Vilniaus apygardos teismo sprendimas

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovų G. M. ir R. M. ieškinį atsakovui AB DND bankui dėl laidavimo sutarties pripažinimo niekine ir negaliojančia ab initio bei ieškovų atleidimo nuo civilinės atsakomybės, ir ieškovo AB DNB banko ieškinį ieškovams R. M. ir G. M. dėl skolos priteisimo, trečiasis asmuo BUAB „Foritas“ atstovaujamas bankroto administratoriaus UAB „Baklis“.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ieškovai kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovui, kuriuo prašo pripažinti niekine ir negaliojančia tarp ieškovų G. M. ir R. M. ir atsakovo AB DNB banko sudarytą 2010-03-05 laidavimo sutartį Nr. 2531 nuo jos sudarymo momento; visa apimtimi atleisti ieškovus nuo civilinės atsakomybės pagal 2010-03-05 laidavimo sutartį Nr. 2531 ir atitinkamai pagal 2008-06-05 Kreditavimo sutartį Nr. K-2500-2008-217 su visais pakeitimais bei priteisti bylinėjimosi išlaidas.Nurodo, kad atsakovas ir trečiasis asmuo 2008-06-05 sudarė kreditavimo sutartį Nr. K-2500-2008-217 su 2010-03-05, 2010-11-10 ir 2011-11-23 pakeitimais (toliau – Kreditavimo sutartis), kurios pagrindu nuo 2010-03-05 pakeitimo sudarymo dienos atsakovas suteikė trečiajam asmeniui 5 697 000 Lt kreditą, grąžintiną iki 2018-05-01. Prievolių pagal Kreditavimo sutartį užtikrinimui atsakovas su ieškovais sudarė 2010-03-05 laidavimo sutartį Nr. 2531 (toliau – Laidavimo sutartis), kuria ieškovai kaip laiduotojai įsipareigojo atsakyti solidariai trečiojo asmens (kredito gavėjo) prievoles 2 000 000 Lt suma visu savo turtu, jeigu trečiasis asmuo neįvykdys 2 000 000 Lt dydžio dalies arba įvykdys netinkamai prievoles atsakovui pagal Kreditavimo sutartį. Ieškovai savo turėtas trečiojo asmens akcijas pardavė kitai įmonei (UAB „Banga plius).Vilniaus apygardos teismas 2012-09-17 nutartimi UAB „Foritas“ iškėlė bankroto bylą. Atsakovas ieškiniu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš ieškovų 562 876,40 EUR skolą, kuri liko UAB „Foritas“ neįvykdžius Kreditavimo sutarties. Ieškovai nurodo, kad Laidavimo sutartis prieštarauja gerai moralei, verslo etikai, teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principams, nes Laidavimo sutartį ieškovai buvo priversti pasirašyti dėl ieškovų nenaudai susiklosčiusių aplinkybių ir atsakovo vykdyto ekonominio spaudimo, t.y. vertimo pasirašyti Laidavimo sutartį, kadangi priešingu atveju atsakovas pagal Kreditavimo sutartį UAB „Foritas“ nebūtų išmokėjęs kredito. Laidavimo sutartis atsakovo buvo parengta ir pateikta pasirašyti visiškai neįvertinus ieškovų finansinių galimybių , ekonominės būklės ir jos prognozių, tuo pažeidžiant imperatyvias atsakovo veiklą reglamentuojančių įstatymų nuostatas bei sąmoningai paneigiant be nepagrįstai išvengiant civiliniuose teisiniuose santykiuose dalyvaujančio UAB „Foritas“ kaip atitinkamą teisinį statusą turinčio juridinio asmens, ribotos atsakomybės. Todėl laidavimo sutartis prieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms, taip pat sudaryta ieškovams iš esmės suklydus dėl esminių sutarties sąlygų. Ieškovai nurodo, kad egzistuoja pagrindas visiškai atleisti ieškovus nuo bet kokios civilinės atsakomybės pagal Laidavimo sutartį. Ieškovai ieškinį grindžia CK 1.80 str. 1 d., 1.81 str. 1 d., 1.90 str. 1 d., 1.91 str. 1 d., 6.253 str. 5 d., 6.259 str. 2 d.Dublike ieškovai papildomai nurodo, kad nesutinka su atsakovo pozicija, jog ieškovai suprato, kokias teisines pasekmes jiems gali sukelti Laidavimo sutarties pasirašymas ir tas pasekmes turi prisiimti. Ieškovų įsitikinimu, tokia pozicija yra socialiai neatsakinga ir žalinga, bei prieštarauja teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principams. Atsakovas kaip didžiausias trečiojo asmens kreditorius bankroto byloje buvo neatidus ir nerūpestingas, nes nesiėmė tinkamų veiksmų, kad BUAB „Foritas“ turtas būtų parduotas už jo vertei adekvačią kainą. Atsakovo nurodoma teismų praktika kitose civilinėse byloje neturi esminės reikšmės, nes šioje byloje turi būti sprendžiama dėl tarp ieškovų ir atsakovo sudarytos Laidavimo sutarties nuostatų prasmės. Ieškovai nurodo, kad atsakovas ieškovų neinformavo apie neribotą Laidavimo sutarties terminą ir ieškovai nesitikėjo Laidavimo sutarties 4.2 p. sąlygos prasmės nesitikėjo ir negalėjo numatyti, todėl ji turėtų būti vertinama kaip nesąžininga ieškovų atžvilgiu. Laidavimo sutartis turi būti pripažinta negaliojančia, nes ieškovai iš esmės suklydo dėl Laidavimo sutartyje numatyto laidavimo termino.

Atsakovas pateikė teismui atsiliepimą į ieškinį, kuriame prašo ieškinį atmesti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas.Nurodo, kad keitėsi kredito gavėjo vykdyto ir Banko finansuojamo projekto struktūra ir apimtys, todėl 2008-06-05 Kreditavimo sutarties Nr. K-2500-2008-217 sąlygos buvo iš dalies pakeistos 2010-03-05 Susitarimu Nr. K-2500-2008-217/1. Viena iš minėtame susitarime nustatytų kreditavimo sutarties sąlygų – ieškovų G. M. (UAB „Foritas“ direktorius ir akcininkas) bei R. M. (UAB „Foritas“ akcininkė) laidavimas 2 000 000 Lt prievolės daliai. Laidavimo sutarties 3.1 p. nustatyta, kad ieškovų kaip laiduotojų atsakomybė pagal laidavimo sutartį išlieka nepriklausomai nuo to, kad be jų sutikimo iš esmės pasikeičia skolininko prievolės pagal kreditavimo sutartį ir dėl to be laiduotojų sutikimo padidėja laiduotojų atsakomybė ar atsiranda kitos nepalankios laiduotojui pasekmės. 2010-11-10 Susitarime Nr. K-2500-2008-217/2 ieškovai savo parašais patvirtino, kad jų laidavimai galioja ir pagal pakeistas kreditavimo sutarties sąlygas. Kredito gavėjui tinkamai nevykdant kreditavimo sutarties sąlygų Bankas ir kredito gavėjas 2011-12-23 Susitarime Nr. K-2500-2008-217/3 konstatavo, kad kreditavimo sutarties sąlygas keičiančio susitarimo pasirašymo dienai pagal kreditavimo sutartį yra susidaręs 121 349,42 Lt priskaičiuotų ir nesumokėtų palūkanų ir 4 772,70 Lt priskaičiuotų ir nesumokėtų delspinigių įsiskolinimas. Atsakovo vertinimu, ieškovai pareikštame ieškinyje neįrodo nė vieno iš ieškinyje nurodytų ir įstatyme įtvirtintų sandorio negaliojimo pagrindų laidavimo sutarčiai pripažinti negaliojančia, taip pat neįrodo kad būtų pagrindas juos kokiu nors būdu atleisti nuo civilinės atsakomybės. Nagrinėjamu atveju sudarydami laidavimo sutartį Ieškovai sudarė įprastą sandorį, kuris įprastai sudaromas užtikrinant finansinių prievolių įvykdymą finansavimo veikloje. Todėl Bankui nėra suprantama, kaip kasdienėje verslo aplinkoje įprasto sandorio sudarymas gali prieštarauti viešajai tvarkai ir gerai moralei. Ieškinyje deklaratyviai dėstomi teiginiai dėl Banko neva taikyto ekonominio spaudimo ir tik po Banko ieškinio dėl skolos priteisimo pateikimo išreikštas nesutikimas su laidavimo sutartimi neįrodo, kad Bankas Ieškovių atžvilgiu atliko kokius nors neleistino pobūdžio veiksmus, kurie galėtų būti kvalifikuojami kaip ekonominis spaudimas. Ieškovai, įsipareigodami atsakyti kreditoriui, jeigu kredito gavėjas UAB „Foritas“ neįvykdys visos ar dalies savo prievolių pagal kreditavimo sutartį, suprato laidavimo sutarties turinį bei pasekmes ir sutiko laiduoti už UAB „Foritas“ prievoles pagal kreditavimo sutartį. Ieškovai nepateikė jokių įrodymų, kad Bankas jų atžvilgiu atliko kokius nors neteisėtus veiksmus, privertusius juos sudaryti su Banku laidavimo sutartį, todėl atmestini ieškinio argumentai dėl laidavimo pripažinimo negaliojančia kaip sudaryta dėl ekonominio spaudimo. Tai, kad kredito gavėjas UAB „Foritas“ pagal savo teisinę formą yra ribotos atsakomybės juridinis asmuo, nereiškia kad kredito gavėjo kreditoriui prisiimamų prievolių įvykdymą draudžiama užtikrinti Ieškovų, kurie buvo UAB „Foritas“ akcininkais, o G. M. ir direktoriumi, laidavimu. Būdami laiduotojais Ieškovai nepagrįstai save tapatina su Banko klientu (juo yra kredito gavėjas), todėl nėra jokio pagrindo sutikti su Ieškovų teiginiais, kad Bankas kokiu nors būdu galėtų būti pažeidęs Ieškovų minimą Finansų įstaigų įstatymo 31 str. 3 d. 2 p. Nėra jokio pagrindo sutikti su Ieškovų teiginiais, kad jie laidavimo sutartį sudarė ar galėjo sudaryti suklydę dėl laidavimo sutartyje nustatyto laidavimo termino. Laidavimo sutarties 4.2 p. nuostata yra visiškai aiški ir suprantama, nereikalaujanti specialių žinių turėjimo, todėl privalo būti taikoma ir jos privalu laikytis. Ieškovų reikalavimas juos atleisti nuo civilinės atsakomybės tai motyvuojant jų turtinės padėties sudarant laidavimo sutartį nevertinimu yra visiškai nepagrįstas ir prieštarauja šiuo klausimu suformuotai teismų praktikai. Laiduotojo finansinės padėties vertinimas / nevertinimas prieš sudarant laidavimo sutartį nedaro jokios įtakos nei laidavimo sutarties galiojimui, nei laiduotojo atsakomybei ir nesudaro pagrindo jos mažinti.Atsakovas triplike papildomai nurodo, kad ieškovų nepritarimas Banko ir kitų kredito įstaigų praktikai sudaryti laidavimo sutartis su juridinio asmens akcininkais ir vadovais, kai pastarieji laiduoja už juridinio asmens prievoles, ir subjektyvus įsitikinimas, kad tai prieštarauja teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principams, jokios įtakos Ieškovų laidavimo sutarties galiojimui neturi. Ieškovai Finansų įstaigų įstatymo 2 str. 8 d. prasme nėra ir negali būti laikomi Banko klientais, todėl šio įstatymo nuostatos Ieškovų laidavimui nėra taikomos. Ieškovai nepagrįstai teigia, kad laiduotojų turtinė padėtis yra svarbi laidavimo sutarties sudarymo metu ir jos įvertinimas prieš sudarant laidavimo sutartį yra būtinas. Kasdienėje verslo aplinkoje įprasto sandorio sudarymas negali prieštarauti viešajai tvarkai ir gerai moralei. Jeigu Banko siūlomos sąlygos Ieškovams netiko, Ieškovai turėjo visas galimybes kreiptis į kitas kredito įstaigas ir iš jų gauti finansavimą UAB „Foritas“. Kadangi buvo pasirinktas atsakovas ir Ieškovai sudarė Laidavimo sutartį, akivaizdu, kad Ieškovams atsakovo pasiūlytos sąlygos tiko. Ieškovai nebuvo ekonomiškai priklausomi nuo Banko ir Bankas niekaip negalėjo Ieškovams daryti ekonominio spaudimo, sudarant Laidavimo sutartį, todėl Ieškovų argumentai apie tariamą Banko taikytą ekonominį spaudimą sudarant Laidavimo sutartį atmestini kaip visiškai nepagrįsti. Aplinkybė, kad kredito gavėjas UAB „Foritas“ yra ribotos atsakomybės juridinis asmuo, nedraudžia susitarti jo prisiimtų prievolių įvykdymą užtikrinti akcininkų laidavimu. Banko su Atsakovais sudarytos Laidavimo sutarties 4.2 p. nuostatai esant identiškai kitose Banko su laiduotojais sudaromose laidavimo sutartyse, teismų pateiktais išaiškinimais dėl šios nuostatos suprantamumo būtina vadovautis ir nagrinėjamoje byloje, kadangi teismų pateiktuose išaiškinimuose būtent ir atskleista 4.2 p. nuostatos prasmė, kaip ją turėtų suprasti normaliai atidus ir protingas asmuo. Laidavimo sutartyje (4.2 p.) aiškiai ir nedviprasmiškai įtvirtinta, kad Ieškovų sudaryta laidavimo sutartis, taigi ir Ieškovų laidavimas, galioja nuo laidavimo sutarties pasirašymo momento iki visiško skolininko (UAB „Foritas“) prievolių įvykdymo. Ieškovų nuorodos į CK 6.88 ar 6.89 str. nustatytus laidavimo terminus nagrinėjamo ginčo kontekste yra neaktualios. Ieškovai nei su ieškiniu, nei su dubliku nepateikė jokių įrodymų, kad UAB „Foritas“ turto vertė bankroto bylos iškėlimo metu siekė 10 mln. ir kad už tokią ar panašią kainą įkeistą turtą buvo galimybė realizuoti.Pagal prijungtą bylą ieškovas AB DNB bankas ieškiniu prašo priteisti solidariai iš atsakovų R. M. ir G. M. atsakovo naudai 562 876,40 EUR skolos, taip pat 5 proc. metinių palūkanų nuo priteisto sumos, už laikotarpį nuo civilinės bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei visas atsakovo bylinėjimosi išlaidas.Ieškovas AB DNB bankas 2016-08-02 pareiškimu atsisakė dalies reikalavimo – 8 075,31 EUR, ir prašė priteisti iš atsakovų R. M. bei G. M. 554 801,09 EUR skolos, 5 proc. metinių palūkanų nuo 562 876,40 EUR sumos už laikotarpį nuo civilinės bylos iškėlimo teisme iki 2016-07-25, 5 proc. metinių palūkanų nuo 554 801,09 EUR sumos už laikotarpį nuo 2016-07-25 iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei visas patirtas bylinėjimosi išlaidas. Ieškovas pareiškė prašymą sugrąžinti žyminio mokesčio permoką – 1 860,88 EUR (t. 3, b. l. 46-47).Ieškovas AB DNB bankas 2017-09-12 pareiškimu atsisakė dar dalies reikalavimo – 664,43 EUR, ir prašė priteisti iš atsakovų R. M. bei G. M. 554 136,66 EUR skolos, 5 proc. metinių palūkanų nuo 562 876,40 EUR sumos už laikotarpį nuo civilinės bylos iškėlimo teisme iki 2016-07-25, 5 proc. metinių palūkanų nuo 554 801,09 EUR sumos už laikotarpį nuo 2016-07-25 iki 2017-08-09, 5 proc. metinių palūkanų nuo 554 136,66 EUR sumos už laikotarpį nuo 2017-08-09 iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei visas patirtas bylinėjimosi išlaidas. Ieškovas pareiškė prašymą sugrąžinti žyminio mokesčio permoką – 1 904,88 EUR (t. 3, b. l. 69-70).Nurodo kad trečiasis asmuo kreditavimo sutartimi prisiimtus įsipareigojimus vykdė netinkamai, nesilaikė nustatytų tarpinių kredito grąžinimo terminų, nemokėjo palūkanų ir delspinigių. Vilniaus apygardos teismas 2012-09-17 nutartimi trečiajam asmeniui iškėlė bankroto bylą. Nutartis įsiteisėjo 2013-01-10. Ieškinio pateikimo dieną, t.y. 2016-01-27, trečiojo asmens bei laiduotojų (ieškovų) skola atsakovui pagal kreditavimo sutartį sudaro 471 161,62 EUR negrąžinto kredito, 87 339,59 EUR nesumokėtų palūkanų ir 4 375,19 EUR nesumokėtų delspinigių, iš viso 562 876,40 EUR. Trečiojo asmens bankroto byloje buvo patvirtintas atsakovo 5 793 499,62 Lt dydžio kreditorinis reikalavimas, kuris buvo sumažintas realizavus trečiojo asmens turtą. Pagal Laidavimo sutarties 2.1.1. p. ieškovai kaip laiduotojai įsipareigojo atsakyti 2 000 000 Lt suma. Atsižvelgus į tai, kad pagrindinio skolininko BUAB „Foritas“ skola atsakovui yra mažesnė nei laiduotojų atsakomybės riba, atsakovas prašo priteisti iš ieškovų solidariai visą skolos sumą.Ieškovas AB DNB bankas dubliku prašo atnaujinti ieškinio senaties terminus ir papildomai nurodo, kad atsakovai R. ir G. M. netinkamai aiškina 2010-03-05 Laidavimo sutarties 4.2. p. nuostatą ir nepagrįstai teigia, kad jų laidavimas neva baigėsi iki ieškinio jiems pareiškimo. Iš laidavimo sutarties matyti, kad atsakovų laidavimas ir jo galiojimas yra apibrėžtas skolininko UAB „Foritas“ prievolių pagal Kreditavimo sutartį tinkamu įvykdymu. Bankroto bylos iškėlimas nereiškia trečiojo asmens prievolių ieškovui pasibaigimo. Nepagrįstai teigiama, kad reikšdamas ieškinį atsakovams ieškovas tinkamai nepagrindė ieškinio reikalavimo sumos. Savo reikalavimams pagrįsti ieškovas pateikė rašytinius įrodymus. Kadangi skola yra patvirtinta trečiojo asmens bankroto byloje, ieškovas neturi papildomai teikti skolos skaičiavimų ir įrodinėti skolos dydžio. Nėra pagrindo teigti, kad ieškovas praleido ieškinio senaties terminus reikalauti palūkanų ir delspinigių, nes palūkanos apskaičiuotos ne daugiau kaip už 5 metus, o delspinigiai – ne daugiau kaip už šešis mėnesius. Trečiajam asmeniui priklausiusio ieškovo naudai įkeisto turto pardavimas, vykdytas trečiojo asmens bankroto byloje pagal Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo reikalavimus, nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas ir neįtakoja atsakovo ieškinio reikalavimų pagrįstumo.Atsakovai atsiliepimu į ieškovo ieškinį prašė ieškovo reikalavimams dėl palūkanų ir delspinigių priteisimo taikyti ieškinio senatį ir šioje dalyje ieškinį atmesti; kitoje dalyje atmesti ieškinį kaip nepagrįstą.Paaiškina, kad atsakovų laidavimas pasibaigė CK 6.89 str. 1 d. numatytu pagrindu (baigėsi laidavimo terminas) dar iki ieškovo ieškinio pareiškimo. Laidavimo sutarties 4.2 p. nuostata vertintina kaip nustatanti neterminuotą laidavimą, kadangi laidavimo pasibaigimo terminas Laidavimo sutarties 4.2. punkte nėra aiškiai apibrėžtas laike ir konkrečiai nenurodytas. Laidavimo sutartį parengė ieškovas, todėl visos abejonės dėl Laidavimo sutarties 4.2 punkto prasmės ir reikšmės, jeigu tokia kiltų, turi būti aiškinamos atsakovų naudai. Ieškovas tinkamai nepagrindė ieškinio reikalavimo sumos, nepateikė detalių paskaičiavimų apie tai, kaip susidarė pagrindinė skolos suma, palūkanos ir delspinigiai, ir ar šios sumos yra paskaičiuotos teisingai ir pagrįstai. Ieškovas praleido ieškinio senaties terminus reikalavimams dėl delspinigių ir palūkanų. Palūkanų ir delspinigių skaičiavimas sustojo 2012-09-17 ir prasidėjo 6 mėnesių ieškinio senaties terminas. Ieškovas buvo neatidus ir nerūpestingas, nes nesiėmė veiksmų, kad BUAB „Foritas“ turtas būtų parduotas už jo vertei adekvačią kainą. Ieškovas ieškinyje nenurodė, ar yra kitų laiduotojų ar kitų pagrindinės prievolės užtikrinimo priemonių, kurios dar nebuvo panaudotos, taip pat nepateikė duomenų apie šiuo metu BUAB „Foritas“ priklausantį turtą, o tai galėtų esmingai pakeisti ieškovo reikalavimų atsakovams dydį ir apimtis. Būtina atsižvelgi į aplinkybes dėl kurių susidarė tokia situacija, kad pagrindinis skolininkas BUAB „Foritas“ bankrutavo ir galimai neužtenka jo turto atsakovo reikalavimui patenkinti.Atsakovai triplike papildomai nurodo, kad ieškovo palūkanos ir delspinigiai yra paskaičiuoti neteisingai ir nepagrįstai. Ieškovas palūkanas ir delspinigius nepagrįstai paskaičiavo ne iki 2012-09-17 (bankroto bylos iškėlimas), kaip tai numato Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo 10 str. 7 d. 3 p., o iki 2013-01-10. Ieškovas delspinigius skaičiavo už laikotarpį nuo 2011-11-30 iki 2013-01-10, t.y. daugiau nei už 13 mėnesių. Ieškovas nepateikia jokių argumentų, kurie patvirtintų, kad senaties terminas praleistas dėl svarbių priežasčių. Atsakovas nepagrįstai remiasi Lietuvos apeliacinio teismo 2012-01-10 nutartimi priimta civilinėje byloje Nr. 2A-106/2012, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014-02-28 nutartimi priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-56/2014. Bankų veiklos praktika, kai už juridinio asmens kreditą verčiami laiduoti juridinio asmens savininkai, prieš tai tinkamai neįvertinus jų finansinės padėties ir neįsitikinus galimybėmis ateityje įvykdyti tokius įsipareigojimus, visuomenės ir valdžios institucijų yra vertinama neigiamai, kaip socialiai žalinga. Turi būti atsižvelgiama ir į tai, kad Kauno apylinkės teisme nagrinėjama baudžiamoji byla dėl UAB „Foritas“ nusikalstamo bankroto, apgaulingos apskaitos tvarkymo ir dokumento klastojimo.Teismo posėdžio metu, byloje dalyvaujantys asmenys laikėsi procesiniuose dokumentuose išreikštos pozicijos.

Ieškovų R. M. ir G. M. ieškinys netenkinamas.

Motyvuojamoji dalis

Ieškovo AB DNB banko ieškinys tenkinamas visiškai.

Pagal bendrąją įrodinėjimo taisyklę kiekviena šalis turi įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi savo reikalavimams bei atsikirtimams pagrįsti, išskyrus aplinkybes, kurių nereikia įrodinėti (CPK 12, 178 straipsniai). Šaliai neįvykdžius įrodinėjimo pareigos, teismas gali pripažinti neįrodytomis aplinkybes, kuriomis ji remiasi. CPK 185 straipsnyje nustatyta, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais; jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, išskyrus CPK nustatytas išimtis. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra konstatavęs, kad teismas, įvertindamas įrodymus, turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Labai svarbu, kad faktiniai duomenys (informacija) būtų patikimi. Įrodymų patikimumą patvirtina faktinių duomenų (informacijos), gautų iš keleto įrodinėjimo priemonių, tapatumas. Sprendžiant vieno ar kito įrodymo patikimumo klausimą, labai svarbu išsiaiškinti, ar nėra prieštaravimų tarp faktinių duomenų, gautų iš tos pačios rūšies ar skirtingų įrodinėjimo priemonių. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas. Civiliniame procese išvadai apie fakto buvimą padaryti įrodymų pakanka, jeigu byloje esantys įrodymai leidžia labiau tikėti, kad tas faktas buvo, negu kad jo nebuvo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-98/2008; 2008 m. rugsėjo 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-409/2008; 2009 m. liepos 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-335/2009; 2009 m. gruodžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-588/2009; 2010 m. liepos 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-316/2010 ir kt.).

Nustatyta, kad AB DNB bankas (toliau – Bankas) ir UAB „Foritas“ (toliau – Skolininkas) 2008-06-05 sudarė kreditavimo sutartį Nr. K-2500-2008-217 ir vėlesnius jos 2010-03-05, 2010-11-10 ir 2011-11-23 pakeitimus (toliau – Kreditavimo sutartis), kurios pagrindu nuo 2010-03-05 pakeitimo sudarymo dienos Bankas suteikė Skolininkui 5 697 000 Lt kreditą, kurį Skolininkas įsipareigojo grąžinti iki 2018-05-01 (t. 1, b. l. 7-36). Prievolių pagal Kreditavimo sutartį užtikrinimui Bankas ir R. M. bei G. M. (toliau – Laiduotojai) sudarė 2010-03-05 laidavimo sutartį Nr. 2531 (toliau – Laidavimo sutartis), kuria Laiduotojai įsipareigojo atsakyti Bankui solidariai ta pačia apimtimi kaip ir Skolininkas už jo prievoles 2 000 000 Lt suma visu savo turtu, jeigu Skolininkas neįvykdys 2 000 000 Lt dydžio dalies arba įvykdys netinkamai prievoles Bankui pagal Kreditavimo sutartį (t. 1, b. l. 37-38). Laiduotojai savo turėtas UAB „Foritas“ akcijas pardavė UAB „Banga plius. Vilniaus apygardos teismas 2012-09-17 nutartimi UAB „Foritas“ iškėlė bankroto bylą (t. 1, b. l. 39-44). UAB „Foritas“ bankroto byloje buvo patvirtintas Banko 5 793 499,62 Lt dydžio kreditorinis reikalavimas (t. 1, b. l. 47-50). Banko kreditorinis reikalavimas UAB „Foritas“ bankroto byloje buvo sumažintas iki 1 943 499,62 Lt, realizavus bankrutavusios įmonės turtą (t. 1, b. l. 52-53).

Laiduotojams nevykdant prievolių pagal Laidavimo sutartį, Bankas 2016-01-27 kreipėsi su ieškiniu į Kauno apygardos teismą dėl skolos priteisimo (t. 1, b. l. 3-6, 54).

Laiduotojai 2016-04-12 pareiškė ieškinį Bankui dėl laidavimo sutarties pripažinimo niekine ir negaliojančia bei atleidimo nuo civilinės atsakomybės (t. 2, b. l. 1-15).

Pagal Banko pateiktą 2016-01-22 pažymą, Laiduotojai pagal Laidavimo sutartį yra skolingi: 471 161,62 EUR negrąžinto kredito, 87 339,59 EUR nesumokėtų palūkanų ir 4 375,19 EUR nesumokėtų delspinigių (t. 2, b. l. 102). Bylos nagrinėjimo iš esmės metu Banko atstovas patikslino, kad po dalies ieškinio reikalavimų atsisakymo Laiduotojai yra skolingi 462 421,88 EUR negrąžinto kredito, 87 339,59 EUR nesumokėtų palūkanų ir 4 375,19 EUR nesumokėtų delspinigių (t. 3, b. l. 79).Laiduotojai Laidavimo sutartį ginčija sekančiais CK 1.80 straipsnio 1 dalies, 1.81 straipsnio 1 dalies, 1.90 straipsnio 1 dalies ir 1.91 straipsnio 1 dalies pagrindais.

Dėl sandorio negaliojimo CK 1.80 straipsnio 1 dalies pagrindu

CK 1.80 straipsnio 1 dalis nustato, kad imperatyvioms įstatymo normoms prieštaraujantis sandoris yra niekinis ir negalioja. Tam, kad pripažinti sandorius negaliojančiais šiuo pagrindu, būtina nustatyti konkrečią imperatyvią įstatymo normą, kuriai sandoris prieštarauja. Ieškovai G. ir R. M. ieškinyje nurodė, kad Laidavimo sutartis prieštarauja CK 1.5 straipsnio 1-2 dalims, 2.50 straipsnio 4 daliai, Akcinių bendrovių įstatymo 2 straipsnio 2 daliai ir Finansų įstaigų įstatymo 31 straipsnio 3 dalies 2-3 punktams. Ieškovai, apsiriboję paminėtų teisės normų citavimu, nenurodė, kokiai imperatyviai įstatymo normai ir kokiu būdu prieštarauja ginčijamas sandoris. Nei vienoje iš nurodytų, kaip pažeistų imperatyvių teisės normų, nėra draudimo ribotos atsakomybės juridinio asmens prievolių vykdymą užtikrinti jos akcininkų ir vadovų laidavimu. Laidavimo sutartimi atitinkamas prievoles ieškovai prisiėmė labai aiškiu tikslu – siekė, kad UAB „Foritas“, kurio akcininkais buvo ieškovai, o G. M. ir vadovu, būtų suteiktas beveik šešių milijonų litų dydžio kreditas Todėl vertinti, kad Bankas šiame civiliniame teisiniame santykyje elgėsi nepagrįstai ir nesąžiningai, nėra jokio pagrindo.

Dėl sandorio negaliojimo CK 1.81 straipsnio 1 dalies pagrindu

CK 1.81 straipsnio 1 dalis nustato, kad viešajai tvarkai ir gerai moralei prieštaraujantis sandoris yra niekinis ir negalioja. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad nagrinėjant civilines bylas dėl sutarčių pripažinimo negaliojančiomis pagal CK 1.81 straipsnį, labai svarbią reikšmę turi sutarties šalių ketinimai. Remiantis CK 1.81 straipsniu, turi būti įrodyta, kad pagrindinis ir vienintelis sutarties šalių ketinimas buvo nukreiptas į tikslo, priešingo viešajai tvarkai ar gerai moralei, pasiekimą. Tokius šalių ketinimus, jeigu jie nėra akivaizdūs, privalo įrodyti sutartį ginčijantis asmuo (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. gruodžio 16 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Vilniaus miesto savivaldybė v. UAB „Dekoras“, bylos Nr. 3K-3-554/2014). Ieškovai, ginčydami Laidavimo sutartį CK 1.81 straipsnio 1 dalies pagrindu, nurodė, kad Bankas Laiduotojams užkrovė neproporcingą finansinę naštą, laidavimas buvo ekonomiškai nepagrįstas ir nepamatuotas, sukeliantis ieškovams sunkias pasekmes, socialiai neatsakingas ir žalingas reiškinys. Teismo vertinimu, sutikti su tokia deklaratyviai išreikšta ieškovų pozicija nėra pagrindo, nes ieškovai, sudarydami Laidavimo sutartį, siekė konkretaus tikslo – gauti didelės apimties kreditavimą tiesiogiai susijusiai įmonei, o Bankas siekė viena iš įprastų ir įstatyme numatytų prievolių įvykdymo užtikrinimo priemonių užtikrinti kredito gavėjo prievolių įvykdymą. Civilinio kodekso 1.2 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas vienas iš svarbiausių civiliniuose santykiuose galiojančių principų – sutarties laisvės principas, suteikiantis teisę civilinių teisinių santykių subjektams laisvai spręsti, sudaryti jiems konkrečią sutartį ar jos nesudaryti, taip pat pasirinkti, su kuo tą sutartį sudaryti, be to, savarankiškai spręsti dėl sutarties turinio bei formos, suteikė ir ieškovams teisę apsispręsti dėl Laidavimo sutarties sudarymo, įvertinant visą galimą riziką. Ieškovų amžius, išsilavinimas, darbinė bei verslo vykdymo patirtis užtikrino jiems galimybę laisvai, apdairiai ir atidžiai įvertinti siekiamos naudos bei prisiimamų įsipareigojimų santykį. Todėl spręsti, kad ginčijama Laidavimo sutartis prieštarauja viešajai tvarkai ir gerai moralei, nėra pagrindo.

Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad suklydimu laikomas neteisingas sudaromo sandorio suvokimas, kai neteisingai suvokiamas sandorio turinys arba neteisingai išreiškiama valia sudaryti sandorį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. spalio 27 d. nutartis civilinėje byloje J. G. v. S. M., bylos Nr. 3K-3-504/2008).Tam, kad sandoris būtų pripažintas negaliojančiu CK 1.90 straipsnio pagrindu, šalies suklydimas sudarant sandorį turi būti esminis. Vertinant, ar suklydimas gali būti kvalifikuojamas kaip esminis, būtina atsižvelgti į tai, dėl ko buvo suklysta, nes ne bet koks suklydimas yra pagrindas sandorį pripažinti negaliojančiu. Suklydimas laikomas esminiu, jeigu suklystama dėl sandorio esmės, kitos sandorio šalies, sandorio dalyko, jo kokybės, esminių sandorio sąlygų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2000 m. spalio 9 d. nutartis civilinėje byloje L. L. v. V. L., D. B. L., I. B., bylos Nr. 3K-3-974/2000; 2005 m. spalio 19 d. nutartis civilinėje byloje AB „Lietuvos dujos“ v. AB „Kauno energija“, bylos Nr. 3K-7-378/2005; 2009 m. lapkričio 27 d. nutartis civilinėje byloje J. S. v. S. K. ir kt., bylos Nr. 3K-3-531/2009). Pareiga įrodyti, kad suklysta ir kad suklydimas buvo esminis, tenka šaliai, kuri prašo dėl suklydimo sudarytą sandorį pripažinti negaliojančiu (CPK 12, 178 straipsniai). Ieškovai nurodo, kad jie suklydo dėl esminės sandorio sąlygos – Laidavimo termino. Esą Bankas ieškovų neinformavo apie neribotą Laidavimo sutarties terminą, o CK 6.88 -6.89 straipsnių nuostatose įtvirtinti visiškai kitokie laidavimo pasibaigimo terminai, todėl ieškovai tokios Laidavimo sutarties 4.2 p. sąlygos prasmės nesitikėjo ir negalėjo numatyti. Esą ši sąlyga yra nesąžininga ieškovų atžvilgiu. Teismas nustatė, kad Laidavimo sutarties 4.2 p. Laiduotojai ir Bankas susitarė, kad sutartis įsigalioja nuo jos pasirašymo momento ir galioja iki visiško skolininko UAB „Foritas“ prievolių įvykdymo (Laidavimo sutarties 4.1 p. ieškovai patvirtino, kad jie yra susipažinę su Kreditavimo sutartimi). Teismo vertinimu, nėra jokio pagrindo spręsti, kad ieškovai Laidavimo sutartį pasirašė jos neskaitę, priešingai – ant kiekvieno šio sutarties lapo yra ją pasirašiusių asmenų parašai. Vertinant, ar buvo suklysta, taikytinas protingumo kriterijus, t. y. šalies, teigiančios, kad ji suklydo, elgesys vertinamas, atsižvelgiant į apdairaus, atidaus žmogaus elgesį tokioms pačiomis aplinkybėmis. Protingumo principas reiškia, kad, esant sutarties laisvei ir asmenų lygiateisiškumui, kiekvienas asmuo privalo pats rūpintis savo teisėmis ir pareigomis. Prieš atlikdamas bet kokį veiksmą, asmuo turi apsvarstyti galimus tokio veiksmo teisinius padarinius. Teisių ir pareigų klaidingas įsivaizdavimas negali būti pripažintas suklydimu, jeigu jis įvyko dėl sandorio šalies neapdairumo, neatidumo ar nerūpestingumo. Laidavimo sutarties 4.2 p. sąlyga yra išreikšta lakoniškai, aiškiai ir nedviprasmiškai, todėl protingo, apdairaus ir atidaus žmogaus elgesį tokiomis pačiomis aplinkybėmis atitinkantiems asmenims, ji negalėjo būti suprantama kitaip, nes prisiimamų prievolių apimties suvokimui jokių išskirtinių žinių ar išaiškinimų nereikėjo. Todėl nėra pagrindo sutikti su ieškovų pozicija, kad Bankas jų neinformavo apie neribotą Laidavimo terminą, o ieškovai Laidavimo sutartį pasirašė, suklydę dėl jos 4.2 p. numatyto Laidavimo termino.

Dėl sandorio negaliojimo CK 1.91 straipsnio 1 dalies pagrindu

Dėl apgaulės ar ekonominio spaudimo sudarytas sandoris gali būti teismo tvarka pripažintas negaliojančiu pagal nukentėjusiojo ieškinį (CK 1.91 str.). Teismų praktikoje pripažįstama, kad sandorį galima pripažinti negaliojančiu kaip sudarytą dėl ekonominio spaudimo tik esant tokių sąlygų visumai: 1) kitas asmuo reikalavo sudaryti sutartį; 2) grasino ekonominiais padariniais, kurių atsiradimas priklausė nuo jo nesąžiningų veiksmų; 3) sandoris sudarytas akivaizdžiai nenaudingomis jį sudariusiam asmeniui sąlygomis; 4) nesant ekonominio spaudimo, sandoris nebūtų sudarytas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gegužės 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. K. v. Danijos AB Danske Bank A/S, bylos Nr. 3K-3-258/2011). Pagal CK 1.91 straipsnio 4 dalį nustatydamas, buvo ar ne realaus grasinimo faktas, teismas turi atsižvelgti į šalies, kuriai buvo grasinta, amžių, finansinę būklę, lytį, veiksmų pobūdį ir kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes. Kiekvienoje konkrečioje byloje aptariamu pagrindu ginčijamo sandorio vertinimas priklauso nuo individualių byloje nustatytų jo sudarymo aplinkybių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. birželio 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje IĮ G. Z. IĮ v. UAB ,,Statela“, bylos Nr. 3K-3-281/2011). Ieškovai nei vienos iš nurodytų sąlygų egzistavimo nenurodė ir neįrodė, jie ginčijamo sandorio negaliojimą aptariamu pagrindu grindė tuo, kad UAB „Foritas“, siekdamas vykdyti ir plėtoti verslą, buvo priverstas ieškoti finansavimo, tame tarpe prašyti Banko suteikti kreditą pagal Kredito sutartį, ir Bankas sutiko kreditą suteikti tik jo paties nustatytomis sąlygomis, viena jų – Laidavimo sutarties sudarymas. Teismo vertinimu, nurodytas faktinis pagrindas jokiu būdu nepagrindžia ieškovų pozicijos, kad Laidavimo sutartis buvo sudaryta dėl Banko ekonominio spaudimo. Kaip jau teismas nurodė ankstesniuose šio sprendimo punktuose, ieškovai turėjo visiškai visas sąlygas įvertinti prisiimamus įsipareigojimus ir spręsti, ar santykyje su siekiama gauti nauda, tokia rizika yra priimtina. Vertinimas, kad ekonominis spaudimas pasireiškė tuo, jog Bankas nesutiko be prievolių įvykdymo užtikrinimo priemonių suteikti kreditą pagal Kredito sutartį, neatitiktų protingumo ir sąžiningumo principų.

Teismas sutinka su atsakovo atsikirtimu, kad ieškovai raštu patvirtino savo laidavimo galiojimą, pasirašydami 2010-11-10 Susitarimą Nr. K-2500-2008-217/2 (t. 1, b. l. 25-28), todėl neteko teisės ginčyti Laidavimo sutartį (CK 1.79 str.1 d.).

Nėra pagrindo tenkinti ieškovų reikalavimą atleisti juos nuo civilinės atsakomybės tuo pagrindu, kad atsakovas, neįvertinęs ieškovų turtinės padėties bei sudarydamas juridinio asmens atsakomybės ribas pažeidžiančią Laidavimo sutartį, prisiėmė visą riziką dėl tokios sutarties įvykdymo. Vadovaujantis kasacinio teismo praktika, asmenys, laiduojantys už finansų įstaigos klientą, nėra finansinių paslaugų gavėjai, taigi nėra finansų įstaigos klientai, todėl jiems netaikytinos Finansų įstaigų įstatymo 31 straipsnio nuostatos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. gegužės 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr.3K-3-301/2014). Ieškovai neįrodė, kad Bankas turėjo pareigą vertinti Laiduotojų finansinę padėtį prieš Laidavimo sutarties sudarymą. Tokios pareigos buvimą paneigia iš Lietuvos banko 2017-05-19 raštu Nr. S2017/(21.34-2101)-12-2495 pateikta išvada (t. 4, b. l. 63-64). Toje pačioje nutartyje kasacinis teismas pasisakė, kad Pagrindiniam skolininkui neįvykdžius prievolės, ją dar gali įvykdyti laiduotojai, todėl nėra pagrindo konstatuoti, kad ji liko neįvykdyta ir kreditorius patyrė nuostolių. Kadangi prievolės vykdymas dar nepabaigtas, nėra pagrindo konstatuoti nuostolių atsiradimą ir jų padidėjimą dėl ieškovo kaltės bei taikyti CK 6.253 straipsnio 5 dalį bei 6.259 straipsnį, reglamentuojančius civilinės atsakomybės mažinimą ir atleidimą nuo jos. Tokios nuostatos laikosi kasacinis teismas, ne kartą tai nurodęs priimtose nutartyse (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. sausio 22 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje BUAB „Alrosta“ v. UAB „Immobilitas“, bylos Nr. 3K-3-19/2009; 2011 m. gegužės 23 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje AB „Swedbank“ v. T. V. ir kt., bylos Nr. 3K-3-227/2011; kt.).

Tokiu būdu, atsižvelgdamas į visas išdėstytas aplinkybes, teismas vertina, kad ieškovai G. M. ir R. M. neįrodė aplinkybių, kuriomis grindė savo reikalavimus, todėl jų ieškinys netenkinamas (CPK 178 str.).

Kai prievolė neįvykdyta, skolininkas ir laiduotojas atsako kreditoriui kaip solidariąją prievolę turintys bendraskoliai, laiduotojas atsako tiek pat kaip skolininkas (už palūkanų sumokėjimą, už nuostolių atlyginimą, už netesybų sumokėjimą), o bendrai laidavę asmenys kreditoriui atsako solidariai, jeigu ko kita nenustato laidavimo sutartis (CK 6.81 str.).

Ieškovas AB DNB bankas atsisakė dalies reikalavimo – 8 739,74 EUR. Civilinio proceso kodekso 42 straipsnio nuostatos suteikia ieškovui teisę atsisakyti nuo ieškinio, ribojant teismo teisę priimti ieškovo atsisakymą tik tuo atveju, jeigu tie veiksmai prieštarauja imperatyvioms įstatymų nuostatoms ar viešam interesui. Teismas ieškovo atsisakymą nuo dalies reikalavimo priima, nes nėra jokio objektyvaus pagrindo manyti, kad šis atsisakymas prieštarauja įstatymui ar pažeidžia kieno nors teises bei įstatymo saugomus interesus. Civilinio proceso kodekso 294 straipsnio nuostatos, kad bylą nutraukus, vėl kreiptis į teismą dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu neleidžiama, ieškovui išaiškintos. Vadovaujantis Civilinio proceso kodekso 293 straipsnio 4 punktu, ieškovui atsisakius ieškinio dalyje dėl 8 739,74 EUR ir teismui šį atsisakymą priėmus, civilinė byla Nr. 2-804-553/2017 dalyje dėl 8 739,74 EUR skolos priteisimo nutraukiama. Ieškovas pareiškė prašymą sugrąžinti žyminio mokesčio permoką – 1 904,88 EUR (t. 3, b. l. 69-70).

Ieškovas palaiko reikalavimą priteisti iš atsakovų R. M. bei G. M. 554 136,66 EUR skolos, 5 proc. metinių palūkanų nuo 562 876,40 EUR sumos už laikotarpį nuo civilinės bylos iškėlimo teisme iki 2016-07-25, 5 proc. metinių palūkanų nuo 554 801,09 EUR sumos už laikotarpį nuo 2016-07-25 iki 2017-08-09, 5 proc. metinių palūkanų nuo 554 136,66 EUR sumos už laikotarpį nuo 2017-08-09 iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei visas patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Reikalaujamą priteisti 554 136,66 EUR skolą sudaro: 462 421,88 EUR negrąžinto kredito, 87 339,59 EUR nesumokėtų palūkanų ir 4 375,19 EUR nesumokėtų delspinigių.

Kaip minėta, UAB „Foritas“ bankroto byloje 2013-04-05 nutartimi buvo patvirtintas Banko 5 793 499,62 Lt dydžio kreditorinis reikalavimas, kuris vėliau sumažintas iki 1 943 499,62 Lt (562 873,40 EUR), realizavus bankrutavusios įmonės turtą. Ši teismo nutartis yra įsiteisėjusi, todėl skolos dydžio papildomai įrodinėti ieškovui pareigos nėra. Banko kreditorinis reikalavimas buvo patvirtintas pagal BUAB „Foritas“ bankroto administratoriaus pateiktus duomenis apie kreditorinio reikalavimo dydį ir pagrindus, t. y. kad UAB „Foritas“ skolą bankui sudaro: 5 476 826,85 Lt (1 586 198,60 EUR) negrąžinto kredito, 301 566,15 Lt (87 339,60 EUR) nesumokėtų palūkanų ir 15 106,62 Lt (4 375,18 EUR) nesumokėtų delspinigių (t. 1, b. l. 45-50). Iš Skolos grafiko pagal Kreditavimo sutartį matyti, kad palūkanos buvo skaičiuojamos iki 2013-01-10, t. y. iki nutarties iškelti UAB „Foritas“ bankroto bylą įsiteisėjimo, o delspinigiai paskaičiuoti ne daugiau kaip už 180 dienų (t. 1, b. l. 153). Todėl teismas sprendžia, kad atsakovų atsikirtimų argumentai, kad ieškovas netinkamai skaičiavo palūkanas ir delspinigius, kad ieškinio senaties terminas prasidėjo 2012-09-17 (priimta nutartis dėl bankroto bylos iškėlimo UAB „Foritas“) ir kad ieškovas praleido senaties terminus reikalavimams dėl palūkanų ir delspinigių, yra nepagrįsti.

Todėl ieškovo AB DND banko naudai solidariai iš atsakovų G. M. ir R. M. priteisiama 462 421,88 EUR negrąžinto kredito, 87 339,59 EUR nesumokėtų palūkanų ir 4 375,19 EUR nesumokėtų delspinigių (CK 6.81, 6.200, 6.873, 6.874 str.).

Vadovaujantis CK 6.37 straipsnio 2 dalimi, atsakovai privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, todėl ieškovo reikalavimas priteisti 5 procentų dydžio metines palūkanas už 562 876,40 EUR sumą nuo civilinės bylos iškėlimo teisme 2016-01-28 iki 2016-07-25, 5 procentų dydžio metines palūkanas už 554 801,09 EUR sumą nuo 2016-07-25 iki 2017-08-09 bei 5 procentų dydžio metines palūkanas už 554 136,66 EUR sumą nuo 2017-08-09 iki teismo sprendimo visiško įvykdymo tenkinamas (CK 6.210 str.).

Ieškovas AB DNB bankas sumokėjo 24 000 Lt (6 950,88 EUR) žyminio mokesčio (t. 1, b. l. 65) ir patyrė 1 815 EUR atstovavimo išlaidų (t. 1, b. l. 129).

Vadovaujantis CPK 87 straipsnio 1 dalies 1 punktu, ieškovui AB DNB bankui atsisakius dalies reikalavimo, jam grąžinama 1 820,13 EUR žyminio mokesčio permoka (už 562 876,40 EUR reikalavimą ieškovas privalėjo sumokėti 5 196,75 EUR žyminio mokesčio, o už 554 136,66 EUR reikalavimą – 5 130,75 EUR (6 950,88-5 130,75 =1 820,13)).

Šaliai, kurios naudai priimamas sprendimas, jos turėtos bylinėjimosi išlaidos priteisiamos iš kitos šalies (CPK 93 str. 1 d.). Todėl ieškovo AB DNB banko naudai lygiomis dalimis iš atsakovų G. M. ir R. M. priteisiama 5 130,75 EUR žyminio mokesčio.

CPK 98 straipsnis reglamentuoja, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusio nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus bei teikiant konsultacijas. Šio straipsnio 2 dalis numato, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbą ir laiko sąnaudas, yra priteisiamo ne didesnės, kaip nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio. Todėl teismas, atsižvelgdamas į Rekomendacijos dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą maksimalaus dydžio nuostatas bei į tai, kad ieškovo ieškinys patenkintas, sprendžia, kad ieškovo AB DNB banko prašoma atstovavimo išlaidų atlyginimo suma yra pagrįsta ir protinga. Todėl iš atsakovų ieškovo AB DNB banko naudai priteisiama 1 815 EUR atstovavimo išlaidoms atlyginti (CPK 88 straipsnio 1 dalies 6 punktas, 98 straipsnio 1 ir 2 dalys).

Vilniaus apygardos teismas 2016-04-25 nutartimi atidėjo ieškovams G. M. ir R. M. 5 059,25 EUR žyminio mokesčio mokėjimą iki teismo sprendimo priėmimo už ieškinį, kuriuo jie ginčijo Laidavimo sutartį (t. 2, b. l. 140-141). Ieškovų ieškinio netenkinus, iš ieškovų G. M. ir R. M. valstybei priteisiamas 5 059,25 EUR žyminis mokestis (CPK 96 str. 2 d.).

Kauno apygardos teismo 2016-01-28 nutartimi atsakovų R. M. ir G. M. atžvilgiu pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės paliekamos galioti iki teismo sprendimo įvykdymo (t. 1, b. l. 67-69) (CPK 150 str.).

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Ieškovų G. M. ir R. M. ieškinio netenkinti.

Priimti ieškovo AB DND banko atsisakymą nuo ieškinio dalyje dėl 8 739,74 EUR ir civilinę bylą Nr. 2-804-553/2017 dalyje dėl 8 739,74 EUR skolos priteisimo nutraukti.

Ieškovo AB DND banko ieškinį tenkinti ir priteisti ieškovo AB DND banko naudai solidariai iš atsakovų G. M. ir R. M. 462 421,88 EUR negrąžinto kredito, 87 339,59 EUR nesumokėtų palūkanų, 4 375,19 EUR nesumokėtų delspinigių, 5 procentų dydžio metines palūkanas už 562 876,40 EUR sumą nuo civilinės bylos iškėlimo teisme 2016-01-28 iki 2016-07-25, 5 procentų dydžio metines palūkanas už 554 801,09 EUR sumą nuo 2016-07-25 iki 2017-08-09 bei 5 procentų dydžio metines palūkanas už 554 136,66 EUR sumą nuo 2017-08-09 iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Priteisti ieškovo AB DND banko naudai iš atsakovų G. M. ir R. M. lygiomis dalimis 5 130,75 EUR žyminio mokesčio ir 1 815 EUR atstovavimo išlaidų.

Grąžinti ieškovui AB DND bankui 1 820,13 EUR žyminio mokesčio, sumokėto 2013-06-26 mokėjimo pavedimu Nr. APM4038394, permoką.

Sprendimo vykdymą dalyje dėl žyminio mokesčio grąžinimo pavesti valstybinei mokesčių inspekcijai.

Priteisti valstybei iš atsakovų G. M. ir R. M. lygiomis dalimis 5 059,25 EUR žyminio mokesčio.

Kauno apygardos teismo 2016-01-28 nutartimi atsakovų R. M. ir G. M. atžvilgiu pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones palikti galioti iki teismo sprendimo įvykdymo.

Sprendimas per 30 (trisdešimt) dienų nuo sprendimo priėmimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos apeliaciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus apygardos teismą.