Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Vaclovo Pauliko (pirmininkas ir pranešėjas), Andriaus Veriko ir Renatos Volodko,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės Nacionalinės žemės tarnybos prie žemės ūkio ministerijos ir trečiojo asmens Namų Liejyklos g. 6, 4 ir 4B Vilniuje savininkų bendrijos apeliacinius skundus dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. balandžio 26 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. e2-5737-964/2024 pagal ieškovės Nacionalinės žemės tarnybos prie žemės ūkio ministerijos ieškinį atsakovei Vilniaus miesto savivaldybei dėl įpareigojimo atlikti veiksmus, valstybinės žemės atlaisvinimo, trečiasis asmuo ieškovės pusėje Namų Liejyklos g. 6, 4 ir 4B Vilniuje savininkų bendrija, kiti tretieji asmenys Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos, A. M., K. K., V. B., L. B., uždaroji akcinė bendrovė „NT startas“, uždaroji akcinė bendrovė „DV17“, V. M., akcinė bendrovė „Energijos skirstymo operatorius“.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

0 I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos teisiniai argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

24. Vadovaujantis CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalimis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas.

26. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nagrinėdama šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis).

27. Nagrinėjamu atveju tikslinga nurodyti tai, kad pagal CPK 2 straipsnio nuostatas, teismas, nagrinėdamas civilinę bylą bei priimdamas sprendimą, privalo teisingai, sąžiningai, protingai taikyti bei aiškinti įstatymus tam, jog tarp ginčo šalių atkurta teisinė taika atitiktų įstatymų reikalavimus, būtų teisinga; kad pagal CPK 176 straipsnio nuostatas įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, jog egzistuoja arba neegzistuoja tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku; kad pagal CPK 12 ir 178 straipsnius, šalys privalo įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis (faktais), kurių nereikia įrodinėti (CPK 182 straipsnis); kad pagal CPK 185 straipsnį teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Taigi skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo argumentai, ieškovės ir atsakovės apeliacinių skundų motyvai šioje nutartyje yra analizuojami remiantis būtent nagrinėjamoje byloje surinktų įrodymų bei nustatytų teisinių, faktinių aplinkybių visetu (CPK 3 straipsnio 1 dalis, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gruodžio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-588/2009; 2015 m. liepos 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-588/2009).

28. Pažymėtina, jog sekant kasacinio teismo praktika, apeliacinis procesas nėra proceso pirmojoje instancijoje pakartojimas iš naujo, nes tai – skundžiamo teismo sprendimo kontrolės forma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005-11-09 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-426/2005; 2007-12-29 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-607/2007). Todėl teisėjų kolegija apeliacinio skundo ribose patikrina, ar ginčo šalys įrodė tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (CPK 12, 178 straipsniai).

Dėl byloje nustatytų faktinių aplinkybių

29. Bylos duomenimis nustatyta, kad pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 2311/ž, pagrindinė naudojimo paskirtis yra pagalbinis ūkis pastatas, statybos pabaigos metai – 1955 m., sienos – medis su karkasu, užstatymo plotas – 28 kv. m, fizinio nusidėvėjimo procentas – 70 proc., atkūrimo sąnaudos – 1 830 Eur; pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 2411/ž, pagrindinė naudojimo paskirtis yra pagalbinis ūkinis pastatas, statybos pabaigos metai – 1955 m., sienos – medis su karkasu, užstatymo plotas – 18 kv. m, fizinio nusidėvėjimo procentas – 70 proc., atkūrimo sąnaudos – 1 376 Eur; pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 2011/ž, pagrindinė naudojimo paskirtis yra pagalbinio ūkio pastatas, statybos pabaigos metai – 1955 m., sienos – medis su karkasu, užstatymo plotas – 15 kv. m, fizinio nusidėvėjimo procentas – 70 proc., atkūrimo sąnaudos – 1 022 Eur.

30. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto ūkio ir transporto departamento sudaryto 2017 m. kovo 28 d. Faktinių duomenų patikrinimo vietoje akto Nr. A32-509/17(2.1.15-UK9) duomenų nustatyta, kad pastatas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 2011/ž, 15 kv. m, yra medinio karkaso konstrukcijų, be pamatų, apkaltas medinėmis lentomis, stogas uždengtas žalia brezento medžiaga, apatinė medinė pastato dalis yra veikiama drėgmės, lentos pajuodusios, naudojamas, durys užrakintos. Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos Vilniaus teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamento 2017 m. kovo mėnesio rašte Vilniaus apygardos prokuratūros viešojo intereso gynimo skyriui nurodoma, kad (duomenys neskelbtini), 2017 m. kovo 27 ir 29 d. buvo atliktas pagalbinio ūkio statinių patikrinimas, statinių vizualinė apžiūra ir fotofiksacija, surašytame 2017 m. kovo 30 d. faktinių duomenų patikrinimo vietoje akte Nr. (23.17)- FAK-780 nurodoma, kad ūkio pastatas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 2011/ž, yra pagalbinio ūkio, medinis, naudojamas. Vilniaus apygardos prokuratūros viešojo intereso gynimo skyriaus 2017 m. gegužės 29 d. nutarime Nr. 2.1.5-43 atsisakyti taikyti viešojo intereso gynimo priemones dėl pareiškimo dalies argumentų ir taikyti viešojo intereso gynimo priemonę nustatyta, kad ūkio pastatas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 2011/ž, yra pagalbinio ūkio, medinis, naudojamas.

31. 2024 m. sausio 29 d. faktinių duomenų patikrinimo vietoje aktas bei kiti byloje esantys įrodymai patvirtina, kad ūkinių pastatų, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 2311/ž, ir unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 2411/ž, nėra, jie nugriauti. Jau aukščiau minėtas ūkinis pastatas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 2011/ž, naudojamas, konstrukcijų būklė patenkinama. Galimos avarinės statinio būklės požymių, neleistinų statinio laikančiųjų konstrukcijų ir deformacijų nenustatyta. Atsakovės atstovė pripažino, kad 2022 m. ji perėmė minėtus pastatus tik pasirašius dokumentus ir vietoje neapžiūrėjus, todėl galimai pastatų, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 2311/ž, ir unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 2411/ž, nėra jau keli metai. Minėtų pastatų savivaldybė nėra naudojusi, jie neturėjo pamatų, jokių liekanų neišlikę. Aplinkybės, kad pastatų nėra, neginčijo ir byloje dalyvavę asmenys.

32. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad byloje nors nustatyta, jog du iš reikalaujamų išregistruoti ūkio pastatų būtų pagrindas išregistruoti, nes pastatų nebėra, tačiau šiuo atveju aktuali ieškovės teisė į tokio reikalavimo patenkinimą.

33. Ieškovė pareiškė negatorinį ieškinį kaip žemės sklypo, kuriame yra ginčo pastatai, patikėtinė. Klaipėdos apygardos teismas 2024 m. sausio 11 d. nutartyje nurodė, kad Nekilnojamojo turto registre Nacionalinė žemės tarnyba yra registruota kaip turinti valstybinės žemės sklypo patikėjimo teisę, todėl, kaip patikėjimo teise valdanti žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), ir atliekanti valstybinės žemės patikėjimo teisės subjekto (patikėtinio) funkcijas, turi teisę reikšti negatorinį ieškinį. Teismas pažymėjo, kad pareiškusi negatorinį ieškinį ieškovė turėjo įrodyti, kaip konkrečiai yra pažeidžiamos jos kaip žemės sklypo savininkės teisės dėl Vilniaus miesto savivaldybei nuosavybės teise priklausančių trijų ginčo statinių, kurie pastatyti ginčo žemės sklype.

34. Po šios nutarties priėmimo Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2024 m. sausio 10 d. nutarimo Nr. 32 pagrindu buvo patvirtintas Vilniaus miesto savivaldybei patikėjimo teise perduodamų valstybinių žemės sklypų ir žemės sklypais nesuformuotų valstybinės žemės plotų sąrašas, o 2024 m. sausio 25 d. buvo NŽT ir savivaldybės pasirašytas valstybinės žemės sklypų (plotų) perdavimo-priėmimo aktas Nr. A54-170/24(2.14.1.36E-ŽEM). Savivaldybei be kitų buvo perduotas patikėjimo teise valdyti ir ginčo žemės sklypas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)), adresu (duomenys neskelbtini). Žemės sklypo patikėjimo teisės įregistravimą savivaldybės vardu patvirtina Nekilnojamojo turto registro išrašas.

35. Taigi šiuo metu ieškovė jau nebėra ginčo žemės sklypo patikėtinė, t. y. tiek ginčo žemės sklypo patikėtine, tiek pastatų savininke yra tas pats asmuo – atsakovė. Atsižvelgiant į tai, byloje iš esmės kilo ginčas dėl to, ar ieškovei perleidus žemės sklypo patikėjimo teisę atsakovei, ieškovė išliko civilinių teisinių santykiu subjektas, turintis teisę reikšti negatorinį ieškinį bei tai, ar ieškovei perleidus žemės sklypo patikėjimo teisę, liko pagrindas spręsti dėl Nacionalinės žemės tarnybos (ieškovės), kaip savininkės, teisių pažeidimo dėl ginčo pastatų egzistavimo žemės sklype.

36. Pažymėtina ir tai, jog ieškovė apeliaciniu skundu kvestionuoja skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą dalyje dėl dviejų ūkio pastatų 2311/ž ir 2411/ž išregistravimo.

Dėl ieškovės (ne)išlikusios teisės reikšti negatorinį ieškinį

37. Kiekvienas suinteresuotas asmuo turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas (CPK 5 straipsnio 1 dalis; CK 1.137 straipsnio 1 dalis), pasirinkdamas CK 1.138 straipsnyje ar kituose įstatymuose numatytus jų gynimo būdus. Kitaip tariant, kiekvienas asmuo, manantis, kad jo teisės ar laisvės yra pažeidžiamos, turi absoliučią teisę į nepriklausomą ir nešališką teismą – arbitrą, kuris išspręstų ginčą (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2004 m. rugpjūčio 17 d. nutarimas byloje Nr. 23/02). Teisės kreiptis į teismą negalima apriboti ar paneigti (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2012 m. gruodžio 10 d. nutarimas byloje Nr. 44/2010); ši konstitucinė teisė negali būti dirbtinai suvaržoma, taip pat negali būti nepagrįstai pasunkinamas jos įgyvendinimas (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. lapkričio 27 d. nutarimas byloje Nr.10/04-12/04-18/04). Pažymėtina, jog ieškovas, sąžiningai pareikšdamas ieškinį, reikalavimą ginti teises privalo pagrįsti, nurodydamas faktines aplinkybes ir argumentus, kad jo teisės buvo pažeistos, todėl yra teisinis pagrindas jas ginti.

38. Pagal CPK 2 ir 5 straipsnius teisminė gynyba taikoma tiems asmenims, kurie įrodo, kad jų teisės ir teisėti interesai pažeidžiami. Tačiau jeigu jie neįrodo, kad turi teisę ar teisėtą interesą dėl ginčo dalyko, tai ieškinys gali būti atmetamas taikant CPK 5 straipsnį dėl to, kad yra pareikštas netinkamo ieškovo – asmens, kuris neįrodė, jog jam priklauso teisė, kad jo teisė pažeidžiama ar ginčijama, kad jis turi teisinį interesą dėl ginčo dalyko (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. spalio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-296-378/2019).

39. Apeliacinės instancijos teismas pabrėžia, jog būtent asmuo, manantis, kad jo teisės pažeistos, sprendžia, ar ginti pažeistą teisę ir kokį pažeistų teisių gynimo būdą pasirinkti, t. y. asmuo, suformuluodamas ieškinio pagrindą ir dalyką, nustato teisminio nagrinėjimo objektą ir ribas (CPK 13 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. vasario 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-9-381/2023, 31 punktas). Bylos nagrinėjimo ribas apibrėžia ieškinio dalykas ir faktinis ieškinio pagrindas, taip pat atsakovo pateiktų atsikirtimų į ieškinį dalykas ir faktinis pagrindas. Teismas, priimdamas sprendimą, neturi teisės peržengti bylos nagrinėjimo ribų, apibrėžtų pirmiau įvardytais elementais, išskyrus proceso įstatyme nustatytus atvejus (CPK 265 straipsnio 2 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. gruodžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-298-969/2022, 24 punktas; 2023 m. liepos 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-220-381/2023, 39 punktas).

40. Bylos duomenimis nustatyta, jog ieškovė pareiškė negatorinį ieškinį kaip žemės sklypo, kuriame yra ginčo pastatai, patikėtinė.

41. Kaip nustatė pirmosios instancijos teismas ir kaip matyti iš byloje esančių duomenų, jog Klaipėdos apygardos teismas 2024 m. sausio 11 d. nutartyje nurodė, kad Nekilnojamojo turto registre Nacionalinė žemės tarnyba yra registruota kaip turinti valstybinės žemės sklypo patikėjimo teisę, todėl, kaip patikėjimo teise valdanti žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), ir atliekanti valstybinės žemės patikėjimo teisės subjekto (patikėtinio) funkcijas, turi teisę reikšti negatorinį ieškinį. Teismas pažymėjo, kad pareiškusi negatorinį ieškinį ieškovė turėjo įrodyti, kaip konkrečiai yra pažeidžiamos jos kaip žemės sklypo savininkės teisės dėl Vilniaus miesto savivaldybei nuosavybės teise priklausančių trijų ginčo statinių, kurie pastatyti ginčo žemės sklype.

42. Apeliacinės instancijos teismas pabrėžia, kad po šios nutarties priėmimo Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2024 m. sausio 10 d. nutarimo Nr. 32 pagrindu buvo patvirtintas Vilniaus miesto savivaldybei patikėjimo teise perduodamų valstybinių žemės sklypų ir žemės sklypais nesuformuotų valstybinės žemės plotų sąrašas, o 2024 m. sausio 25 d. buvo Nacionalinės žemės tarnybos ir savivaldybės pasirašytas valstybinės žemės sklypų (plotų) perdavimo-priėmimo aktas Nr. A54-170/24(2.14.1.36E-ŽEM). Savivaldybei be kitų buvo perduotas patikėjimo teise valdyti ir ginčo žemės sklypas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)), adresu (duomenys neskelbtini). Žemės sklypo patikėjimo teisės įregistravimą savivaldybės vardu patvirtina Nekilnojamojo turto registro išrašas.

43. CK 4.98 straipsnyje, kuriame įtvirtintas savininko teisių gynimo būdas – negatorinis ieškinys, nustatyta, kad savininkas gali reikalauti pašalinti bet kuriuos jo teisių pažeidimus, net ir nesusijusius su valdymo netekimu. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, pasisakydamas dėl CK 4.98 straipsnio taikymo sąlygų, yra konstatavęs, kad ieškovas, pareiškęs negatorinį ieškinį, turi įrodyti du dalykus: 1) kad jis yra turto savininkas; 2) kad jo teisės yra pažeistos; atsakovas turi įrodyti, jog jo elgesys visiškai atitinka teisės aktų reikalavimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-285/2010; 2011 m. balandžio 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-189/2011, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. lapkričio 21 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-528/2014, 2018 m. balandžio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-140-403/2018 2020 m. vasario 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-15-403/2020).

44. Nagrinėjamu atveju matyti, jog pirmosios instancijos teismas nustatė, kad ieškovė, perleidusi žemės sklypo patikėjimo teisę, nėra subjektas, turintis teisę reikšti negatorinį ieškinį, o ieškinio kitu pagrindu ji nėra pareiškusi.

45. Ieškovė, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo išvadomis, remiasi Žemės įstatymo Nr. I-446 pakeitimo įstatymo Nr. XIV-2114 30 straipsnio 8 dalies nuostatomis, kurios numato, kad iki 2023 m. gruodžio 31 d. pradėtuose teisminiuose ginčuose ar ginčuose, nagrinėjamuose ne teismo tvarka, buvusios Nacionalinės žemės tarnybos procesinės teisės ir pareigos išlieka Nacionalinei žemės tarnybai. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nesutikdama su nurodomais ieškovės argumentais, atkreipia dėmesį, jog ši įstatymo nuostata reglamentuoja tik procesinių teisių (ne)perleidimą, t. y. Nacionalinės žemės tarnybos pradėti teisminiai procesai būtų jos pačios užbaigti efektyviau ir operatyviau. Ieškovės nurodoma Žemės įstatymo nuostata nesuteikia ieškovei materialinio teisinio suinteresuotumo šioje byloje prieš Savivaldybę, kuriai ir perleido pati ieškovė ginčo valstybinės žemės patikėjimo teisę. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, sutiktina su pirmosios instancijos teismo argumentais, jog šiuo atveju yra svarbus Nacionalinės žemės tarnybos materialinio suinteresuotumo pasikeitimas, t. y išnykimas, Savivaldybei perėmus iš Nacionalinės žemės tarnybos ginčo žemės sklypo patikėtinio teises ir pareigas. Taigi ieškovės argumentai, jog šioje byloje išliko jos materialinis teisinis suinteresuotumas, atmestini kaip visiškai nepagrįsti.

47. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad Žemės įstatymo 32 straipsnio 3 dalies 13 punktas apibrėžia Nacionalinės žemės tarnybos teisę kreiptis į teismą dėl viešojo intereso gynimo, kai yra pagrindas manyti, kad viešasis interesas pažeistas valstybinės žemės naudojimo, valdymo ir disponavimo ja srityje, taip pat atliekant valstybinės žemės patikėtinių veiklos kontrolę. Kaip matyti, šioje byloje duomenų, jog ieškovė, kaip viešojo administravimo subjektas, yra konstatavęs ginčo žemės sklypo naudojimo, valdymo ar disponavimo ja pažeidimo, nėra (CPK 178 straipsnis). Be to, Žemės įstatymo 32 straipsnio 3 dalies 14 punkte yra nustatyta, kad Nacionalinė žemės tarnyba kontroliuoja, kaip kiti valstybinės žemės patikėtiniai įgyvendina teises ir vykdo pareigas. Tačiau šiuo atveju Nacionalinė žemės tarnyba, Savivaldybės, kaip ginčo žemės sklypo patikėtinio atžvilgiu, pažeidimų teisės aktų nustatyta tvarka taip pat nėra konstatavusi. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pabrėžia, jog šioje byloje nebuvo konstatuotas viešojo intereso pažeidimas dėl minėtų ūkio pastatų teisinės registracijos egzistavimo. Taip pat ieškovė viešojo intereso pažeidimų neįrodinėjo (CPK 178 straipsnis), t. y. ieškovė jokių konkrečių argumentų, kaip pažeidžiamas viešasis interesas dėl ginčo statinių registracijos Juridinių asmenų registre, nepateikė. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, ieškovės argumentai, jog ji kaip institucija toliau šioje byloje gina viešąjį interesą, atmestini kaip visiškai nepagrįsti.

48. Nors ieškovė apeliaciniu skundu kvestionuoja skundžiamą sprendimą dalyje dėl dviejų ūkio pastatų 2311/ž ir 2411/ž išregistravimo bei jos nuomone, byloje pakako įrodymų tenkinti ieškinio reikalavimus šioje dalyje, tačiau apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo argumentais, jog ieškovė šioje byloje nebeturi reikalavimo teisės – nėra valstybinės žemės sklypo savininkė (patikėtinė), kas yra būtina sąlyga negatorinio ieškinio tenkinimui.

49. Taip pat trečiasis asmuo (apeliantas) nurodo, jog nors valstybinės žemės sklypo patikėtinis pasikeitė, tačiau valstybinės žemės valdymą reglamentuojantis įstatymas nepasikeitė ir pirmosios instancijos teismas privalo juo vadovautis priimdamas sprendimą ginče dėl racionalaus ir efektyvaus valstybinio turto naudojimo.

50. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad ieškinys šioje byloje buvo pareikštas Nacionalinės žemės tarnybos kaip valstybinės žemės patikėtinio, ginant žemės savininko interesus nuo teisių pažeidimo, nesusijusio su valdymo netekimu (negatorinis ieškinys). Kaip jau buvo minėta, kasacinis teismas yra išaiškinęs, jog CK 4.98 straipsnio taikymo atveju ieškovas, pareiškęs negatorinį ieškinį, turi įrodyti: 1) kad jis yra turto savininkas; 2) kad jo teisės yra pažeistos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-285/2010; 2011 m. balandžio 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-189/2011, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. lapkričio 21 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-528/2014, 2018 m. balandžio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-140-403/2018 2020 m. vasario 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-15-403/2020). Atsižvelgiant į tai, apeliacinės instancijos teisėjų kolegijos vertinimu, šiuo atveju pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo nukrypti nuo nurodytos kasacinio teismo praktikos ir pagrįstai vertino negatorinio ieškinio taikymo sąlygas, o vienos iš jų nenustatęs, ieškovės ieškinį atmetė pagrįstai.

51. Trečiasis asmuo (apeliantas) pažymėjo, jog byloje yra pakankami įrodymai dėl ginčo statinių nebuvimo ar jų būklės fakto.

52. Iš pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio matyti, kad teismas įvertino byloje esančius įrodymus dėl ginčo ūkinių pastatų būklės bei padarė tam tikras išvadas, todėl priešingai nei nurodo trečiasis asmuo (apeliantas), pagrindo teigti, kad pirmosios instancijos teismas byloje esančių įrodymų neišnagrinėjo, nėra. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad byloje esantys įrodymai pirmosios instancijos teismui nesudarė pagrindo tenkinti ieškinį, kai jis yra pareikštas reikalavimo teisės nebeturinčio asmens, kas sudarė savarankišką pagrindą ieškinio atmetimui. Be to, iš trečiojo asmens apeliacinio skundo matyti, kad trečiasis asmuo (apeliantas) pats pripažįsta, jog šiai dienai Nacionalinė žemės tarnyba yra netinkama ieškovė šioje byloje.

53. Trečiasis asmuo taip pat nurodo, kad Vilniaus miesto apylinkės teismas 2020 m. birželio 15 d. sprendimu šioje byloje buvo patenkinęs dalį ieškovės reikalavimų dėl ūkinių pastatų pašalinimo ir išregistravimo, todėl trečiojo asmens nuomone, teismas turi laikytis nuoseklios teismų praktikos ir negali priimti prieštaringą sprendimą.

54. Iš Lietuvos teismų informacinės sistemos LITKO duomenų matyti, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. birželio 15 d. sprendimu (pakeistu Vilniaus apygardos teismo 2020 m. spalio 20 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-1643-258/2020) Savivaldybė buvo įpareigota pašalinti ir išregistruoti dalį kitų ūkinių pastatų, esančių tame pačiame valstybinės žemės sklype. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su atsakovės argumentais, kad ginčo ūkiniai pastatai yra savarankiški nekilnojamieji daiktai, todėl kiekvieno iš jų atžvilgiu reikalavimai dėl pašalinimo ir išregistravimo turi būti sprendžiami individualiai, o Savivaldybės nuosavybės teisė negali būti ribojama taikant kitų nekilnojamojo turto objektų atžvilgiu priimtus sprendimus pagal analogiją. Šiuo atveju svarbu atkreipti dėmesį į tai, kad pirmosios instancijos teismas konstatavo esminę aplinkybę, kuri neegzistavo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. birželio 15 d. sprendimo priėmimo ir/ar įsiteisėjimo metu, tačiau yra itin aktuali šiuo metu – ieškovė nebeturi teisinio suinteresuotumo reikalauti iš Savivaldybės pašalinti ir išregistruoti ginčo ūkinius pastatus. Taigi priešingai nei nurodo trečiasis asmuo, skirtingomis aplinkybėmis priimtų skirtingų sprendimų nėra pagrindo vertinti kaip prieštaringų. Atsižvelgiant į tai, trečiojo asmens argumentai, jog pirmosios instancijos teismas priėmė prieštaringą sprendimą yra visiškai nepagrįsti, todėl atmestini.

55. Trečiojo asmens (apelianto) teigimu, teisingam teismo sprendimui ieškovės netinkamumas neturi įtakos. Teisėjų kolegija pažymi, kad ieškovės materialinis teisinis suinteresuotumas yra privaloma teisės į teisminę gynybą įgyvendinimo sąlyga, o vadovaujantis aukščiau nurodyta kasacinio teismo praktika, ieškinys gali būti atmetamas taikant CPK 5 straipsnį dėl to, kad pareikštas netinkamo ieškovo. Taigi pagrindo teigti, kad pirmosios instancijos teismas priėmė nepagrįstą ar neteisingą sprendimą, šiuo atveju nėra.

56. Trečiasis asmuo (apeliantas), nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, taip pat nurodė, jog gyvenamųjų namų, esančių ginčo žemės sklype, gyventojai yra šioje byloje kilusio ginčo „iniciatoriai“, o atsakovės siekis valdyti žemės sklypo dalį po neegzistuojančių pagalbinio ūkio paskirties pastatais yra neteisėtas ir pažeidžia įstatymus bei gyventojų teisėtus lūkesčius.

57. Kaip jau buvo minėta, šią bylą yra inicijavo Nacionalinės žemės tarnyba, t. y. buvusios ginčo žemės sklypo patikėtine, o ši civilinė byla buvo iškelta pareiškus negatorinį ieškinį dėl savininko pažeistų teisių gynimo. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pastebi, kad nei trečiasis asmuo Namų Liejyklos g. 6, 4 ir 4B Vilniuje savininkų bendrija, nei gyvenamųjų namų savininkai (gyventojai) savarankiškų reikalavimų šioje byloje nebuvo pareiškę. Be to, viešojo intereso pažeidimo, pasireiškiančio, Namų Liejyklos g. 6, 4 ir 4B Vilniuje savininkų bendrijos valdomų gyvenamųjų namų gyventojų teisių ar teisėtų interesų pažeidimu, ieškovė šioje byloje neįrodinėjo. Taip pat sutiktina ir su atsakovės argumentais, kad šioje byloje apskritai nebuvo vertinamas joks tariamas atsakovės siekis valdyti valstybinio žemės sklypo dalį. Atsižvelgiant į tai, trečiojo asmens argumentai, jog gyvenamųjų namų, esančių ginčo žemės sklype, gyventojai yra šioje byloje kilusio ginčo „iniciatoriai“, o atsakovės siekis valdyti žemės sklypo dalį po neegzistuojančių pagalbinio ūkio paskirties pastatais yra neteisėtas ir pažeidžia įstatymus bei gyventojų teisėtus lūkesčius taip pat atmestini kaip visiškai nepagrįsti.

58. Taigi byloje nustačius, kad ieškovė (apeliantė) į teismą kreipėsi kaip civilinių teisinių santykių subjektas (valstybinės žemės sklypo patikėtinis) dėl savininko teisių gynimo ir rėmėsi būtent CK 4.106, 4.110 straipsniais bei Žemės įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 1 punktu, reglamentuojančiais patikėtinio teises ir pareigas, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sprendžia, kad ieškovei perleidus žemės sklypo patikėjimo teisę, neliko pagrindo spręsti dėl Nacionalinės žemės tarnybos, kaip savininkės, teisių pažeidimo dėl ginčo pastatų egzistavimo žemės sklype. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismas, įvertinęs aplinkybę, kad Vilniaus miesto savivaldybei patikėjimo teise buvo perduotas sklypas, ant kurio stovi ginčo statiniai, pagrįstai netenkino ieškinio net ir dalyje dėl įpareigojimo Vilniaus miesto savivaldybę teisės aktų nustatyta tvarka įforminti nekilnojamųjų daiktų – ūkio pastatų unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 2311/ž; ir unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 2411/ž žuvimo (sugriuvimo, sunykimo, sudegimo) faktą bei išregistruoti šiuos pastatus iš Nekilnojamojo turto registro.

59. Apeliacinės instancijos teismas, pritardamas pirmosios instancijos teismo išvadoms, pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismo išvados, padarytos sprendime aiškiai ir tiksliai motyvuotu įrodymų visumos įvertinimu, yra pagrįstos ir sutikti su apeliantų apeliacinių skundų argumentais nėra pagrindo. Nagrinėjamu atveju matyti, jog apeliantai, nesutikdami su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kitaip vertina tuos pačius įrodymus, pateikia savo nuomonę dėl jų turinio, tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, neįrodo teiginių, jog pirmosios instancijos teismas, būtų pažeidęs teisės normas ar netinkamai jas taikęs. Nesant duomenų, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimą reguliuojančias nuostatas ir/ar neteisingai aiškino ir taikė materialinės teisės normas bei procesinės teisės normas, kitokia apeliantės nuomonė dėl priimto pirmosios instancijos teismo sprendimo, neduoda pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo išvadomis, pagrįstomis visa bylos medžiaga.

60. Dėl visų pirmiau šioje nutartyje išdėstytų priežasčių konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėjamu atveju teisingai nustatė visas reikšmingas aplinkybes, todėl naikinti ar keisti pirmosios instancijos teismo sprendimą, atsižvelgiant į apeliacinių skundų argumentus, nėra pagrindo.

61. Kiti apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentai yra išvestiniai iš pirmiau šioje nutartyje aptartųjų, todėl teisėjų kolegija dėl jų išsamiau nepasisako. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. balandžio 22 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-133-823/2020 40 punktas).

Dėl procesinės bylos baigties

62. Apibendrindama nurodytus argumentus ir padarytas išvadas dėl skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo, įvertinusi apeliacinių skundų argumentus, materialiosios bei proceso teisės nuostatas, teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje, priešingai nei teigia apeliantai, išaiškino ir teisingai nustatė bylos aplinkybes, atskleidė bylos esmę, teisingai aiškino ir taikė materialinės teisės normas bei procesinės teisės normas ir priėmė teisėtą, pagrįstą sprendimą, kurio keisti ar naikinti, atsižvelgiant į apeliacinių skundų argumentus, nėra jokio teisinio ar faktinio pagrindo. Tai, kad apeliantai nesutinka su teismo išvadomis ir kitaip vertina teismo išanalizuotus įrodymus, nėra pagrindo pripažinti teismo išvadas nepagrįstomis. Dėl nurodytų motyvų teisėjų kolegija apeliacinius skundus atmeta, o skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą palieka nepakeistą (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme

63. CPK 93 straipsnio 1 dalies nuostatos numato, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą.

64. Atsižvelgus į tai, kad šiuo procesiniu sprendimu pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, atsakovė turi teisę į jos patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Tačiau pažymėtina, jog atsakovė įrodymų, jog patyrė bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme nepateikė, todėl klausimas dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo ieškovei nesprendžiamas.

65. Procesinių dokumentų siuntimo (pašto) apeliacinės instancijos teisme išlaidos sudaro mažesnę nei 8,00 Eur sumą, todėl pagal CPK 92 straipsnio, 96 straipsnio 6 dalį, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymą Nr. 1R-261/1K-355 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“ (aktuali redakcija, galiojanti nuo 2024 m. sausio 1 d.), valstybei šios bylinėjimosi išlaidos nepriteisiamos.

66. Apeliacinės instancijos teismo nutartis įsiteisėja nuo priėmimo dienos (CPK 331 straipsnio 6 dalis).

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. balandžio 26 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Ši Vilniaus apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.