Lietuvos apeliacinio teismo nutartis, 2A-26-241/2021

Teismas: Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2021-01-28
Bylos Nr.: 2A-26-241/2021
Teisminio proceso Nr.: 2-56-3-00016-2019-5
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Danutė Gasiūnienė, Vigintas Višinskis, Danguolė Martinavičienė
Ieškovas: A. P.

Kategorijos

2.6.10.1Civilinės atsakomybės samprata
2.6.10.2.1Neteisėta veika
3.1.7.6Bylinėjimosi išlaidų paskirstymas
3.2.4.8.2Prejudiciniai faktai

Civilinė byla Nr. 2A-26-241/2021Teisminio proceso Nr. 2-56-3-00016-2019-5Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.10.1; 2.6.10.2.1; 3.1.7.6; 3.2.4.8.2 (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2021 m. sausio 28 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danutės Gasiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Danguolės Martinavičienės ir Viginto Višinskio,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo A. P. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2020 m. vasario 19 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-422-254/2020 pagal ieškovo A. P. ieškinį atsakovei bankrutavusiai akcinei bendrovei Ūkio bankui dėl nuostolių atlyginimo, trečiasis asmuo – antstolė S. V.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovas A. P. kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovės BAB Ūkio banko 483 443 Eur nuostolių atlyginimą, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.

2. Ieškovas nurodė, kad remiantis 1990 m. spalio 23 d. sutartimi, sudaryta tarp A. P. įmonės „Koncertinis komercinis džiazo centras“ (toliau – KKDC) ir UAB „VEKA“, 1993 m. rugpjūčio 9 d. buvo pasirašytas protokolas Nr. 9 dėl finansinės veiklos vystymo tarp įmonių, gaunant 60 000 JAV dolerių kreditą iš AB Ūkio banko metalo pirkimui. 1993 m. rugpjūčio 11 d. KKDC ir AB Ūkio bankas pasirašė kredito sutartį, kuria įmonei buvo suteiktas 40 000 JAV dolerių kreditas. Šios sutarties 8 punkte buvo nurodyta, kad kredito gavėjui laiku negrąžinus skolos, įkeistas turtas banko bus parduodamas nesikreipiant į teismą. Prievolių pagal šią sutartį įvykdymą užtikrino UAB „VEKA“, 1993 m. rugpjūčio 10 d. turto įkeitimo sutartimi įkeitusi 112 vienetų motoblokų, kurių vieno komplekto vertė buvo 700 JAV dolerių, o viso įkeisto turto vertė – 78 400 JAV dolerių. Įkeisdama nekilnojamąjį turtą UAB „VEKA“ įsipareigojo jo neparduoti, neišnuomoti, neįkeisti tretiesiems asmenims, o bankas įsipareigojo, jeigu paskola nebūtų grąžinta, ją išieškoti realizuodamas skolininkų įkeistą turtą ir nesikreipdamas į teismą.

3. 1993 metų spalio mėn. KKDC kreipėsi į banką dėl papildomo 20 000 JAV dolerių kredito, kuris įmonei buvo suteiktas 1993 m. spalio 22 d. kredito sutartimi. Prievoles pagal šį kreditą taip pat garantavo UAB „VEKA“, 1993 m. spalio 21 d. įkeitimo sutartimi įkeitusi 38 vienetus motoblokų, kurių vieno komplekto kaina buvo 1 000 JAV dolerių, iš viso – 38 000 JAV dolerių.

4. AB Ūkio bankas 1993 m. spalio 20 d. pasirašė susitarimą (aktą) dėl bankui paliekamų motoblokų saugojimo sąlygų. Bankui pasirašius šį susitarimą, UAB „VEKA“ neteko galimybės jų išvežti iš sandėlio ir tuo labiau realizuoti be atskiro banko raštiško leidimo. Toks leidimas nebuvo išduotas iki šios dienos. Įkeisti motoblokai buvo užplombuoti AB Ūkio banko pasirinktuose sandėliuose, be teisės savarankiškai ir be banko leidimo jais disponuoti ar kitaip juos valdyti. Tarp UAB „VEKA“ ir KKDC 1994 m. sausio 10 d. buvo pasirašytas protokolas, kuriuo UAB „VEKA“ bankui įkeistą turtą perdavė KKDC visiškam atsiskaitymui su banku pagal abi kredito sutartis. Taigi įkeistu turtu buvo atsiskaityta su banku, padengiant neišmokėtą kreditą ir palūkanas, kadangi įkeisto turto vertė buvo 134 647 Eur, o bendra kredito suma – 69 508 Eur.

5. Atsakovė AB Ūkio bankas, nuslėpdama turto įkeitimo sutartis, 1994 m. kreipėsi į Lietuvos Respublikos ūkinį teismą (toliau – Ūkinis teismas) dėl skolos priteisimo ir išieškojimo iš KKDC. Ūkinio teismo 1995 m. sausio 17 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2T/2476-94 buvo patenkintas banko ieškinys, kuriuo iš KKDC priteista 215 332,68 Lt skolos ir 10 767 Lt žyminio mokesčio. Pagal Ūkinio teismo sprendimą buvo pradėtas priverstinis išieškojimas. 2017 m. rugpjūčio 7 d. antstolė priėmė patvarkymą dėl vykdomosios bylos užbaigimo ir vykdomojo dokumento grąžinimo, nurodydama pagrindą – visiškai įvykdžius vykdomąjį dokumentą. Išieškojimas buvo vykdomas tik iš KKDC ir ieškovo pensijos, o ne iš įkeisto turto, kurį atsakovė perėmė 1994 m. sausio 10 d., todėl atsakovė ieškovui padarė 483 443 Eur nuostolius.

6. Nurodytus ieškovo nuostolius sudaro: 205 327 Eur piniginės sumos skirtumas, susidaręs tarp įkeisto ir banko nuosavybėn perimto turto vertės bei kredito sumos, įskaitant kompensacines palūkanas už 23 metus nuo grąžinto kredito sumos; 120 988 Eur likutis banke nuo įkeisto turto vertės, įskaitant kompensacines palūkanas už 25 metus; nuo KKDC sąskaitos nurašytos 151 465 Eur piniginės lėšos, įskaitant kompensacines palūkanas už 19 metų; iš ieškovo A. P. pensijos išieškota 5 663 Eur suma, įskaitant kompensacines palūkanas už 3 metus.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

7. Kauno apygardos teismas 2020 m. vasario 19 d. sprendimu ieškinį atmetė; priteisė iš ieškovo A. P. atsakovei BAB Ūkio bankui 2 857,47 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

8. Teismas nurodė, kad Kauno apygardos teismo civilinėje byloje Nr. B2-1332-254/2016 priimtu 2017 m. rugsėjo 27 d. sprendimu buvo išnagrinėtas pradinės ieškovės KKDC teisių perėmėjo A. P. ieškinys, kuriuo jis prašė teismo įpareigoti atsakovę BAB Ūkio banką grąžinti ieškovui 1993 m. rugpjūčio 10 d. ir 1993 m. spalio 21 d. įkeistą turtą – 150 vienetų motoblokų arba už įkeistą turtą sumokėti vertintojų nustatytą pinigų sumą – 134 847,08 Eur, taip pat priteisti kompensacines 5 procentų metines palūkanas už 23 metus – 155 074,05 Eur.

9. Kauno apygardos teismas 2017 m. rugsėjo 27 d. sprendimu ieškovo A. P. ieškinį atmetė, Lietuvos apeliacinis teismas 2018 m. spalio 9 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-445-236/2018 pirmosios instancijos teismo 2017 m. rugsėjo 27 d. sprendimą paliko nepakeistą. Įsiteisėjusiuose teismų procesiniuose sprendimuose konstatuota, kad: KKDC ir banko sudarytose sutartyse nėra nuostatų apie tai, kad įkeistas turtas buvo perduotas bankui, todėl jam nekilo pareiga jį saugoti; ieškovo teiginius dėl banko atsakomybės už įkeistą turtą paneigia ir įkeitimo sutartys, kuriose pažymėta, jog įkeičiamas UAB „VEKA“ turtas yra laikomas UAB „Sabina“ ir AB „Tiekimas“ sandėliuose, kad šis turtas iš sandėlių atsakovo buvo paimtas, byloje įrodymų taip pat nėra; nors ieškovas nurodo, kad motoblokų patikrinimo akte AB „Tiekimas“ įsipareigojo leisti juos išvežti tik esant rašytiniam atsakovės nurodymui, šis įrašas savaime nereiškia, kad atsakovė buvo už juos atsakinga arba faktiškai vienintelė galėjo jais disponuoti.

10. Lietuvos apeliacinis teismas 2018 m. spalio 9 d. nutartyje išaiškino, kad pagal tuo metu galiojusius įstatymus kreditorius turėjo teisę, bet ne pareigą, skolininkui neįvykdžius įkeitimu užtikrintos prievolės, gauti savo reikalavimo patenkinimą iš įkeisto turto vertės pirmiau už kitus kreditorius. Todėl šia teise nepasinaudojęs bankas negali būti laikomas atsakingu už įkeisto turto, kuris jam nebuvo perduotas, išlikimą. Be to, būtent trečiasis asmuo UAB „VEKA“, įkeitusi savo turtą ir sutartimis įsipareigojusi šio turto neparduoti, neišnuomoti, neįkeisti kitiems asmenims, perleido jį KKDC, kuri nuo šio momento juo faktiškai ir disponavo.

11. Teismas pažymėjo, kad nurodytoje išnagrinėtoje byloje nustatytos faktinės aplinkybės pripažįstamos prejudiciniais faktais, nes abiejose bylose tuo pačiu procesiniu statusu dalyvavo ieškovas ir atsakovė BUAB Ūkio bankas. Išnagrinėtoje civilinėje byloje nustatyti faktai buvo įrodinėjimo dalykas toje byloje ir įrodinėjamas faktas yra reikšmingas abiejose bylose. Todėl ieškovas negali ginčyti nustatytų prejudicinių faktų, kad atsakovė nėra perėmusi 1993 m. rugpjūčio 10 d. turto įkeitimo aktu įkeistų 112 vienetų motoblokų ir 1993 m. spalio 21 d. turto įkeitimo aktu įkeistų 38 vienetų motoblokų, jog ji nebuvo atsakinga už jų saugojimą, taip pat negali teigti, kad atsakovė BUAB Ūkio bankas pasinaudojo teise įkeistą turtą realizuoti.

12. Teismas konstatavo, kad ieškovas neteisėtai kvestionuoja prejudinius faktus ir nurodo, kad atsakovė įkeistus motoblokus perėmė 1994 m. sausio 10 d. Ši data sutampa su išnagrinėtoje byloje nustatyta reikšminga faktine aplinkybe, kad tarp UAB „VEKA“ ir KKDC būtent 1994 m. sausio 10 d. buvo surašytas protokolas, kuriuo įkeisto turto savininkė perdavė savo turtą KKDC visiškam atsiskaitymui su AB Ūkio banku pagal abi kredito sutartis. Išnagrinėtoje byloje buvo nustatyta, kad būtent šio protokolo pagrindu KKDC įgijo nuosavybės teisę į nurodytą turtą ir ieškovas nagrinėjamoje byloje nenurodė, kaip tokiu turtu disponavo, nes turtas nebuvo perduotas atsakovei. Be to, atsakovė nurodė, kad labiau tikėtina, jog KKDC šį turtą realizavo, nes 1994 m. kovo 4 d. bankui buvo grąžinta 4 816,80 JAV dolerių, 1994 m. kovo 15 d. grąžinta 37 216,28 JAV dolerių, o 1994 m. balandžio 18 d. grąžinta 5 1474 JAV dolerių suteiktų kreditų. Dėl to AB Ūkio bankas, reikšdamas ieškinį KKDC, nepradėjo išieškojimo iš nurodyto turto.

13. Teismas pažymėjo, kad vykdomosios bylos Nr. 0114/02/02493 duomenimis ir pagal 2020 m. sausio 6 d. antstolės patikslintą pažymą nustatyta, kad vykdant išieškojimą iš skolininkės KKDC nebuvo išieškota piniginių lėšų, 4 892,87 Eur lėšos buvo išieškotos tik iš jos savininko pensijos, todėl AB Ūkio bankui liko neišieškota 61 089,61 Eur, o vykdomoji byla 2017 m. gruodžio 21 d. patvarkymu nutraukta, išregistravus skolininkę iš Juridinių asmenų registro. Taigi atsakovė neatliko jokių neteisėtų veiksmų, kuriais ieškovas grindžia savo ieškinį.

14. Nenustačius atsakovės neteisėtų veiksmų, kaip esminės civilinės atsakomybės sąlygos, klausimas dėl žalos dydžio neturi įtakos galutiniam ginčo sprendimo rezultatui. Net ir nustačius atsakovės neteisėtus veiksmus, ieškovo prašomos priteisti žalos dydis yra grindžiamas aplinkybėmis, kurios arba neegzistavo, arba liko neįrodytomis. Be to, ieškovas savo pažeistą teisę sieja su 1994 m. sausio 10 d. neva buvusiu išieškotojos atliktu turto perėmimu. Todėl reikalavimas priteisti žalą, kurios dalis yra prašomos priteisti palūkanos, paskaičiuotos už 19 – 25 metų laikotarpį, reiškiamas praleidus ieškinio senaties terminą, kurį prašė taikyti atsakovė.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

15. Ieškovas A. P. prašo Kauno apygardos teismo 2020 m. vasario 19 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti; skundą atmetus – spręsti klausimą dėl atsakovės bylinėjimosi išlaidų sumažinimo. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

15.1. Ieškovas pareikštu ieškiniu siekia žalos atlyginimo, nes atsakovė, 1994 m. sausio 10 d. perėmusi įkeistą turtą, kuris kelis kartus viršijo gauto kredito sumą, ir patenkinusi savo reikalavimą iš jo, nepagrįstai kreipėsi į Ūkinį teismą dėl skolos priteisimo. Šiam teismui 1995 m. sausio 17 d. sprendimu patenkinus ieškinį ir pagal dvi kredito sutartis priteisus 215 332,68 Lt negrąžinto kredito iš KKDC, atsakovė AB Ūkio bankas pradėjo priverstinio vykdymo veiksmus ir dar kartą išieškojo negrąžinto kredito sumą.

15.2. KKDC niekuomet neperėmė motoblokų savo nuosavybėn, jų nevaldė ir jais nedisponavo, jų nerealizavo. Kokioms aplinkybėms esant pirmosios instancijos teismas padarė tokią išvadą, visiškai neaišku. Teismas nekreipė dėmesio į tai, kad protokole visiškai neužsiminta apie bankui įkeistų ir atsakovės disponuojamų motoblokų realizavimą.

15.3. Teismo nurodoma aplinkybė, kad KKDC 1994 m. kovo 4 d. bankui grąžino 4 816,8 JAV dolerių, 1994 m. kovo 15 d. – 37 216,28 JAV dolerių, 1994 m. balandžio 18 d. – 51 474 JAV dolerių ir tai duoda pagrindą manyti, kad minėtos sumos gautos iš parduotų motoblokų, neatitinka tikrovės. Šis teiginys yra nuomonė, kuri nepagrįsta jokiais įrodymais. Kreditas nurodytomis dalimis grąžintas iš KKDC lėšų, o ne realizavus turtą.

15.4. 2017 m. rugpjūčio 7 d. antstolė priėmė patvarkymą dėl vykdomosios bylos užbaigimo ir vykdomojo dokumento grąžinimo, kuriame nurodė vykdomosios bylos užbaigimo pagrindą – visiškai įvykdžius vykdomąjį dokumentą. Tai patvirtina, kad atsakovės naudai visa skola išieškota iš KKDC ir ieškovo pensijos, bet ne iš įkeisto turto, kurio negrąžino atsakovė, todėl ieškovas patyrė 483 443 Eur nuostolius, kuriuos prašo priteisti.

15.5. Atsakovės neteisėti veiksmai, kaip viena iš civilinės atsakomybės taikymo sąlygų, yra nepagrįstas piniginių lėšų išieškojimas ir nepagrįstas praturtėjimas. Atsakovei įkeisto turto perėmimas nuosavybėn bei jo vertės (134 656 Eur) užskaitymas kaip kredito grąžinimas yra ne įsiteisėjusio teismo sprendimo kvestionavimas, o realių aplinkybių išdėstymas. Atsakovė tai suvokė ir siekė antrą kartą priverstine tvarka išieškoti skolą, tokiu būdu sukeliant itin sunkias finansines pasekmes tiek KKDC, tiek pačiam ieškovui.

15.6. Bankas, neturėdamas tam jokio pagrindo, ieškovui gavus pinigines lėšas į įmonės sąskaitą, tas lėšas iš karto nepagrįstai nurašė. Iš sąskaitos bankas nurašė sumas per du laikotarpius. 1994 m. nurašė 59 940 Eur, o nuo 2006 m. spalio 1 d. iki 2017 m. liepos 1 d. – 4 892 Eur. Taigi bendra nuo įmonės sąskaitos banko nurašyta pinigų suma yra 64 832 Eur. Dėl šios ieškinyje išdėstytos aplinkybės teismas nepasisakė ir žalos šioje ieškinio dalyje nevertino. Taip pat teismas sprendime nepasisakė ir nevertino tos aplinkybės, kad vykdant priverstinį skolos išieškojimą, buvo areštuoti retieji metalai, kuriems vėliau buvo panaikintas areštas ir į kuriuos nebuvo nukreiptas išieškojimas. Tai dar kartą patvirtina ieškovo dėstomą aplinkybę, jog skola pagal kredito sutartis AB Ūkio bankui yra grąžinta.

15.7. Atsakovei BAB Ūkio bankui iš ieškovo priteista apmokėti advokato išlaidų suma yra neadekvati ieškovo gaunamoms pajamoms ir galimybei jas atlyginti, todėl atsižvelgus į ieškovo sunkią sveikatos ir finansinę būklę, priteistos bylinėjimosi išlaidas mažintinos.

Atsiliepimas

16. Atsakovė BAB Ūkio bankas prašo skundą atmesti. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:

16.1. AB Ūkio bankas niekada nebuvo perėmusi saugoti jai įkeisto UAB „VEKA“ turto, niekada šiuo turtu nedisponavo, į šį turtą nenukreipė išieškojimo ir kitaip jo nerealizavo bei neperėmė. Dėl turto saugojimo tiek prieš jo įkeitimą, tiek po įkeitimo buvo atsakinga pati turto savininkė – UAB „VEKA“. Tą patvirtina: 1993 m. rugpjūčio 9 d. KKDC ir UAB „VEKA“ sudarytas protokolas Nr. 9, kuris buvo pasirašytas viena diena prieš pirmąją turto įkeitimo sutartį, ir kuriame buvo tiesiogiai numatyta, kad įkeičiamas turtas yra saugomas UAB „VEKA“ pasirinktuose UAB „Sabina“ ir UAB „Tiekimas“ sandėliuose; abi turto įkeitimo sutartys, kuriose tiesiogiai buvo numatyta, kad turtas po jo įkeitimo yra toliau saugomas UAB „Sabina“ ir UAB „Tiekimas“ sandėliuose, juose paliekamas ir UAB „VEKA“ įsipareigojo iki visiško paskolos grąžinimo šio turto neparduoti, neišnuomoti, neįkeisti tretiesiems asmenims; 1993 m. rugpjūčio 10 d. ir 1993 m. spalio 20 d. plombavimo aktai, kurie patvirtina, kad turtas po jo įkeitimo buvo paliktas saugoti UAB „VEKA“ pasirinktuose UAB „Sabina“ ir UAB „Tiekimas“ sandėliuose.

16.2. Vėliau, bet dar iki banko kreipimosi į teismą dėl skolos priteisimo, turtas buvo perduotas KKDC, kad ji atsiskaitytų su banku. 1994 m. sausio 4 d. KKDC ir UAB „VEKA“ sudarė protokolą Nr. 5, kuriuo UAB „VEKA“ pavedė KKDC realizuoti UAB „VEKA“ priklausančius motoblokus. 1994 m. sausio 5 d. UAB „VEKA“ išdavė įgaliojimą KKDC vadovui A. P. realizuoti UAB „VEKA“ priklausančius motoblokus bei įforminti visas su pardavimu susijusias sutartis ir kitus dokumentus. 1994 m. sausio 10 d. UAB „VEKA“ ir KKDC taip pat pasirašė protokolą Nr. 10, kuriuo UAB „VEKA“ perdavė turtą KKDC visiškam atsiskaitymui su AB Ūkio banku pagal kredito sutartis. Vadinasi, dar iki banko kreipimosi į teismą ne bankas, bet būtent KKDC disponavo turtu ir buvo atsakinga už tai, kad atsiskaitytų su AB Ūkio banku pagal kredito sutartis.

16.3. Šias aplinkybes įsiteisėjusiais procesiniais sprendimais konstatavo ir teismai. Kauno apygardos teismas 2017 m. rugsėjo 27 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. B2-1332-254/2017 ir Lietuvos apeliacinis teismas 2018 m. spalio 9 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-445-236/201827 vienareikšmiškai konstatavo, kad: tarp KKDC ir banko sudarytose sutartyse nebuvo nuostatų, kad turtas buvo perduotas bankui, todėl bankui nekilo ir pareiga jį saugoti; įkeistas turtas nebuvo perduotas bankui, bet buvo saugomas UAB „VEKA“ pasirinktuose UAB „Sabina“ ir AB „Tiekimas“ sandėliuose; nėra įrodymų, kad turtas iš sandėlių buvo paimtas; 1994 m. sausio 10 d. protokolu Nr. 10 UAB „VEKA“ perdavė turtą KKDC, kuri juo faktiškai ir disponavo; AB Ūkio bankas turto niekada neperėmė ir jis nebuvo realizuotas kreditui pagal kredito sutartis dengti.

16.4. Vienareikšmiškai akivaizdu, jog Kauno apygardos teismo civilinėje byloje Nr. B2-1332-254/2017 bei Lietuvos apeliacinio teismo civilinėje byloje Nr. 2A-445-236/2018 nustatytos aplinkybės, kad atsakovė AB Ūkio bankas turto neperėmė ir iš jo savo reikalavimo teisės į KKDC nepatenkino, laikytinos prejudicinėmis aplinkybėmis.

16.5. Ieškovas bando spekuliuoti, kad bankas turto perėmimą pripažino ir tą liudija 2017 m. rugpjūčio 7 d. antstolės patvarkymas. Tačiau 2019 m. lapkričio 12 d. antstolė į bylą pateikė raštą, kuriuo pažymėjo, kad 2017 m. rugpjūčio 7 d. patvarkyme buvo padaryta klaida, nurodant, jog vykdomoji byla užbaigta, visiškai įvykdžius vykdomąjį dokumentą. Klaida buvo ištaisyta, anuliuojant 2017 m. rugpjūčio 7 d. patvarkymą ir priimant naujus – 2017 m. gruodžio 21 d. patvarkymus, kuriais vykdomoji byla nutraukta, likvidavus KKDC. Pagal 2019 m. spalio 30 d. antstolės pažymą, laikotarpiu nuo 2006 m. iki 2017 m. vykdomojoje byloje išieškota 4 892,87 Eur, iš jų bankui pervesta – 4 393,38 Eur. Išieškojimas buvo atliekamas išimtinai tik iš ieškovo pensijos. Antstolės protokolai liudija, jog išieškojimas į įkeistą turtą nebuvo nukreiptas. Taigi bankas ne tik nepagrįstai nepraturtėjo, bet patyrė nuostolį, nes pagal kredito sutartis negavo net 61 089,61 Eur.

16.6. Bankas turėjo teisę, bet ne pareigą nukreipti išieškojimą į įkeistą turtą. Todėl jei net bankas būtų turėjęs galimybę nukreipti išieškojimą į turtą, bet to nebūtų padaręs, tai nebūtų kvalifikuojama kaip banko neteisėti veiksmai. Pastarąją išvadą padarė ir Lietuvos apeliacinis teismas 2018 m. spalio 9 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2A-445-236/2018. Tačiau bankas negalėjo nukreipti išieškojimo į įkeistą turtą, nes jis jau buvo parduotas.

16.7. Ieškovas apeliaciniame skunde užsimena apie tai, kad teismas nevertino aplinkybės, jog bankas taip pat buvo areštavęs retuosius metalus. Tačiau šie metalai priklausė ne ieškovui, bet UAB „VEKA“, todėl šis klausimas jokia apimtimi nesusijęs su nagrinėjama byla. Ieškovas reikalavimų dėl UAB „VEKA“ metalų apskritai negali reikšti. Dėl pastarųjų metalų jau yra išnagrinėtos net dvi bylos, kuriose nenustatyti jokie neteisėti banko veiksmai metalų arešto atžvilgiu. Kauno apygardos teismas 2015 m. kovo 4 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-1143-259/2015 atmetė KKDC ieškinį, kuriuo KKDC prašė banko grąžinti metalus, nes nustatė, kad metalai yra UAB „VEKA“, bet ne KKDC nuosavybė. Lietuvos apeliacinis teismas 2015 m. lapkričio 10 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-714-302/2015 Kauno apygardos teismo sprendimą paliko galioti. Negana to, paties banko prašymu areštas UAB „VEKA“ metalams buvo panaikintas, o AB Ūkio bankas metalus jo savininkei UAB „VEKA“ grąžino dar 2016 m. vasario 24 d., jokia apimtimi jų nerealizavusi bei nepatenkinusi savo reikalavimo teisės į KKDC.

Žemesnės instancijos teismas

16.8. Reikalavimams yra suėjusi senatis ir tą pirmosios instancijos teismas pripažino sprendimu. Pagal ieškovą, bankas turtą tariamai perėmė dar 1994 m. sausio 10 d. Būtent tada ieškovas turėjo sužinoti apie savo neva pažeistą teisę dėl perimto turto ir kredito sumų skirtumo. Bankas prašė taikyti senatį, o teismas pagrįstai konstatavo, jog jei būtų nustatytos banko civilinės atsakomybės sąlygos, prašoma senatis galėtų būti taikoma.

Šalies argumentai

16.9. Ieškovas bylinėjimosi išlaidų mažinimo motyvą nurodo savo sunkią finansinę būklę, tačiau nei proceso įstatymas, nei teismų praktika nenumato galimybės sumažinti iš šalies priteistas bylinėjimosi išlaidas dėl jos sunkios finansinės padėties. Be to, priteistos bylinėjimosi išlaidos neviršija rekomendacinio dydžio, banko procesinis elgesys buvo sąžiningas. Paties ieškovo piktnaudžiavimas procesinėmis teisėmis pagrindžia pagrindo mažinti iš ieškovo bankui priteistas išlaidas nebuvimą.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

17. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija nenustatė CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių skundžiamo sprendimo negaliojimo pagrindų, šioje byloje taip pat nėra pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas.

Dėl naujų įrodymų priėmimo

18. Apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagristai atsisakė juos priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau (CPK 314 straipsnis).

19. Teisėjų kolegija nesprendžia ieškovo apeliacinės instancijos teismui pateiktų dokumentų – priminimo, jo papildymo ir AB Ūkio banko rašto dėl varžytynių, priėmimo klausimo, kadangi nurodyti dokumentai jau yra pateikti į nagrinėjamą bylą, todėl nelaikytini naujais įrodymais.

20. Apeliacinės instancijos teismas priima ieškovo pateiktą naują rašytinį įrodymą – 1997 m. spalio 6 d. UAB „VEKA“ raštą, adresuotą Kauno miesto VPK, ir vertina kartu su kitais byloje esančiais įrodymais, kadangi jis yra susijęs su bylos esme, todėl gali būti reikšmingas teisingam ginčo išsprendimui. Nors ieškovo pateiktas įrodymas atsirado iki bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme, tačiau atsižvelgus į dokumento apimtį ir pobūdį, nėra pagrindo spręsti, kad pateiktas naujas įrodymas užvilkins bylos apeliacine tvarka nagrinėjimą. Byloje nėra duomenų, jog ieškovas piktnaudžiautų procesinėmis teisėmis, atsakovė yra susipažinusi su šiuo įrodymu ir pareiškė nuomonę dėl jo priėmimo.

Dėl ginčo esmės

21. Civilinė atsakomybė – tai turtinė prievolė, kurios viena šalis turi teisę reikalauti atlyginti nuostolius (žalą) ar sumokėti netesybas (baudą, delspinigius), o kita šalis privalo atlyginti padarytus nuostolius (žalą) ar sumokėti netesybas (baudą, delspinigius) (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.245 straipsnio 1 dalis). Remiantis CK 6.246 straipsniu, civilinė atsakomybė atsiranda neįvykdžius įstatymuose ar sutartyje nustatytos pareigos (neteisėtas neveikimas) arba atlikus veiksmus, kuriuos įstatymai ar sutartis draudžia atlikti (neteisėtas veikimas), arba pažeidus bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai.

22. Pagal bendrąją taisyklę asmuo atsako tik už jo paties padarytą žalą ir neatsako už žalą, kurią sukėlė kitų asmenų neteisėti veiksmai, nes netiesioginė civilinė atsakomybė atsiranda tik tada, kai ją nustato įstatymai (CK 6.246 straipsnio 2 dalis). Dėl to reikalaujanti atlyginti žalą šalis turi įrodyti, kokį konkretų įstatymo ar sutarties įpareigojimą pažeidė atsakovas arba kokiu būdu jis asmeniškai pažeidė bendrą atidumo ir rūpestingumo pareigą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. spalio 30 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-525/2013).

23. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje veiksmų neteisėtumas bendriausia prasme aiškinamas kaip asmens elgesio neatitiktis teisei. Juo laikomas ne tik konkretaus įstatymuose ar sutartyje nustatyto įpareigojimo nevykdymas, bet ir bendro pobūdžio pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai pažeidimas. Civilinės atsakomybės teisiniame santykyje kiekvieno asmens elgesys vertinamas atitikties nurodytiems standartams aspektu (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. lapkričio 9 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-507-611/2016 29 punktą).

24. Ieškovas, prašydamas iš atsakovės BAB Ūkio banko priteisti 483 443 Eur nuostolių atlyginimą, neteisėtais atsakovės veiksmais įvardijo aplinkybes, kad atsakovė savo turtinius reikalavimus pagal 1993 m. rugpjūčio 11 d. ir 1993 m. spalio 20 d. kredito sutartis yra patenkinusi didesne apimtimi nei buvo skolinga KKDC, t. y. atsakovė perėmė visą prievolių užtikrinimui skirtą turtą, kurio vertė viršijo kredito gavėjos KKDC skolą. Ieškovo teigimu, atsakovė BAB Ūkio bankas ne tik perėmė prievolių užtikrinimui skirtą turtą, tačiau visą skolą Ūkinio teismo 1995 m. sausio 17 d. sprendimo pagrindu dar kartą išsiieškojo priverstine tvarka iš KKDC ir ieškovo.

25. Pirmosios instancijos teismas ieškinį atmetė, iš esmės konstatavęs, kad ieškovo nurodytos faktinės aplinkybės, kuriomis jis grindžia atsakovės neteisėtus veiksmus, yra paneigtos prejudicinę galią turinčiais teismų procesiniais sprendimais – Kauno apygardos teismo 2017 m. rugsėjo 27 d. sprendimu civilinėje byloje B2-1332-254/2016 ir Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. spalio 9 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-445-236/2018. Pirmosios instancijos teismas darė išvadą, kad ieškovas neteisėtai iš naujo kvestionuoja prejudicinius faktus, be to, ieškovo šioje byloje nurodytos tapačios faktinės aplinkybės nėra pagrįstos naujais įrodymais.

26. Ieškovas su pirmosios instancijos teismo išvadomis nesutinka ir apeliaciniame skunde laikosi pozicijos, kad atsakovės veiksmų neteisėtumas nagrinėjamoje byloje buvo įrodytas. Ieškovo vertinimu, esant įrodytiems neteisėtiems veiksmams, prejudicinių faktų galia neturi reikšmės.

27. CPK 182 straipsnio 2 punktas nustato, kad nereikia įrodinėti aplinkybių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje ar administracinėje byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisines pasekmes ir nedalyvaujantiems byloje asmenims (prejudiciniai faktai). Šia taisykle siekiama proceso ekonomiškumo, kad nebūtų pakartotinai tiriama tai, kas jau yra patikimai ir privalomai nustatyta teismo sprendimu. Praktinės šios taisyklės taikymo nuostatos yra suformuluotos teismų praktikoje. Europos Žmogaus Teisių Teismas yra pasisakęs, kad teisė į teisingą bylos nagrinėjimą pagal Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalį, aiškinama atsižvelgiant į teisėtumo ir teisinio tikrumo principus, ji apima reikalavimą, kad tais atvejais, kai teismai jau yra išsprendę ginčą, jų sprendimu neturėtų būti abejojama (2006 m. sausio 12 d. sprendimas byloje Kehaya ir kiti prieš Bulgariją, peticijos Nr. 47797/99).

28. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas dėl CPK 182 straipsnio 2 punkto aiškinimo ir taikymo yra išsamiai pasisakęs ir suformulavęs tokias pagrindines taisykles: prejudiciniais faktais laikytinos kitoje byloje įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytos aplinkybės; prejudicinių faktų galią tokios aplinkybės turi tik tuo atveju, kai abiejose bylose bet kokiu procesiniu statusu dalyvauja tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisinius padarinius ir nedalyvavusiems byloje asmenims; pirmesnėje civilinėje byloje nustatyti faktai pripažintini prejudiciniais tik tada, kai jie toje byloje buvo įrodinėjimo dalykas ar bent jo dalis, svarbu, kad įrodinėjamas faktas būtų reikšmingas abiejose bylose (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. birželio 16 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-271-313/2017 17–18 punktus; 2017 m. balandžio 19 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-205-415/2017 18 punktą; kt.).

29. Teismui konstatavus, kad pirmiau nurodytos aplinkybės egzistavo, jos byloje dalyvavusiems asmenims tampa prejudiciniais faktais, kurių kitoje byloje tarp tų pačių šalių įrodinėti nereikia, jos negali būti ginčo objektas kitoje, vėliau iškeltoje, civilinėje byloje. Net ir pripažįstant, kad praktikoje gali susiklostyti situacijos, nulemiančios išimčių iš pirmiau nurodytos bendrosios taisyklės, pagal kurią įsiteisėjęs teismo sprendimas dėl pažeistų materialinių teisių gynimo sukuria prejudicinius faktus dėl šių materialinių teisių egzistavimo ir jų pažeidimo, kurių vėliau paneigti kitoje byloje negalima, taikymo poreikį, šios išimtys turėtų būti aiškinamos ypač siaurai, taikant tuos pačius kriterijus, kaip ir proceso atnaujinimui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-205-415/2017, kt.).

30. Teisėjų kolegija sprendžia, kad įsiteisėjusiais Kauno apygardos teismo 2017 m. rugsėjo 27 d. sprendimu civilinėje byloje B2-1332-254/2016 ir Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. spalio 9 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-445-236/2018 yra konstatuoti šiai bylai reikšmingi prejudiciniai faktai, kuriais pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi.

31. Kauno apygardos teismo nagrinėtoje civilinėje byloje Nr. B2-1332-254/2016 pradinė ieškovė, KKDC (bylos nagrinėjimo metu jos teises perėmė A. P.) kreipėsi į teismą, prašydama įpareigoti atsakovę BAB Ūkio banką grąžinti jai 1993 m. rugpjūčio 10 d. ir 1993 m. spalio 21 d. įkeistą turtą – 150 vnt. motoblokų arba sumokėti už įkeistą turtą banko vertintojų nustatytą pinigų sumą – 134 847,08 Eur, taip pat priteisti kompensacines 5 procentų dydžio metines palūkanas už 23 metus, iš viso 155 074,05 Eur. Ieškovė (jos teisių perėmėjas) nurodė, kad trečiasis asmuo UAB „VEKA“ 1993 m. rugpjūčio 10 d. ir 1993 m. spalio 21 d. sutartimis už KKDC prievolės įkeitė atsakovei AB Ūkio bankui turtą – 150 vienetų motoblokų. 1994 m. sausio 10 d. protokolu UAB „VEKA“ ir KKDC susitarė atsiskaityti su banku įkeistu turtu. Tačiau atsakovė įkeisto turto nepanaudojo pagal paskirtį, taip pat jo neišsaugojo, todėl paskolos grąžinimas liko neužtikrintas ir dėl to atsakovė turėtų grąžinti įkeistą turtą arba sumokėti jo kainą.

32. Kauno apygardos teismas 2017 m. rugsėjo 27 d. sprendimu ieškinį atmetė, o Lietuvos apeliacinis teismas 2018 m. spalio 9 d. nutartimi pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistą. Bylą nagrinėję teismai konstatavo, kad atsakovė AB Ūkio bankas trečiojo asmens UAB „VEKA“ įkeisto turto neperėmė, jo saugoti neįsipareigojo, taip pat jis nebuvo realizuotas prievolėms pagal kredito sutartis padengti. Teismų procesiniuose sprendimuose nurodyta, kad tarp KKDC ir AB Ūkio banko sudarytose sutartyse nėra nuostatų apie tai, kad įkeistas turtas buvo perduotas atsakovei (bankui), todėl jai nekilo pareiga jį saugoti. Be to, ieškovo teiginius dėl atsakovės atsakomybės už įkeistą turtą paneigia ir byloje esančios įkeitimo sutartys, kuriose pažymėta, jog įkeičiamas UAB „VEKA“ turtas yra laikomas UAB „Sabina“ ir AB „Tiekimas“ sandėliuose. Kad šis turtas iš sandėlių atsakovės buvo paimtas byloje įrodymų taip pat nėra. Nors ieškovas nurodė, kad motoblokų patikrinimo akte AB „Tiekimas“ įsipareigojo leisti juos išvežti tik esant rašytiniam atsakovės nurodymui, šis įrašas savaime nereiškia, kad atsakovė AB Ūkio bankas buvo už turtą atsakinga arba faktiškai vienintelė galėjo šiuo turtu disponuoti.

33. Minėtuose teismų procesiniuose sprendimuose pažymėta, kad pagal tuo metu galiojusius įstatymus kreditorius turėjo teisę, bet ne pareigą, skolininkui neįvykdžius įkeitimu užtikrintos prievolės, gauti savo reikalavimo patenkinimą iš įkeistojo turto vertės pirmiau už kitus kreditorius. Todėl šia teise nepasinaudojęs jis negali būti laikomas atsakingu už įkeisto turto, kuris jam nebuvo perduotas, išlikimą. Be to, būtent trečiasis asmuo UAB „VEGA“, įkeitusi savo turtą ir sutartimis įsipareigojusi šio turto neparduoti, neišnuomoti, neįkeisti tretiesiems asmenims, perleido jį KKDC, kuri nuo šio momento turtu faktiškai ir disponavo.

34. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad ieškovo apeliaciniame skunde iš esmės nėra pateikta jokių argumentų, kuriais remiantis nesutinkama su pirmosios instancijos teismo išvadomis, jog šiai bylai reikšmingos faktinės aplinkybės (prejudiciniai faktai) jau yra konstatuotos Kauno apygardos teismo 2017 m. rugsėjo 27 d. sprendime ir Lietuvos apeliacinis teismo 2018 m. spalio 9 d. nutartyje. Vien ieškovo subjektyvus įsitikinimas, kad tam tikros faktinės aplinkybės tariamai egzistuoja tokių teismo išvadų paneigti negali. Ankstesniuose teismų procesiniuose sprendimuose konstatuotos ir šios nutarties 31 – 33 punktuose nurodytos faktinės aplinkybės, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, akivaizdžiai atitinka visas prejudicijos sąlygas. Abejose civilinėse bylose ta pačia procesine padėtimi dalyvavo tos pačios šalys – ieškovas A. P. ir atsakovė BAB Ūkio bankas. Šiai bylai reikšmingos faktinės aplinkybės nustatytos kitoje ankstesnėje byloje priimtais ir įsiteisėjusiais teismų sprendimais. Tokios aplinkybės abejose civilinėse bylose yra (buvo) įrodinėjimo dalykas. Tiek ankstesnėje, tiek šioje byloje ieškovas siekė įrodyti esmines aplinkybes, kad atsakovė BAB Ūkio bankas yra perėmusi jai įkeistą kilnojamąjį turtą – 150 vienetų motoblokų, todėl jį realizavo ir patenkino savo turtinius reikalavimus į KKDC arba, būdama atsakinga už nurodyto turto saugojimą, jo nepagrįstai neišsaugojo, todėl jos reikalavimas bet kokiu atveju laikytinas visiškai patenkintu.

35. Šios ieškovo įrodinėjamos aplinkybės jau yra paneigtos ankstesniais įsiteisėjusiais teismų procesiniais sprendimais, kuriuose, be kita ko, konstatuota, kad atsakovė BAB Ūkio bankas trečiojo asmens UAB „VEKA“ įkeisto turto neperėmė, jo saugoti neįsipareigojo, taip pat jis nebuvo realizuotas prievolėms pagal kredito sutartis padengti. Kaip minėta, prejudicinių faktų kitoje vėlesnėse byloje paneigti negalima, išskyrus išimtis, kurios atitinka proceso atnaujinimo institutui keliamus reikalavimus. Tokių išimčių šioje byloje nenustatyta, t. y. ieškovas nenurodė naujų esminių aplinkybių, kurios nebuvo žinomos anksčiau nagrinėtoje civilinėje byloje, ieškovas taip pat nepateikė naujų reikšmingų įrodymų. Kaip matyti, šioje byloje pareikštas ieškinys buvo grindžiamas iš esmės tais pačiais įrodymais, dėl kurių įrodomosios reikšmės pasisakyta ankstesniuose teismų procesiniuose sprendimuose, t. y. 1993 – 1994 m. kredito ir įkeitimo sutartimis, protokolais, aktais. Jokių kitų įrodymų, kurie tiesiogiai ar netiesiogiai patvirtintų aplinkybę, kad atsakovei BAB Ūkio bankui faktiškai buvo perduotas įkeistas turtas – motoblokai, į nagrinėjamą bylą nepateikta. Nagrinėjamoje byloje ir prie jos pridėtoje vykdomojoje byloje nėra jokių duomenų, kad atsakovė būtų vykdžiusi išieškojimą iš šio turto.

36. Į nagrinėjamą bylą pateikti kiti įrodymai – duomenys apie atsakovei perduotus saugoti tauriuosius metalus, kaip teisingai nurodyta atsiliepime į apeliacinį skundą, nėra susiję su šios bylos dalyku. Nors byloje yra duomenų, kurie pagrindžia aplinkybę, kad BAB Ūkio banko saugykloje buvo laikomi UAB „VEKA“ taurieji metalai (volframo renis ir skandis), tačiau šis turtas nuosavybės teise niekada nepriklausė ieškovui ar KKDC. Iš nurodyto turto banko naudai faktiškai nebuvo vykdomas išieškojimas pagal KKDC prievoles, kilusias 1993 m. rugpjūčio 11 d. ir 1993 m. spalio 20 d. kredito sutarčių pagrindu. Be to, byloje yra 2016 m. vasario 24 d. turto grąžinimo aktas, kuriuo BAB Ūkio bankas tauriuosius metalus grąžino UAB „VEKA“. Vien tai, kad bankui buvo perduoti saugoti UAB „VEKA“ taurieji metalai nereiškia, jog bankas saugojo ir ginčo turtą – UAB „VEKA“ priklausiusius motoblokus ir jais disponavo. Priešingai, pagal byloje esančius duomenis, 150 vienetų motoblokų po jų įkeitimo buvo palikti saugoti UAB „VEKA“ pasirinktuose UAB „Sabina“ ir UAB „Tiekimas“ sandėliuose. 1994 m. sausio 4 d. UAB „VEKA“ pavedė KKDC realizuoti UAB „VEKA“ priklausančius motoblokus, o 1994 m. sausio 5 d. UAB „VEKA“ išdavė įgaliojimą KKDC vadovui A. P. juos realizuoti. 1994 m. sausio 10 d. UAB „VEKA“ perdavė šį turtą KKDC visiškam atsiskaitymui su AB Ūkio banku pagal abi kredito sutartis. Byloje nėra daugiau jokių duomenų apie vėlesnį ginčo turto – motoblokų likimą (vėlesnį jo išsaugojimą, faktinį perdavimą arba realizavimą).

37. Taigi kitoje byloje įsiteisėjusiais teismų procesiniais sprendimais ir juose nustatytais prejudiciniais faktais buvo paneigtos aplinkybės, kurios sudaro šioje byloje pareikštame ieškinyje nurodytus atsakovės neteisėtus veiksmus. Atsakovės neteisėtiems veiksmams pagrįsti nebuvo pateikta ir kitų naujų reikšmingų įrodymų. Taigi ieškovui neįrodžius BAB Ūkio banko neteisėtų veiksmų nėra pagrindo spręsti dėl civilinės atsakomybės taikymo atsakovei.

38. Nors ieškovas kaip neteisėtus atsakovės veiksmus įvardijo ir visišką skolos išieškojimą iš KKDC turto bei ieškovo asmeninių lėšų, tačiau priverstinis prievolės įvykdymas (skolos grąžinimas), nesant duomenų apie atsakovės reikalavimo patenkinimą iš įkeisto ginčo turto, negali reikšti banko veiksmų neteisėtumo. Be to, ieškovo nurodoma aplinkybė, kad skola buvo visiškai išieškota iš KKDC ir ieškovui priklausančio turto (piniginių lėšų) byloje nebuvo įrodyta. Į nagrinėjamą bylą yra pateikti įrodymai, kad dalis KKDC suteiktos paskolos ir palūkanų atsakovei buvo grąžintos 1994 m. memorialiniais orderiais, dėl likusios dalies vyko priverstinis išieškojimas ir tik nedidelė dalis likusios negrąžintos paskolos ir palūkanų buvo išieškota iš ieškovo pajamų. Pagal byloje esančias antstolės pažymas, priverstinis išieškojimas buvo atliekamas išimtinai tik iš ieškovo pensijos, o į KKDC turtą nebuvo nukreiptas. 2017 m. gruodžio 21 d. antstolės patvarkymu vykdomoji byla, likvidavus KKDC, buvo nutraukta.

39. Teisėjų kolegija pažymi, kad kasacinis teismo formuojamoje praktikoje laikomasi nuoseklios pozicijos, jog ieškinio senaties termino pasibaigimas yra savarankiškas ir pakankamas pagrindas atmesti ieškinio reikalavimus (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. rugpjūčio 1 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-317/2008; 2013 m. gruodžio 4 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-633/2013; 2015 m. birželio 10 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-363-469/2015; kt.). Teismas neturi pirmiausia nustatyti pažeidimo ir tik tada taikyti senatį. Taikant senatį, ieškinys atmetamas ne todėl, kad yra pažeidimas, bet taikoma senatis, o todėl, kad nepriklausomai nuo to, būtų ar nebūtų nustatytas pažeidimas, pažeistos teisės nebūtų įmanoma apginti dėl praleisto ieškinio senaties termino. Tai, kad ieškinio senaties termino pasibaigimas yra savarankiškas pagrindas atmesti ieškinio reikalavimus, reiškia, jog tuo atveju, kai ieškovas praleidžia įstatymo nustatytą terminą, per kurį jis gali apginti pažeistas teises teismine tvarka, ir teismas nepripažįsta, kad šis terminas praleistas dėl svarbių priežasčių, bei jo neatnaujina, ieškinys atmetamas nepaisant ieškinio reikalavimų (ne)pagrįstumo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. rugpjūčio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-317/2008).

40. Nagrinėjamu atveju atsakovė BAB Ūkio bankas prašė ieškinio reikalavimams taikyti senatį. Skundžiamu sprendimu pirmosios instancijos teismas atsakovės prašymą iš esmės tenkino ir konstatavo, kad ieškinys atsakovei BAB Ūkio bankui pareikštas praleidus senaties terminą (skundžiamo sprendimo 28 punktas). Apeliaciniame skunde ieškovas neginčija nurodytos teismo sprendimo dalies. Nesant pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas jau vien dėl šios priežasties neturi teisės tenkinti ieškovo skundo ir panaikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, kuriuo ieškinys atmestas.

Dėl bylos procesinės baigties

41. Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai ištyrė ir įvertino visas nagrinėjamam klausimui reikšmingas faktines aplinkybes, iš esmės teisingai aiškino ir taikė ginčui aktualias materialinės teisės bei procesinės teisės normas ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, kurį naikinti ar keisti ieškovo apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais nėra pagrindo, todėl apeliacinis skundas atmetamas, o skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

42. Atkreiptinas dėmesys, kad CPK 93 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtinta bendroji bylinėjimosi išlaidų paskirstymo proceso šalims taisyklė, grindžiama principu „pralaimėjęs moka“, reiškianti, kad, paskirstant bylinėjimosi išlaidas, pralaimėjusi šalis yra įpareigojama atlyginti laimėjusios šalies išlaidas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. kovo 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-83-1075/2020). Pagrindas, pagal kurį yra nustatoma laimėjusioji šalis ir atitinkamai paskirstomos bylinėjimosi išlaidos, pirmosios instancijos teisme yra ieškiniu pareikštų materialiųjų subjektinių reikalavimų išsprendimo rezultatas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. kovo 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-66-469/2020).

43. Įstatymas suteikia teisę teismui nukrypti nuo bendrųjų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių, atsižvelgiant į tai, ar šalių procesinis elgesys buvo tinkamas, įvertinus priežastis, dėl kurių susidarė bylinėjimosi išlaidos (CPK 93 straipsnio 4 dalis). CPK 98 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio.

44. Byloje nėra duomenų, kurie leistų teigti, kad atsakovė BAB Ūkio bankas bylos nagrinėjimo metu piktnaudžiavo procesinėmis teisėmis. Iš ieškovo atsakovei priteistos bylinėjimosi išlaidos pirmosios instancijos teismo buvo sumažintos atsižvelgus į rekomenduojamus dydžius. Civilinio proceso normos nenumato galimybės sumažinti laimėjusiai šaliai iš pralaimėjusios šalies priteistinas bylinėjimosi išlaidas vien dėl pastarosios sunkios finansinės padėties. Taigi teisėjų kolegija neturi pagrindo tenkinti apeliacinio skundo reikalavimo dėl atsakovės bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme, papildomo sumažinimo.

45. Bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme atsakovė patyrė 1 717,16 Eur bylinėjimosi išlaidas, susijusias su atsiliepimo į ieškovės apeliacinį skundą ir rašytinių paaiškinimų dėl naujų įrodymų (ne)priėmimo parengimu. Nurodytos išlaidos neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu patvirtintų rekomendacijų „Dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio“ 8.11 ir 8.16 punktuose nustatytų maksimalių sumų, todėl jos priteisiamos iš ieškovo.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apygardos teismo 2020 m. vasario 19 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovo A. P., asmens kodas (duomenys neskelbtini), atsakovei bankrutavusiai akcinei bendrovei Ūkio bankui, juridinio asmens kodas 112020136, 1 717,16 Eur (vieno tūkstančio septynių šimtų septyniolikos eurų 16 ct) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, atlyginimą.

Teisėjai Danutė GasiūnienėDanguolė MartinavičienėVigintas Višinskis