Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Evaldo Burzdiko, Laimos Kriaučiūnaitės ir Edvardo Palioko (kolegijos pirmininko ir pranešėjo),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės Viešosios įstaigos Pasaulio lietuvių praktikos ir studijų užsienyje centras apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2023 m. lapkričio 8 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovių Viešosios įstaigos Pasaulio lietuvių kultūros, mokslo ir švietimo centras ir Viešosios įstaigos Pasaulio lietuvių centras patikslintą ieškinį atsakovei Viešajai įstaigai Pasaulio lietuvių praktikos ir studijų užsienyje centras dėl nepagrįsto praturtėjimo ir skolos priteisimo, tretieji asmenys uždaroji akcinė bendrovė „Gintarinė vaistinė“, P. B., V. K., A. B., A. K., J. J., Z. J..

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

19. CPK 320 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Šioje civilinėje byloje absoliučių skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl apeliacinės instancijos teismas pagal apeliacinio skundo teisiškai reikšmingus argumentus tikrina skundžiamo teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą.

20. Apeliacijos dalykas – pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo tenkintas ieškovių ieškinys dėl nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo bei išlaidų, patirtų sumokant už atsakovę (už komunalinius patarnavimus), priteisimo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Dėl byloje nustatytų reikšmingų faktinių aplinkybių ir ginčo esmės

22. Byloje nustatyta, kad Kauno patalpos (t. y. prekybinės paskirties patalpos, esančios (duomenys neskelbtini)) nuosavybės teise priklauso P. B. ir A. B. (2813/5000 dalys (arba 0,5626 dalys)), V. K. ir A. K. (2187/5000 dalys (arba 0,4374 dalys)). Ieškovės1 VšĮ „Pasaulio lietuvių kultūros, mokslo ir švietimo centras“ vardu buvo išrašomos sąskaitos už komunalinių paslaugų bei kitokio pobūdžio paslaugų teikimą Kauno patalpoms: UAB „Ignitis“ (anksčiau – UAB „Lietuvos dujų teikimas“), UAB „Eden Spring Lietuva“, UAB „Kauno vandenys“, UAB „Jungtis“ (anksčiau – UAB „Ekskomisarų biuras“), R. G. IĮ, UAB „Manjana“, UAB „Milara“, UAB „Sakura“, AB „Telia“ (anksčiau – UAB „Omnitel“), AB „ESO“, AB „Telia“ (anksčiau – AB „Teo LT“), UAB „CSC Telecom“ (anksčiau – UAB „Telekomunikacijų grupė“), UAB „Elis Textile Service“, IF P&C Insurance AS, UAB „Kauno švara“. Taip pat ieškovė1 patirdavo išlaidas apmokėdama paslaugas darbuotojų, prižiūrinčių Kauno patalpų ir kiemo švarą. Ieškovės nurodė (dublike), kad jos išlaidas (už Kauno patalpas laikotarpiu nuo 2016 m. rugpjūčio 1 d. iki 2021 m. gegužės mėn.), sumokėtas už atsakovę, sudaro 21 069,03 Eur.

23. Taip pat nustatyta, kad Vilniaus patalpos (t. y. administracinės patalpos (duomenys neskelbtini)) bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso: J. J. ir Z. J. (1/4 dalis), atsakovui P. B. (1/4 dalis), atsakovei A. B. (1/4 dalis), V. K. ir A. K. (1/4 dalis). Ieškovės1 VšĮ „Pasaulio lietuvių kultūros, mokslo ir švietimo centras“ vardu buvo išrašomos sąskaitos už komunalinių paslaugų bei kitokio pobūdžio paslaugų teikimą Vilniaus patalpoms: UAB „Mano būstas“ (anksčiau – UAB „Naujamiesčio būstas“), UAB „Vilniaus vandenys“, UAB „Unipark“ (anksčiau – UAB „Stova“), UAB „Eden Spring Lietuva“, AB „Telia“ (anksčiau – UAB „Omnitel“), AB „ESO“, AB „Telia“ (anksčiau – AB „Teo LT“), UAB „Elis Textile Service“, UAB „Švaros gidas“, UAB „Jungtis“ (anksčiau – UAB „Ekskomisarų biuras“). Ieškovė1 nurodė, kad jos išlaidas (už Vilniaus patalpas laikotarpiu nuo 2016 m. rugpjūčio 1 d. iki 2017 m. gegužės mėn.), sumokėtas už atsakovę, sudaro 2 954,26 Eur: 1) UAB „Mano būstas“ (anksčiau – UAB „Naujamiesčio būstas“) – 205,51 Eur atliekų išvežimas, elektra bendram naudojimui, kt.; 2) UAB „Vilniaus vandenys“ – 67,48 Eur vanduo ir nuotekos; 3) UAB „Unipark“ (anksčiau – UAB „Stova“) – 700 Eur automobilio stovėjimas; 4) UAB „Eden Spring Lietuva“ – 15,44 Eur geriamas vanduo; 5) AB „Telia“ (anksčiau – UAB „Omnitel“) – 59,30 Eur GSM ryšio abonentai; 6) AB „ESO“ – 342,41 Eur už elektros energiją; 7) AB „Telia“ (anksčiau – AB „Teo LT“) – 672,02 Eur internetas, telefonija; 8) UAB „Elis Textile Service“ – 488,19 Eur kilimėliai; 9) UAB „Švaros gidas“ – 24,20 Eur valymo paslaugas; 10) UAB „Jungtis“ (anksčiau – UAB „Ekskomisarų biuras“) – 311,95 Eur apsaugos paslaugos ir 67,76 Eur saugos įrangos remontas (iš viso: 2 954,26 Eur).

24. 2016 m. birželio 29 d. vienam ieškovės1 dalininkų – P. B. įsteigus atsakovę VšĮ Pasaulio lietuvių praktikos ir studijų užsienyje centrą, 2016 m. liepos 31 d. sudarytų Negyvenamųjų patalpų nuomos sutarčių pagrindu, atsakovė išsinuomojo dalį Kauno bei Vilniaus patalpų. P. B. ir A. B. su atsakove VšĮ „Pasaulio lietuvių praktikos ir studijų užsienyje centras“ 2016 m. rugsėjo 20 d. pasirašė pataisymą–papildymą prie 2016 m. liepos 31 d. Negyvenamųjų patalpų nuomos sutarties.

25. Trečiasis asmuo P. B. (atsakovės vadovas) už atsakovę ieškovei1 yra sumokėjęs 7 431,92 Eur (2018 m. – 2 420,26 Eur; 2019 – 3470,88 Eur; 2021 – 1 540,78 Eur) sumą, kurios dalį ieškovė1 įskaitė nuo 2016 m. rugpjūčio mėn. skaičiuojamoms palūkanoms dengti.

27. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad yra visos sąlygos nepagrįsto praturtėjimo instituto taikymui, todėl ieškovių 13 312,84 Eur ir 6 201,86 Eur sumų už atsakovei suteiktus komunalinius patarnavimus ir kitokio pobūdžio paslaugas sumokėjimą kvalifikavo kaip nepagrįstą praturtėjimą ar turto gavimą bei ieškinį tenkino.

28. Atsakovė, nesutikdama su pareikštu ieškiniu bei skundžiamu pirmosios instancijos teismo sprendimu, teigia, kad teismas nepagrįstai sprendė, jog atsakovė faktiškai naudojosi ieškovės1 užsakytomis paslaugomis, kad jomis naudojosi nuo 2016 m. rugpjūčio 1 d., nesutinka dėl ieškovių patirtų išlaidų dydžio bei jų paskirstymu patalpų naudotojams. Apeliantės teigimu, ji nėra skolinga ieškovėms už Vilniaus ir Kauno patalpose sunaudotus komunalinius ir kitus patarnavimus (už ją skolą, kurią pripažįsta, yra sumokėjęs P. B.), todėl negalėjo būti taikomas ir nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo institutas, o ieškovių ieškinys turėjo būti atmestas.

Dėl nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo

29. CK 6.237–6.242 straipsniuose įtvirtintomis taisyklėmis įgyvendinamas vienas pagrindinių civilinės teisės principų – niekas negali praturtėti svetimo nuostolio sąskaita be įstatyme ar sutartyje numatyto pagrindo. Kartu tai reiškia teisę išreikalauti iš kito asmens tai, ką šis nepagrįstai sutaupė, ar kitokią naudą, gautą kreditoriaus sąskaita (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. kovo 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-99/2012; 2014 m. sausio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-136/2014; 2014 m. liepos 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-369/2014 ir kt.).

30. Kasacinio teismo praktikoje yra išskirtos tokios nepagrįsto praturtėjimo instituto taikymo sąlygos: pirma, turi būti nustatyta, ar atsakovas yra praturtėjęs dėl ieškovo veiksmų. Antra, turi būti nustatytas atsakovo praturtėjimą atitinkantis ieškovo turto sumažėjimas (atsakovas turi būti praturtėjęs ieškovo sąskaita). Nepagrįsto praturtėjimo priteisti negalima, kai dėl vieno asmens praturtėjimo niekas nepatiria nuostolių. Trečia, turi būti priežastinis ryšys tarp ieškovo turto sumažėjimo ir atsakovo praturtėjimo. Ketvirta, atsakovo praturtėjimui neturi būti teisinio pagrindo (įstatymo, sutarties ir kt.). Penkta, nepagrįstas praturtėjimas turi egzistuoti pareiškiant ieškinį. Šešta, šalis, kurios turtas sumažėjo, neturi būti prisiėmusi nuostolių atsiradimo rizikos. Septinta, ieškovas turi negalėti apginti savo pažeistos teisės kitais gynybos būdais, t. y. nepagrįsto praturtėjimo instituto negalima taikyti kaip priemonės, kuria būtų siekiama išvengti kitų CK normų taikymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gegužės 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-288-611/2016, 67 punktas; 2017 m. kovo 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-119-421/2017, 18 punktas; 2018 m. spalio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-389-687/2018, 28 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika, kt.). Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad pirmiau įvardytos nepagrįsto praturtėjimo instituto taikymo sąlygos yra kumuliatyvios – bent vienos sąlygos nebuvimas eliminuoja galimybę taikyti šį teisių gynimo būdą pažeistai materialiajai subjektinei teisei apginti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. kovo 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-57-695/2020, 28 punktas).

31. Nagrinėjamoje byloje ieškovės ieškiniu, o dublike patikslinusios ieškinio reikalavimus, prašė teismo priteisti iš atsakovės 19 514,70 Eur skolą, kaip be pagrindo įgytą turtinę naudą, nurodydama, kad jos (ieškovės) yra sumokėjusios už komunalines bei kitokio pobūdžio paslaugas, kuriomis laikotarpiu nuo 2016 m. rugpjūčio 1 d. iki 2021 m. gegužės mėn. naudojosi atsakovė.

33. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, priešingai nei teigia apeliantė, visiškai pagrįstai vadovavosi Kauno apylinkės teismo išnagrinėtoje civilinėje byloje Nr. e2-702-950/2021 nustatyta faktine aplinkybe, kad ginčo patalpomis atsakovė pradėjo naudotis būtent nuo 2016 m. rugpjūčio 1 d., kaip prejudiciniu faktu. Tiek vienoje, tiek kitoje civilinėje byloje buvo įrodinėjama iš esmės ta pat faktinė aplinkybė dėl ginčo patalpų naudojimo, kurių naudojimo laikotarpio pradžia sutampa. Taigi byloje nekilus ginčo dėl ginčo laikotarpio pabaigos bei asmenų besinaudojusių patalpomis, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog atsakovė laikotarpiu nuo 2016 m. rugpjūčio 1 d. iki 2021 m. gegužės 31 d. naudojosi Kauno patalpomis kartu su ieškove1, ir trečiuoju asmeniu UAB „Gintarinė vaistinė“, ir laikotarpiu nuo 2016 m. rugsėjo 20 d. iki 2017 m. gegužės mėn. viena atsakovė naudojosi visomis Vilniaus patalpomis. Aplinkybė, kad pas atsakovę darbuotojai pradėjo dirbti vėliau, nėra pakankamas pagrindas, kaip to siekia apeliantė, teismui spręsti jog ji patalpomis pradėjo naudotis tik nuo 2016 m. rugsėjo 20 d.

34. Apeliacinės instancijos teismas, kiek tai susiję su Vilniaus patalpomis, pritaria pirmosios instancijos teismui, kad byloje ieškovė1 įrodė, jog jos patirtos 2 954,26 Eur išlaidos, kurios sumokėtos UAB „Mano būstas“, UAB „Vilniaus vandenys“, UAB „Unipark“, UAB „Eden Spring Lietuva“, AB „Telia“, AB „ESO“, UAB „Elis Textile Service“, UAB „Švaros gidas“, UAB „Jungtis“, yra susijusios su atsakovės, kuri laikotarpiu nuo 2016 m. rugsėjo 20 d. iki 2017 m. gegužės mėn. naudojosi Vilniaus patalpomis kasdieninių poreikių tenkinimu. Byloje neginčijama, kad Vilniaus patalpose buvo teikiamos šių tiekėjų paslaugos, už šias paslaugas tiekėjai išrašė sąskaitas, atsakovė šiose patalpose naudojo ir elektros energiją, todėl nustačius, kad šių patalpų vienintelė naudoja buvo atsakovė, kuri neinformavo ieškovės1 (atkreiptinas dėmesys, kad atsakovė interneto prieigos paslaugą užsakė tik 2017 m. rugpjūčio 21 d.), kad kurios nors teikiamos paslaugos jai nėra reikalingos, pirmosios instancijos teismas remdamasis byloje nustatytų aplinkybių visetu pagrįstai padarė labiau tikėtiną išvadą, kad atsakovė savo kasdieninių poreikių tenkinimui naudojosi ieškovės apmokėtomis paslaugomis bei privalo šias ieškovės1 patirtas išlaidas, įskaitant ir 342,41 Eur už suvartotą elektros energiją, atlyginti/grąžinti (CPK 178, 185 straipsniai).

35. Apeliantė taip pat nurodė, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai ir neteisėtai ieškovės patirtas išlaidas skaičiavo su PVM, nes ieškovės turi PVM mokėtojų statusą bei teisę į PVM atskaitą. Apeliacinės instancijos teismas su šiais apeliantės argumentais nesutinka. Mokesčių įstatymai yra viešosios teisės reguliavimo dalykas. Apmokestinimą PVM, taip pat apmokestinamųjų asmenų, PVM mokėtojų ir kitų asmenų prievoles, susijusias su šio mokesčio mokėjimu, nustato Pridėtinės vertės mokesčio įstatymas. Šis įstatymas, be kitų šio mokesčio apskaičiavimo ir mokėjimo taisyklių, nustato ir PVM atskaitos sąlygas. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl teisės išreikalauti iš kito asmens tai, ką šis nepagrįstai sutaupė, ar kitokią naudą, gautą kreditoriaus sąskaita, pagrįstai vadovavosi CK normomis (CK 6.237–6.242 straipsniai) ir neturėjo pareigos priteistiną sumą vertinti bylos šalims kaip mokesčių mokėtojams galbūt kilsiančių mokestinių prievolių bei teisių aspektu ir pagal tai koreguoti išreikalautiną pinigų sumą. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismu, kad ieškovės įgijo teisę į visų savo faktiškai patirtų išlaidų kompensavimą, į kurias įeina ir ieškovių sumokėtas PVM.

36. Pirmosios instancijos teismas taip pat tenkino ieškovių ieškinį dėl išlaidų patirtų atsakovei laikotarpiu nuo 2016 m. rugpjūčio 1 d. iki 2021 m. gegužės mėn. naudojantis Kauno patalpomis. Ieškovės nurodė, kad laikotarpiu nuo 2016 m. rugpjūčio 1 d. iki 2021 m. gegužės mėn., naudojantis Kauno patalpomis, atsakovės kasdienių poreikių tenkinimui buvo patirtos 21 069,03 Eur išlaidos, kurias sudaro: 1) 4 107,96 Eur UAB „Lietuvos dujų tiekimas“ už gamtines dujos; 2) 82,75 Eur UAB „Eden Spring Lietuva„ už geriamą vandenį ir kt.; 3) 512,32 Eur UAB „Kauno vandenys“ už vandenį ir nuotekas; 4) 392,33 Eur UAB „Kauno švara“ už komunalines atliekas; 5) 1517,87 Eur UAB „Jungtis“ už apsaugą; 6) 35,55 Eur R. G. IĮ Rulon už tualetinį popierių, šiukšlių maišus; 7) 44,13 Eur UAB „Manjana“ už šluostes, oro gaiviklius, wc valymo priemones; 8) 47,19 Eur UAB „Milara“ už valiklius, dozavimo pompą; 9) 16,24 Eur UAB „Sakura“ už signalizacijos remontą; 10) 1 144,14 Eur Omnitel (AB Telia) už GSM ryšio abonentus; 11) 4 739,73 Eur AB ESO už elektros energiją; 12) 2 507 Eur AB TEO (AB Telia) už internetą, telefoniją; 13) 19,20 Eur UAB Telekomunikacijų grupė (UAB „CSC Telecom“) už telekomunikacijų ryšio paslaugas; 14) 540,47 Eur UAB „Elis Textile Service, Berendsen“ už kilimėlius; 15) 851,50 Eur IF P&C Insurance AS už pastato ir įrangos draudimą; 16) 267 Eur IF P&C Insurance AS už bendrosios civilinės atsakomybės draudimą; 17) 4 243,65 Eur už Kiemo, patalpų priežiūrą.

37. Apeliacinės instancijos teismas pritaria pirmosios instancijos teismui, kad Kauno apylinkės teismo išnagrinėtoje civilinėje byloje Nr. e2-702-950/2021, kurioje priimtą sprendimą Kauno apygardos teismas 2022 m. vasario 24 d. nutartimi (civilinė byla Nr. e2A-171-638/2022) paliko nepakeistą, nustatyta prejudicinę reikšmę turinti faktinė aplinkybė (prejudicinis faktas), kad išlaidos už komunalinius patarnavimus laikytinos patalpose veiklą vykdžiusių ir patalpomis besinaudojusių asmenų papildomos sąnaudomis (elektros energija, dujos, vanduo, nuotekos, telefonija, apsaugos paslaugos, atliekų išvežimas ir pan.) (CPK 182 straipsnio 2 punktas). Taigi pirmosios instancijos teismas iš esmės pagrįstai sprendė, kad atsakovė, kaip ir kiti ginčo laikotarpiu patalpomis besinaudoję asmenys, laikytina šių paslaugų naudotoja bei gavėja. Pažymėtina ir tai, kad atsakovė iš esmės neginčijo, kad turėjo pareigą kaip Vilniaus ir Kauno patalpų (jų dalies) naudotoja sumokėti už jos kasdieninių poreikių tenkinimui suteiktas trečiųjų asmenų paslaugas, kurias yra apmokėjusios ieškovės. Be to, tiek 2016 m. liepos 31 d. Negyvenamųjų patalpų nuomos sutarties, tiek 2017 m. liepos 12 d. Negyvenamųjų patalpų nuomos sutarties 5.2 punktai (dėl Vilniaus patalpų dalies nuomos atsakovei), tiek 2016 m. liepos 31 d. Negyvenamųjų patalpų nuomos sutarties (su pataisymais-papildymais) 5.2 punktas (dėl Kauno patalpų dalies nuomos atsakovei), ir 2010 m. gruodžio 1 d. Nuomos sutarties Nr. SV-10 2 punktas (dėl Kauno patalpų dalies nuomos trečiajam asmeniui UAB „Gintarinė vaistinė“), pareigą apmokėti einamuosius komunalinių ir kitų paslaugų mokesčius nustatė nuomininkams.

38. Kita vertus, apeliacinės instancijos teismas sutinka su apeliante, kad Kauno apylinkės teismo išnagrinėtoje civilinėje byloje Nr. e2-702-950/2021 nebuvo sprendžiamas klausimas nei dėl patalpų savininko išlaidų draudimui, nei dėl atsakovės prievolės dydžio, nei dėl ieškovės (-ių) už atsakovę įvykdytos prievolės dydžio. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su apeliante, kad, visų pirma, nustatinėjant ar atsakovė nepagrįstai praturtėjo (gavo naudą) ieškovių sąskaita, nes iš trečiųjų asmenų gavo paslaugų už 21 069,03 Eur sumą, kurias, kaip teigia ieškovės, visas jas apmokėjo, turėjo būti nustatyta ar iš tiesų atsakovė naudojosi ieškovių nurodomomis paslaugomis, antra, kokia ieškovių patirtų išlaidų suma tenka atsakovei, kaip dalies patalpų naudotojai. Ši įrodinėjimo pareiga teko ieškovėms (CPK 178 straipsnis).

39. Nėra ginčo, kad Kauno patalpomis naudojosi ne tik atsakovė, bet ir pati ieškovė1 bei trečiasis asmuo UAB „Gintarinė vaistinė“, o šių asmenų naudojamų patalpų dydis buvo skirtingas. Pirmosios instancijos teismas sprendė išlaidas už patalpoms suteiktus komunalinius patarnavimus skaičiuoti ne kaip siekė atsakovė, t. y. proporcingai valdomam plotui, bet faktiškai veiklą vykdantiems asmenims (pagal patalpų naudotojų skaičių ir konkrečiai paslaugomis besinaudojusiems asmenims). Apeliacinės instancijos teismas pritaria pirmosios instancijos teismui, kad toks ieškovės patirtų išlaidų paskirstymas labiausia atitinka teisingumo bei protingumo principus bei laikytas pagrįstu. Kita vertus, sutiktina su apeliante, kad ji į bylą pateikė 2016 m. spalio 26 d. sutartį su AB Telia (Teo LT, AB) dėl internetinio ryšio, duomenis, kad savarankiškai mokėjo UAB „Bitė Lietuva“ už mobilųjį ryšio paslaugas, tačiau šie atsakovės pateikti įrodymas liko neįvertinti, todėl lieka neaišku ar atsakovė ir tuo pačiu metu turėjo poreikį bei naudojosi panašaus pobūdžio ieškovės užsakytomis paslaugomis. Be to, teismas neišsiaiškino aplinkybių, susijusių su draudimo išlaidomis bei ar šios išlaidos taip pat priskirtos atsakovei, nors ji nėra nei Kauno patalpų savininkė, nei, kaip teigia apeliantė, naudos gavėja. Taip pat liko neįvertintos aplinkybės ar ieškovė1, užsakydama atitinkamas paslaugas, kurios nebuvo reikalingos atsakovės kasdieninių poreikių tenkinimui ar savalaikiai nenutraukusi sutarčių su paslaugų tiekėjais, taip pat atleidusi trečiąjį asmenį UAB „Gintarinė vaistinė“ nuo atitinkamų mokesčių mokėjimo (pvz. už vandenį, šiukšlių išvežimą, pastato apsaugą ir kt.) neprisiėmė nuostolių atsiradimo rizikos. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad ieškovės prašė priteisti 4 243,65 Eur už atsakovės naudojimąsi kiemo ir patalpų priežiūra, tačiau pirmosios instancijos teismas, tenkindamas šią ieškinio dalį, nevertino ar ieškovės patyrė tokią išlaidų sumą bei ar atsakovė faktiškai naudojosi šiomis paslaugomis.

Dėl palūkanų priteisimo

40. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad ieškovės pagrįstai jau nuo 2016 m. rugpjūčio mėn. skaičiavo 5 proc. dydžio metines palūkanas. Teismas sprendė, kad atsakovė neabejotinai žinojo apie savo pareigą apmokėti dalį ieškovių patirtų išlaidų (atsakovės vadovas iš dalies mokėjo ieškovei1 už komunalines paslaugas, ieškovės1 2018 m. kovo 29 d. raginimas sumokėti Nr. 08, atsakovės vadovo 2018 m. balandžio 23 d. laiškas), tačiau jos tinkamai nevykdė, todėl turi pareigą mokėti ieškovių prašomas palūkanas.

41. Apeliaciniame skunde atsakovė nurodo, kad nepagrįstai teismas atsakovę sutapatino su savo vadovu, kuris ginčo laikotarpiu santykyje su ieškovais veikė ne kaip atsakovės vadovas (atstovas), tačiau kaip fizinis asmuo (Vilniaus patalpų ir pastato Kaune bendraturtis). Atsakovės teigimu, ji iki ieškovių 2022 m. gegužės 13 d. pretenzijų gavimo dienos nebuvo gavusi jokių reikalavimų, pretenzijų ar raginimų sumokėti už nuomojamose patalpose sunaudotas komunalines paslaugas. Teisėjų kolegija su šiais apeliantės argumentais sutinka.

42. Praleidęs piniginės prievolės įvykdymo terminą skolininkas privalo mokėti už termino praleidimą sutarčių ar įstatymų nustatytas palūkanas, kurios yra laikomos minimaliais nuostoliais. Be to, kreditorius, įrodęs kitus nuostolius, turi teisę ir į jų atlyginimą (CK 6.261 straipsnis). Terminą įvykdyti piniginę prievolę praleidęs skolininkas privalo mokėti penkių procentų dydžio metines palūkanas už sumą, kurią sumokėti praleistas terminas, jeigu įstatymai ar sutartis nenustato kitokio palūkanų dydžio (CK 6.210 straipsnio 1 dalis). Kai abi sutarties šalys yra verslininkai ar privatūs juridiniai asmenys, tai už termino praleidimą mokamos šešių procentų dydžio metinės palūkanos, jeigu įstatymai ar sutartis nenustato kitokio palūkanų dydžio (CK 6.210 straipsnio 2 dalis).

43. Jeigu prievolės įvykdymo terminas nenustatytas arba apibrėžtas reikalavimo ją įvykdyti momentu, tai kreditorius turi teisę bet kada pareikalauti ją įvykdyti, o skolininkas turi teisę bet kada ją įvykdyti. Tačiau jeigu prievolės prigimtis, jos įvykdymo būdas ar įvykdymo vieta reikalauja tam tikro termino, tokios prievolės įvykdymo terminą gali nustatyti teismas vienos iš šalių reikalavimu (CK 6.53 straipsnio 1 dalis). Prievolę, kurios įvykdymo terminas neapibrėžtas, skolininkas privalo įvykdyti per septynias dienas nuo tos dienos, kurią kreditorius pareikalavo prievolę įvykdyti, išskyrus atvejus, jeigu pagal įstatymus ar sutarties esmę aiškus kitoks prievolės įvykdymo terminas. Tokiais atvejais prievolės įvykdymo terminas turi būti protingas ir sudaryti sąlygas skolininkui tinkamai įvykdyti prievolę (CK 6.53 straipsnio 2 dalis).

44. Byloje nenustatyta, kad prievolės įvykdymo terminas šalių susitarimu būtų apibrėžtas. Byloje taip pat nėra jokių duomenų, kad ieškovė (-ės) iš atsakovės iki 2022 m. gegužės 13 d. būtų pareikalavusios susigrąžinti tai, ką sumokėjo už atsakovę. Aplinkybė, kad ieškovė1 2018 m. kovo 29 d. ragino trečiąjį asmenį P. B., kaip ginčo patalpų bendraturtį, sumokėti skolą, o patalpų bendraturtis P. B. sumokėjo dalį šių išlaidų, bei vėliau, kaip paaiškėjo Kauno apylinkės teismo 2021 m. spalio 28 d. civilinėje byloje Nr. e2-702-950/2021, šiam asmeniui (ir A. B.) ieškovė pareiškė nepagrįstą ieškinį, nėra pakankamas pagrindas spręsti, kad turi būti pripažįstama, jog atsakovė jau nuo 2016 m. rugpjūčio mėn. praleido piniginės prievolės įvykdymo terminą. Kadangi kreditorius (ieškovės) atsakovės pareikalavo prievolę įvykdyti 2022 m. gegužės 13 d. pretenzijomis, suteikdamos 10 d. terminą, kurią atsakovė gavo 2022 m. gegužės 15 d., darytina išvada, kad prievolės įvykdymo terminas suėjo ne anksčiau kaip 2022 m. gegužės 25 d. (CK 6.53 straipsnio 2 dalis). Atitinkamai darytina išvada, kad ieškovė negali būti laikoma kaip turėjusi teisinį pagrindą trečiojo asmens P. B. už atsakovę ieškovei1 2018 – 2019 metais sumokėtų sumų įskaityti priskaičiuotoms palūkanoms dengti (CK 6.54 straipsnis).

Dėl bylos procesinės baigties

45. Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais argumentais, konstatuoja, kad bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas ieškinio pagrįstumui spręsti nenustatė visų reikšmingų faktinių aplinkybių, susijusių su nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimu dydžio nustatymu bei palūkanų paskaičiuotų už prievolės praleidimo terminą pagrįstumo ir trečiojo asmens P. B. už atsakovę ieškovei1 sumokėtų sumų įskaitymo palūkanoms dengti teisėtumo. Spręsdamas dėl ieškovių ieškinio pagrįstumo, pirmosios instancijos teismas neišsiaiškino visų bylai reikšmingų aplinkybių, dėl to nebuvo tinkamai nustatytos bei įvertintos aplinkybės dėl atsakovės naudojimosi ieškovių nurodomomis paslaugomis, kurios ieškovės1 buvo užsakytos Kauno patalpoms; kokios komunalinės paslaugos buvo suteiktos atsakovei bei kokia ieškovių faktiškai patirtų išlaidų suma teko atsakovei, kaip dalies Kauno patalpų naudotojai; ar ieškovės neprisiėmė nuostolių atsiradimo rizikos; taip pat aplinkybės dėl palūkanų skaičiavimo ir trečiojo asmens už atsakovę sumokėtų sumų įskaitymo palūkanoms dengti pagrįstumo. Teisėjų kolegijos vertinimu, dėl šių pažeidimų galėjo būti neteisingai išspręsti ieškinio reikalavimai.

46. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmiau nurodytos aplinkybės negali būti nustatytos nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme, kadangi tokiu atveju būtų reikalinga sudaryti galimybę bylos šalims teikti paaiškinimus šiais klausimais ir padaryti išvadas dėl pirmosios instancijos teismo neįvertintų ginčo aspektų. Jeigu visas šias aplinkybes nustatytų ir teisiškai įvertintų vien tik apeliacinės instancijos teismas, būtų pažeista dalyvaujančių byloje asmenų teisė į apeliaciją – jie netektų galimybės bent kartą apskųsti nepalankų teismo sprendimą instancine teismų sprendimų kontrolės tvarka ir negalėtų kvestionuoti teismo padarytų išvadų. Todėl šiuo atveju yra pagrindas panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, ir, siekiant išsamiai įvertinti visas šalių nurodytas aplinkybes dėl nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo bei išlaidų, patirtų sumokant už atsakovę (už komunalinius patarnavimus, draudimą), ieškovėms priteisimo pagrįstumo, bylą perduoti iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui (CPK 366 straipsnio 1 dalies 4 punktas, 327 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

47. Apeliaciniam teismui nusprendus, kad byla perduotina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, bylos šalių patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimas paliktinas spręsti pirmosios instancijos teismui (CPK 93 straipsnis).

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 4 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apylinkės teismo 2023 m. lapkričio 8 d. sprendimą panaikinti ir bylą grąžinti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.