Panevėžio apygardos teismo nuosprendis

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, sudaryta iš teisėjų Valdo Meidaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Algirdo Gapučio ir Danutės Švitinienės,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo N. Š., nuteistojo M. K. gynėjo advokato V. B. ir nukentėjusiojo K. N. atstovo advokato Lino Žalnieriūno apeliacinius skundus dėl Utenos rajono apylinkės teismo 2017 m. birželio 15 d. nuosprendžio, kuriuo :

- pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 138 straipsnio 2 dalies 6 ir 8 punktus laisvės atėmimu 2 metams;

- pagal BK 146 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu 1 metams 6 mėnesiams;

- pagal BK 233 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu 1 metams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis ir 5 dalies 1 punktu, paskirtos bausmės subendrintos jas apimant bei iš dalies sudedant ir N. Š. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 2 metams 6 mėnesiams.

Pagal BK 75 straipsnį, šios bausmės vykdymas atidėtas 2 metams, įpareigojant jį bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo, bei jam skirta baudžiamojo poveikio priemonė – 15 MGL (564,90 Eur) dydžio įmoka į nukentėjusiųjų nuo nusikaltimų asmenų fondą.

N. Š. pagal BK 178 straipsnio 2 dalį išteisintas jam nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

Aprašomoji dalis

nustatė:

Dėl nukentėjusiojo K. N. nesunkaus sveikatos sutrikdymo dėl chuliganiškų paskatų

N. Š., K. Š. ir M. K. buvo kaltinami pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 6 ir 8 punktus, 146 straipsnio 2 dalį ir 178 straipsnio 2 dalį tuo, kad veikdami bendrininkų grupėje, nukentėjusiajam K. N. nesunkiai sutrikdė sveikatą dėl chuliganiškų paskatų ir itin žiauriai, neteisėtai atėmė jam laisvę bei atvirai pagrobė jo turtą. Skundžiamu nuosprendžiu pirmosios instancijos teismas, iš kaltinimo pašalinęs aplinkybes, kad prie naktinio klubo M. K. sudavė smūgius nukentėjusiajam, o K. Š. pastarajam sudavė smūgius rankomis ir kojomis, nustatęs aplinkybę, kad Ignalinos miesto pliaže N. Š. ir M. K. iškėlė nukentėjusįjį iš automobilio bagažinės, pripažino kaltais : 1) pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 6 ir 8 punktus N. Š. ir K. Š., o M. K. šiame epizode pripažino tik padėjėju; 2) pagal BK 146 straipsnio 2 dalį – tik N. Š. ir M. K.; 3) pagal BK 178 straipsnio 2 dalį – tik K. Š. Dėl kitų nusikalstamų veikų nuteistieji buvo išteisinti, teismui pripažinus, kad šių veikų jie nepadarė. Kolegija, patikrinusi byloje surinktus įrodymus, teismo motyvus, sprendžia, kad nuteistojo M. K. gynėjo reikalavimas jo ginamąjį išteisinti pagal BK 24 straipsnio 6 dalį ir 138 straipsnio 2 dalies 6 bei 8 punktus yra pagrįstas. Kolegija sutinka su apeliantu, jog šioje dalyje pirmosios instancijos teismas netinkamai M. K. veiką kvalifikavo kaip padėjėjo N. Š. ir K. Š. nesunkiai dėl chuliganiškų paskatų ir itin žiauriai sutrikdant nukentėjusiojo K. N. sveikatą. Skundžiamas teismo nuosprendis dėl kitų 2015-09-06 veikų, už kurias nuteisti ar išteisinti N. Š., M. K. ir K. Š., yra teisingas, apylinkės teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas šių nusikalstamų veikų padarymo aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir jų pagrindu padarė faktines bylos aplinkybes atitinkančias išvadas. Skundžiamame teismo nuosprendyje iš esmės aiškiai ir nuosekliai išdėstyti motyvai, kuriais grindžiamos teismo išvados, todėl nesutikti su pirmosios instancijos teismo argumentais bei keisti šią apylinkės teismo nuosprendžio dalį remiantis vien tik apeliantų savaip pateikiama, tačiau pakankamai objektyviais duomenimis nepagrįsta, nagrinėjamų įvykių versija, kolegija neturi pagrindo.Iš bylos matyti, kad visi nuteistieji neigė atlikę prieš nukentėjusįjį K. N. kokius nors nusikalstamus veiksmus – jie tvirtino, kad prie naktinio klubo nukentėjusysis pats pirmas pradėjo smurtauti prieš N. Š., dėl ko pastarasis gindamasis nukentėjusiajam smūgiavo į nosį; po to nukentėjusysis pats įlipo į automobilio bagažinę ir savo noru joje buvo vežamas iki (duomenys neskelbtini) miesto pliažo, kur prieš nukentėjusįjį taip pat nebuvo smurtaujama. Kaip galima suprasti iš nuteistojo N. Š. ir nuteistojo M. K. gynėjo apeliacinių skundų turinio, nukentėjusiojo K. N. parodymai dėl kilusio konflikto pradžios, jo pobūdžio, smurtą naudojusių asmenų bei kitų prieš jį atliktų neteisėtų veiksmų yra prieštaringi bei nenuoseklūs, todėl pirmosios instancijos teismo turėjo būti vertinami kritiškai. Tačiau teisėjų kolegija iš esmės sutinka su apylinkės teismo išvada, jog nėra pagrindo abejoti nukentėjusiojo K. N., liudytojų R. J., G. J. ir kitų byloje apklaustų liudytojų pakankamai nuosekliais ir iš esmės tarpusavyje sutampančiais bei vienas kitą papildančiais parodymais. Teisėjų kolegija pripažįsta, kad apylinkės teismas pagrįstai rėmėsi nukentėjusiojo ir šių liudytojų parodymais nustatydamas faktines bylos aplinkybes. Nukentėjusysis ir paminėti liudytojai buvo įspėti dėl atsakomybės už melagingų parodymų davimą, prisiekė sakyti tiesą, todėl vien tai, kad nukentėjusysis K. N. yra tiesiogiai suinteresuotas bylos baigtimi (beje akivaizdu, kad tokį patį suinteresuotumą sau palankia linkme vertinti bylos įrodymus turi ir nuteistieji), nesudaro pagrindo jo paties parodymus bei iš dalies jo parodymus patvirtinančius liudytojų R. J. ir G. J. parodymus kaip nepatikimus atmesti. Tuo tarpu vertinant kaltinamųjų (nuteistųjų) parodymus teismų praktikoje laikomasi pozicijos, jog nustatinėjant asmeniui inkriminuojamos nusikalstamos veikos sudėties požymius, vadovautis vien tik jais nėra tikslinga, kadangi natūralu, jog gindamasis nuo pareikšto kaltinimo, suvokdamas gresiančią baudžiamąją atsakomybę bei siekdamas jos išvengti ar ją sušvelninti, asmuo neatskleis tikrųjų jam inkriminuojamos nusikalstamos veikos aplinkybių. Be to, sakyti tiesą jo neįpareigoja ir atitinkamos BPK normos, dėl ko, sprendžiant kaltininko parodymų patikimumo ir objektyvumo klausimą, ypatingą reikšmę įgyja ne tik kitų nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje apklaustų asmenų parodymai, bet ir rašytiniai bylos duomenys, patvirtinantys arba paneigiantys kaltininko poziciją dėl jam pareikštų kaltinimų. Nukentėjusysis K. N., apklaustas teisiamajame posėdyje, parodė, kad 2015 m. rugsėjo 6 d. apie 4 val. išėjo iš naktinio klubo ir prie jo priėjo 3 jauni vyrai, iš kurių vienas jį pastūmė, šis jį pastūmė atgal. Tuomet jam iš už nugaros atbėgo keli asmenys, kurie jam iš karto smūgiavo. Vienas iš jų tikrai buvo N. Š., kitas asmuo galimai buvo M. K.. N. Š. dešine ranka pastvėrė jo galvą, o kita ranka jam sudavinėjo smūgius į galvą. Jautė, kad jį muša ir kiti asmenys. Taip susilenkę jie judėjo link bortelio. Bandydamas išsivaduoti, dešine ranka jis suspaudė N. Š. sėklides. Užkliuvę už bortelio, su N. Š. pargriuvo, tačiau N. Š. jo galvą vis tiek laikė suspaudęs po savo pažastim. Buvo mušamas toliau į įvairias kūno vietas. Tada M. K. išplėšė jį iš N. Š. gniaužtų ir stipriai suspaudęs ranką vedė link išvažiavimo iš aikštelės, sakydamas: „Bėk iš čia, nes tau bus blogai“. Tuo metu privažiavo automobilis. N. Š. pribėgo, nugara pastatė jį į automobilio bagažinę. Šalia jo iš dešinės pusės stovėjo N. Š. ir M. K.. Jis laikėsi susiėmęs už nosies, kadangi ji jau buvo sulaužyta, stipriai bėgo kraujas. Tada N. Š. ir M. K. dar kelis smūgius sudavė jam į veidą ir krūtinės sritį. Smūgius sudavė N. Š., kadangi buvo arčiausiai jo, o tai, kad smūgiavo ir M. K. sprendžia iš to, kad jautė kelis smūgius vienu metu. Po to N. Š. ir M. K. įstūmė jį į automobilio bagažinę. Automobiliui pradėjus važiuoti, labai išsigando, iš išgąsčio nesurinko policijos telefono numerio. Tada paskambino paskutiniu skambintu numeriu G. J.. Pasakė jam, kad nepažįstami asmenys jį sumušė ir kažkur išvežė, prašė paskambinti policijai. Atvažiavus į pliažą, N. Š. ir M. K. jį išvilko iš automobilio bagažinės ir numetė ant žemės. Jį apspardė iš visų pusių. Juto daugiau nei kelis smūgius vienu metu. Tada N. Š. bandė klupdyti jį ant kelių, kad jo atsiprašytų už tai, kad jam suspaudė sėklides. Jis jo atsiprašė, nes nebeturėjo jėgų priešintis. Po atsiprašymo dar gavo daug smūgių. Jis gulėjo susirietęs embriono poza ant žemės, dengdamas galvą, kad jo dar labiau nesužalotų. Jam gulint ant žemės, pareikalavo jo išimti piniginę. Mano, kad tai tikrai buvo K. Š.. Kadangi buvo stipriai išsigandęs, iš kelnių kišenės ištraukė piniginę ir padėjo. Girdėjo, kaip paėmė piniginę, ją atsegė, girdėjo šnarant pinigus. Iš piniginės paėmė 40 Eur. Dar norėjo iš jo paimti telefoną, bet kažkuris iš jų pasakė, kad telefoną paliktų. Tada piniginę su telefonu numetė šalia jo. Po to visi jie susėdo į automobilį ir išvažiavo. Atsigavęs jis paskambino policijai. Policijos pareigūnai jį surado ir nuvežė į ligoninę (12 t., 26 – 28 b. l.). Iš esmės tokius pat parodymus nukentėjusysis davė ir ikiteisminio tyrimo metu. Netikėti tokiais jo parodymais pagrindo nėra, nes viso proceso metu jis įvykio aplinkybes dėstė pakankamai smulkiai ir nuosekliai, esminių prieštaravimų jo parodymuose teisėjų kolegija neįžvelgia. Pažymėtina, kad yra visiškai natūralu, jog dėl patirto smurto tam tikras aplinkybes nukentėjusysis gali nurodyti netiksliai (pvz., dėl suduotų smūgių skaičiaus ar jų eiliškumo ir kt.), laikui bėgant apklausų metu nurodyti papildomas įvykio aplinkybes (pvz., kad buvo įstumtas į automobilio bagažinę), tačiau tokie neesminiai prieštaravimai nesudaro absoliutaus pagrindo abejoti nukentėjusiojo parodymų visuma, juolab, kai juos patvirtina visuma kitų byloje surinktų ir ištirtų įrodymų. Kad įvykio metu K. N. buvo sumuštas, dėl daugybinių jam padarytų sužalojimų jis patyrė nesunkų sveikatos sutrikdymą, taip pat ne savo noru jis buvo vežamas bagažinėje ir iš jo buvo pasisavinti pinigai, patvirtina ir kiti nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje surinkti ir pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai. Valstybinės teismo medicinos tarnybos Vilniaus skyriaus 2015 m. gruodžio 23 d. specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) konstatuota, kad K. N. padarytos muštinės žaizdos nosyje, nosikaulių, nosies pertvaros, kaktikaulio ančio priekinės sienelės, dešinės pusės viršutinio žandikaulio lūžiai, poodinės kraujosruvos su odos nubrozdinimais kaktos kairėje galvos kairėje smilkininėje srityje, dešinio peties srityje, abiejų kelių srityse, poodinės kraujosruvos kairės ausies kaušelyje ir srityje aplink kairę ausį, kaktos dešinėje, kairės akies vokuose su odos vokuose, dešinės akies vokuose su odos nubrozdinimais dešiniame antakyje, galvos dešinėje smilkininėje srityje ir dešinės akies ausies kaušelyje, kaklo kairėje, kairiojo peties srityje, kairėje rankoje, krūtinės ląstoje, nugaroje, juosmenyje, kairėje blauzdoje, odos nubrozdinimai galvos kairėje smilkininėje srityje, viršugalvyje, kaktos dešinėje, dešinio žando-skruosto srityje, krūtinės ląstoje, pilve, dešinės alkūnės srityje, dešiniame dilbyje, paveikus kietu, buku daiktu (daiktais); sužalojimai vertinami nesunkiu sveikatos sutrikdymu, nes dėl kaulų lūžių sveikata yra sutrikdoma ilgesniam nei 10 dienų laikotarpiui; nustatyti sužalojimai padaryti mažiausiai dėl 40 trauminių poveikių; nukentėjusiajam nustatyti kūno sužalojimai galėjo būti padaryti 2015 m. rugsėjo 6 d. (1 t., 110-112 b. l.). Šioje išvadoje nustatyta sužalojimų lokalizacija ir padarymo mechanizmas iš esmės atitinka K. N. nurodytas sritis, į kurias jam sudavė smūgius nuteistieji N. Š. ir K. Š.. Liudytojas R. J. parodė, kad atvažiavęs prie naktinio klubo pamatė, jog aikštelėje prie klubo klūpėjo N. Š., o tarp kojų jam buvo nukentėjusysis K. N.. N. Š. sudavė kelis smūgius nukentėjusiajam į nugaros sritį. Po to jie kažkaip išsiskyrė. M. K. priėjo prie K. N. ir liepė jam eiti namo, kad nebūtų dar daugiau ko. Tada visi nuėjo į kitą aikštelę, į kurią jis taip pat nuvažiavo automobiliu, kuriame tuo metu jau sėdėjo K. Š.. Aikštelėje matė, kad N. Š. sudavė dar kelis smūgius nukentėjusiajam ir su M. K. nuvedė jį link automobilio bagažinės. Kaip nukentėjusysis buvo patalpintas į automobilio bagažinę, nematė. Po to visi nuvažiavo į miesto pliažą, N. Š., M. K. ir K. Š. išlipo iš automobilio, jis pasiliko prie vairo. Nematė, ar K. N. iš bagažinės išlipo pats ar jį kas iškėlė. Matė, kad nukentėjusįjį parklupdė ant kelių. N. Š. kelis kartus kumščiu sudavė jam smūgius. K. Š. irgi kelis kartus sudavė nukentėjusiajam. K. Š. klausė nukentėjusiojo, kur jo piniginė, paėmė piniginę ir iš jos išėmė pinigus. K. Š. norėjo paimti ir telefoną, tačiau N. Š. liepė telefoną palikti. Tada visi atsisėdo atgal į automobilį ir išvažiavo iš pliažo (12 t., 28 – 29 b. l.). Nukentėjusiojo K. N. nurodytas aplinkybes patvirtina ir liudytojo G. J. parodymai, kad išėjus iš naktinio klubo, prie K. N. stovėjo grupė jam nepažįstamų jaunuolių, kurie buvo agresyvūs. Jis bandė jiems paaiškinti, kad su K. N. yra vietiniai gyventojai, prašė jų nesikabinėti. Vienas iš jaunuolių trenkė nukentėjusiajam į veidą. Gindamas K. N., jis tam jaunuoliui taip pat trenkė į veidą. Po to tie jaunuoliai jam pradėjo smūgiuoti į įvairias kūno vietas. Jis užsidengė galvą rankomis. Kai smūgiai aprimo, atsistojo. Tada pamatė tik tai, kad K. N. su keliais kitais asmenimis stovėjo prie automobilio. Kiek vėliau pamatė iš automobilio bagažinės iškištas nukentėjusiojo kojas. Po kiek laiko jam paskambino nukentėjusysis ir pasakė, kad automobilio bagažinėje yra vežamas nežinoma kryptimi. Jis paskambino policijai. Po kiek laiko nukentėjusysis buvo surastas ir nuvežtas į ligoninę. Po įvykio nukentėjusysis sakė, kad iš jo piniginės paėmė 40 ar 50 Eur (12 t., 29-30 b. l.). Liudytojo O. S. parodymai patvirtino G. J. nurodytas aplinkybes. Šis liudytojas parodė, kad, išėjęs iš naktinio klubo, matė kaip aikštelėje buvo mušamas G. J.. Kai jį mušančių jaunuolių minia išsiskirstė, jis priėjo prie G. J.. Pastarasis jam pasakė, kad K. N. įgrūdo į automobilio bagažinę ir išsivežė. Tuo metu G. J. paskambino K. N., pasakė, kad jį veža bagažinėje nežinia kur. Tada G. J. paskambino į policiją. Po įvykio jis aplankė nukentėjusįjį ligoninėje. K. N. jam papasakojo, kad jį per prievartą uždarė automobilio bagažinėje ir išvežė į mišką, kur liepė klauptis, mušė, atėmė pinigus (12 t., 31 – 32 b. l.). Kiti byloje apklausti liudytojai A. K., L. D., A. D. parodė apie aplinkybes, kaip buvo ieškomas nukentėjusysis K. N. ir kad jis sumuštas buvo rastas (duomenys neskelbtini) miesto pliaže bei po to nugabentas į ligoninę (12 t., 30 – 31 b. l.). Paminėtų proceso dalyvių parodymai apie esmines įvykio aplinkybes sutampa, vieni kitiems neprieštarauja, atitinka kitus objektyvius bylos įrodymus. Kartu pastebėtina, kad nukentėjusiojo ir liudytojų suinteresuotumas bylos baigtimi nenustatytas, byloje jokių duomenų apie tai, kad jie gali būti šališki ar dėl kitų priežasčių siekia nuteistuosius tyčia melagingai apkalbėti, nėra. Tokių aplinkybių iš esmės nenurodė ir apeliantai. Todėl, teisėjų kolegija daro išvadą, kad nukentėjusiojo ir paminėtų liudytojų parodymai, vertinant juos su kitais nagrinėjamoje byloje esančiais faktiniais duomenimis, patvirtina N. Š., K. Š. ir M. K. neteisėtus veiksmus prieš nukentėjusįjį K. N.. Šių įrodymų visuma leidžia atmesti nuteistųjų parodymus, vertinant juos kaip siekį išvengti baudžiamosios atsakomybės. Iš specialisto išvados matyti, kad K. N. kūno sužalojimai buvo padaryti mažiausiai 40 trauminių poveikių. Byloje nustatyta, kad nukentėjusįjį mušė pagrinde N. Š. ir K. Š., grumdamiesi nukentėjusysis ir N. Š. buvo pagriuvę ant kieto grindinio. Šie nuteistieji nukentėjusiajam smūgiavo rankomis ir kojomis į įvairias kūno vietas. Negalima atmesti galimybės, kad dalis nukentėjusiajam padarytų sužalojimų galėjo būti padaryti jį parverčiant ant žemės, stumdant, prievarta įkišant jį į automobilio bagažinę, ir pan. Pastebėtina, kad nukentėjusysis K. N. parodė, jog prie naktinio klubo jis tikrai buvo mušamas N. Š., tačiau vienu metu jautė kelis smūgius, todėl tik sprendžia, kad jį mušė ne vienas N. Š., bet galimai ir M. K. ar dar kiti nenustatyti asmenys. Tačiau, tiek N. Š., tiek M. K., būdami vietiniai gyventojai ir pažįstantys aplinkinius, nenurodė jokių kitų asmenų, kurie galimai galėjo smurtauti prieš nukentėjusįjį. Jie nebuvo nustatyti ir tyrimo metu. Nesunkus sveikatos sutrikdymas nukentėjusiajam buvo padarytas dėl jam suduotų smūgių visumos, o ne konkrečiu vienu ar keliais smūgiais, todėl kiekvieno smurtavusio asmens smūgių nukentėjusiajam sudavimo (stiprumo, smurto pobūdžio ir pan.) nustatymas šiuo atveju ir nėra itin reikšmingas kvalifikuojant N. Š. nusikalstamus veiksmus. Atsižvelgus į tai, atmetamas N. Š. apeliacinio skundo argumentas, kad nenustačius kiekvieno iš įvykyje dalyvavusio asmens, jo konkretaus indėlio į bendrą veiką (smurto pobūdžio, smūgių kiekio ir intensyvumo, kiekvieno jų tyčios), nebuvo galimybės jo patraukti baudžiamojon atsakomybėn. Kolegija atkreipia dėmesį, kad vertinant įvykio situaciją pagal nukentėjusiojo parodymus akivaizdu, jog būtent N. Š. prie baro prieš jį veikė aktyviausiai, dėl jo veiksmų ir jo iniciatyva nukentėjusysis atsidūrė automobilio bagažinėje, ir po to K. N. nuvežus į miesto pliažą prieš jį toliau smurtavo vėl tas pats N. Š. bei prie pastarojo prisidėjęs K. Š.. Apeliaciniame skunde nuteistasis N. Š. taip pat teigia, kad prieš nukentėjusįjį K. N. jis fizinį smurtą panaudojo atsiradus teisei į būtinąją gintį nuo paties nukentėjusiojo pradėto pavojingo, realaus ir akivaizdaus kėsinimosi. Teisėjų kolegija, remdamasi prieš tai jau aptartų bylos įrodymų visuma, šį nuteistojo argumentą atmeta. Būtinosios ginties institutas reglamentuojamas BK 28 straipsnyje. Šio straipsnio 2 dalyje pateiktas būtinosios ginties apibrėžimas leidžia išskirti šias jos teisėtumo sąlygas: 1) būtinoji gintis galima tik nuo pavojingo kėsinimosi; 2) kėsinimasis turi būti realus; 3) kėsinimasis turi būti akivaizdus; 4) žala padaroma besikėsinančiam asmeniui; 5) neperžengtos būtinosios ginties ribos. Sprendžiant, ar žala asmeniui buvo padaryta esant būtinajai ginčiai, ar nebuvo peržengtos būtinosios ginties ribos, atsižvelgiama į kėsinimosi pobūdį ir pavojingumą. Kėsinimosi pobūdį nulemia vertybės, kurioms dėl kėsinimosi gresia pavojus (nuosavybė, gyvybė, sveikata ir pan.), o pavojingumą – kėsinimosi intensyvumas, besikėsinančiųjų skaičius, jėgų santykis, kėsinimosi metu naudojamos priemonės, galimos žalos dydis ir pan. Kėsinimasis laikomas realiu, kai jis egzistuoja objektyviai, o ne besiginančiojo vaizduotėje, ir akivaizdžiu, kai jis yra pradėtas ar tiesiogiai gresia besiginančiojo ar kito asmens teisėms, visuomenės ar valstybės interesams (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-59/2010, 2K-310/2011, 2K-423/2011, 2K-7-326/2013, 2K-31-788/2015 ir kt). Tuo tarpu besiginančiojo veiksmai padarant žalą kitam asmeniui negali būti laikomi būtinąja gintimi, kai pavojingas kėsinimasis jau žinomai buvo atremtas ar pasibaigęs ir aiškiai nebuvo reikalo gintis (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-125/2011, 2K-140/2011).Nustatytų faktinių bylos aplinkybių visuma rodo, kad N. Š. veika nebuvo padaryta būtinosios ginties sąlygomis, nes, visų pirma, BK 28 straipsnio 2 dalies prasme šiuo atveju iš nukentėjusiojo pusės nebuvo jokio pavojingo kėsinimosi. Pagal nukentėjusįjį, jam išėjus iš naktinio klubo, prie jo visų pirma prikibo 3 jauni asmenys, iš kurių vienas jį pastūmė, o jis pastarąjį pastūmė atgal. Po to prie nukentėjusiojo pribėgęs N. Š. dešine ranka pastvėrė jo galvą, pradėjo jį smaugti ir toliau daužė laisva ranka. Nukentėjusysis K. N. neneigė fakto, kad gindamasis nuo tokių N. Š. smurtinių veiksmų prieš jį, ranka suspaudė jo sėklides. Tačiau tai visiškai suprantama, kai asmuo, patirdamas realią grėsmę savo sveikatai, ima gintis visomis įmanomomis priemonėmis. Reikšminga tai, kad prie baro N. Š. prievartos ir smurto naudojimo prieš nukentėjusįjį K. N. nepabaigė – jį N. Š. mušė kitoje aikštelėje prie automobilio, prievarta jį įsodino į automobilio bagažinę, tyčiojosi ir mušė nuvežę į (duomenys neskelbtini) miesto pliažą. Taigi, nukentėjusiajam realiai net nebeatliekant jokių veiksmų prieš nuteistuosius, pastarieji savo smurtinių veiksmų ne tik kad nenutraukė, bet juos dar labiau suintensyvino. Todėl teisėjų kolegija pripažįsta, kad nukentėjusiojo K. N. veiksmai šiuo konkrečiu atveju nebuvo nei pavojingas, nei realus ir nei akivaizdus kėsinimasis į nuteistojo N. Š. sveikatą, dėl kurio būtų galima būtinoji gintis. Teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamu atveju pats N. Š. ir buvo tas asmuo, nuo kurio buvo priverstas gintis nukentėjusysis. Nuteistasis N. Š. apeliaciniame skunde visiškai nepagrįstai abejoja ir dėl nukentėjusiojo K. N. nesunkų sveikatos sutrikdymą kvalifikuojančio požymio – dėl chuliganiškų paskatų. Pirmosios instancijos teismas, pagrįsdamas šį nusikalstamą veiką kvalifikuojantį požymį, pažymėjo, kad tiek prie naktinio klubo, tiek pliaže nuteistieji N. Š. ir M. K. prieš nukentėjusįjį smurtavo be jokios suprantamos priežasties. Teisėjų kolegija tam pritaria. Pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą baudžiamas tas, kas nesunkiai sužalojo ar susargdino žmogų dėl chuliganiškų paskatų. Teisingam nusikalstamos veikos kvalifikavimui aptariamą teisės normą svarbus nusikalstamos veikos motyvo – chuliganiškų paskatų – nustatymas. Teismų praktikoje pripažįstama, kad nusikalstama veika yra padaryta dėl chuliganiškų paskatų, kai tai daroma dėl aiškaus žmogaus ar visuomenės negerbimo, elementarių moralės ir elgesio normų niekinimo, kai kaltininko elgesys yra atviras iššūkis visuomeninei tvarkai, siekiant priešpastatyti save aplinkiniams, pademonstruoti niekinamą požiūrį į juos, arba visai be dingsties, arba panaudojant kaip pretekstą savo veiksmams mažareikšmę dingstį (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-266/2009, 2K-7/2013, 2K-62/2014).Byloje nustatyta, kad N. Š. įvykio metu viešoje vietoje – prie naktinio klubo, kur tuo metu buvo daug žmonių, dėl menkavertės dingsties prikibo prie K. N. ir pradėjo prieš jį smurtauti. Po to, nuvežus nukentėjusįjį į (duomenys neskelbtini) miesto pliažą, N. Š. toliau tęsė patyčias prieš nukentėjusįjį, vėl jį mušė, liepė klauptis, atsiprašinėti. Jokio asmeninio pobūdžio konfliktų tarp nukentėjusiojo K. N. ir nuteistųjų N. Š. bei M. K. iki tol nėra buvę – jie iki įvykio nebuvo pažįstami. Taigi, N. Š. ir M. K. minėtus veiksmus padarė viešoje vietoje, matant aplinkiniams, veikė ypač įžūliai ir fizinį smurtą prieš nukentėjusįjį panaudojo dėl mažareikšmės dingsties, priešpastatydami savo menkaverčius interesus visuotinai priimtinoms elgesio viešoje vietoje taisyklėms, nepaisydami elementarių moralės ir elgesio normų, todėl apylinkės teismas pagrįstai konstatavo, kad jie tyčia nesunkiai sutrikdė K. N. sveikatą dėl chuliganiškų paskatų. Nepagrįstas ir nuteistojo N. Š. apeliacinio skundo teiginys, kad nukentėjusiojo K. N. sveikatos sutrikdymas negalėjo būti padarytas itin žiauriai. Pirmosios instancijos teismas teisingai pripažino, kad N. Š. ir K. Š. prieš nukentėjusįjį atliktų smurtinių veiksmų pobūdis, jų padarymo būdas, intensyvumas, pagrindžia šią nusikalstamą veiką kvalifikuojantį požymį – itin žiauriai. Šis kvalifikuojantis požymis nustatomas įvertinus panaudoto smurto pobūdį, jo laiką, intensyvumą, padarytų sužalojimų kiekį, lokalizaciją, įrankius bei kitas aplinkybes. Šioje byloje nustatyta, kad K. N. kūno sužalojimai buvo padaryti dėl mažiausiai 40 trauminių poveikių. Nustatyta ir tai, kad smurtas prieš nukentėjusįjį K. N. tęsėsi pakankamai ilgą laiko tarpą, jam buvo suduota daug smūgių rankomis ir kojomis į gyvybiškai svarbias kūno vietas, galvą ir kūną, nukentėjusysis buvo mušamas gulintis, sužalotas, negalintis apsiginti ir pasipriešinti. Jam padaryti sužalojimai (paminėtinos muštinės žaizdos, lūžiai) yra labai skausmingi. Net nutraukę smurtinius veiksmus prieš nukentėjusįjį, palikę jį gulintį ant žemės, nuteistieji nekvietė medicinos pagalbos, nesistengė jam kitaip padėti. Šios aplinkybės parodo itin žiaurų sveikatos sužalojimo būdą, nepriklausomai net nuo to, kokio stiprumo skausmą nukentėjusysis jautė. Pažymėtina, kad itin žiaurų nusikalstamos veikos pobūdį nulemia kaltininko veiksmų kryptingumas ir tyčia. Iš bylos matyti, kad nuteistieji N. Š. ir K. Š. objektyviai atliko tokius veiksmus, kad nukentėjusiajam K. N. sukeltų kuo didesnį skausmą. Apibendrinusi aukščiau išdėstytą kolegija pripažįsta, kad byloje esančių įrodymų visuma patvirtina, jog nukentėjusiajam nesunkų sveikatos sutrikdymą dėl savanaudiškų paskatų ir veikdami itin žiauriai padarė N. Š. ir K. Š., veikdami bendrai. Pagal bylos aplinkybes, prie naktinio klubo prieš nukentėjusįjį smurtavo N. Š.. Po to N. Š. smurtinius veiksmus prieš nukentėjusįjį K. N. tęsė ir (duomenys neskelbtini) miesto pliaže, kur prie N. Š. daromos veikos prisijungė ir K. Š. ir taip kartu smurtaudami jie nukentėjusįjį sumušė, padarydami jam specialisto išvadoje nurodytus sužalojimus, atitinkančius nesunkų sveikatos sutrikdymą. Todėl teisėjų kolegija pripažįsta, kad N. Š. teisingai ir visiškai pagrįstai buvo nuteistas pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 6 ir 8 punktus. Pirmos instancijos teismas nustatė, kad M. K. savo veiksmais, o būtent: veikdamas kartu su N. Š., prievarta uždarydamas nukentėjusįjį K. N. automobilio bagažinėje, nuvažiavus į (duomenys neskelbtini) miesto pliažą, jį iš automobilio bagažinės iškeldamas, ne tik neteisėtai atėmė laisvę nukentėjusiajam, tačiau ir padėjo nuteistiesiems N. Š. ir K. Š. nesunkiai sutrikdyti nukentėjusiojo K. N. sveikatą. Jo veiksmus pirmos instancijos teismas kvalifikavo kaip padėjėjo pagal BK 24 str. 6 d. ir 138 str. 2 d. 6 ir 8 p. Kolegija su šia pirmosios instancijos teismo išvada ir M. K. veiksmų teisiniu įvertinimu epizode dėl nukentėjusiojo kvalifikuoto nesunkaus sveikatos sutrikdymo nesutinka. BK 24 straipsnio 6 dalyje yra nustatyta, kad padėjėjas yra asmuo, padėjęs daryti nusikalstamą veiką duodamas patarimus, nurodymus, teikdamas priemones arba šalindamas kliūtis, saugodamas ar pridengdamas kitus bendrininkus, iš anksto pažadėjęs paslėpti nusikaltėlį, nusikalstamos veikos darymo įrankius ar priemones, šios veikos pėdsakus ar nusikalstamu būdu įgytus daiktus, taip pat asmuo iš anksto pažadėjęs realizuoti iš nusikalstamos veikos įgytus ar pagamintus daiktus. Nors pagal byloje nustatytas faktines aplinkybes ir galima manyti, kad M. K. nuo pat smurto prieš nukentėjusįjį pradžios buvęs su N. Š. ir K. Š., matęs prieš nukentėjusįjį atliekamus smurtinius veiksmus, suprato ir galėjo suprasti, kad prieš nukentėjusįjį bus smurtaujama toliau ir pliaže, visgi M. K. aptariami veiksmai prievarta uždarant nukentėjusįjį automobilio bagažinėje ir vėliau jį iš bagažinės padedant iškelti neatitinka nei vieno iš alternatyvių BK 24 straipsnio 6 dalyje numatytų padėjėjo požymių. Teisėjų kolegija pažymi, kad plečiamasis baudžiamojo įstatymo aiškinimas nėra galimas. Atkreipiamas dėmesys ir į tai, kad kiekvienas nusikalstamos veikos požymis, tarp jų ir numatytas BK 24 straipsnio 6 dalyje, turi būti įrodytas ir pagrįstas byloje esančių įrodymų visuma. Šiuo atveju taip nėra. Iš bylos matyti, kad prieš nukentėjusįjį K. N. prievarta įsodinant į R. J. automobilio bagažinę, nuteistasis N. Š. jau buvo atlikęs dalį smurtinių veiksmų prieš K. N., o (duomenys neskelbtini) miesto pliaže jie buvo tik tęsiami prie šios veikos prisijungus ir K. Š.. Pats M. K. K. N. nemušė ir jam nustatytų sužalojimų nepadarė, nes net pats nukentėjusysis tik spėjo, kad ir M. K. galėjo smurtauti prieš jį, nes tiesiog buvo kartu. Jokių kitokių duomenų, kad M. K. tiesiogiai prisidėjo prie N. Š. ir K. Š. veiksmų smurtaujant prieš nukentėjusįjį, byloje nėra. Nėra pagrindo tvirtinti, kad M. K. kartu su N. Š. prievarta įsodindamas K. N. į automobilio bagažinę ir iš jos jį iškeldamas, sudarė sąlygas ar kažkaip ypatingai palengvino nuteistiesiems galimybę naudoti smurtą prieš nukentėjusįjį – K. N. buvo vienas, su jam nepažįstamais nuteistaisiais, priešintis realiai negalėjo. Svarbu pažymėti ir tai, kad paminėti M. K. veiksmai prieš nukentėjusįjį jau buvo įvertinti pirmosios instancijos teismui juos kvalifikuojant pagal BK 146 straipsnio 2 dalį ir to, kolegijos vertinimu, pilnai pakanka. Dėl to, pirmosios instancijos teismo nuosprendis dėl M. K. nuteisimo pagal BK 24 straipsnio 6 dalį ir 138 straipsnio 2 dalies 6 ir 8 punktus naikinamas ir M. K. išteisinamas jam nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 straipsnio dalies 1 punktas). Nustačius tai, kiti nuteistojo M. K. gynėjo argumentai dėl šio nuteistojo veiksmų apimties ir jų teisinio vertinimo nėra reikšmingi, todėl dėl jų teisėjų kolegija plačiau nepasisako. Atmestinas nuteistojo N. Š. ir nuteistojo M. K. gynėjo apeliacinių skundų reikalavimas išteisinti N. Š. ir M. K. pagal BK 146 straipsnio 2 dalį. Tam pagrindo nėra. Apeliantai ginčija pirmosios instancijos teismo atliktą įrodymų vertinimą ir nurodo, kad nukentėjusiojo K. N. parodymai apie jo neteisėtą laisvės atėmimą nėra nuoseklūs, o kadangi jie yra vieninteliai jų kaltės įrodymai šiame epizode, jais grįsti nuteistųjų kaltę negalima. Tačiau, kaip jau buvo minėta, nukentėjusiojo K. N. parodymai viso proceso metu dėl esminių teismo nustatytų faktinių bylos aplinkybių buvo pakankamai nuoseklūs ir išsamūs. Ir jie tikrai nėra vieninteliai įrodymai byloje. Juos patvirtina prieš tai jau aptarti tiek tiesioginiai, tiek ir netiesioginiai liudytojų R. J., G. J., O. S. parodymai. Šių įrodymų visuma rodo, jog prie R. J. automobilio nuteistasis N. Š. dar sudavė smūgius nukentėjusiajam K. N., po to N. Š. ir M. K. prievarta įstūmė nukentėjusįjį į automobilio bagažinę ir ją uždarę nuvežė nukentėjusįjį į Ignalinos miesto pliažą. Pagal BK 146 straipsnio 2 dalį baudžiamoji atsakomybė kyla tam, kas neteisėtai atėmė žmogui laisvę, panaudodamas smurtą. Šio nusikaltimo subjektyvioji pusė pasireiškia tiesiogine tyčia, t. y. kaltininkui suvokiant, kad žmogų prieš jo valią perkelia į kitą vietą arba laiko jį esamoje ir to kaltininkas nori. Taigi šio nusikaltimo tyčios turinį sudaro tai, kad kaltininkas supranta, jog dėl jo veiksmų nukentėjusysis negali laisvai pasirinkti buvimo vietos, o konkrečioje vietoje yra laikomas prieš jo valią. Akivaizdu, kad nukentėjusysis K. N. į R. J. automobilio bagažinę pateko ne savo noru, o panaudojus prieš jį smurtą – N. Š. ir M. K. jį įstūmus į automobilio bagažinę. Aišku ir tai, kad vežamas jis bagažinėje buvo tikrai ne į (duomenys neskelbtini) miestą ir tikrai ne todėl, kad automobilyje nebuvo vietos – jis buvo nuvežtas į nuošalesnę vietą, kur nukentėjusysis toliau buvo mušamas. Neteisėto laisvės atėmimo laikotarpis, su tuo susijęs atstumas, kurį K. N. išbuvo automobilio bagažinėje, lemiamos reikšmės šios veikos kvalifikavimui neturi. Neteisėto laisvės atėmimo sudėtis laikoma formaliąja, todėl nusikaltimo baigtumas sietinas su nelaisvės būklės sudarymu arba su šios būklės pradžia. Todėl kvalifikuojant veiką pagal BK 146 straipsnio 2 dalį yra visiškai nesvarbu, kiek laiko truko nukentėjusiojo laisvės ribojimas. Į tai gali būti atsižvelgiama tik individualizuojant kaltininkui bausmę. Kolegijos vertinimu, šie N. Š. ir M. K. veiksmai pilnai atitinka nusikaltimo, numatyto BK 146 straipsnio 2 dalyje, požymius ir sudėtį, jie dėl šios veikos nuteisti teisingai. Negalima sutikti su nukentėjusiojo atstovo skundo reikalavimu pripažinti K. Š. kaltu pagal BK 24 straipsnio 6 dalį ir 146 straipsnio 2 dalį dėl to, kad, būdamas R. J. automobilyje, jis stebėjo aplinką ir taip palengvino sąlygas N. Š. ir M. K. neteisėtai atimti laisvę nukentėjusiajam, suteikė jiems didesnį saugumo jausmą. Tokio apelianto argumentų nepagrindžia byloje esantys įrodymai, tai tėra prielaida. Pagal R. J. parodymus, K. Š. automobilyje jau buvo dar iki įsodinant nukentėjusįjį į bagažinę, iš kurio jis nebuvo išlipęs iki pliažo, kur buvo nuvežtas nukentėjusysis. Pats K. Š. taip pat niekaip neprisidėjo prie neteisėto nukentėjusiojo laisvės suvaržymo, juolab išvis nėra aišku, ką K. Š. veikė R. J. automobilyje. Todėl, laikyti jį padėjėju padarant BK 146 straipsnio 2 dalyje numatytą veiką nėra jokio pagrindo. Apeliaciniame skunde nukentėjusiojo K. N. atstovas nesutinka ir su N. Š. ir M. K. išteisinimu pagal BK 178 straipsnio 2 dalį. Jis nurodo, kad N. Š., M. K. ir K. Š. veiksmai dėl nukentėjusiojo pinigų vagystės buvo suderinti, jų konkliudentiniai veiksmai pasisavinant pinigus ir nurodymai K. Š. neimti mobiliojo telefono įrodo vagystės padarymą bendrininkaujant. Su tokiu įvykio situacijos vertinimu ir siūlymu kolegija nesutinka. Pritartina pirmosios instancijos teismo išvadai, kad K. Š. šiame epizode veikė vienas ir išteisintųjų N. Š. ir M. K. tyčia jo veiksmų pasisavinant nukentėjusiojo pinigus neapėmė. Pagal bylos aplinkybes, po nukentėjusiojo sumušimo būtent K. Š. nukentėjusiojo pareikalavo duoti piniginę. Nukentėjusiajam šį reikalavimą įvykdžius, K. Š. iš nukentėjusiojo piniginės ištraukė 40 Eur. Po to, K. Š. norėjo pasiimti ir nukentėjusiojo mobilųjį telefoną, tačiau N. Š. ar M. K. nurodė telefoną palikti. Dėl to K. Š. piniginę ir telefoną numetė ant žemės šalia nukentėjusiojo. Tokias aplinkybes patvirtina nukentėjusiojo K. N., aukščiau jau aptarti liudytojų parodymai. Šios aplinkybės rodo, kad vagystės objektyviuosius požymius įgyvendino tik K. Š.. Tuo tarpu apeliantas, manydamas, kad ir N. Š. su M. K. padarė aptariamą nusikalstamą veiką bendrai kartu su K. Š., tai iš esmės grindžia tuo, kad išteisintieji buvo šalia K. Š., matė jo veiksmus ir jiems aktyviau neprieštaravo. Teisėjų kolegija tokius apelianto teiginius vertina tik kaip prielaidas ir spėliones, kadangi jų nepagrindžia objektyvūs bylos įrodymai. Vien tai, kad N. Š. ir M. K. buvo visiškai abejingi dėl nukentėjusiojo turto pagrobimo, neįrodo jų tyčios pasisavinti nukentėjusiojo pinigus. Bylos įrodymų visuma nepatvirtina, kad N. Š., M. K. ir K. Š. prieš tai tarėsi dėl nukentėjusiojo turto pasisavinimo, po to išsidalino K. Š. iš nukentėjusiojo paimtus pinigus ir pan. Ir visiškai nesuprantamas skundo teiginys, kad N. Š. ar M. K. nurodymas neimti nukentėjusiojo mobiliojo telefono įrodo jų dalyvavimą pasisavinant jo pinigus. Juk toks nurodymas galėjo būti duodamas dėl įvairiausių priežasčių, neatmetant galimybės ir dėl to, kad nukentėjusysis galėtų išsikviesti pagalbą. Taigi, dėl N. Š. ir M. K. dalyvavimo pasisavinant K. N. pinigus yra daugiau abejonių, nei įrodymais nustatytų faktinių aplinkybių. Teismo apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas nepašalintais prieštaravimais dėl kaltinamųjų kaltės. Kolegija pripažįsta, kad šioje dalyje pirmosios instancijos teismas priėmė pagrįstą ir teisingą sprendimą N. Š. ir M. K. išteisinti pagal BK 178 straipsnio 2 dalį. Apeliaciniame skunde nukentėjusiojo atstovo išdėstyti samprotavimai šios išvados nekeičia. Apeliaciniame skunde nuteistojo M. K. gynėjas kelia klausimą dėl skundžiamo pirmosios instancijos teismo nuosprendžio prieštaringumo. Šis argumentas, kolegijos nuomone, taip pat nėra įtikinamas. Skundžiamo teismo nuosprendžio struktūrinės dalys yra suderintos tarpusavyje ir neprieštarauja viena kitai, iš nuosprendžio yra aiškios pirmosios instancijos teismo nustatytos veikų padarymo aplinkybės, už kurių nusikalstamų veikų padarymą N. Š., K. Š. ir M. K. yra nuteisti bei už kurias išteisinti. Teisėjų kolegija sutinka su gynėju, kad epizode dėl nukentėjusiojo sveikatos sutrikdymo apylinkės teismas pašalino aplinkybes, jog M. K. sudavė smūgius nukentėjusiajam, o epizode dėl nukentėjusiojo neteisėto laisvės atėmimo nurodė, kad nukentėjusiajam laisvė neteisėtai atimta buvo N. Š. ir M. K. smūgiuojant ir stumiant nukentėjusįjį į automobilio bagažinę. Tačiau pažymėtina, kad tokias aplinkybes sąlygojo nuteistųjų veikos bendrumas. Tai, kad epizode dėl nukentėjusiojo K. N. neteisėto laisvės atėmimo M. K. buvo inkriminuotas ir smūgių nukentėjusiajam sudavimas, lemia aplinkybė, kad šį nusikaltimą M. K. ir N. Š. padarė veikdami bendrininkų grupe, todėl kiekvienas iš jų atsako ir už kito bendrininko padarytus veiksmus.

Dėl poveikio nukentėjusiajam (BK 233 str.)

N. Š. ir M. K. buvo perduoti teismui kaltinant juos pagal BK 233 straipsnio 3 dalį tuo, kad 2015 m. rugsėjo 7 d. apie 21 val., veikdami bendrininkų grupėje, atvyko į (duomenys neskelbtini) ligoninę, kurioje gydėsi sumuštas nukentėjusysis K. N., kur atsisėsdami iš abiejų pusių ant jo lovos, taip sudarydami bauginančią nukentėjusįjį situaciją, prašydami atsiimti pareiškimą iš policijos ir grasindami, kad neatsiėmus pareiškimo nukentėjusiajam bus blogai, tokiu būdu, panaudodami psichinę prievartą, siekė paveikti nukentėjusįjį K. N., kad jis ikiteisminio tyrimo metu dėl jam padaryto nesunkaus sveikatos sutrikdymo, neteisėto jo laisvės atėmimo bei atviro jo turto grobimo duotų melagingus parodymus įtariamųjų naudai. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje padarė išvadą, kad byloje nėra įrodyta, jog N. Š. ir M. K. prieš nukentėjusįjį K. N. panaudojo psichinę prievartą BK 233 straipsnio 3 dalies prasme, t. y. kad N. Š. ir M. K. sudarė bauginančią nukentėjusįjį situaciją, prašė atsiimti pareiškimą ir grasino, kad to nepadarius nukentėjusiajam bus blogai. Apylinkės teismas pripažino, kad tik N. Š. veika atitinka BK 233 straipsnio 1 dalies sudėtį, kadangi jis, atvykęs į ligoninę, prašė nukentėjusiojo K. N. atsiimti pareiškimą, nes kitaip jis pats kreipsis į policiją dėl jam padaryto kūno sužalojimo, ir tokiais veiksmais jis siekė paveikti nukentėjusįjį K. N., kad jis ikiteisminio tyrimo metu dėl jam padaryto nesunkaus sveikatos sutrikdymo, neteisėto jo laisvės atėmimo bei atviro jo turto grobimo duotų melagingus parodymus įtariamųjų naudai. O M. K. apylinkės teismas pagal BK 233 straipsnio 3 dalį išteisino, nes, teismo nuomone, nukentėjusysis K. N. nenurodė jokių konkrečių M. K. veiksmų, kuriais jis darė poveikį nukentėjusiajam, o M. K. atvykimas kartu su N. Š. į ligoninę nesudaro jokio pagrindo apie tai spręsti. Šią pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį ginčija nuteistasis N. Š. ir nukentėjusiojo K. N. atstovas Linas Žalnieriūnas. Nuteistasis apeliaciniame skunde neneigia, kad kartu su M. K. buvo nuvykę į ligoninę pas nukentėjusįjį K. N., tačiau nurodo, kad jokio poveikio jam nedarė, tik norėjo išsiaiškinti, kodėl nukentėjusysis kreipėsi į policiją. Remdamasis tuo, jis prašo jį išteisinti iš šios nusikalstamos veikos. Tuo tarpu nukentėjusiojo atstovas skunde nurodo, kad tiek N. Š., tiek M. K. veiksmai, įvertinus juos visų bylos įrodymų visumoje, vertintini kaip psichinis smurtas prieš nukentėjusįjį ir nors M. K. jokių aktyvių veiksmų neatliko, tačiau savo atvykimu ir buvimu kartu su N. Š., neabejotinai suvokė prieš nukentėjusįjį atliekamų veiksmų prasmę ir norėjo taip elgtis, todėl jų abiejų veiksmai atitinka BK 233 straipsnio 3 dalies sudėtį.Teisėjų kolegija sutinka su nukentėjusiojo atstovo pozicija ir jai pritaria. Pripažintina, kad šioje dalyje pirmosios instancijos teismas netinkamai ir selektyviai įvertino baudžiamojoje byloje esančius duomenis ir nuosprendyje padarė faktinių bylos aplinkybių neatitinkančią išvadą dėl M. K. nekaltumo bei N. Š. atliktų veiksmų pobūdžio prieš nukentėjusįjį K. N.. Iš skundžiamo nuosprendžio turinio matyti, kad pirmosios instancijos teismas pernelyg sureikšmino N. Š. ir M. K. parodymus, neatsižvelgė į teisingam nuteistųjų veiksmų vertinimui reikšmingų duomenų visumą – nukentėjusiojo K. N., liudytojų M. L., E. D., A. S. parodymus. Tai lėmė nepagrįsto ir neteisėto M. K. išteisinančio teismo nuosprendžio priėmimą bei neteisingą baudžiamojo įstatymo pritaikymą perkvalifikuojant N. Š. veiką iš BK 233 straipsnio 3 dalies į to paties straipsnio 1 dalį. Apeliaciniame skunde nuteistasis N. Š. teigia, kad jis neatliko jokių veiksmų, kuriais būtų siekiama paveikti nukentėjusįjį K. N.. M. K. teisiamajame posėdyje taip pat neigė savo kaltę. Jie abu tvirtino, kad į ligoninę pas nukentėjusįjį atvyko tik su juo pasikalbėti dėl jo paduoto pareiškimo policijai. Tačiau, šie jų teiginiai yra visiškai paneigti byloje esančių įrodymų visetu. Nukentėjusysis K. N. parodė, kad kitą dieną po to, kai buvo sumuštas, apie 21 val. į jo palatą atėjo N. Š. ir M. K.. Jis tuo metu gulėjo lovoje, o N. Š. ir M. K. atsistojo aplink jį iš abiejų pusių. Jie klausė, ar jis žino, kas jie tokie. Jis atsakė, kad jie yra asmenys, kurie jį sumušė ir vežė bagažinėje. Jie ruošėsi atsisėsti ant jo lovos, sakė: „Atsiimk pareiškimą, nes tau bus“. Jis labai išsigando, suprato, kad jam tikrai bus blogai, kadangi jie jį surado kitame mieste, išdrįso atvažiuoti, dėl ko galvojo, kad jie tikrai gali vėl smurtauti. Išsigandęs jis paspaudė pagalbos mygtuką ir netrukus atėjusios seselės paprašė iškviesti policiją ir išvesti N. Š. ir M. K. iš palatos. Po to jis pats paskambino policijai ir pranešė, kad buvo atvykę tie patys asmenys, kurie jį užpuolė prie naktinio klubo ir vežė bagažinėje (12 t., 26 – 27 b. l.). Liudytoja M. L. patvirtino nukentėjusiojo parodymus ir papasakojo, kad 2015 m. rugsėjo 7 d. apie 21 val. į ligoninę atėjo du vyrai žinodami, pas kurį pacientą nori nueiti ir nuėjo į nukentėjusiojo palatą. Ji dirbo toliau, bet po minutės suveikė pavojaus signalas iš tos pačios palatos į kurią tie vyrai nuėjo. Nuėjusi į palatą, ji kelis kartus paklausė, kas atsitiko. Ir nukentėjusysis jai pasakė, kad nori, jog pas jį atėję vyriškiai išeitų. Išėjus vyrams, nukentėjusysis paprašė iškviesti policiją (12 t., 28 b. l.). Teisiamajame posėdyje ši liudytoja patvirtino ir ikiteisminio tyrimo metu savo duotus parodymus, kurie yra kiek išsamesni. Iš šių parodymų matyti, kad 2015 m. rugsėjo 7 d. apie 21 val. jos budėjimo metu į skyrių atėjo du vyrai. Jie nurodė paciento vardą ir pavardę – K. N., ir klausė, ar teisingai eina. Jie ėjo taip, lyg būtų žinoję, kur eiti. Vyrai sakė, jog eina aplankyti giminaitį. Kai jie užėjo į palatą, netrukus ji išgirdo pavojaus signalą iš tos palatos. Jai atbėgus į palatą, minėti vyriškiai sėdėjo, o pacientas gulėjo išsigandęs, laikydamas rankoje telefoną. Nukentėjusysis pasakė, kad kviestų policiją, kad tai vyrai, kurie jį sumušė. Tuomet ji tuos vyrus išprašė iš palatos. Vėliau bandė nuraminti išsigandusį K. N. (3 t., 65 b. l.). Be šio, byloje esantiems įrodymams patikrinti pagal BPK 276 straipsnio 4 dalį buvo pagarsinti liudytojų E. D. ir A. S. parodymai. Iš šių jų parodymų matyti, kad pagal pranešimą nuvykus į ligoninę, K. N. nurodė, jog į jo palatą buvo atėję du vyriškiai, kurie jį sumušė Ignalinoje ir pradėjo jam įvairiai grasinti. Medicinos personalas paaiškino, kad minėti asmenys prisistatė kaip K. N. giminaičiai, todėl buvo įleisti į palatą. K. N. buvo išsigandęs. Jis skambino giminaičiams, kurie netrukus atvyko ir jį išsivežė iš (duomenys neskelbtini) ligoninės (3 t., 55, 57 b. l.). Pagal BK 233 straipsnio 3 dalį baudžiamoji atsakomybė numatyta už poveikį, kuriuo siekiama paveikti asmenį baudžiamojoje byloje duoti melagingus, t. y. neatitinkančius tikrovės, parodymus. Duoti melagingus parodymus liudytojai ir nukentėjusieji gali būti veikiami įvairiais būdais: prašymais, įtikinėjimais, pažadais, apgaule, paperkant ir pan. Šiame straipsnyje nurodyta nusikaltimo sudėtis yra formali, todėl nusikaltimas laikomas baigtu, kai atliekami draudžiami veiksmai, kuriais siekiama paveikti konkrečius BK straipsnyje nurodytus asmenis duoti melagingus parodymus. Nusikaltimo baigtumo momentui neturi reikšmės tai, ar kaltininkas pasiekė savo tikslą. Šio nusikaltimo subjektyvieji požymiai yra tiesioginė tyčia. Kaltininkas supranta, kad daro poveikį liudytojui, nukentėjusiajam ar kitam proceso dalyviui, siekdamas, kad šis duotų melagingus parodymus. Suprasdamas, kad neteisėtai kišasi į teisingumo vykdymo procesą, jis vis tiek siekia atlikti tokius veiksmus. Jei padarant minėtus veiksmus panaudojamas smurtas, veika kvalifikuojama pagal BK 233 straipsnio 3 dalį (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-291/2013, 2K-127/2013, 2K-481/2013).Teisėjų kolegija, vertindama N. Š. ir M. K. veikos atitikimą BK 233 straipsnio 3 dalyje numatytos nusikalstamos veikos sudėties požymiams, atsižvelgia į aukščiau nustatytas faktines bylos aplinkybes tiek prieš pastariesiems patenkant į K. N. palatą, tiek bendraujant su nukentėjusiuoju, tiek po įvykio. Nukentėjusiojo K. N., liudytojos M. L. parodymais byloje nustatyta, kad ligoninės palatoje N. Š. pasakė nukentėjusiajam : „Atsiimk pareiškimą, nes tau bus“. Nors nukentėjusiojo palatoje N. Š. ir M. K. užsibuvo neilgai, nes buvo išvaryti ligoninės personalo, aptariamas N. Š. išsireiškimas buvo aiškus ir konkretus, t. y. atsiimti pareiškimą – o šiuo atveju nukentėjusiajam pakeisti savo parodymus dėl prieš jį atliktų neteisėtų veiksmų, nes kitaip prieš jį vėl bus naudojamas smurtas. Akivaizdu, kad tokį N. Š. išsireiškimą nukentėjusysis suprato ir galėjo suprasti niekaip kitaip, tik kaip grasinimą vėl panaudoti fizinį smurtą. Sumušimas, suspardymas ir yra kaip tik tos neigiamos pasekmės, kurių turi bijoti šiuo atveju nukentėjusysis, jei jis nepaklus duoti melagingus parodymus baudžiamojoje byloje. Ir šiuo atveju visai nebūtina nustatyti, ar toks grasinimas iš tikrųjų būtų įgyvendintas ateityje, tačiau nukentėjusiajam turi būti akivaizdu, kad šis grasinimas yra realus. Pagal šios bylos aplinkybes, apie tai galima spręsti. Juk N. Š. ir M. K. pas nukentėjusįjį atvyko vėlai vakare (apie 21 val.), surado jį visai kitame mieste, iš pradžių net neklausė, ar nukentėjusysis juos priims pasišnekėti, ar ne, juos užkalbinusiai slaugytojai prisistatė nukentėjusiojo giminaičiais, kas tik patvirtina, kad jie bet kokiais būdais siekė patekti į K. N. palatą ir joje elgėsi neteisėtai, o ne jų deklaruojamų geranoriškų paskatų vedini. Jų siekis buvo bendras ir akivaizdus – buvo norėta įbauginti nukentėjusįjį, kad šis duotų byloje melagingus parodymus jų naudai. Be šio, jį sumušusių ir kitus neteisėtus veiksmus prieš jį atlikusių asmenų apsilankymas nukentėjusiajam buvo visiškai netikėtas ir akivaizdu bauginantis, po kurio nukentėjusysis iš karto sureagavo – paprašė pagalbos, o po to jautėsi blogai. Po N. Š. ir M. K. apsilankymo nukentėjusysis prašė iškviesti policiją, o slaugytojai M. L. dėl nuteistųjų vizito teko raminti K. N. Po to, kai atvykusiems policijos pareigūnams K. N. papasakojo apie šio įvykio aplinkybes, atvykę artimieji jį iš (duomenys neskelbtini) ligoninės išsivežė. Tad šiuo atveju grasinimas panaudoti fizinį smurtą tuo atveju, jei nukentėjusysis K. N. nepakeis savo parodymų N. Š. ir M. K. naudinga linkme, neabejotinai vertintinas kaip psichinis smurtas prieš nukentėjusįjį, t. y. kitokia prievarta. Tai, kad M. K. pats tiesiogiai neišsakė grasinančio pobūdžio teiginių nukentėjusiajam, nors nukentėjusysis K. N. teisiamajame posėdyje ir parodė, kad kažką kalbėjo ir M. K., neturi reikšmės jo nusikalstamų veiksmų kvalifikavimui pagal BK 233 straipsnio 3 dalį ir savaime nereiškia, kad jis nepadarė šios veikos. Byloje nustatyta, kad M. K., sužinojęs, jog K. N. dėl įvykio parašė pareiškimą. Jis suvokė, jog tam, kad jam ir N. Š. nebūtų taikoma baudžiamoji atsakomybė, reikia imtis priemonių nukentėjusiojo poziciją ar bent su juo susitaikyti. Jis taip pat sužinojo, kur nukentėjusysis yra gydomas, ir susitarė su N. Š. pas jį nuvykti. Visiškai teisus nukentėjusiojo atstovas nurodydamas, kad M. K. visą laiką būdamas kartu su N. Š., girdėdamas jo išsakytus teiginius nukentėjusiajam, suvokė jų prasmę, ir jiems neprieštaraudamas, nedrausmindamas N. Š. tiesiog jiems pritarė. Akivaizdu ir tai, kad, būdami kartu, N. Š. ir M. K. turėjo suprasti, jog tokiu būdu poveikis nukentėjusiajam buvo tik efektyvesnis. Reikšminga šiuo atveju ir tai, kad M. K. iki suėmimo dirbo užsienyje, todėl puikiausiai suvokė, kad dėl K. N. pareiškimo jam gali būti neleista išvykti iš Lietuvos, o tai buvo papildomas motyvas neteisėtai veikti prieš nukentėjusįjį. Iš nurodytų aplinkybių matyti, jog M. K. veiksmai siekiant įbauginti nukentėjusįjį asmenį, kad jis duotų melagingus parodymus tiek jo paties, tiek N. Š. naudai, buvo tikslingi. M. K. suprato, kad darydamas poveikį elgiasi neteisėtai, nes siekia, kad nukentėjusysis pakeistų parodymus apie įvykio aplinkybes. Tai M. K. darė bendrai kartu su N. Š., taigi, jis nusikalto veikdamas tiesiogine tyčia. Aptarti liudytojų parodymai patvirtina nukentėjusiojo K. N. nurodytas aplinkybes dėl grasinimo jam, bauginančios situacijos sudarymo ir šių visų įrodymų visuma leidžia atmesti N. Š. ir M. K. nurodomas aplinkybes, vertinant jas kaip jų siekį išvengti baudžiamosios atsakomybės.Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija daro išvadą, kad byloje yra įrodyta, jog N. Š. ir M. K. 2015 m. rugsėjo 7 d. apie 21 val., veikdami bendrininkų grupėje, atvyko į (duomenys neskelbtini) ligoninę, kurioje gydėsi sumuštas nukentėjusysis K. N., kur sėsdamiesi iš abiejų pusių ant nukentėjusiojo lovos, taip sudarydami bauginančią nukentėjusįjį situaciją, prašydami atsiimti pareiškimą iš policijos ir grasindami, kad neatsiėmus pareiškimo nukentėjusiajam bus blogai, tokiu būdu, panaudodami psichinę prievartą, siekė paveikti nukentėjusįjį K. N., kad jis ikiteisminio tyrimo metu dėl jam padaryto nesunkaus sveikatos sutrikdymo, neteisėto jo laisvės atėmimo bei atviro jo turto grobimo, duotų melagingus parodymus įtariamųjų naudai. Jų veika kvalifikuojama pagal BK 233 straipsnio 3 dalį.Dėl to skundžiamas pirmosios instancijos teismo nuosprendis dalyje dėl M. K. išteisinimo pagal BK 233 straipsnio 3 dalį naikinamas ir šioje dalyje priimamas naujas apkaltinamasis nuosprendis (BPK 329 straipsnio 2 punktas), o dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo N. Š. veika iš BK 233 straipsnio 1 dalies perkvalifikuojama į BK 233 straipsnio 3 dalį (BPK 328 straipsnio 1 punktas).

Dėl bausmių

Perkvalifikavus N. Š. veiką iš BK 233 straipsnio 1 dalies į BK 233 straipsnio 3 dalį ir pripažinus M. K. kaltu pagal BK 233 straipsnio 3 dalį, jiems skiriamos naujos bausmės, atsižvelgus į skundžiamame teismo nuosprendyje nurodytus bausmės skyrimo pagrindus ir motyvus bei papildomai įvertinus naujas aplinkybes. Skirdamas bausmes N. Š. ir M. K., apeliacinės instancijos teismas taip pat vadovaujasi BK 41, 54, 61 straipsniuose nustatytais bausmių skyrimo pagrindais ir taisyklėmis. Atsižvelgiama į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, nuteistųjų asmenybę, kitas reikšmingas aplinkybes. N. Š. atsakomybę lengvinančių aplinkybių nėra. Jo atsakomybę sunkinanti aplinkybė yra tai, kad nusikalstamą veiką jis padarė veikdamas bendrininkų grupėje (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Jis pilnametis, pakaltinamas. Jo padarytas nusikaltimas priskiriamas apysunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 straipsnio 4 dalis). Jis buvo aktyvus šios nusikalstamos veikos dalyvis. N. Š. dirba (4 t., 159 b. l.), psichikos ir priklausomybės ligų kabineto įskaitoje neregistruotas (4 t., 174 b. l.). Iš byloje esančių nuteistąjį charakterizuojančių duomenų matyti ir tai, kad nors jis nėra teistas (4 t., 169-170 b. l.), baustas administracine tvarka, nusikaltimų padarymo metu turėjo galiojančių administracinių nuobaudų (4 t., 160-167 b. l.). Nepaisant to, kad nuteistasis dirba, išdėstytos aplinkybės N. Š. kaip asmenybę leidžia charakterizuoti labiau neigiamai. Atsižvelgusi į šias aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad bausmės tikslai bus pasiekti paskyrus jam už padarytą nusikaltimą pagal BK 233 straipsnio 3 dalį laisvės atėmimo bausmę, kurio dydis nesiekia baudžiamajame įstatyme numatyto šios bausmės vidurkio. M. K. atsakomybę lengvinančių aplinkybių nėra. Jo atsakomybę sunkinanti aplinkybė yra tai, kad nusikalstamą veiką jis padarė veikdamas bendrininkų grupėje (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Jis pilnametis, pakaltinamas. Jo padarytas nusikaltimas priskiriamas apysunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 straipsnio 4 dalis). Jo vaidmuo nusikaltimų padaryme buvo reikšmingas ir svarbus, tačiau poveikio nukentėjusiajam epizode jis užėmė labiau antraeilį vaidmenį. Byloje yra duomenų, kad M. K. dirba užsienyje ir darbdavio yra charakterizuojamas teigiamai (9 t., 21 b. l.). Iš byloje esančių nuteistąjį charakterizuojančių duomenų matyti ir tai, kad jis yra teistas 4 kartus, nusikaltimą padarė neišnykus teistumui, jis keletą kartų baustas administracine tvarka. Nepaisant to, kad nuteistasis dirba, išdėstytos aplinkybės M. K. kaip asmenybę leidžia charakterizuoti neigiamai, kadangi jis nesistengia keisti nuolat pasikartojančio savo teisei priešingo elgesio. Atsižvelgusi į šias aplinkybes bei įvertinusi tai, kad ankstesnės valstybės poveikio priemonės (bauda, areštas) M. K. elgesiui jokios esminės įtakos neturėjo, teisėjų kolegija sprendžia, kad bausmės tikslai bus pasiekti paskyrus jam už padarytą nusikaltimą pagal BK 233 straipsnio 3 dalį tik griežčiausią sankcijoje numatytą bausmę – laisvės atėmimą, šios bausmės dydį nustatant mažesnį, nei baudžiamajame įstatyme numatytas jos vidurkis. Naujai paskirtos bausmės bei pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu N. Š. pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 6 ir 8 punktus bei 146 straipsnio 2 dalį ir M. K. pagal BK 146 straipsnio 2 dalį paskirtos bausmės bendrinamos iš naujo pagal BK 63 straipsnio taisykles. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad apylinkės teismas nuteistajam N. Š. pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 6 ir 8 punktus bei 146 straipsnio 2 dalį paskirtas bausmes subendrino jas apimant, t. y. sprendė, kad šios veikos sudaro idealiąją nusikalstamų veikų sutaptį (BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punktas). Tą patį galima pasakyti ir dėl nuteistajam M. K. skundžiamu nuosprendžiu paskirtų bausmių subendrinimo. Tačiau tai nėra teisinga. Prieš nukentėjusįjį visos nuteistųjų nusikalstamos veikos padarytos skirtingais veiksmais, skirtingu laiku ir vietoje, todėl šios veikos sudaro ne idealiąją, o realiąją nusikalstamų veikų sutaptį. Įvertinus tai bei aplinkybę, kad šiuo atveju nėra ir kitų įstatyme numatytų pagrindų taikyti bausmių apėmimą (BK 63 straipsnio 5 dalis), nuteistiesiems N. Š. ir M. K. paskirtos bausmės bendrinamos iš dalies jas sudedant (BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalys).

Dėl atsakomybę sunkinančių aplinkybių

Nuteistasis N. Š. apeliaciniame skunde nesutinka su jam nustatyta atsakomybę sunkinančia aplinkybe – kad nusikalstamas veikas jis padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio. Jis tvirtina, jog būdamas naktiniame klube, jis buvo išgėręs nedaug, tačiau jo poveikio nejautė ir tikrai nebuvo apsvaigęs. Teisėjų kolegija sutinka su tuo, kad byloje nėra įrodyta, kad jis nusikalstamas veikas padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikaltimų padarymui.Pagal BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktą, atsakomybę sunkinančia aplinkybe pripažįstama tai, kad veiką padarė asmuo, apsvaigęs nuo alkoholio, jei ši aplinkybė turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, t. y. girtumas buvo pagrindinė priežastis susiformuoti nusikalstamam sumanymui ir jį realizuoti. Apsvaigimas nuo alkoholio kaip asmens, vartojusio alkoholį, būsena, nustatinėjamas pagal bendrąsias įrodinėjimo taisykles, kaip ir bet kuri kita aplinkybė, nes BPK nenustato kokių nors privalomų įrodinėjimo būdų. Apsvaigimo nuo alkoholio faktas gali būti nustatytas ištyrus asmens kraują, atlikus specialų tyrimą neblaivumo (girtumo) būsenai nustatyti, asmenų parodymais, kitais duomenimis, kuriais apibūdinami klinikiniai girtumo požymiai (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-644/2005, 2K-613/2011, 2K-405/2012). Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje pripažino, kad N. Š. atsakomybę pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 6 ir 8 punktus, 146 straipsnio 2 dalį sunkinanti aplinkybė yra tai, kad nusikalstamas veikas jis padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos jų padarymui. Kolegija pažymi, kad ši apylinkės teismo išvada ir nemotyvuota, ir nepagrįsta jokiais bylos duomenimis. Byloje nėra įrodymų, kad N. Š. įvykio metu buvo neblaivus tiek, kad jo girtumas buvo priežastis susiformuoti nusikalstamam sumanymui ir jį realizuoti. Nei nukentėjusysis, nei liudytojai teisiamojo posėdžio metu nepatvirtino, kad nuteistasis buvo apsvaigęs nuo alkoholio, jam girtumas po įvykio nebuvo nustatytas. Be to, byloje nėra konkrečių duomenų, iš kurių būtų galima spręsti, ką gi nuteistasis N. Š. veikė naktiniame klube, su kuo bendravo, kiek ir su kuo vartojo alkoholį, ir pan. Vien ta aplinkybė, kad nuteistasis pats teigė prieš įvykį pavartojęs nedaug alkoholio, negali būti pakankama spręsti, jog alkoholio vartojimas turėjo lemiamos įtakos nusikalstamų veikų padarymui. Todėl teisėjų kolegija daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju nelaikytina, jog alkoholio vartojimo faktas padarė lemiamą įtaką nuteistojo veiksmams. Nors dėl to šioje byloje nėra paduoto apeliacinio skundo, tas pats pasakytina ir dėl nuteistojo M. K. atsakomybę sunkinančios aplinkybės, nes tai turi įtakos jo teisinei padėčiai (gali ją lengvinti). Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje pripažino, kad ir M. K. BK 146 straipsnio 2 dalyje numatytą veiką padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos jos padarymui. Tačiau apylinkės teismas nuosprendyje vėl gi nenurodė jokių tai patvirtinančių duomenų ir savo sprendimo nemotyvavo. Po įvykio M. K. neblaivumas nebuvo niekur užfiksuotas. Policijos pareigūnai M. K. įvykio vietoje nesulaikė, jo girtumo nepatikrino. Be to, nukentėjusysis bei liudytojai taip pat neparodė ir apie galimus klinikinius tokios nuteistojo būsenos požymius – kad nuo jo sklido alkoholio kvapas, jis svirduliavo, nerišliai kalbėjo ir pan. Tik pats nuteistasis pripažino, kad vakaro metu išgėrė gal tik vieną bokalą alaus. Todėl, labai abejotina, kad toks alaus kiekis galėjo lemti nuteistojo apsvaigimą. Todėl, nuteistųjų N. Š. ir M. K. atsakomybę sunkinanti aplinkybė, kad jie aukščiau minėtas nusikalstamas veikas padarė apsvaigę nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos šių veikų padarymui, iš nuosprendžio šalintina, o ši pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalis keistina dėl nuosprendyje išdėstytų išvadų, kurios neatitinka bylos aplinkybių (BPK 328 straipsnio 3 punktas).Pašalinus iš teismo nuosprendžio minėtą nuteistųjų N. Š. ir M. K. atsakomybę sunkinančią aplinkybę, sumažėja jų padarytų nusikaltimų pavojingumo laipsnis. Tačiau teisėjų kolegija sprendžia, kad nepaisant nepagrįstai pripažintos jų atsakomybę sunkinančios aplinkybės, bausmės nuteistiesiems N. Š. ir M. K. paskirtos teisingos ir tinkamos jų tikslams pasiekti (BK 41 straipsnio 2 dalis), todėl nekeičiamos.

Dėl BK 75 straipsnio taikymo nuteistajam M. K.

54. Apeliaciniame skunde nuteistojo M. K. gynėjas V. B. prašė atidėti nuteistajam M. K. paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą pagal BK 75 straipsnį. Teisėjų kolegija tam nepritaria.

55. BK 75 straipsnio 1 dalyje (2015 m. kovo 19 d. įstatymo redakcija) nustatyta, kad asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu ne daugiau kaip 6 metams už dėl neatsargumo padarytus nusikaltimus arba ne daugiau kaip 4 metams už vieną ar kelis tyčinius nusikaltimus (išskyrus labai sunkius nusikaltimus), teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo 1 iki 3 metų. Bausmės vykdymas gali būti atidėtas, jeigu teismas nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Taigi BK 75 straipsnio taikymas galimas tik tuomet, kai be nustatytų BK 75 straipsnio 1 dalyje nurodytų formalių pagrindų (nusikalstamos veikos kategorijos ir paskirtos bausmės dydžio) teismas pripažįsta, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Pagal teismų praktiką, bausmės vykdymo atidėjimas yra išimtinė bausmės įgyvendinimo forma, galima tada, kai bylos aplinkybių visuma neleidžia abejoti, kad laisvės atėmimo bausmė realiai gali būti neatliekama, tačiau, kilus pagrįstų abejonių, bausmės vykdymo atidėjimas neturi būti taikomas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-115-648/2016, 2K-132-942/2016, 2K-396-746/2016).

56. M. K. padarė du apysunkius nusikaltimus. Teisus apeliantas skunde nurodydamas, kad praėjo beveik 2 metai nuo paskutinių nusikalstamų veikų padarymo iki skundžiamo pirmosios instancijos teismo nuosprendžio priėmimo, tačiau tai nemažina pačių nusikaltimų ir jo kaip asmenybės pavojingumo, juolab šiuo atveju reikšminga tai, kad pats M. K. ikiteisminio tyrimo metu pasislėpė nuo proceso, dėl ko bylos tyrimas ir jos nagrinėjimas tapo ilgesnis. Teisėjų kolegija pažymi, kad šiuo atveju labai svarbu įvertinti M. K. asmenybę, kurios teigiamos savybės gali sudaryti pagrindą spręsti, kad bausmės tikslai iš tikrųjų dar gali būti pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Byloje esantys duomenys rodo, kad M. K. nuo 2011 m. iki suėmimo dirbo užsienyje (9 t., 21 b. l.). Tačiau, nepaisant užimtumo ir darbo užsienio įmonėje, M. K. vis tik sugebėjo daryti teisės pažeidimus tiek Lietuvoje, tiek užsienyje. Akivaizdu, kad darbo turėjimas nuteistojo nesulaikė nuo nusikalstamų veikų darymo. Tad šiuo atveju aplinkybė, kad nuteistasis M. K. dirbo, pati savaime nesudaro pagrindo jam taikyti BK 75 straipsnį. Iki skundžiamo teismo nuosprendžio priėmimo M. K. buvo teistas 4 kartus už įvairias nusikalstamas veikas – vagystę, papirkimus, viešosios tvarkos pažeidimą, o naujus nusikaltimus jis padarė turėdamas neišnykusį teistumą ir vos po kelių dienų atlikęs arešto bausmę. Svarbu pažymėti ir tai, kad nusikaltimus pagal BK 146 straipsnio 2 dalį bei 233 straipsnio 3 dalį nuteistasis M. K. padarė vieną po kito, kas rodo didesnį jo pavojingumą bei patvirtina neigiamą jo požiūrį į visuomenei priimtiną elgesį. Iš išrašo apie asmeniui registruotus administracinius teisės pažeidimus ir priimtus sprendimus (9 t., 163 – 199 b. l.) matyti, kad anksčiau M. K. itin daug kartų baustas administracine tvarka už įvairiausio pobūdžio administracinius teisės pažeidimus. Ir nors sutiktina su gynėju, kad M. K. paskirtos administracinės nuobaudos laikytinos negaliojančiomis, tačiau teisės pažeidimų kiekis bei jų sistemingumas charakterizuoja jį kaip asmenį, nesugebantį laikytis tinkamo elgesio taisyklių, todėl į šias aplinkybes aptariamu klausimu tiesiog negalima neatsižvelgti kaip į nuteistojo asmenybę charakterizuojančius bylos duomenis. Visos šios aptartos aplinkybės leidžia spręsti apie M. K. polinkį nusikalsti, visuomenės normų bei įstatymų ignoravimą, nenorą keistis. Paminėtų aplinkybių visuma rodo, jog BK 41 straipsnyje numatyti bausmės tikslai bus pasiekti ir teisingumo principas įgyvendintas tik nuteistajam M. K. realiai atliekant jam paskirtą laisvės atėmimo bausmę. Šiuo atveju nėra jokių priežasčių teigti, kad nuteistojo elgesį galima koreguoti neizoliavus jo nuo visuomenės. Taikyti jam laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimą pagal BK 75 straipsnį, kolegija nemato pagrindo, nes nėra įstatyme numatytos būtinos sąlygos – pagrįsto manymo, kad bausmės tikslai galėtų būti pasiekti be realaus šios bausmės atlikimo.

Motyvuojamoji dalis

Dėl civilinių ieškinių

Šioje byloje Panevėžio teritorinė ligonių kasa buvo pareiškusi civilinį ieškinį dėl 895,07 Eur žalos atlyginimo už nukentėjusiajam K. N. suteiktas asmens sveikatos priežiūros paslaugas (1 t., 171 – 172 b. l.). Byloje nustatyta, jog prieš nukentėjusįjį buvo smurtauta ir jis buvo sužalotas, padarant jam nežymų sveikatos sutrikdymą, dėl ko nukentėjusysis buvo gydytas sveikatos priežiūros įstaigoje ir jo gydymas apmokėtas iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto lėšų. Skundžiamu nuosprendžiu pirmosios instancijos teismas nusprendė šį ieškinį tenkinti visiškai ir priteisti solidariai iš nuteistųjų N. Š., K. Š. ir M. K.. Pagal šio teismo nustatytas bylos aplinkybes, minėtų asmenų bendrais veiksmais nukentėjusysis K. N. ir buvo sužalotas. Tačiau apeliacinės instancijos teismui priėmus sprendimą M. K. išteisinti pagal BK 24 straipsnio 6 dalį ir 138 straipsnio 2 dalies 6 ir 8 punktus, šis Panevėžio teritorinės ligonių kasos ieškinys solidariai priteisiamas iš nusikalstamą veiką pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 6 ir 8 punktus padariusių asmenų – nuteistųjų N. Š. ir K. Š., kadangi būtent jie atsakingi už nukentėjusiojo gydymą. Todėl skundžiamas teismo nuosprendis šioje dalyje keičiamas (BPK 328 straipsnio 4 punktas).Apeliaciniame skunde nukentėjusiojo K. N. atstovas nesutinka su nukentėjusiajam priteistu neturtinės žalos dydžiu ir prašo visiškai tenkinti šioje byloje pareikštą nukentėjusiojo civilinį ieškinį neturtinei žalai atlyginti, t. y. padidinti jam priteistos neturtinės žalos dydį iki 9000 Eur. Pažymėtina, kad apeliantas skunde nepateikia jokių tokį jo prašymą pagrindžiančių argumentų. Tik apeliacinės instancijos teismo posėdyje, pasinaudodamas atsikirtimo teise, apeliantas nurodė, kad nukentėjusiajam priteistas neturtinės žalos dydis yra per mažas ir neatitinka formuojamos teismų praktikos. Kaip matyti iš baudžiamosios bylos, nukentėjusysis K. N. buvo pareiškęs civilinį ieškinį, kuriuo prašė iš N. Š., K. Š. ir M. K. priteisti 9000 Eur neturtinei žalai atlyginti. Pirmosios instancijos teismas šį nukentėjusiojo civilinį ieškinį patenkino iš dalies ir priteisė solidariai iš nuteistųjų 6000 Eur nukentėjusiajam neturtinei žalai atlyginti. Teisėjų kolegija sutinka su pirmos instancijos teismo priimtu sprendimu ir nustatytu neturtinės žalos dydžiu. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais. Nukentėjusiojo patirtos žalos vertinimas yra teismo prerogatyva, kuris tai daro vadovaudamasis CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintais neturtinės žalos piniginio įvertinimo kriterijais. Teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į nusikalstamos veikos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Visais atvejais teismas turi pareigą nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus ir parinkti tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo patirtą dvasinį sielvartą, sukrėtimą, fizinį skausmą, kitokius neturtinių vertybių pažeidimus. Be to, aiškindami ir taikydami neturtinės žalos nustatymo kriterijus, teismai turi atsižvelgti ir į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą teismų praktiką ir, esant tapačioms ar iš esmės panašioms faktinėms bylų aplinkybėms, paisyti jau sukurtų teismo precedentų dėl priteistinos neturtinės žalos dydžio. Nekyla jokių abejonių dėl to, kad nežymus sveikatos sutrikdymas K. N. sukėlė neigiamas emocijas ir dvasinius išgyvenimus, sukėlė didelį fizinį skausmą, todėl jis neabejotinai patyrė neturtinę žalą ir turi teisę reikalauti ją atlyginti. Tačiau, neturtinės žalos atlyginimo srityje visiško žalos atlyginimo principas objektyviai negali būti įgyvendinamas, kadangi neturtinės žalos tiksliai įvertinti pinigais neįmanoma. Teisiniu reglamentavimu yra siekiama nustatyti tokią piniginę kompensaciją, kad kiek įmanoma teisingiau būtų kompensuotas nukentėjusiojo patirtas dvasinis ir fizinis skausmas. Skundžiamame nuosprendyje apylinkės teismas pakankamai išsamiai motyvavo savo sprendimą priteisti nukentėjusiajam 6000 Eur neturtinės žalos atlyginimą. Apylinkės teismas atsižvelgė į nukentėjusiajam padaryto sužalojimo pobūdį ir sunkumą, prieš jį atliktų kitų neteisėtų veiksmų pobūdį ir reikšmę jo dvasinei savijautai, sukeltas pasekmes. Todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino faktines bylos aplinkybes, atsižvelgė į BK 138, 146 ir 233 straipsnių saugomų vertybių svarbą, teisingai įvertino nuteistųjų nusikalstamų veikų padarinius, nukentėjusiojo K. N. interesus, tinkamai taikė įstatyme įtvirtintus neturtinės žalos įvertinimo bei atlyginimo kriterijus. Be to, teismas atsižvelgė ir į formuojamą teismų praktiką bylose, kurių aplinkybės panašios į nagrinėjamą atvejį, įvertino ir tai, kad atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės asmuo jau atlygino nukentėjusiajam dalį neturtinės žalos. Taigi, nagrinėjamoje byloje nukentėjusiajam K. N. priteista 6000 Eur suma neturtinei žalai atlyginti atitinka tokios piniginės kompensacijos nustatymo kriterijus, todėl ją dar labiau didinti nėra pagrindo. Pagrindo keisti ar naikinti pagrįstą ir teisėtą apylinkės teismo nuosprendį šioje dalyje nesudaro ir nuteistojo N. Š. skundo teiginiai dėl K. N. priteistos neturtinės žalos. Pažymėtina, kad skundas šioje dalyje buvo grindžiamas tik tuo, jog nuteistąjį išteisinus, nukentėjusiojo ieškinys iš jo turi būti nepriteisiamas, tačiau N. Š. skunde neginčijo priteistos neturtinės žalos dydžio. Todėl detaliau dėl to teisėjų kolegija nepasisako, kadangi nustačius, jog N. Š. nuteistas pagrįstai, nepriteisti iš jo solidariai su kitais nuteistaisiais nukentėjusiajam civilinio ieškinio neturtinei žalai atlyginti pagrindo nėra.

Dėl atstovavimo išlaidų pirmosios instancijos teisme

Apeliaciniame skunde nukentėjusiojo atstovas Linas Žalnieriūnas ginčija ir priteistų procesinių išlaidų dydį. Jis nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sumažino prašomas priteisti iš nuteistųjų nukentėjusiojo patirtas išlaidas advokato paslaugoms apmokėti, kadangi šios išlaidos buvo adekvačios advokato atliktam darbui atstovaujant nukentėjusįjį. Teisėjų kolegija tam pritaria. BPK 104 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad proceso dalyvis, kuris savo nuožiūra pakvietė dalyvauti procese ekspertą, specialistą, gynėją ar atstovą arba turėjo kitų išlaidų, jas apmoka pats iš savo lėšų. Proceso dalyvis gali prašyti teismo, kad šios išlaidos būtų pripažintos proceso išlaidomis ir išieškotos iš nuteistojo. BPK 106 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Teismas, atsižvelgdamas į nuteistojo turtinę padėtį, gali šių išlaidų kaltinamajam nepriteisti ar jų dydį sumažinti. Kartu pažymėtina, kad nukentėjusiojo nurodomas patirtų atstovavimo išlaidų dydis neįpareigoja teismo priteisti nurodomą sumą, o yra tik viena iš aplinkybių, į kurią atsižvelgiama nustatant proceso išlaidų dydį. Teismas negali priteisti proceso dalyvio prašomos atstovavimo išlaidų sumos, jei yra pagrindas konstatuoti, jog nurodoma atstovavimo išlaidų suma yra per didelė (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-605/2011, 2K-374/2012).Byloje nukentėjusiajam K. N. teisinę pagalbą teikė advokatas Linas Žalnieriūnas. Nukentėjusysis už suteiktas paslaugas advokatui sumokėjo 1520 Eur ir šias išlaidas prašė priteisti iš nuteistųjų. Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje sumažino nukentėjusiajam priteistiną sumą advokato išlaidoms atlyginti nuo 1520 Eur iki 900 Eur, tačiau nenurodė tokį procesinių išlaidų sumažinimą pagrindžiančių motyvų. Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvardijo atstovavimo išlaidų priteisimo pagrindus – atstovavimo apimtį, proceso sudėtingumą, reikalingas teisines paslaugas, prašomų išlaidų dydį, tačiau nesukonkretino ir išsamiau neaptarė šių išlaidų sumažinimą nulėmusių aplinkybių. Svarbu tai, kad nukentėjusiajam reikėjo samdyti advokatą ir jam mokėti tik dėl nuteistųjų veiksmų. Nukentėjusiojo atstovo išlaidas patvirtina į bylą pateiktas mokėjimo nurodymas (12 t., 60 b. l.). Iš baudžiamosios bylos matyti, kad pirmosios instancijos teisme bylą sudarė 12 tomų, kaltinimai buvo pareikšti dėl 4 apysunkių nusikaltimų padarymo, ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas 2015 m. rugsėjo 6 d., o advokatas į bylą įstojo dar 2016 m. liepos mėnesį (tyrimo metu), šioje byloje kaltinimai buvo pareikšti 3 asmenims, iš kurių nei vienas savo kaltės nepripažino, tyrimo metu vienas iš jų dar ir pasislėpė, dėl ko bylos procesas tapo sudėtingesnis ir ilgesnis. Matyti ir tai, kad šioje byloje advokatas teisines paslaugas nukentėjusiajam teikė tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir pirmosios instancijos teisme, kad advokato darbo vieta yra Vilniuje, o ikiteisminis tyrimas buvo atliekamas ir bylos teisminis nagrinėjimas vyko kituose miestuose, kad advokatas aktyviai dalyvavo tiek ikiteisminiame tyrime, tiek teisiamajame posėdyje, t. y. surašė civilinį ieškinį, reiškė prašymus, dalyvavo baigiamosiose kalbose, pasinaudojo atsikirtimo teise ir kt. Atsižvelgusi į šias aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad nukentėjusiojo patirtos išlaidos advokato pagalbai apmokėti – 1520 Eur, iš nuteistųjų priteistinos visa apimtimi, kadangi tokios išlaidos advokato paslaugoms apmokėti yra realios, adekvačios bei proporcingos atliktų procesinių veiksmų kiekiui ir sudėtingumui, visos jos yra pagrįstos konkrečiais advokato atliktais darbais. Todėl, 1520 Eur lygiomis dalimis išieškomi iš visų nuteistųjų, t. y. iš kiekvieno po 506,66 Eur. Dėl išdėstytų priežasčių teisėjų kolegija pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino procesinių išlaidų priteisimo klausimą ir nepagrįstai šias išlaidas sumažino, todėl ši nuosprendžio dalis keičiama (BPK 328 straipsnio 4 dalis).

Dėl atstovavimo išlaidų apeliacinės instancijos teisme

Apeliaciniu skundu nukentėjusiojo K. N. atstovas Linas Žalnieriūnas taip pat prašo priteisti iš nuteistųjų N. Š., K. Š. ir M. K. nukentėjusiajam K. N. 910 Eur išlaidų advokato pagalbai už apeliacinio skundo surašymą apmokėti. Kartu su apeliaciniu skundu nukentėjusiojo atstovas apeliacinės instancijos teismui pateikė 2017 m. liepos 5 d. pinigų priėmimo kvitą (serija (duomenys neskelbtini) Nr. (duomenys neskelbtini), patvirtinantį, kad nukentėjusysis K. N. sumokėjo savo atstovui advokatui Linui Žalnieriūnui 910 Eur už apeliacinio skundo surašymą (13 t., 12 b. l.).Teisėjų kolegija pažymi, kad jau minėta BPK 106 straipsnio 2 dalis taip pat galioja nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme, tačiau šiuo atveju, priteisiant išlaidas advokato paslaugoms apmokėti, būtina atsižvelgti ir į tai, pagal kieno skundą buvo nagrinėta byla ir koks yra šio skundo nagrinėjimo rezultatas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-351/2009, 2K-410/2008). Šioje baudžiamojoje byloje apeliacinis procesas vyko pagal nuteistojo N. Š., nuteistojo M. K. gynėjo V. B. ir nukentėjusiojo atstovo apeliacinius skundus. Turėdamas teisę pateikti apeliacinį skundą byloje, nukentėjusysis kreipėsi profesionalios pagalbos į advokatą surašant apeliacinį skundą. Todėl nukentėjusiojo turėtos išlaidos surašant apeliacinį skundą turi būti atlygintos. Kaip minėta, nagrinėjamu atveju nukentėjusiojo išlaidos advokatui yra pagrįstos būtinumu tinkamai organizuoti savo teisių gynimą. Svarbu tai, kad procesas apeliacinės instancijos teisme vyko tiek pagal nuteistojo N. Š., tiek pagal nuteistojo M. K. gynėjo bei nukentėjusiojo atstovo apeliacinius skundus, kurie yra tenkinami iš dalies. Apeliaciniame skunde nukentėjusiojo atstovas teismo nuosprendį ginčijo dėl visų 3 nuteistųjų, taip pat jame kėlė įrodymų vertinimo ir veikų kvalifikavimo klausimus, tačiau būtina įvertinti ir tai, kad to paties advokato paslaugomis nukentėjusysis K. N. naudojosi ir ikiteisminio tyrimo metu bei pirmosios instancijos teisme. Tad šioje baudžiamojoje byloje esantys duomenys atstovui buvo žinomi ir papildomos didelės laiko sąnaudos su jais susipažinti nebuvo objektyviai būtinos. Teisėjų kolegija, įvertinusi išdėstytas aplinkybes bei atsižvelgdama į nuteistųjų turtinę padėtį, iš jų priteistus turtinės ir neturtinės žalos dydžius, sprendžia, kad prašoma priteisti 910 Eur suma už apeliacinio skundo surašymą nėra pagrįsta ir proporcinga, todėl ši suma mažinama iki 300 Eur, kuri lygiomis dalimis išieškoma iš visų nuteistųjų, t. y. iš kiekvieno po 100 Eur.

Dėl kitų bylos klausimų

Byloje civilinių ieškinių užtikrinimui Utenos rajono apylinkės teismo 2017 m. birželio 5 d. nutartimi 3 mėnesiams buvo laikinai apribotos N. Š. nuosavybės teisės į dalį jo piniginių lėšų, esančių ir įplaukiančių į jo atsiskaitomąją sąskaitą banke, bei 4 jo transporto priemones (12 t., 104-107 b. l.). To paties teismo 2017 m. birželio 5 d. nutartimi taip pat 3 mėnesiams buvo apribotos ir K. Š. nuosavybės teisės į jo pinigines lėšas, esančias ir įplaukiančias į jo atsiskaitomąją sąskaitą banke (12 t., 102-103 b. l.). Bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme metu apribojimas į šį nuteistųjų turtą buvo pratęstas Panevėžio apygardos teismo 2017 m. rugsėjo 1 d. nutartimi, išskyrus tai, kad laikinas nuosavybės teisės apribojimas buvo pratęstas tik trims N. Š. priklausančioms transporto priemonėms. Čia pažymėtina, kad pagal BPK 151 straipsnio 6 dalį, dėl laikino nuosavybės teisės apribojimo paskyrimo ar jo termino pratęsimo priimdamas nutartį nusprendžia teismas, kurio žinioje yra byla. Skundžiamu nuosprendžiu iš nuteistųjų N. Š., K. Š. ir M. K. V. ligonių kasai ir nukentėjusiajam K. N. priteisti civiliniai ieškiniai bendrai sudaro 6935,07 Eur sumą. Dėl to, nagrinėjamu atveju priteistų civilinių ieškinių užtikrinimui iki nuosprendžio įvykdymo civilinių ieškinių dalyje tikslinga toliau taikyti laikiną nuosavybės teisės apribojimą į minėtoje 2017 m. rugsėjo 1 d. nutartyje nurodytą nuteistųjų N. Š. ir K. Š. turtą.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 2 dalies 2 punktu, 4 dalimi, teisėjų kolegija

nusprendžia:

Panaikinti Utenos rajono apylinkės teismo 2017 m. birželio 15 d. nuosprendžio dalį, kuria M. K. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (BK) 24 straipsnio 6 dalį ir 138 straipsnio 2 dalies 6 ir 8 punktus, ir šioje dalyje priimti naują nuosprendį – M. K. pagal BK 24 straipsnio 6 dalį ir 138 straipsnio 2 dalies 6 ir 8 punktus išteisinti jam nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

Panaikinti teismo nuosprendžio dalį, kuria M. K. išteisintas pagal BK 233 straipsnio 3 dalį ir šioje dalyje priimti naują nuosprendį – M. K. pripažinti kaltu pagal BK 233 straipsnio 3 dalį ir nubausti jį laisvės atėmimu 1 (vieneriems) metams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalimis, šią bausmę bei pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu pagal BK 146 straipsnio 2 dalį M. K. paskirtą bausmę subendrinti iš dalies jas sudedant ir jam paskirti galutinę subendrintą bausmę – laisvės atėmimą 1 (vieneriems) metams 3 (trims) mėnesiams.

N. Š. veiką iš BK 233 straipsnio 1 dalies perkvalifikuoti į BK 233 straipsnio 3 dalį ir skirti jam laisvės atėmimą 1 (vieneriems) metams 3 (trims) mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalimis, šią bausmę bei pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 6 ir 8 punktus, 146 straipsnio 2 dalį N. Š. paskirtas bausmes subendrinti iš dalies jas sudedant ir jam paskirti galutinę subendrintą bausmę – laisvės atėmimą 3 (trejiems) metams.

Pašalinti iš nuosprendžio N. Š. dėl veikų, numatytų BK 138 straipsnio 2 dalies 6 ir 8 punktus ir 146 straipsnio 2 dalį bei M. K. dėl veikos, numatytos BK 146 straipsnio 2 dalyje, nustatytą jų atsakomybę sunkinančią aplinkybę, kad šias nusikalstamas veikas jie padarė būdami apsvaigę nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos šių nusikaltimų padarymui.

Priteisti Valstybinei ligonių kasai solidariai iš N. Š. ir K. Š. 895,07 Eur nukentėjusiojo K. N. gydymo išlaidų.

Iki nuosprendžio įvykdymo civilinių ieškinių dalyje taikyti laikiną nuosavybės teisės apribojimą šiam turtui :

- dalį piniginių lėšų, esančių ir įplaukiančių į atsiskaitomąją sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), esančią AB „(duomenys neskelbtini)“, leidžiant jam kas mėnesį disponuoti sąskaitoje 380 Eur suma, o sumai, viršijančiai 380 Eur, nustatant visišką nuosavybės teisės apribojimą, uždraudžiant su pinigų sumomis atlikti bet kokio pobūdžio operacijas;

- transporto priemonę NISSAN, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) kėbulo Nr. (VIN) (duomenys neskelbtini), tipas – keleivinis automobilis, transporto priemonės registracijos liudijimo Nr. (duomenys neskelbtini), išduotas 2015 m. kovo 25 d. VĮ „Regitra“ (duomenys neskelbtini) grupė;

- transporto priemonę MERCEDES-BENZ, modelis (duomenys neskelbtini) valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) kėbulo Nr. (VIN) (duomenys neskelbtini), tipas – keleivinis automobilis, tech. paso Nr. (duomenys neskelbtini);

- transporto priemonę VOLKSWAGEN, modelis TRANSPORTER, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) kėbulo Nr. (VIN) (duomenys neskelbtini), tipas – keleivinis automobilis, transporto priemonės registracijos liudijimo Nr. (duomenys neskelbtini), išduotas 2013 m. liepos 24 d. VĮ „Regitra“ (duomenys neskelbtini)grupė, Nr. (duomenys neskelbtini), išduotas 2013 m. liepos 24 d. VĮ „Regitra“ (duomenys neskelbtini)grupė;

Į K. Š. pinigines lėšas, esančias ir įplaukiančias į atsiskaitomąją sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), esančią AB „(duomenys neskelbtini)“, nustatant visišką nuosavybės teisės apribojimą, uždraudžiant su šioje sąskaitoje esančiomis pinigų sumomis atlikti bet kokio pobūdžio operacijas.

Išieškoti iš N. Š., K. Š. ir M. K. po 606,66 Eur iš kiekvieno nukentėjusiajam K. N. advokato paslaugoms pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose apmokėti.

Likusią teismo nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.