Panevėžio apygardos teismo nutartis

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, sudaryta iš teisėjų Donato Jatužio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Jolantos Raščiuvienės ir Dainos Vaidachavičienės,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. Š. bei jo gynėjo advokato Žygimanto Rutkausko apeliacinį skundą dėl Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2025 m. vasario 13 d. nuosprendžio, kuriuo R. Š., asmens kodas (duomenys neskelbtini) pripažintas kaltu ir nubaustas:

- pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 138 straipsnio 2 dalies 10 punktą laisvės atėmimu 2 (dvejiems) metams;

- pagal BK 178 straipsnio 2 dalį 45 (keturiasdešimt penkioms) paroms arešto.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 4 dalimi, paskirtos bausmės subendrintos dalinio bausmių sudėjimo būdu, prie griežtesnės bausmės pridedant dalį švelnesnės bausmės, ir R. Š. paskirta subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 2 (dvejiems) metams 1 (vienam) mėnesiui.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 2 dalimi, 9 dalimi, 5 dalies 2 punktu, šiuo nuosprendžiu paskirta bausmė apėmimo būdu subendrinta su Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2024 m. spalio 31 d. nuosprendžiu ir Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2024 m. lapkričio 12 d. teismo baudžiamuoju įsakymu paskirtomis bausmėmis ir R. Š. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 2 (dvejiems) metams 1 (vienam) mėnesiui.

Vadovaujantis BK 66 straipsnio 1 dalimi, 2 dalimi, į R. Š. paskirtą bausmę įskaitytas laikinajame sulaikyme išbūtas laikas nuo 2024 m. rugsėjo 8 d. iki 2024 m. rugsėjo 9 d. ir suėmime išbūtas laikas nuo 2024 m. spalio 19 d. iki 2025 m. vasario 13 d.

R. Š. pripažintas recidyvistu.

Bausmės pradžią nurodyta skaičiuoti nuo nuosprendžio paskelbimo dienos – 2025 m. vasario 13 d.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Bylos esmė

1.1. 2023 m. birželio 3 d. apie 17.33 val. po parduotuvėje „Norfa“, esančioje adresu (duomenys neskelbtini), įvykdytos atviros svetimo, UAB „Norfos mažmena“ priklausančio turto vagystės, dėl kurios yra priimtas įsiteisėjęs teismo procesinis sprendimas, apie 17.48 val. nesunkiai sužalojo R. Š., o būtent: nukentėjusiajai R. Š. vykdant tarnybos pareigą ir bandant sulaikyti pro tarnybinį išėjimą ant prekių iškrovimo rampos buvusį R. Š., įtariant, kad jis įvykdė vagystę iš parduotuvės „Norfa“, R. Š. pastūmė R. Š., kuri nuo jo veiksmų nukrito nuo prekių iškrovimo rampos ant žemės ir padarė R. Š. poodines kraujosruvas krūtinėje, pilve, abiejuose žastuose, kairėje plaštakoje, kairėje pėdoje, poodinę kraujosruvą su odos nubrozdinimu dešinėje alkūnėje, odos nubrozdinimus dešinėje plaštakoje, dešinio gaktikaulio kūno lūžį, tokiais savo veiksmais nesunkiai sutrikdė R. Š. sveikatą;

1.2. 2023 m. liepos 27 d. apie 10.33 val. iš prekybos centro ,,Lidl“, esančio adresu (duomenys neskelbtini), atvirai pagrobė svetimą, UAB ,,Lidl Lietuva“ priklausantį, bendros 66,14 Eur vertės turtą: viskį „Jack Daniels“, 2 vnt., bendros 55,80 Eur vertės, picos su mocarela, 4 vnt., bendros 4,96 Eur vertės, čeburekus su kiauliena, 2 vnt., bendros 3,96 Eur vertės, keksiukus su mėlynėmis, 4 vnt., bendros 3,40 Eur vertės.

II. Apeliacinio skundo teisiniai argumentai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

4. Nuteistojo R. Š. ir jo gynėjo advokato Ž. Rutkausko apeliacinis skundas netenkinamas.

5. Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalį apeliacinės instancijos teismas patikrina baudžiamąją bylą tiek, kiek yra prašoma apeliaciniame skunde, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Apeliaciniu skundu nuteistasis nesutinka su teismo išvadomis dėl jo kaltės įvykdžius BK 138 straipsnio 2 dalies 10 punkte numatytą nusikalstamą veiką tiek jo veiksmų vertinimo tiek kvalifikuojančio požymio nustatymo aspektais, taip pat nors iš esmės neginčija įvykdęs BK 178 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikalstamą veiką, tačiau tvirtina buvus neatskleistam atviros vagystės požymiui, bei šioje dalyje nesutinka su jam paskirtos arešto bausmės trukme ir sprendimu pripažinti jį recidyvistu, todėl šiais klausimais teisėjų kolegija ir pasisako.

6. Išnagrinėjusi apeliacinio skundo teisinius argumentus, baudžiamąją bylą bei skundžiamą nuosprendį, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes ir teisiamajame posėdyje patikrino įstatymo nustatyta tvarka gautus duomenis bei juos išanalizavo, tinkamai įgyvendino BPK 20 straipsnyje įtvirtintas įrodymų vertinimo taisykles ir padarė teisingas ir išsamiai motyvuotas išvadas, su kuria visiškai sutinka ir teisėjų kolegija, kad byloje esančių įrodymų visiškai pakanka R. Š. kaltei dėl jam inkriminuotų nusikalstamų veikų, numatytų BK 138 straipsnio 2 dalies 10 punkte ir 178 straipsnio 2 dalyje, pagrįsti. Skundžiamame nuosprendyje apylinkės teismas motyvuotai pasisakė, kuriais įrodymais vadovaujasi darydamas šią išvadą, o kuriuos vertina kritiškai ir atmeta. Apeliacinio skundo argumentai šių išvadų nepaneigia bei nesudaro teisinio pagrindo naikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendį. Taip pat, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas apeliantui paskyrė tinkamai individualizuotas bausmes už kiekvieną iš įvykdytų nusikalstamų veikų bei galutinę subendrintą bausmę, kurios laikyti aiškiai per griežta nėra pagrindo.

7. Vadovaujantis BPK 20 straipsnio 5 dalimi, teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu bei vadovaudamiesi įstatymu. Teisėjų vidinis įsitikinimas vertinant įrodymus turi būti paremtas visų byloje esančių duomenų patikimumo patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-590/2007, Nr. 2K-439/2011, Nr. 2K-26-689/2018, Nr. 2K-78-648/2020). Taigi, bylą nagrinėjančio teismo kompetencija yra nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų atitinka visus įstatymo reikalavimus ir turi įrodomąją vertę bei kokios išvados jais remiantis darytinos, ar byloje surinktų įrodymų pakanka nustatyti, ar asmens, kuriam ši veika inkriminuojama, veiksmai turi visus konkrečios nusikalstamos veikos sudėties požymius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. birželio 8 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-154-697/2023).

Dėl BK 138 straipsnio 2 dalies 10 punkte numatytos nusikalstamos veikos

9. Visų pirma teisėjų kolegija akcentuoja, jog byloje nėra ginčo dėl kitų faktinių aplinkybių – nuteistojo įvykdytos vagystės bei bandymo pasišalinti per tarnybinį išėjimą, bei keliamas klausimas tik dėl (ne)buvusio fizinio poveikio nukentėjusiosios atžvilgiu. Kaip ir minėta, pateiktu apeliaciniu skundu nuteistasis R. Š. bei jo atstovas iš esmės tvirtina, jog byloje buvo netinkamai vertinami surinkti įrodymai, būtent, vaizdo įraše užfiksuoti duomenys bei dėl šios priežasties padarytos nepagrįstos išvados dėl priežastinio ryšio tarp R. Š. veiksmų ir nukentėjusiosios sveikatos sutrikdymo egzistavimo. Nuteistasis R. Š. viso vykusio proceso metu tvirtino nukentėjusiosios tyčia nestūmęs – ji pati laikėsi įsikibusi už kaltinamojo kuprinės, ją traukė ir pati neišsilaikiusi nukrito nuo rampos (3 t., 16-17; 4 t.,125 b.l.) bei šiuos jo parodymus, apeliacinio skundo argumentais, iš esmės patvirtina ir vaizdo įrašo turinys (nukentėjusioji galimai siekdama sulaikyti R. Š. ir/ar jo iš parduotuvės išnešamą produkciją, įsikimba į jo kuprinę, R. Š., siekdamas išlaikyti kuprinę su jos turiniu, ją traukia į save, o nukentėjusioji visu savo kūno svoriu traukia į save ir vienu momentu ji kuprinės nebeišlaiko – ją atleidžia, ir tik dėl šios priežasties praranda pusiausvyrą, žengia kelis žingsnius atgal, trenkiasi nugara-šonu į sukrautą krūvą suspaustų kartono dėžių bei nukrinta nuo rampos), kuris pirmosios instancijos teismo buvo netinkamai įvertintas. Visgi, sutikti su šiais argumentais teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo bei visiškai pritaria pirmosios instancijos teismo sprendimui nuteistojo R. Š. parodymus atmesti kaip gynybinę versiją, kuria siekiama išvengti bausmės arba palengvinti atsakomybę už savo veiksmus, kadangi juos paneigia byloje surinktų ir išnagrinėtų įrodymų, kurių tarpusavio ryšys bei įrodomoji reikšmė gana detaliai išnagrinėti skundžiamame nuosprendyje, visuma.

10. Kaip jau minėta pirmiau bei kaip akcentuota ir skundžiamame nuosprendyje, nukentėjusioji R. Š. viso proceso metu davė nuoseklius, sutampančius parodymus apie įvykio aplinkybes bei nuosekliai tvirtino R. Š. ją nustūmus nuo rampos – „Kai jis pradarė duris, pasakė „kur eini?“, pasakė rusiškai „kuda idioš?“ ir pradėjo remti duris, kad jis neišeitų. Durys buvo pravertos. Rampa gal 1,50 m aukščio, o plotis gal 2–3 m. Jis duris pastūmė, o ji jas laikė, bet neišlaikė. Ir kai jis antrą kartą pastūmė, neišlaikiusi nukrito nuo rampos. <...> Ji bandė tvertis ant rampos sudėtų kartonų, konteinerio, bet neišsilaikė, nes pastūmė labai stipriai“. Šiuos nukentėjusiosios parodymus iš esmės atitinka ir liudytojos K. B., buvusios kartu su nukentėjusiąja įvykių metu, parodymai – kaip parodė liudytoja, „apie 18 val. su R. Š. rūkė ant rampos. Atsidarė sandėlio durys, pasimatė R. Š.. R. sušuko jam „kur eini?“ ir durimis bandė sulaikyti. Ji (K. B.) sugriebė jį už kuprinės ar striukės, jis nustūmė ją (K. B.) ir ji pargriuvo, paskui jis pastūmė R. ir ji nukrito nuo rampos. Ji (K. B.) krito į vieną pusę, į sandėlio vidų, o R. nukrito nuo rampos.“. Pirmosios instancijos teismas sprendė byloje nesant duomenų, kurie leistų manyti, kad nukentėjusioji siekia apkalbėti kaltinamąjį ir sudarytų pagrindą netikėti nukentėjusiosios parodymais. Tokių duomenų neįžvelgia ir teisėjų kolegija.

11. Be viso to, nukentėjusiosios R. Š. ir liudytojos K. B. nurodytas faktines aplinkybes, kaip pagrįstai sprendė ir pirmosios instancijos teismas, patvirtina ir vienas iš prekybos centro „Norfa“ pateiktų vaizdo įrašų, kuriame matyti R. Š. bandantis pasišalinti iš įvykio vietos per tarnybines patalpas, bei su kurio vertinimu nesutinka apeliantas. Iš 2023 m. liepos 19 d. kitų objektų apžiūros protokolo, kuriuo buvo apžiūrėti prekybos centro „Norfa“ vaizdo įrašai, matyti, jog vaizdo įraše pavadinimu „20230604095224“ (nuosprendyje klaidingai nurodyta, jog įrašo pavadinimas„10_20230603173305“, tačiau iš įrašo aprašymo matyti, jog yra kalbama būtent apie įrašą pavadinimu „20230604095224“) užfiksuota, kad <...> Vaizdo stebėjimo kamera filmuoja parduotuvės prekių iškrovimo rampą. Matyti, kad ant rampos stovi dvi moterys. Viena moteris yra apsirengusi juodos spalvos liemene, žalios spalvos marškinėliais trumpomis rankovėmis, šviesiais plaukais (toliau – moteris Nr. 1). Šalia stovinti moteris yra tamsiais plaukais, ant pečių užsimetusi juodos spalvos striukę (toliau – moteris Nr. 2). Matyti, kad baltos spalvos durys yra praviros ir moterys žiūri į durų pusę ir bendrauja. Su kuo bendrauja nesimato. Laiku 17.49.00 val. moteris Nr. 1 prieina arčiau prie durų. Moteris Nr. 2 irgi prieina. Matyti, kad pro duris į lauką, ant rampos, išeina vyriškis Nr. 1. Abi moterys bando sulaikyti vyriškį, spausdamos jį prie sienos. Laiku 17.49.27 val. vyriškis rankomis nustumia nuo savęs moterį Nr. 1, kuri eidama atbulomis atsitrenkia į ant rampos buvusias suspaustas dėžes, ir nukrenta nuo rampos ant žemės. (moters Nr. 1 nesimato, nes ją užstoja ant rampos stovinčios suspaustos dėžės) <...> (1 t., 108–111 b.l.). Analogišką išvadą dėl vaizdo įraše užfiksuotos įvykių eigos padarė ir pirmosios instancijos teismas, šį įrodymą betarpiškai ištyręs teisminio bylos nagrinėjimo metu, tai yra, jog atlikęs vagystę (dėl šios vagystės R. Š. pripažintas kaltu įsiteisėjusius teismo nuosprendžiu), kaltinamasis R. Š. bando pasišalinti iš įvykio vietos per tarnybines patalpas, išeina pro duris ant prekių iškrovimo rampos, dvi moterys (nukentėjusioji R. Š. ir liudytoja K. B.) bando jį sulaikyti, vyriškis rankomis nustumia nuo savęs moterį Nr. 1 (R. Š.), kuri eidama atbulomis atsitrenkia į ant rampos buvusias suspaustas dėžes ir nukrenta nuo rampos ant žemės. Su tokiu vertinimu sutinka ir teisėjų kolegija. Vien nuteistojo subjektyvus vaizdo įrašo vertinimas nesudaro pagrindo spręsti priešingai. Teisėjų kolegija pažymi, jog, priešingai apelianto argumentams, vaizdo įraše matyti nuteistojo R. Š. fizinis kontaktas (stūmimas rankomis) su nukentėjusiąja, tai yra matyti kaip R. Š. braudamasis pro duris stumia nukentėjusiąją nuo savęs, po ko ši trenkiasi į sukrautas dėžes ir nekrenta nuo rampos. Nors matyti ir tai, jog nukentėjusioji iš tiesų yra įsikibusi nuteistojo turimos kuprinės, tačiau būtent nuteistojo aktyvių veiksmų kryptingumas nukentėjusiąją stumiant kita ranka rodo, jog nukentėjusiosios R. Š. nukritimas nuo rampos nėra priešpriešinių veiksmų (nuteistajam ir nukentėjusiajai kuprinę traukiant kiekvienam į save) rezultatas. Be to, iš įrašo matyti ir tai, kad nukentėjusioji R. Š. kuprinę paleidžia tik po to, kai nuteistojo pastumta atsitrenkė į rampos krašte sukrautas suspaustas dėžes, tai yra kai jau buvo praradusi pusiausvyrą. Taigi, atsižvelgusi į pirmiau aptartas aplinkybes, teisėjų kolegija neturi jokio pagrindo sutikti su apelianto argumentais, jog skundžiamame nuosprendyje pateiktas įvykių aprašymas neatitinka tikrovės, o nukentėjusioji nuo rampos nukrito dėl to, kad pati neišlaikė į save tempiamos kuprinės.

12. Šių aplinkybių pagrindu teisėjų vertina, kad nukentėjusiajai kilę sužalojimai buvo nuteistojo aktyvių veiksmų rezultatas, o R. Š., stumdamas nukentėjusiąją, neabejotinai turėjo suvokti savo veiksmų pavojingą pobūdį ir galimas neigiamas pasekmes nukentėjusiajai, galimus kilti sužalojimus, nors pagal bylos aplinkybes konkrečių padarinių ir nenorėjo, tai yra veikė netiesiogine tyčia.

13. Teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo sutikti su apeliacinio skundo teiginiais dėl pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 10 punktą neteisingai kvalifikuotos veikos. Pažymėtina, jog tarnybos vykdymas – tai kiekvieno asmens, vykdančio tarnybos pareigas, išplaukiančias iš įstatymų, kitų teisės aktų, tarnybinių nuostatų, pareiginių instrukcijų, darbo sutarties ir pan., valstybinėje, visuomeninėje ar privačioje įmonėje, įstaigoje ar organizacijoje, veikla. Kaip sprendė ir pirmosios instancijos teismas bei šioms išvadoms pritaria ir teisėjų kolegija, iš bylos duomenų visumos matyti, kad nukentėjusioji R. Š. įvykio metu, darbo laiku buvo savo darbovietėje – ji priimta dirbti (duomenys neskelbtini) pareigose, kas iš esmės reiškia ją atliekant įvairius jai pavedamus darbus – vilkėjo tarnybinę uniformą su užrašu „Norfa“ bei pamačiusi tiesioginę grėsmę savo darbovietės turtui (per tarnybinių patalpų išėjimą bandantį pasišalinti asmenį), siekdama apsaugoti turtą, mėgino sustabdyti kaltinamojo R. Š. neteisėtus veiksmus. Taip pat pritartina ir tam, jog šiuo atveju nuteistojo motyvas stumti nukentėjusiąja buvo jos pareigos, tai yra darbas „Norfa“ parduotuvėje, iš kurios jis siekė pasišalinti, o nukentėjusioji, atpažįstama kaip parduotuvės darbuotoja iš tarnybinės uniformos, bandė tokius veiksmus sustabdyti, veikdama darbovietės interesais. Iš esmės tai reiškia, kad nukentėjusioji buvo sužalota tik dėl jos tarnybos pareigų, o ne dėl kitų priežasčių, vykdymo. Esminę reikšmę vertinimui turi aplinkybė, kad nukentėjusioji šioje situacijoje veikė ne kaip pilietė, o kaip parduotuvės darbuotoja, kuri tuo metu buvo šalia tarnybinių patalpų, į kurias draudžiamas pašalinių asmenų patekimas. Kitaip tariant, spontaniškai iškilusioje ir gretai besiklosčiusioje situacijoje, nukentėjusioji su įtariamuoju kalbėjo ir mėgino jo neišleisti iš tarnybinių patalpų vedina ne pilietinės, o tarnybinės pareigos, kuri teisėjų kolegijos nuomone, turi būti vertinama nebūtinai siaurąja prasme, tiesiogiai išplaukianti iš pareigybinės instrukcijos ar nuostatų. Tai, kad nukentėjusios, kaip plataus profilio darbuotojos, pareigos neapima tikrinti asmenų, įtariamų vagyste, pirmiau aptartų išvadų nepaneigia vien jau dėl to, kad nukentėjusioji negalėjo numatyti, kad kaltinamasis imsis prieš ją smurtinio pobūdžio veiksmų. Tuo tarpu kaltinamasis, matydamas, kad jam kelią pastojo uniformą dėvinti darbuotoja, siekdamas išvengti sulaikymo, suvokdamas ir atskirdamas, kad veika prieš įmonės darbuotoją, o ne prieš pašalinį, ne su įmonės veikla susijusį asmenį, atliko nusikalstamus veiksmus, kurie atitinka nusikaltimo, numatyto BK 138 straipsnio 2 dalies 10 punkto požymius.

Dėl BK 178 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos

14. Skundžiamu nuosprendžiu R. Š. pripažintas kaltu ir pagal BK 178 straipsnio 2 dalį dėl atviro svetimo turto pagrobimo. Kaip ir minėta, nuteistasis R. Š. pateiktu apeliaciniu skundu neneigia 2023 m. liepos 27 d. prekybos centre ,,Lidl“ įvykdęs vagystę, neginčija pavogtų prekių vertės ir pan., tačiau iš esmės teigia pirmosios instancijos teismą nemotyvavus atvirosios vagystės požymio.

15. Teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamoje byloje tiek objektyvieji, tiek subjektyvieji R. Š. inkriminuotos nusikalstamos veikos, numatytos BK 178 straipsnio 2 dalyje, požymiai nuteistojo veikoje nustatyti tinkamai, keisti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra jokio teisinio pagrindo. Pirmosios instancijos teismas nuosprendžio aprašomojoje dalyje išdėstė įrodymus, kuriais grindžiamos teismo išvados dėl nuteistojo R. Š. padarytos nusikalstamos veikos, ir motyvus, kuriais vadovaudamasis sprendė esant įrodytam atvirosios vagystės požymiui. Kaip matyti, pirmosios instancijos teismas išvadas dėl R. Š. kaltės pagrindė liudytojų G. Č., A. M. ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais (2 t., 111-112, 117 b.l.), kuriuos jos patvirtino ir teisiamojo posėdžio metu; bei juos patvirtinančiu kitų objektų apžiūros protokolu, kuriame užfiksuota parduotuvės „Lidl“, esančios (duomenys neskelbtini), vaizdo įrašų apžiūra (2 t., 133-135 b.l.), iš kurių matyti, jog paskui vyriškį (kaip nustatyta R. Š.) parduotuvės salėje vaikšto ir apsaugos darbuotoja, stebinti jo veiksmus, jis bevaikščiodamas vis pasuka galvą į ją, o būdamas netoli išėjimo durų, pradeda bėgti, apsaugos darbuotoja taip pat bėga paskui jį. Atsižvelgus į visą baudžiamosios bylos medžiagą, pagrindo daryti išvadą, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino įrodymus bei šioje dalyje priėmė neteisėtą nuosprendį, nėra.

16. Pažymėtina, jog, kaip pagrįstai nurodyta ir skundžiamame nuosprendyje, būtent atvirą vagystės pobūdį patvirtina liudytojos G. Č., parduotuvės apsaugos darbuotojos, ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai, tai yra, jog „ į parduotuvę atėjo jaunuolis, <...> . Parduotuvės salėje sekė jį iš paskos, nes žino jį kaip nuolatinį vagį. Jam iš paskos sekė visą laiką, dar jam įėjus į parduotuvę pasakė, kad šį kartą nieko nepavyks pavogti. Einant jam iš paskos jis nuėjo prie lentynų, kur yra sudėti alkoholio buteliai, jai matant nuo lentynos paėmė du butelius alkoholinių gėrimų „Jack Daniels“, kurio vieneto vertė 27,90 Eur, viso 55,80 Eur, ir paėmęs butelius, juos pasidėjo po rankomis, matomoje vietoje. Ji jam garsiai sušuko, kad grąžintų prekes, jam vis ėjo iš paskos. Jis į ją atsisuko, žmonės taip pat atkreipė dėmesį, liepė kviesti policiją. Jis paspartino žingsnį ir pro parduotuvės įėjimą išbėgo <...>. Kada jam vaikščiojo iš paskos, jis sakė, ko čia sekioji, atstok, ji jam sako, kad čia dirba ir, kad tikrai nieko neišsineš. Jis tikrai girdėjo, kad jam garsiai šaukė, kad padėtų ir grąžintų prekes, jis jai matant paėmė prekes ir jautėsi iš jo agresyvumas, jis jai piktai atsakinėjo, jautėsi, kad jis nervinasi, šypsojosi paniekinančia šypsena, jis net nekreipė dėmesio, kad jį mato (2 t., 111–112 b.l.). Šiuos parodymus liudytoja patvirtino ir bylos nagrinėjimo teisme metu bei juos iš esmės patvirtina ir pirmiau minėtas, parduotuvės apsaugos kameromis užfiksuotas, vaizdas. Taip pat atkreiptinas dėmesys, jog ir pats R. Š. apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu (3 t., 33-35 b.l.) nurodė, jog „Lidl“ parduotuvėje prisirinkęs įvairių daiktų „nuėjo į alkoholio skyrių ir pasiėmė du butelius ,,Jack Daniels'“ viskio, ir po truputi ėjo link parduotuvės įėjimo durų. Matė kad paskui jį ėjo parduotuvės apsaugos darbuotoja, ir ji jam kažką sakė (tiksliai negali pasakyti ką šaukė, kažką lyg ir „stok, ką darai“)“, tai yra iš esmės pripažino matęs, jog yra stebimas apsaugos darbuotojos. Atsižvelgiant į aptartų aplinkybių visumą konstatuotina, jog ši R. Š. įvykdyta veika yra įrodyta bei tinkamai kvalifikuota pagal BK 178 straipsnio 2 dalį.

17. Šiuo atveju aplinkybė, jog kaltinime nėra detaliai nurodyta, kuo konkrečiai pasireiškė vagystės atvirumas, tačiau šį požymį nuo pat bylos nagrinėjimo pradžios pagrindus konkrečiais įrodymais, išdėstytais kaltinamajame akte bei šiuos įrodymus detaliai ištyrus ir išdėsčius skundžiamame nuosprendyje, nėra pagrindo spręsti esant neatskleistai kaltinimo esmei. Tuo pačiu pažymėtina, jog toks kaltinimo suformulavimas neapsunkino kaltinamojo teisės žinoti, kuo jis yra kaltinamas, tai yra pareikštas kaltinimas laikytinas aiškiu bei suteikusiu galimybę tiek R. Š. bei jo gynėjui tinkamai pasirinkti gynybos priemones, tiek teismui išnagrinėti bylą.

Dėl pripažinimo recidyvistu ir skirtos bausmės

18. Apeliantas skundu taip pat nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu pripažinti jį recidyvistu bei tvirtina, jog šiuo atveju, atsižvelgiant į nuo 2025 m. vasario 1 d. įsigaliojusio Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso pakeitimo ir papildymo 2024 m. balandžio 25 d. įstatymo Nr. XIV-2573 50 straipsnio 1 dalyje nustatytą teisinį reglamentavimą, teismas netinkamai taikė materialiosios teisės normas bei pablogino nuteistojo teisinę padėtį. Teisėjų kolegija sutikti su šiais argumentais neturi teisinio pagrindo.

19. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad recidyvisto sąvoka yra apibrėžta BK 27 straipsnyje. R. Š. įvykdytų veikų metu galiojusioje BK 27 straipsnio 1 dalies redakcijoje (2015 m. kovo 19 d. įstatymo Nr. XII-1554 redakcija) buvo nustatyta, kad nusikaltimų recidyvas yra tada, kai asmuo, jau teistas už tyčinį nusikaltimą, kurį padarė būdamas pilnametis, ir jeigu teistumas už jį neišnykęs ar nepanaikintas įstatymų nustatyta tvarka, vėl padaro vieną ar daugiau tyčinių nusikaltimų. Tuo tarpu 2025 m. vasario 1 d. įsigaliojusi BK 27 straipsnio redakcija (2024 m. balandžio 25 d. įstatymo redakcija Nr. XIV-2573) numato, kad teismas tokį asmenį (teistą už tyčinį nusikaltimą, kurį padarė būdamas pilnametis, ir jeigu teistumas už jį neišnykęs ar nepanaikintas įstatymų nustatyta tvarka, ir vėl padariusį vieną ar daugiau tyčinių nusikaltimų) gali pripažinti recidyvistu, atsižvelgdamas į jo asmenybę, padarytų nusikaltimų pobūdį, jų sunkumą, tarpusavio ryšį ir kitas bylos aplinkybes, tai yra asmuo recidyvistu pripažįstamas ne savaime, nustačius pakartotinės nusikalstamos tyčinės veikos padarymo faktą, kaip, kad numatė anksčiau galiojusi įstatymo redakcija, tačiau motyvuotu teismo sprendimu, įvertinus pirmiau aptartų aplinkybių visumą. Atsižvelgiant į šį teisinį reglamentavimą bei teismui suteiktą teisę priimti vienokį ar kitokį sprendimą dėl asmens pripažinimo recidyvistu, nuo 2025 m. vasario 1 d. įsigaliojusi BK 27 straipsnio redakcija laikytina švelninančia nuteistųjų teisinę padėtį ir, vadovaujantis BK 3 straipsnio 2 dalimi, turi grįžtamąją galią, tai yra taikomas iki tokio įstatymo įsigaliojimo nusikalstamą veiką padariusiems asmenims. Tokios pozicijos laikomasi ir teismų praktikoje (Lietuvos apeliacinio teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 1A-103-487/2025, 1A-142-627/2025, 1A-144-1020/2025).

20. Kaip nustatyta šiuo atveju, nuteistasis R. Š. dvi tyčines nusikalstamas veikas – smurtinį nusikaltimą bei veiką nuosavybei – priskiriamas apysunkių nusikaltimų kategorijai, įvykdė turėdamas neišnykusį bei įstatymo nustatyta tvarka nepanaikintą teistumą (už smurtinius nusikaltimus, numatytus BK 140 straipsnio 1 ir 2 dalyse, 138 straipsnio 1 dalyje). Iš įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registro ir jo archyvo duomenų išrašo apie fizinį asmenį matyti, kad R. Š. teistas ne tik Lietuvoje, bet užsienyje (2 t., 169–182 b.l.), itin daug kartų baustas administracine tvarka (daugiausia už smulkias vagystes iš maisto prekių parduotuvių), duomenų apie skirtų baudų sumokėjimą nėra (2 t., 149–168 b.l), nedirbantis bei neturintis legalaus pragyvenimo šaltinio. Taigi, atsižvelgus į tiek R. Š. charakterizuojančių, tiek jo įvykdytų veikų pobūdį apibūdinančių duomenų visumą, konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai R. Š. pripažino recidyvistu bei kartu pripažino esant jo baudžiamąją atsakomybę sunkinančią aplinkybę (BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punktas).

21. R. Š. pirmosios instancijos teismas už BK 138 straipsnio 2 dalies 10 punkte numatyto nusikaltimo įvykdymą paskyrė laisvės atėmimą 2 metams, už BK 178 straipsnio 2 dalyje – 45 parų arešto bausmę bei, vadovaudamasis BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalimis, paskirtas bausmes subendrinęs dalinio bausmių sudėjimo būdu, R. Š. paskyrė subendrintą 2 metų 1 mėnesio laisvės atėmimo bausmę. Kaip matyti, pirmosios instancijos teismas, skundžiamu nuosprendžiu parinkdamas R. Š. skirtinų bausmių rūšis bei dydžius, atsižvelgė į padarytų nusikalstamų veikų pavojingumą, tai yra, jog buvo padaryti du tyčiniai apysunkiai nusikaltimai, kaip ir minėta, veikų padarymo metu jis buvo teistas bei turėjo galiojančių administracinių nuobaudų – daugiausia už smulkias vagystes iš parduotuvių, nedirbantis bei neturintis legalaus pragyvenimo šaltinio, neregistruotas Užimtumo tarnyboje, neatlygino padarytos žalos. Taip pat pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į apelianto atsakomybę sunkinančią aplinkybę – veikas padarė būdamas recidyvistu (BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punktas), bei į jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių nebuvimą. Pirmiau aptartų aplinkybių visumos bei nuteistąjį charakterizuojančių duomenų pagrindu pirmosios instancijos teismas sprendė, jog tiek BK 42 straipsnyje įtvirtintą bausmės paskirtį bei teisingumo principo įgyvendinimą už BK 178 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikalstamą veiką užtikrins sankcijoje numatyta arešto bausmė, jos dydį nustatant mažesnį nei vidurkis, o už BK 138 straipsnio 2 dalies 10 punkte numatytą nusikalstamą veiką – vienintelė sankcijoje numatyta bausmės rūšis – terminuotas laisvės atėmimas. Su šiomis pirmosios instancijos teismo išvadomis visiškai sutinka ir skundą nagrinėjanti teisėjų kolegija, o apeliaciniame skunde nėra nurodyta jokių argumentų, kurie leistų daryti priešingas išvadas. Nagrinėjamu atveju nei kiekvieną iš skirtų bausmių, nei galutinę subendrintą bausmę laikyti aiškiai per griežtomis nėra pagrindo.

22. Atsižvelgusi į pirmiau išvardintas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra teisėtas bei pagrįstas, netinkamo baudžiamojo įstatymo taikymo individualizuojant ir paskiriant R. Š. bausmę nebuvo nustatyta, todėl nuteistojo apeliacinis skundas yra atmetamas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo R. Š. bei jo gynėjo advokato Žygimanto Rutkausko apeliacinį skundą atmesti.