Vilniaus apygardos teismo nuosprendis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Marijaus Kursevičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Valerijaus Laušo (Valerij Lauš) ir Dariaus Prankos,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. Z. (D. Z.) gynėjo advokato Vytauto Griežės apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. gruodžio 21 d. nuosprendžio, kuriuo D. Z. pripažintas kaltu ir nuteistas:

- pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 180 straipsnio 2 dalį – 2 (dvejų) metų laisvės atėmimo bausme;

- pagal BK 165 straipsnio 1 dalį – 45 (keturiasdešimt penkių) parų arešto bausme.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 2 dalimis, 5 dalies 2 punktu, paskirtos bausmės subendrintos taikant bausmių apėmimą ir paskirta subendrinta 2 (dvejų) metų laisvės atėmimo bausmė.

Vadovaujantis BK 75 straipsnio 3 dalimi, paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas iš dalies ir nustatyta, kad D. Z. privalo nedelsiant atlikti 6 (šešis) mėnesius paskirtos laisvės atėmimo bausmės, o likusios neatliktos laisvės atėmimo bausmės dalies vykdymas atidėtas 2 (dvejiems) metams, šiuo laikotarpiu įpareigojant D. Z.: 1) tęsti darbą arba be pažeidimų registruotis Užimtumo tarnyboje prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos; 2) nevartoti psichiką veikiančių medžiagų; 3) nesilankyti nukentėjusiojo N. T. gyvenamojoje vietoje, adresu (duomenys neskelbtini), nebendrauti su nukentėjusiuoju N. T.

Vadovaujantis BK 66 straipsnio 1, 2 dalimis, į paskirtą bausmę įskaitytas laikinajame sulaikyme ir suėmime išbūtas laikas 2023 m. gegužės 2 d., laikotarpiu nuo 6.30 iki 13.45 val., vieną kardomojo kalinimo dieną prilyginant vienai laisvės atėmimo dienai.

Bausmės pradžią nuspręsta skaičiuoti nuo D. Z. sulaikymo vykdant šį įsiteisėjusį teismo nuosprendį dienos.

D. Z. paskirtas kardomąsias priemones – įpareigojimą periodiškai registruotis policijos įstaigoje ir rašytinį pasižadėjimą neišvykti – nuspręsta palikti galioti iki šio nuosprendžio vykdymo pradžios, pradėjus nuosprendį vykdyti – panaikinti.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės

1. D. Z. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 180 straipsnio 2 dalį už tai, kad jis apiplėšė žmogų panaudodamas daiktą, kuriuo galima žmogų žaloti – peilį: jis, 2023 m. sausio 6 d., apie 17.30 val., būdamas nukentėjusiojo N. T. bute, esančiame adresu (duomenys neskelbtini), veikdamas bendrininkų grupe kartu su ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu asmeniu, tyčia ranka sudavė nukentėjusiajam N. T. vieną smūgį į veidą ir šešis smūgius per galvą, o ikiteisminio tyrimo metu nenustatytam bendrininkui paėmus virtuvinį peilį ir tyčia jį demonstruojant bei mosikuojant bute buvusiai N. T. pažįstamai M. K. prieš veidą, t. y. tokiu būdu naudojant psichinę prievartą, jis, D. Z., pagrobė nukentėjusiajam N. T. priklausantį motociklininko šalmą, 50 Eur vertės, o D. Z. bendrininkas pagrobė cigarečių pakelį „Soldato“, 2 Eur vertės, ir išėjo iš buto, taip panaudodamas fizinį smurtą ir grasinant peiliu, pagrobė nukentėjusiajam N. T. priklausantį motociklininko šalmą ir cigarečių pakelį „Soldato“, padarydamas nukentėjusiajam N. T. bendrą 52 Eur turtinę žalą.

2. Be to, D. Z. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 165 straipsnio 1 dalį už tai, kad jis pažeidė asmens būsto neliečiamumą: 2023 m. sausio 29 d., apie 21.30 val., veikdamas bendrininkų grupe kartu su ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu asmeniu, neteisėtai, atvirai, prieš savininko N. T. valią, panaudojęs fizinę jėgą, per neužrakintas buto duris įsibrovė į nukentėjusiajam N. T. priklausantį butą, esantį adresu (duomenys neskelbtini), kurį be nukentėjusiojo N. T. leidimo apžiūrėjo, taip pažeidė asmens būsto neliečiamumą.

II. Apeliacinio skundo argumentai bei proceso dalyvių prašymai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Nuteistojo D. Z. gynėjo advokato Vytauto Griežės apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

6. Taigi, apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, pasisakys dėl skundžiamo nuosprendžio pagrįstumo bei teisėtumo tiek, kiek to prašoma nuteistojo D. Z. gynėjo apeliaciniame skunde, t. y. spręs, ar pirmosios instancijos teismas, byloje pripažindamas nuteistąjį D. Z. kaltu pagal BK 180 straipsnio 2 dalį ir 165 straipsnio 1 dalį, surinktus įrodymus įvertino laikydamasis BPK 20 straipsnio reikalavimų, ar teisingai nustatė faktines įvykio aplinkybes, ar pagrįstai nenustatė jo atsakomybę lengvinančios aplinkybės ir paskyrė tinkamą bausmę, taip pat, ar kardomoji priemonė palikta galioti pagrįstai.

Dėl nuteistojo D. Z. kaltės padarius nusikaltimą, numatytą BK 180 straipsnio 2 dalyje

8. Teisėjų kolegija, apeliacine tvarka išnagrinėjusi baudžiamąją bylą, pažymi, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė bylos faktines aplinkybes ir pagrįstai konstatavo, kad nuteistasis D. Z. 2023 m. sausio 6 d., apie 17.30 val., būdamas nukentėjusiojo N. T. bute, esančiame adresu (duomenys neskelbtini), veikdamas bendrininkų grupe kartu su ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu asmeniu, tyčia ranka sudavė nukentėjusiajam N. T. vieną smūgį į veidą ir šešis smūgius per galvą, o ikiteisminio tyrimo metu nenustatytam bendrininkui paėmus virtuvinį peilį ir tyčia jį demonstruojant bei mosikuojant bute buvusiai N. T. pažįstamai M. K. prieš veidą, t. y. tokiu būdu naudojant psichinę prievartą, D. Z. pagrobė nukentėjusiajam N. T. priklausantį motociklininko šalmą, 50 Eur vertės, o D. Z. bendrininkas pagrobė cigarečių pakelį „Soldato“, 2 Eur vertės, ir išėjo iš buto, taip panaudodamas fizinį smurtą ir grasinant peiliu, pagrobė nukentėjusiajam N. T. priklausantį motociklininko šalmą ir cigarečių pakelį „Soldato“, padarydamas nukentėjusiajam N. T. bendrą 52 Eur turtinę žalą.

13. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmiau paminėtų, esminėse detalėse nuoseklių ir vieni kitus patvirtinančių, nukentėjusiojo N. T. ir liudytojos M. K. parodymų, medicininių dokumentų, 2023 m. sausio 6 d. N. T. protokolo – pareiškimo (1 t., b. l. 7-8), Bendrojo pagalbos centro informacijos (1 t., b. l. 12), visiškai pakanka išvadai, kad, priešingai nei proceso metu teigė nuteistasis D. Z., 2023 m. sausio 6 d., apie 17.30 val., pas nukentėjusįjį nuteistasis atėjo ne vienas, o su nenustatytu bendrininku, kad nuteistasis D. Z. naudojo fizinį smurtą prieš nukentėjusįjį, taip pat, kad įvykio metu nenustatytas D. Z. bendrininkas užtraukęs rankovę ant rankos paėmė peilį bei kėlė juo baimės ir nesaugumo jausmą nukentėjusiajam bei liudytojai. Atitinkamai teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad šiuo atveju visiškai įrodytas BK 180 straipsnio dispozicijoje numatytas objektyvusis plėšimo sudėties požymis – fizinio smurto panaudojimas, taip pat šios baudžiamojo įstatymo straipsnio 2 dalyje numatytas plėšimą kvalifikuojantis požymis – peilio panaudojimas, kuris pirmosios instancijos teismo pagrįstai įvertintas kaip psichinės prievartos panaudojimas.

14. Pažymėtina, kad byloje surinktais įrodymais nustatyta, jog įvykio metu D. Z. paėmė ir išsinešė nukentėjusiajam priklausantį 50 Eur vertės motociklininko šalmą, o nenustatytas jo bendrininkas paėmė ir išsinešė 2 Eur vertės cigarečių pakelį. Šių faktinių aplinkybių apeliantas savo skundu neginčija, jos nustatytos tiek paties D. Z., tiek nukentėjusiojo N. T. bei liudytojos M. K. parodymais, todėl plačiau dėl šių faktinių aplinkybių įrodytumo nepasisako.

16. Teisėjų kolegija, įvertinusi pirmiau aptartus nukentėjusiojo N. T. ir liudytojos M. K. parodymus, taip pat kitus bylos įrodymus, atmeta apeliacinio skundo argumentus, kad nuteistasis D. Z. nematė bendrininko rankose peilio, taip pat to, kad pastarasis paėmė cigarečių pakelį ir dėl to buvo nepagrįstai nustatytas veiką kvalifikuojantis požymis – peilio panaudojimas, objektyvusis veikos požymis – svetimo turto (cigarečių pakelio) pagrobimas, atitinkamai ir bendrininkavimo požymiai.

17. Pagal baudžiamąjį įstatymą bendrininkavimas – tai tyčinis bendras dviejų ar daugiau tarpusavyje susitarusių pakaltinamų ir sulaukusių įstatyme nustatyto amžiaus, nuo kurio galima baudžiamoji atsakomybė, asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką (BK 24 straipsnio 1 dalis). Teismų praktikoje bendravykdytoju pripažįstamas ne tik tas asmuo, kuris pats realizuoja visus nusikalstamos veikos sudėties objektyviuosius požymius, bet ir tas, kuris realizuoja bent dalį jų. Visos dėl bendrininkų veikos kilusios pasekmės inkriminuojamos kiekvienam iš jų nepriklausomai nuo kiekvieno iš jų vaidmens, veiksmų pobūdžio bei intensyvumo ir indėlio į nusikaltimo padarymą, o padaryta veika bendrininkams paprastai kvalifikuojama pagal tą patį BK specialiosios dalies straipsnį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-197/2009, 2K-163-648/2015, 2K-271-303/2016). Taigi, tam, kad kaltininką pripažinti bendrininkavus padarant plėšimą, nebūtina nustatyti, kad jis vienas realizavo visus BK 180 straipsnio 1 ir/ar 2 dalyje numatytus šios nusikalstamos veikos požymius, kadangi dalį tokių požymių gali būti realizavęs ir jo bendrininkas, tačiau būtina nustatyti, kad kaltininkas suvokė savo bendrininko veiksmus ir jiems pritarė.

18. Nagrinėjamos bylos aplinkybių kontekste pažymėtina, kad tai, ar nuteistasis matė bendrininko rankose peilį ir atitinkamai suvokė, jog bendrais veiksmais realizuoja plėšimą kvalifikuojantį objektyvųjį požymį – peilio panaudojimą, yra subjektyvaus pobūdžio aplinkybė, kuri reikšminga sprendžiant dėl nuteistajam D. Z. inkriminuotos nusikalstamos veikos subjektyviosios pusės požymio – tyčios padaryti kvalifikuotą plėšimą BK 180 straipsnio 2 dalies prasme. Tokios subjektyvaus pobūdžio aplinkybės baudžiamajame procese įrodinėtinos ne tik paties kaltininko, kuris paprastai yra suinteresuotas tokias aplinkybes neigti, parodymais, bet ir remiantis objektyviais bylos įrodymais bei objektyviomis tokioje situacijoje susiklosčiusiomis aplinkybėmis, kurios arba patvirtina kaltininko parodymus, arba juos paneigia. Teisėjų kolegijos vertinimu, nepaisant to, jog apeliaciniame skunde deklaruojama, kad nuteistasis nematė bendrininko veiksmų paimant ir laikant peilį, paimant cigarečių pakelį, tačiau tokį skundo argumentą paneigia nukentėjusiojo N. T. ir liudytojos M. K. parodymų bei kitų objektyvių įvykio aplinkybių ir įrodymų visuma, kuri leidžia spręsti priešingai. Šiuo aspektu vertinant pirmiau paminėtus nukentėjusiojo N. T. ir liudytojos M. K. parodymus, pažymėtina, kad iš jų matyti, jog situacija buvo dinamiška, nukentėjusysis ir liudytoja buvo išgąsdinti nuteistojo ir jo bendrininko priešingo teisei elgesio, patyrė stresą, todėl logiška, kad nei liudytoja, nei nukentėjusysis negali itin detaliai nupasakoti visos įvykio sekos, juo labiau subjektyviai vertinti ar kategoriškai teigti, kad nuteistasis D. Z. matė savo bendrininko rankose peilį. Nors apklausiamas apeliacinės instancijos teisme nukentėjusysis N. T. teigė, kad peilio paėmimo momentu D. Z. buvo atsisukęs veidu į nukentėjusįjį, kuris buvo prie akvariumo ir nugara atsisukęs į stalą, prie kurio buvo paimtas peilis bei abejojo, kad šį momentą galėjo matyti nuteistasis D. Z., tačiau, viena vertus, tai iš esmės tik subjektyvus nukentėjusiojo situacijos ir nuteistojo galimybių matyti bendrininko veiksmus vertinimas, kita vertus, nusikalstamos veikos kvalifikavimo aspektu reikšmingas ne tik peilio paėmimo momentas, bet ir elgesys su juo, jo demonstravimo trukmė ir pan. Antai, gretinant nuketėjusiojo N. T. ir liudytojos M. K. parodymus tarpusavyje bei su kitais bylos įrodymais pažymėtina, kad iš pirmiau išdėstytų tiesiogiai įvykyje dalyvavusių nukentėjusiojo ir liudytojos parodymų matyti, jog nuteistasis ne visą laiką smurtavo prieš nukentėjusįjį, nes pradžioje negavęs alkoholio palenkė nukentėjusiojo galvą ir sudavė du smūgius, paskui vėl pasivaikščiojo, pašnekėjo, priėjo ir vėl trenkė, po to atsitraukęs paėmė šalmą ir jį uždėjęs nukentėjusiajam ant galvos, per jį vėl sudavė smūgius, be to, kreipdamasis į liudytoją M. K. jau tuo metu, kai nenustatytas jo bendrininkas buvo paėmęs peilį, aiškino nukentėjusiajai, kad šis asmuo yra (duomenys neskelbtini) prižiūrėtojas. Taigi, nuteistasis nebuvo visą laiką nukreipęs dėmesį tik į nukentėjusįjį, o judėjo patalpoje, be to, įvardindamas su juo kartu buvusį asmenį kaip (duomenys neskelbtini) prižiūrėtoją, buvo nukreipęs dėmesį ir į peilį rankoje laikantį bendrininką. Atitinkamai matė ir tai, kokius veiksmus tuo metu jis atlieka. Jokių duomenų, kad būtų nepritaręs tokiam nenustatyto asmens elgesiui, byloje nėra, tokių aplinkybių nenurodė ir nukentėjusysis bei liudytoja. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad iš 2023 m. sausio 6 d. įvykio vietos apžiūros protokolo ir pridedamų nuotraukų (1 t., b. l. 27-32) matyti, kad vieta, kurioje prie akvariumo buvo nukentėjusysis ir šalia jo nuteistasis D. Z., bei stalas, kur nuteistojo bendrininkas paėmė peilį, yra visiškai šalia, t. y. iš esmės apie metro atstumu, ką apklausiama nurodė ir liudytoja M. K. Taigi, tiek liudytoja, tiek nukentėjusysis, būdami visiškai šalia nuteistojo ir jo bendrininko, aiškiai matė nuteistojo bendrininko rankose peilį, todėl teisėjų kolegija neturi pagrindo vertinti, kad šio peilio nematė nuteistasis. Šiuo aspektu reikšmingi liudytojos M. K. parodymai, kurie, beje, iš esmės atitinka ir nukentėjusiojo parodymus ir iš kurių matyti, kad tiek nuteistasis, tiek nenustatytas jo bendrininkas po nuteistojo D. Z. smurto panaudojimo vaikščiojo po kambarį ieškodami alkoholio, o pasak liudytojos nuteistojo bendrininkas visą laiką vaikščiodamas rankose turėjo peilį, kurį padėjo tik nuteistajam D. Z. atsisukus į bendrininką ir pasakius „išeinam, išeinam“, t. y. tik išeinant iš namų. Teisėjų kolegijos vertinimu, tokios aplinkybės rodo, kad nuteistasis D. Z. aiškiai matė nenustatyto jo bendrininko rankose laikomą peilį ir suvokė, kad jis naudojamas kaip bauginimo priemonė. Šioje dalyje kartu atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad nuteistojo bendrininkas peilį buvo suėmęs taip, kad ant jo neliktų pirštų atspaudų, t. y. suėmęs per rankovę, kas BPK 20 straipsnio 5 dalies prasme stiprina teisėjų kolegijos vidinį įsitikinimą tuo, kad peilis buvo naudojamas kaip psichinio bauginimo priemonė ir abu nusikalstamos veikos bendrininkai tai suvokė bei konkliudentiniais veiksmais pritarė vienas kito veiksmams, t. y. vienas kito nestabdė, o priešingai, pasinaudodami tuo, kad nukentėjusysis buvo tiek dėl D. Z. panaudoto smurto, tiek dėl jo bendrininko rankose laikyto peilio įbaugintas, paėmė šiam priklausantį motociklininko šalmą bei cigarečių pakelį. Taigi, apibendrintai konstatuotina, kad nuteistojo D. Z. tyčia apėmė ir bendrininko veiksmus tiek panaudojant peilį, tiek pagrobiant cigarečių pakelį, o jis pats tiek panaudodamas fizinį smurtą, tiek pasinaudodamas tuo, kad nukentėjusiojo psichikai bauginantis poveikis buvo padarytas peilį naudojančio bendrininko veiksmais ir tokiems veiksmams pritardamas konkliudentiniais veiksmais, pagrobė nukentėjusiajam priklausantį šalmą, o jo bendrininkas, pritardamas tiek nuteistojo naudotam smurtui, tiek pats baugindamas nukentėjusįjį peiliu, pagrobė cigarečių pakelį, atitinkamai pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad D. Z. nusikalstamą veiką padarė bendrininkaudamas su nenustatytu asmeniu. Šiuo atveju teisėjų kolegija nenustatė pagrindo konstatuoti vykdytojo eksceso.

19. Sprendžiant dėl subjektyviojo BK 180 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos požymio – tyčios panaudojus fizinį smurtą ir peilį pagrobti svetimą turtą, pažymėtina, kad ši nusikalstama veika padaroma tiesiogine tyčia. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, jog sumanymas pagrobti svetimą turtą gali kilti tiek prieš panaudojant smurtą, tiek smurto panaudojimo metu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-82-139/2015, 2K-272-648/2015, 2K-349-648/2017). Taigi, tais atvejais, kai kaltininkas fizinį smurtą ar peilį prieš nukentėjusįjį pradeda naudoti neturėdamas tyčios pagrobti svetimą turtą, tačiau tokia tyčia susiformuoja vėliau, būtina kuo tiksliau nustatyti tokio tikslo susiformavimo momentą, kadangi tyčios susiformavimo momentas reikšmingas sprendžiant dėl padarytos veikos kvalifikavimo kaip plėšimo (jeigu tyčia susiformuoja smurto panaudojimo metu) arba kaip dviejų savarankiškų nusikalstamų veikų – atitinkamo laipsnio sveikatos sutrikdymas ir vagystė ar atviroji vagystė (jeigu tyčia susiformuoja po smurto panaudojimo). Pažymėtina, kad subjektyviuosius veikos požymius, atskleidžiančius tyčią (taip pat ir jos susiformavimo momentą), padeda nustatyti objektyvūs veikos požymiai, apibūdinantys veikimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-433/2007).

20. Nagrinėjamos bylos kontekste teisėjų kolegija sutinka su nuteistojo gynėjo apeliacinio skundo argumentu, kad pas nukentėjusįjį nuteistasis D. Z. ir jo bendrininkas atėjo ir smurtą bei peilį pradėjo naudoti ne turėdami tikslą padaryti plėšimą, o dėl to, kad nukentėjusysis jiems nepardavė (nedavė skolon) degtinės. Tokias aplinkybes iš esmės pagrįstai nustatė ir pirmosios instancijos teismas, kuris pasisakydamas dėl subjektyviojo nusikalstamos veikos požymio – kaltės, nors ir nevisai aiškiai ir tiksliai, tačiau iš esmės pagrįstai konstatavo, kad psichinį smurtą, panaudojant peilį, ir fizinį smurtą nuteistasis ir ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas asmuo pirmiausia naudojo siekdami kitų tikslų, t. y. siekdami priversti nukentėjusįjį parduoti arba duoti skolon jam degtinės, tačiau fizinio smurto ir psichinio smurto demonstruojant peilį panaudojimas peraugo į plėšimą, nes nuteistasis ir jo ikiteisminio tyrimo nenustatytas bendrininkas užvaldė svetimą turtą. Teisėjų kolegijos vertinimu, ta aplinkybė, kad psichinį smurtą, panaudojant peilį, nuteistojo bendrininkas ir fizinį smurtą nuteistasis pradėjo naudoti dar neturėdami tyčios pagrobti svetimą turtą, savaime nepaneigia nuteistojo D. Z. kaltės dėl kvalifikuoto plėšimo padarymo, kadangi tiek iš paties nuteistojo D. Z. ir jo bendrininko veiksmų, tiek iš nukentėjusiojo N. T. bei liudytojos M. K. parodymų matyti, jog nuteistojo ir jo bendrininko tyčia pasisavinti svetimą turtą (D. Z. tyčia pasisavinti šalmą, o jo bendrininko – cigarečių pakelį), kilo iš esmės jau tokio fizinio ir psichinio smurto naudojimo metu. Nagrinėjamu atveju iš jau aptartų įrodymų turinio matyti, kad sumanymas pagrobti nukentėjusiajam N. T. priklausantį šalmą nuteistajam ir sumanymas pagrobti cigarečių pakelį nenustatytam nuteistojo bendrininkui kilo tuo metu, kai D. Z. pradėjo smurtauti, o jo bendrininkas paėmė į rankas peilį. Teisėjų kolegijos vertinimu, jau tuo metu, kai D. Z., negavęs alkoholio, pradėjo smurtauti ir paėmė šalmą, kurį smurtavimo metu uždėjo nukentėjusiajam ant galvos ir per jį sudavė smūgius, susiformavo tyčia šį šalmą pasisavinti. Tokia išvada darytina ir bendrai vertinant susiklosčiusią situaciją, kai tiek D. Z., tiek rankoje laikydamas peilį jo bendrininkas pradėjo vaikščioti po butą ir ieškoti kito nukentėjusiajam priklausančio turto – jų manymu paslėpto alkoholio, o jo neradę pasinaudojo galimybe paimti bet kokį pasitaikiusį po ranka turtą. Nepaisant to, kad nuteistasis ir jo bendrininkas išeidami paklausė nukentėjusiojo N. T., ar gali paimti paminėtus daiktus, o jis tam neprieštaravo, šiuo atveju nėra pagrindo su šia aplinkybe sieti nuteistojo tyčios pagrobti svetimą turtą susiformavimo momento, kadangi šį susiformavimo momentą rodė jau ankstesni nuteistojo ir jo bendrininko veiksmai ieškant nukentėjusiojo bute jiems nepriklausančio svetimo turto, be to pažymėtina, kad nukentėjusysis N. T. aiškiai nurodė tokio neprieštaravimo priežastį – baimę patirti dar daugiau fizinio smurto ar peilio panaudojimo, jeigu nesutiks šiuos daiktus atiduoti. Kitaip tariant, nukentėjusiojo neprieštaravimas buvo nulemtas nuteistojo ir jo bendrininko panaudoto fizinio ir psichinio smurto. Šioje dalyje teisėjų kolegija, atmesdama apeliacinio skundo argumentą, kad nuteistasis D. Z. neturėjo tyčios pasisavinti nukentėjusiojo turtą, kadangi sekančią dieną grąžino paimtą šalmą, pažymi, kad pagal teismų praktiką grobimo sąvoka apima du momentus: 1) turto paėmimą (jo faktinės vietos pakeitimą) ir 2) turto užvaldymą (galimybę elgtis su svetimu turtu kaip savu, juo naudotis, disponuoti). Nustačius šiuos du momentus, veika laikoma baigta. Sprendžiant klausimą, ar turto pagrobėjas, fiziškai užvaldęs svetimą turtą, jau buvo įgijęs realią galimybę valdyti, naudotis ir disponuoti juo pagal savo valią, svarbu atsižvelgti į pagrobto turto specifinius požymius ir paskirtį, laiko tarpą, kuriam kaltininkas buvo užvaldęs turtą, realias jo galimybes per šį laiką pasinaudoti pagrobto turto naudingomis savybėmis, savo nuožiūra spręsti jo tolesnį likimą. Svarbu ir tai, ar kaltininkas buvo spėjęs pasišalinti iš įvykio vietos bei iš nukentėjusiojo ar kitų asmenų, galinčių sutrukdyti pagrobti turtą, akiračio (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-741/2007, 2K-388/2012, 2K-271-303/2016). Nagrinėjamu atveju būtent tokios aplinkybės ir nustatytos – šiuo atveju nuteistasis D. Z. ir jo bendrininkas tiek šalmą, tiek cigarečių pakelį išsinešė iš įvykio vietos ir turėjo galimybę su jais elgtis kaip su savo. Pasak nukentėjusiojo N. T. ir liudytojos M. K., tiek nuteistasis, tiek jo bendrininkas nebuvo nukentėjusiajam pažįstami asmenys, priešingai nei teigia apeliantas, apie paimtų daiktų grąžinimą ar jų pasiskolinimą nekalbėjo, prieš tai naudojo tiek fizinį smurtą, tiek psichinį smurtą panaudodami peilį. Atitinkamai ta aplinkybė, kad sekančią dieną nuteistasis D. Z. persigalvojęs šalmą grąžino, priklausė tik nuo jo valios ir jis su tokiu turtu galėjo elgtis kaip tinkamas, tačiau apsisprendęs jį grąžinti iš esmės tik pašalino dalį padarytos turtinės žalos, todėl tai gali būti vertinama tik kaip jo atsakomybę švelninanti aplinkybė BK 59 straipsnio 2 dalies prasme (bus aptarta vėliau), tačiau ne kaip paneigianti jo tyčią šalmą pasisavinti.

21. Apibendrindama teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir motyvuotai konstatavo, kad nuteistojo D. Z. veikoje yra visi būtinieji kvalifikuoto plėšimo objektyvieji ir subjektyvieji požymiai, todėl pirmosios instancijos teismo įrodytomis pripažintomis faktinėmis aplinkybėmis nuteistojo padaryta nusikalstama veika pagrįstai kvalifikuota pagal BK 180 straipsnio 2 dalį.

Dėl nuteistojo D. Z. kaltės padarius nusikaltimą, numatytą BK 165 straipsnio 1 dalyje

22. Apeliantas skundu nesutinka su nuteistojo D. Z. pripažinimu kaltu pagal BK 165 straipsnio 1 dalį, nurodydamas, kad: iš nuosprendžio neaišku, kokiais veiksmais pasireiškė fizinės jėgos panaudojimas įsibraunant į nukentėjusiojo butą, duomenų apie fizinės jėgos panaudojimą byloje nėra; nukentėjusysis niekada anksčiau neprieštaravo, kad nuteistasis užeitų į jo butą, tokia buvo tarp jų susiklosčiusi bendravimo praktika; nukentėjusysis ir šiuo atveju nei žodžiu, nei konkliudentiniais veiksmais neprieštaravo, kad D. Z. užeitų į jo butą; nuteistasis nežinojo, kad buto savininkas prieštarauja jo atėjimui, todėl jo veiksmuose nėra tyčios, atitinkamai ir BK 165 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo sudėties. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija tokius apeliacinio skundo argumentus atmeta, kaip paneigtus byloje surinktų ir teismo posėdyje ištirtų įrodymų visuma.

23. Pažymėtina, kad pagal BK 165 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas neteisėtai slapta ar atvirai, panaudodamas apgaulę ar smurtą arba kitokiu būdu prieš savininko ar jo įgaliotų asmenų valią įsibrovė į kito žmogaus gyvenamąjį namą, butą ar kitą gyvenamąją patalpą arba jos priklausinius, įskaitant saugomą būsto teritoriją. BK 165 straipsnio saugoma vertybė (objektas) – žmogaus būsto neliečiamumas, o dalykas – pats žmogaus būstas. Be gyventojo sutikimo įeiti į būstą neleidžiama kitaip, kaip tik teismo sprendimu arba įstatymo nustatyta tvarka tada, kai reikia garantuoti viešąją tvarką, sulaikyti nusikaltėlį, gelbėti žmogaus gyvybę, sveikatą ar turtą (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 24 straipsnis). Taigi, pripažįstant veiksmą įsibrovimu, būtina nustatyti jo neteisėtumą. Neteisėtumui nustatyti būtini du požymiai: 1) kai tai buvo padaryta be savininko ar kito būsto teritorijoje teisėtai esančio žmogaus leidimo ir 2) neturint kito teisėto pagrindo. Baudžiamajai atsakomybei kilti būtina nustatyti ir asmens kaltę – tiesioginę tyčią, t. y. kaltininko supratimą, kad jis neteisėtai prieš savininko ar jo įgaliotų asmenų valią įsibrauna į kito žmogaus gyvenamąjį namą, butą ar kitą gyvenamąją patalpą arba jos priklausinius, įskaitant ir saugomą būsto teritoriją, ir norą taip veikti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-37-942/2015).

24. Nagrinėjamu atveju byloje nekilo ginčas dėl to, kad D. Z. 2023 m. sausio 29 d., apie 21.30 val., kartu su ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu asmeniu, per neužrakintas buto duris įėjo į nukentėjusiajam N. T. priklausantį butą, esantį (duomenys nesklebtini). Šių faktinių aplinkybių nei ikiteisminio tyrimo metu, nei apklausiamas teisme neneigė ir pats nuteistasis D. Z., kuris parodė, kad išties kaltinime nurodytu laiku buvo atėjęs pas nukentėjusįjį. Vis tik proceso eigoje išsiskyrė nuteistojo parodymai dėl priežasties, kurios vedinas jis užėjo pas nukentėjusįjį, kadangi apklausiamas pirmosios instancijos teismo posėdžio metu jis, kaip ir nurodoma jo gynėjo apeliaciniame skunde, tvirtino, kad užėjo į butą laisvai per neužrakintas duris kaip į prekybos alkoholiu „tašką“, o nukentėjusysis tam neprieštaravo, tuo tarpu apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu jis teigė, kad užėjo į nukentėjusiojo butą norėdamas su juo atsiskaityti už anksčiau skolon paimtą alkoholį, atnešdamas jam viskio butelį, taip pat nurodė, kad nukentėjusysis tokiam jo užėjimui į butą neprieštaravo. Taigi, savo veiksmų įeinant į nukentėjusiojo butą teisėtumą nuteistasis argumentuoja tuo, kad tokia buvo tarp jo ir nukentėjusiojo susiklosčiusi bendravimo tvarka, nukentėjusysis tam neprieštaravo ir aiškiai savo nesutikimo neišreiškė. Vis dėlto, teisėjų kolegija pažymi, kad tokie argumentai nepaneigia jo kaltės neteisėtai įsibrovus į nukentėjusiojo butą, kadangi nukentėjusysis iš esmės neturėjo jokios galimybės nerizikuodamas savo sveikata išreikšti akivaizdų nesutikimą su tokiais nuteistojo D. Z. ir su buvusio asmens veiksmais. Pažymėtina, kad pirmiau paminėtus nuteistojo teiginius, kad jam nebuvo žinoma, jog nukentėjusysis prieštarauja jo lankymuisi pas nukentėjusįjį, paneigia byloje esanti 2023 m. sausio 31 d. protokole – pareiškime bei BIRT ataskaitų žiūryklėje užfiksuota informacija, šią informaciją detalizuojantys nukentėjusiojo N. T. parodymai, taip pat iš dalies paties nuteistojo D. Z. parodymai bei akistatos protokole fiksuoti duomenys bei susiklosčiusi įvykių chronologija, iš kurios matyti, jog neseniai nuteistasis ir kartu su juo buvęs nenustatytas asmuo panaudojo smurtą prieš nukentėjusįjį pastarojo namuose. Antai, apklausiamas teisme nukentėjusysis N. T. parodė, kad nuteistasis D. Z. su kitu asmeniu į jo butą užėjo net nesibeldę, už durų sulaukę, kol išeidinės pas jį buvęs pažįstamas, jie užėjo prieš jo valią, o jis nieko jiems negalėjo pasakyti, nes yra neįgalus, negali jų net pastumti, jie ėjo kaip „traktorius“, jį būtų pastūmę ir jis apsiverstų. Prieštarauti ar kažką pasakyti jiems jis negalėjo, nes jie jį buvo anksčiau sumušę. Tokie nukentėjusiojo N. T. parodymai esminėse detalėse nuoseklūs, jie atitinka 2023 m. sausio 31 d. protokole – pareiškime bei BIRT ataskaitų žiūryklėje užfiksuotą informaciją bei jo paties ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų turinį. Štai iš 2023 m. sausio 31 d. protokolo – pareiškimo bei BIRT ataskaitų žiūryklės, be kita ko, matyti, kad 2023 m. sausio 29 d., nuo 20.00 iki 22.00 val. asmuo, pravarde „B.“, kartu su savo draugu, panaudodami fizinę prievartą, jėga įsiveržė į jo butą, adresu (duomenys neskelbtini) (1 t., b. l. 16-17, 21-26). Pažymėtina, kad iš esmės tokias pat aplinkybes nukentėjusysis nurodė ir apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu 2023 m. sausio 31 d., kai parodė, kad išeinant pas jį besisvečiavusiam pažįstamam ir atidarius duris, nuteistasis su kitu asmeniu jėga įsiveržė pas jį į butą, asmuo, pravarde „B.“, jį pastūmė į buto vidų (1 t. b. l. 82-83). Taigi, nukentėjusiojo pateiktas įvykio apibūdinimas rodo, kad nuteistasis D. Z. su nenustatytu asmenių į jo butą įėjo akivaizdžiai prieš nukentėjusiojo valią. Tokios aplinkybės rodo, kad nuteistasis D. Z. ir ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas asmuo aiškiai suvokė, kad nėra pageidaujami nukentėjusiojo namuose, o jį pastumdami suvokė savo veiksmų neteisėtumą. Šioje dalyje teisėjų kolegija atkreipia dėmesį ir į tai, kad byloje pirmosios instancijos teismo ištirti įrodymai rodo, kad dar 2023 m. sausio 6 d. nukentėjusysis būdamas savo namuose tų pačių asmenų buvo sumuštas, todėl būdamas įbaugintas vėliau kitų asmenų neįsileisdavo (pvz. liudytojo, atnešusio pagrobtą šalmą), todėl logiška manyti, kad prieš jį smurtavusių asmenų jis įsileisti neketino ir jų savo namuose nepageidavo, tuo tarpu nuteistasis su nenustatytu asmeniu 2023 m. sausio 29 d. įėjo ne pasibeldę, o nutaikę momentą, kai durys bus atidarytos kitam asmeniui išeinant. Maža to, iš byloje esančio 2023 m. gegužės 2 d. akistatos protokolo matyti, jog akistatos tarp nuteistojo D. Z. ir nukentėjusiojo N. T. metu, nuteistasis pats nurodė, kad dar 2023 m. sausio 6 d. jam lankantis pas N. T., šis atsisakė jam duoti į skolą alkoholinių gėrimų ir pasakė, kad nuteistasis [...] eitų iš nukentėjusiojo namų ir daugiau negrįžtų [...] (1 t., b. l. 97-98). Kartu pirmiau paminėti įrodymai bei akistatos metu nuteistojo nurodytos aplinkybės paneigia apeliacinio skundo teiginį, kad tarp nukentėjusiojo ir nuteistojo buvo susiklosčiusi tokia bendravimo tvarka, kad nuteistasis galėjo bet kada užeiti pas nukentėjusįjį, juo labiau, kad iš nukentėjusiojo paaiškinimų matyti, kad iki 2023 m. sausio 29 d. nuteistasis pas nukentėjusįjį buvo lankęsis vos du kartus ir jų bendravimas abiem atvejais nebuvo draugiškas. Paminėtos aplinkybės BPK 20 straipsnio 5 dalies prasme papildomai stiprina teisėjų kolegijos vidinį įsitikinimą tuo, kad nuteistasis D. Z. ir kartu su juo buvęs nenustatytas asmuo aiškiai suvokė, kad į nukentėjusiojo namus įeina prieš nukentėjusiojo valią, o kartu tai reiškia, kad nuteistojo D. Z. ir nenustatyto jo bendrininko patekimas į nukentėjusiojo N. T. butą buvo neteisėtas. Šioje dalyje taip pat pažymėtina, kad nepaisant to, jog BK 165 straipsnio 1 dalyje numatytos veikos padarymo motyvai nėra būtinas šios nusikaltimo sudėties požymis, tačiau jų nustatymas padeda tinkamai kvalifikuoti padarytą veiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-37-942/2015). Šiuo atveju teisėjų kolegija pažymi, kad iš bylos medžiagos matyti, jog po 2023 m. sausio 6 d. įvykio, kai nuteistasis D. Z. su nenustatytu bendrininku panaudojo smurtą prieš nukentėjusįjį N. T., pastarasis apie tai tą pačią dieną pranešė policijai (1 t. b. l. 12), o apie kilusį konfliktą buvo žinoma ir liudytojai M. K. bei kaimynystėje gyvenantiems liudytojams A. Z., I. R., A. L., t. y. žinia buvo pasklidusi šioje bendruomenėje. Nuteistasis D. Z. ir nenustatytas asmuo, įsibrovę į nukentėjusiojo butą 2023 m. sausio 29 d., aiškinosi aplinkybes, susijusias su pranešimu apie ankstesnį, t. y. 2023 m. sausio 6 d. įvykį policijai, klausė, ar jis rašė pareiškimą, iš nukentėjusiojo proceso eigoje nuoseklių parodymų matyti, jog nenustatytas asmuo ieškojo jo namuose dokumentų ir rado jo policijoje gautus dokumentus, dėl to nukentėjusiajam grasino. Teisėjų kolegijos vertinimu, toks apsilankymo ir įsibrovimo į nukentėjusiojo butą motyvas papildomai rodo nuteistojo D. Z. ir su juo buvusio nenustatyto asmens veikos neteisėtumą, kartu, priešingai nei nurodoma apeliaciniame skunde, pirmiau paminėti įrodymai sudaro pagrindą išvadai, jog D. Z. su nenustatytu bendrininku į nukentėjusiojo butą įsibrovė neteisėtai, veikdami tiesiogine tyčia.

25. Teisėjų kolegija, kaip neturinčius teisinės reikšmės nuteistojo D. Z. padarytos nusikalstamos veikos kvalifikavimui, atmeta nuteistojo gynėjo apeliacinio skundo argumentus, kuriais jis tvirtina, jog iš nuosprendžio neaišku, kokiais veiksmais pasireiškė fizinės jėgos panaudojimas įsibraunant į nukentėjusiojo butą, duomenų apie fizinės jėgos panaudojimą byloje nėra. Šiuo aspektu pažymėtina, kad kasacinės instancijos teismas yra išaiškinęs, jog įstatymų leidėjas, nors ir nurodo galimus įsibrovimo būdus (apgaulė, smurtas), tačiau šių būdų sąrašas nėra baigtinis, kadangi BK 165 straipsnio 1 dalies dispozicijoje nurodoma, jog įsibrauti galima ir kitokiu būdu. Tai reiškia, kad įsibrovimas gali būti padarytas bet kuriuo būdu: slapta ar atvirai, apgaule ar be apgaulės, su smurtu ar be smurto, įveikiant technines kliūtis ar kai to neprireikia. Pats įsibrovimas yra bet kuris neteisėtas patekimas į minėtas patalpas arba teritoriją (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-37-942/2015). Remiantis tokia teismų praktika nuosprendžio nustatomojoje dalyje nėra privaloma aprašyti tikslias fizinės jėgos panaudojimo aplinkybes, tačiau iš procesinio sprendimo turinio iš esmės turėtų būti aišku, kokiais fizinės jėgos panaudojimo ar kokiu kitokiu būdu kaltininkas įsibrovė į kito žmogaus gyvenamąjį namą, butą ar kitą gyvenamąją patalpą arba jos priklausinius, įskaitant saugomą būsto teritoriją. Nagrinėjamu atveju iš byloje esančių nukentėjusiojo N. T. parodymų matyti, kad įsibrovimas įvyko prieš nukentėjusiojo valią įeinant pro duris kas taip pat reikalauja fizinės jėgos panaudojimo ir yra aprašyta nuosprendžio nustatomojoje dalyje, todėl šios aplinkybės, kuri aiški iš bylos medžiagos, visiškai pakanka konstatuojant neteisėto įsibrovimo požymį – įsibrovimą panaudojant fizinę jėgą.

26. Apibendrindama apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad, priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad nuteistasis D. Z. 2023 m. sausio 29 d., apie 21.30 val., veikdamas bendrininkų grupe kartu su ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu asmeniu, neteisėtai, atvirai, prieš savininko N. T. valią, panaudojęs fizinę jėgą, per neužrakintas buto duris įsibrovė į nukentėjusiajam N. T. priklausantį butą, esantį adresu (duomenys neskelbtini). Tokias padarytos nusikalstamos veikos faktines aplinkybes teismas nustatė byloje surinktus ir teisiamojo posėdžio metu ištirtus įrodymus įvertinęs laikydamasis BPK 20 straipsnio reikalavimų. Esant pirmiau aptartoms aplinkybėms, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, tinkamai taikęs BK 24 straipsnio 1 dalies, nustatančios bendrininkavimo formas, nuostatas, pagrįstai D. Z. veikoje nustatė visus būtinuosius jam inkriminuotos nusikalstamos veikos objektyviuosius ir subjektyviuosius požymius ir tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Pirmosios instancijos teismo nustatytomis aplinkybėmis nuteistojo D. Z. padaryta veika teisingai kvalifikuota kaip nusikaltimas, numatytas BK 165 straipsnio 1 dalyje.

Dėl atsakomybe lengvinančios aplinkybės ir nuteistajam skirtos bausmės

27. Teisėjų kolegija nesutinka su apeliacinio skundo argumentu, kad teismas nuteistojo veiksmų grąžinant nukentėjusiajam šalmą nepagrįstai nepripažino nuteistojo atsakomybę lengvinančia aplinkybe BK 59 straipsnio 1 dalies 3 punkto prasme, tačiau konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, nepripažindamas tokių nuteistojo veiksmų jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe BK 59 straipsnio 2 dalies prasme, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą (BPK 328 straipsnio 1 punktas).

28. BK 59 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta, kad atsakomybę lengvinanti aplinkybė yra, kai kaltininkas savo noru atlygino ar pašalino padarytą žalą. Teismų praktikoje ši aplinkybė atsakomybę lengvinančia pripažįstama tada, kai kaltininkas pats savo noru ar jo valia kiti asmenys nukentėjusiajam atlygino ar pašalino visą žalą iki teismo nuosprendžio priėmimo, o jį apskundus – iki bylos išnagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-345/2013, 2K-211/2014, 2K-560/2014). Teismas, vadovaudamasis BK 59 straipsnio 2 dalimi ir atsižvelgdamas į faktines bylos aplinkybes, atsakomybę lengvinančia aplinkybe gali pripažinti ir dalinį žalos atlyginimą, tačiau tokiais atvejais atlygintos žalos dydis turi būti pakankamai didelis, sudaryti pagrįstas prielaidas nukentėjusiesiems tikėtis neuždelsto likusios žalos dalies atlyginimo, o kaltininko pastangos atlyginti likusią padarytos žalos dalį – nuoširdžios (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-420/2007, 2K-437/2007, 2K-94/2010, 2K-579/2010, 2K-345/2013). Vadovaujantis teismų praktika, ši baudžiamąją atsakomybę lengvinanti aplinkybė apibūdina nusikalstamos veikos subjektą ir parodo jo požiūrį į nukentėjusįjį bei nusikalstama veika jam padarytą žalą. Ši aplinkybė atskleidžia kaltininko psichinį santykį su atsiradusiais nusikalstamų veiksmų padariniais ir taip leidžia įvertinti jo asmenybės pavojingumą. Kaltininko pastangos atlyginti nusikalstamais veiksmais padarytą žalą parodo, kad jis supranta savo veiksmų neteisėtumą, apgailestauja dėl jų ir stengiasi išpirkti savo kaltę, o tai yra pakankamas pagrindas švelninti šio asmens baudžiamąją atsakomybę. Iš baudžiamosios bylos medžiagos nustatyta, kad 2023 m. sausio 7 d. nuteistasis per kitą asmenį grąžino nukentėjusiajam pagrobtą šalmą, kuris sudaro esminę padarytos žalos dalį, tačiau už pagrobtas cigaretes jam nebuvo atlyginta. Šios aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad yra pagrindas konstatuoti, jog nuteistasis D. Z. pašalino dalį padarytos turtinės žalis ir nustatyti jo atsakomybę lengvinančią aplinkybę, numatytą BK 59 straipsnio 2 dalyje.

29. Apeliantas pateiktame skunde nuteistajam D. Z. paskirtos bausmės dydžio tiesiogiai neginčija, tačiau akcentuoja, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nenustatęs nuteistojo atsakomybę lengvinančios aplinkybės, numatytos BK 59 straipsnio 1 dalies 3 punkte, skirdamas bausmę nesilaikė BK 54 straipsnio 2 dalies 7 punkto nuostatų. Teisėjų kolegija su tokiu argumentu iš esmės sutinka ir pažymi, kad bendrieji bausmės skyrimo pagrindai, kurie yra viena iš svarbiausių teisėto, pagrįsto ir teisingo nubaudimo garantijų, yra įtvirtinti BK 54 straipsnyje. Vadovaujantis šiuo baudžiamojo įstatymo straipsniu, teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikydamasis BK bendrosios dalies nuostatų. Skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes, nusikalstama veika padarytą žalą (BK 54 straipsnio 1, 2 dalys). Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad, individualizuojant bausmę, visoms šioms aplinkybėms turi būti skiriama vienoda teisinė reikšmė, nė vienai iš jų neturi būti suteikiama išskirtinė dominuojanti reikšmė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 3 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-232-942/2018 ir kt.). Baudžiamajame įstatyme taip pat nustatyta, kad teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia į atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių buvimą, įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas minėtas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 1, 2 dalys). Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija pažymi, kad iš esmės visos reikšmingos bausmės rūšies ir dydžio parinkimui reikšmingos aplinkybės buvo įvertintos skundžiamame nuosprendyje, išskyrus tai, kad pirmosios instancijos teismas be pagrindo nenustatė nuteistojo D. Z. atsakomybę lengvinančios aplinkybės, numatytos BK 59 straipsnio 2 dalyje (dalies žalos pašalinimas). Todėl teisėjų kolegija, iš esmės pritardama pirmosios instancijos teismo motyvams dėl bausmės skyrimo, tačiau nustačiusi pirmiau paminėtą nuteistojo D. Z. atsakomybę lengvinančią aplinkybę, numatytą BK 59 straipsnio 2 dalyje, sprendžia, kad yra pagrindas skundžiamo nuosprendžio dalį dėl bausmės skyrimo pakeisti BPK 328 straipsnio 2 punkte numatytu pagrindu ir nuteistajam D. Z. paskirtą laisvės atėmimo bausmę sušvelninti, nustatant jam pagal BK 180 straipsnio 2 dalį 1 (vienerių) metų ir 10 (dešimties) mėnesių laisvės atėmimo bausmę.

30. Šiuo nuosprendžiu sušvelninus nuteistajam D. Z. pagal BK 180 straipsnio 2 dalį paskirtą bausmę, atitinkamai keistina ir pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalis dėl bausmių bendrinimo ir vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 2 dalimis, 5 dalies 2 punktu, skundžiamu nuosprendžiu pagal BK 165 straipsnio 1 dalį paskirta 45 (keturiasdešimt penkių) parų arešto bausmė bausmių apėmimo būdu bendrintina su šiuo nuosprendžiu sumažinus pagal BK 180 straipsnio 2 dalį paskirta 1 (vienerių) metų ir 10 (dešimties) mėnesių laisvės atėmimo bausme, griežtesne bausme apimant švelnesnę, ir nuteistajam D. Z. skirtina subendrinta 1 (vienerių) metų ir 10 (dešimties) mėnesių laisvės atėmimo bausmė.

Dėl kardomosios priemonės – įpareigojimo periodiškai registruotis policijos įstaigoje

31. Apeliantas atkreipia dėmesį į tai, kad skundžiamu nuosprendžiu nuspręsta D. Z. paskirtas kardomąsias priemones – įpareigojimą periodiškai registruotis policijos įstaigoje ir rašytinį pasižadėjimą neišvykti – palikti galioti iki šio nuosprendžio vykdymo pradžios, pradėjus nuosprendį vykdyti – panaikinti, tačiau kardomoji priemonė – įpareigojimas periodiškai registruotis policijos įstaigoje buvo panaikinta Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. spalio 18 d. nutartimi ir todėl negalėjo būti palikta galioti skundžiamu nuosprendžiu. Teisėjų kolegija su šiuo apeliacinio skundo argumentu sutinka. Pažymėtina, kad BPK 307 straipsnio 1 dalies 6 punkte nustatyta, kad apkaltinamojo nuosprendžio rezoliucinėje dalyje turi būti nurodomas sprendimas dėl kardomosios priemonės nuteistajam. Vis dėlto, pažymėtina, kad toks sprendimas gali būti nurodomas, kai kardomoji priemonė nuosprendžiu skiriama, ar panaikinama. Nagrinėjamu atveju iš bylos medžiagos matyti, kad nuteistajam D. Z. paskirta kardomoji priemonė – įpareigojimas periodiškai registruotis policijos įstaigoje buvo panaikinta Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. spalio 18 d. nutartimi (2 t., b. l. 196-197), todėl pagrindo palikti ją galioti iki nuosprendžio vykdymo pradžios nebuvo. Dėl šios priežasties nuosprendžio dalis, kuria kardomoji priemonė – įpareigojimas periodiškai registruotis policijos įstaigoje palikta galioti iki šio nuosprendžio vykdymo pradžios, naikintina.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1 ir 2 punktais,

nusprendžia:

Nuteistojo D. Z. (D. Z.) gynėjo advokato Vytauto Griežės apeliacinį skundą tenkinti iš dalies ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. gruodžio 21 d. nuosprendį pakeisti:

Pripažinti nuteistojo D. Z. (D. Z.) dalies turtinės žalos pašalinimą jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe, numatyta Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 59 straipsnio 2 dalyje.

D. Z., pripažintam kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 180 straipsnio 2 dalį, paskirti 1 (vienerių) metų ir 10 (dešimties) mėnesių laisvės atėmimo bausmę.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 63 straipsnio 1 ir 2 dalimis, 5 dalies 2 punktu, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. gruodžio 21 d. nuosprendžiu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 165 straipsnio 1 dalį paskirtą 45 (keturiasdešimt penkių) parų arešto bausmę apėmimo būdu subendrinti su šiuo nuosprendžiu sumažinus pagal BK 180 straipsnio 2 dalį paskirta 1 (vienerių) metų ir 10 (dešimties) mėnesių laisvės atėmimo bausme, ir D. Z. paskirti galutinę subendrintą 1 (vienerių) metų ir 10 (dešimties) mėnesių laisvės atėmimo bausmę.

Panaikinti nuosprendžio dalį, kuria nuteistajam D. Z. paskirta kardomoji priemonė – įpareigojimas periodiškai registruotis policijos įstaigoje, palikta galioti iki nuosprendžio vykdymo pradžios.

Kitos nuosprendžio dalies nenaikinti ir nekeisti.

Šis nuosprendis įsiteisėja nuo jo paskelbimo dienos.