- Teismas
- Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2007-05-22
- Bylos Nr.
- 2K-433/2007
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Aldona Rakauskienė (pirm.), Valerijus Čiučiulka, Egidijus Bieliūnas (pran.)
- Nuteistasis
- D. M.
- Kategorijos
- 1.2.14.5Plėšimas (BK 180 str.)
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininkės Aldonos Rakauskienės, Valerijaus Čiučiulkos ir pranešėjo Egidijaus Bieliūno,
teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. M. kasacinį skundą dėl Vilniaus miesto 3–ojo apylinkės teismo 2006 m. gruodžio 4 d. nuosprendžio, kuriuo jis nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 180 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu šešiems mėnesiams. Vadovaujantis BK 75 straipsniu, paskirtos bausmės vykdymas atidėtas vieneriems metams ir šešiems mėnesiams, įpareigojant nuteistąjį tęsti mokslą ir be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms. Į bausmės atlikimo laiką įskaitytas sulaikymas nuo 2006 m. lapkričio 28 iki 30 dienos.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, nuteistojo ir jo gynėjo, prašiusių kasacinį skundą patenkinti, ir prokuroro, prašiusio skundą atmesti, paaiškinimų,
Aprašomoji dalis
nustatė:
D. M. nuteistas už tai, kad 2006 m. lapkričio 28 d. apie 2.10 val. Vilniaus geležinkelio stoties teritorijoje, turėdamas tikslą pagrobti svetimą turtą, rankomis sudavė tris smūgius J. A. į pilvą, o kai šis nugriuvo, tris kartus spyrė jam į įvairias kūno vietas, sukeldamas fizinį skausmą, ir pagrobė nukentėjusiojo 5 litų vertės laikrodį ir 70 litų.
Šalies argumentai
Kasaciniu skundu nuteistasis prašo pakeisti nuosprendį dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo.
Kasatorius pažymi, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2005 m. birželio 23 d. nutarime Nr. 52 „Dėl teismų praktikos vagystės ir plėšimo baudžiamosiose bylose“ nurodyta, jog turto pagrobimas vagystės būdu nuo plėšimo skiriasi tuo, kad kaltininkas savo nusikalstamam sumanymui įgyvendinti nenaudoja nei fizinio, nei psichinio smurto, nei atėmimo galimybės priešintis. Tais atvejais, kai kaltininkas turtui pagrobti panaudoja fizinį smurtą prieš nukentėjusįjį, jo veiksmai turi būti kvalifikuojami kaip plėšimas. Tačiau plėšimo metu panaudotas fizinis smurtas yra ne nusikalstamos veikos tikslas, o tik priemonė pagrobti svetimą turtą. Fizinio smurto padariniai gali būti fizinio skausmo sukėlimas, nežymus ar nesunkus sveikatos sutrikdymas. Jei asmuo naudoja fizinį smurtą neturėdamas tikslo pagrobti svetimo turto, tačiau toks sumanymas kaltininkui kyla panaudojus smurtą, kaltininko veiksmai kvalifikuojami kaip dvi savarankiškos nusikalstamos veikos – sveikatos sutrikdymas ir vagystė – sudarančios realiąją sutaptį.
Kasatorius teigia, kad byloje nenustatyta, jog jis panaudojo fizinį smurtą turėdamas tikslą pagrobti svetimą turtą, ši aplinkybė neįrodyta ir neaptarta nuosprendyje. Teisme apklausti liudytojai V. T. ir S. J. taip pat patvirtino, kad tokio tikslo nebuvo. Ikiteisminio tyrimo metu bei teisme duotais parodymais kasatorius prisipažino kaltu bei gailisi, tačiau nurodė aplinkybes, kad fizinį smurtą panaudojo dėl nukentėjusiojo jam išsakyto įžeidimo. Iš baudžiamosios bylos medžiagos taip pat matyti, kad nukentėjusiojo pinigus ir laikrodį jis ištraukė jau po muštynių, kilusių dėl žodinio konflikto, tačiau ši aplinkybė nebuvo nustatinėjama. Dėl šių aplinkybių nuteistasis prašo jo veiką, kvalifikuotą pagal BK 180 straipsnio 1 dalį, perkvalifikuoti pagal BK 140 straipsnio 1 dalį ir 178 straipsnio 1 dalį ir atsižvelgti į tai skiriant bausmę.
Motyvuojamoji dalis
Kasacinis skundas atmestinas.
Dėl veikos kvalifikacijos pagal BK 180 straipsnio 1 dalį
Kasaciniame skunde nuteistasis baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nenurodo, tik nesutinka su tuo, kad 2006 m. lapkričio 28 d. apie 2.10 val. Vilniaus geležinkelio stoties teritorijoje jo padaryta veika kvalifikuota pagal BK 180 straipsnio 1 dalį kaip plėšimas. Jis prašo veiką kvalifikuoti pagal BK 178 straipsnio 1 dalį ir 140 straipsnio 1 dalį. Savo prašymo esminiu argumentu kasatorius nurodo aplinkybę, kad smurtą prieš nukentėjusįjį panaudojo dėl pastarojo pasakyto jam įžeidimo, neturėdamas tikslo apiplėšti, o turtą pasisavino jau po muštynių.
Kasacinės instancijos teismas, kaip reglamentuota BPK 376 straipsnio 1 dalyje, bylos faktinių aplinkybių nenustatinėja ir iš naujo netiria, o teismo sprendimų teisėtumą, ar tinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas, patikrina pagal teismų jau nustatytas faktines bylos aplinkybes. Kasatorius, pasitelkdamas ir teismų praktiką, ginčija tyčios pagrobti svetimą turtą susiformavimo momentą. Pažymėtina, kad subjektyviuosius veikos požymius, atskleidžiančius tyčią, padeda nustatyti objektyvūs veikos požymiai, apibūdinantys veikimą. Skundžiamame nuosprendyje nustatyta, kad pirmiausia D. M., pamatęs ant suoliuko miegantį vyrą, nusprendė apžiūrėti jo kišenes ir jas apžiūrėjo, bet nieko nepaėmė, nes vyriškis nubudo. Ši aplinkybė, nustatyta išnagrinėjus byloje surinktus įrodymus, paneigia kasatoriaus argumentą, kad jis, prieš mušdamas nukentėjusįjį, neturėjo tikslo jo apiplėšti. Kasatoriaus veiksmai, atlikti dar iki smurto panaudojimo ir turto užvaldymo, yra nustatyti pagal jo paties bei liudytojų V. T. ir S. J. parodymus. Taigi smurtas panaudotas jau turint susiformavusią tyčią ir tikslą pagrobti svetimą turtą. Todėl pagal byloje nustatytas faktines aplinkybes kasatoriaus veika tinkamai kvalifikuota kaip BK 180 straipsnio 1 dalyje numatytas plėšimas. Baudžiamojo įstatymo taikymo klaida nepadaryta.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 382 straipsnio 1 punktu,
nutaria:
nuteistojo D. M. kasacinį skundą atmesti.