Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romualdos Janovičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Nijolės Piškinaitės ir Alvydo Poškaus,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovų G. M. ir R. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2017 m. spalio 12 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovų G. M. ir R. M. ieškinį atsakovei akcinei bendrovei Luminor Bank (ankstesnis pavadinimas – akcinė bendrovė DNB bankas) dėl laidavimo sutarties pripažinimo niekine ir negaliojančia ab initio bei ieškovų atleidimo nuo civilinės atsakomybės, ir ieškovės akcinės bendrovės Luminor Bank ieškinį ieškovams R. M. ir G. M. dėl skolos priteisimo, trečiasis asmuo bankrutavusi uždaroji akcinė bendrovė „Foritas“ atstovaujamas bankroto administratoriaus uždarosios akcinės bendrovės „Baklis“.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

14. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nagrinėjamu atveju nenustatė absoliučių šioje byloje apskųsto sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniuose skunduose nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundų ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d., 329 str. 2 d.). Taigi teisėjų kolegija apeliacine tvarka peržiūri pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, atsižvelgdama į apeliaciniuose skunduose išdėstytus faktinius bei teisinius aspektus.

Dėl faktinių bylos aplinkybių

15. Bylos duomenimis nustatyta, kad AB Luminor Bank (ankstesnis pavadinimas – AB DNB bankas) ir UAB „Foritas“ (toliau – Skolininkas) 2008 m. birželio 5 d. sudarė kreditavimo sutartį Nr. K-2500-2008-217 ir vėlesnius jos 2010 m. kovo 5 d., 2010 m. lapkričio 10 d. ir 2011 m. lapkričio 23 d. pakeitimus, kurios pagrindu nuo 2010 m. kovo 5 d. pakeitimo sudarymo dienos Bankas suteikė UAB „Foritas“ 5 697 000 Lt kreditą, kurį UAB „Foritas“ įsipareigojo grąžinti iki 2018 m. gegužės 1 d.. Prievolių pagal Kreditavimo sutartį užtikrinimui Bankas ir R. M. bei G. M. (toliau – Laiduotojai) sudarė Laidavimo sutartį, kuria Laiduotojai įsipareigojo atsakyti Bankui solidariai ta pačia apimtimi kaip ir Skolininkas už jo prievoles 2 000 000 Lt suma visu savo turtu, jeigu Skolininkas neįvykdys 2 000 000 Lt dydžio dalies arba įvykdys netinkamai prievoles Bankui pagal Kreditavimo sutartį. Laiduotojai savo turėtas UAB „Foritas“ akcijas pardavė UAB „Banga plius“. Vilniaus apygardos teismas 2012 m. rugsėjo 17 d. nutartimi UAB „Foritas“ iškėlė bankroto bylą. UAB „Foritas“ bankroto byloje buvo patvirtintas Banko 5 793 499,62 Lt dydžio kreditorinis reikalavimas, kuris, realizavus bankrutavusios bendrovės turtą, buvo sumažintas iki 1 943 499,62 Lt. Laiduotojams nevykdant prievolių pagal Laidavimo sutartį, Bankas 2016 m. sausio 27 d. kreipėsi su ieškiniu į Kauno apygardos teismą dėl skolos priteisimo. Pagal Banko pateiktą 2016 m. sausio 22 d. pažymą, Laiduotojai pagal Laidavimo sutartį yra skolingi: 471 161,62 Eur negrąžinto kredito, 87 339,59 Eur nesumokėtų palūkanų ir 4 375,19 Eur nesumokėtų delspinigių. Bylos nagrinėjimo iš esmės metu Banko atstovas patikslino, kad po dalies ieškinio reikalavimų atsisakymo Laiduotojai yra skolingi 462 421,88 Eur negrąžinto kredito, 87 339,59 Eur nesumokėtų palūkanų ir 4 375,19 Eur nesumokėtų delspinigių. Laiduotojai 2016 m. balandžio 12 d. pareiškė ieškinį Bankui dėl laidavimo sutarties pripažinimo niekine ir negaliojančia bei atleidimo nuo civilinės atsakomybės.

Dėl Laidavimo sutarties negaliojimo CK 1.80 straipsnio 1 dalies pagrindu

18. Pagal CK 1.80 straipsnio1 dalyje įtvirtintą teisės normą sandorio negaliojimas yra siejamas su jo prieštaravimu imperatyvioms teisės normoms, t. y. su vienareikšmiškai įstatyme įtvirtintomis nuostatomis, kuriomis siekiama apsaugoti visos visuomenės interesus, viešąją tvarką. Imperatyvi įstatymo nuostata reiškia, kad teisės subjektas pats negali pasirinkti kitokio elgesio varianto (skirtingai nei esant dispozityviai teisės normai), o privalo elgtis taip, kaip yra nustatyta imperatyvioje teisės normoje (Aukščiausiojo Teismo 2009 m. spalio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-394/2009).

19. Imperatyvios teisės normos yra privalomos ir jų savo valia sandorio subjektai negali keisti, todėl sandoriai, pažeidžiantys tokias normas, yra niekiniai. Pripažįstant sandorius negaliojančiais pagal komentuojamą straipsnį, būtina nurodyti ir konkrečią imperatyvią normą, kuriai sandoris prieštarauja.

22. Teisėjų kolegijos nuomone, nei vienoje iš apeliantų nurodytų, kaip pažeistų imperatyvių teisės normų, nėra draudimo ribotos atsakomybės juridinio asmens prievolių vykdymą užtikrinti jos akcininkų ir vadovų laidavimu. Civiliniuose santykiuose galioja dispozityvumo principas, todėl vien aplinkybė, kad kredito gavėjas UAB „Foritas“ yra ribotos civilinės atsakomybės juridinis asmuo, nedraudė šalims susitarti dėl jo prisiimamų prievolių įvykdymo užtikrinimo. Apeliantų subjektyvus įsivaizdavimas, kad ribotos civilinės atsakomybės juridinio asmens prievolių įvykdymas negali būti užtikrintas akcininko laidavimu, kadangi tai neva prieštarauja CK 2.50 straipsnio 4 dalies ir ABĮ 2 straipsnio 2 dalies nuostatoms, negali suponuoti priešingos išvados.

23. Laidavimas yra vienas iš prievolių įvykdymo užtikrinimų būdų. Laidavimo sutartimi laiduotojas už atlyginimą ar neatlygintinai įsipareigoja atsakyti kito asmens kreditoriui, jeigu tas asmuo, už kurį laiduojama, neįvykdys visos ar dalies savo prievolės (CK 6.76 str. 1 d.). Nesant jokio draudimo laiduoti už ribotos civilinės atsakomybės juridinius asmenis, Laidavimo sutarties sudarymas su ieškovais niekaip negalėjo pažeisti ir apeliantų nurodomų teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų (CK 1.5 str. 1-2 dalys).

24. Kaip ir nurodė pirmosios instancijos teismas, nagrinėjamu atveju Laidavimo sutartimi atitinkamas prievoles ieškovai prisiėmė labai aiškiu tikslu – siekė, kad UAB „Foritas“, kurio akcininkai buvo ieškovai, o G. M. ir vadovas, būtų suteiktas beveik 6 mln. Lt dydžio kreditas, todėl vertinti, kad Bankas šiame civiliniame teisiniame santykyje elgėsi nepagrįstai ir nesąžiningai, nėra jokio nei teisinio, nei faktinio pagrindo.

Dėl sandorio negaliojimo CK 1.81 straipsnio 1 dalies ir CK 1.91 straipsnio 1 dalies pagrindais

25. Apeliantų teigimu, Laidavimo sutartis yra niekinė ir negaliojanti CK 1.81 straipsnio 1 dalies ir CK 1.91 straipsnio 1 dalies pagrindais.

26. CK 1.81 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad viešajai tvarkai ar gerai moralei prieštaraujantis sandoris yra niekinis ir negalioja. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nagrinėjant civilines bylas dėl sutarčių pripažinimo negaliojančiomis pagal CK 1.81straipsnį pažymėta, kad įstatyme neatskleistas formuluotės „viešoji tvarka“ ar „gera moralė“ turinys; jis yra įvairialypis ir sietinas ne tik su atliekamais veiksmais, bet ir su tikslais bei veiksmų pasekmėmis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. sausio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-30/2006; 2014 m. gruodžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-554/2014 ir kt.).

27. Viešoji tvarka apima pagrindinius principus, kuriais grindžiama valstybės teisinė sistema, o principai įtvirtinti Lietuvos Respublikos Konstitucijoje ir kituose teisės aktuose. Sandorio turinys geros moralės požiūriu vertintinas pagal moralės vertybių (gėrio ir blogio, sąžiningumo ir nesąžiningumo) sampratą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 19 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-187-421/2017 43 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika).

28. Nagrinėjant civilines bylas dėl sutarčių pripažinimo negaliojančiomis pagal CK 1.81 straipsnį, sutarties šalių ketinimai iš tiesų turi labai svarbią reikšmę. Remiantis CK 1.81 straipsniu, turi būti įrodyta, kad pagrindinis ir vienintelis sutarties šalių ketinimas buvo nukreiptas į tikslo, priešingo viešajai tvarkai ar gerai moralei, pasiekimą. Tokius šalių ketinimus, jeigu jie nėra akivaizdūs, privalo įrodyti sutartį ginčijantis asmuo.

29. Siekdami pagrįstai sandorių negaliojimą CK 1. 81 straipsnio 1 dalies pagrindu, ieškovai apeliaciniame skunde pakartotinai nurodo, kad Bankas nesilaikė pareigos prieš priimant sprendimą skolinti konkrečiomis sąlygomis įsitikinti, kad ieškovų turtas, iš kurio ateityje gali būti tenkinamas finansų įstaigos reikalavimas, tikrai yra ir iš jo galės būti tenkinamas įgytas finansų įstaigos reikalavimas, taip pat nesilaikė pareigos įsitikinti, kad kliento finansinės prognozės leidžia tikėtis, jog klientas sugebės įvykdyti prisiimamus įsipareigojimus. Be to, pakartotinai akcentuoja, kad Bankas pažeidė CK 2.50 straipsnio 4 dalyje ir ABĮ 2 straipsnio 2 dalyje įtvirtintus imperatyvus, nes už ribotos civilinės atsakomybės juridinių asmenų prievoles kiti asmenys savo turtu neatsako.

30. Teisėjų kolegijos nuomone, sutikti su minėta ieškovų pozicija nėra pagrindo, nes ieškovai, nagrinėjamu atveju sudarydami Laidavimo sutartį, siekė konkretaus tikslo – gauti didelės apimties kreditavimą tiesiogiai susijusiai įmonei, o Bankas siekė viena iš įprastų ir įstatyme numatytų prievolių įvykdymo užtikrinimo priemonių užtikrinti kredito gavėjo prievolių įvykdymą. Ieškovų amžius, išsilavinimas, darbinė bei verslo vykdymo patirtis užtikrino jiems galimybę laisvai, apdairiai ir atidžiai įvertinti siekiamos naudos bei prisiimamų įsipareigojimų santykį. Laidavimo sutartis, kaip sandoris, kuris įprastai sudaromas užtikrinant finansinių prievolių įvykdymą finansavimo veikloje, negali būti laikomas prieštaraujančiu viešajai tvarkai ir gerai moralei, todėl apeliacinio skundo argumentai dėl Laidavimo sutarties pripažinimo negaliojančia CK 1.81 straipsnio 1 dalies pagrindu atmestini kaip teisiškai nepagrįsti.

31. Taip pat teisėjų kolegija neįžvelgia pagrindo sutiktini su apeliantais, kad nagrinėjamu atveju yra pagrindas Laidavimo sutartį pripažinti negaliojančia CK 1.91 straipsnio 1 dalies pagrindu.

32. CK 1.91 straipsnio 1 dalyje, be kita ko, nustatyta, kad dėl apgaulės, smurto, ekonominio spaudimo ar realaus grasinimo sudarytas sandoris gali būti teismo tvarka pripažintas negaliojančiu pagal nukentėjusiojo ieškinį.

33. Teismų praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad tam, jog būtų galima pripažinti sandorį sudarytu dėl ekonominio spaudimo ar realaus grasinimo, būtina šių sąlygų visuma: 1) kitas asmuo reikalavo sudaryti sutartį; 2) grasino ekonominiais pagrindais, kurių atsiradimas priklausė nuo jo nesąžiningų veiksmų; 3) sandoris sudarytas akivaizdžiai nenaudingomis jį sudariusiam asmeniui sąlygomis; 4) nesant ekonominio spaudimo, sandoris nebūtų sudarytas. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gegužės 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-258/2011 ir kt.).

34. Pagal CK 1.91 straipsnio 4 dalį nustatydamas, buvo ar ne realaus grasinimo faktas, teismas turi atsižvelgti į šalies, kuriai buvo grasinta, amžių, finansinę būklę, lytį, veiksmų pobūdį ir kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes. Kiekvienoje konkrečioje byloje aptariamu pagrindu ginčijamo sandorio vertinimas priklauso nuo individualių byloje nustatytų jo sudarymo aplinkybių.

36. Atkreiptinas apeliantų dėmesys, kad kasacinis teismas yra išaiškinęs, jog kreditoriaus veiksmai, kuriais jis siekia teisėtomis priemonėmis apsaugoti savo interesus ar apsiginti nuo teisių pažeidimo, teisėti iš sutarties kylantys reikalavimai bei sutartyje numatyti jų nevykdymo padariniai, tokie kaip siūlymas skolininkui suteikti papildomas prievolės įvykdymo garantijas, kreipimasis į teismą dėl prievolės vykdymo, negali būti vertinami kaip ekonominis spaudimas ar realus grasinimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. sausio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-14/2014).

37. Vertinimas, kad ekonominis spaudimas pasireiškė tuo, jog Bankas nesutiko be prievolių įvykdymo užtikrinimo priemonių suteikti kreditą pagal Kredito sutartį, neatitiktų protingumo ir sąžiningumo principų. Kredito įstaigoms teikiant finansavimą, yra įprasta reikalauti prievolių įvykdymą užtikrinti prievolių užtikrinimo priemonėmis, įskaitant ir laidavimą. Tai, kaip jau buvo minėta, yra įprasta finansavimo suteikimo sąlyga, kurios nustatymas jokiu būdu negali būti traktuojamas kaip ekonominio spaudimo naudojimas. Apeliantai turėjo visas sąlygas įsivertinti prisiimamus įsipareigojimus ir spręsti, ar santykyje su siekiama gauti nauda, tokia rizika yra priimtina. Jeigu apeliantai manė, kad Laidavimo sutarties sudarymas neatitinka jų interesų, jie galėjo Laidavimo sutarties su atsakovė nepasirašyti ir tęsti finansavimo paieškas kitose kredito įstaigose.

38. Nagrinėjamo klausimo kontekste pastebėtina ir tai, kad apeliantai Laidavimo sutartį pasirašė kaip jų valią atitinkantį dokumentą, o vėliau netgi raštiškai patvirtino laidavimo galiojimą 2010 m. lapkričio 10 d. Susitarime Nr. K-2500-200-217/2.

39. CK 1.79 straipsnio, reglamentuojančio nuginčijamo sandorio patvirtinimą, 1 dalyje nustatyta, kad šalis, turinti teisę nuginčyti sandorį, gali jį patvirtinti per kitos sandorio šalies arba įstatymų nustatytą terminą. Patvirtinusi sandorį, šalis netenka teisės jį ginčyti. Pagal CK 1.78 straipsnio 2 dalį, nuginčijamu sandoriu laikomas sandoris, kurį pripažinti negaliojančiu būtinas teismo sprendimas. O niekinis sandoris negalioja, nepaisant to, yra ar ne teismo sprendimas pripažinti jį negaliojančiu; šalys negali niekinio sandorio patvirtinti (CK 1.78 str. 1 d. ).

40. Nagrinėjamu atveju Laidavimo sutartis priskiriama prie nuginčijamų sandorių, todėl jis galėjo būti patvirtinamas pagal CK 1.79 straipsnio 1 dalį. Kokia tvarka nuginčijamas sandoris gali būti vėliau patvirtinamas, įstatyme nenustatyta. CK 1.79 straipsnio 2 dalis tik įtvirtina prezumpcijas, kada laikoma, jog šalis sandorį patvirtino, todėl sandorio patvirtinimas gali būti įrodinėjamas visomis leistinomis CPK įtvirtintomis įrodinėjimo priemonėmis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-575-611/2015).

41. Sutiktina su atsakove, kad šiuo atveju ieškovai, pasirašydami 2010 m. lapkričio 10 d. Susitarimą Nr. K-2500-200-217/2, patvirtino, kad jų laidavimas pagal ginčijamą Laidavimo sutartį galioja, t. y. savo veiksmais patvirtino ginčijamą Laidavimo sutartį, todėl apskritai neteko teisės jos ginčyti.

42. Apeliacinio skundo dalyje, kurioje apeliantai reiškia nesutikimą su pirmosios instancijos teismo sprendimu dėl atmesto reikalavimo Laidavimo sutartį pripažinti negaliojančia kaip sudarytą dėl ekonominio spaudimo, taip pat yra teigiama, kad, UAB „Foritas“ iškėlus bankroto bylą, įkeistas Bankui turtas buvo parduotas už dvigubai mažesnę kainą nei reali jo vertė, o Bankas, kaip didžiausias UAB „Foritas“ kreditorius, buvo neatidus ir nerūpestingas, kadangi nesiėmė veiksmų, kad turtas bankroto procese būtų parduotas už adekvačią kainą.

43. Teisėjų kolegijos vertinimu, minėti apeliantų argumentai niekaip nėra susiję su Laidavimo sutarties ginčijimu CK 1.91 straipsnio 1 dalies ir CK 1.81 straipsnio 1 dalies pagrindais. Ginčijant Laidavimo sutartį minėtais pagrindais, aktualios yra aplinkybės, buvusios ginčijamos Laidavimo sutarties sudarymo metu, o ne tai, kokia įkeisto turto vertė buvo kredito gavėjui UAB „Foritas“ iškėlus bankroto bylą ir už kokią kainą įkeistas turtas buvo realizuotas bankroto procese, todėl dėl šių argumentų, kaip neturinčių reikšmės ginčo baigčiai, apeliacinės instancijos teismas plačiau nepasisako.

Dėl sandorio negaliojimo 1.90 straipsnio 1 dalies pagrindu

44. Apeliantai tvirtina, kad jie iš esmės suklydo dėl esminės sandorio sąlygos – laidavimo termino. Esą Bankas ieškovų neinformavo apie neribotą Laidavimo sutarties terminą, o CK 6.88 - 6.89 straipsnių nuostatose įtvirtinti visiškai kitokie laidavimo pasibaigimo terminai, todėl ieškovai tokios Laidavimo sutarties 4.2 punkto sąlygos prasmės nesitikėjo ir negalėjo numatyti. Apeliantų teigimu, jeigu jie būtų žinoję, jog Laidavimo sutartimi nustatomas neribotas laidavimas, jie tokio sandorio nebūtų sudarę.

45. Vienas iš sandorio negaliojimo teisinių pagrindų yra jo sudarymas suklydus. Pagal CK 1.90 straipsnio 1 dalį dėl suklydimo sudarytą sandorį teismas gali pripažinti negaliojančiu, jeigu nustatomos dvi sąlygos: pirma, turi būti konstatuotas suklydimo faktas; antra, turi būti nustatyta, kad suklydimas buvo esminis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. spalio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-533-421/2015).

46. Vertinant ar buvo suklysta, taikytinas protingumo kriterijus, t. y. šalies, teigiančios, kad ji suklydo, elgesys vertinamas atsižvelgiant į apdairaus, atidaus žmogaus elgesį tokiomis pačiomis aplinkybėmis. Protingumo principas reiškia, kad, esant sutarties laisvei ir asmenų lygiateisiškumui, kiekvienas asmuo privalo pats rūpintis savo teisėmis ir pareigomis, apsvarstyti galimus teisinius padarinius. Teisių ir pareigų klaidingas įsivaizdavimas negali būti pripažintas suklydimu, jeigu jis įvyko dėl sandorio šalies neapdairumo, neatidumo ar nerūpestingumo. Ar apskritai buvo suklysta, reikia atsižvelgti į sandorio šalies amžių, išsilavinimą, sandorio sudarymo aplinkybes ir kitas svarbias aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. kovo 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-72/2014; 2016 m. vasario 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-11-969/2016).

47. Nagrinėjamu atveju Laidavimo sutarties 4.2 punkte Laiduotojai ir Bankas susitarė, kad sutartis įsigalioja nuo jos pasirašymo momento ir galioja iki visiško skolininko UAB „Foritas“ prievolių įvykdymo. CK 6.123 straipsnio 1 dalyje aiškiai įtvirtinta, kad prievolę pasibaigia, kai yra tinkamai įvykdoma. Laidavimo sutarties 4.1 punkte ieškovai patvirtino, kad jie yra susipažinę su Kreditavimo sutartimi. Teismo vertinimu, nėra jokio pagrindo spręsti, kad ieškovai Laidavimo sutartį pasirašė jos neskaitę, priešingai – ant kiekvieno šio sutarties lapo yra ją pasirašiusių asmenų parašai. Be to, apeliantai buvo įmonės akcininkai (apeliantas G. M. ir įmonės vadovas), pakankamai patyrę sandorių, sudaromų su bankais, šalimi, kas leidžia daryti prielaidą, jog tokią patirtį turintys asmenys nesudarinėtų sandorių net nesusipažinę su jų turiniu. Laidavimo sutarties 4.2 punkto sąlyga yra išreikšta lakoniškai, aiškiai ir nedviprasmiškai, todėl protingo, apdairaus ir atidaus žmogaus elgesį tokiomis pačiomis aplinkybėmis atitinkantiems asmenims, ji negalėjo būti suprantama kitaip, nes prisiimamų prievolių apimties suvokimui jokių išskirtinių žinių ar išaiškinimų nereikėjo.

48. Atkreiptinas apeliantų dėmesys, kad neatidumas ir (ar) nerūpestingumas neatitinka suklydimo sampratos. Teismų praktikoje pažymima, kad tikėjimasis, jog sudarant rizikingą sandorį jo vykdymo metu nekils rizikos, dar nereiškia suklydimo dėl sudaromo sandorio esmės, o iš tokio sandorio atsiradę neigiami padariniai negali būti prilyginami suklydimui. Esant sutarties laisvei ir asmenų lygiateisiškumui, kiekvienas asmuo privalo pats rūpintis savo teisėmis ir pareigomis, iškilus poreikiui konsultuotis su profesionalais dėl prisiimamų įsipareigojimų. Ieškovai nepateikė objektyvių duomenų, kad jie neturėjo galimybės visapusiškai įvertinti ginčijamos Laidavimo sutarties sąlygos dėl laidavimo termino.

49. Taip pat pažymėtina, kad jeigu šiuo konkrečiu atveju Laidavimo sutarties pasirašymas neatitiko vidinės apeliantų, kaip laiduotųjų, valios, tai jie, būdami sąžiningais, teisingais, protingais, apdairiais ir rūpestingais asmenimis, turėjo iš karto ginčyti Laidavimo sutartį, nelaukdami, kol bus imtasi veiksmų dėl skolos išieškojimo.

50. Nors apeliantai tvirtina, kad Laidavimo sutarties 4.2 punkto nuostata dėl laidavimo termino yra neprotinga, nesąžininga ir neteisinga, nes neva užkrauna apeliantams neproporcingą naštą, tačiau, teisėjų kolegijos nuomone, Banko, kaip ir bet kurio kito kreditoriaus, siekis užsitikrinti galimybę nukreipti savo reikalavimo patenkinimą į laiduotoją kitais negu CK 6.88 straipsnyje ar 6.89 straipsnyje įtvirtintais terminais, įstatymų nedraudžiamas. Pažymėtina, kad laidavimo sutartis pagal savo prigimtį nėra tiesiogiai naudą duodantis sandoris, nes laidavimas yra prievolių kreditoriui įvykdymo užtikrinimo priemonė, todėl tokio sandorio nenaudingumas jį sudariusiam asmeniui negali būti vertinamas kaip nesąžiningas.

51. Nurodytų argumentų pagrindu darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė ieškovų argumentus, kuriais buvo grindžiamas reikalavimas Laidavimo sutartį pripažinti niekine ir negaliojančia CK 1.90 straipsnio 1 dalies pagrindu.

Dėl ieškovų atleidimo nuo civilinės atsakomybės

52. Pirmosios instancijos teismas, pažymėdamas, kad ieškovai neįrodė, jog Bankas nagrinėjamu atveju turėjo pareigą vertinti laiduotojų finansinę situaciją, sprendė, kad nėra pagrindo tenkinti ieškovų reikalavimą atleisti juos nuo civilinės atsakomybės tuo pagrindu, jog Bankas, neįvertinęs ieškovų turtinės padėties bei sudarydamas juridinio asmens atsakomybės ribas pažeidžiančią Laidavimo sutartį, prisiėmė visą riziką dėl tokios sutarties įvykdymo. Tuo tarpu ieškovai apeliaciniame skunde nuosekliai laikosi pozicijos, kad Bankas, sudarydamas Laidavimo sutartį su jais, pažeidė FĮĮ 31 straipsnio reikalavimus, prisiėmė Laidavimo sutarčių neįvykdymo riziką, todėl teismas tokius Banko veiksmus turėjo vertinti kaip nepakankamą atidumą bei rūpestingumą, eliminuojančius ieškovų, kaip laiduotojų atsakomybę CK 6.253 straipsnio pagrindu. Taip pat apeliantai tvirtina, kad, sprendžiant klausimą dėl ieškovų atleidimo nuo civilinės atsakomybės, būtina įvertinti Banko veiksmus, parduodant BUAB „Foritas“ turtą už ženkliai mažesnę nei rinkos kainą.

53. Teisėjų kolegijos nuomone, vertindamas ieškovų reikalavimą atleisti juos nuo civilinės atsakomybės, pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi kasacinio teismo praktika, pagal kurią asmenys, laiduojantys už finansų įstaigos klientą, nėra finansinių paslaugų gavėjai, taigi nėra finansų įstaigos klientai, todėl jiems netaikytinos FĮĮ 31 straipsnio nuostatos, kuriose įtvirtinta kredito įstaigos pareiga vertinti kliento finansinę padėtį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gegužės 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-301/2014).

54. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas taip pat yra nurodęs, kad, jei laidavimo sutartyje nesusitarta, laiduotojas neturi pagrindo reikalauti, jog kreditoriaus veiksmai, užtikrinant skolininko prievolės įvykdymą kitų nei laidavimas prievolės užtikrinimo priemonių panaudojimu būtų maksimaliai efektyvūs ir laiduotojui netektų vykdyti prisiimtos prievolės už skolininką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-56/2014).

55. Nagrinėjamu atveju ginčijamoje Laidavimo sutartyje nėra nuostatų, kuriose būtų įtvirtinta Banko pareiga imtis maksimalių priemonių, kad apeliantams, kaip laiduotojams, netektų vykdyti jų prisiimtos prievolės, todėl kaip nepagrįsta vertintina ir apeliantų pozicija, jog Bankas nagrinėjamu atveju privalėjo rūpintis tuo, kad įkeistas turtas būtų parduotas už kuo didesnę kainą.

56. Be to, nagrinėjamo klausimo kontekste atkreiptinas apeliantų dėmesys, kad bankrutavus UAB „Foritas“, jai priklausiusio Bankui įkeisto turto pardavimas buvo vykdytas pagal ĮBĮ reikalavimus. Klausimus, susijusius su bankrutavusios įmonės turto realizavimu, bankroto procese priima kreditorių susirinkimas, laikydamasis ĮBĮ nustatytos tvarkos. Kreditorių susirinkimo nutarimų teisėtumas gali būti kvestionuojamas, apskundžiant nutarimus teismui (ĮBĮ 24 str. 5 d.). BUAB „Foritas“ bankroto procedūrų metu vykęs įkeisto turto pardavimas bei sudaryti sandoriai dėl įkeisto turto pardavimo nebuvo ir nėra įstatymų nustatyta tvarka ginčijami, kas suponuoja išvadą, kad kreditorius ir ieškovus tenkino turto pardavimo tvarka ir nustatyta pardavimo kaina.

57. Nurodytų argumentų pagrindu spręstina, kad apeliantų argumentai dėl jų atleidimo nuo civilinės atsakomybės pagal Laidavimo sutartį yra nepagrįsti ir nepaneigiantys pirmosios instancijos teismo išvadų šiuo klausimu.

Dėl Banko reikalavimų pagrįstumo

58. Tvirtindami, kad Banko reikalavimas priteisti skolą yra nepagrįstas, apeliantai vėl remiasi teisiškai nepagrįsta pozicija, kad Laidavimo terminas baigėsi 2012 m. kovo 5 d., ir kad jie atleistini nuo civilinės atsakomybės CK 6.253 straipsnio pagrindu. Kadangi šių argumentų pagrįstumas jau yra įvertintinas, tai pakartotinai dėl jų nepasisakytina.

59. Taip pat apeliaciniame skunde tvirtinama, kad dalis palūkanų ir delspinigių pagal Kreditavimo sutartį su vėlesniais pakeitimais ir papildymais neva paskaičiuota po bankroto bylos UAB „Foritas“ iškėlimo ir už ilgesnį laikotarpį, taip pat dėl jų pritesimo yra suėję CK 1.125 straipsnio 5 dalies 1 punkte ir 9 punkte įtvirtinti ieškinio senaties terminai.

60. CK 6.81 straipsnio nuostatose numatyta, kad, kai prievolė neįvykdyta, skolininkas ir laiduotojas atsako kreditoriui kaip solidariąją prievolę turintys bendraskoliai, laiduotojas atsako tiek pat kaip skolininkas (už palūkanų sumokėjimą, už nuostolių atlyginimą, už netesybų sumokėjimą), o bendrai laidavę asmenys kreditoriui atsako solidariai, jeigu ko kita nenustato laidavimo sutartis.

61. Kaip minėta, UAB „Foritas“ bankroto byloje 2013 m. balandžio 5 d. nutartimi buvo patvirtintas Banko 5 793 499,62 Lt dydžio kreditorinis reikalavimas, kuris vėliau sumažintas iki 1 943 499,62 Lt (562 873,40 Eur), realizavus bankrutavusios įmonės turtą. Ši teismo nutartis yra įsiteisėjusi, todėl pritartina pirmosios instancijos teismui, kad Bankas šioje byloje neturi pareigos papildomai įrodinėti skolos dydį.

62. Banko kreditorinis reikalavimas buvo patvirtintas pagal BUAB „Foritas“ bankroto administratoriaus pateiktus duomenis apie kreditorinio reikalavimo dydį ir pagrindus, t. y. kad UAB „Foritas“ skolą bankui sudaro: 5 476 826,85 Lt (1 586 198,60 Eur) negrąžinto kredito, 301 566,15 Lt (87 339,60 Eur) nesumokėtų palūkanų ir 15 106,62 Lt (4 375,18 Eur) nesumokėtų delspinigių. Iš Skolos grafiko pagal Kreditavimo sutartį matyti, kad palūkanos buvo skaičiuojamos iki 2013 m. sausio 10 d., t. y. iki nutarties iškelti UAB „Foritas“ bankroto bylą įsiteisėjimo, o delspinigiai paskaičiuoti ne daugiau kaip už 180 dienų. Atkreiptinas apeliantų dėmesys, kad bankroto byla laikoma iškelta nuo nutarties dėl bankroto bylos iškėlimo įsiteisėjimo momento. Nutartis iškelti bankroto bylą ar atsisakyti ją kelti įsiteisėja nuo tos dienos, kai priimama apeliacinės instancijos teismo nutartis dėl atskirojo skundo (CPK 339 str.).

63. Teisiškai nepagrįsta ir apeliantų pozicija, kad Bankas praleido ieškinio senaties terminus reikalavimams dėl palūkanų ir delspinigių pareikšti.

64. Iš byloje esančių skolos grafikų matyti, kad palūkanos pagal Kreditavimo sutartį su vėlesniais pakeitimais ir papildymais yra apskaičiuotos už laikotarpį nuo 2011 m. rugpjūčio 1 d. iki 2013 m. sausio 10 d., t. y. už 1,5 metų laikotarpį, o visi delspinigiai už atitinkamais laikotarpiais pagal Sutartį priskaičiuotas ir nesumokėtas sumas yra apskaičiuoti už ne daugiau kaip 180 dienų.

65. Pažymėtina, kad aplinkybė, jog UAB „Foritas“ iškėlus bankroto bylą stabdomi visi palūkanų ir delspinigių skaičiavimai, o Banko ieškinys apeliantams, kaip solidariems skolininkams, pareikštas tik 2016 m. sausio 27 d., teisinės reikšmės Banko reikalavimų tenkinimui taip pat neturi, kadangi palūkanos ir delspinigiai apskaičiuoti iki bankroto bylos UAB „Foritas“ iškėlimo, laikantis palūkanoms ir delspinigiams taikomų ieškinio senaties terminų

66. Be to, nagrinėjamo klausimo kontekste atkreiptinas dėmesys, kad vadovaudamasis CK 1.130 straipsnio 3 dalimi ir CK 6.16 straipsniu, kasacinis teismas yra išaiškinęs, jog kreditoriaus reikalavimo pareiškimas pagrindiniam skolininkui jo bankroto byloje nutraukia ieškinio senaties terminą ne tik byloje prieš pagrindinį skolininką, bet ir solidariąją prievolę turinčius bendraskolius (CK 6.81 str. 1 d.). Ieškinio senaties terminas ginti savo teises pareiškiant ieškinį solidariąją prievolę turintiems bendraskoliams tokiu atveju kreditoriui prasideda iš naujo nuo teismo nutarties, kuria patvirtinti šio kreditoriaus reikalavimai bankroto byloje, įsiteisėjimo dienos (CK 1.130 str. 3 d.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. sausio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-36-415/2015).

67. Nurodytų argumentų pagrindu darytina išvada, jog apeliantų argumentai, kad Bankas netinkamai skaičiavo palūkanas ir delspinigius, kad ieškinio senaties terminas prasidėjo 2012 m. rugsėjo 17 d. (priimta nutartis dėl bankroto bylos iškėlimo UAB „Foritas“) ir kad Bankas praleido senaties terminus reikalavimams dėl palūkanų ir delspinigių, yra nepagrįsti.

Dėl bylos procesinės baigties

68. Vadovaujantis tuo, kas išdėstyta, konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas visapusiškai ir pilnai ištyrė byloje esančius įrodymus ir bylos aplinkybes bei priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, todėl naikinti šio sprendimo apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra jokio teisinio pagrindo. Esant nurodytoms aplinkybėms, ieškovų apeliacinis skundas atmestinas, o Vilniaus apygardos teismo 2017 m. spalio 12 d. sprendimas paliktinas nepakeistas.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

69. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 str. 1 d.).

70. Atsižvelgiant į priimamą procesinį sprendimą, ieškovų bylinėjimosi išlaidos, patirtos bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, neatlyginamos. Įvertinus tai, kad Vilniaus apygardos teismo 2017 m. lapkričio 13 d. nutartimi ieškovams G. M. ir R. M. buvo atidėtas 2 566 Eur žyminio mokesčio dalies mokėjimas iki teismo galutinio sprendimo priėmimo, iš ieškovų valstybei priteistina 2 566 Eur žyminio mokesčio.

71. Atsakovė pateikė į bylą rašytinius įrodymus, patvirtinančius, kad už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą patyrė 726 Eur bylinėjimosi išlaidų. Atsižvelgiant į Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu (redakcija, galiojanti nuo 2015 m. kovo 20 d.), 8.11 punktą, bylos pobūdį, suteiktos teisinės pagalbos apimtį bei į teisingumo ir protingumo principus, atsakovei iš ieškovų priteistina 726 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2017 m. spalio 12 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Iš ieškovų G. M. ir R. M. lygiomis dalimis priteisti valstybei 2 566 (du tūkstančius penkis šimtus šešiasdešimt šešis) Eur už apeliacinį skundą mokėtino žyminio mokesčio. Ši valstybei priteista suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660.

Iš ieškovų G. M. ir R. M. lygiomis dalimis priteisti atsakovei akcinei bendrovei Luminor Bank (j. a. k. 112029270) 726 (septynis šimtus dvidešimt šešis) Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme.