Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos teisėjų Linos Muchtarovienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Irenos Stasiūnienės, Irmos Valiuškienės, veikdama Panevėžio apygardos teismo vardu,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo A. K. apeliacinį skundą dėl Utenos apylinkės teismo Ignalinos rūmų 2025 m. spalio 15 d. sprendimo civilinėje byloje pagal S. M., N. M. ieškinį atsakovams N. V., J. V. (J. V.), A. K. dėl naudojimosi žemės sklypu tvarkos nustatymo ir N. V., A. K. priešieškinius S. M., N. M. dėl turto atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į apeliacinį skundą esmė

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuo ja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

13. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai ir absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina tik apskųsto teismo sprendimo dalies teisėtumą ir pagrįstumą ir tik analizuojant skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis).

14. Nagrinėjamu atveju byloje kilo ginčas dėl naudojimosi žemės sklypu tvarkos nustatymo.

Faktinės bylos aplinkybės

15. Bylos duomenimis nustatyta, kad įregistruota ieškovo S. M. ir atsakovų N. V., J. V., A. K. bendrosios dalinės nuosavybės teisė į nekilnojamąjį turtą – 3,7100 ha ploto miškų ūkio paskirties žemės sklypą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esantį (duomenys neskelbtini). Nekilnojamojo turto registre nuo 2020 m. rugsėjo 17 d. įregistruota ieškovo S. M. nuosavybės teisė į 555/2968 žemės sklypo (2018 m. rugpjūčio 20 d. ir 2020 m. liepos 27 d. turto pardavimo iš varžytinių aktų pagrindu), nuo 2022 m. vasario 25 d. įregistruota atsakovės N. V. asmeninės nuosavybės teisė į 186/371 žemės sklypo (2022 m. vasario 22 d. paveldėjimo teisės pagal testamentą liudijimo pagrindu), nuo 2010 m. vasario 25 d. įregistruota atsakovo J. V. nuosavybės teisė į 555/2968 žemės sklypo (2020 m. vasario 5 d. paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimo pagrindu, nuo 2018 m. birželio 20 d. turto arešto aktų registro pranešimo apie turto arešto įregistravimą pagrindu apribota disponavimo teisė), nuo 2024 m. gruodžio 30 d. įregistruota atsakovo A. K. asmeninės nuosavybės teisė į 4625/371 žemės sklypo (2024 m. gruodžio 30 d. paveldėjimo teisės pagal testamentą liudijimo pagrindu). Įregistruota sklypo 555/2968 dalis priklauso ieškovams bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise.

17. Atsakovai N. V. ir A. K. priešieškiniais nereiškė reikalavimų atidalyti jiems priklausančias turto dalis natūra, jie reiškė reikalavimus dėl atidalijimo išmokant kompensaciją.

Dėl naudojimosi žemės sklypu tvarkos nustatymo ar atidalijimo, išmokant kompensacijas

18. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad CK ketvirtojoje knygoje įtvirtinti du skirtingus teisinius padarinius sukeliantys bendrosios dalinės nuosavybės teisės įgyvendinimo būdai: naudojimosi bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančiu turtu tvarkos nustatymas (CK 4.75 straipsnio 1 dalis, 4.81 straipsnis) ir atidalijimas iš bendrosios dalinės nuosavybės (CK 4.80 straipsnis). Esminis jų skirtumas, kad nustačius naudojimosi bendrąja nuosavybe tvarką bendrosios nuosavybės dalyviai ir toliau lieka bendraturčiais, tik įgyja teisę savarankiškai naudotis jiems paskirtomis daikto dalimis, tam tikras nekilnojamojo daikto dalis paprastai paliekant bendraturčiams naudotis bendrai, t. y. atskirų nuosavybės teisės objektų nesuformuojama ir bendroji dalinė nuosavybė nepasibaigia, o atidalijus iš bendrosios dalinės nuosavybės ši teisė pasibaigia, buvę bendraturčiai tampa jiems paskirtų dalių savininkais ir kiekvienas iš jų naudojasi jam tekusia dalimi savo nuožiūra (CK 4.37 straipsnio 1 dalis) arba vienas (ar keli) iš bendraturčių tampa viso turto savininku, o kitam (kitiems) priteisiama kompensacija pinigais (CK 4.80 straipsnio 2 dalis) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 30 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-535/2012; 2025 m. balandžio 24 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-78-701/2025).

19. Sprendžiant bendraturčių ginčą dėl bendrosios dalinės nuosavybės teisės įgyvendinimo, pirmenybė teiktina atidalijimui iš bendrosios dalinės nuosavybės, o ne naudojimosi bendrąja nuosavybe tvarkos nustatymui, nes atidalijus bendroji dalinė nuosavybė pasibaigia, buvę bendraturčiai tampa savarankiškais turto savininkais ir gali laisvai, be apribojimų naudotis savo nuosavybe; taip užtikrinamas turto naudojimo racionalumas. Ši nuostata taikoma, kai nustatoma galimybė atidalyti bendraturčio dalį iš bendrosios nuosavybės natūra. Tuo atveju, kai nustatoma, kad atidalyti bendraturčio dalį iš bendrosios nuosavybės nėra galimybių be neproporcingos žalos daikto paskirčiai ir turi būti atidalijama išmokant kompensaciją pinigais, teismas turi teikti prioritetą ne atidalijimui išmokant kompensaciją pinigais, o naudojimosi tvarkos nustatymui, nes toks sprendimas išsaugo bendraturčio nuosavybės teisę į dalį daikto ir užtikrina galimybę naudotis daiktu, t. y. bendraturčiui nepageidaujant atidalijimo išmokant jam kompensaciją pinigais, o pageidaujant nustatyti naudojimosi bendrąja daline nuosavybe tvarką, atidalijimas išmokant kompensaciją taikomas tik tuo atveju, jeigu nėra galimybių nustatyti bendraturčio pageidaujamą naudojimosi tvarką (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gruodžio 16 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-512/2011; 2025 m. balandžio 24 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-78-701/2025).

20. Teismai, spręsdami šalių ginčą dėl turto atidalijimo ir vertindami, ar vieno iš bendraturčių siūlomas atidalijimo būdas atitinka įstatymų nustatytus reikalavimus, nuosavybės apsaugos ir proporcingumo principus, turi tam tikrą diskreciją, kurią įgyvendindami privalo vadovautis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais (CK 1.5 straipsnis). Įstatymas tiek iš nuosavybės teisės dalyvių, tiek iš teismo reikalauja laikytis interesų pusiausvyros principo, kartu, sprendžiant ginčą teisme, siekti galimų ginčų ir konfliktų pašalinimo ateityje. Taigi konkrečiu atveju teismas gali konstatuoti, kad nustatyti naudojimosi bendru turtu tvarką ar atidalyti iš bendrosios dalinės nuosavybės natūra susidėjusiomis aplinkybėmis netikslinga ir neatitiktų šalių interesų gynimo bei derinimo principo, ir racionalesniu bei šalių teises geriau apginančiu bendrosios nuosavybės įgyvendinimo būdu pripažinti atidalijimą iš bendrosios nuosavybės priteisiant kompensaciją, tačiau toks teismo sprendimas turi būti teisiškai motyvuotas ir pagrįstas faktinėmis bylos aplinkybėmis (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 30 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-535/2012).

21. Ar yra galimybių nustatyti naudojimosi bendru daiktu tvarką, priklauso nuo konkrečioje byloje turinčių reikšmės aplinkybių (daikto paskirties, savybių, statybos techninių reglamentų ir kt.); teismai taip pat privalo vertinti, ar bendraturčio pasirinktas projektas atitinka proporcingumo principą, ar nepažeidžia kitų bendraturčių teisių ir teisėtų interesų, ar teikia prielaidų šalių konfliktinei situacijai šalinti (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 28 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-77/2011). Be to, bendraturčiui paskiriamos naudoti dalies dydis turi atitikti jo dalį, turimą bendrosios dalinės nuosavybės teise (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. spalio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-956/2003). Teismo pareiga yra priimti abiem pusėms priimtiniausią sprendimą, atsižvelgiant į ginčo šalių turimas bendrosios nuosavybės dalis, įvertinant šalių nesutarimo priežastis, siekiant, kad nustatoma naudojimosi tvarka būtų patogi bendraturčiams, racionali ir prisidėtų prie geresnio nuosavybės valdymo. Siekdamas šių tikslų, teismas turi vadovautis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. spalio 13 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-536/2006; 2007 m. birželio 22 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-291/2007; 2009 m. rugsėjo 28 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-353/2009).

22. Savininko teisių užtikrinimą geriausiai atitinka tokia naudojimosi tvarka, kai kiekvienam bendraturčiui paskiriama naudotis realioji daikto dalis atitinka jo idealiąją dalį bendrosios dalinės nuosavybės teisėje ir visiems bendraturčiams tenka pagal savo naudingąsias savybes vienodo vertingumo daikto dalys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2025 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-78-701/2025).

23. Priteisti kompensaciją be kito bendraturčio sutikimo galima tik išimtiniais atvejais, kai yra šios sąlygos: pirma, išnaudotos visos galimybės padalyti daiktą natūra pagal bendraturčiams tenkančias dalis, tačiau to negalima padaryti be neproporcingos žalos daikto paskirčiai; antra, faktinės aplinkybės yra tokios, dėl kurių daikto dalies paėmimas iš bendraturčio neturėtų būti vertinamas kaip esminis savininko teisių pažeidimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. lapkričio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-478/2009; 2011 m. gegužės 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-253/2011).

24. Apibendrinant aukščiau aptartą teisinį atidalijimo iš bendrosios nuosavybės reglamentavimą ir kasacinio teismo praktiką, galima daryti išvadą, kad teismui sprendžiant tokio pobūdžio ginčą pirmenybė teiktina atidalijimui iš bendrosios dalinės nuosavybės, o ne naudojimosi bendrąja nuosavybe tvarkos nustatymui, tačiau ši nuostata gali būti taikoma tik tuo atveju, jeigu nustatoma galimybė atidalyti bendraturčio dalį iš bendrosios nuosavybės natūra. Kai teismas nustato, kad atidalyti bendraturčio dalį iš bendrosios nuosavybės nėra galimybių be neproporcingos žalos daikto paskirčiai ir turi būti atidalijama išmokant kompensaciją pinigais, teismas turi teikti prioritetą ne atidalijimui išmokant kompensaciją pinigais, o naudojimosi tvarkos nustatymui, nes toks sprendimas išsaugo bendraturčio nuosavybės teisę į dalį daikto ir užtikrina jam galimybę naudotis daiktu ateityje. Taigi, kompensacijos išmokėjimas pinigais yra kraštutinis atidalijimo iš bendrosios nuosavybės būdas, kuris gali būti taikomas, jeigu nėra galimybės nustatyti turto atidalijimo natūra arba naudojimosi tvarkos.

25. Nagrinėjamu atveju apeliantas ir kiti atsakovai neprašė atidalyti turto natūra, jie teismo prašo atidalyti iš bendrosios dalinės nuosavybės ir jiems priteisti iš ieškovų kompensaciją. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, jog priteisti kompensaciją be kito bendraturčio sutikimo galima tik išimtiniais atvejais, kai yra tokios sąlygos: išnaudotos visos galimybės padalyti daiktą natūra pagal bendraturčiams tenkančias dalis, tačiau daikto negalima padalyti be neproporcingos žalos jo paskirčiai; faktinės aplinkybės yra tokios, dėl kurių daikto dalies paėmimas iš bendraturčio neturėtų būti vertinamas kaip esminis savininko teisių pažeidimas (pavyzdžiui, kai dalis bendrojoje nuosavybėje, palyginus su kitais bendraturčiais, yra gerokai mažesnė, jos negalima realiai atidalyti, o savininko interesas naudotis bendrąja daline nuosavybe nevertintinas kaip labai svarbus). Klausimas, ar bendraturčio interesas naudotis daiktu yra esminis, kiekvienu atveju sprendžiamas individualiai, ištyrus ir įvertinus ginčo šalių pateiktų įrodymų apie bendraturčių poreikius naudotis bendru daiktu visumą, taip pat kitus reikšmingus kriterijus (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. spalio 19 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-401/2010 ir joje nurodytą kasacinio teismo praktiką).

26. Teisėjų kolegija pažymi, jog iš esmės negalima versti bendrasavininką įsigyti kito bendrasavininko turto dalį ir mokėti kompensaciją, jei jis su tuo nesutinka. Šiuo atveju ieškovai teigia, kad nenori ir nesutinka priverstinai įgyti daugiau nuosavybės, nei jų turima dalis ginčo sklype, nes didesnis žemės plotas jiems nereikalingas, taip pat nesutinka su atsakovo prašomu atidalijimo būdu ir dėl to, kad toks būdas būtų susijęs su piniginėmis išlaidomis.

27. Kasacinio teismo praktikoje pažymėta, jog būtent atidalijimo siekiančiam bendraturčiui tenka pareiga įrodyti teisme, kad jo siūlomas bendrosios dalinės nuosavybės nutraukimo būdas yra priimtiniausias, kad jis nepažeis kitų bendraturčių teisių ir teisėtų interesų, nepadarys neproporcingos žalos daiktui bei jo paskirčiai (pvz., LAT 2016 m. liepos 5 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-347-248/2016). Bendraturčiai, reikšdami reikalavimą atidalyti išmokant kompensaciją pinigais, turi pagrįsti, kad atidalijimas natūra negalimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-235/2014).

28. Apeliantas teigia, kad mažesnio nei 5 ha miško žemės sklypo negalima atidalinti natūra, kadangi toks apribojimas įtvirtintas LR Miškų įstatyme, todėl ginčo žemės sklypas yra teisiškai nedalus, to įrodinėti atskirai atsakovui nereikėjo ir nereikia, todėl pirmosios instancijos teismas neteisingai konstatavo, kad atsakovas neįrodė, jog žemės sklypo padalinti natūra tarp bendraturčių nėra įmanoma.

29. Teisėjų kolegija, susipažinusi su bylos įrodymų visuma, sutinka su pirmosios instancijos teismo motyvais, jog atsakovai byloje nepateikė visai jokių duomenų ar įrodymų, kad nėra galimybės ginčo žemės sklypo padalinti natūra – iš vieno sklypo suformuoti kelis mažesnius žemės sklypus. Aplinkybes, kad pagal LR Miškų įstatymą miško žemės sklypai negali būti mažesni nei 5 ha, todėl ginčo žemės sklypas yra teisiškai nedalus, apeliantas nurodo tik apeliaciniame skunde. Teisėjų kolegija pažymi, jog įstatymas draudžia apeliacinį skundą grįsti aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teisme (CPK 306 straipsnio 2 dalis), tačiau atsižvelgiant į tai, kad ieškovai atsiliepime pasisakė dėl šių naujai nurodytų aplinkybių, teisėjų kolegija taip pat pasisakys.

30. LR Miškų įstatymo 4 str. 9 d. nurodyta, kad privati miško valda arba privačiame ne miškų ūkio paskirties žemės sklype esanti miško žemė į dalis neskaidoma, jeigu privati miško valda arba privačiame ne miškų ūkio paskirties žemės sklype esančios miško žemės plotas yra arba tampa mažesnis kaip 5 ha, išskyrus kai: 1 ) atidalijama bendraturčių valdoma privati miško valda arba privačiame ne miškų ūkio paskirties žemės sklype esanti miško žemė, jeigu šie sklypai buvo suformuoti atkuriant nuosavybės teises asmenims bendrosios nuosavybės teise pagal įstatymus, reglamentuojančius piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimą.

31. Taigi, įstatyme numatytos kelios išimtys, pagal vieną iš jų leidžiama formuoti ir mažesnio dydžio sklypus nei 5 ha, jeigu šie sklypai buvo suformuoti atkuriant nuosavybės teises į žemės sklypą. Byloje yra duomenys, kad ginčo žemės sklypas buvo įgytas buvusiems savininkams atkuriant nuosavybės teises, to neginčija atsakovai. Apeliantas nepateikė įrodymų, kad ginčo žemės sklypas negali būti atidalintas natūra vien dėl to, kad yra mažesnis nei 5 ha, ar kad šiuo atveju negalimas LR Miškų įstatymo 4 str. 9 d. numatytų išimčių taikymas. Dėl to apeliacinio skundo teiginiai, kad ginčo žemės sklypas teisiškai yra nedalus vien dėl to, jog yra mažesnis nei 5 ha, nepagrįsti ir neįrodyti.

32. Nagrinėjamu atveju ieškovai nesiekė ir nesiekia jokio atidalijimo varianto, nesutikimą grindžia savo kaip bendraturčių interesų pažeidimais. Todėl pirmosios instancijos teismas nustatęs, kad atsakovo A. K. siūlomas atidalijimo variantas nėra suderinamas su ieškovų interesais, pagrįstai atsakovo priešieškinį atmetė.

33. Apeliantas taip pat nurodo, kad ieškovų pateiktas žemės sklypo naudojimosi planas akivaizdžiai orientuotas į tokią žemės sklypo naudojimosi tvarką, kuri ieškovams suteiktų didžiausią ekonominę naudą, nes realiai ieškovai naudotųsi vertingiausia miško dalimi, kurioje susitelkę didesnę ekonominę vertę turintys medynai, todėl tokia žemės sklypo naudojimosi tvarka apelianto pažeidžia bendraturčių interesų pusiausvyrą. Šiuos teiginius pagrįsti apeliantas į bylą yra pateikęs MB „miškų valdymo agentūra“ rinkodaros vadovo elektroninį laišką bei dokumentą „Medienos žemės sklype vertinimas“. Pirmosios instancijos teismas vertino, kad šis dokumentas negali būti laikomas tinkamu įrodymu, kadangi jis nepasirašytas, neaiški pateiktos lentelės kilmė, jos sudarytojas ir sudarymo laikas, todėl sprendė, kad byloje negauta leistinų įrodymų, paneigiančių ieškovų nurodomą aplinkybę, jog prašomos kiekvienam bendraturčiui nustatyti naudojimosi sklypu dalys yra iš esmės lygiavertės.

34. Teisėjų kolegija, susipažinusi su apelianto teiktais įrodymais, pritaria pirmosios instancijos teismo vertinimui, jog šie įrodymai negali būti laikomi tinkamais įrodymais. Elektroninio laiško turinys vertintinas kaip tam tikro asmens nuomonė pareikšta apie miško vertę, tačiau nėra jokių duomenų apie nuomonę pareiškusio asmens turėjimą specialių žinių ir galėjimą oficialiai vertinti. Negalima nustatyti, apie kokias ir kurioje vietoje esančias egles, pušis elektroniniame laiške kalbama. Dokumentas „Medienos žemės sklype vertinimas“ yra neaiškus ir neinformatyvus, todėl pritartina pirmosios instancijos teismo išvadai, jog šie apelianto pateikti įrodymai nepagrindžia jo teiginių, kad prašomos kiekvienam bendraturčiui nustatyti naudojimosi sklypu dalys yra nelygiavertės.

35. Ieškovai į bylą pateikė specialisto R. L. pažymą, kurioje nurodyta, kad pagal naudojimosi tvarkos planą bendraturčiams tenkančios žemės sklypo dalys, atsižvelgiant į turimos nuosavybės dydį, yra ekonomiškai lygiavertės. Matininko R. L. 2022-04-15 parengtoje ataskaitoje dėl medynų vertės nustatymo vertinta, kad analizuojamame sklype valdytojams (A, B, C, D) naudotis numatytose sklypo dalyse nenustatyta reikšmingų miško vietų, kurių ekonominė vertė būtų ženkliai kitokia, lyginant su bet kuriuo kitu valdytoju, nenustatyta akivaizdžių pokyčių (nesimato sanitarinių židinių, vykdytų kirtimų, nėra vėjovartų, naujų aikščių nei viename iš sklypų, medžiai išsidėstę tolygiai, sklype reljefas gamybai – lygus, nuoseklus nedidelis nuolydis, neturintis įtakos gamybai. Tokia išvada pateikta atsižvelgus į galimybę vykdyti kirtimus, į kertamų medžių rūšis, medienos kokybę ir kiekį, į galimybę parduoti sklypo dalyse esantį statų mišką, į medžių sanitarinę būklę. Teisėjų kolegijos vertinimu, ieškovų pateiktas vertinimas yra atliktas specialiųjų žinių turinčio miškotvarkos inžinieriaus R. L.. Sklypo dalių vertinimas atliktas pagal naudojimosi planą priskiriamų kiekvienam bendraturčiui, todėl vertintina, jog ieškovų pateiktas įrodymas patvirtina aplinkybes, kad pagal naudojimosi tvarkos planą bendraturčiams tenkančios žemės sklypo dalys, atsižvelgiant į turimos nuosavybės dydį, yra ekonomiškai lygiavertės.

36. Ieškovų pateiktame matininko R. L. parengtame naudojimosi žemės sklypu plane grafiškai pavaizduoti ne tik žemės sklypo bendraturčių atskirų dalių išorinių ribų matavimai, tačiau aiškiai pavaizduotos ir vidinių šio žemės sklypo kiekvienos dalies ribos, aprašyti atitinkamų dalių, tenkančių kiekvienam bendraturčiui, plotai bei jų valdomos sklypo dalys bendrame turte. Pagal matininko R. L. parengtą planą kiekvienam bendraturčiui paskiriama naudotis realioji daikto dalis atitinka jo idealiąją dalį bendrojoje dalinėje nuosavybėje. Ieškovams paskiriama naudotis 0,69375 ha ploto žemės sklypo dalis (A dalis), atitinkanti 555/2968 idealiąsias dalis, atsakovui A. K. paskiriama naudotis 0,4625 ha ploto dalis (B dalis), atitinkanti 4625/371 dalį žemės sklypo, atsakovui J. V. paskiriama naudotis 0,69375 ha ploto sklypo dalis (C dalis), atitinkanti 555/2968 dalį žemės sklypo, atsakovei N. V. paskiriama naudotis 1,8600 ha ploto sklypo dalis (D dalis), atitinkanti 186/371 dalį žemės sklypo, kiekvienam bendraturčiui paskirtos naudotis dalys sudaro bendrą 3,7100 ha plotą.

37. Pakartotina, kad tuo atveju, kai nustatoma, jog atidalyti bendraturčio dalį iš bendrosios nuosavybės nėra galimybių be neproporcingos žalos daikto paskirčiai ir turi būti atidalijama išmokant kompensaciją pinigais, teismas turi teikti prioritetą ne atidalijimui išmokant kompensaciją pinigais, o naudojimosi tvarkos nustatymui, nes toks sprendimas išsaugo bendraturčio nuosavybės teisę į dalį daikto ir užtikrina galimybę naudotis daiktu (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gruodžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-512/2011). Pirmosios instancijos teismas įvertinęs, jog ieškovų siūloma naudojimosi tvarka nepažeidžia nei vieno iš bendraturčių interesų, o atsakovų reikalavimas dėl atidalijimo yra visiškai nesuderinamas su ieškovų interesais, pagrįstai atmetė atsakovo priešieškinio reikalavimą ir tenkino ieškovų reikalavimą dėl naudojimosi tvarkos nustatymo.

38. Apelianto argumentai, kad atsakovui nuosavybė nereikalinga todėl, jog jis gyvena (duomenys neskelbtini), nesiverčia ir niekada nesivertė ūkine veikla; kad ieškovai savo ginčo sklypo dalį įgijo varžytinėse, kas liudija didžiausią teisinį ir ekonominį ieškovų suinteresuotumą įgyti ir atsakovo dalį, kai tuo tarpu atsakovas savo žemės sklypo dalį įgijo paveldėjimu, nepagrindžia apelianto teiginių, jog šiuo atveju turėjo būti tenkinamas jo priešieškinis. Teisėjų kolegijos vertinimu, vien aplinkybės, kad apeliantui ginčo turtas nėra reikalingas ar ji jį įgijo paveldėjimo būdu, nesukuria teisinio pagrindo reikalauti, kad kitas bendraturtis išmokėtų kompensaciją ir perimtų jo nuosavybės dalį. Tokiu atveju apeliantas turi kitas galimybes, pavyzdžiui perleisti savo turto dalį trečiajam asmeniui ar kitaip realizuoti.

39. Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliantas nepagrindė, jog jo prašomas taikyti atidalijimo būdas, kaip bendrosios nuosavybės teisės įgyvendinimo būdas, nagrinėjamu atveju labiausiai atitinka visų bendraturčių interesus. Taip pat apeliantas neįrodė, kad ieškovų siūloma nustatyti ginčo žemės sklypo naudojimosi tvarka pažeistų bendraturčių interesus, todėl atsakovo apeliacinis skundas atmestinas kaip nepagrįstas ir neįrodytas.

40. Teisėjų kolegijos anksčiau nurodytais motyvais atsakyta į esminius apeliacinio skundo argumentus. Kiti apeliacinio skundo argumentai neturi teisinės reikšmės nagrinėjamo klausimo teisingam išsprendimui, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako. Pažymėtina, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-382/2010).

Dėl procesinės bylos baigties

41. Remiantis išdėstytais argumentais, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, jog pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą apeliacinio skundo argumentų pagrindu nėra pagrindo, todėl apeliacinis skundas netenkinamas, teismo sprendimas paliekamas nepakeistu (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

42. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Atmetus apeliacinį skundą, atsakovui jo patirtos bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos.

43. Ieškovai prašo priteisti iš atsakovo A. K. visas ieškovų S. M. ir N. M. turėtas bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme. Ieškovai pateikė įrodymus, jog už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą ieškovas S. M. sumokėjo advokatui 1000,00 Eur.

44. Įvertinusi bylos apimtį, sudėtingumą, ieškovų atstovo paruošto dokumento turinį ir apimtį, jam rengti patirtas advokato darbo laiko sąnaudas, teisėjų kolegija sprendžia, jog ieškovų patirtos bylinėjimosi išlaidos yra ne per didelės ir pagrįstos, todėl jos ieškovui S. M. priteistinos iš atsakovo A. K..

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Utenos apylinkės teismo Ignalinos rūmų 2025 m. spalio 15 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš A. K. S. M. 1000,00 Eur (tūkstantį eurų) bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinėje instancijoje.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.