- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2026-02-12
- Bylos Nr.
- e2-115-577/2026
- Teisminio proceso Nr.
- 2-55-3-00789-2025-8
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Jadvyga Mardosevič
- Atsakovas
- uždarosios akcinės bendrovės „Vilungės statyba“
- Ieškovas
- valstybės įmonės Turto banko
- Kategorijos
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Vilungės statyba“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2025 m. lapkričio 21 d. nutarties, priimtos išnagrinėjus atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Vilungės statyba“ prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo civilinėje byloje pagal ieškovės valstybės įmonės Turto banko ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Vilungės statyba“ dėl nuostolių atlyginimo priteisimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė valstybės įmonė (toliau – VĮ) Turto bankas kreipėsi į teismą, prašydama priteisti iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „Vilungės statyba“ 1 474 039 Eur nuostolių atlyginimą, 6 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo dienos ir bylinėjimosi išlaidas. Ieškinio reikalavimų užtikrinimui ieškovė prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – areštuoti atsakovės nekilnojamuosius daiktus, kilnojamuosius daiktus, pinigines lėšas ar turtines teises, priklausančias ar esančias pas atsakovę ar trečiuosius asmenis, kurių vertė – 1 474 039 Eur.
Žemesnės instancijos teismas
2. Vilniaus apygardos teismo 2025 m. liepos 8 d. nutartimi ieškovės prašymą patenkino, ieškinio reikalavimų užtikrinimui iki galutinio teismo sprendimo šioje byloje įsiteisėjimo areštavo atsakovės UAB „Vilungės statyba“ nuosavybės teise valdomą kilnojamąjį, nekilnojamąjį turtą bei turimas pinigines lėšas, kurių vertė ar suma 1 474 039 Eur, uždraudžiant atsakovei šiuo turtu disponuoti, jį įkeisti, kitaip apsunkinti ar perleisti tretiesiems asmenims. Lietuvos apeliacinio teismo 2025 m. spalio 16 d. nutartimi Vilniaus apygardos teismo 2025 m. liepos 8 d. nutartis palikta nepakeista.
3. Vilniaus apygardos teismo 2025 m. liepos 31 d. nutartimi patenkintas antstolės R. P. prašymas, patikslinta Vilniaus apygardos teismo 2025 m. liepos 8 d. nutartis, nurodant, kad antstolis privalo nustatyti konkrečią lėšų sumą, kuri per vieną kalendorinį mėnesį gali būti panaudota šioms operacijoms: mokėti mokesčius valstybei ir privalomąsias socialinio draudimo įmokas, atsiskaityti su ieškove.
4. 2025 m. lapkričio 10 d. atsakovė UAB „Vilungės statyba“ pateikė prašymą pakeisti Vilniaus apygardos teismo 2025 m. liepos 8 d. nutartimi pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones, panaikinant atsakovės UAB „Vilungės statyba“ piniginių lėšų areštą, arba pakeisti Vilniaus apygardos teismo 2025 m. liepos 8 d. nutartimi taikomų laikinųjų apsaugos priemonių mastą, leidžiant atsakovei UAB „Vilungės statyba“ vykdyti įprastinę ūkinę komercinę veiklą, t. y. atsiskaityti su tiekėjais ir kitais kreditoriais bei atlikti kitus būtinus mokėjimus, susijusius su ūkinės komercinės veiklos vykdymu. Nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo vykdyti skubiai.
Atsiliepimas
5. Atsakovė nurodė, kad ieškovei vienašališkai nutraukus 2021 m. kovo 26 d. sudarytą statybos rangos sutartį Nr. 21-S1-517 (toliau – sutartis), atsakovė ėmėsi veiksmų įmonės veiklos tęstinumui užtikrinti, o ne pabloginti savo turtinę padėtį. Atsakovė nekilnojamąjį turtą pardavė rinkos verte, o turto pirkėjai su atsakove yra visiškai atsiskaitę. Iš parduoto nekilojamojo turto gautomis lėšomis atsakovė vykdė privalomuosius mokėjimus, atsiskaitė su tiekėjais; kitu atveju, būtų sustabdytas prekių, reikalingų sutarčių vykdymui, tiekimas. Atsakovė prašė įvertinti jos veiksmus sąžiningumo aspektu naujai pateiktų įrodymų kontekste. Taip pat atsakovė nurodė, kad pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių mastas sukelia neproporcingą žalą atsakovei, dėl taikomo turto arešto bendrovės veikla yra faktiškai ribojama ir yra kilusi reali grėsmė atsakovės ūkinės veiklos tęstinumui. Dėl neapmokėtų skolų tiekėjai sustabdė statybinių medžiagų (prekių) tiekimą, todėl atsakovė nebegali vykdyti įsipareigojimų, susijusių su statybos rangos darbų objektuose atlikimu. Atsakovė nurodė, kad piniginių lėšų arešto panaikinimu būtų išsaugota galimybė atsakovei tęsti ūkinę veiklą ir taip užtikrinti bendrovės gyvybingumą.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
6. Vilniaus apygardos teismas 2025 m. lapkričio 21 d. nutartimi atmetė atsakovės UAB „Vilungės statyba“ prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo ir paliko nepakeistas Vilniaus apygardos teismo 2025 m. liepos 8 d. nutartimi pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones.
7. Teismas nurodė, kad laikinųjų apsaugos priemonių pagrįstumo klausimą yra patikrinęs Lietuvos apeliacinis teismas 2025 m. spalio 16 d. nutartimi ir palikęs galioti pirmosios instancijos teismo nutartį dėl turto arešto. Teismo vertinimu, patenkinus atsakovės prašymą, nebus užtikrintas galimai ieškovei palankaus sprendimo įvykdymas (gali pritrūkti arba turto, arba lėšų). Pažymėjo, kad jei turto areštas kelia nepatogumų, atsakovė gali pasinaudoti Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 148 straipsnio 2 dalyje numatytomis galimybėmis, t. y. sumokėti reikalaujamą sumą į teismo sąskaitą, pateikti duomenis, kad už atsakovę bus laiduojama, arba įkeisti turimą turtą ieškovei. Teismas konstatavo, kad atsakovė nepagrindė esminių aplinkybių pasikeitimo dėl taikomomis laikinosiomis apsaugos priemonėmis keliamų suvaržymų, sudarančių pagrindą pakeisti laikinųjų apsaugos priemonių rūšį ar mastą.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
8. Atsakovė UAB „Vilungės statyba“ atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2025 m. lapkričio 21 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – atsakovės UAB „Vilungės statyba“ prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo patenkinti, pakeisti Vilniaus apygardos teismo 2025 m. liepos 8 d. nutartimi taikomas laikinąsias apsaugos priemones, panaikinant atsakovės UAB „Vilungės statyba“ piniginių lėšų areštą, arba pakeisti Vilniaus apygardos teismo 2025 m. liepos 8 d. nutartimi taikomų laikinųjų apsaugos priemonių mastą, leidžiant atsakovei vykdyti įprastinę ūkinę komercinę veiklą, t. y. atsiskaityti su tiekėjais ir kitais kreditoriais bei atlikti kitus būtinus mokėjimus, susijusius su ūkinės komercinės veiklos vykdymu. Atskirasis skundas grindžiamas tokiais argumentais:
8.1. Pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė proceso teisės normas, reglamentuojančias laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimą, be to, itin formaliai vertino susiklosčiusias aplinkybes, o atsakovės prašyme nurodytų aplinkybių nenagrinėjo ir dėl jų nepasisakė. Teismas nevertino, kokią realią žalą atsakovei sukelia taikomos laikinosios apsaugos priemonės. Teismas nukrypo nuo šiuo klausimu suformuotos teismų praktikos, nesivadovavo proporcingumo ir šalių pusiausvyros principais, o tai lėmė skundžiamos nutarties nepagrįstumą ir neteisėtumą.
8.2. Pirmosios instancijos teismo argumentas, kad atsakovė kelia klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrįstumo, neteisingas. Atsakovė neprašė panaikinti laikinąsias apsaugos priemones. Pažymi, kad ieškovei vienašališkai nutraukus sutartį, atsakovė privalėjo imtis veiksmų įmonės veiklos tęstinumui užtikrinti, todėl nėra pagrindo šiuos atsakovės veiksmus vertinti kaip nesąžiningus. Atsakovė prašė jos veiksmus, susijusius su nekilnojamojo turto perleidimu, įvertinti naujai pateiktų įrodymų kontekste. Atsakovės teigimu, nekilnojamasis turtas parduotas už rinkos vertę atitinkančią kainą. Iš turto perleidimo gautomis lėšomis atsakovė vykdė privalomuosius mokėjimus; atsakovė privalėjo atsiskaityti su tiekėjais – kitu atveju, būtų sustabdytas prekių tiekimas, atsakovė nebegalėtų vykdyti sudarytų sutarčių, objektuose tęsti statybos rangos darbų.
8.3. Teismas neįvertino, kad laikinųjų apsaugos priemonių mastas sukelia neproporcingą žalą atsakovei. Dėl taikomo piniginių lėšų arešto atsakovė neturi galimybės sutartyse nustatyta tvarka atsiskaityti su tiekėjais. Tokia situacija kelia realią grėsmę atsakovės mokumui. Piniginių lėšų areštas eliminuoja atsakovės galimybes tęsti veiklą, generuoti pajamas ir sukaupti lėšas tariamos skolos ieškovei padengimui. Prašymo netenkinimas lems tai, kad atsakovė neturės finansinių galimybių teismo sprendimo vykdymui.
8.4. Šiuo atveju išimtinė laikinoji apsaugos priemonė atsakovės atžvilgiu pritaikyta nepaisant to, kad atsakovė ieškovei žalos nėra padariusi. Naujas pirkimo konkursas buvo paskelbtas pagal naują techninį projektą, kuris iš esmės skiriasi nuo pirminio techninio projekto, pagal kurį darbus turėjo atlikti atsakovė.
8.5. Pirmosios instancijos teismas neįvertino, kad atsakovė patiria itin griežtus ribojimus dar nepriėmus sprendimo dėl ginčo esmės, be to ir galutinai neišsprendus teisminio ginčo dėl sutarties nutraukimo teisėtumo – tik Lietuvos Aukščiausiajam Teismui priėmus procesinį sprendimą civilinėje byloje Nr. e3K-3-220-XX/2025, bus aišku, ar ieškovė turi teisę reikšti atsakovei reikalavimą dėl nuostolių atlyginimo CK 6.258 straipsnio 5 dalies pagrindu.
8.6. Teiginiai, kad atsakovė gali pasinaudoti CPK 148 straipsnio 2 dalyje numatytomis galimybėmis, yra deklaratyvūs ir formalūs. Teismas neanalizavo faktinių aplinkybių ir neįvertino, kad būtent dėl taikomo arešto teismo nurodytos priemonės yra neįgyvendinamos. Atsakovė neturi realių finansinių galimybių sumokėti 1,5 mln. Eur į teismo depozitinę sąskaitą ar įkeisti tokios vertės turtą.
Atsiliepimas
2. Ieškovė VĮ Turto bankas atsiliepime prašo atmesti atsakovės UAB „Vilungės statyba“ atskirąjį skundą. Atsiliepimas grindžiamas tokiais argumentais:
9.1. Atsakovė nepaneigė savo nesąžiningumo. Atsakovė nepaneigė, kad ji visą nekilnojamąjį turtą, vykstant civilinės bylos Nr. e2-553-640/2025 nagrinėjimui teisme, perleido susijusiems asmenims. Atsakovė nepateikė duomenų, kad viso turto pardavimas buvo nulemtas būtinybės atsiskaityti su kreditoriais ir užtikrinti savo veiklos tęstinumą. Nėra duomenų, kiek ir kokių kreditorių, kokio dydžio įsipareigojimus kreditoriams atsakovė turėjo; kodėl pajamos, gaunamos iš kitų objektų, nebuvo pakankamos veiklos tęstinumui užtikrinti. Viešai prieinami duomenys leidžia teigti, kad atsakovė nekilnojamąjį turtą pardavė daugiau nei dvigubai mažesnėmis nei rinkos vertė kainomis, nėra duomenų, kad atsakovė mėgino parduoti turtą kitiems (nesusijusiems) asmenims už rinkos kainą.
9.2. Teismas pagrįstai atmetė prašymą; kitu atveju pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės visiškai netektų prasmės. Panaikinus atsakovės piniginių lėšų areštą, arešto objektu liktų penki atsakovei priklausantys lengvieji automobiliai, kurie, tikėtina, užtikrintų iki 10 proc. ieškovės pareikšto reikalavimo. Leidus atsakovei vykdyti įprastinę ūkinę komercinę veiklą, t. y. atsiskaityti su tiekėjais ir kitais kreditoriais bei atlikti kitus būtinus mokėjimus, susijusius su ūkinės komercinės veiklos vykdymu, atsakovė turėtų visišką laisvę disponuoti piniginėmis lėšomis ir realias galimybės atlikti veiksmus, nuslepiant turtą nuo ieškovės.
9.3. Su atsakove susiję asmenys turi iš atsakovės įsigyto nekilnojamojo turto, kurio vertė galimai galėtų būti pakankama užtikrinti didžiąją dalį ieškovės ieškinio reikalavimų. Atsakovė ieškinio reikalavimams užtikrinti gali pasirinkti CPK 148 straipsnyje įtvirtintas užtikrinimo priemones.
9.4. Net jeigu būtų sprendžiama keisti laikinųjų apsaugos priemonių mastą, leidžiant atsiskaityti su tiekėjais, atsakovės prašymas yra nekonkretus ir nepagrįstas. Atsakovė nenurodė, su kokiais kreditoriais ji turėtų atsiskaityti, kokios sumos per mėnesį atsiskaitymams su kreditoriais reikėtų.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
3. Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos taisyklės, reglamentuojančios procesą apeliaciniame teisme, išskyrus CPK XVI skyriaus II skirsnyje numatytas išimtis (CPK 338 straipsnis). Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas nustato apeliacinio (atskirojo) skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame (atskirajame) skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis).
4. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas nenustatė CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių skundžiamos nutarties negaliojimo pagrindų, byloje taip pat nenustatytas pagrindas peržengti atskirojo skundo ribas.
Žemesnės instancijos teismas
5. Apeliacijos dalykas yra Vilniaus apygardos teismo 2025 m. lapkričio 21 d. nutarties, kuria atmestas atsakovės UAB „Vilungės statyba“ prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
Dėl laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo sąlygų (ne)egzistavimo
6. Vadovaujantis CPK 144 straipsnio 1 dalimi laikinosios apsaugos priemonės civilinėse bylose taikomos tuo atveju, kai įvykdomos šios sąlygos: pirma, tikėtinai pagrindžiamas ieškinio reikalavimas; antra, įrodoma, kad nesiėmus prevencinių priemonių galbūt ieškovei palankaus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Kai teismas konstatuoja abiejų šių sąlygų buvimą ir laikinąsias apsaugos priemones pritaiko, o šiuo klausimu priimta teismo nutartis įsiteisėja, suinteresuoti asmenys nebegali kvestionuoti sąlygų taikyti laikinąsias apsaugos priemones buvimo. Tokiu atveju jiems atsiranda kita teisė – kreiptis į teismą dėl vienos laikinosios apsaugos priemonės pakeitimo kita (CPK 148 straipsnis) arba dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo (CPK 149 straipsnis).
7. CPK 148 straipsnio 1 dalis nustato teisę dalyvaujantiems byloje asmenims ar kitiems suinteresuotiems asmenims teikti pagrįstą prašymą vieną laikinąją apsaugos priemonę pakeisti kita. Minėtos normos pagrindu gali būti keičiamas ne tik laikinųjų apsaugos priemonių pobūdis, bet ir mastas (Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. kovo 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-376-302/2018).
8. Formuodamas ir plėtodamas CPK 148 straipsnio aiškinimo ir taikymo praktiką, Lietuvos apeliacinis teismas yra išaiškinęs, kad laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo institutas atlieka tiek ieškovo, tiek atsakovo teisių apsaugos funkciją: jei pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės nėra efektyvios ar pakankamos būsimo teismo sprendimo įvykdymui užtikrinti, ieškovas gali prašyti jas pakeisti kitomis, ir priešingai, jei pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių rūšis ar mastas yra pernelyg varžantys atsakovo interesus, šis gali pateikti prašymą taikyti kitas jo siūlomas laikinąsias apsaugos priemones arba sumažinti jau taikytų priemonių mastą (Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. kovo 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-223-186/2017; 2024 m. vasario 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-91-330/2024, 14 punktas). Teismų praktikoje taip pat nuosekliai pasisakoma, kad CPK 148 straipsnio 2 ir 3 dalyse nurodyti laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo (panaikinimo) būdai turi būti adekvatūs (lygiaverčiai) teismo pritaikytoms laikinosioms apsaugos priemonėms, nes tik tokiu atveju ieškovui palankaus teismo sprendimo vykdymas yra garantuojamas (užtikrinamas) (Lietuvos apeliacinio teismo 2008 m. kovo 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-214/2008; 2018 m. gruodžio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1063-464/2018; 2025 m. rugpjūčio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-560-464/2025, 22 punktas).
9. Laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimas iš esmės reiškia dviejų procesinių sprendimų priėmimą: vienos laikinosios apsaugos priemonės panaikinimą bei kitos taikymą (Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. kovo 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-368-196/2018). Laikinosios apsaugos priemonės gali būti panaikinamos ir (ar) pakeičiamos tik tada, jei dėl pasikeitusių aplinkybių išnyko šių priemonių taikymo pagrindas arba laikinųjų apsaugos priemonių taikymas nebeatitinka proporcingumo ar ekonomiškumo principų reikalavimų.
10. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad atsakovė prašyme kelia klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrįstumo; kadangi atsakovės argumentai atmesti įsiteisėjusia nutartimi, teismas nusprendė, kad jie negali būti pagrindas laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimui. Apeliantė nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, teigia, kad ji nekvestionavo laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ir nereiškė prašymo dėl jų panaikinimo, prašė pakeisti jų mastą. Taip pat pažymi, kad atsakovė prašė teismo, sprendžiant klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo, jos veiksmus (turto pardavimą) įvertinti sąžiningumo aspektu naujai pateiktų įrodymų kontekste. Pasak apeliantės, jos veiksmų nėra pagrindo vertinti kaip nesąžiningų ar nukreiptų į galimo ieškovei palankaus teismo sprendimo įvykdymo apsunkinimą. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nurodyti argumentai yra prieštaringi, be to, nepagrįsti, todėl atmetami.
11. Pirma, atsakovės nurodytos aplinkybės nesusijusios su poreikiu mažinti ieškovės reikalavimu užtikrinamą sumą. Be to, apeliantė neįrodinėja, kad likusio turto (be piniginių lėšų) areštas būtų pakankamas ieškovės ieškinio reikalavimų užtikrinimui, nesiūlo kitų priemonių, kurios galėtų pakeisti prašomą panaikinti priemonę.
12. Antra, šalies (ne)sąžiningumo vertinimas reikšmingas nustatant vieną iš laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygą – grėsmę būsimo teismo sprendimo vykdymui. Taigi, įrodinėdama, kad sprendimą parduoti turimą nekilnojamąjį turtą atsakovė priėmė, siekdama išsaugoti galimybę tęsti veiklą ir užtikrinti įmonės gyvybingumą, ir kad nėra pagrindo šiuos atsakovės veiksmus vertinti kaip nesąžiningus, atsakovė kvestionuoja ankstesnėje nutartyje padarytą išvadą dėl egzistuojančios grėsmės teismo sprendimo vykdymui. Šios aplinkybės nelaikytinos pokyčiu, galinčiu nulemti poreikį pakeisti laikinąsias apsaugos priemones.
13. Kita vertus, atsakovės argumentai bei pateikti nauji įrodymai nesudaro pagrindo padaryti kitokią išvadą, nei buvo padaryta teismų, nustačiusių pagrindą atsakovės turto (įskaitant piniginių lėšų) arešto taikymui. Atsakovė būtinumą parduoti nekilnojamąjį turtą grindžia siekiu išlaikyti bendrovės veiklos tęstinumą, užtikrinti įsipareigojimų darbuotojams, mokesčių mokėjimo ir atsiskaitymų su tiekėjais vykdymą, taip pat pažymi, kad, nors turtas perleistas su atsakove susijusiems asmenims, jis parduotas už rinkos vertę atitinkančią kainą, ir pirkėjai su atsakove yra visiškai atsiskaitę.
14. Lietuvos apeliacinis teismas 2025 m. spalio 16 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2-774-516/2025 (išnagrinėjęs atsakovės atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2025 m. liepos 8 d. nutarties, kuria pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės) nustatė, kad po statybos rangos sutarties nutraukimo, tebevykstant šalių ginčui Vilniaus apygardos teisme dėl rangos sutarties nutraukimo teisėtumo, atsakovė UAB „Vilungė statyba“ tretiesiems asmenims perleido jai priklausiusį nekilnojamąjį turtą: 2024 m. birželio 21 d. pirkimo–pardavimo sutartimi perleido atsakovei priklausiusį butą su žemės sklypo dalimi, esantį (duomenys neskelbtini), o 2024 m. spalio 24 d. pirkimo–pardavimo sutartimi – statinių kompleksą, esantį (duomenys neskelbtini). Be to, pateikti duomenys patvirtina ir tai, kad visas atsakovei priklausęs prieš tai paminėtas nekilnojamasis turtas buvo perleistas su atsakove susijusiems asmenims. Vertindamas šiuos duomenis sąžiningumo aspektu, apeliacinės instancijos teismas pritarė pirmosios instancijos teismo išvadai, kad egzistuoja grėsmė, jog atsakovė, siekdama išvengti jai galimai nepalankaus teismo sprendimo ir prievolių įvykdymo (nuostolių atlyginimo), ir toliau gali imtis nesąžiningų veiksmų, blogindama savo turtinę padėtį.
15. Taigi, išvadą dėl atsakovės nesąžiningumo, teismas padarė nevertindamas turto perleidimo kainos (jos atitikimo rinkos vertei), t. y. nurodytas aplinkybes patvirtinančių įrodymų nebuvimas nesudarė kliūčių atsakovės veiksmus (turto pardavimą susijusiems asmenims) vertinti kaip nesąžiningus. Kita vertus, atsakovė nagrinėjamoje byloje teiginių apie tai, kad turtas parduotas už rinkos vertę, nepagrindė objektyviais įrodymais. Aplinkybė, kad pirkėjai atsiskaitė su atsakove, taip pat nelaikytina pasikeitusia, nes pirmiau nurodyta teismo išvada nebuvo grindžiama tuo, kad už perleistą turtą atsakovė negavo lėšų. Taigi, atsakovės nurodytos aplinkybės egzistavo, sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, todėl neturi įtakos nagrinėjant klausimą dėl jų pakeitimo, t. y. klausimas dėl atsakovės (ne)sąžiningumo turto perleidimo metu, kuris jau įvertintas įsiteisėjusia nutartimi, iš naujo nevertintinas.
16. Prašydama leisti atsiskaityti su tiekėjais ir kitais kreditoriais bei atlikti kitus būtinus mokėjimus, susijusius su ūkinės komercinės veiklos vykdymu, apeliantė iš esmės siekia disponavimo piniginėmis lėšomis be apribojimų. Tai neatitiktų tikslo, kurio siekiama laikinosiomis apsaugos priemonėmis. Kita vertus, teigdama, kad laikinosios apsaugos priemonės visiškai apriboja atsakovės vykdomą ūkinę veiklą, konkrečių vykdomų sutarčių apeliantė nenurodė, įrodymų apie vykdomas sutartis nepridėjo. Sutartys su tiekėjais savaime neįrodo prekių poreikio.
17. Pažymėtina, kad būtent asmeniui, prašančiam pakeisti laikinąsias apsaugos priemones, konkrečiu atveju apeliantei, tenka pareiga įrodyti jų pakeitimo būtinybę ir kad jų nepakeitus bus pažeisti jos interesai (CPK 178 straipsnis).
18. Atskirajame skunde nurodyti argumentai, kad turto areštu užtikrinti išimtinai ieškovės interesai, nors ginčas dėl sutarties nutraukimo teisėtumo dar nėra galutinai išspręstas, kad ieškovė dėl sutarties nutraukimo nepatyrė žalos, ir kad pagal teismų praktiką piniginių lėšų areštas turtinių ginčų atveju gali būti taikomi tik labai išskirtiniais atvejais, nesusiję su aplinkybių po laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pasikeitimu. Šiuo atveju konkreti laikinoji apsaugos priemonė parinkta įsiteisėjusia teismo nutartimi ir iš naujo jos proporcingumas, nesusietas su pasikeitusiomis aplinkybėmis, nevertinamas. Be to, iš Lietuvos teismų informacinės sistemos (LITEKO) duomenų (CPK 179 straipsnio 3 dalis) nustatyta, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2026 m. vasario 12 d. išnagrinėjo ieškovės (šioje byloje atsakovės) kasacinį skundą civilinėje byloje Nr. e3K-3-7-378/2026 ir Lietuvos apeliacinio teismo 2025 m. rugpjūčio 7 d. nutartį paliko nepakeistą. Taigi, apeliantės argumentai dėl ieškovės teisės reikšti atsakovei reikalavimą dėl nuostolių atlyginimo CK 6.258 straipsnio 5 dalies pagrindu, susieti su bylos nagrinėjimu kasacinės instancijos teisme, neturi įtakos apskųstos nutarties teisėtumo ir pagrįstumo vertinimui.
19. Apskųstoje nutartyje nurodyta atsakovės galimybė įgyvendinti CPK 148 straipsnio 2 dalyje numatytus veiksmus (kuriuos atlikus, laikinosios apsaugos priemonės gali būti panaikinamos) nelėmė atsakovės prašymo atmetimo, todėl atskirojo skundo argumentai, kad teismas nevertino atsakovės objektyvių galimybių įgyvendinti išvardintas alternatyvas, taip pat neturi teisinės reikšmės.
Dėl bylos procesinės baigties
20. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo panaikinti teisėtą ir pagrįstą pirmosios instancijos teismo nutartį, todėl ji paliktina nepakeista, o atsakovės atskirasis skundas atmetamas (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Kiti atskirojo skundo argumentai neturi teisinės reikšmės skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumui ir pagrįstumui, todėl apeliacinės instancijos teismas jų nevertina.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338 straipsniu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2025 m. lapkričio 21 d. palikti nepakeistą.