Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Bartašienės (pirmininkė ir pranešėja), Danutės Burbulienės ir Jurgos Kramanauskaitės-Butkuvienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo R. M. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2020 m. gegužės 28 d. galutinio sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės G. V. įmonės „Šoklys“ ieškinį atsakovui R. M. dėl skolos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

9. Apeliacinio proceso paskirtis – laikantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant faktinę ir teisinę bylos puses, t. y. tiriant byloje surinktus įrodymus patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialines teisės normas. Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų. Taip pat apeliacinės instancijos teismas, neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo motyvus bei reikalavimus, ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalyse nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė.

10. Byloje kilo ginčas dėl laikotarpio, už kurį skaičiuojamos palūkanos, jų dydžio, atsakovui prašant jas mažinti kaip nepagrįstai dideles, bei bylinėjimosi išlaidų pagrįstumo.

11. Byloje ieškovė G. V. įmonė „Šoklys“ atsakovui R. M. pagal šalių 2015 m. liepos 30 d. sudarytą naftos produktų pirkimo–pardavimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) pardavė naftos produktų už 9 425,00 Eur ir 2019 m. kovo 18 d. bei 2019 m. liepos 22 d. išrašė PVM sąskaitas faktūras serija (duomenys neskelbtini) Nr. (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) Nr. (duomenys neskelbtini). Atsakovas nepateikė duomenų, kad tinkamai atsiskaitė pagal sutartį.

Dėl palūkanų skaičiavimo laikotarpio

13. Sutarties 9.1 punkte nurodoma, kad už naudojimąsi prekinio kredito suma pirkėjas moka pardavėjui 5 % dydžio palūkanas per mėnesį, tačiau ši nuostata netaikoma, jeigu pirkėjas jam pateiktą PVM sąskaitą faktūrą apmoka per sutarties 5.1. p. nustatytą terminą. Sutarties 5.1 punktas nustato, kad pirkėjas įsipareigoja apmokėti kiekvieną sąskaitą už parduotus naftos produktus per 30 kalendorinių dienų po PVM sąskaitos faktūros išrašymo dienos. Kaip teisingai nurodo ieškovė, minėta nuostata nereiškia, kad palūkanos pradedamos skaičiuoti tik nuo tos dienos, kai yra pradelsiamas sutarties 5.1. punkte nurodytas terminas, nes ši nuostata tik nustato sąlygą, kuriai įvykus pirkėjui apskirtai kyla pareiga mokėti kokias nors palūkanas, t. y. tik tuo atveju, jei neatsiskaitoma per sutarties 5.1 punkte nustatytą terminą. Taip pat pažymėtina, jog Sutarties 9.1 punkto antrajame sakinyje numatyta, kad palūkanos mokamos už visą laikotarpį iki visiško atsiskaitymo dienos. Esant aptartoms sutarties nuostatoms, darytina išvada, jog atsakovas nepagrįstai teigia, kad palūkanos turėtų būti pradedamos skaičiuoti tik po 30 kalendorinių dienų nuo PVM sąskaitos išrašymo dienos, nes pagal Sutartyje įtvirtintą šalių susitarimą palūkanos skaičiuojamos už visą laikotarpį nuo PVM sąskaitos faktūros išrašymo dienos t.y. nuo prievolės atsiradimo dienos, tačiau tik tais atvejais, kai yra praleidžiamas Sutarties 5.1. punkte nustatytas 30 kalendorinių dienų terminas. Ieškovė 2019 m. kovo 18 d. ir 2019 m. liepos 22 d. išrašė PVM sąskaitas faktūras serija (duomenys neskelbtini) Nr. (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) Nr. (duomenys neskelbtini), atsakovas jų neapmokėjo per 30 kalendorinių dienų. Esant šioms aplinkybėms pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog ieškovei tinkamai įvykdžius savo įsipareigojimus ir pateikus atsakovui naftos produktus, atsakovui neatsiskaičius už prekes sutarties nustatyta tvarka (sutarties 5.1 punktas), ieškovė turėjo teisę remtis Sutarties 9.1 punktu ir skaičiuoti palūkanas už visą laikotarpį.

Dėl palūkanų dydžio

15. Teisėjų kolegija pažymi, kad CK 6.37 straipsnio 1 dalyje nustatyti du palūkanų pagal prievoles atsiradimo pagrindai: įstatymas arba šalių susitarimas. Civiliniame kodekse nesuformuluota palūkanų sąvokos. Teisės doktrinoje pripažįstama, kad palūkanos yra atlyginimas, kurį skolininkas moka kreditoriui už naudojimąsi svetimais pinigais, nesvarbu, kokie to naudojimosi rezultatai. Kasacinis teismas yra suformavęs praktiką, pagal kurią išskiriamos dvejopo pobūdžio palūkanos: palūkanos, atliekančios mokėjimo (t. y. užmokesčio už pinigų skolinimąsi) funkciją, ir palūkanos, atliekančios kompensacinę (minimalių nuostolių negautų pajamų pavidalu atlyginimo) funkciją (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2003 m. rugsėjo 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB banko ,,Hansa–LTB“ prašymą priverstinai išieškoti skolą iš skolininkės A. M. ir įkaito davėjo A. S., byla Nr. 3K-7-571/2006; 2005 m. lapkričio 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB bankas „Hansabankas“ v. J. P., byla Nr. 3K-3-572/2005). Aiškindamas palūkanas, atliekančias mokėjimo funkciją, kasacinis teismas yra konstatavęs, kad jos ekonomine ir teisine prasme yra mokestis, atlyginimas kreditoriui už paskolintų pinigų naudojimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 1999 m. birželio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. S. ?. V. B., Nr. 3K-3-225/1999, kategorija 43, 2000 m. gruodžio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB ,,Lietuvos taupomasis bankas“ ?. E. L. ir kt., Nr. 3K-3-1334/2000, kategorija 43, 2001 m. spalio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje akcinis kredito bankas ,,Nida“ ?. S. L., Nr. 3K-3-908/2001, kategorija 57.2; 2002 m. rugsėjo 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. R. v. L. U., byla Nr. 3K-3-1085/2002).

16. Teisėjų kolegija sutinka su ieškovės argumentu, kad nagrinėjamu atveju šalių sutartos palūkanos atlieka mokėjimo funkciją, nes jos yra skaičiuojamos nuo pirmosios prekių atsakovui perdavimo dienos. Atsižvelgiant į tai, kad, mokėjimo (pelno) palūkanos yra prievolės vykdymas natūra, šalių sutartas pelno (mokėjimo) palūkanų dydis gali būti mažinamas vadovaujantis ne CK 6.37 straipsnio 3 dalies nuostatomis dėl kompensuojamųjų palūkanų mažinimo, tačiau taikant sutarčių teisės normas (pavyzdžiui, CK 6.223, 6.228 straipsniai ir kt.). Nagrinėjamos bylos atveju atsakovas civilinėje byloje nėra pareiškęs reikalavimo dėl sutarties pakeitimo, todėl nėra pagrindo keisti šalių Sutartyje numatytų mokėjimo palūkanų dydžio.

17. Sutarties laisvės principas užtikrina šalims teisę laisvai sudaryti sutartis ir savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises bei pareigas (CK 6.156 straipsnio 1 dalis). Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, bylos šalys Sutartį sudarė verslo tikslais (ieškovė – naftos produktais prekiaujanti įmonė, atsakovas – ūkininkas), ji pasirašyta laisva valia (atsakovas 2020-05-25 teismo posėdžio metu nurodė, kad 13 metų bendradarbiauja su ieškove), sutartyje konkrečiu punktu buvo nurodytas palūkanų dydis (už naudojimąsi prekinio kredito suma, 9.1 punktas ir atsakovas nepateikė duomenų, jog akivaizdžiai prieštaravo šalių nustatytam palūkanų dydžiui), t. y. šalis ilgą laikotarpį ir nuolat siejo tarpusavio santykiai ir jos laisva valia susitarė dėl palūkanų dydžio, todėl toks susitarimas šalims turėjo įstatymo galią. Esant šioms aplinkybėms, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad nėra pagrindo mažinti minėtų palūkanų.

18. Atsakovas taip pat nurodo, kad jį yra ištikę prastų oro sąlygų nulemti finansiniai sunkumai ir dėl šios priežasties jis negali laiku atsiskaityti su ieškove. Teisėjų kolegija pažymi, kad įrodinėjimas civiliniame procese yra grindžiamas dviem kertiniais principais – rungtyniškumu ir dispozityvumu. Rungtyniškumo (rungimosi) principo esmė yra ta, kad šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus ir atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti proceso įstatymo nustatyta tvarka (CPK 12 ir 178 straipsniai). Dispozityvumo principo turinys bendriausia prasme yra atskleistas CPK 13 straipsnyje (šis straipsnis nurodo, kad šalys ir kiti proceso dalyviai, laikydamiesi šio kodekso nuostatų, turi teisę laisvai disponuoti jiems priklausančiomis procesinėmis teisėmis), o įrodinėjimo procese šis principas atsiskleidžia įvairiais aspektais, pavyzdžiui, kad pačios šalys renkasi savo įrodinėjimo taktiką ir strategiją, t. y. sprendžia, kokias faktines aplinkybes nurodyti ir kokius faktinius duomenis pateikti savo reikalavimams ir atsikirtimams pagrįsti. Teisėjų kolegija, apibendrindama išdėstytus argumentus, konstatuoja, kad įrodinėjimas yra šalių pareigos dalykas, o šios pareigos vykdymas siejamas su tam tikros procesinės laisvės turėjimu.

19. Įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas bylos įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Vadinasi, bylos šalims tenkančios įrodinėjimo pareigos vykdymas yra orientuotas į bylą nagrinėjančio teismo įtikinimą, kad egzistuoja faktinės aplinkybės, kuriomis grindžiami reikalavimai ir atsikirtimai. Pažymėtina, kad civiliniame procese nereikalaujama nustatyti objektyviąją tiesą, t. y. teismo įsitikinimas dėl faktinių aplinkybių, sudarančių bylos nagrinėjimo (ginčo) dalyką, egzistavimo ar neegzistavimo neturi būti absoliutus. Šis įrodinėjimo civiliniame procese ypatumas yra ne kartą pabrėžtas ir kasacinio teismo praktikoje (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. spalio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-371/2011; 2015 m. liepos 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-420-969/2015; 2018 m. gegužės 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-201-695/2018, 52 punktas). Todėl įrodinėjimo standartas, atsižvelgiant į civiliniame procese reikalaujamo teismo įsitikinimo laipsnį, taip pat neturi būti suabsoliutintas, t. y. pernelyg aukštai iškeltas.

20. Nagrinėjamos bylos atveju atsakovas tinkamomis ir leistinomis priemonėmis neįrodinėjo nei pasėlių ploto, derlingumo ar pajamingumo pokyčių, galėjusių esmingai nulemti 9 425,00 Eur skolos sumos sumokėjimą. Taip pat sutiktina su ieškove, jog ne jai tenka atsakovo vykdomos ūkinės-komercinės veiklos rizika, todėl net ir sumažėjus ūkio veiklos pajamoms, būtent atsakovas turėjo dėti pastangas ir pasirūpinti papildomu finansavimu - kreiptis į kredito įstaigas, siekti mokėjimo terminų atidėjimo suderinimo su tiekėjais ir pan. Jokių įrodymų, kad atsakovas ėmėsi priemonių siekdamas atsiskaityti su ieškove, jis nepateikė. Pažymėtina, jog už tiektus naftos produktus atsakovas neatsiskaito jau daugiau kaip metus laiko. Kaip nurodo ieškovė, neatsiskaitoma yra už 2019 m. pavasario laikotarpiu atsakovui tiektus naftos produktus, t. y. skola susidarė dar iki 2019 metų derliaus nuėmimo, tačiau iš šio derliaus gautomis pajamomis atsakovas skolos ieškovei nedengė jokia apimtimi. Tuo tarpu atsakovas neneigia, kad derlių 2019 metais nuėmė ir gavo pajamų.

21. Atkreiptinas dėmesys, kad prekių tiekimas atsakovui pagal ginčo Sutartį kiekvienais metais vyko nuo pat jos pasirašymo 2015 metais (pridėtos tą patvirtinančios PVM sąskaitos faktūros 2015-2019 m. laikotarpiu), tačiau atsakovas nė karto nenurodė, kad Sutarties turinys jam yra nepriimtinas. Taip pat pastebėtina, kad ieškovė nėra vienintelis naftos produktų tiekėjas Lietuvos rinkoje, todėl atsakovas neprivalėjo prekes įsigyti būtent iš ieškovės.

22. Atsakovas taip pat nurodo, kad pirmosios instancijos teismas pasirėmė negaliojančia Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatymo redakcija, kuri numatė apribojimus palūkanų dydžiui (ne daugiau kaip 200 % per metus), kai skolinama vartojimo tikslais. Teisėjų kolegija pažymi, kad vien aplinkybė, jog pirmosios instancijos teismas vadovavosi minėta įstatymo redakcija, nesudaro pagrindo panaikinti skundžiamo teismo sprendimo. Šiuo metu galiojanti Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatymo redakcija numato 75 % palūkanų per metus ribą, virš kurios, galėtų būti pripažįstama sutarties sąlyga kaip nesąžininga. Šiuo atveju, šalių nustatyta riba yra 15 % mažesnė, taigi, šalių Sutartyje numatytos palūkanos atitinka įstatymų reikalavimus.

23. Atsakovas nepagrįstai prašo palūkanų dydį prilyginti palūkanoms, numatytoms Lietuvos Respublikos mokėjimų, atliekamų pagal komercinius sandorius, vėlavimo prevencijos įstatyme, kadangi šios palūkanos gali būti taikomos tik tais atvejais, kai šalys atskiru susitarimu nėra nustačiusios kitokios palūkanų normos. Pažymėtina, kad šalių teisė susitarti dėl palūkanų dydžio yra neatsiejama nuo šalių teisės laisva valia susitarti dėl jas abi tenkinančių sąlygų.

Dėl procesinių palūkanų dydžio

25. Teisėjų kolegija pažymi, kad palūkanų skaičiavimo pradžios ir pabaigos momentai priklauso nuo palūkanų paskirties. Kaip jau minėta, kasacinio teismo jurisprudencijoje išskiriamos dvejopo pobūdžio palūkanos – palūkanos, atliekančios mokėjimo funkciją (tai užmokestis už pinigų skolinimą; pvz., 6.37 straipsnio 1 dalyje) ir kompensuojamai funkcijai atlikti nustatytos palūkanos. Prie kompensuojamąją funkciją atliekančių palūkanų priskiriamos ir CK 6.37 straipsnio 2 dalyje nustatytos procesinės palūkanos. Jų paskirtis – kompensuoti būsimus, nuo teisminio proceso pradžios iki teismo sprendimo įvykdymo, susidariusius kreditoriaus nuostolius, kartu – skatinti operatyvų teismo sprendimo įvykdymą.

26. Teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2020 m. gegužės 25 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-7-75-823/2020 pakeitė esamą praktiką mokėjimo (pelno) palūkanų skaičiavimo po sutarties nutraukimo klausimu, išplėstinė teisėjų kolegija suformavo tokią teisės aiškinimo taisyklę: nutraukus paskolos (kredito) sutartį prieš terminą, pasibaigia pagrindinių prievolių pagal sutartį vykdymas natūra, todėl mokėjimo (pelno) palūkanos skolininkui pagal šią sutartį nebegali būti skaičiuojamos; paskolos (kredito) sutartį nutraukus prieš terminą kreditorius įgyja teisę reikalauti taikyti skolininkui civilinę atsakomybę: reikalauti sutartyje ar įstatyme nustatyto dydžio kompensuojamųjų palūkanų iki visiško paskolos sumos grąžinimo, taip pat reikalauti dėl pagal nutrauktą paskolos (kredito) sutartį negautų mokėjimo (pelno) palūkanų, kaip kreditoriaus negautų pajamų, atlyginimo; pagal bendrąsias civilinės atsakomybės taisykles, reikalaujant kompensuojamųjų palūkanų (netesybų) ir negautų pajamų (nuostolių) kreditoriui gali būti priteisiama didesnė iš reikalaujamų sumų.

27. Nagrinėjamu atveju sutartyje šalys susitarė, kad sutarties 9.1. papunktyje nustatytos (mokėjimo funkciją atliekančios) palūkanos pradedamos skaičiuoti nuo vėlavimo apmokėti PVM sąskaitą faktūrą dienos (5.1 punktas). Pirmosios instancijos teismas sprendė, jog ši sutartinė nuostata patvirtina, kad atsakovo prievolė mokėti mokėjimo palūkanas išliko iki visiško atsiskaitymo dienos, todėl ieškovės naudai iš atsakovo priteisė 5 procentų dydžio mokėjimo palūkanas už priteistą 13 894,63 Eur sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2020 m. vasario 17 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Tačiau atsižvelgus į tai, kad nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. gegužės 25 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-7-75-823/2020 yra pakeista ankstesnė kasacinio teismo praktika, tokia pirmosios instancijos teismo išvada yra neteisinga.

28. Nagrinėjamu atveju ieškovė kreipėsi į teismą dėl pagrindinės prievolės įvykdymo (skolos su mokėjimo palūkanomis priteisimo) ir dėl neįvykdymo atsiradusių teisinių pasekmių. Ieškinio pareiškimas teismui reikalaujant priteisti tiek pagrindinę skolą, tiek pagrindinės prievolės neįvykdymo teisines pasekmes, iš esmės šalių sutartį nutraukia. Nustatyta skolininko pareiga mokėti palūkanas už laikotarpį nuo civilinės bylos iškėlimo teisme dienos (2020 m. vasario 17 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, numato procesinių palūkanų mokėjimą, kurios taip pat atlieka kompensavimo, o ne mokėjimo funkciją, šios palūkanos turi būti protingos, atitikti sąžiningumo principus neleidžiančius lupikauti. CK 6.37 straipsnyje numatytas procesinių palūkanų dydis atlieka minimalių kreditoriaus nuostolių kompensavimo funkciją.

29. Iš sutarties turinio akivaizdu, kad sutartyje šalys susitarė dėl 5 procentų.per mėnesį palūkanų už laikotarpį iki atsiskaitymo dienos, atliekančių mokėjimo funkciją ir nesusitarė dėl procesinių palūkanų dydžio (CK 6.37 straipsnio 3 dalis). Šiuo aspektu teisėjų kolegija pažymi, kad atsižvelgiant į nurodytą pakeistą kasacinio teismo praktiką, palūkanos atliekančių mokėjimo funkciją priteisiamos iki ieškinio priėmimo dienos (bylos iškėlimo teisme dienos), o nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2020 m. vasario 17 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo priteisiamos kompensavimo funkciją atliekančios procesinės palūkanos.

30. Taigi, teisėjų kolegija iš dalies tenkina apelianto apeliacinį skundą ir pakeičia Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2020 m. gegužės 28 d. galutinį sprendimą dalyje dėl procesinių palūkanų skaičiavimo, priteisiant ieškovei Ginto Vaičėno įmonei „Šoklys“ iš atsakovo Renato Mickuaus 6 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą 13894,63 Eur sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2020 m. vasario 17 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

31. Atsakovas prašo sumažinti ieškovės naudai priteistas išlaidas advokato pagalbai apmokėti iš viso iki 700,00 Eur, nes šioje civilinėje byloje sprendžiamas ginčas - dėl skolos už prekes ir palūkanų - nėra sudėtingas ar naujas teismų praktikoje, priešingai, teismų praktika nagrinėtu klausimu yra susiformavusi ir nuosekli, šioje civilinėje byloje procesiniai dokumentai nėra didelės apimties.

32. CPK 93 straipsnio 1 dalis numato, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Bylinėjimosi išlaidas bylos šalys moka už teismo atliekamus tam tikrus procesinius veiksmus, prie jų taip pat priskiriamos ir šalių turėtos išlaidos, susijusios su bylos nagrinėjimu. Toks bylinėjimosi išlaidų paskirstymo principas turi ir prevencinį pobūdį – skatina asmenis ieškoti ir rinktis alternatyvų ginčo sprendimo būdą. Teismas gali nukrypti nuo šios taisyklės, atsižvelgdamas į tai, ar šalių procesinis elgesys buvo tinkamas, ir įvertindamas priežastis, dėl kurių susidarė bylinėjimosi išlaidos (CPK 93 straipsnio 4 dalis).

33. CPK 79 straipsnyje nustatyta, kad bylinėjimosi išlaidas sudaro žyminis mokestis ir išlaidos, susijusios su bylos nagrinėjimu. Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (toliau – Rekomendacijos) nuostatose neribojama šalių teisė susitarti dėl advokato atlyginimo, bet šalys visada turi atsižvelgti į teisinio reglamentavimo nuostatą, kad teismas negalės bylą laimėjusiai šaliai priteisti daugiau, negu įtvirtinta Rekomendacijose, išskyrus išimtinius atvejus, kai, atsižvelgiant į konkrečias bylos aplinkybes ir vadovaujantis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais, teisinė pagalba teikiama itin sudėtingoje byloje arba byla nagrinėjama ne vienerius metus ar kitais panašiais atvejais. Visais atvejais byloje sprendimą priimantis teismas sprendžia, kokios ir kokio dydžio advokato atstovavimo išlaidos turi būti priteisiamos. Tokių nuostatų laikomasi teismų praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. spalio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-533/2008, 2009 m. gegužės 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-212/2009, 2013 m. kovo 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-177/2013, 2019 m. gruodžio 3 d. nutartis priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-374-687/2019).

34. Šalims turi būti atlyginamos pagrįstos, realiai patirtos, už advokato ar advokato padėjėjo pagalbą toje konkrečioje byloje sumokėtos išlaidos (CPK 98 straipsnio 2 dalis). Taigi, siekiant, jog teismas turėtas išlaidas priteistų, būtina pagrįsti jų realumą, t. y. už suteiktas teisines paslaugas yra sumokėta ir bylą laimėjusi šalis patyrė atstovavimo civiliniame procese išlaidas bei įstatymo nustatyta tvarka teismui pateikė tai patvirtinančius įrodymus (CPK 98 straipsnis). Išlaidos advokato ar advokato padėjėjo pagalbai apmokėti turi būti pagrįstos šiais rašytiniais įrodymais: a) pažyma, pasirašyta advokatų kontoros finansininkės su įrašytu patvirtinimu, jog klientas su kontora visiškai atsiskaitė; pažymoje nurodytas civilinės bylos numeris, bendra suma už advokato suteiktas paslaugas, jos detalizuotos, atskirai nurodomos sumos už kiekvieną iš advokato suteiktų paslaugų sudedamųjų dalių (procesinių dokumentų parengimą, atstovavimą), nurodytas atlyginimo už ją dydis arba b) sąskaitomis faktūromis ir mokėjimą patvirtinančias dokumentais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. sausio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-88-686/2017).

35. Spręsdamas dėl išlaidų advokato pagalbai apmokėti vadovaujamasis, CPK 98 straipsnio 2 dalimi, taip pat remiantis Rekomendacijų 2 punktu, nustatydamas priteistino užmokesčio už teikiamas teisines paslaugas dydį, teismas atsižvelgia į šiuos kriterijus: 1) bylos sudėtingumą; 2) teisinių paslaugų kompleksiškumą, specialių žinių reikalingumą; 3) ankstesnį (pakartotinį) dalyvavimą toje byloje; 4) būtinybę išvykti į kitą vietovę, negu registruota advokato darbo vieta; 5) ginčo sumos dydį; 6) teisinių paslaugų teikimo pastovumą ir pobūdį; 7) sprendžiamų teisinių klausimų naujumą; 8) šalių elgesį proceso metu; 9) advokato darbo laiko sąnaudas; 10) kitas svarbias aplinkybes.

36. Nagrinėjamos bylos atveju pirmosios instancijos teismas ieškovės naudai iš atsakovės priteisė 156,00 Eur žyminį mokestį, 726,00 Eur ir 423,50 Eur išlaidas advokato pagalbai apmokėti. Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismo ieškovės naudai iš atsakovo priteistos advokato teisinės pagalbos išlaidos neviršija rekomenduojamo dydžio, yra protingos ir atitinka byloje keltų klausimų apimtį ir pobūdį. Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai paskirstė šalių turėtas bylinėjimosi išlaidas ir jų sumažinti nėra objektyvaus pagrindo. Teisėjų kolegija sprendžia, kad bylinėjimosi išlaidų paskirstymo pirmosios instancijos teisme nėra pagrindo keisti ir dėl keičiamo procesinių palūkanų skaičiavimo, kadangi su pasikeitusia kasacinio teismo praktika nuo 2020 m. gegužės 25 d. ieškovė bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme objektyviai negalėjo būti susipažinusi, nes galutinis sprendimas byloje priimtas 2020 m. gegužės 28 d., t. y. praėjus trims dienos nuo naujos kasacinio teismo praktikos.

Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų

37. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje nurodyta, kad Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalis įpareigoja nacionalinius teismus išsamiai ištirti šalių pateiktus paaiškinimus, argumentus ir įrodymus be išankstinio vertinimo, tuo aspektu, ar jie svarbūs sprendimo priėmimui. Teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Van de Hurk v. Netherlands judgement of 19 April 1994, Series A n. 288, p. 20, par. 61). Tokios pat pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. kovo 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010, 2011 m. vasario 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-52/2011).

38. Kiti apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai vertintini kaip neturintys reikšmės apskųsto pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo teisėtumui, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako.

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinėje instancijoje

39. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Atsakovo R. M. apeliacinis skundas tenkintas iš dalies (tik dėl procesinių palūkanų skaičiavimo), jis byloje įrodė tik 156 Eur žyminio mokesčio išlaidas, todėl, atsižvelgiant į jo patenkintų reikalavimų dalį (patenkintas vienas iš trijų apeliacinio skundo reikalavimų), jo naudai iš ieškovės priteisiami 52 Eur žyminio mokesčio. Ieškovė G. V. įmonė „Šoklys“ apeliacinės instancijos teisme patyrė 484 Eur bylinėjimosi išlaidas, pateikė jas pagrindžiančius duomenis, todėl jos naudai iš atsakovo priteisiama 323 Eur bylinėjimosi išlaidų (proporcingai patenkintų reikalavimų daliai). Sudėjus šalių patirtas bylinėjimosi išlaidas ieškovės naudai iš atsakovo priteisiama 271 Eur (323 – 52) bylinėjimosi išlaidų.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

nutaria:

Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2020 m. gegužės 28 d. galutinį sprendimą pakeisti iš dalies ir išdėstyti taip: priteisti ieškovei G. V. įmonei „Šoklys“ (juridinio asmens kodas (duomenys neskelbtini)) iš atsakovo R. M. (asmens kodas (duomenys neskelbtini)) 9 425,00 Eur (devynių tūkstančių keturių šimtų dvidešimt penkių eurų) skolą, 4 469,63 Eur (keturių tūkstančių keturių šimtų šešiasdešimt devynių eurų, 63 centų) palūkanas, 6 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą 13894,63 Eur sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2020 m. vasario 17 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 156,00 Eur (vieno šimto penkiasdešimt šešių eurų) žyminį mokestį ir 726,00 Eur (septynių šimtų dvidešimt šešių eurų) išlaidas advokato pagalbai apmokėti.

Priteisti ieškovei G. V. įmonei „Šoklys“ (juridinio asmens kodas (duomenys neskelbtini)) iš atsakovo R. M. (asmens kodas (duomenys neskelbtini)) 271,00 Eur (dviejų šimtų septyniasdešimt vieno euro) bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.