Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Daivos Kazlauskienės, Vitalijos Norkūnaitės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos), Aleno Piesliako,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų R. G. ir R. Ž. apeliacinius skundus dėl Vilniaus rajono apylinkės teismo 2017-11-03 nuosprendžio, kuriuo:

R. G. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos Baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 178 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu 1 metams, BK 22 straipsnio 1 dalį ir 180 straipsnio 2 dalį – laisvės atėmimu 2 metams. Pritaikius BK 63 straipsnio 1, 4 dalis, 64¹ straipsnį, paskirta galutinė bausmė – laisvės atėmimas 1 metams 6 šešiems mėnesiams.

R. Ž. nuteistas pagal BK 178 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu 1 metams. Pritaikius BK 64¹ straipsnį, bausmė sumažinta vienu trečdaliu, iki 8 (aštuonių) mėnesių laisvės atėmimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

7. Atsižvelgdamas į apeliaciniuose skunduose suformuluotus prašymus, apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinių skundų ribų, patikrina baudžiamąją bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose (BPK 320 straipsnio 3 dalis).

7.1. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą apeliacinės instancijos teismo posėdyje, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo baudžiamąją bylą, iš esmės tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus bei pagrįstai R. G. pripažino kaltu pagal BK 180 straipsnio 2 dalį. Jo kaltė visiškai įrodyta byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma, visi byloje surinkti duomenys buvo vertinami, tikrinami, atliekant baudžiamojo proceso kodekso numatytus proceso veiksmus, taip pat lyginant juos tarpusavyje, esminių baudžiamojo proceso kodekso pažeidimų nenustatyta. Bausmes nuteistiesiems R. G. ir R. Ž. individualizavo tinkamai, visapusiškai įvertinęs jų asmenybę ir paskyrė teisingas bausmes, nurodė pakankamus bausmės skyrimo argumentus ir motyvus. Todėl apeliantų skundai atmetami kaip nepagrįsti (BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl BK 180 straipsnio 2 dalies

8. Nuteistasis R. G. iš esmės neprieštarauja, kad jis ketino pagrobti svetimą dviratį, tačiau nesutinka su kaltinimo aplinkybėmis, kad jis vagystė peraugo į plėšimą, o būtent, kad jis nukreipė į J. M. sulaužyto pjūklo gabalą tikslu ją pagąsdinti, kad grasino prieš ją panaudoti fizinį smurtą. Taip pat nesutinka, kad nulaužtas pjūklas yra specialiai pritaikytas daiktas žmogui sužaloti.

8.1. Turto pagrobimas vagystės būdu nuo plėšimo skiriasi tuo, kad kaltininkas savo nusikalstamam sumanymui įgyvendinti nenaudoja nei fizinio, nei psichinio smurto, nei kitokiu būdu neatima galimybės priešintis. Kaip plėšimas pagal BK 180 straipsnio atitinkamą dalį kvalifikuojami veiksmai, kai svetimas turtas pagrobiamas panaudojant fizinį smurtą prieš nukentėjusįjį, ar grasinant tuoj pat panaudoti fizinį smurtą ar kitaip atimant nukentėjusiajam galimybę priešintis. Grasinimas gali būti išreiškiamas žodžiais ar veiksmais, taip pat be grasinančių žodžių ar veiksmų, o pasinaudojant ar sukuriant situaciją, kuri yra bauginanti, kelianti nerimą ar saugumo trūkumą nukentėjusiajam.

8.2. Kaltinime nurodyta, kad R. G. plėšimą įvykdė grasindamas tuoj pat panaudoti fizinį smurtą taip atimdamas galimybę priešintis, nes jis panaudodamas sulaužytą metalo pjūklo gabalą kaip specialiai žmogui sužaloti pritaikytą daiktą ir grasindamas tuojau pat panaudoti fizinį smurtą prieš J. M., įsakęs jai tylėti ir atsisėsti ant kėdės atėmė iš jos galimybę priešintis.

8.3. Minėta, kad grasinimas gali būti išreiškiamas žodžiais ar veiksmais, taip pat be grasinančių žodžių ar veiksmų, o pasinaudojant ar sukuriant situaciją, kuri yra bauginanti, kelianti nerimą ar saugumo trūkumą nukentėjusiajam. Situacijos grėsmingumas suvokiamas įvertinus užpuoliko pranašumą, nusikaltimo įrankių, suteikiančių ar sudarančių tokio pranašumo įspūdį, turėjimas, užpuolimo netikėtumas bei grasinimui ir (ar) smurto panaudojimui palankios aplinkybės.

8.4. Plėšimo metu kaltininkas fizinį smurtą ar grasinimą tuoj pat jį panaudoti naudoja tam, kad įveiktų, pašalintų ar neutralizuotų asmenį kaip kliūtį, trukdančią pagrobti turtą. Grobdamas svetimą turtą vagystės būdu, kaltininkas suvokia, kad veikia prieš turto savininko valią, o grobiant svetimą turtą plėšimo būdu, panaudojant fizinį smurtą ar grasinant tuoj pat jį panaudoti, kaltininko smurtas ir grasinimai yra nukreipti į nukentėjusįjį ir kaltininkas suvokia, kad turtą pagrobia palaužęs nukentėjusiojo valią. Kitaip atimant galimybę nukentėjusiam asmeniui priešintis, plėšimo sudėtis numato ne tik fizinio smurto ar grasinimo tuoj pat jį panaudoti veiksmus, bet ir kitokias poveikio galimybes.

8.5. Teisėjų kolegijos nuomone, apylinkės teismas R. G. veiksmus, kai jis sustabdė J. M., pastebėjusią nupjautą spyną, kuria buvo rakinamos bendrojo naudojimo kambariuko durys bei atkišęs nulūžusio pjūkliuko gabalą pareikalavo įeiti į kambariuką ir sėstis ant kėdės, įsakė jai tylėti, pagrįstai kvalifikavo kaip kvalifikuotą plėšimą.

8.6. Nors apeliantas nesutinka, kad jo vykdoma vagystė peraugo į plėšimą panaudojant specialiai žmogui žaloti pritaikytą daiktą, ši jo apeliaciniame skunde keliama versija visų pirma neatitinka jo paties parodymų duotų ikiteisminio tyrimo metu ir teisme. Apklausiamas teisme R. G. visiškai pripažino savo kaltę ir parodė, kad jis po pirmos dviračio vagystės norėjo paimti kitą, tačiau jį pamatė kaimynė. Ji pasiteiravo, ką jis daro. Jis laikė rankoje pjūklo dalį ir rodė jai, kad ji paimtų jo daiktus: piniginę ir telefoną, kuriuos padėjo ant žemės, liepė jai sėstis ir tylėti, niekam apie jį nepasakoti. Antra, plėšimo panaudojant specialiai žmogui žaloti pritaikytą daiktą aplinkybes patvirtino ir ikiteisminio tyrimo metu apklausta nukentėjusioji J. M. (jos parodymai pagarsinti BPK 291 straipsnio tvarka), kuri parodė, kad R. G. išbėgęs iš kambariuko buvo nukreipęs į ją daiktą, kurį ji palaikė ginklu ir liepė jai stovėti. Po to jis jai pasakė eiti sėstis ir nurodė kėdę. Pats ėjo atbulomis, nukreipęs į ją daiktą, panašų į ginklą, o ji ėjo paskui jį. Ji atsisėdo ant kėdės, kuri buvo kambariuke. Jis įsidėjo daiktą, panašų į ginklą į kišenę ir aiškino, kad turi paimti dviratį. Skambino kažkam du kartus telefonu, prašė ateiti. Ji dar labiau išsigando, nes galvojo, kad atėjus antram, dviese jai kažką gali padaryti. Ji jį gražiai kalbino, paprašė ją paleisti. Jis ją paleido su sąlyga, kad „ji jo nematė, nieko apie jį negirdėjo ir nežino“. Jai išėjus namo, vaikinas liko kambariuke. Į policiją skambinti bijojo. Šiuos savo parodymus patvirtino parodymų patikrinimo vietoje metu (t. 1, b. l. 83-95). Nukentėjusiosios V. R. parodymais, kad rūkydama išgirdo laiptinėje sklindančius moters ir vyro balsus. Matė, kad prie balkono stovėjo jos kaimynė Jelena. Išgirdo kaip vyriškis pasakė, kad „Aš tavęs nemačiau ir tu manęs nematei“ ir kaimynė išėjo iš balkono į savo butą. Iškišusi galvą pamatė kaip vyriškis traukia iš balkono dviratį. Žinojo, kad ten dviračius laikė kaimynai. Ji sušuko tam vyrui, kad paliktų dviratį. Vyriškis niek neatsakė. Ji pradėjo jį vytis. Vyriškis paliko dviratį penktame aukšte ir pabėgo. Ji įsidėmėjo jo veidą. Vyriausiojo postinio A. Ž. tarnybiniu pranešimu, iš kurio matyti, kad V. R. atpažino dviratį bandžiusį pavogti asmenį kaip pažįstamą iš matymo vardu Robertas. Asmens parodymo atpažinti pagal nuotrauką duomenimis, iš kurių matyti, kad J. M. atpažino R. G. kaip asmenį į ją nukreipusį „ginklą“; V. R. taip pat jį atpažino kaip asmenį bandžiusį pavogti dviratį.

8.7. Taigi, matyti, kad R. G. neteisėtai įsibrovęs į patalpą ketino slaptai pagrobti svetimą dviratį. Jam įvykdyti sumanymą sutrukdė netikėtai pasirodęs pašalinis asmuo – J. M., tačiau jis savo ketinimo užvaldyti svetimą turtą neatsisakė. Būtent tolesni nuteistojo veiksmai, tęsiant sumanymą pagrobti svetimą turtą rodo, kad vagystė peraugo į plėšimą. Nuteistojo nulaužto pjūkliuko rankoje laikymas jį demonstruojant nukentėjusiajai, reikalavimas sustoti, eiti į kambariuką, sėsti ant kėdės ir tylėti, minėtomis aplinkybėmis kartu reiškė ir netiesioginį grasinimą panaudoti fizinį smurtą ir šis grasinimas buvo realus, nes neapsiribojo vien tik nukentėjusiosios subjektyviu įsivaizdavimu, bet ir jau minėtomis objektyviomis aplinkybėmis. Be to, skambinimas draugui ir prašymas jį ateiti dar labiau sustiprino bauginančią situaciją. Nukentėjusioji buvo paveikta psichinės prievartos, todėl jos valia sutrukdyti svetimo turto vagystei, bijant būti sužalotai, buvo paveikta. Tuo tarpu R. G. dėl savo neteisėtų veiksmų prieš J. M. galėjo laisvai tęsti savo nusikalstamą sumanymą dėl dviračio pagrobimo.

Atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes bei tai, kad vejantis kitai nukentėjusiajai dviratį R. G. paliko, teisėjų kolegija konstatuoja, jog R. G. nusikalstama veika pagrįstai ir teisingai kvalifikuota pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 180 straipsnio 2 dalį.

9. Apeliantas kelia klausimą, ar nulaužtas pjūkliukas gali būti laikomas specialiai žmogui sužaloti pritaikytu daiktu. Specialiai žmogui sužaloti pritaikytu daiktu laikomas toks daiktas, kurio panaudojimas yra būdas neteisėtomis priemonėmis užvaldyti svetimą turtą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad specialiai žmogui pritaikytas daiktas gali būti iš anksto ir neparuoštas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2007-11-06 nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-701/2007). Teisėjų kolegija sprendžia, kad nulūžęs metalinis pjūkliukas šiuo konkrečiu atveju buvo panaudotas specialiai žmogui įbauginti, kad pastarasis nepaklusimo atveju gali būti sužalotas, nors iš anksto jis ir nebuvo tam paruoštas, todėl apylinkės teismas pagrįstai laikė, kad plėšimas įvykdytas panaudojant kitą specialiai žmogui sužaloti pritaikytą daiktą.

9.1. Pažymėtina ir tai, kad inkriminuojant daikto specialiai skirto žmogui žaloti panaudojimo kvalifikuojančią aplinkybę, priešingai nei mano apeliantas, nebūtina, kad tyčia jį panaudoti susiformuotų iš anksto. Tyčia panaudoti daiktą, specialiai pritaikytą žmogui sužaloti gali būti tiek išankstinė, tiek staigiai kilusi, todėl apylinkės teismas, taikydamas šią plėšimą kvalifikuojančią aplinkybę, tinkamai vadovavosi baudžiamuoju įstatymu.

10. Atsakant į skundo argumentus dėl J. M. ir V. R. pripažinimo nukentėjusiosiomis, pažymėtina, kad nukentėjusiuoju pripažįstamas fizinis asmuo, kuriam nusikalstama veika padarė ne tik turtinės, bet ir fizinės ar moralinės žalos (BK 28 straipsnis). Nukentėjusiojo procesinį statusą asmuo įgyja tada, kai ikiteisminio tyrimo pareigūnas ar prokuroras priima nutarimą ar teismas nutartį dėl asmens pripažinimo nukentėjusiuoju. Nukentėjusiojo statusą asmuo įgyja esant faktiniam pagrindui manyti, kad nusikalstama veika fiziniam asmeniui buvo padaryta žala. Bylos duomenimis, J. M. dėl netesėtų R. G. veiksmų patyrė didelį išgąstį, neigiamus išgyvenimus. Apklausiama ikiteisminio tyrimo metu taip pat nurodė, kad bijo R. G. keršto. Iš jos parodymų matyti, kad ji patyrė ne fizinę, turtinę, bet moralinę žalą, tai nurodyta ir 2017-01-12 nutarime pripažinti ją nukentėjusiąja (t. 1, b. l. 72). Apklausta V. R. taip pat nurodė, kad ji įvykio metu patyrė stresą, dvasinius neigiamus išgyvenimus, todėl 2017-01-12 nutarimu ir buvo pripažinta nukentėjusiąja (t. 1, b. l. 103). Tai rodo, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnei buvo pagrindas abi liudytojas pripažinti nukentėjusiosiomis.

Dėl bausmių

11. Teisėjų kolegija taip pat sprendžia, jog nėra jokio pagrindo pakeisti ar panaikinti skundžiamą apylinkės teismo nuosprendį ir bausmių R. Ž. bei R. G. skyrimo dalyje.

Bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo apkaltinamuoju nuosprendžiu asmeniui, padariusiam nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, apribojant nuteistojo teises ir laisves. BK 54 straipsnyje nustatyti bendrieji bausmės skyrimo pagrindai. Teismas asmenims, kurie pripažinti kaltais dėl nusikalstamos veikos padarymo, skiria tokią bausmę, kuri yra numatyta Baudžiamojo kodekso Specialiosios dalies straipsnio, nustatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijoje. Pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę apeliantui, BK 54 straipsnio reikalavimų nepažeidė, atsižvelgė tiek į padarytos nusikalstamos veikos pobūdį, pavojingumo laipsnį, tiek į kitas šio straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes.

12. Pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę R. G., atsižvelgė į tai, kad jis padarė du nusikaltimus nuosavybei (vieną baigtą ir vieną nutrūkusį pasikėsinimo stadijoje), kurie priskiriami apysunkių (BK 178 straipsnio 2 dalis) ir sunkių (BK 180 straipsnio 2 dalis) nusikaltimų kategorijai. Iš byloje esančių duomenų tai pat matyti, kad R. G. niekur nedirba, praeityje buvo teistas 10 kartų (trys nuosprendžiai priimti jau po nagrinėjamų nusikalstamų veikų padarymo), tarp jų ir už analogiško pobūdžio nusikalstamas veikas, naujas nusikalstamas veikas padarė laisvės atėmimo bausmės, paskirtos 2015-07-28 nuosprendžiu, vykdymo atidėjimo metu, turėdamas teistumą, kas rodo jo polinkį elgtis nusikalstamai bei tai, kad skiriant švelnesnės rūšies bausmę nebūtų pasiekti bausmės tikslai. Byloje nustatyta viena R. G. atsakomybę lengvinanti aplinkybė, o jo atsakomybę sunkina tai, kad nusikaltimas padarytas veikiant bendrininkų grupe bei būnant apsvaigus nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nuskalstamos veikos padarymui. Įvertinęs pirmiau minėtas bausmės individualizavimui reikšmingas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas R. G. pagal BK 178 straipsnio 2 dalį paskyrė 1 metų laisvės atėmimo bausmę (vidurkis 3 metai 1,5 mėnesio), pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 180 straipsnio 2 dalį paskyrė 2 metų laisvės atėmimo bausmę (vidurkis 3,5 metai 1,5 mėnesio), t. y. paskyrė sankcijose numatytas griežčiausiais bausmes – laisvės atėmimą, kurios dydžius nustatė ženkliai mažesnius nei šių BK straipsnio sankcijoje numatytos bausmės vidurkiai. Šios bausmės nelabai skiriasi pagal savo pavojingumą, todėl teismas jas bendrindamas pagrįstai taikė bausmių sudėjimo būdą. Pažymėtina ir tai, kad sudedant apeliantui paskirtas bausmes, taikytas jam palankesnis, t. y. dalinis bausmių sudėjimas, pridedant ketvirtadalį švelnesnės bausmės (tris mėnesius iš vienerių metų) ir galutinė bausmė paskirta 2 metai 3 mėnesiai., kuri pritaikius BK 64¹ straipsnio nuostatas sumažinta vienu trečdaliu, iki 1 metų 6 mėnesių. Atsižvelgdama į pirmiau išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, jog R. G. paskirtos bausmės už kiekvieną nusikaltimą ir jas subendrinus, tiek savo rūšimi tiek dydžiu nėra per griežtos ir negali būti vertinamos kaip neteisingos, todėl - nešvelnintinos.

13. Pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę R. Ž., atsižvelgė į tai, kad jis padarė vieną baigtą apysunkį nusikaltimą nuosavybei. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad R. Ž. niekur nedirba, praeityje buvo teistas 10 kartų (du nuosprendžiai priimti jau po nagrinėjamos nusikalstamos veikos padarymo), daugiausia už analogiško pobūdžio nusikalstamas veikas, naujas nusikalstamas veikas padarė turėdamas teistumą, jas pradėjo daryti apytiksliai po mėnesio, kai atliko 2015-03-20 nuosprendžiu paskirtą 20 parų arešto bausmę (nusikalstama veika, už kurią nuteistas 2016-05-17 nuosprendžiu), kas rodo jo polinkį elgtis nusikalstamai, nenorą taisytis, laikytis visuomenėje priimtų elgesio taisyklių ir įstatymų. R. Ž. ne kartą buvo skiriamos trumpalaikės laisvės atėmimo bausmės, tačiau matyti, kad jos teigiamo poveikio jam nepadarė. Byloje nustatyta viena R. Ž. atsakomybę lengvinanti aplinkybė, o jo atsakomybę sunkina tai, kad nusikaltimas padarytas veikiant bendrininkų grupe bei būnant apsvaigus nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nuskalstamos veikos padarymui. Įvertinęs pirmiau minėtas bausmės individualizavimui reikšmingas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas R. Ž. pagal BK 178 straipsnio 2 dalį paskyrė 1 metų laisvės atėmimo bausmę (vidurkis 3 metai 1,5 mėnesio), t. y. paskyrė sankcijoje numatytą griežčiausią bausmę – laisvės atėmimą, kurios dydį nustatė ženkliai mažesnį nei šios BK straipsnio sankcijoje numatytos bausmės vidurkis. Pritaikius BK 64¹ straipsnio nuostatas bausmė sumažinta vienu trečdaliu, iki 8 mėnesių. Atsižvelgdama į pirmiau išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, jog R. Ž. paskirta bausmė už nusikaltimą, tiek savo rūšimi tiek dydžiu nėra per griežta ir negali būti vertinama kaip neteisinga, todėl bausmė nešvelnintina.

13.1. Atkreiptinas dėmesys, kad nuteistojo teiginys, jog už dvi kvalifikuotas vagystes 2017-10-30 nuosprendžiu (bylos numeris 1-2639-276/2017) jam paskirta švelnesnė bausmė, neatitinka tikrovės. Matyti, kad 2017-10-30 nuosprendžiu jis nuteistas pagal BK 178 straipsnio 2 dalį ir 187 straipsnio 1 dalį, nusikaltimai sudarė idealią sutaptį, todėl už juos paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu, griežtesne bausme apimant švelnesnę ir paskiriant galutinę 1 metų 3 mėnesių laisvės atėmimo, kuri pritaikius BK 64¹ straipsnį, sumažinta vienu trečdaliu.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo G.K. gynėjo advokato L.Ž. apeliacinį skundą atmesti.