- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-04-20
- Bylos Nr.
- 2A-764-480/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 2-69-3-12921-2013-1
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Arvydas Žibas (pirm.), Galina Blaževič, Albina Rimdeikaitė (pran.)
- Atsakovas
- V. J.
- Ieškovas
- A. K. J.
- Kategorijos
- 21.4.2.7pavadinimo nepavyko patikrinti
- 63.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 121.18pavadinimo nepavyko patikrinti
- 121.21pavadinimo nepavyko patikrinti
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Galinos Blaževič, Albinos Rimdeikaitės (pranešėja), Arvydo Žibo (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo V. J. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 5 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-225-886/2014 pagal ieškovo A. K. J. ieškinį atsakovui V. J. dėl skolos priteisimo ir pagal atsakovo V. J. priešieškinį ieškovui A. K. J. dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas kreipėsi į teismą su ieškiniu prašydamas priteisti iš atsakovo 40 000 Lt skolą, 800 Lt infliaciniam nuvertėjimui padengti, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Ieškovas nurodė, kad pagal šalių sudarytą 2003 m. birželio 13 d. paskolos sutartį paskolino atsakovui 40 000 Lt iki 2004 m. gegužės 1 d. Sutartyje šalys susitarė dėl 2 procentų dydžio nuo bendros paskolos sumos infliaciniam nuvertėjimui padengti ir 0,2 procentų dydžio delspinigių mokėjimo nuo laiku nesumokėtos sumos už kiekvieną pradelstą kalendorinę dieną. Atsakovas prievolės grąžinti skolą nevykdė, į raginimą grąžinti skolą nereagavo, vengė bendrauti ir aptarti skolos grąžinimo klausimą.
Atsakovas priešieškiniu prašė pripažinti 2003-06-13 paskolos sutartį negaliojančia. Atsakovas nurodė, kad iš ieškovo 40 000 Lt nesiskolino ir šių pinigų negavo, parašas ant ginčijamos paskolos sutarties išgautas grasinant. Ieškovas grasindamas ir panaudodamas smurtą privertė pasirašyti paskolos sutartį, todėl ši sutartis pripažintina negaliojančia.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Kauno apylinkės teismas 2014 m. gruodžio 5 d. sprendimu ieškinį tenkino; priešieškinį atmetė; priteisė iš atsakovo V. J. 40 000 Lt skolos, 800 Lt infliaciniam nuvertėjimui padengti, 5 procentų metines palūkanas nuo priteistos sumos (40 800 Lt) nuo bylos iškėlimo teisme (2013-09-17) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas – 1 224 Lt žyminio mokesčio ieškovui A. K. J. bei 36,95 Lt procesinių dokumentų siuntimo išlaidų valstybei. Teismas nustatė, kad šalys 2003 m. birželio 13 d. sudarė paskolos sutartį, pagal kurią ieškovas paskolino atsakovui V. J. 40 000 Lt sumą iki 2004 m. gegužės 1 d. Sutarties 3.2 punkte nurodyta, kad paskola suteikiama sutarties sudarymo metu grynais pinigais. Ieškovo vardu surašytas raginimas/įspėjimas dėl prievolės vykdymo, kuriame nenurodyta dokumento data, adresuotas V. J., adresu (duomenys neskelbtini), ir pridėtas AB Lietuvos pašto 2013-04-25 kvitas, patvirtinantis korespondencijos išsiuntimą V. J.. Byloje nustatyta, kad paskolos sutarties spausdintą tekstą paruošė ieškovas, sutartį pasirašė ir sutartyje ranka įrašus darė abi šalys. Abi šalys pripažino, kad atsakovas savo ranka įrašė sutarties datą, savo kaip paskolos gavėjo vardą, pavardę ir asmens kodą ir visus Sutarties 2 punkte „Sutarties dalykas“ ranka darytus įrašus. Ieškovas nurodė, kad savo ranka įrašė savo kaip paskolos davėjo vardą, pavardę ir asmens kodą, paskolos suteikimo ir grąžinimo vietą „(duomenys neskelbtini)“ ir paskolos grąžinimo formą „grynaisiais“. Sutartyje vartojamos sąvokos būdingos paskolos sutarčiai, pareiga pagal šią sutartį nustatyta tik paskolos gavėjui (atsakovui), Sutartyje nėra nustatytos paskolos davėjo pareigos perduoti pinigus atsakovui, nes pačiame sutarties tekste nurodyta, kad paskola suteikiama sutarties sudarymo metu grynais pinigais (3.2 punktas). Šalys susitarė ne tik dėl paskolos dydžio, bet ir nustatė terminą paskolai grąžinti, paskolos grąžinimo formą (grynais) ir netesybas. Paskolos sutarties originalas buvo pas ieškovą, kuris ją pateikė, kreipdamasis į teismą. Ieškovas vertėsi nekilnojamojo turto prekyba, todėl nėra pagrindo abejoti, kad ieškovas 2003 m. buvo finansiškai pajėgus paskolinti 40 000 Lt sumą. Atsakovas patvirtino pasirašęs paskolos sutartį ir supratęs jos turinį, tačiau pinigų gavimo faktą ginčijo savo nenuosekliais paaiškinimais, jog sutartį pasirašė įtakotas ieškovo grasinimų, naudojant smurtą pavojingą sveikatai ar net gyvybei. Tačiau iš baudžiamosios bylos Nr. 1-141-14/2004 medžiagos matyti, kad prieštaringi atsakovo teiginiai leidžia daryti prielaidą, kad atsakovas galėjo skolintis pinigus automobilio pirkimui ir/ar remontui ar kitiems tikslams. Aplinkybė, jog sutartyje atsakovo ranka nėra įrašytas patvirtinimas, jog pinigai jam perduoti, nereiškia, kad šalių nesiejo paskolos sutartiniai teisiniai santykiai, ir nepatvirtina atsakovo teiginių, kad pinigų jis negavo. Teismas, įvertinęs nustatytas aplinkybes, ieškovo ir atsakovo argumentus, darė išvadą, jog labiau tikėtina, kad paskolos sutartimi pinigai buvo perduoti. Paskolos sutartis įrodo joje nurodytų pinigų perdavimą atsakovui faktą, dėl ko yra pagrindas pripažinti tarp šalių atsiradusius paskolos teisnius santykius. Atsakovas, remdamasis pinigų negavimo aplinkybe, jam tenkančios įrodinėjimo pareigos neįvykdė ir nurodytos aplinkybės neįrodė.
Teismas pažymėjo, kad byloje nėra neginčijamų įrodymų, jog atsakovas paskolos sutartį pasirašė įtakotas ieškovo grasinimų, smurto ir pan. Nei vienas iš apklaustų liudytojų nepatvirtino, tiesiogiai matęs sandorio sudarymo aplinkybių. Sandoris sudarytas prieš daugiau nei 10 metų. Apie galimą smurtą neužfiksuota nei minėtoje baudžiamojoje byloje, nei jokiuose kituose rašytiniuose įrodymuose. Nėra jokių duomenų, kad dėl smurto ir grasinimų atsakovas būtų kreipęsis į policiją. Nei vienas liudytojas nepaaiškino aplinkybių dėl buvusio realaus grasinimo/smurto, taip pat to, kad būtent dėl atvykusių ieškovo ir jo draugo neteisėtų veiksmų (turinčių grasinamąjį pobūdį) atsakovas pasirašė ginčijamą sutartį. Esant šioms aplinkybėms, liudytojų parodymai negali būti vertinami kaip realaus grasinimo ar smurto, dėl kurio atsakovas būtų priverstas pasirašyti ginčijamą paskolos sutartį, patvirtinimas. Be to, liudytojai J. J. ir V. J. gali būti suinteresuoti bylos baigtimi, nes yra artimi atsakovo giminaičiai (motina ir tėvas). Konkrečių aplinkybių dėl grasinimo ir/ar smurto atsakovas nenurodė nei atsiliepime į ieškinį, nei priešieškinyje. Teismas darė išvadą, kad nei atsakovo paaiškinimai, nei liudytojų parodymai nėra pakankami įrodymai patvirtinti atsakovo nurodytas aplinkybes, kad atsakovui buvo grasinama, kad grasinimas buvo realus ir ginčijamą paskolos sutartį atsakovas sudarė konkretaus grasinimo įtakoje ar panaudojant smurtą.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
Atsakovas V. J. apeliaciniu skundu (b. l. 178-180) prašo Kauno apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 5 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą: ieškinį atmesti, priešieškinį patenkinti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliantas nurodo šiuos argumentus:
1. Teismas bylą išnagrinėjo paviršutiniškai, nesugebėjo įvertinti aplinkybių sutapties, negynė apelianto, kaip silpnesnės šalies teisių. Liudytojas A. K. parodė, kad matė, kaip už apeliantą mane stambesnis vyras įkišo jį į automobilį. Šie parodymai patvirtina apelianto fizinių jėgų su ieškovu santykį. Ieškovas turėjo ne tik fizinės jėgos aiškią persvarą, bet ir psichologiškai apeliantas buvo nuo jo priklausomas. Teismas privalėjo jautriau vertinti šias esmines aplinkybes ir iš to padaryti teisingas išvadas.
2. Teismas nepasinaudojo CPK 300 str. numatytų galimybių ir nesiėmė gilesnio ir visapusiškesnio šalių santykių tyrimo. Dėl psichologinio priklausomumo nuo ieškovo apeliantas neišdavė ieškovo baudžiamojoje byloje ir nesiskundė po to, kai ieškovas smurtu privertė jį pasirašyti paskolos sutartį. Reikalavimas iš apelianto pinigų, įvykęs prieš dešimtmetį, ir dabar pareikštas ieškinys yra tęstinis veiksmas ir yra turto prievartavimas, numatytas BK 181 str.
3. Teismas, priimdamas sprendimą, pažeidė CK 6.875 str., nes sutartyje nėra įrašo, kad apeliantas pinigus gavo. Sandoris pripažintinas negaliojančiu, nes jis sudarytas naudojant smurtą bei realiai negauta paskolos suma. Ieškovas gavo, gal nupirko, automobilį, kurį įregistravo apelianto draugės vardu. Automobilį apeliantas apdraudė ir buvo inscenizuota jo vagystė. Šis sumanymas išaiškėjo, apeliantas prisiėmė visą kaltę ir buvo nuteistas baudžiamąja tvarka. Vagystę padėjo inscenizuoti policijos darbuotojas A. G., kuris vėliau už tai buvo kartu su apeliantu nuteistas. Naudodamas smurtą, ieškovas privertė jį pasirašyti paskolos sutartį, kadangi negavo pinigų iš automobilio draudimo.
4. Teismas neįvertino aplinkybės, kad ieškovas neturėjo pinigų, kuriuos neva paskolino apeliantui. Ieškovas dirbo formaliai vadybininko darbą už minimalų atlyginimą. Ieškovas pateikė teismui dvi pirkimo–pardavimo sutartis ir teigė, kad pardavęs du butus turėjo pinigų, kuriuos paskolino apeliantui, tačiau už tuos pinigus ieškovas nusipirko brangų butą (duomenys neskelbtini). Be to, tuos du butus ieškovas buvo pardavęs prieš keletą metų iki tariamos paskolos sutarties sudarymo. Ieškovas nenurodė, kuriam tikslui apeliantas skolinosi pinigus.
Atsiliepimas
Ieškovas A. K. J. atsiliepime į apeliacinį skundą (b. l. 184-185) prašo apeliacinį skundą atmesti, o Kauno apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 5 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsakovo išgalvota istorija yra tik jo žodžiai ir samprotavimai, nepagrįsti jokiais įrodymais. Atsakovo aiškinimas apeliantą priskiriant nusikaltimo organizatoriams ir vykdytojams tiesiogiai prieštarauja prijungtos baudžiamosios bylos medžiagai ir toje byloje padarytoms išvadoms, kurios turi prejudicinę reikšmę šioje byloje. Atsakovas niekada ir jokia forma nėra kreipęsis į jokias teisėsaugos institucijas dėl ieškovo panaudoto smurto. Atsakovas pagal civilinės teisės sampratą nėra silpnesnė šalis šioje byloje, kurią teismas išskirtinai turėtų ginti. Dėl pinigų gavimo fakto teismo sprendime yra išsamiai pasisakyta, teismo išvados atitinka teismų praktiką. Atsakovo nurodyti argumentai, jog ieškovas neturėjo pinigų jam paskolinti teisine prasme yra niekiniai, nes to įrodinėti tokios kategorijos byloje nereikia. Byloje yra duomenys apie ieškovo nekilnojamojo turto sandorius, iš kurių matyti, jog ieškovas turėjo pakankamai lėšų. Ieškovas neprivalo nurodyti, kuriam tikslui atsakovas skolinosi pinigus. Tai išeina iš paskolos sutarties sąvokos ir sampratos ribų.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis).
Byloje nustatyta, kad šalys 2003 m. birželio 13 d. sudarė paskolos sutartį, pagal kurią ieškovas A. K. J. paskolino atsakovui V. J. 40 000 Lt sumą iki 2004 m. gegužės 1 d., o šiam paskolos negrąžinus, kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriuo prašo priteisti iš atsakovo V. J. 40 000 Lt skolos pagal 2003 m. birželio 13 d. paskolos sutartį, 800 Lt infliaciniam nuvertėjimui padengti ir 5 procentų dydžio metines palūkanas. Atsakovas pateikė priešieškinį, kuriuo prašo pripažinti negaliojančia tarp šalių 2003 m. birželio 13 d. sudarytą paskolos sutartį dėl 40 000 Lt paskolos, nurodo, kad pinigų negavo, o sutartis buvo sudaryta naudojant smurtą. Skundžiamu sprendimu pirmosios instancijos teismas ieškinį patenkino, o priešieškinį atmetė.
Reikalavimą pripažinti 2003 m. birželio 13 d. paskolos sutartį negaliojančią atsakovas (apeliantas) iš esmės grindė dviem argumentais: ji buvo sudaryta naudojant smurtą ir realiai negauta paskolos suma. Apeliantas savo apeliacinį skundą iš esmės grindžia taip pat tuo, kad pinigų jis negavo, o sutartis buvo sudaryta naudojant smurtą, tačiau pirmosios instancijos teismas negynė jo kaip silpnesnės šalies teisių; nepasinaudojo CPK 300 straipsnyje numatytomis galimybėmis ir nesiėmė gilesnio bei visapusiškesnio šalių santykio tyrimo; pažeidė CK 6.875 straipsnį, nes sutartyje nėra įrašo, kad apeliantas pinigus gavo; neįvertino aplinkybės, kad ieškovas neturėjo pinigų, kuriuos neva skolino apeliantui.
Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi apeliaciniame skunde nurodytas aplinkybes, kurios sudaro skundo faktinį ir teisinį pagrindą (CPK 320 str. 1 d.), atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentus, byloje surinktus įrodymus, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas visapusiškai ir objektyviai išnagrinėjo faktines bylos aplinkybes, įrodymus ištyrė ir įvertino laikydamasis CPK 176-185 straipsniuose reglamentuotų įrodinėjimo proceso taisyklių ir nuo suformuotos teismų praktikos tokio pobūdžio bylose nenukrypo, o tai, jog pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus, padarė kitokias išvadas, nei tikėjosi atsakovas - apeliantas, nesuponuoja išvados, kad skundžiamas sprendimas yra nepagrįstas, kad buvo pažeistos materialiosios ar procesinės teisės normos. Atsižvelgdama į tai, kad skundžiamame sprendime iš esmės atsakyta į apelianto argumentus, nurodytus atsiliepime į ieškinį, priešieškinyje ir paaiškinimuose pirmosios instancijos teisme, kad apeliaciniame skunde yra atkartojamos faktinės pirmosios instancijos teismo nustatytos aplinkybės apeliantui jas savaip interpretuojant ir naujų įrodymų, kurie paneigtų skundžiamo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, nepateikta, teisėjų kolegija jų neatkartodama, tiesiog pritaria pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo motyvams bei išvadoms, jog ieškovas įrodė ieškinio faktinį pagrindą sudarančias aplinkybes, o atsakovas neįrodė, jog 2003 m. birželio 13 d. paskolos sutartį sudarė smurto ar konkretaus grasinimo įtakoje, realiai negavo paskolos sumos.
Teisėjų kolegija nurodo, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias paskolos teisinius santykius ir nagrinėjamu atveju konstatavo, kad pareigą įrodyti, jog negavo pinigų, jog sandorio sudarymo metu jo valia formavosi ydingai dėl ieškovo realaus grasinimo, turėjo atsakovas.
Apelianto manymu, pirmosios instancijos teismas bylą išnagrinėjo paviršutiniškai, neįvertino liudytojo A. K. parodymų, kurie patvirtina apelianto fizinių jėgų su ieškovu santykį, ir jautriau turėjo vertinti šias esmines aplinkybes. Teisėjų kolegija su šiais apelianto argumentais nesutinka.
Pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Įrodymų vertinimas pagal CPK185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Kasacinis teismas ne kartą savo nutartyse yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (CPK 185 str. 1 d.; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-155/2010; 2010 m. gegužės 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-206/2010; 2011 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-35/2011; kt.). Dėl to teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. liepos 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-335/2009; 2010 m. gruodžio 7 d. nutartis civilinėje Nr. 3K-3-500/2010; ir kt.). Kartu pažymėtina tai, kad kasacinis teismas taip pat yra nurodęs, jog teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-129/2008; 2008 m. rugsėjo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-439/2008; kt.).
Apeliantas savo argumentus dėl smurto sandorio sudarymo metu įrodinėjo liudytojų parodymais. Aptaręs ir įvertinęs liudytojų parodymus, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad nei vienas iš apklaustų liudytojų nepatvirtino tiesiogiai matęs sandorio sudarymo aplinkybių: liudytoja J. J. (apelianto mama) teigė mačiusi iš kiemo išvedamą sūnų, o vėliau jis sugrįžo paraudusiu veidu nuo susinervinimo ar nuo sumušimo; liudytojas A. K. (kaimynas) teigė matęs į automobilį sodinamą atsakovą; liudytojui V. J. (atsakovo tėvui) aplinkybės apie paskolos sandorio sudarymą žinomos tik iš jo sūnaus (apelianto) paaiškinimų. Teisėjų kolegijos vertinimu, liudytojo A. K. parodymai, jog jis matė, kaip už V. du kart stambesnis vyras įkišo jį į automobilį, savaime nepatvirtina apelianto nurodytų aplinkybių, jog ieškovas turėjo ne tik fizinės jėgos aiškią persvarą, bet ir psichologiškai apeliantas buvo nuo jo priklausomas, o kitų įrodymų šioms aplinkybėms pagrįsti byloje nėra. Pastebėtina, kad šalys civiliniame procese nėra pripažįstamos silpnesniąja šalimi pagal jų fizinius duomenis - sudėjimą/kūno masę, ir vien tuo pagrindu teismas negina silpnesnės šalies teisių. Išanalizavusi ir įvertinusi įrodymų visetą byloje, teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos argumentams, kad ginčydamas paskolos sandorį, atsakovas automobilio įsigijimo, vagystės inscenizavimo aplinkybes sieja su ieškovo neteisėtais veiksmais, bei išvadai, kad jo teiginius pagrindžiančių įrodymų nėra nei civilinėje, nei prijungtoje baudžiamojoje byloje (baudž. b. Nr. 1-141-14/2004), kurioje ieškovas visai nėra minimas.
Atmestini kaip nepagrįsti apelianto argumentai, kad pirmosios instancijos teismas nepasinaudojo CPK 300 straipsnyje numatytomis galimybėmis ir nesiėmė visapusiškesnio šalių santykio tyrimo. CPK 300 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad jeigu nagrinėjant civilinę bylą paaiškėja, jog dalyvaujančio byloje arba kito asmens veiksmai turi nusikaltimo požymių, teismas apie tai praneša prokurorui. Šioje byloje teisėjų kolegija iš byloje esančių įrodymų visumos negali padaryti vienareikšmės išvados dėl apelianto nurodomos BK 181 straipsnyje nustatytos veikos požymių buvimo, todėl ir pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo atskirosios nutarties priėmimui. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad apeliantas pats turi galimybę kreiptis į ikiteisminio tyrimo institucijas, o šios kategorijos bylose teismas nėra aktyvus ir pats nerenka įrodymų.
Taip pat atmestini ir kiti apeliacinio skundo argumentai, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą, pažeidė CK 6.875 str., nes sutartyje nėra įrašo, kad apeliantas pinigus gavo. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. gruodžio 31 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-430/2013, būtent kurioje buvo suvienodinta teismų praktika paskolos sutarčių klausimu, konstatavo, jog ,,aplinkybė, kad rašytinėje paskolos sutartyje atskirai, padarant atitinkamą įrašą nėra užfiksuotas paskolos sutarties dalyko perdavimo paskolos gavėjui faktas (tiesiogiai tai patvirtinančio įrašo nėra), nėra kliūtis teismui konstatuoti tokio fakto egzistavimą. Bylose dėl paskolos grąžinimo teismas negali susiaurinti įrodinėjimo dalyko vien tik iki aplinkybės, ar sutartyje įrašytas paskolos dalyko perdavimo faktas, nustatinėjimo. Šalių tikroji valia dėl sutarties dalyko perdavimo turi būti aiškinama ne vien tik pagal tai, ar yra konkretus įrašas apie pinigų ar daikto perdavimą. Sprendžiant apie paskolos sutarties sudarymą, jos dalyko perdavimą reikšmingas sutarties lingvistinis aiškinimas, panaudota terminologija, gramatinės išraiškos formos, taip pat reikšmingos sutarties sąlygos dėl skolos grąžinimo užtikrinimo priemonių taikymo, įsipareigojimo grąžinti pinigus ar daiktą, reikšmingos ir aplinkybės dėl sutarties originalo buvimo pas kreditorių ar skolininką, įrašai ar kiti įrodymai apie sutarties vykdymą (grąžinimas dalimis, mokėjimas palūkanų, derybos dėl grąžinimo terminų pakeitimo ar kitokio atsiskaitymo būdų, ir kt.). Aplinkybę dėl paskolos sutarties sudarymo, kaip ir bet kurią kitą aplinkybę, teismas konstatuoja pagal įrodymų vertinimo taisykles įvertinęs visus byloje surinktus įrodymus ir iš jų viseto duomenų padaręs išvadas, kai susiformuoja teismo įsitikinimas, kad tokia aplinkybė egzistuoja arba neegzistuoja. Jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, išskyrus šiame CPK numatytas išimtis. Dėl to teismas, byloje surinktų įrodymų viseto duomenų kontekste įvertinęs sutarties sąlygas „<...> pasiskolinau <...>“, „<...> skolinuosi <...>“, gali jomis remiantis konstatuoti paskolos sutarties sudarymo faktą. Išvadą dėl tokių sąlygų vertinimo tik kaip atitinkamo ketinimo arba tik įsipareigojimo ateityje perduoti paskolos dalyką, gali lemti byloje surinktų įrodymų visetas.“
Nagrinėjamu atveju pačiame 2003 m. birželio 13 d. sutarties spausdintame tekste nurodyta, kad: 1) „šios sutarties objektu yra šalių santykiai, paskolos davėjui perduodant Paskolos gavėjui nuosavybėn pinigų sumą (Sutarties 1.1 punktas), 2) „Paskola suteikiama sutarties sudarymo metu grynais pinigais“ (Sutarties 3.2 punktas). Byloje nustatyta (šios aplinkybės atsakovas neginčija), kad paskolos sutarties spausdintą tekstą paruošė ieškovas, sutartį pasirašė ir sutartyje ranka įrašus darė abi šalys. Abi šalys pripažino, kad atsakovas savo ranka įrašė sutarties datą, savo kaip paskolos gavėjo vardą, pavardę ir asmens kodą ir visus Sutarties 2 punkte „Sutarties dalykas“ ranka darytus įrašus: skolinamos pinigų sumos dydį „40,000- Lt (keturiasdešimt tūkstančių)“ (Sutarties 2.1 punktas), paskolos grąžinimo terminą „2004 05 01“ (Sutarties 2.4 punktas) ir procentų infliaciniam nuvertėjimui padengti dydį „2“ (Sutarties 2.3 punktas). Ieškovas nurodė, kad savo ranka įrašė savo kaip paskolos davėjo vardą, pavardę ir asmens kodą, paskolos suteikimo ir grąžinimo vietą „(duomenys neskelbtini)“ ir paskolos grąžinimo formą „grynaisiais“ (Sutarties 3.1, 4.4 ir 4.3 punktai). Pirmosios instancijos teismas pagrįstai pažymėjo, kad sutartyje vartojamos sąvokos būdingos paskolos sutarčiai, pareiga pagal šią sutartį nustatyta tik paskolos gavėjui (atsakovui). Reikalavimą pripažinti 2003 m. birželio 13 d. paskolos sutartį nesudaryta apeliantas grindė vienu iš argumentų, jį kartoja ir apeliaciniame skunde, - kad paskolos sutartyje nėra įrašo, jog pinigus jis gavo, tačiau vien tai, jog paskolos sutartyje nėra atskiro atsakovo (apelianto) ranka padaryto įrašo, kad pinigus jis gavo, teisėjų kolegijos nuomone, nėra pakankamas pagrindas priešieškiniui tenkinti ir paskolos sutartį pripažinti negaliojančia. Kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, Paskolos sutartyje nėra nustatytos paskolos davėjo pareigos perduoti pinigus atsakovui, nes pačiame sutarties tekste nurodyta, kad paskola suteikiama sutarties sudarymo metu grynais pinigais (3.2 punktas). Šalys susitarė ne tik dėl paskolos dydžio, bet ir nustatė terminą paskolai grąžinti, paskolos grąžinimo formą (grynais) ir netesybas. Paskolos sutarties sąlygos yra aiškios. Atsakovas, būdamas pakankami jauno amžiaus (paskolos sutarties pasirašymo metu jam buvo 25 m.), mokydamasis (duomenys neskelbtini) universitete, šių Paskolos sutarties sąlygų negalėjo nesuprasti. Paskolos sutarties originalas buvo pas ieškovą, kuris ją pateikė, kreipdamasis į teismą. Atsakovas teismo posėdžių metu patvirtino pasirašęs paskolos sutartį ir supratęs jos turinį, tačiau pinigų gavimo faktą ginčijo savo nenuosekliais paaiškinimais, jog sutartį pasirašė įtakotas ieškovo grasinimų, naudojant smurtą pavojingą sveikatai ar net gyvybei. Pirmosios instancijos teismas, nuosekliai ir visapusiškai išanalizavęs atsakovo priešieškinio argumentus, jo nurodytas aplinkybes baudžiamojo byloje Nr. 1-141-14/2004 (pirminiame 2003-12-19 paaiškinime, 2003-12-09 įtariamojo apklausos protokole, 2004-01-07 teisiamajame posėdyje) pagrįstai sprendė, jog prieštaringi atsakovo teiginiai leidžia daryti prielaidą, kad atsakovas galėjo skolintis pinigus automobilio pirkimui ir/ar remontui ar kitiems tikslams. Visiškai pritartina pirmosios instancijos teismo išvadai, kad byloje nustatytų aplinkybių visuma, vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, leidžia spręsti, jog paskolos sutartis įrodo joje nurodytų pinigų perdavimą atsakovui faktą.
Įrodymais nepagrįsti apeliacinio skundo argumentai, jog ieškovas neturėjo pinigų, kuriuos neva paskolino apeliantui, nepaneigia pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių, kad ieškovas vertėsi nekilnojamojo turto prekyba, tai matyti iš pirkimo-pardavimo sutarčių ir NTR išrašo duomenų, bei šiais įrodymais remiantis padarytos išvados, jog nėra pagrindo abejoti, kad ieškovas 2003 m. buvo finansiškai pajėgus paskolinti 40 000 Lt sumą, todėl jie atmestini kaip teisiškai nepagrįsti.
Remdamasi išdėstytais argumentais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį naikinti ar keisti apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi LR CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Kauno apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 5 d. sprendimą palikti nepakeistą.