Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

1.1.2.1; 1.1.4.7; 1.1.8.1.1; 1.1.8.1.2; 1.1.8.9.1; 1.1.8.9.2; 1.1.13; 1.2.17.1.3; 1.2.23.2.2.2; 2.1.14.1; 2.4.6.1; 2.4.6.4.4

2025 m. kovo 13 d.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Virginijos Liudvinavičienės, Evaldo Pašilio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Jurgos Vasiliauskienės,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Kauno apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokuroro Dariaus Valkavičiaus ir nuteistojo T. V. apeliacinius skundus dėl Kauno apygardos teismo 2024 m. rugpjūčio 30 d. nuosprendžio, kuriuo T. V. pripažintas kaltu ir nuteistas:

– pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 199 straipsnio 4 dalį (2018 m. gruodžio 20 d. įstatymo Nr. XIII-1836 redakcija) ir jam paskirta 5 (penkerių) metų laisvės atėmimo bausmė;

– pagal BK 260 straipsnio 3 dalį ir jam paskirta 12 (dvylikos) metų laisvės atėmimo bausmė.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punktu, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir paskirta galutinė subendrinta 12 (dvylikos) metų laisvės atėmimo bausmė.

Atmestas Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Policijos departamentas) prašymas iš T. V. priteisti jo perėmimo pagal Europos arešto orderį išlaidas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Bylos esmė

1. T. V. neteisėtai laikė ir gabeno labai didelį kiekį narkotinių medžiagų, kurias neturėdamas leidimo gabeno per Lietuvos Respublikos valstybės sieną: iki 2022 m. liepos 4 d., tiksli data ir laikas nenustatyti, neteisėtai laikė 22 užvakuumuotus plastikinius paketus, kuriuose buvo labai didelis kiekis – 22 330,644 g narkotinių medžiagų – kanapių (antžeminių dalių), turėdamas tikslą juos pargabenti į Lietuvos Respubliką, pasinaudojant A. D., nesuprantančiu jo nusikalstamų veiksmų pobūdžio. A. D. 2022 m. liepos 4 d., apie 9.45 val., vilkiku „DAF FT XF105.460T“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) su puspriekabe „Schmitz Cargobull“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), atvykus adresu: (duomenys neskelbtini), T. V. su A. D. sutarė, kad šis vilkiku su puspriekabe pargabentų daiktų siuntą į Lietuvos Respubliką ir Kaune perduotų T. V. atsiųstam asmeniui, už tai pažadėdamas sumokėti iki 500 Eur atlygį, iš automobilio ,,Ford Mondeo“, valst. Nr. nenustatyti, į vilkiko „DAF FT XF105.460T“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) puspriekabę „Schmitz Cargobull“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), kartu su kitais daiktais įdėjo 2 juodos spalvos plastikine plėvele sandariai apvyniotas popierines dėžes, kuriose buvo 22 užvakuumuoti plastikiniai paketai, kuriuose buvo labai didelis kiekis – 22 330,644 g narkotinių medžiagų – kanapių (antžeminių dalių), A. D. nesupratus T. V. nusikalstamų veiksmų pobūdžio, vilkiko „DAF FT XF105.460T“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) puspriekabėje „Schmitz Cargobull“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), laikė ir gabeno dėžes su jose esančiomis narkotinėmis medžiagomis, 2022 m. liepos 8 d., apie 9.00 val., pargabeno į Lietuvos Respubliką, kirsdamas Lenkijos–Lietuvos Respublikų valstybių sieną per Kalvarijos pasienio užkardą, esančią Kalvarijos sav., Liubavo sen., Salaperaugio k., Europos g. 23, kur vilkikas su puspriekabe buvo sustabdytas ir 11.17 val., kratos metu, A. D. dėžes, kuriose buvo narkotinės medžiagos, savanoriškai pateikė policijos pareigūnams. Tokiais veiksmais T. V. pažeidė Lietuvos Respublikos narkotinių ir psichotropinių medžiagų kontrolės įstatymo 8 straipsnio 2 dalį (2014 m. lapkričio 20 d. įstatymo Nr. XII‑1344 redakcija) ir padarė nusikalstamas veikas, numatytas BK 199 straipsnio 4 dalyje (2018 m. gruodžio 20 d. įstatymo Nr. XIII-1836 redakcija), 260 straipsnio 3 dalyje.

II. Apeliacinių skundų argumentai ir proceso dalyvių prašymai

2. Kauno apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokuroras D. Valkavičius apeliaciniame skunde prašo pakeisti Kauno apygardos teismo 2024 m. rugpjūčio 30 d. nuosprendį ir priteisti 3 616,86 Eur Policijos departamentui iš nuteistojo T. V. jo perėmimo pagal Europos arešto orderį išlaidų.

2.1. Prokuroro vertinimu, nuteistojo T. V. perėmimo pagal Europos arešto orderį išlaidos kilo dėl jo sąmoningų, tyčinių veiksmų, kadangi jis sąmoningai vengė baudžiamojo proceso. Pažymi, kad pats nuteistasis pripažino, jog A. D. sulaikymo metu buvo ne Lietuvos Respublikoje ir žinojo apie vykstantį tyrimą. Nurodo, kad T. V., siekdamas išvengti galimo sulaikymo, sustojo Lietuvos Respublikos pasienyje ir paprašė kito asmens parvežti jo šeimą, pats į šalį neįvažiavo, nebuvo žinoma jo gyvenamoji vieta Ispanijos Karalystėje, nėra jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių, kad jis ketino sugrįžti.

3. Nuteistasis T. V. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2024 m. rugpjūčio 30 d. nuosprendį ir priimti išteisinamąjį nuosprendį.

3.1. Pažymi, kad teismas nuosprendyje tik aprašė ikiteisminio tyrimo metu surinktus duomenis, tačiau jų neįvertino. Nuteistojo teigimu, jo kaltė grindžiama tik A. D., kuriam anksčiau buvo pareikšti įtarimai, parodymais, nors Europos Žmogaus Teisių Teismas yra išaiškinęs, kad tokio asmens parodymai turi būti vertinami daug atsakingiau, nei kiti bylos duomenys, kadangi gali būti nepatikimi (pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimas byloje Vladimir Romanov prieš Rusiją). Nurodo, kad byloje nėra duomenų, patvirtinančių A. D. parodymus. Pažymi, kad nebuvo atlikti procesiniai veiksmai siekiant patikrinti A. D. parodymų patikimumą, nebuvo tikrinama, ar asmuo, įdėjęs dėžes į vilkiko puspriekabę, buvo su pirštinėmis, neišsireikalauta vaizdo medžiaga. Nuteistojo teigimu, A. D. parodymai yra prieštaringi, 2022 m. liepos 14 d. apklausos metu jis nurodė, kad visus pervežamus daiktus patikrindavo, tačiau tos pačios apklausos metu pripažino, kad dėžių netikrino, nes T. V. pasitikėjo, nurodė skirtingas priežastis, kodėl nusprendė neapžiūrėti krovinio – kad T. V. pasakė, jog dėžės tvarkingos, kad dėžės buvo supakuotos į plėvelę, 2022 m. liepos 28 d. apklausos metu nurodė, kad dėžių netikrino, nes dėžės buvo supakuotos plėvele, paklausė, kas jose, T. V. pasakė, kad nieko nelegalaus nėra. Nurodo, kad A. D. parodymai dėl dėžių iškrovimo taip pat yra prieštaringi: 2022 m. liepos 28 d. apklausos metu jis nurodė, kad dėžes perdėjo Prancūzijos Respublikoje, o apklausiamas teisme – kad Vokietijos Federacinėje Respublikoje. Pažymi, kad A. D. negalėjo nurodyti, ar kraudamas dėžes nuteistasis buvo su pirštinėmis, ar daiktus atvežė vienas.

3.2. Nurodo, kad teismas nepagrįstai atmetė K. V. parodymus. Pažymi, kad ikiteisminio tyrimo metu liudytoja nebuvo klausiama apie kanistrus, turėjo pati nuspręsti, kas yra reikšminga bylai. Pažymi, kad byloje nebuvo atliktas eksperimentas, ar dėžės su narkotinėmis medžiagomis galėjo tilpti jo automobilyje. Nurodo, kad byloje nėra duomenų, paneigiančių, kad A. D. galėjo T. V. parduoti kuro, ikiteisminis tyrimas dėl kuro vagysčių nebuvo atliekamas. Pažymi, kad liudytojo G. Š. parodymai, jog pokalbiai tarp T. V. ir A. D. vyko tuo metu, kai A. D. nebuvo įsidarbinęs, yra paremti prielaidomis. Pažymi, kad A. D. Ispanijos Karalytėje buvo tada, kai dirbo vilkiko vairuotoju, per visą bendravimo laiką jis nedirbo tik nuo 2022 m. gegužės 17 d. iki 2022 m. birželio 9 d.

3.3. Pažymi, kad ant dėžių su narkotinėmis medžiagomis nebuvo rasta nuteistojo paliktų pėdsakų. Nurodo, kad A. D. išėmė dėžes iš priekabos, tačiau jo pėdsakų nebuvo aptikta, tai, nuteistojo vertinimu, patvirtina, kad A. D., žinodamas kas yra dėžėse, naudojosi pirštinėmis ar, kad dėžes įdėjo kiti asmenys, kurių pėdsakų nepavyko nustatyti. Pažymi, kad nebuvo tiriamos kitos dėžių atsiradimo puspriekabėje versijos. Nurodo, kad teismo buvo prašoma išreikalauti informaciją apie K. V. priklausančio automobilio „VW Multivan“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) vykimą į Didžiąją Britaniją, tačiau prašymas netenkintas. Mano, kad teismas turėjo išankstinį nusistatymą dėl jo kaltės. Nuteistojo vertinimu, A. D. nurodomos aplinkybės, kad jam buvo sumokėta 300–500 Eur už krovinio pervežimą, kai tokia paslauga kainuoja 50–60 Eur, yra nelogiškos. Nuteistojo teigimu, jis nebuvo informuotas apie tai, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnai nori jį apklausti, negrįžo į Lietuvos Respubliką dėl nesusitarimų šeimoje. Pažymi, kad jo sutuoktinė K. V. viso proceso metu teigė, kad jai niekas nesakė, jog T. V. yra ieškomas, kad ji turi perduoti šaukimą. Nurodo, kad K. V. skrido į Ispanijos Karalystę susitikti su sutuoktiniu, kai jis jau buvo ieškomas, ten būdavo keletą savaičių. Nuteistojo vertinimu, teismas nesiėmė priemonių tikslu pašalinti prieštaravimus tarp K. V. parodymų ir kitų bylos duomenų.

4. Atsiliepimų į apeliacinius skundus negauta. Apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu T. V. ir jo gynėjas prašė nuteistojo skundą tenkinti, o prokuroro D. Valkavičiaus – atmesti, prokurorė A. Japertienė prašė prokuroro D. Valkavičiaus apeliacinį skundą tenkinti, o nuteistojo T. V. – atmesti.

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Prokuroro D. Valkavičiaus apeliacinis skundas tenkinamas, nuteistojo T. V. – atmetamas

5. Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau ir – BPK) 320 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Prokuroras D. Valkavičius neginčija T. V. veiksmų kvalifikavimo ir jam paskirtos bausmės, tik prašo Policijos departamentui priteisti nuteistojo perėmimo pagal Europos arešto orderį išlaidas. Prokuroro teigimu, T. V. sąmoningai vengė baudžiamojo persekiojimo, slapstėsi nuo ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro ir teismo, jo dalyvavimas procese buvo užtikrintas tik paskelbus tarptautinę paiešką, pareigūnams nuvykus į Ispanijos Karalystę, sulaikius nuteistąjį ir pergabenus į Lietuvos Respubliką, todėl jis turi atsakyti už valstybės patirtus kaštus. Nuteistasis T. V. prašo jį išteisinti, nurodo, kad nėra susijęs su A. D. vilkiko puspriekabėje gabentomis narkotinėmis medžiagomis, jų ten neįdėjo, mano, kad buvo nepagrįstai apkalbėtas, jo kaltė neįrodyta, grindžiama selektyviais bylos duomenimis.

6. Teisėjų kolegija, išanalizavusi ikiteisminio tyrimo metu surinktus, pirmosios instancijos teismo teisiamajame posėdyje ištirtus ir įvertintus įrodymus bei nuteistojo T. V. apeliacinio skundo argumentus, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, remdamasis BPK 20 straipsnio 5 dalimi, išsamiai ir nešališkai ištyrė aplinkybes, susijusias su nuteistojo nusikalstamais veiksmais. Iš skundžiamo nuosprendžio motyvų, susijusių su T. V. padarytų nusikaltimų įrodytumu, matyti, kad, priešingai, nei nurodoma apeliaciniame skunde, teismo išvados grindžiamos ne selektyviais duomenimis, o surinktų įrodymų visuma, tam buvo įvertinti tiek nuteistąjį kaltinantys, tiek teisinantys įrodymai, juos siejant ir lyginant tarpusavyje, kuriuos išanalizavęs pirmosios instancijos teismas nurodė aiškias, detalias išvadas apie nuteistojo kaltumą, jam paskirtos padarytoms nusikalstamoms veikoms proporcingos bausmės, todėl skundžiamas nuosprendis šioje dalyje yra pagrįstas ir nekeistinas. Vis dėlto teismų instancinės sistemos paskirtis yra ištaisyti teisiškai reikšmingų faktų nustatymo ir vertinimo ar teisės taikymo klaidas, kurias padarė žemesnės instancijos teismas, ir neleisti, kad byloje būtų įvykdytas neteisingumas. Teisėjų kolegija, įvertinusi prokuroro D. Valkavičiaus apeliacinio skundo argumentus ir bylos medžiagą, susijusią su T. V. perėmimo pagal Europos arešto orderį išlaidomis, nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad proceso išlaidos kilo ne dėl nuteistojo valinių veiksmų. Bylos duomenimis nustatyta, kad nuteistasis T. V. daugiau nei metus laiko vengė baudžiamojo proceso, neatskleidė tikslios savo buvimo vietos, slapstėsi Ispanijos Karalystėje, pasikeitė turimus telefono numerius. Teisėjų kolegijos vertinimu, tokie veiksmai laikytini sąmoningu, tyčiniu tyrimo vilkinimu, todėl jis turi atlyginti valstybės patirtas išlaidas. Atsižvelgiant į tai, ši nuosprendžio dalis keičiama BPK 328 straipsnio 4 punkto pagrindu.

Dėl teismo šališkumo

7. Nuteistasis T. V. apeliaciniame skunde kelia prielaidą, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra šališkas, neteisėtas ir nepagrįstas, paremtas selektyviai ištirtais įrodymais, baudžiamojoje byloje padaryti esminiai pažeidimai, nepašalinti kilę prieštaravimai. Teisėjų kolegija, vertindama šiuos nuteistojo teiginius, pažymi, kad teismui, nagrinėjančiam bylą, keliamas nešališkumo principas negali būti suprantamas pernelyg plačiai – proceso dalyvių manymu padarytos teisės aiškinimo ir taikymo klaidos, baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai, net jei jie ir esminiai, nėra pakankamas pagrindas konstatuoti, kad teismas nagrinėjo bylą šališkai. Teismo nešališkumo principas baudžiamajame procese suvokiamas kaip suinteresuotų bylos baigtimi proceso dalyvių garantija į tai, kad byla būtų išnagrinėta teismo, neturinčio ir neišreiškiančio jokio išankstinio nusistatymo prieš proceso dalyvius. Teismas turi būti subjektyviai nešališkas, t. y. nė vienas teisėjas negali asmeniškai turėti išankstinio nusistatymo ar būti tendencingas, taip pat nešališkas objektyviąja prasme, t. y. turi pateikti pakankamas garantijas, pašalinančias bet kokią su tuo susijusią abejonę (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-187/2011, Nr. 2K-179-303/2020, Nr. 2K-269-303/2020). Pažymėtina, kad nešališkumo principo pažeidimui konstatuoti nepakanka tik vienos iš bylos šalių nuomonės, turi būti nustatyti realūs faktai, keliantys abejonių, kadangi ne bet koks teismo atliktas procesinis sprendimas, nors ir sukėlęs bylos dalyviams neigiamų emocijų, reiškia teismo šališkumą. Europos Žmogaus Teisių Teismas šiuo aspektu yra pažymėjęs, kad bylą nagrinėjantis teismas bylos nagrinėjimo metu priima daugelį gynybai nepalankių procesinių sprendimų, tai yra įmanoma ir teisėjui nesant nusistačiusiam prieš kaltinamąjį. Siekiant paneigti teisėjo subjektyvaus nešališkumo prezumpciją, reikia svaresnių jo asmeninio šališkumo įrodymų negu gynybai nepalankių procesinių sprendimų (pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimas byloje Khodorkovskiy ir Lebedev prieš Rusiją). Nesant konkrečių bylą nagrinėjančio teismo šališkumo požymių, jo konstatavimas negali būti siejamas su priimto nuosprendžio motyvacijos stoka, įrodymų tyrimo rezultatų įvertinimu, kitokiais teismo sprendimo surašymo trūkumais (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K‑486/2014, Nr. 2K‑214‑976/2017, Nr. 2K-45-303/2018).

8. Nuteistasis T. V. pirmosios instancijos teismo šališkumą sieja su netinkamu bylos duomenų vertinimu ir dėl to padarytomis, jo manymu, neteisingomis išvadomis dėl jo kaltės, tačiau nesant konkrečių bylą nagrinėjančio teismo šališkumo požymių, jo konstatavimas vien dėl galimos priimto sprendimo motyvacijos stokos yra negalimas. Baudžiamosios bylos medžiaga ir pirmosios instancijos teismo nuosprendžio turinys teisėjų kolegijai leidžia daryti išvadą, kad faktinės T. V. nusikalstamų veikų padarymo aplinkybės buvo nustatytos remiantis teisiamajame posėdyje patikrintais įrodymais, vertinant jų visetą. Byloje esančių duomenų pripažinimas įrodymais ir jų vertinimas yra bylą nagrinėjančio teismo prerogatyva, todėl tai, kad nuteistajam nepriimtinos teismo išvados dėl bylos faktinių aplinkybių vertinimo, nelaikytina netinkamu baudžiamojo įstatymo taikymu, BPK normų pažeidimu ar bylą nagrinėjusio teismo šališkumu. Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad baudžiamojo proceso normos nereikalauja, kad paneigiant ar patvirtinant T. V. keliamas įvykių versijas turėjo būti išnaudojamos visos įmanomos įrodinėjimo priemonės ir kad to nepadarius buvo pažeistos jo procesinės teisės ir įrodinėjimo tvarka. Teisingą teismo baigiamojo akto priėmimą lemia ne įrodinėjimo apimtis, o daromų teisinių išvadų pagrįstumas. Įrodinėjimas baudžiamajame procese turi ribas – jis turi vykti tol, kol nustatomos visos svarbios (o ne visos įmanomos) bylai aplinkybės ir nelieka protingos tikimybės, kad naujų duomenų tyrimas galėtų pakeisti daromas išvadas dėl svarbių aplinkybių pripažinimo nustatytomis ar nenustatytomis (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-272-387/2023, Nr. 2K-225-1214/2024, Nr. 2K-108-511/2024, Nr. 2K-107-489/2024).

9. Teisėjų kolegija, įvertinusi skundžiamame nuosprendyje nurodomus bylos duomenų vertinimo motyvus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas laikėsi visų anksčiau nurodytų baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų, atliktas įrodymų tyrimas ir vertinimas esminių trūkumų neturi, o nuteistojo T. V. apeliaciniame skunde keliamos abejonės dėl BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų pažeidimų yra nepagrįstos. Byloje esantys įrodymai yra pakankami, leidžiantys nustatyti esmines nusikalstamų veikų aplinkybes, nekeliantys abejonių, kad būtent T. V. laikė narkotines medžiagas ir jas įdėjo į A. D. vilkiko puspriekabę. Siekiant nustatyti, ar šiuos veiksmus galėjo atlikti ne nuteistais, o kiti asmenys, buvo vykdytas intensyvus tyrimas – atliktos dėžių su narkotinėmis medžiagomis apžiūros, tirti ant jų rasti pėdsakai, apklausti liudytojai, galintys turėti reikšmingos bylai informacijos, atlikta elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolė ir kiti procesiniai veiksmai – ir surinkta medžiaga patvirtino, jog nusikalstamus veiksmus atliko būtent T. V. Atsižvelgiant į tai, kad pirmosios instancijos teismas nuosprendyje pateikė išsamius motyvus dėl įrodymų pakankamumo, teisėjų kolegijos vertinimu, papildomų įvykių versijų tyrimas būtų perteklinis.

Dėl kaltės

10. Skundžiamu nuosprendžiu T. V. buvo pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 199 straipsnio 4 dalį (2018 m. gruodžio 20 d. įstatymo Nr. XIII-1836 redakcija), 260 straipsnio 3 dalį dėl to, kad neteisėtai iki 2022 m. liepos 4 d. laikė labai didelį kiekį narkotinių medžiagų – 22 330,644 g kanapių (antžeminių dalių), kurias įdėjo į A. D., nesuprantančio nuteistojo nusikalstamų veiksmų pobūdžio, vairuojamo vilkiko puspriekabę ir 2022 m. liepos 8 d. narkotinės medžiagos buvo pergabentos per Lietuvos Respublikos valstybės sieną. Viso proceso metu nuteistasis T. V. savo kaltės nepripažino, teigė, kad į A. D. vairuojamą transporto priemonę įdėjo tik savo asmeninius, civilinėje apyvartoje nedraudžiamus naudoti daiktus, o kratos metu rastos dėžės su narkotinėmis medžiagomis jam nepriklausė, tačiau tokius jo parodymus paneigia objektyvūs bylos duomenys.

11. Dėžes su narkotinėmis medžiagomis iš Ispanijos Karalystės į Lietuvos Respubliką pervežęs A. D. viso proceso metu teigė, kad jas į vilkiko puspriekabę įdėjo būtent nuteistasis T. V. (6 t., b. l. 29, 33, 48, 55, 77, 7 t., b. l. 7). Nors A. D. nagrinėjamoje byloje buvo pareikšti įtarimai, teisėjų kolegijos vertinimu, nėra pagrindo abejoti jo parodymų patikimumu. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad A. D. nurodytoms aplinkybėms nebuvo suteikta jokia išskirtinė įrodomoji reikšmė, jos nebuvo pagrindinis T. V. kaltumo įrodymas, teismas analizavo šio liudytojo parodymus kitų bylos duomenų kontekste, lygino tarpusavyje, taip pat ir su nuteistojo parodymais, pasisakė dėl įrodymų prieštaravimų, vertino patikimumą ir atsižvelgdamas į bendrą visumą konstatavo, jog narkotines medžiagas į vilkiką įdėjo būtent nuteistasis. Toks įrodymų vertinimas atitinka BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad tiek kaltinamojo, tiek nukentėjusiojo, tiek asmens, kuriam baudžiamasis procesas nutrauktas nesurinkus pakankamai duomenų, pagrindžiančių jo kaltę, vėliau tame pačiame procese apklausto kaip liudytojo, parodymai yra vieni iš įrodymų šaltinių, jiems skiriama tokia pati reikšmė kaip ir kitiems byloje esantiems duomenims, jie negali būti atmetami kaip nepatikimi vien tuo pagrindu, kad šie proceso dalyviai gali būti suinteresuoti vienokia ar kitokia bylos baigtimi. Tokių asmenų parodymai vertinami kitų surinktų duomenų kontekste kaip visuma ir tik tada, jeigu akivaizdžiai prieštarauja kitiems bylos duomenims, atmetami kaip nepasitvirtinę.

12. Nutraukus ikiteisminį tyrimą BPK 212 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu, A. D., kaip asmuo, kuris gali žinoti dėl reikšmės bylai išspręsti turinčių aplinkybių, buvo pagrįstai apklaustas kaip liudytojas. 2024 m. balandžio 4 d. apklausos metu A. D. parodė, kad visi jo anksčiau duoti parodymai yra teisingi, juos patvirtino (7 t., b. l. 7), apklausiamas pirmosios instancijos teisme buvo įspėtas dėl gresiančios teisinės atsakomybės už melagingų parodymų davimą, pagarsinti jo ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai, kuriuos jis patvirtino. Išskyrus subjektyvius nuteistojo T. V. teiginius, byloje nenustatyta priežasčių, dėl kurių A. D. būtų siekęs jį apkalbėti. Ikiteisminis tyrimas A. D. atžvilgiu buvo nutrauktas nesurinkus pakankamai duomenų, pagrindžiančių jo kaltę dėl nusikalstamos veikos padarymo, šis procesinis sprendimas yra įsiteisėjęs ir negali būti kvestionuojamas, T. V. apeliaciniame skunde nepateikia kokių nors naujų duomenų, leidžiančių matyti, jog liudytojas yra susijęs su nusikalstamomis veikomis, nėra duomenų apie inicijuotą nutraukto ikiteisminio tyrimo atnaujinimą. Atsižvelgiant į tai, nuteistojo T. V. teiginiai, kad A. D. sąmoningai jį apkalba ir taip galimai siekia nuslėpti savo paties nusikalstamus veiksmus, laikytini prielaidomis, kuriomis vadovautis nėra teisinio pagrindo. Liudytojo apklausos metu nuteistasis ir gynėjas galėjo jam užduoti klausimus, jie šia procesine teise pasinaudojo. Atsižvelgiant į tai, liudytojo A. D. parodymai vertintini kitų bylos duomenų kontekste, kaip kaltės įrodymai.

13. Nuteistasis T. V., apibūdindamas savo santykį su liudytoju A. D., tiek apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu (7 t., b. l. 26, 37), tiek pirmosios instancijos teisme, teigė, kad 2022 m. pavasarį atvyko su šeima gyventi į Ispanijos Karalystę, vasarą nusprendė grįžti į Lietuvos Respubliką, jų turimas turtas netilpo į automobilį, todėl susisiekė su A. D., prašydamas dalį daiktų parvežti vilkiku. Tuo tarpu kriminalinės žvalgybos veiksmų atlikimo metu nustatyta, kad T. V. ir A. D. siejo žymiai artimesni santykiai ir jie prasidėjo vos tik nuteistajam atvykus į Ispanijos Karalystę – ne vėliau kaip nuo 2022 m. gegužės 25 d. T. V. aktyviai skambindavo A. D., nuolat domėjosi, ar liudytojas įsidarbino, 2022 m. birželio 5 d. išgirdęs, kad A. D. važiuoja susitikti su galimu darbdaviu, labai nekantravo, prašė kuo greičiau jam pranešti apie susitikimo rezultatą, nurodydamas, kad viskas yra labai prastai („nu, davai, duok žinot, nes (necenzūrinis žodis)“), A. D. atsakius, kad su darbdaviu susitiks kitą dieną, T. V. susierzino („eik tu na...“), A. D. teko jį raminti („nu, bet man rodos, kad viskas gerai bus. Taip, kad lauk monęs“) (1 t., b. l. 59), 2022 m. birželio 9 d. A. D. įsidarbino UAB „S.“ (5 t., b. l. 32) ir jau 2022 m. birželio 13 d. nuteistasis su liudytoju tarėsi dėl krovinio pervežimo iš Ispanijos Karalystės (3 t., b. l. 74). Didelis T. V. suinteresuotumas tuo, kad A. D. kuo greičiau taptų tolimųjų reisų vairuotoju, vos po kelių dienų po įsidarbinimo inicijuotas krovinio pervežimas, teisėjų kolegijos vertinimu, patvirtina, kad nuteistasis norėjo, kad jo perduodamą turtą gabentų būtent šis, jo pažįstamas vairuotojas, kas yra neįprasta praktika pervežant tik savo asmeninius daiktus, kadangi tą galėjo atlikti ir kiti, analogiškas paslaugas teikiantys, asmenys.

14. Tai, kad T. V. siekė pervežti ne tik civilinėje apyvartoje neuždraustus daiktus, patvirtina ir jo bendravimo su A. D. pobūdis. Bendraudamas su liudytoju nuteistasis naudojosi „WhatsApp“, „Telegram“ programėlėmis, kurios yra šifruoto turinio, greitai ištrindavo siunčiamas žinutes, telefoninių pokalbių metu kalbėdavo itin lakoniškai, tardavosi dėl susitikimų gyvai, taip mažindamas riziką, jog jo neteisėtas elgesys gali būti užfiksuotas elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolės metu ar išlikti susirašinėjimų išklotinėse. Viso proceso metu nuteistasis T. V. slėpė nuo ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro ir pirmosios instancijos teismo, kad A. D. vilkiku gabenti daiktai ar jų dalis turėjo būti vežami ne į liudytojo namus, o pristatomi į Kauną, jo nurodytam asmeniui. A. D. nurodė, kad siuntinį turėjo atiduoti Kaune, T. V. nurodytam asmeniui, būdamas Lenkijos Respublikoje parašė žinutę, kad bus Kaune apie 10 val. ryto (6 t., b. l. 29, 33), iš A. D. ir T. V. susirašinėjimo išklotinių matyti, kad nuteistasis iš tiesų su liudytoju kalbėjo apie tai, kad kažkoks asmuo atvyks susitikti su A. D.: 2022 m. liepos 7 d. liudytojas nuteistojo klausė, kas atvyks į Kauną su juo susitikti („Kas rytuo dunas prives. Į kavenskus“), atsiuntė automobilių stovėjimo aikštelės, esančios (duomenys neskelbtini), kurioje planuoja būti, koordinates, T. V. jam nurodė, kad atvyks tas pats asmuo, kaip anksčiau (3 t., b. l. 60). Teisėjų kolegijos vertinimu, aplinkybė, kad T. V. neatskleidė tikrosios krovinio pervežimo paskirties, rodo, jog gabenami buvo ne tik asmeniniai daiktai.

15. Teisėjų kolegijos vertinimu, aplinkybę, kad būtent T. V. įdėjo dėžes su narkotinėmis medžiagomis į A. D. vilkiko puspriekabę, patvirtina duomenys, kad nuteistasis su liudytoju susirašinėjo apie konkrečias vežamų daiktų supakavimo aplinkybes – kad krovinys turi būti pakuojamas būtent į dėžes ir ant jų užrašyti pavadinimai ir numeriai („Surasyk unt deziu pavadenima i numi“), kad anksčiau buvo sakyta, jog turi būti dedama ne į dėžes, o į krepšius, kad reikia siuntą perdaryti (3 t., b. l. 74). Būtent tokiu būdu (su ant jų užrašytais pavadinimais ir numeriais) buvo pažymėtos A. D. vilkiko puspriekabėje rastos dėžės su narkotinėmis medžiagomis – ant jų buvo užklijuotos etiketės su užrašais „(duomenys neskelbtini)“ (2 t., b. l. 15), šis pavadinimas priklauso (duomenys neskelbtini), kuri nėra susijusi su siunta, telefono numeris parašytas klaidingai ir nėra galimybės nustatyti adresato (2 t., b. l. 31, 39), šie nurodyti duomenys yra neteisingi, taip siekiant suklaidinti asmenis, kurie galimai ją apžiūrės. Tai, kad T. V. į A. D. vilkiką įdėjo dėžes su narkotinėmis medžiagomis, patvirtina ir duomenys, kad nuteistasis po liudytojo sulaikymo nedelsiant priėmė sprendimą nekirsti Lietuvos Respublikos valstybės sienos ir likti užsienyje, nepaisydamas to, kad automobilyje yra jo sutuoktinė, mažamečiai vaikai, liepė jiems važiuoti su kitu asmeniu, o pats išvyko, pasikeitė mobiliųjų telefonų numerius ir į Lietuvos Respubliką niekada negrįžo. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad T. V. po A. D. sulaikymo nebandė su juo susisiekti, vežtų daiktų likimu nesidomėjo (6 t., b. l. 50), jų bendravimas tą pačią dieną nutrūko (3 t., b. l. 49), kas patvirtina, jog nuteistasis žinojo padaręs nusikaltimus ir siekė nuslėpti sąsajas su A. D.

16. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad teismo išvados gali būti grindžiamos ne tik tiesioginiais, bet ir netiesioginiais įrodymais, jei jie patvirtina tarpinius faktus ir įrodinėtinas aplinkybes ir yra tarpusavyje sujungti nuoseklia ir logiška grandine. Svarbu tai, kad įrodymai būtų įvertinti pagal įstatymo reikalavimus (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K‑287/2013, Nr. 2K‑343‑719/2018, Nr. 2K‑125‑511/2019). Teisėjų kolegijos vertinimu, duomenys, kad T. V. buvo itin suinteresuotas, kad jo siuntą vežtų būtent A. D., kelias savaites domėjosi jo įsidarbinimu, bendravimas su liudytoju programėlėmis, kurios neišsaugo siunčiamų žinučių, vengimas bendrauti telefonu, inicijuojant gyvus susitikimus, slėpimas nuo ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro ir teismo, kad dalis ar visas krovinys turėjo būti atiduodamas Kaune nenustatytam asmeniui, pokalbiai su A. D. apie siuntos supakavimą tam tikru, konkrečiu sutartu būdu, veiksmai po liudytojo sulaikymo nutraukiant su juo ryšius, pasislepiant užsienyje ir pasikeičiant telefono numerius, laikytini netiesioginiais įrodymais, kad būtent T. V. iki 2022 m. liepos 4 d. laikė narkotines medžiagas ir jas įdėjo į A. D. vilkiko puspriekabę. Šie duomenys atitinka liudytojo A. D. viso proceso metu nurodytas aplinkybes apie dėžių su narkotinėmis medžiagomis įdėjimo eigą, tarpusavyje sudaro nuoseklią įrodymų grandinę, todėl laikytina, kad nuteistojo T. V. kaltė padarius nusikalstamas veikas, numatytas BK 199 straipsnio 4 dalyje (2018 m. gruodžio 20 d. įstatymo Nr. XIII-1836 redakcija), 260 straipsnio 3 dalyje, įrodyta bylos duomenų visuma. Dėl kitų skunde nurodomų aplinkybių (dėl neteisėto kuro įsigijimo iš A. D. ir pan.) kaip negalinčių šią išvadą paneigti, plačiau nepasisakoma.

Dėl bausmės

17. Nuteistasis T. V. apeliaciniame skunde prašo jį išteisinti, dėl paskirtų bausmių nepasisako. Vis dėlto, vadovaujantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimais, jei apeliaciniame skunde yra pateiktas prašymas naikinti pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą, apeliacinės instancijos teismas pagal nurodytus apskundimo pagrindus turi įvertinti viso skundžiamo teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą: ar tinkamai nustatytos bylos aplinkybės, ar tinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas, kvalifikuojant kaltinamųjų nusikalstamas veikas, paskiriant jiems bausmes, ar nepadaryta BPK reikalavimų pažeidimų tiriant ir vertinant įrodymus, ir kt. (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-190-648/2018, Nr. 2K‑155‑942/2019, Nr. 2K‑33-458/2020). Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija vertina T. V. paskirtų bausmių proporcingumą.

18. BK 54 straipsnio 2 dalyje yra nurodomos aplinkybės, į kurias teismas atsižvelgia skirdamas bausmę: 1) padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnis, 2) kaltės forma ir rūšis, 3) padarytos nusikalstamos veikos motyvai ir tikslai, 4) nusikalstamos veikos stadija, 5) kaltininko asmenybė, 6) asmens kaip bendrininko dalyvavimas darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, 7) atsakomybę lengvinančios bei sunkinančios aplinkybės. Teismų praktikoje pripažįstama, kad individualizuojant bausmę visoms šioms aplinkybėms turi būti skiriama vienoda teisinė reikšmė, nė vienai iš šių aplinkybių neturi būti suteikiama išskirtinė, dominuojanti reikšmė. Pažymėtina, kad bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija. Apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti gali tik tuo atveju, jeigu pirmosios instancijos teismas neįvertino visų bausmei individualizuoti reikšmingų aplinkybių ar jas įvertino netinkamai ir paskyrė aiškiai per griežtą ir neteisingą bausmę (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K‑456/2013, Nr. 2K‑7‑648/2019). Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad pirmosios instancijos teismas, individualizuodamas T. V. skirtinas bausmes, atsižvelgė į tai, kad jis padarė sunkų ir labai sunkų baigtus tyčinius nusikaltimus, yra teistas, taip pat ir už disponavimą narkotinėmis medžiagomis, teistumas neišnykęs (8 t., b. l. 36–43), baustas administracine tvarka (8 t., b. l. 23–35), nenustatė jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių ir nustatė vieną atsakomybę sunkinančią aplinkybę, kad jis nusikalstamas veikas padarė būdamas recidyvistu (BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punktas), įvertino duomenis, kad nuteistasis yra vedęs, turi du mažamečius vaikus, iki sulaikymo nelegaliai dirbo Ispanijos Karalystėje, nusikaltimai padaryti iš savanaudiškų paskatų, narkotinės medžiagos buvo sulaikytos ir į apyvartą nepateko, ir konstatavo, kad bausmės paskirtis bus pasiekta paskyrus trumpesnio, nei sankcijose numatytas vidurkis, termino laisvės atėmimo bausmes.

19. BK 3 straipsnio 1, 2 dalyse nustatyta, kad veikos nusikalstamumą ir asmens baudžiamumą nustato tos veikos padarymo metu galiojęs baudžiamasis įstatymas, tačiau veikos nusikalstamumą panaikinantis, bausmę švelninantis arba kitokiu būdu nusikalstamą veiką padariusio asmens teisinę padėtį lengvinantis baudžiamasis įstatymas turi grįžtamąją galią. 2025 m. vasario 1 d. įsigaliojo Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 5, 7, 8, 18, 25, 27, 37, 38, 39, 40, 42, 43, 47, 48, 51, 52, 54, 59, 61, 62, 63, 64, 65, 66, 67, 69, 70, 72-2, 74, 75, 76, 82, 84, 85, 87, 89, 90, 92, 93, 97, 243, 244 straipsnių pakeitimo ir Kodekso papildymo 5‑1, 40-1, 58-1, 72-5, 72-6, 72-7, 72-8 straipsniais įstatymas (2024 m. balandžio 25 d. įstatymo redakcija Nr. XIV-2573), t. y. po skundžiamo Kauno apygardos teismo 2024 m. rugpjūčio 30 d. nuosprendžio priėmimo. Teismų praktikoje yra išaiškinta, kad, pagal BPK 362¹ straipsnio 1 dalį, įstatymą, panaikinantį veikos nusikalstamumą, švelninantį bausmę arba kitokiu būdu lengvinantį veiką padariusio asmens teisinę padėtį, pagal nuteistojo, jo gynėjo prašymus, prokuroro, bausmės vykdymo institucijos teikimus dėl nuteistajam priimtų nuosprendžių taiko vėliausią nuosprendį priėmęs apylinkės teismas, nagrinėjęs bylą pirmąja instancija, arba nustatytais atvejais apygardos teismas. Vis dėlto, vadovaujantis sisteminiu baudžiamojo proceso nuostatų aiškinimu, nagrinėjant bylą apeliacine tvarka kitais pagrindais ir nustačius BPK 362¹ straipsnio 1 dalyje nurodytą procesinio sprendimo peržiūrėjimo pagrindą, apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis aktyvaus teismo konstitucine samprata, siekdamas proceso greitumo ir racionalumo, gali priimti BPK 362¹ straipsnio 4, 5 dalyse nurodytus sprendimus (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K‑635-976/2015, Nr. 2K-267-942/2016, Nr. 2K‑209‑1214/2024). Atsižvelgiant į tai, kad dalis 2025 m. vasario 1 d. įsigaliojusių baudžiamojo įstatymo pakeitimų lengvina nuteistojo T. V. teisinę padėtį ir turi grįžtamąją galią, teisėjų kolegija dėl jų pasisako.

20. Nuosprendžio priėmimo metu galiojusioje BK 27 straipsnio 1 dalies redakcijoje (2015 m. kovo 19 d. įstatymo Nr. XII-1554 redakcija) buvo nustatyta, kad nusikaltimų recidyvas yra tada, kai asmuo, jau teistas už tyčinį nusikaltimą, kurį padarė būdamas pilnametis, ir jeigu teistumas už jį neišnykęs ar nepanaikintas įstatymų nustatyta tvarka, vėl padaro vieną ar daugiau tyčinių nusikaltimų, toks asmuo yra recidyvistas. Tuo tarpu 2025 m. vasario 1 d. įsigaliojusi BK 27 straipsnio redakcija (2024 m. balandžio 25 d. įstatymo redakcija Nr. XIV-2573) numato, kad teismas tokį asmenį gali pripažinti asmenį recidyvistu, atsižvelgdamas į jo asmenybę, padarytų nusikaltimų pobūdį, jų sunkumą, tarpusavio ryšį ir kitas bylos aplinkybes, t. y. asmuo recidyvistu pripažįstamas ne savaime, nustačius pakartotinės nusikalstamos tyčinės veikos padarymo faktą, tačiau motyvuotu sprendimu, įvertinęs jo padarytų nusikalstamų veikų pobūdį, sunkumą, tarpusavio ryšį, kaltininko asmenybę ir kitas aplinkybes. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nuosprendį konstatavo, kad T. V. yra recidyvistas ir pripažino šią aplinkybe sunkinančia nuteistojo atsakomybę (BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punktas). Atsižvelgiant į tai, kad šiuo metu teismas turi diskreciją, o ne pareigą pripažinti nuteistąjį recidyvistu ir toks sprendimas privalo būti motyvuojamas, nagrinėjamoje byloje taikytina BK 27 straipsnio 1 dalies aktuali redakcija, kaip švelninanti T. V. teisinę padėtį, ir iš naujo vertinama, ar jis gali būti laikomas recidyvistu.

21. BK 97 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad turinčiais teistumą laikomi už nusikaltimo padarymą nuteisti fiziniai ar juridiniai asmenys, kuriems įsiteisėjo Lietuvos Respublikos ar kitos Europos Sąjungos valstybės narės teismo priimtas apkaltinamasis nuosprendis, to paties straipsnio 3 dalies 3 punkto c papunktyje nustatyta, kad asmenys, nuteisti už labai sunkų nusikaltimą, laikomi turinčiais teistumą bausmės atlikimo laikotarpiu ir 8 metus po bausmės atlikimo. Klaipėdos apygardos teismo 2007 m. birželio 6 d. nuosprendžiu T. V. buvo pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 260 straipsnio 3 dalį ir jam paskirta 12 metų laisvės atėmimo bausmė, kuri atlikta 2018 m. rugpjūčio 29 d. (8 t., b. l. 39-40). 2017 m. gruodžio 27 d. T. V. padarė naują nusikalstamą veiką, dėl kurios Kauno apylinkės teismo Kaišiadorių rūmų 2018 m. lapkričio 6 d. nuosprendžiu jam paskirta 20 MGL (753,20 Eur) dydžio bauda, kuri sumokėta 2019 m. sausio 18 d. Pagal BK 97 straipsnio 8 dalį, jeigu turintis teistumą asmuo padaro naują nusikalstamą veiką, teistumo išnykimo eiga nutrūksta ir teistumo už ankstesnę nusikalstamą veiką išnykimo terminas pradedamas skaičiuoti nuo bausmės už naują nusikalstamą veiką atlikimo, taigi, būtent nuo 2019 m. sausio 18 d. skaičiuojamas 8 metų teistumo išnykimo terminas.

22. Nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje inkriminuojamus nusikaltimus T. V. padarė 2022 m. liepos 4–8 d., t. y. nepraėjus 8 metų teistumo išnykimo terminui – esant neišnykusiam teistumui. Jis taip pat Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2002 m. lapkričio 22 d. nuosprendžiu pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 232¹ straipsnio 4 dalį (2000 m. birželio 15 d. įstatymo Nr. VIII-1736 redakcija), Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2003 m. birželio 5 d. nutartimi veika perkvalifikuota pagal BK 260 straipsnio 1 dalį. Visų šių nusikaltimų pobūdis – pakartotinis disponavimas narkotinėmis medžiagomis – leidžia spręsti, kad T. V. nusikalstamos veikos nebuvo atsitiktinės, tai yra susiformavęs jo gyvenimo būdas, rodantis didesnį nuteistojo pavojingumą. Įvertinusi aptartas aplinkybes, teisėjų kolegija laiko, kad T. V. nusikalstamas veikas, numatytas BK 199 straipsnio 4 dalyje (2018 m. gruodžio 20 d. įstatymo Nr. XIII-1836 redakcija), 260 straipsnio 3 dalyje, padarė būdamas recidyvistas.

23. Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis nuosprendžio priėmimo metu galiojusia bausmių skyrimo taisykle, pagal kurią bausmės dydis ar terminas skaičiuojamas nuo jos vidurkio, nuteistajam T. V. paskyrė trumpesnio, nei sankcijose numatytas bausmių vidurkis, termino laisvės atėmimo bausmes. Po skundžiamo nuosprendžio priėmimo įsigalioję baudžiamojo įstatymo pakeitimai nustato naujas bausmių skyrimo taisykles – pagal aktualią BK 61 straipsnio 2 dalies redakciją teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį ir nustato skiriamos bausmės dydį, t. y. bausmės dydis ar terminas nebėra skaičiuojamas nuo vidurkio. Atsižvelgiant į tai, taikytina BK 61 straipsnio 2 dalies aktuali redakcija, kaip švelninanti T. V. teisinę padėtį, ir iš naujo vertinamas jam paskirtų bausmių proporcingumas.

24. Pagal BK 199 straipsnio 4 dalį (2018 m. gruodžio 20 d. įstatymo Nr. XIII-1836 redakcija) gali būti skiriama nuo 3 iki 10 metų laisvės atėmimo bausmė, skundžiamu nuosprendžiu T. V. paskirta 5 metų laisvės atėmimo bausmė. Pagal BK 260 straipsnio 3 dalį gali būti skiriama nuo 10 iki 15 metų laisvės atėmimo bausmė, skundžiamu nuosprendžiu T. V. paskirta 12 metų laisvės atėmimo bausmė. Teisėjų kolegija, pakartotinai įvertinusi bausmių individualizavimui reikšmingas aplinkybes, konstatuoja, kad nuteistajam paskirtos bausmės yra proporcingos jo padarytų nusikalstamų veikų bei jo asmenybės pavojingumui, atitinka bausmės tikslus, yra teisingos bei užtikrina viešojo intereso įgyvendinimą. Konstituciniai teisingumo, teisinės valstybės principai reikalauja, kad skiriamos teisinio poveikio priemonės savo griežtumu ir dydžiu atitiktų padarytos nusikalstamos veikos pavojingumą, turi būti užtikrinama, kad ji paveiktų nusikaltusį asmenį, t. y. kad bus pasiekti bausmės tikslai – ji padės nubausti nusikalstamą veiką padariusius asmenis bei juos auklėti, kad jie laikytųsi įstatymų, gerbtų bendro gyvenimo taisykles, taip pat kad tiek pats teisės pažeidėjas, tiek ir kiti asmenys nepadarytų naujų nusikalstamų veikų.

25. Teisingumo principo įgyvendinimas negali būti suprantamas vienpusiškai, jį siejant tik su nuteisto asmens interesais, tokiu atveju paskirtoji bausmė neatitiktų bausmės, kaip valstybės prievartos priemonės, paskirties. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju reikšminga aplinkybė yra tai, kad T. V. yra anksčiau ne kartą teistas, savo elgesio nekeičia ir teigiamų išvadų nedaro, jo daromos nusikalstamos veikos sunkėja, nuolatinis nusikalstamumas rodo nuteistojo cinišką požiūrį į visuomenėje priimtų elgesio normų, įstatymų laikymąsi, dėl ko jam turi būti taikomos atitinkamos poveikio priemonės. Nuteistajam paskirtos bausmės atitinka įstatymo reikalavimus, yra adekvačios (proporcingos) padarytiems nusikaltimams, todėl jų švelninti nėra pagrindo.

26. 2025 m. vasario 1 d. įsigalioję BK 54 straipsnio 3 dalies, 62 straipsnio pakeitimai, suteikiantys teisę teismui išeiti už baudžiamojo įstatymo ribų ir skirti švelnesnes, negu įstatymo numatyta, bausmes, švelnina T. V. teisinę padėtį, tačiau teisėjų kolegija nenustatė pagrindų ar išskirtinių aplinkybių, kurie leistų nuteistajam skirti švelnesnes, nei numatyta įstatyme, bausmes. Remiantis BK 62 straipsnio 1 dalimi, teismas, atsižvelgęs į visas bylos aplinkybes, už kiekvieną nusikalstamą veiką gali paskirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę, jeigu nusikalstamą veiką padaręs asmuo pats savo noru atvyko ar pranešė apie šią veiką, arba sulaikytas užklupus darant nusikalstamą veiką ar tuoj po jos padarymo, prisipažino ją padaręs ir nuoširdžiai gailisi, ir (ar) padėjo ikiteisminiam tyrimui ir teismui išaiškinti nusikalstamą veiką, ir visiškai ar iš dalies atlygino arba pašalino padarytą turtinę žalą. Šio straipsnio taikymui būtina nustatyti šių sąlygų visumą: 1) nusikalstamą veiką padaręs asmuo pats savo noru atvyko ar pranešė apie šią veiką; 2) arba sulaikytas užklupus darant nusikalstamą veiką ar tuoj po jos padarymo prisipažino ją padaręs ir nuoširdžiai gailisi, ir (ar) padėjo ikiteisminiam tyrimui bei teismui išaiškinti nusikalstamą veiką; 3) visiškai ar iš dalies atlygino arba pašalino padarytą turtinę žalą. Bylos duomenys patvirtina, jog apie T. V. nusikalstamus veiksmus ikiteisminio tyrimo institucijos buvo informuotos ne jo paties, o A. D., kuris buvo sulaikytas, todėl nėra pagrindo nuteistajam paskirtų bausmių švelninimui.

27. Remiantis BK 62 straipsnio 2 dalimi, teismas, atsižvelgęs į visas bylos aplinkybes, gali už kiekvieną nusikalstamą veiką paskirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę, jeigu yra atsakomybę lengvinanti aplinkybė, bent iš dalies atlyginta ar pašalinta turtinė žala, jeigu ji buvo padaryta, ir jeigu: 1) kaltininkas išlaiko asmenį su negalia ar sunkia liga sergantį asmenį ir nebūtų kam jo prižiūrėti, arba 2) kaltininkas išlaiko mažametį vaiką, kurio dėl paskirtos įstatyme numatytos bausmės nebūtų kam prižiūrėti, arba 3) kaltininko kaip bendrininko vaidmuo darant nusikalstamą veiką buvo antraeilis, arba 4) veika nutrūko rengiantis padaryti nusikaltimą ar pasikėsinant daryti nusikalstamą veiką, arba 5) veika padaryta peržengiant būtinosios ginties ribas, arba 6) veika padaryta pažeidus nusikalstamą veiką padariusio asmens sulaikymo, būtinojo reikalingumo, profesinės pareigos arba teisėsaugos institucijų užduoties arba įsakymo vykdymo, gamybinės ar ūkinės rizikos, mokslinio eksperimento teisėtumo sąlygas. Taigi pagal šio straipsnio nuostatas būtina nustatyti, kad 1) yra asmens atsakomybę lengvinanti aplinkybė, 2) bent iš dalies atlyginta ar pašalinta turtinė žala, jeigu ji buvo padaryta, ir 3) vieną iš šešių nurodytų sąlygų. Nagrinėjamoje byloje nebuvo nustatyta T. V. atsakomybę lengvinančių aplinkybių, todėl BK 62 straipsnio 2 dalies nuostatų pagrindu bausmė švelninama taip pat negali būti.

28. Vadovaujantis BK 54 straipsnio 3 dalimi, jeigu straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę, visiškai arba iš dalies atidėti paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą, išskyrus atvejus, kai padaromas labai sunkus nusikaltimas. Šis bausmės švelninimo pagrindas yra siejamas su aplinkybių, apibūdinančių nusikalstamos veikos pavojingumą ir šią veiką padariusį asmenį, visumos vertinimu bei išvada, kad bendros bausmės skyrimo taisyklės nėra pakankamos teisingumo principui įgyvendinti ir teisingai bausmei paskirti. Tokiu atveju turi būti nustatyta visuma aplinkybių, dėl kurių bausmė, nors formaliai ir atitinka visas bausmės skyrimo nuostatas, nepasiekia visų savo tikslų, nurodytų BK 41 straipsnio 2 dalyje, arba, atvirkščiai, pasiekia iš esmės tik vieną – nubaudimą (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K‑250-976/2023, Nr. 2K-266-511/2024, Nr. 2K‑9-387/2025).

29. Pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad nėra pagrindo T. V. skirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę. Pažymėtina, kad pernelyg švelni, veikos pavojingumo, jos padarinių ar kaltininko asmenybės neatitinkanti bausmė pažeidžia humaniškumo principą, nes taip formuojamas nebaudžiamumo požiūris ir sudaromos prielaidos menkinti baudžiamojo įstatymo saugomas vertybes. T. V. padarė du pavojingus nusikaltimus, anksčiau ne kartą buvo teistas už disponavimą narkotinėmis medžiagomis, todėl jam paskirtos bausmės negali būti laikomos aiškiai per griežtomis, priešingai, yra tinkamai individualizuotos, atitinka įstatymo reikalavimus, jomis užtikrinamas teisingumo principo įgyvendinimas ir BK 41 straipsnyje nurodytų bausmės tikslų pasiekimas, todėl jų švelninti nėra pagrindo. Nenustatyta ir paskirtų bausmių subendrinimo klaidų, nusikalstamos veikos padarytos idealiąja sutaptimi, todėl pagrįstai subendrintos apėmimo būdu. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad ir ši pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalis yra teisėta bei pagrįsta, todėl jos keisti ar naikinti nėra pagrindo.

Dėl perėmimo pagal Europos arešto orderį išlaidų

30. BPK 105 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti išieškoti iš nuteistojo proceso išlaidas, išskyrus išlaidas, skirtas mokėti vertėjui. Pagal BPK 103 straipsnio 6 dalį, be proceso išlaidų, numatytų šio straipsnio 1–5 punktuose, proceso išlaidas sudaro ir kitos išlaidos, kurias ikiteisminio tyrimo pareigūnas, prokuroras, teisėjas ar teismas pripažįsta proceso išlaidomis. Lietuvos teismų praktikoje valstybės patirtos išlaidos, susijusios su nuteistojo atgabenimu iš užsienio valstybės į Lietuvos Respubliką baudžiamajam persekiojimui vykdyti, pripažįstamos proceso išlaidomis ir priteisiamos iš nuteistojo, kai pagal nustatytas faktines aplinkybes galima konstatuoti, kad po nusikaltimo padarymo įtariamasis ėmė slapstytis, siekdamas išvengti patraukimo baudžiamojon atsakomybėn, pvz., išvyko iš šalies, žinodamas, kad jo atžvilgiu atliekamas ikiteisminis tyrimas (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K‑321/2013, Nr. 2K-114-699/2017, Nr. 2K‑113‑489/2021, Nr. 2K-47-697/2023).

31. Klaipėdos apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokuroro Vitalijaus Gulenkovo 2022 m. spalio 7 d. nutarimais T. V. pripažintas įtariamuoju ir paskelbta jo paieška (7 t., b. l. 11–13, 62–64), 2022 m. spalio 21 d. dėl jo išduotas Europos arešto orderis (7 t., b. l. 99–103), 2023 m. rugsėjo 25 d. sulaikytas Ispanijos Karalystėje ir pargabentas į Lietuvos Respubliką (7 t., b. l. 118). Vykdant T. V. perėmimą pagal Europos arešto orderį Policijos departamentas patyrė 3 616,86 Eur išlaidų, kurias sudaro dviem ikiteisminio tyrimo pareigūnams mokamų dienpinigių, apgyvendinimo, kelionės draudimo kaštai, pareigūnų ir nuteistojo skrydžių išlaidos (7 t., b. l. 119, 124, 126). Tai, kad valstybė dėl T. V. perėmimo pagal Europos arešto orderį patyrė išlaidų, byloje ginčo nėra, esminis klausimas – ar šios išlaidos kilo dėl nuteistojo sąmoningų, tyčinių veiksmų, vengiant gresiančios baudžiamosios atsakomybės, ar turi būti laikomos įprastomis proceso išlaidomis, nepriklausiusiomis nuo nuteistojo valios. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs bylos duomenis, konstatavo, kad nors T. V. gyveno užsienyje – Ispanijos Karalystėje – nėra objektyvių duomenų, patvirtinančių, kad jis slapstėsi ir taip vengė baudžiamojo persekiojimo. Teismo vertinimu, svarbu tai, kad nuteistajam nebuvo siunčiami šaukimai, nepranešta apie įtariamojo statuso suteikimą, o jo sutuoktinei K. V. neįteikti jokie procesiniai dokumentai. Teisėjų kolegija, iš naujo įvertinusi bylos medžiagą, su tokiomis išvadomis nesutinka.

32. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad T. V., siekdamas pergabenti narkotines medžiagas – kanapes (antžemines dalis) per Lietuvos Respublikos valstybės sieną, įdėjo jas į A. D. vairuojamo vilkiko puspriekabę, 2022 m. liepos 8 d. transporto priemonė buvo sustabdyta ir surastos dėžės su narkotinėmis medžiagomis. Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kriminalinės policijos organizuoto nusikalstamumo tyrimo valdybos 3‑ojo skyriaus vyriausiasis tyrėjas G. Š., vykdymas tyrimo veiksmus, nustatė, kad po A. D. išvykimo iš Ispanijos Karalystės, link Lietuvos Respublikos su savo šeima važiavo ir nuteistasis T. V., gavęs informacijos apie A. D. vairuojamo vilkiko sulaikymą pasienio užkardoje, T. V. sustojo Lenkijos Respublikoje ir surado kitą asmenį, galintį parvežti jo šeimą į Lietuvos Respubliką, o pats į šalį neįvažiavo, liko užsienyje, išjungė visus, tyrimui žinomus, telefono numerius ir pasislėpė nuo ikiteisminio tyrimo pareigūnų (3 t., b. l. 145–148). Siekdami nustatyti T. V. buvimo vietą ikiteisminio tyrimo pareigūnai lankėsi jo gyvenamojoje vietoje Lietuvos Respublikoje, bendravo su sutuoktine ir giminaičiais (7 t., b. l. 53), tačiau informacijos nebuvo gauta. Pats T. V. tiek apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu (7 t., b. l. 27, 42), tiek pirmosios instancijos teisme, pripažino žinojęs, jog A. D., vežęs jo įdėtus daiktus, yra sulaikytas, o jo sutuoktinė K. V. ikiteisminio tyrimo įstaigoje apklausiama apie vilkike gabentų daiktų tikruosius savininkus. K. V., apklausta kaip liudytoja, teisiamojo posėdžio metu nurodė, kad iš tiesų 2022 m. rugsėjo 23 d. buvo vykdoma jos apklausa, ikiteisminio tyrimo pareigūnai jos klausė, ar T. V. yra susijęs su A. D. gabentomis narkotinėmis medžiagomis, kad ne kartą vyko į Ispanijos Karalystę susitikti su sutuoktiniu. Tik 2023 m. rugsėjo 25 d. nuteistasis buvo sulaikytas Ispanijos Karalystėje ir pargabentas į Lietuvos Respubliką. Taigi akivaizdu, jog T. V. nuo pat pradžių žinojo apie jo atžvilgiu vykdomą tyrimą, tačiau toliau gyveno Ispanijos Karalystėje ir į Lietuvos Respubliką negrįžo.

33. Nesutiktina su pirmosios instancijos teismo išvadomis, jog asmuo, įtariamas padaręs nusikalstamą veiką, tik gavęs formalius BPK reikalavimus atitinkantį šaukimą galėtų būti vertinamas kaip vengiantis ikiteisminio tyrimo. Nuteistasis T. V., sužinojęs apie transporto priemonės, kurioje buvo vežamos jo įdėtos narkotinės medžiagos, sustabdymą, iš sutuoktinės žinodamas apie vykstančio ikiteisminio tyrimo eigą bei tai, kad domimasi juo, kaip galimu nusikalstamos veikos bendrininku, suprato, kad jam gali būti ar jau yra pareikšti įtarimai, todėl slėpėsi užsienyje iki buvo sulaikytas ir pagal Europos arešto orderį perduotas Lietuvos Respublikai. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad T. V. Ispanijos Karalystėje negyveno įprasto gyvenimo – dirbo nelegaliai, daugiau nei metus, iki kol buvo sulaikytas, nevyko į Lietuvos Respubliką, kur gyveno jo sutuoktinė ir mažamečiai vaikai, K. V. turėdavo pati pas jį atvykti, sutuoktinei išlaidoms duodavo tik grynųjų pinigų, į banko sąskaitą nepervesdavo. Šie duomenys, teisėjų kolegijos vertinimu, patvirtina, kad nuteistasis T. V. aiškiai suvokė, jog turi dalyvauti Lietuvos Respublikoje prieš jį pradėtame baudžiamajame procese, tačiau sąmoningai su teisėsaugos institucijomis nebendradarbiavo, o tai lėmė situaciją, kai dėl jo reikėjo išduoti Europos arešto orderį, vykti į Ispanijos Karalystę, sulaikyti ir priverstinai gabenti į Lietuvos Respubliką, siekiant užtikrinti sklandų baudžiamąjį procesą.

34. Iš byloje esančių duomenų matyti, jog T. V. perėmimo pagal Europos arešto orderį išlaidas – 3 616,86 Eur – sudarė skrydžių lėktuvu bilietai, apgyvendinimas, dienpinigiai, visos išlaidos susijusios su nuteistojo suradimu Ispanijos Karalystėje ir pervežimu į Lietuvos Respubliką, jos nėra per didelės, atitinka protingumo ir teisingumo kriterijus. Baudžiamosios bylos medžiagoje nėra duomenų, patvirtinančių sunkią nuteistojo T. V. materialinę padėtį, dėl kurios jis negalėtų šių išlaidų atlyginti. Atsižvelgiant į tai, ši nuosprendžio dalis keičiama BPK 328 straipsnio 4 punkto pagrindu ir Policijos departamentui iš T. V. priteisiamos nuteistojo perėmimo pagal Europos arešto orderį išlaidos.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1, 3 punktais, 328 straipsnio 4 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokuroro Dariaus Valkavičiaus apeliacinį skundą tenkinti, nuteistojo T. V. apeliacinį skundą atmesti

Išieškoti iš T. V. Policijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 3 616,86 Eur (tris tūkstančius šešis šimtus šešiolika eurų ir aštuoniasdešimt šešis centus) nuteistojo perėmimo pagal Europos arešto orderį išlaidų.