Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Mariaus Bajoro (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Egidijos Tamošiūnienės ir Jūratės Varanauskaitės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Intersera“ apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2019 m. birželio 3 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Gora“, atstovaujamos bankroto administratorės uždarosios akcinės bendrovės „Eurobankrotas“, ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Intersera“ dėl skolos ir palūkanų priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

12. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nagrinėdama šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis).

Dėl byloje nustatytų aplinkybių ir ginčo esmės

13. Ieškovė ir atsakovė 2012 m. lapkričio 20 d. sudarė paskolos sutartį, kuria ieškovė suteikė atsakovei 474 997 Lt (137 568,64 Eur) paskolą (paskolos sutarties 1.1 papunktis). Paskolos sutarties 2.1 papunktyje šalys susitarė, kad galutinis paskolos grąžinimo terminas yra 2018 m. kovo 1 d. Iki šio termino atsakovė įsipareigojo grąžinti ieškovei visą paskolos sumą (paskolos sutarties 3.1 papunktis), taip pat atsakovė įsipareigojo mokėti ieškovei 4 proc. metines palūkanas, skaičiuojamas nuo likusios nesumokėtos paskolos sumos (paskolos sutarties 1.2 papunktis). 2014 m. vasario 27 d. ieškovė ir atsakovė sudarė susitarimą, kuriuo pakeitė paskolos sutartį, padidindamos paskolos sumą iki 855 000 Lt (247 625,12 Eur).

15. Tarp šalių taip pat buvo kilęs teisminis ginčas dėl paskolos sutarties nutraukimo prieš terminą ir įsiskolinimo pagal šią sutartį priteisimo. Atsakovė pateikė teismui ieškinį, kuriame pareiškė reikalavimus atleisti ją nuo prievolės grąžinti ieškovei 88 886 Eur paskolos dalį, pripažinti ieškovės vienašališkai atliktą paskolos sutarties nutraukimą neteisėtu ir įpareigoti ieškovę atnaujinti paskolos sutarties galiojimą, o ieškovė pateikė priešieškinį, kuriame prašė teismo priteisti iš atsakovės 108 274,82 Eur skolos ir 10 785,94 Eur palūkanų pagal vienašališkai prieš terminą nutrauktą paskolos sutartį. Klaipėdos apygardos teismo 2017 m. lapkričio 27 d. sprendimu tiek ieškinys, tiek ir priešieškinis buvo patenkinti iš dalies. Teismas patenkino atsakovės ieškinio reikalavimą pripažinti neteisėtu ieškovės atliktą vienašalį paskolos sutarties nutraukimą ir ieškovės priešieškinio reikalavimą priteisti jai iš atsakovės 10 785,94 Eur palūkanų už laikotarpį nuo 2015 m. sausio 1 d. iki 2017 m. birželio 28 d. Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. lapkričio 16 d. nutartimi Klaipėdos apygardos teismo sprendimas buvo paliktas nepakeistas.

Dėl atsakovės argumentų, kad bylą išnagrinėjo neteisėtos sudėties teismas

17. CPK 329 straipsnio 2 dalies 1 punkte nustatyta, kad pirmosios instancijos teismo priimtas sprendimas turi būti pripažintas negaliojančiu tuo atveju, jeigu bylą išnagrinėjo neteisėtos sudėties teismas. Teismo sudėtis yra laikoma neteisėta, jeigu ji neatitinka įstatymo reikalavimų (CPK 62 straipsnis), teismas buvo šališkas (CPK 65, 66 straipsniai), buvo pažeistas draudimas teisėjui pakartotinai dalyvauti nagrinėjant bylą (CPK 71 straipsnis, 370 straipsnio 5 dalis). Teismo sudėtis taip pat gali būti neteisėta pažeidus teisėjų skyrimo arba bylų paskirstymo tvarką (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. kovo 30 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-125-219). Aplinkybė, kad bylą išnagrinėjo neteisėtos sudėties teismas, sudaro absoliutų ir besąlygišką pagrindą panaikinti teismo sprendimą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. kovo 9 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-138-969/2016).

18. Apeliaciniame skunde atsakovė nurodo, kad bylą išnagrinėjo neteisėtos sudėties teismas, nes jis buvo šališkas –teismas tenkino nepagrįstus ieškovės prašymus ir atmetė jos (atsakovės) prašymus. Grįsdama galimą teismo šališkumą, atsakovė nurodo konkrečius atvejus, kai teismas tenkino ieškovės prašymus taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir atsisakė priimti atsakovės pateiktą priešieškinį.

19. Teisėjų kolegija, vertindama šiuos atsakovės argumentus, visų pirma, pažymi, kad teismo nešališkumas, kaip ir teismo nepriklausomumas – tai esminė žmogaus teisių ir laisvių užtikrinimo garantija, teisingo bylos išnagrinėjimo ir pasitikėjimo teismu sąlyga, kuri yra įtvirtinta nacionalinių ir tarptautinių teisės aktų nuostatose (Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalis, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalis). Asmens konstitucinė teisė, kad jo bylą išnagrinėtų nešališkas teismas, reiškia, jog asmens bylos negali nagrinėti teisėjas, dėl kurio nešališkumo gali kilti abejonių. Teisėjas, nagrinėjantis bylą, turi būti neutralus (žr. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2001 m. vasario 12 d. nutarimą).

20. Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktikoje ir vadovaujantis šia praktika suformuotoje kasacinio teismo praktikoje yra išskiriami du teismo nešališkumo aspektai. Visų pirma, teismas turi būti subjektyviai nešališkas, t. y. nė vienas teismo narys neturi asmeniškai turėti išankstinio nusistatymo ar būti tendencingas. Asmeninis nešališkumas yra preziumuojamas, jeigu nėra tam prieštaraujančių įrodymų. Antra, teismas turi būti nešališkas objektyviąja prasme, t. y. jis turi pateikti pakankamas garantijas, pašalinančias bet kokią su tuo susijusią abejonę. Vertinant objektyviuosius aspektus, turi būti nustatyta, ar yra realių faktų, kurie kelia abejonių dėl teisėjų nešališkumo (žr., pvz., EŽTT 2000 m. spalio 10 d. sprendimą, peticijos Nr. 42095/98, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. kovo 30 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-125-219/2017 ir kt.). Sprendžiant, ar priežastis abejoti teismo nepriklausomumu ar nešališkumu yra pagrįsta, bylos šalies išreikšta abejonė yra svarbi, bet ne lemiama (EŽTT 1998 m. gegužės 20 d. sprendimas, peticijos Nr. 21257/93; 21258/93; 21259/93). Lemiamą reikšmę turi tai, ar nuogąstavimas gali būti laikomas objektyviai pagrįstu (EŽTT 2000 m. gruodžio 21 d. sprendimas, peticijos Nr. 33958/96).

21. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad procesinių veiksmų atlikimas ir atitinkamų procesinių sprendimų priėmimas savaime negali būti vertinamas kaip teisėjo (teisėjų) šališkumo ir suinteresuotumo bylos baigtimi įrodymas bei teisėjo (teisėjų) nušalinimo pagrindas. Nesutikdamas su atitinkamais teismo procesiniais sprendimais, asmuo turi teisę pasinaudoti civilinio proceso įstatyme nustatytomis teismo procesinio sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo kontrolės formomis – apeliacija, kasacija, proceso atnaujinimo institutu (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. lapkričio 7 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-330-916/2019). Nors teismo nustatytos bylos aplinkybės yra objektyviai naudingos vienai šalių, o teismo išvados šalies vertinamos kaip nenuoseklios, nelogiškos ar spėjamojo pobūdžio, tai nereiškia teisėjo šališkumo, jeigu nėra duomenų apie jo suinteresuotumą bylos baigtimi ar kitų aplinkybių, kurios keltų abejonių dėl teisėjo nešališkumo (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gegužės 3 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-234/2012).

22. Šiuo atveju atsakovė teismo šališkumą sieja su sprendimais, priimtais nagrinėjant procesinio pobūdžio klausimus dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ir priešieškinio priėmimo. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad pirmosios instancijos teismas 2018 m. lapkričio 28 d. nutartimi patenkino ieškovės prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir areštavo atsakovei nuosavybės teise priklausančius kilnojamuosius ir nekilnojamuosius daiktus, o jų nesant ar esant nepakankamai – lėšas ir turtines teises, priklausančias atsakovei ir esančias pas ją arba trečiuosius asmenis, nustatydamas, kad turto arešto mastas neturi viršyti 90 433,86 Eur. 2018 m. gruodžio 13 d. nutartimi teismas, atsižvelgęs į tai, kad ieškovė patikslino ieškinį ir padidino iš atsakovės prašomą priteisti sumą, padidino atsakovės turtui pritaikyto arešto mastą iki 114 035,04 Eur. Tenkindamas ieškovės prašymus, teismas, be kita ko, rėmėsi aplinkybėmis, kad prašoma priteisti suma yra didelė ir yra reikšminga lyginant ją su atsakovės turimo turto verte. Atsakovė, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo nutartimis dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ir jų masto padidinimo, 2018 m. gruodžio 6 d. ir 2018 m. gruodžio 21 d. pateikė dėl jų atskiruosius skundus, o Lietuvos apeliacinis teismas, juos išnagrinėjęs, 2019 m. vasario 21 d. nutartimi panaikino Klaipėdos apygardos teismo 2018 m. lapkričio 28 d. ir 2018 m. gruodžio 13 d. nutartis ir netenkino ieškovės prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Apeliacinės instancijos teismas pritarė atsakovės argumentams, kad pagal teismų praktiką didelė ieškinio suma savaime neleidžia preziumuoti, jog egzistuoja grėsmė ieškovei palankaus teismo sprendimo įvykdymui ir nurodė, kad šiuo atveju nėra įrodytas atsakovės nesąžiningumas.

24. Teisėjų kolegijos vertinimu, išdėstytos aplinkybės nepagrindžia, kad bylą išnagrinėjęs teismas buvo šališkas ir neobjektyvus. Nors pirmosios instancijos teismo nutartys, kuriomis atsakovės turtui buvo pritaikytas areštas ir buvo padidintas jo mastas, buvo panaikintos apeliacinės instancijos teismui konstatavus, kad teismas neteisingai vertino galimą grėsmę ieškovei palankaus teismo sprendimo įvykdymui, tačiau byloje nėra duomenų, kad šios nutartys buvo priimtos teismui sąmoningai neobjektyviai vertinant situaciją. Nepagrįsto procesinio sprendimo priėmimas galėjo būti nulemtas klaidos, netinkamo ar neišsamaus įrodymų įvertinimo, netinkamo teisės aktų nuostatų ar faktinių aplinkybių suvokimo, o ne procesinį sprendimą priėmusio teismo šališkumo. Tuo tarpu ta aplinkybė, kad teismas atsisakė priimti atsakovės priešieškinį, neapsunkina atsakovės teisinės padėties ir neužkerta jai kelio pareikšti priešieškinyje keliamus reikalavimus atskiroje civilinėje byloje, todėl taip pat nepatvirtina, kad bylą išnagrinėjusi teisėja buvo neigiamai, neobjektyviai nusiteikusi atsakovės atžvilgiu, juo labiau kad atsakovė neįrodė, jog šiuo atveju iš tikrųjų egzistuoja CPK 143 straipsnio 2 dalyje nustatyti priešieškinio priėmimo pagrindai.

25. Atsakovė, įrodinėdama galimą teismo šališkumą, nepateikė jokių kitų duomenų, pagrindžiančių, kad bylą išnagrinėjusi teisėja galimai elgėsi tendencingai, buvo suinteresuota jos baigtimi, turėjo susidariusi išankstinę nuomonę ir pan. Atsakovė remiasi išimtinai tik aptartais bylos nagrinėjimo metu priimtais jai nepalankiais teismo procesiniais sprendimais, tačiau tokios aplinkybės, kaip minėta (žr. šios nutarties 21 punktą), savaime nereiškia, kad teismas buvo šališkas. Pažymėtina, kad atsakovė, vadovaudamasi analogiškais pagrindais, buvo pareiškusi nušalinimą bylą nagrinėjusiai teisėjai, tačiau Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus pirmininkės 2019 m. kovo 8 d. nutartimi atsakovės prašymas nebuvo patenkintas. Atsakovei buvo išaiškinta, kad procesinių veiksmų atlikimas ar procesinių sprendimų priėmimas negali būti vertinamas kaip teisėjo šališkumo ir suinteresuotumo bylos baigtimi įrodymas ar jo nušalinimo pagrindas. Nepaisant to, įrodinėdama teismo šališkumą, atsakovė ir vėl nenurodė jokių kitų duomenų, pagrindžiančių jos poziciją ir rėmėsi tik aplinkybėmis, susijusiomis su teismo procesinių sprendimų priėmimu.

27. Draudimas teisėjui pakartotinai dalyvauti nagrinėjant tas pačias bylas yra nustatytas CPK 71 straipsnyje. Vadovaujantis aptariama nuostata, teisėjas, dalyvavęs nagrinėjant civilinę bylą pirmosios instancijos teisme, negali dalyvauti nagrinėjant tą bylą apeliacinės instancijos teisme ir kasaciniame teisme, taip pat nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, jeigu panaikintas sprendimas, buvo priimtas jam dalyvaujant (CPK 71 straipsnio 1 dalis); teisėjas, dalyvavęs nagrinėjant civilinę bylą apeliacinės instancijos teisme, negali dalyvauti nagrinėjant tą bylą kasaciniame teisme ir pirmosios instancijos teisme, taip pat apeliacinės instancijos teisme, jeigu panaikintas sprendimas ar nutartis, kuriais byla išspręsta iš esmės, buvo priimti jam dalyvaujant apeliacinės instancijos teisme (CPK 71 straipsnio 2 dalis); teisėjas, dalyvavęs nagrinėjant civilinę bylą kasaciniame teisme, negali dalyvauti nagrinėjant tą bylą apeliacinės instancijos ir pirmosios instancijos teisme (CPK 71 straipsnio 3 dalis). Aplinkybė, kad teisėjas dalyvavo priimant sprendimą byloje žemesniosios ar aukštesniosios instancijos teisme, sudaro privalomą pagrindą teisėjui nusišalinti nuo bylos nagrinėjimo (CPK 65 straipsnio 1 dalies 6 punktas).

28. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad CPK 71 straipsnis turi būti aiškinamas kartu su kitomis CPK nuostatomis ir turi būti suprantamas taip, kad teisėjas negali nagrinėti bylos iš naujo, apeliacine ar kasacine tvarka, kai bylą nagrinėjant pirmą kartą, žemesniosios ar aukštesniosios instancijos teisme jis išreiškė savo nuomonę dėl bylos esmės. Šis draudimas netaikomas, kai teisėjas, neišdėstydamas nuomonės dėl šalių ginčo esmės, išsprendžia atskiros bylos dalies atskirą procesinį klausimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. vasario 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-105-969/2015). Taigi, CPK 71 straipsnyje įtvirtintas principas galioja nagrinėjant šalių ginčą iš esmės, o ne sprendžiant atskirus procesinius klausimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. birželio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-350/2013). Kasacinio teismo praktikoje taip pat išaiškinta, kad situacija, kai tas pats teisėjas dalyvavo nagrinėjant ir kitą su dalyvaujančiu byloje asmeniu susijusią bylą, iškeltą kitu teisiniu pagrindu, nepatenka į CPK 71 straipsnio reglamentavimo sritį ir pati savaime nepatvirtina teisėjo šališkumo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. vasario 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-23-248/2015).

29. Nagrinėjamu atveju Klaipėdos apygardos teismo teisėja, išnagrinėjusi šią bylą, anksčiau nagrinėjo kitą civilinę bylą, kurioje buvo sprendžiamas ieškovės ir atsakovės tarpusavio ginčas. Tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, ši aplinkybė nereiškia, kad buvo pažeistas draudimas teismui pakartotinai nagrinėti tą pačią bylą. Visų pirma, nurodytose bylose ginčai yra kilę iš skirtingų šalis siejusių teisinių santykių. Klaipėdos apygardos teisme buvo nagrinėjama civilinė byla dėl žalos atlyginimo, kurioje atsakovė savo reikalavimus ieškovei kildino iš šalių sudarytos rangos sutarties. Atsakovė teigė, kad ieškovė iš dalies netinkamai atliko autoserviso statybos darbus, todėl buvo nustatyti šių darbų trūkumai, o ieškovė, nors šių trūkumų iš esmės neginčijo, tačiau nepašalino jų per nustatytą terminą. Nagrinėjamoje byloje ieškovė prašo priteisti iš atsakovės paskolos sutarties pagrindu mokėtinas pinigų sumas. Ieškovės reikalavimas dėl įsiskolinimo priteisimo nėra grindžiamas aplinkybėmis, susijusiomis su šalis siejusiais rangos teisiniais santykiais, bet yra kildinamas iš jų sudarytos paskolos sutarties. Įvertinus aptariamose bylose pareikštus reikalavimus, negalima daryti išvados, kad bylų nagrinėjimo dalykai yra glaudžiai susiję, o tai, kad bylose dalyvavo tos pačios šalys, nesudaro pagrindo susiklosčiusią situaciją vertinti kaip patenkančią į CPK 71straipsnio reguliavimo sritį.

30. Antra, pirmiau minėta atsakovės inicijuota byla nebuvo užbaigta teismo sprendimu, bet buvo nutraukta teismo nutartimi patvirtinus šalių sudarytą taikos sutartį. Tvirtindamas taikos sutartį, teismas nevertina šalių išdėstytų argumentų pagrįstumo ir nepriima sprendimo dėl ginčo esmės, tačiau tik patikrina, ar taikos sutartis atitinka šalių valią, ar jos sąlygos neprieštarauja imperatyvioms įstatymo nuostatoms, nepažeidžia viešojo intereso, asmenų teisių ir teisėtų interesų (CPK 42 straipsnio 2 dalis, 140 straipsnio 3 dalis). Priešingai nei nurodo atsakovė, teismas neišnagrinėjo pirmiau minėto šalių ginčo iš esmės ir neišreiškė savo pozicijos dėl jo aplinkybių ir baigties, bet tik įvertino, ar yra pagrindas tvirtinti jų sudarytą taikos sutartį.

31. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi pirmiau išdėstytomis aplinkybėmis ir argumentais, nesutinka su atsakovės apeliaciniame skunde išdėstyta pozicija, kad šią bylą išnagrinėjo neteisėtos sudėties teismas. Byloje nėra jokių objektyvių duomenų, leidžiančių daryti išvadą, kad pirmosios instancijos teismas buvo šališkas ar buvo išnagrinėjęs kitą su nagrinėjama byla susijusį šalių ginčą ir turėjo suformuotą išankstinę nuomonę dėl byloje vertinamų teisinių santykių. Atsižvelgiant į tai, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo dėl atsakovės nurodyto absoliutaus jo negaliojimo pagrindo.

Dėl skirtingose bylose pareikštų reikalavimų (ne)tapatumo

32. Vadovaujantis CPK 18 straipsniu, įsiteisėjęs teismo sprendimas yra privalomas valstybės ar savivaldybių institucijoms, tarnautojams ar pareigūnams, fiziniams ir juridiniams asmenims ir turi būti vykdomas visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje. Aplinkybės, nustatytos įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys, laikomos prejudiciniais faktais ir neturi būti iš naujo įrodinėjamos (CPK 182 straipsnio 2 punktas), šalys ir kiti dalyvavę byloje asmenys negali kitoje byloje ginčyti teismo nustatytų faktų ir teisinių santykių (CPK 279 straipsnio 4 dalis). Įsiteisėjusio teismo sprendimo (nutarties) teisingumas negali būti kvestionuojamas kitaip negu instancine tvarka. Tik apeliacinės instancijos ar kasacinis teismas, revizuodamas konkrečioje išnagrinėtoje byloje priimtą žemesnės instancijos teismo sprendimą, galėtų konstatuoti, kad teismas netinkamai nustatė faktines aplinkybes ir (ar) taikė teisės aktų nuostatas, kad priimtas teismo sprendimas (nutartis) yra neteisėtas ir nepagrįstas.

33. CPK 279 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad sprendimui, nutarčiai ar įsakymui įsiteisėjus, šalys ir kiti dalyvavę byloje asmenys, taip pat jų teisių perėmėjai nebegali iš naujo pareikšti teisme tų pačių reikalavimų tuo pačiu pagrindu, tačiau tai netrukdo suinteresuotiems asmenims kreiptis į teismą dėl pažeistos ar ginčijamos teisės arba įstatymų saugomo intereso gynimo, jeigu toks ginčas įsiteisėjusiu teismo sprendimu nėra išnagrinėtas ir išspręstas. Šios teisės normos tikslas – išvengti pakartotinio to paties ginčo nagrinėjimo teisme ir kelių teismo sprendimų dėl to paties reikalavimo priėmimo. Iškėlus bylą teisme pripažįstama, kad teise pareikšti ieškinį jau pasinaudota, todėl vėliau reikšti dar vieną tapatų ieškinį neleidžiama (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. sausio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-137/2013). Jeigu teismas, spręsdamas ieškinio priėmimo klausimą, nustato, kad yra įsiteisėjęs teismo sprendimas, priimtas dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu, arba teismo nutartis priimti ieškovo ieškinio atsisakymą ar patvirtinti šalių taikos sutartį, teismas atsisako priimti tokį ieškinį, o tuo atveju, jeigu šios aplinkybės paaiškėja kai ieškinys jau priimtas, nutraukia bylą (CPK 137 straipsnio 2 dalies 4 punktas, 293 straipsnio 3 punktas).

34. Atsakovės vertinimu, pirmosios instancijos teismas turėjo nutraukti šią civilinę bylą vadovaudamasis CPK 293 straipsnio 3 punktu, kadangi tapatūs ieškovės reikalavimai jau yra įvertinti įsiteisėjusiu teismo sprendimu. Atsakovė nurodo, kad ieškovės keliamas ginčas dėl įsiskolinimo priteisimo buvo išspręstas Klaipėdos apygardos teismo išnagrinėtoje civilinėje byloje Nr. e2-1417-730/2017 ir ieškovės reikalavimai minėtoje byloje buvo atmesti. Siekiant nustatyti, ar ieškinys, pareikštas nagrinėjamoje byloje, yra tapatus ieškiniui, kurį ieškovė pareiškė kitoje atsakovės nurodytoje byloje, turi būti įvertinta, ar nagrinėjamu atveju sutampa trys ieškinių tapatumą apibūdinantys elementai, t. y. ginčo šalys, ieškinio dalykas ir jo pagrindas.

35. Šioje nutartyje jau minėta, kad Klaipėdos apygardos teisme buvo išnagrinėta atsakovės inicijuota civilinė byla, kurioje ieškovė pateikė priešieškinį dėl įsiskolinimo pagal paskolos sutartį priteisimo. Grįsdama savo reikalavimus minėtoje byloje, ieškovė rėmėsi paskolos sutarties 6.2 papunkčiu, kuriame nurodyta, kad paskolos davėja turi teisę vienašališkai nutraukti paskolos sutartį prieš terminą ir pareikalauti paskolos gavėjos grąžinti visą negrąžintą paskolos sumą paaiškėjus bent vienai iš aplinkybių, nustatytų paskolos sutarties 6.2.1 ir 6.2.2 papunkčiuose. Teikdama priešieškinį, ieškovė buvo nutraukusi paskolos sutartį prieš terminą, todėl ji vertino, kad pagal nurodytą paskolos sutarties nuostatą turi teisę reikalauti iš atsakovės prieš terminą sumokėti visą negrąžintą paskolos sumą ir palūkanas.

36. Klaipėdos apygardos teismas, išnagrinėjęs šalių pareikštus reikalavimus, 2017 m. lapkričio 27 d. sprendimu pripažino, kad ieškovė neteisėtai vienašališkai prieš terminą nutraukė paskolos sutartį. Atitinkamai, pripažinęs, kad paskolos sutartis buvo nutraukta neteisėtai, teismas konstatavo, kad šalys turi pareigą ir toliau vykdyti savo sutartinius įsipareigojimus paskolos sutartyje nustatyta tvarka. Teismas nurodė, kad pagal paskolos sutartį, galutinis paskolos grąžinimo terminas yra 2018 m. kovo 1 d., šioje sutartyje nėra nustatytas reikalavimas atsakovei atlikti periodinius mokėjimus, todėl, esant galiojančiai paskolos sutarčiai, teismas netenkino ieškovės reikalavimo priteisti 108 274,82 Eur negrąžintos paskolos. Teismas vertino, kad pagal paskolos sutarties sąlygas, priešieškinio pareiškimo metu ieškovė įgijo teisę reikalauti tik palūkanų už naudojimąsi paskolintomis lėšomis ir tenkino šį ieškovės reikalavimą. Lietuvos apeliacinis teismas, išnagrinėjęs ieškovės ir atsakovės apeliacinius skundus, 2018 m. lapkričio 16 d. nutartimi konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino neteisėtu vienašalį paskolos sutarties nutraukimą ir netenkino ieškovės reikalavimo priteisti likusią nesumokėtą paskolos sumos dalį. Kartu apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad tuo atveju, jeigu paskola ieškovei nebus grąžinta pasibaigus galutiniam paskolos sutartyje nurodytam jos grąžinimo terminui, ieškovei nėra užkertamas kelias ginti savo teises teisme.

37. Kaip pagrįstai nurodo atsakovė, nagrinėjamoje byloje ieškovė taip pat reiškia atsakovei reikalavimus dėl paskolos sutarties pagrindu perduotos ir negrąžintos paskolos sumos ir palūkanų priteisimo. Tai reiškia, kad tiek minėtoje civilinėje byloje, užbaigtoje įsiteisėjusiu Klaipėdos apygardos teismo sprendimu, tiek ir šioje byloje dalyvauja tos pačios šalys ir yra pareikšti tapatūs reikalavimai. Tačiau aplinkybės, kuriomis ieškovė grindžia skirtingose bylose pareikštus reikalavimus, nėra tapačios. Nagrinėjamoje byloje ieškovė neprašo teismo priteisti jai pagal paskolos sutartį mokėtinas sumas prieš terminą ir savo reikalavimų negrindžia aplinkybėmis, susijusiomis su šios sutarties nutraukimu. Šiuo atveju kreipimosi į teismą faktinis pagrindas – paskolos sutartyje nustatyto termino įvykdyti prievolę pasibaigimas. Ieškovė kreipėsi į teismą dėl paskolos sumos ir palūkanų priteisimo, kadangi atsakovė nesumokėjo ieškovei šių sumų suėjus galutiniam paskolos grąžinimo terminui. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija neturi pagrindo konstatuoti, kad nagrinėjama byla yra tapati kitai teismo jau anksčiau išnagrinėtai bylai ir turi būti nutraukta vadovaujantis CPK 293 straipsnio 3 punktu.

38. Teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstą atsakovės teiginį, kad pirmosios instancijos teismas neišnagrinėjo jos argumentų dėl ieškinių tapatumo ir skundžiamame sprendime neišdėstė savo pozicijos šiuo klausimu. Iš skundžiamo sprendimo turinio matyti, kad teismas nesutiko su atsakovės reikalavimu nutraukti civilinę bylą dėl jos tapatumo kitai teismo jau išnagrinėtai bylai, nustatęs, kad ieškovės šioje byloje pareikšti reikalavimai yra grindžiami kitokiu faktiniu pagrindu, nei anksčiau išnagrinėtoje byloje (žr. šios nutarties 7 punktą).

Dėl prievolės pasibaigimo sutapus kreditoriui ir skolininkui

39. Atsakovė nurodo, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra neteisėtas ir naikintinas, nes atsakovės prievolė grąžinti ieškovei pagal paskolos sutartį mokėtinas sumas baigėsi sutapus kreditorei ir skolininkei. Atsakovės teigimu, sudariusios taikos sutartį, patvirtintą Klaipėdos apygardos teismo 2015 m. balandžio 15 d. nutartimi, šalys patvirtino abipusius 86 886 Eur piniginius reikalavimus. Tokiu būdu tiek ieškovė, tiek atsakovė tapo ir skolininke, ir kreditore, todėl atsakovės prievolė ieškovei pagal šalių sudarytą taikos sutartį yra laikoma pasibaigusia. Teisėjų kolegijos vertinimu, tokie atsakovės argumentai nėra pagrįsti.

40. CK 6.126 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad prievolė baigiasi, kai skolininkas ir kreditorius sutampa. Kasacinis teismas, aiškindamas šią nuostatą, yra nurodęs, kad šalių sutaptis prievolėje – tai dėl tam tikro juridinio fakto viename prievoliniame santykyje įvykstantis prievolės šalies pasikeitimas, kurio pagrindu skolininkas įgyja kreditoriaus reikalavimo teisę, t. y. toje pačioje prievolėje tampa ir skolininkas, ir kreditorius. Prievolės šalys gali sutapti, jeigu nelieka vienos iš prievolės šalių, t. y. kai mirus fiziniam asmeniui arba reorganizavus juridinį asmenį, skolininkui atitenka kreditoriaus teisės ir pareigos, kylančios iš tos pačios prievolės (pavyzdžiui, kai mirus kreditoriui skolininkas tampa vieninteliu jo įpėdiniu arba sujungus du juridinius asmenis). Teisė nereglamentuoja protingumo kriterijų neatitinkančių santykių, įskaitant vieno asmens prievolinių santykių su pačiu savimi, nes nėra protingai paaiškinamo asmens intereso būti tokių vieno asmens „santykių“ dalyviu, todėl, sutapus skolininkui ir kreditoriui viename asmenyje, kuris turi ir reikalavimo teisę, ir pareigą vykdyti prievolę, daroma išvada, kad prievolinio teisinio santykio neliko (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. birželio 25 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-347/2013).

41. Taigi, iš aptariamos CK nuostatos formuluotės ir kasacinio teismo išaiškinimų matyti, kad prievolė pasibaigia dėl jos šalių sutapimo tik tuo atveju, kai asmuo vienoje prievolėje tampa pats savo kreditoriumi ir skolininku, t. y. kai dėl tam tikrų susiklosčiusių aplinkybių asmuo įgyja reikalavimo teisę ir kartu pareigą įvykdyti prievolę savo, o ne kito asmens, atžvilgiu. Teisinis santykis, kuriame sutampa ir kreditorius, ir skolininkas, netenka prasmės, todėl tokia prievolė laikoma pasibaigusia. Tuo atveju, jeigu du teisinių santykių subjektai vienas kitam turi priešpriešinius reikalavimus, t. y. tuo pačiu metu vienoje prievolėje yra savo kontrahento kreditoriumi, o kitoje – jo skolininku, jų tarpusavio prievolės negali būti pripažįstamos pasibaigusiomis CK 6.126 straipsnio pagrindu, nes kiekvieno iš jų reikalavimai ir įsipareigojimai yra nukreipti ne jų pačių, bet kito asmens atžvilgiu. Šalys, įgijusios viena kitai priešpriešinius vienarūšius reikalavimus, gali realizuoti savo prievoles atskirai (kiekviena iš šalių gali sumokėti kontrahentui mokėtiną sumą, atlikti turimus atlikti darbus ir pan.) arba įstatyme nustatytais atvejais užbaigti savo prievoles panaudodamos kitą savarankišką prievolių užbaigimo būdą – priešpriešinių reikalavimų įskaitymą (CK 6.130 straipsnio 1 dalis).

42. Byloje nustatyta, kad ieškovė ir atsakovė buvo sudariusios ne tik paskolos sutartį, kurios pagrindu ieškovė šioje byloje yra pareiškusi reikalavimą priteisti įsiskolinimą ir palūkanas, bet ir rangos sutartį. Ginčą, kilusį dėl netinkamo rangos sutarties vykdymo, šalys išsprendė sudarydamos taikos sutartį, kuria ieškovė įsipareigojo atlyginti atsakovei 86 886 Eur nuostolių. Priešingai nei savo apeliaciniame skunde nurodo atsakovė, taikos sutartimi šalys nepatvirtino abipusių 86 886 Eur reikalavimų, taip pat taikos sutartyje nėra sąlygų, susijusių su paskolos sutarties vykdymu ar iš jos kylančių prievolių modifikavimu. Teismui patvirtinus šalių sudarytą taikos sutartį, atsakovė įgijo 86 886 Eur piniginį reikalavimą, kylantį iš rangos teisinių santykių, nukreiptą ieškovės atžvilgiu, o ieškovė paskolos sutarties pagrindu turi reikalavimą atsakovei. Tai reiškia, kad ieškovė ir atsakovė viena kitai turi priešpriešinius vienarūšius reikalavimus, kylančius iš skirtingų šalis siejančių teisinių santykių (rangos ir paskolos). Tokia situacija, kaip jau minėta anksčiau, negali būti vertinama kaip skolininko ir kreditoriaus sutapimas prievolėje – nei ieškovė, nei atsakovė toje pačioje prievolėje neįgijo reikalavimų sau pačioms, bet kiekviena iš jų turi iš skirtingų prievolių kylančius įsipareigojimus ir reikalavimus kontrahentei.

43. Nors galiojančios ir vykdytinos vienarūšės priešpriešinės prievolės vienos iš šalių pareiškimu gali būti užbaigtos įskaitymu, tačiau nagrinėjamu atveju toks prievolių užbaigimo būdas negali būti taikomas. Ieškovei yra iškelta bankroto byla, todėl, siekiant apsaugoti visų jos kreditorių interesus ir nesudaryti vienam iš jų palankesnių, nei kitiems kreditoriams, sąlygų patenkinti savo reikalavimus, prievolėms, kuriose dalyvauja ieškovė, yra draudžiama taikyti įskaitymą (Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo 10 straipsnio 7 dalies 3 punktas, Lietuvos Respublikos juridinių asmenų nemokumo įstatymo 28 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Šiuo atveju iš skirtingų prievolių kylantys ieškovės ir atsakovės reikalavimai turi būti realizuojami atskirai – ieškovė, siekdama įvykdyti savo reikalavimą, pareiškė ieškinį šioje byloje, o atsakovės reikalavimas galėtų būti įvykdytas jai įstatymų nustatyta tvarka pareiškus kreditorinį reikalavimą ieškovės bankroto byloje.

44. Šiame kontekste pažymėtina, kad, kaip minėta anksčiau, po taikos sutarties sudarymo ieškovė ir atsakovė jau buvo sudariusios susitarimą dėl priešpriešinių 86 886 Eur reikalavimų įskaitymo, tačiau jis teismo sprendimu buvo pripažintas negaliojančiu (žr. šios nutarties 14 punktą). Vėliau Klaipėdos apygardos teismo nagrinėtoje civilinėje byloje, kurioje buvo sprendžiamas ginčas dėl vienašalio paskolos sutarties nutraukimo pripažinimo neteisėtu ir įsiskolinimo pagal paskolos sutartį priteisimo (žr. šios nutarties 15 punktą), atsakovė, remdamasi aplinkybe, kad ieškovė turi jai atlyginti 86 886 Eur nuostolių, prašė teismo atleisti ją nuo prievolės sumokėti 86 886 Eur paskolos dalį įvykdymo. Klaipėdos apygardos teismas, išnagrinėjęs bylą, 2017 m. lapkričio 27 d. sprendimu tokį atsakovės reikalavimą kvalifikavo kaip reikalavimą įskaityti priešpriešines prievoles. Tiek Klaipėdos apygardos teismas, tiek bylą apeliacine tvarka išnagrinėjęs Lietuvos apeliacinis teismas, atsižvelgdami į tai, kai ieškovei yra iškelta bankroto byla, vertino, jog patenkinus atsakovės reikalavimą įskaityti priešpriešines prievoles, atsakovei nepagrįstai būtų suteiktas pranašumas prieš kitus bankrutavusios ieškovė kreditorius. Taigi, atsakovė jau ne kartą kėlė klausimą dėl to, kad ji turėtų būti atleista nuo prievolės sumokėti ieškovei 86 886 Eur pagal paskolos sutartį įvykdymo, ir jai ne kartą buvo išaiškinta, jog tokie reikalavimai yra nepagrįsti ir pažeidžia kitų ieškovės kreditorių interesus.

Dėl procesinės bylos baigties, bylinėjimosi išlaidų atlyginimo

45. Nagrinėjamoje byloje atsakovė nepateikė įrodymų, kad yra grąžinusi ieškovei jos prašomą priteisti paskolos sumą, neginčijo aritmetinio skolos bei palūkanų apskaičiavimo. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime tinkamai įvertino susiklosčiusią situaciją ir pritaikė teisės aktų nuostatas, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą priteisti iš atsakovės negrąžintą paskolos sumą bei palūkanas. Atsakovės apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai nesudaro pagrindo panaikinti skundžiamą teismo sprendimą. Atsižvelgiant į tai, apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

46. Atmetus atsakovės apeliacinį skundą, ieškovė įgijo teisę į bylinėjimosi išlaidų, patirtų nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme, atlyginimą (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Ieškovė pateikė teismui 2020 m. kovo 4 d. sąskaitą ir 2020 m. kovo 5 d. banko sąskaitos išrašą, iš kurių matyti, kad nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme ieškovė patyrė 1 500 Eur bylinėjimosi išlaidų. Ieškovės prašomos priteisti atstovavimo išlaidos neviršija Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85, pagrindu apskaičiuotų didžiausių priteistinų atstovavimo išlaidų dydžių, yra pagrįstos ir realiai patirtos, todėl priteistinos iš atsakovės.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Klaipėdos apygardos teismo 2019 m. birželio 3 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti ieškovei bankrutavusiai uždarajai akcinei bendrovei „Gora“ (juridinio asmens kodas 300117273) iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Intersera“ (juridinio asmens kodas 302680167) 1 500 Eur (vieną tūkstantį penkis šimtus eurų) bylinėjimosi išlaidų, patirtų nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme.