Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Nijolės Piškinaitės, Alvydo Poškaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Egidijaus Žirono, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Remonto parkas“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2017 m. vasario 23 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Remonto parkas“ ieškinį atsakovui T. T. dėl žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovė BUAB „Remonto parkas“ kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą su ieškiniu atsakovui T. T., prašydama priteisti iš atsakovo 22 588,45 Eur žalos atlyginimo, 5 proc. procesines palūkanas bei bylinėjimosi išlaidas.Nurodė, kad Vilniaus apygardos teismo 2014 m. rugpjūčio 7 d. nutartimi UAB „Remonto parkas“ iškelta bankroto byla. Bankroto administratorius nustatė, kad laikotarpiu nuo 2013 m. rugsėjo 18 d. iki 2015 m. kovo 27 d. atsakovas buvo įmonei priklausančio automobilių serviso, esančio (duomenys neskelbtini), vadovas ir iš įmonės kasos yra paėmęs 22 588,49 Eur (77 993,53 Lt). Tai, kad atsakovas iš įmonės kasos 2013 metais yra paėmęs 61 390,53 Lt patvirtina 2013 m. spalio 1 d. – 2013 m. gruodžio 31 d. avanso apyskaitos bei 2013 metų kasos aparato kasos operacijų žurnalo 106-107, 118-119, 130-131, 142-43 lapai. Likusios 16 390,53 Lt sumos iš kasos aparato paėmimą patvirtina atsakovo parašai 2014 metų kasos aparato kasos operacijų žurnalo 10-11, 22-23, 34-35 lapuose. Už pinigų panaudojimą atsakovas nėra atsiskaitęs ir įmonės atsakingiems asmenims jų neperdavęs. Atsakovas, kaip įmonei priklausiusio serviso vadovas ir asmuo, atsakingas už kasos operacijų servise atlikimą, turėjo elgtis tokiu būdu, kad visi per kasos aparatą gaunami pinigai būtų tinkamai apskaityti ir perduoti į įmonės kasą. Atsakovas iš įmonės kasos iš viso paėmė 77 993,53 Lt jai priklausančių lėšų, todėl turi pareigą šias lėšas grąžinti CK 6.263 straipsnio 1 ir 2 dalies pagrindu. Atsakovo veiksmai vertintini kaip civilinis deliktas, kuriuo įmonei padaryta žala, atsiradusi dėl atsakovo kaltų veiksmų, nes atsakovas, paėmęs įmonei priklausančius pinigus, jų negrąžino. Todėl tarp atsakovo veiksmų ir žalos įmonei atsiradimo yra tiesioginis priežastinis ryšys.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus apygardos teismas 2017 m. vasario 23 d. sprendimu ieškinio netenkino; priteisė iš ieškovės 600 Eur atsakovui bylinėjimosi išlaidų ir 9,18 Eur valstybei išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.Nurodė, kad ieškovė bylos nagrinėjimo metu nuolat žodžiu keitė ieškinio pagrindą. Todėl teismas vertino ieškovės nurodytas faktines ginčo aplinkybes, pagal jas nustatydamas ieškinio pagrindus.Dėl byloje tirtinų įrodymų pateikimo. Ieškovė žalos padarymo aplinkybėms pagrįsti pateikė avanso apyskaitas už 2013 m. spalio-gruodžio mėnesius ir kasos aparato kasos operacijų žurnalus už 2013 ir 2014 metus. Daugiau dokumentų nepateikta, bankroto administratorius nurodė, jog iš esmės įmonės dokumentai neperduoti. Todėl byloje įrodinėjamų aplinkybių negalima patvirtinti rašytiniais įrodymais. Byloje apklausti liudytojai įmonės direktorius E. E., UAB „Baltic Lead“ direktorius M. T. patvirtino, jog ieškovės buhalterinę apskaitą tvarkė įmonė UAB „Baltic Lead“, kuri perdavė dokumentus atsakovui. Liudytoja I. T. nurodė, kad iš buhalterinės įmonės dokumentus paėmė atsakovas. Atsakovo teigimu, jis dokumentus paėmė ir perdavė E. E., tačiau pastarasis tai neigia. Teismas nurodė, kad dokumentų buvimo vieta nenustatyta. Teismui nenustačius, kad į bylą pateikti dokumentai buvo gauti iš Valstybinės mokesčių inspekcijos, sprendė, kad iš UAB „Baltic Lead“ pagal 2014 m. sausio 30 d. dokumentų perdavimo-priėmimo aktus gautus dokumentus atsakovas perdavė direktoriui E. E.. Pastarasis vėlesnės dokumentų buvimo vietos nenurodė, bankroto administratoriui dokumentų iš esmės neperdavė, o teismui pateikti parinko tik tuos dokumentus, kurių pagrindu būtų galima reikšti šioje byloje nagrinėjamą ieškinį. Teismas nurodė, kad dėl įrodymų nepateikimo teismui yra atsakinga ieškovė ir esant įrodymų trūkumui, tai vertino atsakovo naudai. Dėl atsakovo teisinės padėties įmonėje. Byloje nėra duomenų, kad UAB „Baltic Lead“ atsakovui būtų perdavusi materialinės atsakomybės sutartis, todėl sprendė, kad atsakovas šių sutarčių iš UAB „Baltic Lead“ neperėmė. Teismo vertinimu, 2013 m. birželio mėn. susirinkimo, kuriame nuspręsta pasirašyti materialinės atsakomybės sutartis, protokolas turėjo būti saugomas įmonės biure, todėl ieškovė turėjo visas galimybes jį pateikti, tačiau to nepadarė. Ieškovė neįrodė, kad atsakovas buvo sudaręs visiškos materialinės atsakomybės sutartį. Kasos aparatų naudojimo taisyklių, patvirtintų Valstybinės mokesčių inspekcijos viršininko 2003 m. rugsėjo 18 d. įsakymu Nr. V-255 (toliau – Taisyklės), 4 punktas nustato, jog atsakingas asmuo – tai kasos aparatus naudojančio ar jais disponuojančio ūkio subjekto vadovas (savininkas) arba jo įsakymu paskirtas darbuotojas, atsakingas už turimų kasos aparatų naudojimo tvarką. Atsakovas negali būti laikomas atsakingu asmeniu dirbti su kasos aparatu, nes nepateiktas įsakymas, kuriuo jis būtų tokiu paskirtas. Todėl atsakingu asmeniu laikomas direktorius E. E.. Teismo vertinimu, be atskiro įmonės vadovo įsakymo dirbantis atsakovas atliko kasininko funkcijas, dirbančiu su kasos aparatu, nors ir nebuvo tinkamai apmokytas su juo dirbti. Dėl darbuotojo atsakomybės sąlygų. Nesant sudarytos visiškos materialinės atsakomybės sutarties, atsakovui kaip darbuotojui atsakomybė pagal DK 255 straipsnio 3 punktą negali būti taikoma. Neįrodyti ieškovės argumentai, kad atsakovas paslėpė įmonės dokumentus, pagal kuriuos būtų galima nustatyti jo padarytą žalą DK 255 straipsnio 1 punkto pagrindu. Kasos aparato kasos operacijų žurnalas buvo pildomas netinkamai, atsakovas nebuvo apmokytas dirbti, E. E. neatliko atsakingo asmens funkcijų, avanso apyskaitose gautos pajamos neatitinka Kasos aparato kasos operacijų žurnalo duomenų, o išlaidose nėra nurodytos išlaidos darbo užmokesčiui, naudotoms detalėms ir nuomai, kurios turėjo būti mokamos, kaip teismui aiškino direktorius ir buhalterė. Todėl buhalterinė apskaita BUAB „Remonto parkas“ neatspindėjo tikrųjų ūkinių operacijų, o pagal teismui pateiktus dokumentus nėra galimybių nustatyti tikrąsias veiklos aplinkybes. Ieškovės pateikti dokumentai nepakankami išvadai dėl nuostolių atsiradimo ir negali būti naudojami padarytai žalai apskaičiuoti. Todėl nėra pagrindo pripažinti, jog atsakovas atliko neteisėtus veiksmus – pasisavino ieškovės pinigus. Nenustačius pinigų pasisavinimo fakto, nėra pagrindo spręsti dėl tyčinio veiksmų pobūdžio, todėl teismas atmetė ieškinį atsakovo atžvilgiu DK 255 straipsnio 1 punkto pagrindu. Kadangi veiksmų neteisėtumas yra būtina ne tik visiškos, bet ir ribotos atsakomybės sąlyga (DK 246 str. 2 p.), tai neįrodžius negalimas ir žalos atlyginimas pagal DK 253 straipsnį.Dėl civilinės žalos atlyginimo. Ieškinys buvo reiškiamas ir tuo pagrindu, kad atsakovas buvo BUAB „Remonto parkas“ vadovas arba faktinis vadovas. VĮ Registrų centras duomenimis BUAB „Remonto parkas“ direktoriumi ir akcininku nuo 2012 m. sausio 25 d. iki bankroto bylos iškėlimo buvo E. E., todėl atsakovui atsakomybė CK 2.87 straipsnio 7 dalies pagrindu nekyla. Ieškovė nepateikė dokumentų, patvirtinančių, kad atsakovas atliko įmonės vadovo funkcijas (pasirašinėjęs įsakymus, tvarkęs personalą, naudojęs įmonės banko sąskaitas, naudojęs įmonės antspaudą ar pan.). BUAB „Remonto parkas“ veiklą sudarė trys ūkinės veiklos sritys – servisas, plastikiniai langai bei statybos Belgijoje. Ieškovė nepateikė įrodymų, kad atsakovas būtų atlikęs kokius nors veiksmus tvarkant plastikinių langų bei statybų padalinius. Įmonės buvusi administratorė R. N. paaiškino, kad direktoriaus ligos metu ji ėjo direktoriaus pareigas, direktorių pavadavo pagal įsakymus, atsakovas direktoriaus nepavadavo, nes jis buvo atsakingas už servisą. Teismas nenustatė nei teisinio, nei faktinio pagrindo pripažinti, kad atsakovas buvo ieškovės vadovas ar faktinis vadovas.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo teisiniai argumentai

Ieškovė (toliau ir - apeliantė) apeliaciniame skunde prašo Vilniaus apygardos teismo 2017 m. vasario 23 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:Atsakovas nuo 2013 m. rugsėjo 18 d. iki 2015 m. kovo 27 d. iš apeliantei priklausiusio automobilių serviso kasos paėmė 22 588,49 Eur (77 993,53 Lt). Už pinigų panaudojimą atsakovas nėra atsiskaitęs ir jų niekam nėra perdavęs. Atsakovas, kaip serviso vadovas ir asmuo, atsakingas už kasos operacijų servise atlikimą, turėjo elgtis taip, kad visi per kasos aparatą gaunami pinigai būtų tinkamai apskaityti ir perduoti į įmonės kasą. Ieškinyje apeliantė atsakovo veiksmus prašė vertinti kaip prieštaraujančius CK 6.263 straipsniui, tačiau vėliau patikslino poziciją, kad žala iš atsakovo priteistina dėl jo tyčinių veiksmų pasisavinant ar (ir) iššvaistant įmonei priklausantį turtą – 22 588,49 Eur. Tokie veiksmai atitinka BK 183 straipsnio 2 dalyje ir BK 184 straipsnio 2 dalyje numatytoms nusikaltimų sudėtims. Tačiau apeliantė pasirinko įmonės teisių gynimą civilinėmis priemonėmis.Atsakovas buvo atsakingas už serviso veiklą ir priiminėjo pinigus iš klientų, mokėjusių už paslaugas. Atsakovas netvarkingai pildė kasos dokumentus, iš kasos paimdavo pinigus ir už juos neatsiskaitydavo. Kasos aparato kasos operacijų žurnale yra pateiktos žurnalo pildymo taisyklės, kurias atsakovas yra pasirašęs. Įmonės vadovo E. E. ligos metu faktiniu vadovu buvo atsakovas. Nors atsakovas teigė, kad pinigus iš kasos paimdavo E. E., tačiau jis tuo metu sirgo ir negalėjo to padaryti. Atsakovas iš UAB „Baltic Lead“ paėmė apeliantės dokumentus, už jų paėmimą pasirašė, tačiau niekam neperdavus, laikytina, kad atsakovas juos paslėpė. Tokie atsakovo veiksmai vertintini kaip tyčiniai, siekiant išvengti atsakomybės (DK 255 str. 1 d. 1 p.). Teismas nepagrįstai sprendė, kad E. E. pateikė būtent tuos dokumentus, kurie buvo gauti iš UAB „Baltic Lead“. Tačiau šių dokumentų UAB „Baltic Lead“ atsakovui neperdavė. Pažymėjo, kad kasos aparato kasos dokumentai nėra tas pats, kas įmonės kasos dokumentai, kuriuos turi sudaryti kasos knyga su atitinkamai kasos pajamų ir išlaidų orderiais, bei prie jų prisegtais dokumentais. Atsakovo parodymai dėl dokumentų perdavimo E. E. yra nenuoseklūs, prieštaringi.Apeliantės kasos aparato kasos operacijų 2013 ir 2014 žurnalų įrašai ir avansinės apyskaitos patvirtina, kad atsakovas iš įmonės kasos paėmė prašomą priteisti sumą, kurios panaudojimas ar perdavimas nepagrįstas leistinais įrodymais. Atsakovas dirbo su pinigais ir buvo atsakingas už kasos aparato žurnalo pildymą, todėl su juo turėjo būti sudaryta materialinės atsakomybės sutartis (DK 256 str.). Tokios sutarties sudarymas patvirtintinas liudytojų parodymais. Tai, kad ji bankroto administratoriui neperduota, nepanaikina atsakovo atsakomybės už jo paimtus iš įmonės kasos pinigus.Nors įsakymas dėl atsakovo paskyrimo atsakingu asmeniu už turimų kasos aparatų naudojimo tvarką nėra išlikęs, tačiau tai, kad jis pildė žurnalą, ėmė iš kasos aparato pinigus ir už juos pasirašinėjo kasos aparato kasos operacijų žurnale, suponuoja įsitikinimą, kad atsakovas buvo paskirtas atsakingu asmeniu darbui su kasos aparatu. Tai, kad atsakovas iš įmonės kasos paėmė prašomą priteisti sumą, patvirtina kasos operacijų žurnalas bei avansinės apyskaitos, kurias atsakovas yra pasirašęs. Nepaisant to, kad nėra kitų įmonės kasos dokumentų, atsakovas negali būti atleistas nuo atsakomybės už iš įmonės paimtus pinigus.Kadangi visiškos materialinės atsakomybės sutarties išlikusios nėra, tai visiška atsakovo atsakomybė šiuo atveju galima tik pagal DK 255 straipsnio 1 dalies 1 punktą, t. y. dėl tyčinių veiksmų. Atsakovo tyčinius veiksmus sudaro pinigų iš kasos paėmimas ir jų negrąžinimas, kas padaroma tik tyčia. Dėl tokių atsakovo veiksmų prarastas apeliantei priklausantis turtas – ieškiniu prašoma priteisti suma. Todėl atsakovui taikytina atsakomybė DK 255 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu. Pirmosios instancijos teismas nepakankamai kritiškai įvertino atsakovo ir jo kviestų liudytojų parodymus. Atsakovas nurodė, kad išdavinėjo iš kasos paimtus pinigus be jų išlaidavimą patvirtinančio dokumento, kas patvirtina, kad jis netinkamai naudojo įmonės jam patikėtus pinigus (švaistė).Atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo Vilniaus apygardos teismo 2017 m. vasario 23 d. sprendimą palikti nepakeistą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:Atsakovas perdavė įmonės direktoriui ir akcininkui E. E. iš UAB „Baltic Lead“ 2014 m. sausio 30 d. dokumentų perdavimo – priėmimo aktais gautus 2012 ir 2013 metų finansinės atskaitomybės dokumentus. Pagal šį aktą buvo perduotos 2013 metų avanso apyskaitos ir kasos dokumentai, kurios apeliantė ir pateikė teismui. Nors E. E. teigė, kad minimus dokumentus jis gavo iš VMI, tačiau teisme nepateikti tai patvirtinantys įrodymai. Todėl teismas teisingai konstatavo, kad atsakovas iš UAB „Baltic Lead“ gautus dokumentus perdavė direktoriui E. E.. Apeliantė su atsakovu visiškos materialinės atsakomybės sutarties nebuvo sudariusi. Atsakovas buvo priimtas dirbti autoserviso vadovu darbo sutarties pagrindu, tačiau jo darbo funkcijos neapėmė servise laikomo ir įmonei priklausiusio kasos aparato pildymo. Nebuvo raštiško įsakymo, kurio pagrindu atsakovas būtų paskirtas atsakingu už įmonės kasos aparato kasos operacijų atlikimą ir žurnalų pildymą, tačiau tą papildomą funkciją direktorius atsakovui patikėjo žodžiu. Atsakovas nebuvo tinkamai apmokytas dirbti su kasos aparatu. Nors liudytoju apklaustas E. E. nepripažino, kad atsakovas jam iš įmonės kasos paimtus pinigus atiduodavo, tačiau jo parodymus paneigė teisme apklausti liudytojai serviso vadybininkas J. M., A. G. bei Č. Š., t. y. paminėti liudytojai patys matė pinigų perdavimo faktus įmonės direktoriui serviso patalpose.Teismas išsamiai ir visapusiškai nustatė byloje įrodinėtinas aplinkybes, tinkamai ir teisingai įvertino apeliantės pateiktus įrodymus, ir pagrįstai sprendė, kad apeliantės buhalterinė apskaita buvo tvarkoma netinkamai. Todėl nėra pagrindo pripažinti, kad atsakovas atliko neteisėtus veiksmus – pasisavino įmonės pinigus. Nenustačius pinigų pasisavinimo fakto, nėra galimybės nustatyti ir atsakovo neteisėtų veiksmų, todėl spręsti klausimo dėl tyčinių veiksmų pobūdžio nėra pagrindo.Tai, kad įmonėje buhalterinė apskaita buvo tvarkoma netinkamai, patvirtina ir Lietuvos apeliaciniame teisme nagrinėtos civilinės bylos Nr. e2-963-178/2015 medžiaga, t. y. BUAB „Remonto parkas“ atsiliepime į E. E. atskirąjį skundą, nurodė, kad įmonėje nustatyta daug pažeidimų – aplaidus dokumentacijos ir griežtos atskaitomybės dokumentų tvarkymas, galimas pajamų ir mokesčių slėpimas. Dėl šių priežasčių prašė priimti nutartį dėl kreipimosi į ikiteisminio tyrimo instituciją dėl BUAB „Remonto parkas“ bei jo direktoriaus E. E. galimai padarytų nusikalstamų veikų finansų sistemai nustatymo.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išaiškinimai

CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nekonstatuojama.Apeliantė prašo priteisti iš atsakovo žalos atlyginimą. Savo reikalavimą grindžia 2013 m. spalio 1 d. – 2013 m. gruodžio 31 d. avanso apyskaitos bei 2013 metų kasos aparato kasos operacijų žurnalo 106-107, 118-119, 130-131, 142-43 lapuose, 2014 metų kasos aparato kasos operacijų žurnalo 10-11, 22-23, 34-35 lapuose fiksuotais duomenimis. Jos nuomone, jie patvirtina, kad atsakovo žinioje buvo prašoma priteisti suma, duomenų dėl šios sumos panaudojimo įmonės interesais ar perdavimo įmonės atsakingiems asmenims nėra. Todėl daro išvadą, kad atsakovas turi atlyginti padarytą įmonei žalą, ir nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, kuriuo ieškinys netenkintas. Apeliacinis skundas netenkinamas.Apeliantė ieškinyje savo reikalavimo teisiniu pagrindu buvo nurodžiusi CK 6.263 straipsnį. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad bylos eigoje apeliantė atsakovo atsakomybės pagrindimui rėmėsi ir darbo santykius (t.y. atsakovo kaip darbuotojo), ir vadovo/faktinio vadovo atsakomybę reglamentuojančiomis normomis. Tas pat pasakytina ir apie apeliacinį skundą, kuriame motyvai dėstomi ne tik dėl skirtingų atsakomybės rūšių ir teisinių pagrindų, bet kai kuriais atvejais ir apskritai prieštaringi. Taip, viena vertus, teigiama, kad apeliantės nesikreipimas dėl ikiteisminio tyrimo atlikimo užkerta kelią reikalauti visiškos materialinės atsakomybės pagal DK 255 straipsnio 1 dalies 2 punktą, visiškos materialinės atsakomybės sutarties su atsakovu nebuvimas atmeta galimybę išieškoti žalą pagal DK 255 straipsnio 1 dalies 3 punktą, kita vertus, po to skunde įrodinėjama, kad visiškos materialinės atsakomybės sutartis vis tik buvo sudaryta, o skundo pabaigoje vėlgi teigiama, kad tokios sutarties nėra ir visiška materialinė atsakomybė atsakovui kyla DK 255 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu (dėl tyčinių veiksmų). Taip pat prieštaringi ir apeliantės teiginiai dėl atsakovo (ne kaip darbuotojo) statuso: dalis argumentacijos susijusi su atsakovo vertinimu kaip faktinio vadovo, kita dalis - kaip serviso kasą aptarnavusio asmens. Teisminėje praktikoje ne kartą yra pasisakyta dėl to, kad ieškovas gali, bet neprivalo nurodyti savo kitos šalies veiksmų teisinį kvalifikavimą, konkrečias materialinės teisės normas. Tačiau pirmiau paminėtos aplinkybės rodo, kad apeliantės pozicija nėra aiški ne tik dėl konkrečių ginčui taikytinų normų (teisinio pagrindo), bet ir besikaitaliojanti ieškinio pagrindą turinčių sudaryti faktinių aplinkybių atžvilgiu. Taigi, ne tik pirmosios instancijos teisme (kas pagrįstai pažymėta skundžiamame sprendime), bet ir apeliaciniame skunde apeliantė dėsto argumentus ne tik dėl skirtingų atsakomybės pagrindų, bet ir dėl dalies faktinių aplinkybių.Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime pasisakė tiek dėl atsakomybės darbo teisinius santykius reglamentuojančių normų, tiek dėl atsakomybės CK normų pagrindu. Teisėjų kolegija pažymi, kad nepriklausomai nuo to, kokių normų pagrindu galėtų būti taikoma atsakomybė, visų pirma reikšminga yra tai, ar bylos duomenys patvirtina, kad atsakomybė apskritai gali būti taikoma, t.y. ar yra pagrindas konstatuoti atsakomybės sąlygų viseto egzistavimą – žala, neteisėti veiksmai, priežastinis ryšys, kaltė. Nesant bent vienos iš šių sąlygų, negalima ir atsakomybė. Nagrinėjamu atveju visų pirma reikšminga įvertinti, ar apeliacinio skundo argumentai paneigia pirmosios instancijos teismo išvadą, kad neįrodyti atsakovo neteisėti veiksmai, nes tuo atveju, jei konstatuoti neteisėtus veiksmus nėra pagrindo, negalima ir atsakovo atsakomybė. Pažymėtina, kad tokio pobūdžio žalos atlyginimo bylose neteisėtų veiksmų įrodinėjimas yra ieškovo pareiga. Kasacinis teismas yra ne kartą plačiai pasisakęs dėl įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso teisės normų aiškinimo ir taikymo. CPK 176 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Kasacinis teismas savo nutartyse yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-155/2010; 2011 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-35/2011; kt.). Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-98/2008; 2011 m. rugpjūčio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-340/2011; kt.). Kasacinis teismas taip pat yra akcentavęs tai, kad teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. vasario 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-129/2008; 2008 m. rugsėjo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-439/2008; kt.).Kaip minėta, apeliantė žalos dydį grindžia jai perduotais nutarties 14 punkte nurodytais dokumentais, o neteisėtais veiksmais nurodo tai, kad šiuose dokumentuose nurodytų pinigų sumų, kurios turėjusios būti atsakovo žinioje, panaudojimas įmonės interesais nepatvirtinamas jokiais dokumentais ar kitais įrodymais, dėl ko manytina, jog atsakovas lėšas arba pasisavino, arba paslėpė, arba iššvaistė, kitaip tariant, bet kuriuo atveju jos nebuvo panaudotos įmonės interesais. Tiek apeliaciniame skunde apeliantė, tiek pirmosios instancijos teismas išsamiai pasisakė dėl įmonės dokumentų (ne)perdavimo administratoriui aplinkybių. Tačiau akivaizdu, kad ne dokumentų (ne)perdavimo faktas ir su tuo susijusios aplinkybės yra priežastiniame ryšyje su prašomos priteisti žalos kilimu, kitaip tariant, apeliantės prašoma priteisti žala kilo ne dėl to, kad administratoriui neperduoti visi įmonės dokumentai. Apeliaciniame skunde apeliantė nurodo, kad dokumentų (be kita ko, ir visiškos materialinės atsakomybės sutarčių) neperdavimas „neatmeta“ atsakovo atsakomybės už paimtus iš kasos pinigus. Tačiau, kaip jau minėta, ieškovo pareiga yra įrodyti būtent neteisėtus veiksmus, kuriais žala įmonei buvo sukelta, o ne bet kokius (nesančius priežastiniame ryšyje) neteisėtus veiksmus. Pažymėtina, kad dokumentų neperdavimo aplinkybėmis ieškinys ir nebuvo reiškiamas, jomis buvo grindžiamas tik prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Todėl šių aplinkybių nustatinėjimas, teisėjų kolegijos nuomone, galėtų būti reikšmingas tik tuo aspektu, kam – atsakovui ar kitiems asmenims – galėjo būti naudinga atlikti neteisėtus veiksmus slepiant ar sunaikinant įmonės dokumentus, t.y. vertinant atskirų asmenų elgesio (ne)teisėtumą bendrame jų veiklos kontekste. Pirmosios instancijos teismas, nepaisant to, jog buvęs įmonės vadovas E. E. neigė, kad atsakovas perdavė jam įmonės finansinės apskaitos dokumentus, sprendė priešingai. Šiame kontekste pažymėtina, kad apeliantė buvo inicijavusi bylą (vėliau ieškinį atsiėmė) dėl žalos atlyginimo buvusiam vadovui ir iš teiktų toje byloje procesinių dokumentų turinio matyti, jog tuomet buvo įrodinėjama, kad nei dokumentų, nei turto neperdavė būtent buvęs vadovas, (Vilniaus apygardos teismo civilinė byla Nr. 2-3659-553/2015 – LITEKO duomenys, CPK 179 str. 3 d.). Be to, ir pinigine bauda civilinėje byloje Nr. B2-1386-781/2015 už dokumentų neperdavimą nubaustas buvęs vadovas. Turint galvoje, kad prie ieškinio teiktus dokumentus administratoriui perdavė buvęs įmonės vadovas, pastarojo aiškinimas, kad atsakovas jam nebuvo perdavęs jokių dokumentų, neatrodo įtikinamas ir teisėjų kolegijai, juo labiau, kai buvusio vadovo aiškinimas apie dokumentų gavimą iš mokesčių administravimo institucijos nėra įrodytas, o ir menkai tikėtina, kad šiai institucijai būtų perduoti tik šie dokumentai (dar daugiau - neaišku, kas, kodėl ir kada juos perdavė). Prie ieškinio pateiktais dokumentais apeliantė įrodinėja pinigų kasoje buvimo faktą ir jų kiekį. Tai neabejotinai yra reikšminga nustatant žalos dydį. Tačiau tam tikra prasme šių dokumentų vertinimas gali turėti reikšmės ir sprendžiant neteisėtų veiksmų (ne)egzistavimą, pavyzdžiui, jei nustatoma, kad pinigų, nors jie ir rodomi apskaitoje, faktiškai nebuvo, tai ir atlikti kokius nors veiksmus nėra galimybės. Nagrinėjamu atveju atsakovas neneigė, kad priimdavo serviso kasoje pinigus, tačiau teigė atiduodavęs juos įmonės vadovui, iš šių pinigų buvo perkamos detalės. Teisėjų kolegijos nuomone, negalima nesutikti su skundžiamame sprendime padaryta išvada dėl apeliantės pateiktų finansinės apskaitos dokumentų nepatikimumo. Iš bylos duomenų matyti, kad įmonės finansinę atskaitomybę tvarkiusi ir nutraukusi paslaugų teikimą UAB „Baltic lead“ dar 2013 m. pradžioje nurodė apeliantei, jog „atrodo taip, kad skaičiai imami iš oro“ (žr. 2013 m. kovo 22 d. elektroninį laišką). 2013 m. rugsėjo 12 d. elektroniniame laiške, be kita ko, nurodė, kad „jau antrus metus iš eilės vyksta tas pats aplaidus dokumentacijos ir griežtos atskaitomybės dokumentų tvarkymas servise“ <...> „ mano skaičiavimais kasos aparato likutis turi būti minusinis, o kasos knygoje rodoma, kad likutis teigiamas ir dar sugebama išsiimti pinigus“, <...> „kelis sykius apie tai buvo kalbėta susirinkimuose“. Taigi, jau vien iš šių duomenų, be to, ir liudytojos I. T. parodymų matyti, kad įmonės vadovui jau seniai turėjo būti žinoma apie neteisingą apskaitos servise vedimą, tačiau jokių priemonių pakeisti padėtį nebuvo imtasi. Šiame kontekste pažymėtina, kad atsakovas nėra/nebuvo nei apeliantės vadovas, nei (sutinkant su pirmosios instancijos teismo nurodytais argumentais ir jų nekartojant) faktinis vadovas. Įmonės vadovui toleruojant tokią padėtį (neatmestina, kad neteisingas apskaitos vedimas gali būti naudingas pačiam vadovui, juo labiau, turint galvoje liudytojų A. G., Č. Š. parodymus, jog net darbo užmokestį darbuotojams įmonės vadovas ne kartą išduodavęs ir be jų parašų), į bylą pateiktų dokumentų įrodomoji reikšmė dėl juose nurodytų sumų teisingumo daugiau nei abejotina. Pirmosios instancijos teismas išsamiai pasisakė dėl liudytojų parodymų, iš kurių galima daryti išvadas, kad atsakovas perduodavo iš kasos pinigus buvusiam įmonės vadovui (taip paneigiant pastarojo aiškinimą, jog jis pinigų neimdavęs) ar jo atsiųstam asmeniui (J. M., A. G., Č. Š.), iš kasoje esančių pinigų buvo mokamas atlyginimas darbuotojams, perkamos detalės ir šis pinigų panaudojimas (įmonės reikmėms) niekaip neatsispindi apeliantės pateiktuose dokumentuose. Įvertinęs įrodymų visumą, teismas sprendė, kad pateikti dokumentai neleidžia daryti išvados dėl nuostolių įmonei atsiradimo ir negali būti naudojami padarytai žalai apskaičiuoti. Apeliaciniame skunde apeliantė iš esmės nepaneigia šių įrodymų, teismo motyvų ir išvadų. Jos argumentai, kad pinigai negalėjo būti perduodami be atitinkamų parašų ar pateisinamų dokumentų, iš esmės yra teisingi, tačiau savaime tai nepaneigia įrodymų, kad pinigai buvo perduodami bei naudojami įmonės interesams, ir nepatvirtina apeliantės teiginių, kad pinigai buvo iššvaistyti. Kitaip tariant, net tuo atveju, jei pripažinti, kad atsakovas netinkamai tvarkė serviso finansinius dokumentus ir perduodavo kasoje buvusius pinigus, tai nagrinėjamu atveju savaime nelemtų atsakomybės taikymo, nes ji, kaip jau yra minėta, atsiranda ne už bet kokius neteisėtus veiksmus, o tik už tokius, kuriais įmonei padaroma materiali žala. Apibendrinant teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai tyrė bei nustatė faktines aplinkybes ir įrodymų viseto pagrindu padarė labiau tikėtinas išvadas, kurių apeliacinio skundo argumentai nepaneigia. Todėl skundžiamas sprendimas paliekamas nepakeistu (CPK 326 str. 1 d. 1 p.). Atmetus apeliacinį skundą iš apeliantės priteistinos atsakovo turėtos bylinėjimosi išlaidos (CPK 93 str. 1 d.). Atsakovas pateikė įrodymus, kad už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą turėjo 1 000 Eur išlaidų už advokato pagalbą. Kadangi ši suma neviršija CPK 98 straipsnio 2 dalyje nustatytų ribojimų, ji priteistina iš apeliantės (administravimo išlaidų) (CPK 98 str. 1 d.).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalimi,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2017 m. vasario 23 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti atsakovui T. T. 1 000 Eur iš ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Remonto parkas“ (administravimo išlaidų).