Šiaulių apygardos teismo nutartis, 1A-4-300/2019

Teismas: Šiaulių apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2019-04-25
Bylos Nr.: 1A-4-300/2019
Teisminio proceso Nr.: 1-01-1-01901-2015-2
Bylos rūšis: baudžiamoji byla

Teisėjai: Raimundas Jurgaitis, Zigmas Kavaliauskas, Vidmantas Mylė
Nukentėjusysis: R. Š.
Nuteistasis: E. Š., J. Š., K. M., L. L., M. B., D. L.
Advokatai: Ramūnas Dobrovolskis, Žilvinas Astrauskas, Mindaugas Šatas, Naina Lanzbergienė

Kategorijos

1.2.14.10.2.1pavadinimo nepavyko patikrinti
2.1.15.3.3.2pavadinimo nepavyko patikrinti
2.4.6.4.4pavadinimo nepavyko patikrinti

Baudžiamoji byla Nr. 1A-4-300/2019Teisminio proceso Nr. 1-01-1-01901-2015-2Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.14.10.2.1; 2.1.15.3.3.2; 2.1.15.3.3.2; 2.4.6.4.4. (S)

ŠIAULIŲ APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2019 m. balandžio 25 d.Šiauliai

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Raimundo Jurgaičio ir Zigmo Kavaliausko ir Vidmanto Mylės (kolegijos pirmininko ir pranešėjo),

sekretoriaujant Vilmai Armalytei,dalyvaujant prokurorui Linui Vitkui,nukentėjusiajam R. Š., jo atstovui advokatui Ramūnui Dobrovolskiui,nuteistajam E. Š., jo gynėjui advokatui Žilvinui Astrauskui,nuteistajam J. Š., jo gynėjui advokatui Mindaugui Šatui,nuteistajam K. M., jo gynėjai advokatei Nainai Lanzbergienei,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų E. Š., J. Š. ir K. M. apeliacinius skundus dėl Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2018 m. kovo 19 d. nuosprendžio, kuriuo:

E. Š. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau ? BK) 24 straipsnio 4 dalį, 187 straipsnio 2 dalį 170 MGL dydžio (6 402,20 Eur) bauda. Vadovaujantis BK 65 straipsnio 1 dalimi, 66 straipsniu į bausmę įskaitytas suėmimo laikas nuo 2015 m. birželio 15 d. iki 2015 m. liepos 7 d. (23 dienos) vertinant, kad E. Š. sumokėjo 46 MGL dydžio (1 732,36 Eur) baudą. Likusią 124 MGL dydžio (4 669,84 Eur) baudą E. Š. įpareigotas sumokėti per keturis mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

J. Š. nuteistas pagal BK 24 straipsnio 6 dalį, 187 straipsnio 2 dalį 100 MGL dydžio (3 766,00 Eur) bauda, įpareigojant baudą sumokėti per keturis mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

K. M. nuteistas pagal BK 187 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu dvejiems metams trims mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4, 9 dalimis šiuo nuosprendžiu paskirta bausmė dalinio bausmių sudėjimo būdu subendrinta su Šiaulių apylinkės teismo 2016 m. kovo 23 d. nutartimi, kuria subendrintos Šiaulių apylinkės teismo 2015 m. gruodžio 21 d. ir 2016 m. sausio 14 d. nuosprendžiais paskirtos bausmės, ir K. M. paskirta galutinė bausmė ? laisvės atėmimas ketveriems metams šešiems mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 9 dalimi į bausmę įskaityta visa pagal Šiaulių apylinkės teismo 2016 m. kovo 23 d. nutartį K. M. atlikta bausmė.

Nukentėjusiojo R. Š. civilinis ieškinys patenkintas iš dalies ir nukentėjusiajam priteista solidariai iš E. Š., J. Š., L. L., K. M., M. B. ir D. L. 20 397,51 Eur turtinės žalos ir 1 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo.

Priteista nukentėjusiajam R. Š. iš E. Š., J. Š., L. L., K. M., M. B., D. L. po 208 Eur išlaidoms, patirtoms advokato pagalbai apmokėti atlyginti.

Kiti nuteistieji – L. L., M. B. ir D. L. – apeliacinių skundų nepadavė.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

1. E. Š., J. Š., L. L., K. M., M. B., D. L. nuteisti už tai, kad veikdami grupėje, 2014 m. gruodžio mėnesį, tiksli data ir laikas nenustatyti, E. Š. veikdamas kaip organizatoriui ir nurodė padėjėjui L. L. už nenustatytą atlygį sunaikinti svetimą turtą, t. y. padegti R. Š. automobilį „Mercedes Benz Sprinter 413“, valstybiniai Nr. (duomenys neskelbtini), bei pateikė jam nusikaltimo padarymo priemonę ? 10 litrų benzino, 2015 m. sausio mėnesio pradžioje, tiksli data ir laikas nenustatyti, E. Š. kartu su J. Š., veikiančiu kaip padėjėjas, nurodė L. L. ir L. L. surastam nusikalstamos veikos vykdytojui K. M. nusikaltimo padarymo vietą – namo kiemą, esantį Šiauliuose, (duomenys neskelbtini), ir objektą – automobilį „Mercedes Benz Sprinter 413“, valstybiniai Nr. (duomenys neskelbtini), po ko 2015 m. sausio mėnesio pradžioje, tiksli data ir laikas nenustatyti, padėjėjui J. Š. atskirai nurodžius padėjėjui L. L. patikslintą nusikaltimo padarymo terminą – per tris dienas ir objektą – automobilį „Mercedes Benz Sprinter 413“, valstybiniai Nr. (duomenys neskelbtini), kuris šią informaciją perdavė K. M., po ko K. M. bei jo pasitelkti į pagalbą daryti nusikalstamą veiką M. B. ir D. L., veikdami kaip bendravykdytojai, tyčia, visuotinai pavojingu būdu, 2015 m. sausio 11 d. apie 20.00 val., Šiauliuose, namo, esančio (duomenys neskelbtini) kieme, padegė ir taip sunaikino nukentėjusiajam R. Š. priklausantį 17 124,20 Eur vertės automobilį „Mercedes Benz Sprinter 413“, valstybiniai Nr. (duomenys neskelbtini), po ko, L. L., 2015 m. sausio mėnesį, tiksli data ir laikas nenustatyti, tačiau ne anksčiau, nei sausio 11 d., per E. Š. dukterėčią N. O., Šiauliuose, prekybos centre „Akropolis“, esančiame Aido g. 8, iš nusikaltimo organizatoriaus E. Š. gavo kaip atlygį už nusikalstamos veikos padarymą, t. y. automobilio „Mercedes Benz Sprinter 413“, valstybiniai Nr. (duomenys neskelbtini), sunaikinimą 500 Eur, kuriuos L. L. bei nusikalstamą veiką įvykdę asmenys K. M., M. B. ir D. L. pasidalino.

II. Apeliacinių skundų argumentai ir proceso dalyvių prašymai

2. Apeliaciniu skundu nuteistasis E. Š. prašo pakeisti Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2018 m. kovo 19 d. nuosprendį ir jį atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, jo atžvilgiu bylą nutraukti, taip pat prašo nukentėjusiojo R. Š. civilinį ieškinį lakyti neįrodytu ir jo dydžio klausimą perduoti nagrinėti civilinio proceso tvarka.

2.1. Skunde nurodoma, kad nepagrįstai teismas netenkino prašymo atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, laiduotoja paskiriant jo seserį R. O., nes egzistuoja visos BK 40 straipsnio taikymo sąlygos. Teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad jis kaltę pripažino tik iš dalies, nes nesutiko, kad jo sūnus J. Š. padarė nusikalstamą veiką. Apelianto manymu, teismo noras, kad jis duotų parodymus prieš sūnų J. Š., prieštarauja Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso nuostatoms, draudžiančioms versti duoti parodymus prieš save, šeimos narius ar artimus giminaičius. Jis tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir bylą nagrinėjant teise pripažino, kad padarė nusikalstamą veiką, bet jo sunūs apie planuojamą nusikalstamą veiką nieko nežinojo ir ją vykdant nedalyvavo. Teismo išvada, kad laiduotoja neturės galimybės daryti jam teigiamos įtakos, nes gyvena ne kartu su juo, prieštarauja Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje Nr. 2K-452/2014 pateiktam išaiškinimui, jog BK 40 straipsnyje nėra numatyta sąlyga, kad laiduotojas turi gyventi toje pačioje gyvenamojoje vietovėje, kaip ir kaltininkas, todėl tai negali būti pagrindu atsisakyti taikyti laidavimo institutą. Vien tai, kad jis nesutinka su pareikštu civiliniu ieškiniu ir ginčija žalos dydį, nėra pagrindas atsisakyti taikyti laidavimą. Jis atlygino dalį žalos, o tai leidžia manyti, kad visiškai atlygins žalą. Atleidimui nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą pakanka, kad kaltininkas bent iš dalies atlygintų žalą. Įstatymas nereikalauja visiško žalos atlyginimo bei nenumato, kokia žalos dalis turi būti atlyginta.

2.2. Apelianto manymu, teismas neteisingai išsprendė civilinio ieškinio pagrįstumo klausimą. Patirtą turtinę ir neturtinę žalą nukentėjusysis turėjo įrodyti, o to nepadarius žalos atlyginimo klausimas turėjo būti perduotas nagrinėti civilinio proceso tvarka. Nukentėjusysis R. Š. pateikė dokumentą, kuriame sudeginto automobilio vertė nurodoma ne konkrečia pinigų suma, o „apie“ 160 000 Norvegijos kronų, nors iš viešosios įstaigos (toliau ? VšĮ) „Emprekis“ pažymos matyti, kad toks automobilis kainuoja nuo 5 000 iki 6 000 Eur. Be to, nukentėjusysis nuolat sistemingai melavo teismui duodamas parodymus dėl jam padarytos žalos, automobilio atidavimo aplinkybių: jis teigė, kad automobilį atidavė Lietuvoje nepažįstamam asmeniui, kuris pašalino gaisro pasekmes, bet liudytojai parodė, kad niekas gaisro pasekmių nešalino ir tokio fakto apie automobilio atidavimą nebuvo. Nukentėjusysis teigė, kad informavęs Norvegijos kompetentingą instituciją apie tai, kad automobilis sudegė, tačiau iš pateiktos pažymos matyti, kad tai nebuvo padaryta. Iš pažymos matyti, kad automobilis buvo sėkmingai parduotas ir juo buvo naudojamasi. Todėl kyla abejonių dėl nukentėjusiojo realiai patirtos turtinės žalos dydžio. Teismas atsisakė patenkinti jo prašymą apklausti asmenį, iš kurio nukentėjusysis pirko automobilį, užklausti Norvegijos policiją dėl itin svarbių duomenų pateikimo ir draudimo kompanijas ar nebuvo išmokėta kompensacija, išreikalauti automobilį apžiūrai, jo utilizavimo dokumentus, atlikti gaisro ekspertizę ir kt. Teismas visiškai nekreipė dėmesio į faktą, jog po to, kai automobilis buvo padegtas, jis buvo eksploatuojamas Norvegijoje ir dalyvavo viešajame eisme, jam buvo atliekama techninė apžiūra.

3. Apeliaciniu skundu nuteistasis J. Š. prašo panaikinti Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2018 m. kovo 19 d. nuosprendį ir priimti naują ? jį išteisinti nepadarius veikos, turinčios nusikalstamo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, civilinį ieškinį jo atžvilgiu atmesti.

3.1. Skunde pažymima, kad teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles ir nepagrįstai jį pripažino kaltu. Apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, o teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką. Teismas nepagrįstai atmetė L. L. ir K. M. teisme duotus parodymus, kurie atitinka nuoseklius jo ir E. Š. parodymus, kad jis neprisidėjo prie planuojamo nusikaltimo. Teismas nepagrįstai rėmėsi L. L. ir K. M. ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, kuriuos jie paneigė bylą nagrinėjant teisme. L. L. pripažino, kad ikiteisminio tyrimo metu davė melagingus parodymus apie jo dalyvavimą darant nusikaltimą, nes buvo supykęs ant E. Š.. K. M. taip pat teisme nurodė, kad ikiteisminio tyrimo metu duoti jo parodymai yra neteisingi, kad tyrėja jam parodė J. Š. nuotrauką, o ikiteisminio tyrimo protokolus jis pasirašė neperskaitęs.

3.2. Apelianto teigimu, jis nepagrįstai pripažintas padėjėju. Jis neatliko nė vieno iš BK 24 straipsnio 6 dalyje numatytų objektyvių padėjėjo veikos požymių. Teismas apsiribojo tik bendro pobūdžio teiginiais, kad jis kartu su E. Š. nurodė nusikaltimo darymo vietą, kad jis nurodė L. L. patikslintą nusikaltimo padarymo terminą bei objektą.

3.3. Apeliantas nesutikdamas su tuo, kaip išspręstas civilinis ieškinys, nurodė tuos pačius argumentus kaip ir nuteistasis E. Š. (nutarties 2.2 punktas)

4. Apeliaciniu skundu nuteistasis K. M. prašo sušvelninti jam Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2018 m. kovo 19 d. nuosprendžiu paskirtą bausmę. Prašo atsižvelgti į tai, kad jis yra jauno amžiaus, kad gyvenimas jo nelepino: augo sunkioje šeimoje, o vėliau – vaikų globos namuose. Kali beveik trejus metus, per kuriuos turėjo laiko įvertinti savo veiksmus. Nori kuo greičiau atlikti jam paskirtą bausmę, baigti vidurinę mokyklą, įgyti išsilavinimą, išvykti pas brolius į (duomenys neskelbtini) ir ten įsidarbinti, kad galėtų atlyginti nusikalstamais veiksmais padarytą žalą. Nori savo darbais įrodyti, kad yra vertas teismo pasitikėjimo. Nori sukurti šeimą, būti pavyzdžiu vaikams, o ne visą gyvenimą praleisti už grotų

5. Teismo posėdyje nuteistieji ir jų gynėjai prašė apeliacinius skundus tenkinti, o prokuroras, nukentėjusysis – skundus atmesti.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo išvados ir faktinių bylos aplinkybių vertinimas

Nuteistojo E. Š. apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies, o J. Š. K. M. apeliaciniai skundai atmestini.

6. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Dėl kitų bylos aspektų, nepaisydamas to, ar gautas dėl jų skundas, teismas pasisako tik tuo atveju, jeigu nustato esminių BPK pažeidimų. Nagrinėjamu atveju pateikti trys apeliaciniai skundai: nuteistasis E. Š. prašo jį atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, nuteistasis J. Š. nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu ir išvada, kad jis padarė BK 24 straipsnio 6 dalyje, 187 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikaltimą. Abu minėti nuteistieji nesutinka su tuo, kaip išspręstas nukentėjusiojo civilinis ieškinys. Nuteistasis K. M. neginčija savo kaltės dėl padarytos nusikalstamos veikos, jos kvalifikavimo, savo apeliaciniame skunde kelia tik bausmės individualizavimo klausimą, prašo sušvelninti bausmę.

Dėl nuteistojo E. Š. atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės

7. Pagal BK 40 straipsnyje numatyta, kad asmuo, padaręs baudžiamąjį nusižengimą, neatsargų arba nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, teismo gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu yra asmens, kuris vertas teismo pasitikėjimo, prašymas perduoti kaltininką jo atsakomybei pagal laidavimą. Asmuo teismo gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, jeigu: 1) jis pirmą kartą padarė nusikalstamą veiką ir 2) visiškai pripažino savo kaltę ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką, ir 3) bent iš dalies atlygino ar pašalino padarytą žalą arba įsipareigojo ją atlyginti, jeigu ji buvo padaryta, ir 4) yra pagrindo manyti, kad jis visiškai atlygins ar pašalins padarytą žalą, laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų (BK 40 straipsnio 2 dalis). Taigi šiame baudžiamajame įstatyme įtvirtinta sąlygų visuma, kuriai esant galimas šio straipsnio taikymo svarstymas, tačiau atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą yra galimas nustačius ne tik BK 40 straipsnio 2 dalyje, bet taip pat ir apsvarsčius BK 40 straipsnio 1 bei 3 dalyje esančias sąlygas. Kasacinio teismo jurisprudencijoje išaiškinta, kad, net ir esant visoms BK 40 straipsnyje nurodytoms sąlygoms, teismas neprivalo atleisti asmens nuo baudžiamosios atsakomybės ir negali apsiriboti tik formaliu laidavimo sąlygų nustatymu, t. y. turi būti atsižvelgiama ir į kitas svarbias bylos ypatybes. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gegužės 31 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-185-489/2018, 6, 7 punktai)

8. Teisėjų kolegija, susipažinusi su apeliacinio skundo argumentais ir baudžiamosios bylos medžiaga, neturi pagrindo sutikti su apeliacinio skundo argumentais, kad egzistuoja BK 40 straipsnyje numatytų sąlygų visuma, leidžianti nuteistąjį E. Š. atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad visiškas kaltės pripažinimas paprastai konstatuojamas, kai asmuo apie padarytą veiką duoda teisingus parodymus, kuriais patvirtinamas jo padarytos veikos faktas, teisingai nusakomi svarbiausi šios veikos bruožai, ypatybės ir padarymo aplinkybės, taip pat besąlygiškai pripažįsta teismo nustatytus esminius faktus. Asmens gailėjimasis išreiškiamas ne vien apgailestavimo pareiškimais ar deklaratyviu atsiprašymu. Gailėjimąsi gali išreikšti asmens savikritiškas požiūris į buvusį elgesį, krimtimasis dėl padarytos veikos, jos neigiamas vertinimas, taip pat poelgiai, kuriais kaltininkas stengiasi pašalinti ar sušvelninti savo veikos žalingus padarinius, pagelbėti nukentėjusiesiems, dėti pastangas atlyginti žalą, jeigu tokia yra padaryta, padeda institucijoms aiškintis ikiteisminiam tyrimui ar bylai svarbias aplinkybes ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gegužės 22 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-176-303/2018, 16 punktas)

9. Iš bylos medžiagos matyti, kad nuteistasis E. Š. kaltę pripažino iš dalies: jis ne tik neigė savo sūnaus dalyvavimą nusikalstamoje veikoje, bet ir nesutiko su teiginiu, kad sudegintas automobilis priklauso nukentėjusiajam. Nuteistasis tvirtino, kad jis nukentėjusiajam paskolino didžiąją dalį automobilio įsigijimui reikiamų lėšų, todėl „praktiškai automobilis yra jo“, su jam priklausančiu turtu gali elgtis kaip nori, tačiau nei pirmosios instancijos, nei apeliacinės instancijos teismui nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių šiuos savo teiginius. Atsižvelgiant į tai, kad viešuose registruose nuo 2014 m. rugpjūčio 21 d. automobilio „Mercedes Benz Sprinter 413“ savininku nurodomas nukentėjusysis R. Š. (1 t., b. l. 18; 8 t., b. l. 45?49), daroma išvada, kad nuteistasis E. Š. organizavo svetimo turto padegimą. Tam, kad kaltininkas būtų atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą neužtenka tik pripažinti kaltę, būtina nustatyti, kad kaltininkas pripažino kaltę ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką. Byloje nėra duomenų, kad nuteistasis krimstųsi dėl įvykdytos nusikalstamos veikos, neigiamai vertintų savo veiksmus. Priešingai, po nusikalstamos veikos nuteistasis E. Š. norėjo padegti ir kitą nukentėjusiajam priklausantį automobilį, malkinę, dėl kito karto tarėsi su L. L.. (1 t., b. l. 129–131), stengėsi daryti poveikį L. L., kad šis neliudytų prieš jo sūnų J. Š.. (2 t., b. l. 160–162, 165–166) Visa tai rodo, kad nuteistasis visiškai nesigaili dėl padaryto nusikaltimo, todėl jis neatitinka antrosios BK 40 straipsnio taikymo sąlygos – asmuo visiškai pripažino savo kaltę ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką. Teisėjų kolegija nepasisako dėl kitų BK 40 straipsnio taikymo sąlygų, nes pripažinus, kad baudžiamojon atsakomybėn traukiamas asmuo neatitinka bent vienos iš BK 40 straipsnio 2 dalyje numatytų sąlygų, asmens atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą yra negalimas. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad nėra teisinio pagrindo konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismas, neatleisdamas nuteistojo E. Š. nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, pažeidė BK 40 straipsnio nuostatas ir netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.

Dėl įrodymų vertinimo ir nuteistojo J. Š. kaltės padarius jam inkriminuotą nusikaltimą

10. Teismas įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. (BPK 20 straipsnio 1–5 dalys) Taigi bylą nagrinėjantis teismas turi išskirtinę kompetenciją nuspręsti dėl įrodymų patikimumo, pakankamumo ir jais remdamasis daryti išvadas dėl nusikalstamos veikos padarymo mechanizmo, asmens kaltumo ir kitų konkrečioje byloje įrodinėtinų aplinkybių. Teismas turi įvertinti kiekvieną įrodymą atskirai ir įrodymų visumą, sujungiant visus reikšmingus faktus į loginę visumą, ir padaryti apibendrinančias išvadas, kurios turi būti vienareikšmės ir kategoriškos. Teismo proceso dalyviai turi teisę teikti pasiūlymus ir reikšti nuomones visais byloje sprendžiamais klausimais, tačiau jie teismui nėra privalomi. Proceso dalyvių teismui pateiktų siūlymų dėl įrodymų vertinimo atmetimas savaime BPK normų nepažeidžia, jei teismo sprendimas motyvuotas ir neprieštaringas, o išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. balandžio 5 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-117-303/2016) Vien tai, kad nuteistasis turi kitokią nuomonę dėl byloje esančių įrodymų vertinimo ir jų įrodomosios reikšmės, nesuponuoja išvados, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje esančius duomenis, netinkamai nustatė faktines aplinkybes.

11. Teisėjų kolegija pažymi, jog iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad apylinkės teismas, pripažindamas J. Š. kaltu pagal BK 24 straipsnio 6 dalį, 187 straipsnio 2 dalį, rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka ikiteisminio tyrimo metu surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais duomenimis. Nepagrįsti apeliacinio skundo argumentai, kad pirmosios instancijos teismas priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį negalėjo remtis L. L. ir K. M. ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pripažįstama, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui duoti parodymai gali būti nurodomi apkaltinamajame nuosprendyje. Ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui duoti parodymai nuosprendyje gali būti aptariami analizuojant teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus, darant teisiamajame posėdyje ištirtais įrodymais grindžiamas išvadas dėl byloje nustatytų aplinkybių, kaltinamojo kaltės. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. birželio 26 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-376/2012) Teismas savo išvadas dėl nuteistojo J. Š. kaltės padėjus visuotinai pavojingu būdu sunaikinti kitam asmeniui priklausantį turtą padarė atlikęs išsamų bylos aplinkybių išnagrinėjimą, nuosprendyje išsamiai ir visapusiškai išanalizavo bei įvertino kiekvieno proceso dalyvio parodymus tiek atskirai, tiek kaip visumą, lygino juos tarpusavyje. Nors bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme L. L. ir K. M. paneigė savo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, susijusius su nuteistojo J. Š. vaidmeniu padarytoje nusikalstamoje veikoje, tačiau kaip teisingai pastebėjo pirmosios instancijos teismas, pirminiuose parodymuose L. L. kelis kartus pakartojo, kad abu Š. parodė nusikaltimo vietą bei objektą, galutinius nurodymus kada ir ką padegti jam davė E. Š. sūnus, t. y. būtent nuteistasis J. Š. (2 t., b. l. 127–129), šias aplinkybes L. L. pakartojo apklausoje pas ikiteisminio tyrimo teisėją (2 t., b. l. 131–133) Teisėjų kolegija pažymi, kad ikiteisminio tyrimo teisėjui duotų parodymų įrodomoji reikšmė išlieka net ir tada, kai asmuo teisminio nagrinėjimo metu jų nepatvirtina (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. lapkričio 15 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-261-648/2016, 4.7 punktas), todėl ikiteisminio tyrimo teisėjui duoti parodymai gali būti vertinami kaip kaltės įrodymai. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 3 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-265-976/2017, 7.9 punktas) Aplinkybę, kad J. Š. žinojo apie planuojamą nusikaltimą ikiteisminio tyrimo metu patvirtino ir kitas nuteistasis K. M.. K. M. suprato, kad „sūnus pilnai dalyvauja reikale, viską žino, nes sūnus kalbėjo bendrai su tėvu“, „abu sakė, kad reiks padegti džipą ir mikriuką“. (3 t., b. l. 46–48) Nors nuteistasis J. Š. teigė, kad tik nuvežė tėvą kartu su L. L. ir K. M. ten, kur prašė tėvas, negirdėjo, apie ką tėvas kalbasi su kitais nuteistaisiais, pagrįstai pirmosios instancijos teismas šiuos jo parodymus atmetė kaip gynybinę versiją. Nėra pagrindo tikėti, kad J. Š. tik girdėjo tėvo nurodymus, kur ir kada pasukti, kada sustoti, tačiau negirdėjo apie ką kalbasi šalia jo sėdintis tėvas su kitais automobilyje esančiais nuteistaisiais. Pirmosios instancijos teismas išsamiai paaiškino, kodėl atmetė L. L. ir K. M. teisme duotus parodymus, susijusius su J. Š. vaidmeniu nusikalstamos veikos daryme, kodėl vadovavosi minėtų asmenų parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu – L. L. pats kreipėsi į policiją ir pranešė, kad jam daromas spaudimas neduoti parodymų prieš J. Š. (2 t., b. l. 106–161, 165–166), pirmosios instancijos teisme apklausta tyrėja paneigė K. M. teiginius, kad apklausų metu jam buvo daromas neteisėtas poveikis.

12. Bendrininkavimas BK 24 straipsnio 1 dalyje apibrėžiamas kaip tyčinis dviejų ar daugiau pakaltinamų ir sulaukusių BK 13 straipsnyje numatyto amžiaus asmenų susitarimas daryti nusikalstamą veiką. Visi bendrininkai atsako pagal tą patį BK straipsnį, numatantį bendrai daromą nusikalstamą veiką, išskyrus atvejus, kai nustatomas vykdytojo ekscesas. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. lapkričio 29 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-403-648/2016) BK 187 straipsnio 2 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė už svetimo turto sunaikiną ar sugadiną visuotinai pavojingu būdu. Teismų praktikoje pripažįstama, kad turto sunaikinimas jį padegant, yra visuotinai pavojingas. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gruodžio 22 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-495/2009) Atsižvelgiant į tai, kad gyvenamojo namo kieme stovintį automobilį nuteistieji sąmoningai padegė, kad gaisro metu automobilis buvo stipriai sugadintas – išdegęs variklio skyrius, kapotas, salonas, daroma išvada, kad visų nusikalstamo veikos daryme dalyvavusių asmenų veiksmai tinkamai kvalifikuoti pagal BK 187 straipsnio 2 dalį.

13. Padėjėjo, kaip vieno iš nusikalstamos veikos bendrininkų rūšių, ypatumas yra tas, kad jis tiesiogiai nedalyvauja darant nusikalstamą veiką, t. y. savo veika neįgyvendina nusikaltimo objektyviųjų požymių (numatytų BK specialiosios dalies straipsnio dispozicijoje) arba bent jų dalies. Padėjėjas atlieka BK 24 straipsnio 6 dalyje nurodytus veiksmus, kuriais palengvina vykdytojui padaryti nusikalstamą veiką. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. lapkričio 6 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-314-693/2018, 24 punktas) Pagal BK 24 straipsnio 6 dalį padėjėjas yra asmuo, padėjęs daryti nusikalstamą veiką duodamas patarimus, nurodymus, teikdamas priemones arba šalindamas kliūtis, saugodamas ar pridengdamas kitus bendrininkus, iš anksto pažadėjęs paslėpti nusikaltėlį, nusikalstamos veikos darymo įrankius ar priemones, šios veikos pėdsakus ar nusikalstamu būdu įgytus daiktus, taip pat asmuo iš anksto pažadėjęs realizuoti iš nusikalstamos veikos įgytus ar pagamintus daiktus. Taigi užtenka atlikti bent vieną iš minėtų alternatyvių veiksmų. Nagrinėjamu atveju nuteistasis J. Š. nuvežė bendrininkus į nusikalstamos veikos vietą, nurodė turtą, kurį vykdytojai turės padegti, bei laiko tarpą, iki kada veika turi būti įvykdyta, todėl pagrįstai pirmosios instancijos teismas J. Š. pripažino padėjėju, nes jis duodamas nurodymus prisidėjo prie nusikalstamos veikos padarymo.

14. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius įrodymus ir priėmė teisėtą ir pagrįstą nuosprendį, kuriuo J. Š. pripažino kaltu pagal BK 24 straipsnio 6 dalį, 187 straipsnio 2 dalį.

Dėl nuteistajam K. M. paskirtos bausmės

15. Pažymėtina, kad bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo apkaltinamuoju nuosprendžiu asmeniui, padariusiam nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, apribojant nuteistojo teises ir laisves. Kiekvienas nusikaltęs asmuo turi teisę į teisingą bausmę, todėl įgyvendinant baudžiamojo įstatymo paskirtį (BK 1 straipsnis) svarbu ne tik tinkamai kvalifikuoti nusikalstamas veikas, bet ir nusikalstamą veiką padariusiam asmeniui paskirti individualizuotą ir teisingą bausmę. Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai, kurie yra viena iš svarbiausių teisėto, pagrįsto ir teisingo nubaudimo garantijų, yra įtvirtinti BK 54 straipsnyje.

16. Vertinant skundžiamo pirmosios instancijos teismo nuosprendžio turinį, matyti, kad apylinkės teismas įvertino visas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodomas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, atsižvelgė į tai, kad K. M. padarė vieną nusikaltimą, kuris priskiriamas apysunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 straipsnio 4 dalis, 187 straipsnio 2 dalis), kaltės formą (tiesioginė tyčia), nusikalstamos veikos stadiją (veika baigta), veikos pobūdį ir pavojingumą (visuotinai pavojingu būdu sunaikintas svetimas turtas) bei kaltininko asmenybę: baustas administracine tvarka (3 t., b. l. 190–194), šešis kartus teistas, iš jų net keturis kartus už nusikaltimus nuosavybei (3 t., b. l. 163–168, 172–183, 184–189), jam buvo taikytos švelnesnio pobūdžio bausmės (laisvės apribojimas, atidėtas laisvės atėmimo bausmės vykdymas), tačiau bausmės tikslai nebuvo pasiekti, nes neatgrasė K. M. nuo nusikalstamų veikų darymo. Visa tai rodo, kad K. M. nepadarė tinkamų išvadų dėl savo elgesio, nesiekia laikytis visuomenėje priimti bendro gyvenimo normų, taigi jis nusikalto ne atsitiktinai, o dėl susiformavusios neigiamos vertybių orientacijos. Pirmosios instancijos teismas pripažino, kad nėra nė vienos K. M. atsakomybę lengvinančios aplinkybės, nustatė vieną atsakomybę sunkinančią aplinkybę ? kaltininkas nusikalstamą veiką padarė veikdamas bendrininkų grupėje. (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Taip pat įvertino Šiaulių vaikų globos namų pateiktą jo charakteristiką. (3 t., b. l. 193–194) Visumos šių aplinkybių pagrindu už nusikalstamą veiką, numatytą BK 187 straipsnio 2 dalyje, pirmosios instancijos teismas K. M. skyrė griežčiausią šio straipsnio sankcijoje numatytą bausmės rūšį – terminuotą laisvės atėmimą, jos dydį nustatydamas mažesnį nei vidurkis. Nustatęs, kad nuteistasis nėra atlikęs ankstesniu nuosprendžiu paskirtos ketverių metų laisvės atėmimo bausmės, prie šiuo nuosprendžiu paskirtos bausmės teismas pridėjo dalį Šiaulių apylinkės teismo 2016 m. kovo 23 d. nutartimi paskirtos bausmės ir įskaitė pagal ją atliktą bausmę. Nesutikti su šiuo apylinkės teismo sprendimu ir švelninti nuteistajam paskirtą bausmę, parenkant švelnesnę straipsnio sankcijoje numatytą bausmės rūšį ar sutrumpinant paskirtos laisvės atėmimo bausmės trukmę, teisėjų kolegija neturi jokio objektyvaus pagrindo.

17. Nors apeliaciniame skunde akcentuojama, kad nuteistasis yra jauno amžiaus, kad gyvenimas jo nelepino, nes augo vaikų globos namuose, kad nenori viso gyvenimo praleisti už grotų, norėtų įsidarbinti, sukurti šeimą, tai nesudaro pagrindo švelninti nuteistajam paskirtą bausmę, nes individualizuojant bausmę visoms BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytoms aplinkybėms turi būti skiriama vienoda teisinė reikšmė, nė viena iš jų neturi būti laikoma dominuojančia, išskirtine. Tai reiškia, kad išskirtinai sureikšminus apelianto K. M. asmenybę charakterizuojančias aplinkybes ir jų pagrindu sušvelninus skundžiamu nuosprendžiu jam paskirtą laisvės atėmimo bausmę, bus pažeistas vienas iš baudžiamosios atsakomybės individualizavimo tikslų ? už padarytas veikas paskirti teisingas bei proporcingas bausmes. K. M. paskirta bausmė yra proporcinga ir adekvati padaryto nusikaltimo pavojingumui, užtikrina teisingumo principo įgyvendinimą, neprieštarauja bausmės paskirčiai bei bendriesiems bausmės skyrimo pagrindams (BK 41, 54 straipsnis), todėl jo apeliacinis skundas atmestinas.

Dėl civilinio ieškinio ir proceso išlaidų

18. BPK 44 straipsnio 10 dalyje nustatyta, kad kiekvienas nuo nusikalstamos veikos nukentėjęs asmuo turi teisę reikalauti, kad būtų nustatytas ir teisingai nubaustas nusikalstamą veiką padaręs asmuo, taip pat gauti dėl nusikalstamos veikos padarytos žalos atlyginimą. Vienas iš šios teisės realizavimo būdų baudžiamajame procese – civilinio ieškinio pareiškimas. Pagal BPK 109 straipsnio prasmę civilinis ieškinys baudžiamajame procese – dėl nusikalstamos veikos turtinės ir (ar) neturtinės žalos patyrusio asmens baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka reiškiamas reikalavimas įtariamajam, kaltinamajam ar už įtariamojo ar kaltinamojo veikas materialiai atsakingiems asmenims atlyginti patirtą žalą. Teismas šį ieškinį nagrinėja kartu su baudžiamąja byla, ir, kai jis yra pareikštas ikiteisminio tyrimo metu, šio tyrimo metu turi būti surinkti duomenys, patvirtinantys pareikšto civilinio ieškinio pagrindą ir dydį. Gali būti atlyginama tik ta žala, kuri yra nusikalstamos veikos pasekmė, ir tarp nusikalstamos veikos, kurią padaro kaltu pripažintas asmuo, bei atsiradusios žalos turi būti teisinis priežastinis ryšys. BPK 115 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį teismas privalo išspręsti civilinio ieškinio pagrįstumo klausimą. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-124-648/2016, 2K-7-489/2016, 2K-310-699/2017)

19. Nagrinėjamu atveju nukentėjusysis R. Š. ikiteisminio tyrimo metu pareiškė civilinį ieškinį dėl žalos atlyginimo, kurį kelis kartus tikslino. 2017 m. balandžio 19 d. nukentėjusysis R. Š. paskutinį kartą patikslino civilinio ieškinio reikalavimus prašydamas jam priteisti 17 513,31 Eur (160 000 Norvegijos kronų) už automobilio sunaikinimą, 435,50 Eur sumokėto privalomo kelių mokesčių už 2015 m., iš viso 17 948,81 Eur turtinės žalos, taip pat 10 000 Eur neturtinės žalos, 2 448,70 Eur proceso išlaidų, kurias sudaro 2 318,70 Eur kelionės išlaidų iš Norvegijos į Šiaulius ir 130 Eur už vertėjo paslaugas, išlaidas advokato pagalbai apmokėti. (6 t., b. l. 175–177) Pirmosios instancijos teismas nukentėjusiojo R. Š. civilinį ieškinį tenkindamas iš dalies pripažino, kad dėl nusikalstamos veikos nukentėjusysis patyrė 20 397,51 Eur turtinės žalos, 1 000 Eur neturtinės žalos ir 1 250 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti. Nuteistieji E. Š. ir J. Š. nesutinka su tuo, kaip pirmosios instancijos teismas išsprendė civilinį ieškinį.

20. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad nukentėjusysis R. Š. nuo 2014 m. rugpjūčio 21 d. iki 2015 m. sausio 28 d. viešame registre buvo nurodytas kaip automobilio „Mercedes Benz Sprinter 413“ savininkas. (1 t., b. l. 18; 6 t., b. l. 173, 174; 8 t., b. l. 45–49) Sudegus automobiliui nukentėjusysis negavo draudimo išmokos. (7 t., b. l. 145, 146) Atsižvelgiant į tai, kad nukentėjusysis raštu nebuvo informuotas apie pareigą saugoti automobilį, todėl praėjus dešimčiai dienų po gaisro jis atidavė automobilį asmeniui, kuris sutiko sutvarkyti gaisro padarinius. Taigi nukentėjusysis nesistengė atkurti per gaisrą sunaikinto automobilio, jį tiesiog išregistravo. (8 t., b. l. 45–49) Nors kitas asmuo suremontavo automobilį ir 2015 m. lapkričio 3 d. jį įregistravo savo vardu bei kurį laiką juo naudojosi (7 t., b. l. 67–74; 8 t., b. l. 45–49), tai nepaneigia fakto, kad dėl gaisro nukentėjusysis patyrė žalos. Teismų praktikoje pripažįstama, kad sunaikinto turto vertė gali būti nustatoma įvairiais būdais: pagal pirkimo–pardavimo sandorių kainą, turto sukūrimo (atkūrimo), įsigijimo kaštus, daikto vertė – (didmeninė, rinkos, komiso kaina) – nustatoma nusikalstamos veikos padarymo metu. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. spalio 4 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-298-697/2016) Nagrinėjamu atveju kilus ginčui dėl automobilio vertės nukentėjusysis negalėjo pateikti automobilio pirkimo–pardavimo sutarties, nes ji, remiantis nukentėjusiojo parodymais, sudegė gaisro metu. Nors asmuo, iš kurio nukentėjusysis įsigijo automobilį, pateikė raštą, kuriame nurodoma, kad 2014 m. R. Š. iš jo perėmė automobilį „Mercedes Benz Sprinter 413“, kad automobilio vertė tuo metu buvo 160 000 Norvegijos kronų, kad už automobilį R. Š. mokėjo dalimis (6 t., b. l. 173, 174), šis raštas negali būti prilygintas pirkimo–pardavimo sandoriui. Šis dokumentas nepatvirtina, kad nukentėjusysis už automobilį pardavėjui sumokėjo 160 000 Norvegijos kronų. Byloje, nesant objektyvių duomenų patvirtinančių sunaikino automobilio vertę, turėtų būti vadovaujamasi VšĮ „Emprekis“ atliktu vidutinės tokio automobilio kainos nustatymu. VšĮ „Emprekis“ pažymoje nurodoma, kad automobilio „Mercedes Benz Sprinter 413“ vertė yra 6 090 Eur. (6 t., b. l. 105) Įvertinus VšĮ „Emprekis“ duomenis bei paties nukentėjusiojo elgesį (atidavė jam priklausantį turtą nepažįstamam asmeniui), prieštaraujantį bonus pater familias (iš lot. apdairaus ir atidaus žmogaus) elgesio standartui, todėl nukentėjusiajam atlygintina 6 090 Eur dydžio turtinė žala dėl sudeginto automobilio. Nukentėjusysis prašė atlyginti 435,50 Eur sumokėto privalomo kelių mokesčio, tačiau nepateikė jokių duomenų, patvirtinančių šias išlaidas, todėl nepagrįstai pirmosios instancijos teismas 435,50 Eur sumą laikė įrodytais nukentėjusiojo nuostoliais ir juos priteisė iš nuteistųjų. Atsižvelgiant į tai, kad bendrai žalą padarę nusikalstamos veikos bendrininkai (vykdytojai, organizatoriai, kurstytojai, padėjėjai) nepriklausomai nuo bendrininkavimo formos atsako solidariai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. birželio 19 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-201-1073/2018, 54 punktas), todėl nusikaltimu padarytą žalą ? 6 090 Eur ? visi nuteistieji privalo atlyginti solidariai.

21. Nors nukentėjusysis pateikė duomenis, patvirtinančius patirtas 130 Eur dydžio išlaidas už vertėjo paslaugas (6 t., b. l. 201), nepagrįstai pirmosios instancijos teismas jas pripažino nukentėjusiojo turtine žala, nes remiantis BPK 103 straipsnio 3 punktu išlaidos vertėjo paslaugoms apmokėti yra priskiriamos prie proceso išlaidų. BPK 105 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti išieškoti iš nuteistojo proceso išlaidas, išskyrus išlaidas, skirtas vertėjui mokėti. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad priteisdamas šias išlaidas pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė BPK 103 straipsnio 3 punkto, 105 straipsnio 1 dalies nuostatas, todėl nepagrįstai jas priteisė iš nuteistųjų.

22. Pagal BPK 103 straipsnio 1 punktą, 104 straipsnio 1 dalį, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. balandžio 25 d. nutarimu Nr. 524 patvirtintos Liudytojams, nukentėjusiesiems, ekspertams, specialistams ir vertėjams išmokėtinų sumų dydžio nustatymo ir apmokėjimo baudžiamajame procese ir administracinių teisės pažeidimų teisenoje tvarkos 2 punktą proceso išlaidos, kurias sudaro kelionės į iškvietimo vietą išlaidos, nukentėjusiajam atlyginamos iš teismo lėšų. Pagal minėtos tvarkos 7 punktą, taip pat pagal Teisėjų tarybos 2015 m. gruodžio 18 d. nutarimu Nr. 13P-156-(7.1.2) patvirtintų Kelionių automobiliais išlaidų apmokėjimo metodinių rekomendacijų 2 punktą proceso dalyviai, patyrę kelionės automobiliu išlaidų, turi pateikti teismui rašytinį prašymą dėl patirtų kelionės išlaidų apmokėjimo; prie prašymo pateikiama transporto priemonės registracijos liudijimo kopija, kelionės išlaidas pagrindžiantys dokumentai, pavyzdžiui, kasos aparato kvitas. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. sausio 12 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-29-511/2017, 9.2 punktas) Nors nukentėjusysis dalyvavo septyniuose teisiamuosiuose posėdžiuose pirmosios instancijos teisme (5 t., 65–66, 114–115, 198–199; 6 t., b. l. 11–18; 7 t., b. l. 2–4, 94–95, 114–121), prašė priteisti 2 318,70 Eur kelionės išlaidų (6 t., b. l. 175–177) bei pateikė mokėjimo kvitus už kurą bei keltą (6 t., b. l. 178–209; 7 t., b. l. 18–63), vien šių duomenų neužtenka kelionės išlaidoms apskaičiuoti, nes nukentėjusysis nepateikė transporto priemonės registracijos liudijimo. Teisėjų kolegijos vertinimu, nesilaikant teisės aktuose nustatytos kelionės išlaidų apmokėjimo tvarkos, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nukentėjusiojo kelionės išlaidas pripažino nukentėjusiojo turtine žala ir jas atlygino. Pažymėtina, kad toks teismo sprendimas neužkerta kelio dėl proceso išlaidų priteisimo kreiptis į pirmosios instancijos teismą BPK 104, 361 straipsniuose nustatyta tvarka. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. sausio 12 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-29-511/2017, 9.2 punktas)

23. Atmestini kaip nepagrįsti nuteistųjų E. Š. ir J. Š. apeliacinių skundų argumentai, kad byloje nėra jokių įrodymų, patvirtinančių padarytą neturtinę žalą. Dėl neturtinės žalos pobūdžio, jos įrodinėjimo procesas yra sudėtingas, nes paprastai jos negalima pagrįsti rašytiniais įrodymais. Nagrinėjamu atveju teismui nekyla abejonių, kad dėl nusikaltimo nukentėjusysis patyrė neigiamų dvasinių išgyvenimų, emocinių sukrėtimų. Nukentėjusysis visus patirtus išgyvenimus įvertino 10 000 Eur suma, tačiau pirmosios instancijos teismas įvertinęs nusikalstamos veikos padarinius sumažino neturtinės žalos dydį iki 1 000 Eur. Nagrinėjamoje byloje nukentėjusiajam priteista neturtinės žalos suma yra adekvati padarytai nusikalstamai veikai, neprieštarauja teisingumo, sąžiningumo ir protingumo kriterijams bei formuojamai teismų praktikai panašiose bylose. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. kovo 27 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-112-697/2018 ir joje nurodyta eismų praktika)

24. Nukentėjusiajam pateikus duomenis, patvirtinančius jo patirtas išlaidas advokato pagalbai apmokėti, iš viso 1 250 Eur (6 t., b. l. 202–209; 7 t., b. l. 113), pirmosios instancijos teismas nepažeisdamas BPK 106 straipsnyje numatytos advokato išlaidų apmokėjimo tvarkos pagrįstai šią sumą paskirstė visiems nuteistiesiems po lygiai.

25. Apibendrinant tai, kad išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai išsprendė civilinio ieškinio pagrįstumo klausimą, todėl nuosprendis keistinas ir sumažintinas nukentėjusiajam priteistos turtinės žalos dydis nuo 20 397,51 Eur iki 6 090 Eur (BPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 328 straipsnio 4 punktas),

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 328 straipsnio 4 punktu,

nutaria:

Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2018 m. kovo 19 d. nuosprendį pakeisti:

Nukentėjusiajam R. Š. priteistos turtinės žalos dydį iš E. Š., J. Š., L. L., K. M., M. B. ir D. L. sumažinti iki 6 090 Eur (šešių tūkstančių devyniasdešimties eurų).

Nuteistųjų K. M. ir J. Š. apeliacinius skundus atmesti.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Teisėjai Raimundas Jurgaitis Zigmas Kavaliauskas Vidmantas Mylė