Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Alvydas Poškus teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo E. E. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2015 m. vasario 4 d. nutarties, kuria atmestas prašymas dėl baudos panaikinimo, uždarosios akcinės bendrovės „Remonto parkas“ bankroto byloje Nr. B2-1386-781/2015.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Sprendžiamas klausimas dėl baudos skyrimo už dokumentų ir turto neperdavimą bankrutuojančios įmonės administratoriui pagrįstumo.

BUAB „Remonto parkas“ buvęs vadovas E. E. pateikė Vilniaus apygardos teismui prašymą sumažinti ar panaikinti jam paskirtą 2 000 Lt dydžio baudą. Nurodo, jog įmonės dokumentai dėl jam nesuprantamų priežasčių buvo perduoti ne jam tiesiogiai, bet įmonės darbuotojui serviso vadovui T. T., kuris neperduoda UAB „Remonto parkas“ dokumentų. Jis 2014 m. gruodžio 17 d. kreipėsi su pareiškimu į Vilniaus apskrities VPK dėl galimai neteisėtos R. T. veikos pasisavinant įmonės dokumentus ar kitaip juos sunaikinant. Dėl šios priežasties vadovo veiksmai, neperduodant įmonės daiktų ir dokumentų, negali būti vertinami kaip tyčiniai. Paskirta 2 000 Lt bauda yra labai didelė ir nepagrįsta našta, kas sukeltų sunkias pasekmes pareiškėjo materialinei būklei, nes jis registruotas teritorinėje darbo biržoje kaip ieškantis darbo, nors bedarbio statusas dėl dalyvavimo su Europos Sąjungos finansuojamais projektais susijusioje veikloje nesuteiktas. Taip pat pareiškėjas nurodo, kad kiekvieną mėnesį yra įpareigotas mokėti alimentus dukters išlaikymui.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarčių esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo argumentai

Bankroto administratorius neįsigilino į susidariusią situaciją ir objektyvias aplinkybes, trukdančias apeliantui tinkamai įvykdyti bankroto administratoriaus nurodymus. Apelianto vertinimu, dėl susidariusios situacijos jo kaltė yra nedidelė, nes to padaryti negalėjo, priešingai nei teigė bankroto administratorius, dėl objektyvių aplinkybių. Apeliantas neatliko jokių tyčinių veiksmų, nesislapstė nuo bankroto administratoriaus, visada stengėsi ir laiku teikė visą būtiną informaciją. Be to, BUAB „Remonto parkas“ apskaitą tvarkiusios įmonės įgaliotas asmuo bankroto administratoriui 2014 m. spalio 6 d., 2014 m. spalio 23 d. ir 2014 m. lapkričio 14 d. apelianto pavedimu pateikė tiek įmonės pajamų ir nuostolių balansą, tiek informaciją apie įmonės turtą bei likučius ir įmonės skolas. Todėl bankroto administratoriaus teiginys, kad apeliantas nevykdė jokių bankroto administratoriaus nurodymų yra klaidinantis. Apeliantas negali perduoti bankroto administratoriui įmonei priklausančio Ford Transit v/n (duomenys neskelbtini) nes šis automobilis yra Belgijos Karalystės teritorijoje ir reali jo buvimo vieta apeliantui yra nežinoma. Apeliantas 2014 m. gegužės 30 d. kreipėsi į Vilniaus m. VPK 3 PK dėl autotransporto priemonės vagystės, kas yra žinoma ir bankroto administratoriui. Apeliantas nevengė bendradarbiauti su bankroto administratoriumi, bet ėmėsi visų priemonių siekdamas padėti jam perimti įmonės turtą, tačiau bankroto administratorius ne tik, kad turto neperėmė, bet ir paliko saugoti nesant jokio teisinio pagrindo UAB „CFRC“ bei T. T..

Apeliantas pripažįsta, jog pažeidė Įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 10 straipsnio 7 dalies 1 punkte numatytą reikalavimą ir toliau jo nevykdo. ĮBĮ nenumato galimybės atleisti valdymo organo nuo atsakomybės bei įpareigojimo vykdymo dėl trečiųjų asmenų, pavaldžių valdymo organui, veiksmų/neveikimo, taip pat dėl paties valdymo organo nerūpestingumo.Nors apeliantas nurodo, kad balanse nurodyto turto neturi ir negali jo perduoti, tačiau pažymėtina, kad įmonės vadovas turėjo išsaugoti 2010 m. sausio 28 d. balanse nurodytą 7 785,59 Lt vertės ilgalaikį turtą ir perduoti jį bankroto administratoriui, kaip ir turėjo pareigą sudaryti ir administratoriui perduoti įmonės kreditorių sąrašą. Šių dokumentų ir turto neperdavimas bankroto administratoriui yra įstatyme nustatytos įmonės vadovo pareigos pažeidimas. Todėl teismas, įvertinęs visas reikšmingas aplinkybes, paskyrė 2 000 Lt baudą, kuri yra proporcinga pažeidimui, juolab, tai skatina apeliantą rūpintis įpareigojimo vykdymu. Apeliantas nepateikė įrodymų, jog realiai bandė imtis priemonių perimti ir surinkti įmonės dokumentus. Taip pat nepateikė įrodymų, jog tinkamai bei rūpestingai valdė įmonę, jos dokumentus bei turtą. Apeliantas pripažįsta, jog įmonę valdė nerūpestingai, aplaidžiai – nesirūpino įmonės dokumentais, taip pat turto apskaita. Atsakovo vertinimu, nerūpestingumas negali būti pagrindu išvengti atsakomybės. Tokiu apelianto elgesiu yra vilkinama bankroto procedūra, užkertamas kelias kuo greičiau sukaupti įmonės turto masę bei siekti atsiskaityti su kreditoriais.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai

CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos tos pačios taisyklės, išskyrus CPK XVI skyriaus II skirsnyje numatytas išimtis.

Apeliacijos dalyką sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria netenkintas prašymas sumažinti ar panaikinti paskirtą baudą, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Byloje nustatyta, kad Vilniaus apygardos teismo 2014 m. rugpjūčio 7 d. nutartimi UAB „Remonto parkas“ iškelta bankroto byla, bankroto administratoriumi paskirtas UAB „Banca rupta“. Šia nutartimi BUAB „Remonto parkas“ valdymo organai įpareigoti per 15 dienų nuo teismo nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos perduoti administratoriui įmonės turtą pagal balansą, sudarytą nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos duomenimis, ir visus dokumentus (t. 1, b.l. 79-82). Apeliantui už minėto įpareigojimo nevykdymą Vilniaus apygardos teismas 2014 m. gruodžio 5 d. nutartimi paskyrė 2 000 Lt (579,24 Eur) baudą. Pateikus prašymą sumažinti ar panaikinti paskirtą baudą, pirmosios instancijos teismas 2015 m. vasario 4 d. nutartimi jį atmetė. Apeliantas, nesutikdamas su šia teismo nutartimi, padavė atskirąjį skundą.

Atskirasis skundas netenkintinas.

ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 1 punkte numatyta, kad įsiteisėjus teismo nutarčiai iškelti bankroto bylą įmonės valdymo organai privalo perduoti administratoriui įmonės turtą pagal balansą, sudarytą nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos duomenimis, ir visus dokumentus per teismo nustatytus terminus. Jeigu asmuo, kurį teismas įpareigojo per jo nustatytą terminą perduoti administratoriui turtą ir visus dokumentus, turto ir dokumentų neperduoda arba perduoda ne visą turtą ir (ar) ne visus dokumentus, teismas gali skirti jam iki 2 896 eurų baudą. Minėtos normos pagrindinis tikslas yra drausminti nesąžiningus, neveiklius bankrutuojančios įmonės vadovus, ignoruojančius teismo sprendimų privalomumą, priversti juos kuo greičiau pateikti bankroto procedūras vykdančiam bankroto administratoriui įmonės finansinius bei kitus svarbiausius su įmonės veikla susijusius dokumentus, kad būtų galima vykdyti bankroto procedūras; jeigu įmonės valdymo organai nepateikė teismo reikalaujamų dokumentų ar įmonės turto dėl objektyvių priežasčių, teismas turėtų panaikinti jiems paskirtą baudą, tačiau įrodinėjimo pareiga, jog egzistuoja pateisinama priežastis nepateikti bankroto administratoriui teismo įsiteisėjusioje nutartyje nurodytų dokumentų, tenka valdymo organams (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. kovo 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-562-186/2015).

Juridinių asmenų registro duomenimis apeliantas nuo 2012 m. sausio 25 d. iki 2014 m. rugpjūčio 29 d. (iki bankroto bylos iškėlimo) buvo BUAB „Remonto parkas“ direktoriumi, taip pat nuo 2012 m. sausio 25 d. ir vieninteliu akcininku. Todėl neginčytina, kad ĮBĮ nustatyta pareiga bankroto administratoriui perduoti įmonės turtą ir dokumentus priklauso būtent apeliantui, kuris šią pareigą turėjo įvykdyti per 15 dienų nuo teismo nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos, t. y. iki 2014 m. rugsėjo 4 d. Apie pareigą perduoti įmonės dokumentus ir turtą bei kokius konkrečius dokumentus turi perduoti bankroto administratoriui apeliantas buvo informuotas 2014 m. rugpjūčio 19 d. įsakymu, kuris asmeniškai apeliantui įteiktas 2014 m. rugsėjo 5 d. (t. 1, b.l. 141-142). Iš bankroto administratoriaus pateiktų teismui 2014 m. rugsėjo 5 d. prašymo išduoti vykdomąjį raštą bei 2014 m. lapkričio 11 d. prašymo skirti baudą matyti, kad apeliantas įmonės turto ir visų dokumentų nėra perdavęs, t. y. ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 1 punkte numatytos pareigos neįvykdęs. Apeliantas savo procesiniuose dokumentuose inter alia atskirajame skunde šios aplinkybės iš esmės neneigia, tačiau nurodo, kad dokumentų bankroto administratoriui neperdavė dėl objektyvių aplinkybių, nes esą dokumentai pagal 2014 m. sausio 30 d. perdavimo – priėmimo aktą buvo perduoti ne jam tiesiogiai, bet įmonės darbuotojui T. T., kuris ir neperduoda gautų dokumentų. Apeliacinio teismo vertinimu, šios aplinkybės neteikia pagrindo apeliantą atleisti nuo pareigos perduoti bankroto administratoriui visus dokumentus ir turtą.

Kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, apeliantas, UAB „Baltic Lead“ dar 2014 m. sausio 30 d. perdavimo – priėmimo aktu perdavus dalį įmonės dokumentų, turėjo pakankamai laiko pasirūpinti ir kitų dokumentų atgavimu iš nurodyto darbuotojo ar naujų egzempliorių pagaminimu (t. 1, b.l. 154). Juolab, kad apeliantas įmonės direktoriumi ir vieninteliu akcininku buvo nuo pat įmonės įregistravimo momento iki bankroto bylos jai iškėlimo, t. y. daugiau kaip pustrečių metų (t. 1, b.l. 143-145). Todėl būtent jis turėjo pareigą imtis priemonių nustatyti, tinkamai apskaityti bei išsaugoti įmonei priklausantį turtą - pagal Buhalterinės apskaitos įstatymo 21 straipsnį už įmonės finansinės apskaitos organizavimą, apskaitos dokumentų ir apskaitos registrų išsaugojimą atsako būtent apeliantas. Sutiktina su pirmosios instancijos teismo argumentu, kad byloje pateikti rašytiniai įrodymai tik patvirtina, jog apeliantas, eidamas įmonės vadovo pareigas, buvo nerūpestingas bei aplaidus ir būtent savo veiksmais/neveikimu sukūrė situaciją, kad, jo teigimu, neturi galimybės perduoti administratoriui ir tos dokumentų dalies, kuri buvo gauta pagal 2014 m. sausio 30 d. perdavimo – priėmimo aktą. Tokią išvadą suponuoja ir paties apelianto nurodoma aplinkybė, kad jis pastangas perimti iš T. T. įmonės dokumentus pradėjo dėti, kreipdamasis 2014 m. gruodžio 17 d. į Vilniaus apskrities VPK, tik po metų nuo 2014 m. sausio 30 d. perdavimo – priėmimo akto ir tik po to, kai jau jam pačiam buvo paskirta bauda. Taigi, nors apeliantas teigia, jog jis dėl objektyvių priežasčių negali perduoti bankroto administratoriui visų įmonės dokumentų ir turto, tokie teiginiai nelaikytini pagrįstais ir nepateisina jo, kaip įmonės vadovo ir akcininko, pareigos perduoti visą įmonės turtą ir dokumentus bankroto administratoriui, kaip tai numatyta ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 1 punkte bei Vilniaus apygardos teismo 2014 m. rugpjūčio 7 d. nutartyje, nevykdymo. Byloje nesant duomenų apie tai, kad visi įmonės dokumentai ir turtas būtų savalaikiai perduoti bankroto administratoriui, pirmosios instancijos teismas pagrįstai už šios pareigos nevykdymą 2014 m. gruodžio 5 d. nutartimi apeliantui paskyrė baudą, nes tokiu apelianto elgesiu yra trukdoma įgyvendinti bankroto proceso koncentracijos ir operatyvumo principus, tinkamai atlikti įmonės bankroto procedūras.

Pirmosios instancijos teismui teiktame prašyme apeliantas alternatyviai prašė sumažinti paskirtą 2 000 Lt (579,24 Eur), nes ši suma yra labai didelė, kas sukeltų sunkias pasekmes jo materialinei būklei, apeliantas registruotas teritorinėje darbo biržoje kaip ieškantis darbo, taip pat kiekvieną mėnesį yra įpareigotas mokėti alimentus dukters išlaikymui. Pažymėtina, kad apeliantas turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo prašymą dėl baudos sumažinimo (CPK 178 str.). Tuo tarpu jis nebuvo pateikęs teismui jokių duomenų apie turimą turtą, pinigines lėšas banko (bankų) sąskaitose, gaunamas pajamas bei turimus įsipareigojimus, iš kurių galima būtų spręsti apie paskirtos baudos sukeliamas neigiamas pasekmes. Nesant šių duomenų spręsti, kad paskirta 2 000 Lt (579,24 Eur) bauda yra per didelė, nebuvo pagrindo. Tuo tarpu atskirajame skunde apeliantas jokių argumentų dėl baudos mažinimo net ir nebenurodo apskritai. Pastebėtina, kad už dokumentų ir turto neperdavimą bankroto administratoriui ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 1 punkte yra numatyta maksimali 2 896 Eur (10 000 Lt) bauda, todėl teismo paskirta 579,24 Eur (2 000 Lt) bauda nelaikytina savaime nepagrįstai didele.

Remiantis išdėstytu, spręstina, kad pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi pagrįstai netenkino apelianto prašymo sumažinti arba panaikinti paskirtą baudą. Keisti ar naikinti teisėtą ir pagrįstą nutartį atskirojo skundo argumentais nėra pagrindo. Dėl šių priežasčių Vilniaus apygardos teismo 2015 m. vasario 4 d. nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 str. 1 d. 1 p.).

Kiti apelianto argumentai neturi įtakos skundžiamos teismo nutarties teisėtumui ir pagrįstumui, todėl teismas dėl jų nepasisako.

Įmonės administratorius prašo priimti atskirąją nutartį dėl kreipimosi į ikiteisminio tyrimo instituciją dėl BUAB „Remonto servisas“ bei jo direktoriaus E. E. galimai padarytų nusikalstamų veikų finansų sistemai, nes iš apelianto pateikto elektroninio laiško (t. 1, b.l. 155) matyti, daugybė pažeidimų: aplaidus dokumentacijos ir griežtos atskaitomybės dokumentų tvarkymas, galimas pajamų ir mokesčių slėpimas.

Pagal CPK 300 straipsnio 1 dalį paaiškėjus, kad byloje dalyvaujančio asmens arba kito asmens veiksmai ar neveikimas turi nusikalstamos veikos požymių, teismas apie tai praneša prokurorui. Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas tokių aplinkybių nenustatė, taip pat ir apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo spręsti apie nusikalstamą veiką vien iš byloje esančio elektorinio laiško. Bankroto administratorius, manydamas, jog yra nusikalstamos veikos požymiai ir dėl to reikalinga atlikti ikiteisminį tyrimą, turi teisę ir savo iniciatyva kreiptis į ikiteisminio tyrimą atliekančias institucijas neperkeldamas tokio tyrimo inicijavimo teismui. Todėl šis prašymas laikytinas nepagrįstu.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336 - 338 straipsniais,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2015 m. vasario 4 d. nutartį, kuria atmestas prašymas dėl baudos, paskirtos Vilniaus apygardos teismo 2015 m. gruodžio 5 d. nutartimi, panaikinimo ar sumažinimo palikti nepakeistą.

Bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Remonto parkas“ prašymą kreiptis į ikiteisminio tyrimo instituciją atmesti.