Vilniaus apygardos teismo nutartis, 2A-186-779/2022

Teismas: Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2022-01-25
Bylos Nr.: 2A-186-779/2022
Teisminio proceso Nr.: 2-68-3-03677-2020-6
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Vaclovas Paulikas, Andrius Verikas, Inga Staknienė
Ieškovas: K. M.
Atsakovas: Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros, Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato

Kategorijos

3.3.1.14pavadinimo nepavyko patikrinti
3.3.1.18pavadinimo nepavyko patikrinti
3.3.1.20pavadinimo nepavyko patikrinti

Civilinė byla Nr. 2A-186-779/2022Teisminio proceso Nr.

2-68-3-03677-2020-6 Procesinio sprendimo kategorijos: 3.3.1.14; 3.3.1.18; 3.3.1.20.

(S)VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. sausio 25 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Vaclovo Pauliko, Ingos Staknienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Andriaus Veriko,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo K. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. spalio 4 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal ieškovo K. M. ieškinį dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo, pareikštą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros, Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovas K. M. kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros, Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato 12511,58 Eurų turtinės žalos, 90 000,00 Eurų neturtinės žalos, 5 procentų dydžio metines procesines palūkanas.

2. Ieškinyje nurodė, kad ieškovas ikiteisminio tyrimo metu buvo suimtas 27 mėnesius ir neteko darbo. Kadangi darbo užmokestis buvo 1600 litų, todėl per 27 mėnesius susidaro 12511,58 eurų negautų pajamų, kas yra turtinė žala. Nurodė patyręs ir neturtinę žalą, kadangi buvo išteisintas dėl nusikaltimų, kuriais buvo kaltinamas, padarymu (nusikalstamo susivienijimo organizavimu, neteisėtu disponavimu narkotinėmis ir psichotropinėmis medžiagomis, turto prievartavimu, neteisėtu laisvės atėmimu, dokumentų grobimu, poveikiu liudytojui). Be to, policijos darbuotojai darė moralinį spaudimą ieškovo sutuoktinei E. M., aiškino pastarajai, kad ieškovas bus nuteistas 20 metų laisvės atėmimu, todėl E. M. nutraukė santuoką su ieškovu. Be to, jie susvetimėjo, nebuvo bendravimo su mažamečiu vaiku, pablogėjo dalykinė reputacija. Nurodė, jog yra daugkartinis kovos menų pasaulio čempionas, todėl sulaikymas padarė jam didelę žalą reputacijai. Nurodo, kad buvo išteisintas Vilniaus apygardos teismo priimtu išteisinamuoju nuosprendžiu, o Lietuvos apeliacinis teismas prokuratūros apeliacinį skundą apeliacinio proceso rezultate atmetė, paliko galioti jam išteisinamąjį nuosprendį.

Atsiliepimas

3. Atsakovė Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros, prašė ieškinį atmesti, nes ieškovas neįrodė neteisėtų prokuroro veiksmų. Priimtame išteisinamajame nuosprendyje neteisėti prokuroro veiksmai taip pat nenurodyti. Ieškinys nepagrįstas, neįrodytos visos atsakovės atsakomybei kilti būtinos civilinės atsakomybės sąlygos. Nurodė, kad visi ikiteisminio tyrimo veiksmai buvo atlikti teisėtai, pagal įstatyme išvardintus pagrindus, nustatytas procedūras ir laikantis teisės aktų, tuo tarpu išteisinamojo nuosprendžio priėmimas, kuris savaime nepatvirtina teisėsaugos pareigūnų neteisėtų veiksmų, yra pakankama satisfakcija ieškovui už jo patirtus nepatogumus.

4. Atsakovė Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato, prašė ieškinį atmesti. Atsiliepime nurodė, kad išteisinamasis nuosprendis priimtas nesurinkus įrodymų, jog K. M. įvykdė inkriminuojamas nusikalstamas veikas. Išteisinamojo nuosprendžio priėmimas nesuponuoja, kad baudžiamosios bylos iškėlimas ir visi su baudžiamuoju persekiojimu susiję veiksmai buvo neteisėti. Nurodė, jog civilinė atsakomybė gali atsirasti tik dėl neteisėtų teisėsaugos institucijos veiksmų.

5. Atsakovė Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, prašė ieškinį atmesti, nes ieškinyje nėra nurodyti neteisėti teisėjo ar teismų veiksmai. Nurodė, kad ieškovas procesiniame dokumente neįrodinėjo pareigūnų neteisėtų veiksmų, neteisėtais veiksmais padarytos žalos fakto, priežastinio ryšio tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Ieškovas ieškinį grindė tik aplinkybe, kad buvo išteisinamuoju nuosprendžiu išteisintas, jam buvo taikoma kardomoji priemonė suėmimas, buvo nutraukta darbo sutartis, buvo nutraukta santuoka. Teigė, jog darbo santykių pasibaigimas nesiejamas su žala bei kad nėra ryšio tarp baudžiamojo persekiojimo ir ieškovo santuokos nutraukimo. Ieškovas nurodė neįvardintus ir nekonkrečius policijos darbuotojus, kurie neva siekė jam pakenkti.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

6. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2021 m. spalio 4 d. sprendimu ieškovo ieškinį atmetė.

7. Teismas iš 2015 m. gegužės 22 d. Vilniaus apygardos teismo nuosprendžio baudžiamojoje byloje Nr. 1-18-573/2015, 2017 m. vasario 10 d. Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendžio baudžiamojoje byloje Nr.1A-36-148/2017 (b.l.49-133,1t.)) nustatė, kad K. M. buvo kaltinamas pagal baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 249 straipsnio 3 dalį, 260 straipsnio 3 dalį, 181 straipsnio 2 dalį, 214 straipsnio 1 dalį, 302 straipsnio 1 dalį, 146 straipsnio 2 dalį, 233 straipsnio 1 dalį, 178 straipsnio 1 dalį ir buvo išteisintas, nes kitų teisiamųjų parodymai nepatvirtinti kitais įrodymais, nesurinkta pakankamai objektyvių įrodymų inkriminuojamai veikai pagrįsti, neįrodyta, jog jis įvykdė inkriminuojamas nusikalstamas veikas.

8. Teismo vertinimu, ieškovo K. M. teiginiai, kad pateikti jam kaltinimai nusikalstamų veikų įvykdymu buvo neįvardintų policijos darbuotojų siekis susidoroti su juo, yra nepatvirtinti įrodymais. Ikiteisminio tyrimo metu atliktos kratos, poėmiai, apžiūros, apklausa, ir kiti procesiniais veiksmai, atlikti laikantis baudžiamojo proceso reikalavimų, todėl nėra neteisėti veiksmai.

9. Teismas ieškovo paaiškinimą dėl santuokos iširimo dėl valstybės institucijų kaltės atmetė, nurodydamas, kad santuoka yra susijusi su savanorišku sutuoktinių susitarimu sukurti šeimos teisinius santykius, o nutraukiama įstatymų nustatyta tvarka. Dėl kokių priežasčių nutraukta ieškovo santuoka, ieškovas įrodymų nepateikė.

10. Teismas ieškovo teiginius dėl prarasto darbo atmetė kaip nepagrįstus, nes ieškovas įrodymų (darbo sutarties su įrašu dėl darbo teisinių santykių pabaigos pagrindu) nepateikė.

11. Teismas vertino, jog ieškovas neįrodė, kad baudžiamosios bylos iškėlimas ir visi su baudžiamuoju persekiojimu susiję procesiniai veiksmai buvo neteisėti ab initio (nuo pradžių).

12. Teismas nurodė, kad aplinkybė, jog asmuo galiausiai yra išteisintas, savaime nereiškia, kad jo baudžiamasis persekiojimas buvo neteisėtas ar kitaip „sukompromituotas“. Siekiant konstatuoti neteisėtus valstybės veiksmus, turi būti įrodyta ir pripažinta, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnai, prokurorai ar teismas padarė klaidą, turėjusią esminę ir lemiamą reikšmę ieškovo teisių pažeidimui baudžiamajame procese. Teismui nenustačius valstybės pareigūnų neteisėtų veiksmų, teismas ieškinį atmetė.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

13. Ieškovas K. M. pateikė apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. spalio 4 d. sprendimo, prašo priimti naują sprendimą ir ieškinį tenkinti. Nurodo šiuos esminius argumentus:

13.1. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai prieš apeliantą buvo duodami kontroliuojant ikiteisminio tyrimo pareigūnams ir jiems įtakojant;

13.2. ieškovo įrodinėjimo aplinkybės teisme buvo apribotos teismo, kuris netenkino ieškovo prašymo iškviesti ir apklausti ieškovo prašomus liudytojus, tokiu būdu teismas padarė procesinį pažeidimą;

13.3. net ir atvykusio į teismo posėdį liudytojo teismas neapklausė;

13.4. teismas neištyrė klausimo, ar baudžiamasis procesas ir persekiojimas ieškovo atžvilgiu buvo pradėtas teisėtai, taigi, teismas, neatskleidė bylos esmės;

13.5. negali būti toleruojama padėtis, kai asmuo, kuris buvo sulaikytas ir išbuvo kalėjime 27 mėnesius, turi pasitenkinti tuo, kad yra teismo išteisintas ir negali reikalauti iš valstybės už tai atlygio, nes kilusios neigiamos pasekmės yra dėl tyrimą atliekančių pareigūnų nekompetencijos, negebėjimo planuoti tyrimo veiksmų, kaip ir dėl prokuratūros pareigos kontroliuoti ir organizuoti ikiteisminį tyrimą.

13.6. Išteisinamieji nuosprendžiai patvirtina, kad ikiteisminio tyrimo kontrolė buvo vykdoma fiktyviai, formaliai, nenustatant realių motyvų tęsti asmens sulaikymą.

13.7. Apelianto sulaikymas ir suėmimas yra neteisėti veiksmai, nes jis buvo nekaltas;

13.8. Teismas visiškai nepasisakė dėl atsakovų kaltės, dėl ko byla turi būti grąžinta pirmos instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Atsiliepimas

2. Atsakovė Lietuvos Respublika, atstovaujama Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, pateikė atsiliepimą į ieškovo apeliacinį skundą, prašo atmesti ieškovo apeliacinį skundą ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo šiuos esminius argumentus:

Žemesnės instancijos teismas

14.1. pirmosios instancijos teismas iš įsiteisėjusių nuosprendžių nustatė, kad apeliantas buvo išteisintas, nes kitų teisiamųjų parodymai nepatvirtinti kitais įrodymais, nesurinkta pakankamai objektyvių įrodymų inkriminuojamai veikai pagrįsti, jis išteisintas neįrodžius įvykdžius inkriminuojamas nusikalstamas veikas. Iš nuosprendžių nustatyta, kad kiti patraukti baudžiamojon atsakomybėn asmenys davė prieš apeliantą nukreiptus parodymus ikiteisminio tyrimo metu. Ikiteisminio tyrimo metu atliktos kratos, poėmiai, apžiūros, apklausa, ir kiti procesiniais veiksmai, atlikti laikantis baudžiamojo proceso reikalavimų.

14.2. Apeliantas, pagrįsdamas kardomosios priemonės - suėmimo skyrimo neteisėtumą, bylą nagrinėjant pirmos instancijos teisme, rėmėsi viena aplinkybe, kad jis baudžiamojoje byloje buvo išteisintas pirmos instancijos teismo ir minėtą išteisinamąjį nuosprendį paliko galioti apeliacinės instancijos teismas. Tačiau apeliantas nepateikė jokių įrodymų, kad skiriant kardomąją priemonę - suėmimą, teismai netinkamai taikė baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 122 straipsnio nuostatas, taip pat nukrypo nuo Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikos;

14.3. Apelianto atžvilgiu buvo vykdomas ikiteisminis tyrimas, kurio metu buvo pakankamai duomenų (kitų įtariamųjų parodymai, kratų metu surinkti duomenys ir kt.) įtarti jį padarius inkriminuojamas nusikalstamas veikas, todėl išteisinimo faktas pats savaime, nesant įrodymų, kad inicijuojant ar atliekant ikiteisminį tyrimą buvo pažeistos baudžiamąjį procesą reglamentuojančios BPK nuostatos, nepagrindžia, jog baudžiamasis persekiojimas buvo vykdomas neteisėtai ir nepagrįstai. Apeliantas tokių įrodymų nepateikė, o tai reiškia, kad neįrodė vienos iš deliktinės atsakomybės sąlygų - neteisėtų veiksmų. Tai pagrįstai konstatavo ir pirmos instancijos teismas.

14.4. Nurodė, jog nepagrįstas apelianto argumentas, kad pirmos instancijos teismas turėjo pasisakyti dėl ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro ir/ar teismo kaltės. Šiuo atveju atsakomybė kyla be kaltės.

Šalies argumentai

14.5. Apeliantas turėjo įrodyti žalos padarymo faktą ir patirtos žalos dydį, tačiau jis ieškinyje tik nurodė, kad jo darbo užmokesti UAB „Signeta“ buvo 1600 litų per mėnesį, o per 27 mėnesius sudarė 43200 litų arba 12511,58 Eur. Be nurodytos aplinkybės apeliantas nepateikė kitų įrodymų, kurie pagrįstų turtinės žalos dydį, todėl nesant įrodymų dėl turtinės žalos padarymo fakto ir dydžio, pagrįstai pirmos instancijos teismas netenkino apelianto reikalavimo dėl turtinės žalos priteisimo.

14.6. Neturtinės žalos padarymo faktą ir dydį turi įrodyti ieškovas ir jis to nepadarė. Apeliantas tiek ieškinyje, tiek apeliaciniame skunde nurodė, kad neturtinė žala kilo to, kad policijos darbuotojai darė moralinį spaudimą sutuoktinei - aiškino, kad jis bus nuteistas 20 metų laisvės atėmimu, todėl buvo nutraukta santuoka, nutrūko bendravimas su mažamečiu vaiku, pablogėjo apelianto dalykinė reputacija. Tačiau apeliantas nepateikė įrodymų, kad santuoka buvo nutraukta dėl baudžiamojo proceso pradėjimo, baudžiamosios bylos nagrinėjimo teisme. Apeliantas nepateikė įrodymų, kurie pagrįstų atsakovų neteisėtus veiksmus, todėl valstybei negali kilti pareiga atlyginti ir neturtinę žalą.

Atsiliepimas

3. Atsakovė Lietuvos Respublika, atstovaujama Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato, pateikė atsiliepimą į ieškovo apeliacinį skundą, prašo atmesti ieškovo apeliacinį skundą ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo šiuos esminius argumentus:

Žemesnės instancijos teismas

15.1. pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė visas svarbias bylai faktines aplinkybes, teisingai aiškino ir taikė procesinės teisės normas, reglamentuojančias įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo principus.

15.2. Teismas pagrįstai nurodė, kad asmens, kurio atžvilgiu buvo vykdomas ikiteisminis tyrimas, išteisinimo faktas pats savaime, nesant duomenų, kad inicijuojant ar atliekant ikiteisminį tyrimą buvo pažeistos baudžiamąjį procesą reglamentuojančių teisės aktų nuostatos, nesuponuoja išvados dėl vykdyto baudžiamojo persekiojimo neteisėtumo.

15.3. Šiuo atveju teismas nenustatė valstybės pareigūnų neteisėtų veiksmų, kas yra viena iš privalomų sąlygų valstybės civilinei atsakomybei kilti.

15.4. Iš baudžiamosios bylos medžiagos nenustatyta, kad ikiteisminį tyrimą vykdžiusios institucijos būtų delsusios vykdyti procesą ar atlikusios neteisėtus veiksmus ir tuo būtų pažeidinėję principinį Konvencijos 6 str. 1 d. įtvirtintą asmens teisės į operatyvų procesą reikalavimą. Nenustatyta, kad procese šio reikalavimo pažeidimą būtų konstatavę ikiteisminio tyrimo priežiūrą vykdę prokurorai ar atitinkamai ikiteisminio tyrimo teisėjai.

15.5. Pažymėjo, kad ieškovas nepateikė jokių įrodymų, pagrindžiančių, kad jo atžvilgiu ikiteisminis tyrimas buvo nepagrįstas ir ilgas, jog jo atžvilgiu atlikti pareigūnų veiksmai buvę neteisėti. Ieškovas viso proceso teisme metu deklaratyviai dėstė savo argumentus dėl neteisėtų ikiteisminio tyrimo pareigūnų veiksmų, nepagrįsdamas jokiais objektyvių įrodymais, todėl ieškovo nurodytos aplinkybės, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ieškovo ir jo šeimos narių atžvilgiu vertintina tik kaip jo subjektyvi nuomonė, nepagrįsta jokiais įrodymais.

15.6. Ieškovas neįrodė, kad prokurorai ir kiti pareigūnai padarė jam turtinės ir neturtinės žalos.

Atsiliepimas

4. Atsakovė Lietuvos Respublika, atstovaujama Vilniaus apygardos prokuratūros, pateikė atsiliepimą į ieškovo apeliacinį skundą, prašo atmesti ieškovo apeliacinį skundą ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo šiuos esminius argumentus:

16.1. Vien tai, kad ieškovas buvo išteisintas dėl jam inkriminuotų nusikaltimų padarymo, nesudaro pakankamo pagrindo konstatuoti neteisėtų prokuroro bei kitų subjektų veiksmų ieškovo atžvilgiu, už kuriuos galėtų kilti valstybės civilinė atsakomybė.

16.2. Ieškovas, įrodinėdamas pagrindą taikyti valstybės civilinę atsakomybę dėl prokuroro neteisėtų veiksmų, turi pareigą įrodyti konkrečius neteisėtus veiksmus. Šiuo atveju ieškovas byloje faktiškai nenurodo jokių konkrečių prokuroro neteisėtų veiksmų, o ieškinį ir apeliacinį skundą grindžia tik deklaratyviu teiginiu, jog prokuroras netinkamai organizavo ir kontroliavo, ieškovo nuomone, jo atžvilgiu nepagrįstai pradėtą ikiteisminį tyrimą, nepateikdamas jokių objektyvių duomenų atitinkamam teiginiui pagrįsti ir iš esmės remdamasis vien savo išteisinimo faktu.

16.3. Pažymėjo, kad išteisinamuosiuose Vilniaus apygardos teismo bei Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendžiuose, kuriais remiasi ieškovas, baudžiamojo proceso pradėjimo ir ieškovo baudžiamojo persekiojimo nepagrįstumas nebuvo konstatuotas, kaip nebuvo konstatuota ir jokių prokuroro, ikiteisminio tyrimo pareigūnų, teisėjo ar teismo padarytų baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, atliekant kuriuos nors konkrečius proceso veiksmus.

16.4. Iš nurodytų išteisinamųjų nuosprendžių matoma, kad ieškovas pagal jam pareikštus kaltinimus buvo išteisintas remiantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 20 straipsnyje įtvirtinta bylą nagrinėjančio teismo išskirtine kompetencija įvertinti įrodymus, nuspręsti dėl jų patikimumo, pakankamumo ir jais remiantis daryti išvadas dėl nusikalstamos veikos padarymo mechanizmo, asmens kaltumo ir kitų konkrečioje byloje įrodinėtinų aplinkybių, t. y. iš esmės dėl teismo, kaip pagrindinio įrodymų vertinimo subjekto, kitokio nei prokuroro bei policijos pareigūnų galutinio įrodymų vertinimo, tačiau, nekonstatavus nei absoliutaus baudžiamojo persekiojimo nepagrįstumo, nei neteisėtų prokuroro ar kitų subjektų veiksmų.

16.5. Be to, iš išteisinamųjų nuosprendžių pakankamai aiškiai matoma, kad baudžiamajame procese buvo gauta tam tikra faktinių duomenų visuma, laikytina visiškai pakankama ieškovo baudžiamajam persekiojimui pradėti ir vykdyti.

16.6. Nagrinėjamu atveju egzistavo būtinos bei pakankamos įstatymo numatytos sąlygos tiek atitinkamam baudžiamajam procesui pradėti, tiek ieškovo baudžiamajam persekiojimui vykdyti. Vien tai, kad atitinkamas baudžiamasis procesas pasibaigė be ieškovo nubaudimo baudžiamąja tvarka, nesudaro pagrindo savaime konstatuoti, kad šis procesas buvo pradėtas ir vykdomas nepagrįstai, todėl ieškovo byloje užimta pozicija dėl savaiminio nepagrįsto baudžiamojo proceso pradėjimo ir vykdymo, netinkamo šio proceso organizavimo ir kontrolės, abstrakčiai ir deklaratyviai grindžiama išteisinamojo nuosprendžio priėmimo faktu, laikytina nepagrįsta, negalėjusia sudaryti pagrindo pirmosios instancijos teismui konstatuoti valstybės pareigūnų neteisėtus veiksmus.

16.7. Nesutiko, kad ieškovui teisme neva buvo apribotos įrodinėjimo galimybės, nes teismas netenkino ieškovo prašymo dėl liudytojų iškvietimo. Pažymėjo, kad dar 2020 m. gruodžio 14 d. parengiamojo teismo posėdžio metu, ieškovo atstovui pareiškus pageidavimą dėl minėtų liudytojų apklausos, teismas įpareigojo ieškovą per 5 dienas raštu pateikti pageidaujamų apklausti liudytojų sąrašą, tačiau ieškovas šio įpareigojimo neįvykdė nei per teismo nustatytą, nei per kitą protingą terminą. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs tai, kad ne laiku pareikštu prašymu iš esmės yra vilkinamas bylos nagrinėjimas, bei tai, kad galima vadovautis šios civilinės bylos medžiagoje esančiais baudžiamosios bylos procesiniais dokumentais (t. y. teismų nuosprendžiais, kuriuose jau yra užfiksuoti prašomų apklausti asmenų parodymai baudžiamojoje byloje), teisėtai ir pagrįstai netenkino pavėluotai pareikšto prašymo dėl liudytojų apklausos. Tai reiškia, kad šioje byloje ieškovo pageidaujami apklausti asmenys nebuvo apklausti dėl paties ieškovo nerūpestingumo bei netinkamo savo procesinių teisių įgyvendinimo, o teismas ieškovo procesinių teisių šios bylos įrodinėjimo procese niekaip iš esmės nesuvaržė.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

5. Apeliacine tvarka nagrinėjamoje byloje sprendžiama dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių valstybės atsakomybę už žalą, atsiradusią dėl ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro, teisėjo ir teismo neteisėtų veiksmų, aiškinimo ir taikymo.

6. CK 6.272 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl neteisėto nuteisimo, neteisėto suėmimo kardomosios priemonės taikymo tvarka, neteisėto sulaikymo, neteisėto procesinės prievartos priemonių pritaikymo, neteisėto administracinės nuobaudos – arešto – paskyrimo, atlygina valstybė visiškai, nepaisant ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuratūros pareigūnų ir teismo kaltės.

7. Kasacinio teismo praktika, aiškinant ir taikant CK 6.272 straipsnį, yra pakankamai gausi ir nuosekli. Tai yra specialus civilinės deliktinės atsakomybės atvejis, kai valstybės civilinė atsakomybė kyla nepaisant ikiteisminio tyrimo, prokuratūros pareigūnų ir teismo kaltės. Tai reiškia, kad civilinės atsakomybės teisiniam santykiui atsirasti pakanka trijų sąlygų: neteisėtų veiksmų, žalos fakto ir priežastinio neteisėtų veiksmų bei atsiradusios žalos ryšio (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. liepos 4 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-231-695/2019 34 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką). Ieškovui neįrodžius bent vienos iš jų (CPK 178 straipsnis), žalos atlyginimas negalimas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 6 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-302/2014).

8. Kadangi valstybės civilinė atsakomybė už žalą, grindžiamą neteisėtais teisėsaugos institucijų pareigūnų veiksmais (neveikimu) baudžiamojo proceso metu, yra civilinės teisės institutas, tai civilinę bylą dėl tokios žalos atlyginimo nagrinėjantis teismas vertina nurodytus veiksmus nagrinėjamam civiliniam ginčui aktualiais aspektais, t. y. civilinę atsakomybę reglamentuojančių teisės normų atžvilgiu, pagal civilinio proceso normų nustatytas įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles. Teismas, sprendžiantis dėl valstybės civilinės atsakomybės, gali prieiti prie priešingos išvados dėl tam tikrų procesinių veiksmų teisėtumo, negu padarytoji baudžiamajame procese (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 6 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-302/2014 ir joje nurodytą kasacinio teismo praktiką).

Dėl faktinių bylos aplinkybių

9. Teisėjų kolegija iš teismo archyvo išsireikalautos ir prijungtos baudžiamosios bylos Nr. 1-18-573/2015 (teisminio proceso Nr. 1-10-1-00422-2009-2) medžiagos (CPK 179 straipsnio 3 dalis) nustatė, kad ikiteisminis tyrimas byloje pradėtas dar 2009 m. vasario 26 d. pagal nukentėjusiojo asmens pareiškimą dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 181 straipsnio 2 d. padarymo (t. 1, b. l. 1). 2011 m. gegužės 9 d. tarnybinio pranešimo pagrindu pradėtas ikiteisminis tyrimas K. M. atžvilgiu pagal BK 249 straipsnio 3 d. ir 260 str. 3 d. (t. 1, b. l. 10). 2011 m. vasario 7 d. Vilniaus apskrities Vyriausiojo policijos komisariato organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus viršininkės nutarimu nutarta laikinai sulaikyti K. M., kadangi paaiškėjo BPK 122 straipsnyje nustatyti suėmimo pagrindai ir sąlygos: jog K. M. gali bėgti, slėptis nuo ikiteisminio tyrimo pareigūnų, nes įtariamas sunkaus nusikaltimo padarymu, be to, trukdys ikiteisminiam tyrimui, nes gali daryti poveikį kitiems proceso dalyviams ir gali daryti naujus nusikaltimus (t. 6, b. l. 146). 2011 m. vasario 14 d. pranešimu apie įtarimą K. M. buvo pranešta, jog jis įtariamas nusikaltimo, numatyto BK 25 str. 3 d, 260 str. 1 d. padarymu, K. M., dalyvaujant gynėjui, buvo apklaustas įtariamuoju (t. 6, b. l. 151-153). 2011 m. gegužės 9 d. pranešimu apie įtarimą K. M. buvo pranešta, jog jis įtariamas nusikaltimų, numatytų BK 249 str. 3 d. ir 260 str. 3 d., 249 str. 3 d. ir 140 str. 1 d. padarymu, K. M., dalyvaujant gynėjui, buvo apklaustas įtariamuoju (t. 6, b. l. 160-163). 2012 m. vasario 2 d. pranešimu apie įtarimą K. M. buvo pranešta, jog jis įtariamas nusikaltimų, numatytų BK 249 str. 3 d. ir 260 str. 3 d., 181 str. 2 d., 214 str. 1 d., 302 str. 1 d., 146 str. 2 d., 178 str. 1 d., 233 str. 1 d. padarymu, K. M., dalyvaujant gynėjui, buvo apklaustas įtariamuoju (t. 6, b. l. 165-171).

10. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2011 m. vasario 15 d., gegužės 10 d., nutartimis K. M. buvo paskirta kardomoji priemonė suėmimas 3 mėnesiams (t. 6, b. l. 195, t. 7, b. l. 16), vėliau suėmimo terminai K. M. buvo tęsiami Vilniaus apygardos teismo 2011 m. rugpjūčio 9 d., lapkričio 7 d., 2012 m. vasario 13 d. nutartimis (t. 7, b. l. 52, 101, 151). Suėmimo skyrimo pagrįstumas buvo įvertintas apeliacinės instancijos teismų, nagrinėjant K. M. skundus 2011 m. kovo 2 d., birželio 3 d., rugsėjo 8 d., lapkričio 30 d. nutartimis (t. 7, b. l. 5, 34, 79, 125). Apeliacinės instancijos teismai, išnagrinėję K. M. skundus, konstatavo, jog K. M. teisės buvo suvaržytos laikantis BPK nustatytų reikalavimų.

11. Iš ikiteisminio tyrimo medžiagos taip pat nustatyta, kad teismai sprendė ir dėl K. M. kitų skundų dėl ikiteisminio tyrimo veiksmų, per ilgo tyrimo, bylos išskyrimo (Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2011 m. balandžio 20 d. nutartis, 2012 m. sausio 9 d. nutartis, Vilniaus apygardos teismo 2012 m. kovo 1 d. nutartis, Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. spalio 28 d. nutartis (t. 7, b. l. 187, t.11, b. l. 92, 97, t. 16, b. l. 159).

12. 2012 m. balandžio 2 d. surašytas kaltinamasis aktas byloje ir balandžio 3 d. byla perduota nagrinėti Vilniaus apygardos teismui. Vilniaus apygardos teismas 2012 m. gegužės 11 d., rugpjūčio 10 d., lapkričio 5 d, 2013 m. vasario 11 d. (t. 14, b. l. 3, 99, 161, t. 15, b. l. 105) nutartimis tęsė K. M. suėmimo terminus. Suėmimo termino pratęsimo pagrįstumas buvo sprendžiamas Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. kovo 1 d., atmetant kaltinamojo K. M. skundą (t. 15, b. l. 142).

13. 2013 m. gegužės 14 d. Vilniaus apygardos teismo nutartimi K. M. kardomoji priemonė suėmimas panaikinta ir jam paskirta kita kardomoji priemonė – namų areštas bei dokumento paėmimas ( t. 16, b. l. 43). Teismas konstatavo, jog K. M. kardomoji priemonė suėmimas buvo pratęsta 10 kartų, bylą baigti išnagrinėti nėra galimybės, kadangi kitas kaltinamasis pasislėpė nuo teismo, byloje keturis mėnesius bus daroma pertrauka, todėl teismas sprendė, kad yra pagrindas kaltinamajam skirti švelnesnę kardomąją priemonę. 2013 m. liepos 5 d. teismo nutartimi K. M. namų areštas pakeistas į rašytinį pasižadėjimą neišvykti (t. 16, b. l. 92).

14. 2015 m. gegužės 22 d. Vilniaus apygardos teismo nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-18-573/2015 K. M. dėl nusikalstamo susivienijimo organizavimo ir vadovavimo jam, buvo išteisintas, kadangi nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 str. 5 d. 1 p.). Teismas sprendė, jog nusikalstamas veikas, kurios nuteistiesiems buvo nepagrįstai inkriminuotos, kaip padarytos veikiant nusikalstamame susivienijime, buvo padarytos veikiant žemesnio organizuotumo bendrininkų grupėje, kuri atitinka organizuotos grupės požymius. Teismas taip pat nurodė, kad iš bylos duomenų galima daryti prielaidas, kuriomis apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas; turi būti surinkta pakankamai duomenų, kurių pagrindu būtų galima daryti neginčytiną išvadą, jog kaltinamasis K. M. padarė jam inkriminuojamas nusikalstamas veikas. Teismas taip pat padarė išvadą, kad kaltinamajam K. M. pareikštas kaltinimas dėl labai didelių kiekių narkotinių bei psichotropinių medžiagų įgijimo, laikymo ir gabenimo, nepasitvirtino, nes kaltininko kaltė nėra preziumuojama, ir bet kokios abejonės turi būti vertinamos kaltinamojo naudai. Teismas nurodė, jog byloje nesurinkta neginčijamų įrodymų, kad kaltinamasis K. M. padarė jam inkriminuojamas veikas. Lietuvos apeliacinis teismas 2017 m. vasario 10 d. nuosprendžiu pirmos instancijos teismo nuosprendžio dalį dėl K. M. paliko nepakeistą.

Dėl apeliacinio skundo argumentų

15. Apeliantas apeliaciniame skunde teigia, kad patyrė žalos dėl to, jog nepagrįstai buvo sulaikytas 27 mėnesius, dėl ko neteko darbo, prarado šeimą, o vėliau buvo išteisintas, dėl to valstybė jam turi atlyginti tiek turtinę, tiek neturtinę žalą. Apeliantas taip pat nurodo, kad ikiteisminį tyrimą atlikę pareigūnai buvo nekompetetingi, nemokėjo planuoti savo laiko, dirbti, prokuratūra jų nekontroliavo, tyrimo neorganizavo.

16. Su tokiais apelianto teiginiais nėra pagrindo sutikti.

17. Viena iš būtinų sąlygų taikyti valstybei civilinę atsakomybę pagal civilinio kodekso (toliau – CK) 6.272 straipsnio 1 dalį yra neteisėti teisėsaugos institucijų pareigūnų veiksmai (ar neveikimas). Kasacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, kad ne bet koks baudžiamosios ar baudžiamojo proceso teisės pažeidimas pripažįstamas neteisėtu veiksmu, dėl kurio galėtų atsirasti valstybės civilinė atsakomybė. Siekiant konstatuoti neteisėtus veiksmus, turi būti neginčijamai įrodyta ir pripažinta, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnai, prokurorai ar teismas padarė klaidą, turėjusią esminę ir lemiamą reikšmę ieškovo teisių pažeidimui baudžiamajame procese (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gruodžio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-670-378/2015).

18. Kasacinėje praktikoje yra suformuluoti specifiniai valstybės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl teisminių ir teisėsaugos institucijų veiksmų baudžiamajame procese, taikymo kriterijai. Pirma, kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad, sprendžiant dėl valstybės civilinės atsakomybės už teisėsaugos pareigūnų veiksmus, nurodytus CK 6.272 straipsnio 1 dalyje, kiekvienu atveju reikia išsiaiškinti, ar konkretaus asmens baudžiamasis persekiojimas buvo pradėtas esant pakankamai duomenų, leidžiančių įtarti, kad jis padarė nusikalstamą veiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 27 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-346/2014).

19. Nagrinėjamu atveju iš išreikalautos baudžiamosios bylos Nr. 1-18-573/2015 medžiagos teisėjų kolegija nustatė, kad ikiteisminis tyrimas byloje pradėtas dar 2009 m. vasario 26 d. pagal nukentėjusiojo asmens pareiškimą dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 181 straipsnio 2 d. padarymo (t. 1, b. l. 1), o 2011 m. gegužės 9 d. tarnybinio pranešimo pagrindu pradėtas ikiteisminis tyrimas K. M. atžvilgiu pagal BK 249 straipsnio 3 d. ir 260 str. 3 d. (t. 1, b. l. 10). Pagal BPK 168 straipsnio 1 dalies nuostatą, prokuroras ar ikiteisminio tyrimo pareigūnas, gavęs skundą pareiškimą ar pranešimą, atsisako pradėti ikiteisminį tyrimą tik tuo atveju, kai nurodyti duomenys apie nusikalstamą veiką yra akivaizdžiai neteisingi ar yra aiškios BPK 3 straipsnio 1 dalyje nurodytos aplinkybės. Aplinkybių, dėl kurių baudžiamasis procesas būtų negalimas, nenustatyta, todėl tik pradėjus ikiteisminį tyrimą buvo galima patikrinti faktus BPK nustatytomis priemonėmis.

20. Antra, išteisinamojo nuosprendžio priėmimas savaime nėra pripažįstamas pagrindu preziumuoti, kad baudžiamosios bylos iškėlimas ir visi su baudžiamuoju persekiojimu susiję procesiniai veiksmai buvo neteisėti ab initio (nuo pradžių). Išteisinamasis nuosprendis reiškia asmens visišką reabilitavimą baudžiamojo persekiojimo prasme, bet savaime jis nėra pagrindas civilinėje byloje konstatuoti, jog baudžiamosios bylos iškėlimas ir visi su tam tikru kaltinimu susiję procesiniai veiksmai, taip pat taikytos procesinės prievartos priemonės buvo neteisėti. Civilinės atsakomybės aspektu reikšminga aplinkybė yra išteisinimo pagrindas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. lapkričio 30 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-534/2009; 2014 m. birželio 6 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-302/2014; 2015 m. birželio 19 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-393-378/2015, 2019 m. spalio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-283-1075/2019). Nagrinėjamu atveju ieškovas buvo išteisintas dviem pagrindais: kaip nepadaręs inkriminuojamos veikos – dėl nusikalstamo susivienijimo organizavimo, bei dėl įrodymų trūkumo dėl labai didelių kiekių narkotinių bei psichotropinių medžiagų įgijimo, laikymo ir gabenimo. Teismas nurodė, kad bet kokios abejonės turi būti vertinamos kaltinamojo naudai.

21. Taigi, tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai nenustatė ir nekonstatavo ikiteisminio tyrimo įstaigų pareigūnų, prokurorų neteisėtų veiksmų. Šiuo aspektu pažymėtina, jog baudžiamojo proceso tikslas kaip tik ir yra įtarimo patikrinimas. Tai, kad vėliau procese asmuo išteisinamas dėl kaltinančių įrodymų stokos, nepaneigia pagrįsto įtarimo buvimo ankstesnėje proceso stadijoje.

22. Apeliantas, įrodinėdamas pagrindą taikyti valstybės civilinę atsakomybę dėl ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro, teismų neteisėtų veiksmų, turėjo pareigą įrodyti konkrečius neteisėtus veiksmus. Šiuo atveju apeliantas nurodęs, kad ikiteisminį tyrimą atlikę pareigūnai buvo nekompetetingi, nemokėjo planuoti savo laiko, dirbti, prokuratūra jų nekontroliavo, tyrimo neorganizavo, turėjo pareigą šiuos teiginius pagrįsti, tačiau to leistinomis įrodinėjimo priemonėmis nepadarė.

23. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog nei ieškinyje, nei apeliaciniame skunde nėra pateikta įrodymų, kad ikiteisminį tyrimą atlikę pareigūnai, jam vadovavę prokurorai ir baudžiamąją bylą nagrinėję teismai būtų pažeidę BPK normų nuostatas.

24. Apeliaciniame skunde taip pat nepagrįstai nurodoma, kad valstybės pareigą atlyginti ieškovui žalą neva patvirtina neteisėtas ir nepagrįstas kardomosios priemonės suėmimo paskyrimas bei taikymas. Pažymėtina, kad suėmimas yra procesinės prievartos priemonė, turinti specifinius tikslus, vienas iš kurių - užtikrinti tinkamą proceso vyksmą baudžiamojoje byloje, siekiant ištirti nusikaltimą. Išteisinamojo nuosprendžio priėmimas savaime nereiškia iki tol buvusių procesinių sprendimų neteisėtumo ir nėra besąlyginis pagrindas atlyginti asmeniui žalą, jei atitinkami procesiniai sprendimai buvo priimti laikantis procesinių normų. Esmine asmens suėmimo teisėtumo sąlyga laikomas pagrįstas įsitikinimas, jog asmuo, kuriam skiriamas suėmimas, yra padaręs nusikaltimą, tačiau skiriant suėmimą kaltumo klausimas nesprendžiamas, įrodymai netiriami, atsižvelgiama į tikėtinumą, kad įtariamasis vengs tyrimo, trukdys nustatyti tiesą, darys naujus nusikaltimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. birželio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-319/2008). Teismas, nagrinėdamas kardomosios priemonės – suėmimo skyrimo, pratęsimo klausimą, nevertina byloje surinktų duomenų dėl kaltės bei nesprendžia įtariamojo kaltės klausimo. Kardomosios priemonės – suėmimo taikymui ar pratęsimui užtenka nustatyti, kad yra pakankamai duomenų, leidžiančių manyti, jog kaltinamasis padarė jam inkriminuojamas nusikalstamas veikas (BPK 121 str. 2 d.).

25. Baudžiamojoje byloje esančios teismų nutartys dėl suėmimo skyrimo, vėliau suėmimo pratęsimo bei aukštesnės instancijos teismų nutartys pagal K. M. skundus dėl šių nutarčių panaikinimo, patvirtina, jog bylos medžiagoje buvo pakankamai duomenų, leidusių pagrįstai manyti, kad K. M. galimai padarė jam inkriminuotas nusikalstamas veikas (liudytojų, kitų kaltinamųjų parodymai, kratų, apžiūrų protokolai ir kita ikiteisminio tyrimo medžiaga). K. M. buvo įtariamas trijų labai sunkių tyčinių nusikaltimų, už kuriuo įstatymas numato vien griežtą laisvės atėmimo bausmę, nenumatant jokių alternatyvių bausmės rūšių – nuo 10 iki 15 metų (BK 260 str. 3 d.) bei nuo 10 iki 20 metų laisvės atėmimo (BK 249 str. 3 d.) (BK 11 str. 6 d.), padarymu. Dėl to teismai sprendė, jog buvo pagrindas manyti, kad, būdamas laisvėje, K. M. gali bėgti (slėptis) nuo teismo (BPK 122 str. 1 d. 1 p.), kad įtariamasis darys naujus nusikaltimus (BPK 122 str. 4 d.). Nustatę suėmimo skyrimo, vėliau suėmimo termino pratęsimo pagrindus, teismai sprendė, jog švelnesnėmis kardomosiomis priemonėmis BPK 119 str. numatyti tikslai nebūtų pasiekti.

26. Suėmimo neteisėtumas nebuvo konstatuotas nei apeliacinės instancijos teismų, sprendžiant skundų dėl suėmimo skyrimo, termino pratęsimo klausimus, nei išteisinamajame nuosprendyje. Įrodymų, galinčių patvirtinti suėmimo neteisėtumą, ieškovas į bylą nepateikė, kitais konkrečiais įtikinamais argumentais suėmimo paskyrimo ir taikymo konkrečių pagrindų bei sąlygų pagrįstumo nekvestionavo. Dėl to pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, neturėjo jokio pagrindo CK 6.272 straipsnio pagrindu konstatuoti suėmimo skyrimo ir taikymo neteisėtumo.

27. Be to, atkreiptinas dėmesys į tai, jog tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisminio nagrinėjimo metu buvo sprendžiami K. M. skundai dėl pačio ikiteisminio tyrimo bei buvo atmesti Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2011 m. balandžio 20 d. nutartimi, 2012 m. sausio 9 d. nutartimi, Vilniaus apygardos teismo 2012 m. kovo 1 d. nutartimi, Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. spalio 28 d. nutartimi (t. 7, b. l. 187, t.11, b. l. 92, 97, t. 16, b. l. 159).

28. Apeliantas teigia, jog jam turėjo būti atlyginta žala, nes jis prarado darbą, nutrūko jo santuoka, pablogėjo jo reputacija. Su tokia apelianto pozicija taip pat negalima sutikti, kadangi atlyginami tik tie nuostoliai (žala), kurie susiję su veiksmais (veikimu, neveikimu), nulėmusiais skolininko civilinę atsakomybę tokiu būdu, kad nuostoliai pagal jų ir civilinės atsakomybės prigimtį gali būti laikomi skolininko veiksmų (veikimo, neveikimo) rezultatu (CK 6.247 straipsnis). Kadangi nebuvo nustatyta jokių neteisėtų ikiteisminio tyrimo institucijų, teismų veiksmų ieškovo atžvilgiu, jam negalėjo būti priteista ir žala. Be to, kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, ieškovas net ir nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, jog patyrė turtinę žalą.

29. Be to, byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių, jog dėl kardomosios priemonės taikymo, apeliantas prarado darbą UAB „Signeta“ ir dėl to negavo 12511,58 Eur pajamų. Priešingai, baudžiamojoje byloje yra duomenys, jog ikiteisminio, teisminio bylos nagrinėjimo metu apeliantas nuo 2013 m. birželio 13 d. dirbo UAB „Terminalitas“ bei 2014 m. birželio 17 d. Kūno kultūros ir sporto departamentas jam išdavė leidimą dirbti sporto teorinį ir praktinį darbą iki 2018 m. birželio 19 d. (t.17, b. l. 180, 183-184). Duomenų nuo kada ir kokiu pagrindu apeliantas nebedirba UAB „Signeta“ į bylą nebuvo pateikta.

30. Byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių, jog dėl suėmimo nutrūko apelianto santuoka, kaip ir nėra duomenų apie blogą K. M. dalykinę reputaciją. Priešingai, baudžiamojoje byloje teisiamojo posėdžio metu pateiktos K. M. charakteristikos, išrašytos teismui įvairių sporto klubų, patvirtina, jog dėl suėmimo taikymo K. M. dalykinė reputacija nenukentėjo (t. 17, b. l. 160-165, 180, 182).

31. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismo išvados yra pagrįstos ir teisėtos. Nesant ikiteisminio tyrimo pareigūnų, teismų veiksmų neteisėtumo, negalimas ieškovo reikalavimo dėl tokiais veiksmais padarytos turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo patenkinimas.

32. Nesutiktina ir su apeliacinio skundo argumentais, kad ieškovui teisme buvo apribotos įrodinėjimo galimybės, nes teismas netenkino ieškovo prašymo dėl liudytojų iškvietimo ir apklausos.

33. Kasacinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad atsisakymas apklausti liudytojus yra atsisakymas priimti į bylą norimus pateikti įrodymus, todėl šie veiksmai kvalifikuojami pagal CPK 181 straipsnį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-328/2006). Spręsdamas prašymą dėl liudytojų apklausos, teismas turi įvertinti, ar konkretus asmuo gali būti liudytojas (CPK 189 straipsnis), ar prašymas paduotas laikantis tvarkos (CPK 190 straipsnis), ar liudytojas galės nurodyti aplinkybes, susijusias su byla (CPK 189 ir 180 straipsniai), ar turinčios reikšmės bylai aplinkybės gali būti įrodinėjamos liudytojų parodymais (CPK 197 straipsnio 2 dalis), ar prašymas galėjo būti pateiktas anksčiau, o jo vėlesnis pateikimas užvilkins bylos nagrinėjimą (CPK 181 straipsnio 2 dalis) ir kitas aplinkybes. Sprendžiant, ar pagrįstai pirmosios instancijos teismas atsisakė patenkinti reikalavimą apklausti liudytojus, vertintina, ar tai padaryta laikantis proceso teisės normų, nepažeidžiant pagrindinių proceso teisės principų.

34. Nustatyta, kad dar 2020 m. gruodžio 14 d. parengiamojo teismo posėdžio metu ieškovo atstovui pareiškus pageidavimą dėl liudytojų apklausos, teismas nutartimi, pereidamas prie bylos nagrinėjimo iš esmės, įpareigojo ieškovą per 5 dienas raštu pateikti pageidaujamų apklausti liudytojų sąrašą. Ieškovas šio teismo įpareigojimo neįvykdė. Pakartotinis ieškovo atstovo prašymas dėl liudytojų iškvietimo buvo pateiktas ketvirtojo teismo posėdžio metu 2021 m. rugsėjo 15 d., todėl pirmosios instancijos teismas, įvertinęs tai, kad ne laiku pareikštu prašymu iš esmės yra vilkinamas bylos nagrinėjimas, bei tai, kad galima vadovautis šios civilinės bylos medžiagoje esančiais baudžiamosios bylos procesiniais dokumentais, argumentuotai, teisėtai ir pagrįstai netenkino pavėluotai pareikšto prašymo dėl liudytojų apklausos (CPK 181 str. 2 d.) ir ieškovo procesinių teisių šios bylos įrodinėjimo procese niekaip nesuvaržė.

35. Atsižvelgiant į išdėstytą, kolegija atmeta apelianto argumentus, susijusius su pirmosios instancijos teismo neva padarytu procesiniu pažeidimu, atsisakant apklausti prašomus liudytojus bei ieškovo teisių apribojimu.

36. Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad ieškovas neįrodė vienos iš privalomos deliktinės atsakomybės sąlygų – neteisėtų veiksmų, todėl taikyti civilinę atsakomybę nėra pagrindo.

37. Atmetus apeliacinį skundą dėl to, kad apeliantas neįrodė valstybės civilinės atsakomybės sąlygų: neteisėtų veiksmų, žalos fakto ir priežastinio neteisėtų veiksmų bei atsiradusios žalos ryšio, nepasisakoma dėl prašomos atlyginti žalos dydžio (CPK 13, 185 straipsniai).

Dėl bylos procesinės baigties

38. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes, tinkamai taikė materialinės bei procesinės teisės normas, todėl priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kurio motyvams iš esmės pritaria, todėl ieškovo apeliacinis skundas atmetamas, o skundžiamas Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme

39. Apeliantas atleistas nuo žyminio mokesčio už apeliacinio skundo padavimą (CPK 80 straipsnio 1 dalies 6 punktas). Byloje nesant duomenų apie atsakovės patirtas bylinėjimosi išlaidas bei prašymų priteisti iš apelianto bylinėjimosi išlaidas, atsakovei tokios bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos (CPK 93, 98 straipsniai).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu, Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus kolegija

nutaria:

apelianto (ieškovo) K. M. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. spalio 4 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Ši Vilniaus apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Vaclovas PaulikasInga StaknienėAndrius Verikas