėja taip pat prašo pripažinti pareiškėjos mokėtiną mokesčio sumą sumokėta.

Pažymėtina, kad aplinkybė, jog Patikrinimo akte ir (ar) Sprendime nebuvo įvertintos pareiškėjos sumokėta suma (mokesčiai už valstybinius gamtos išteklius 2017–2019 m.) pareiškėjos teisinei padėčiai šiuo atveju neturi įtakos, nes Sprendimu yra apskaičiuotas mokestis už valstybinius gamtos išteklius padidintu tarifu neatsižvelgiant į įprastu tarifu sumokėtas sumas. Vykdant Sprendimą, pareiškėjos sumokėta mokesčio dalimi turi būti sumažinama didesniu tarifu apskaičiuota mokesčio suma, t. y. sumokėta mokesčio suma galės būti įskaitoma ar grąžinama Mokesčių administravimo įstatymo 87 straipsnyje nustatyta tvarka. Pareiškėjai apskaičiuoto mokesčio už valstybinius gamtos išteklius mokėjimo tvarka nėra šios administracinės bylos nagrinėjimo dalykas, todėl plačiau dėl to nepasisakytina. Tokia praktika vertinant jau sumokėtus mokesčius už valstybinius gamtos išteklius yra suformuota ir LVAT (žr. LVAT 2020 m. balandžio 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. Nr. eA-543-492/2020).

Dėl išdėstytų aplinkybių Departamento 2021-05-26 sprendimo „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ Nr. AS-117 dalis, kuria pareiškėjai patvirtintas mokestis padidintu tarifu nustatytas 19 838 Eur, keistinas, mokestį už 2017–2019 m. sumažinant iki 3 968 Eur.

Teismui nusprendus keisti Sprendimą ir sumažinus mokesčio sumą nuo 19 838 Eur iki 3 968 Eur konstatuotina, jog pareiškėjos skundas tenkinamas iš dalies (ABTĮ 88 straipsnio 2 punktas).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 ir 2 punktais, 132 straipsniu, teismas

nusprendžia:

Pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „SSPC REAL ESTATE“ skundą tenkinti iš dalies.

Pakeisti Aplinkos apsaugos departamento prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos 2021 m. gegužės 26 d. sprendimu Nr. AS-117 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ patvirtintą 19 838 Eur didesnį mokesčio tarifą sumažinant jį iki 3 968 Eur (trijų tūkstančių devynių šimtų šešiasdešimt aštuonių eurų).

Kitą pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „SSPC REAL ESTATE“ skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėjai Asta Adamonytė-Šipkauskienė Saulius Jakaitis Fausta Vitkienė