Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Gudžiūnienės, Agnės Tikniūtės ir Jūratės Varanauskaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovų A. S., A. S. ir M. S. apeliacinius skundus dėl Kauno apygardos teismo 2020 m. spalio 6 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-964-390/2020 pagal ieškovo B. Č. ieškinį atsakovams A. S., M. S., A. S. dėl sutarčių pripažinimo negaliojančiomis.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

2. Ieškinys grindžiamas tuo, kad priverstinai vykdant Kauno apygardos teismo 2018 m. kovo 29 d. sprendimu ieškovui priteistos 282 379,51 Eur sumos išieškojimą iš atsakovų A. S. ir M. S. turto, parduodamo iš varžytynių poilsio pastato, esančio (duomenys neskelbtini) (toliau – poilsio pastatas) pirmosios varžytynės neįvyko; paskelbtuose antruosiuose varžytynėse pradinė kaina sudarė 203 400 Eur. Atsakovų A. S. ir M. S. kito nekilnojamojo turto – 0,4 ha žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), vertė pagal 2019 m. rugpjūčio 8 d. Turto arešto aktą Nr. S-19-87-19014 sudaro 1 180 Eur. Taigi atsakovų A. S. ir M. S. turimo turto nepakanka, kad vykdant priverstinį jų nekilnojamojo turto pardavimą, būtų padengta priteista suma. Iš VĮ Registrų centro 2019 m. rugpjūčio 13 d. rašto ieškovui tapo žinoma, kad po Kauno apygardos teismo 2018 m. kovo 29 d. sprendimo atsakovai A. S. ir M. S. perleido dalį jų vardu įregistruoto nekilnojamojo turto: 2018 m. birželio 22 d. atsakovai M. S. ir A. S. dovanojimo sutartimi padovanojo dukrai A. S. 1/10 dalį komercinių patalpų, esančių (duomenys neskelbtini), (toliau – komercinės patalpos), 3/200 dalis 0,0628 ha žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini) (toliau – žemės sklypas); 2018 m. liepos 13 d. atsakovė M. S. pirkimo–pardavimo sutartimi pardavė dukrai A. S. 9/10 dalį komercinių patalpų, 15/1000 dalių 0,0628 ha žemės sklypo. Išdėstyti faktai įrodo, kad ieškovas yra atsakovų kreditorius; atsakovai neprivalėjo sudaryti dovanojimo ir pirkimo–pardavimo sutarčių; šios sutartys pažeidė ieškovo interesus, nes sumažino jo galimybes išieškoti iš atsakovų nekilnojamojo turto; sutartys buvo sudarytos su atsakovų A. S. ir M. S. dukra A. S., todėl jos atžvilgiu galioja nesąžiningumo prezumpcija.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimo į juos argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

III. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

12. Apeliacijos objektu yra teismo sprendimo, kuriuo tenkintas ieškinys dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais actio Pauliana pagrindu, pagrįstumo ir teisėtumo patikrinimas. Šį klausimą apeliacinės instancijos teismas nagrinėja laikydamasis apeliacinių skundų ribų, taip pat ex officio (pagal pareigas) patikrindamas, ar nėra absoliučių skundžiamo sprendimo negaliojimo pagrindų (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnis). Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija nenustatė CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių skundžiamo sprendimo negaliojimo pagrindų, byloje taip pat nėra pagrindo peržengti apeliacinių skundų ribas.

Dėl papildomų įrodymų pridėjimo prie bylos

13. Atsakovai A. S. ir M. S. kartu su apeliaciniu skundu pateikė 2020 m. lapkričio 3 d. antstolio A. B. pažymą, kuria siekė įrodyti šių apeliantų sunkią finansinę padėtį ir pagrįsti prašymą dėl atleidimo nuo dalies žyminio mokesčio už apeliacinį skundą. Minėtas prašymas buvo išspręstas Kauno apygardos teismo 2020 m. lapkričio 10 d. nutartimi, todėl šio įrodymo prijungimo prie bylos klausimas nespręstinas.

Dėl byloje nustatytų aplinkybių ir ginčo esmės

14. Teisėjų kolegija iš byloje esančių duomenų nustatė, kad Kauno apygardos teismas 2018 m. kovo 29 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-210-436/2018 solidariai iš A. S. ir M. S. atsakovui B. Č. (ieškovui) priteisė 282 379, 51 Eur skolą ir 6 proc. metines palūkanas nuo priteistos sumos, skaičiuojant nuo ieškinio priėmimo dienos (2015 m. birželio 22 d.) iki visiško teismo sprendimo įvykdymo. Lietuvos apeliacinis teismas 2019 m. kovo 28 d. nutartimi Kauno apygardos teismo 2018 m. kovo 29 d. sprendimą iš esmės paliko nepakeistą; buvo patikslinta tik pirmosios instancijos teismo sprendimo rezoliucinė dalis nurodant, kad 5 procentų dydžio procesinių palūkanų skaičiavimo pradžios momentas yra 2017 m. birželio 1 d. 2019 m. liepos 23 d. išieškotojui B. Č. (ieškovui) buvo išduotas vykdomasis raštas Nr. e2-210-436/2018 dėl priteistos sumos priverstinio išieškojimo.

15. 2018 m. birželio 22 d. atsakovai A. S. ir M. S. dalies nekilnojamųjų daiktų dovanojimo sutartimi padovanojo dukrai atsakovei A. S. 1/10 dalį komercinių patalpų ir 3/200 dalis 0,0628 ha žemės sklypo. 2018 m. liepos 13 d. atsakovė M. S. dalies nekilnojamųjų daiktų pirkimo–pardavimo sutartimi pardavė dukrai atsakovei A. S. 9/10 dalis komercinių patalpų ir 15/1000 dalių 0,0628 ha žemės sklypo.

16. Apeliacinės instancijos teismas iš 2020 m. lapkričio 3 d. antstolio A. B. pažymos nustatė, kad 2020 m. lapkričio 3 d. duomenimis, vykdymo procese buvo realizuotas skolininkų nekilnojamasis turtas, buvęs M. S. vardu registruotas poilsio pastatas; neįvykus pirmosioms ir antrosioms varžytynėms, šis turtas perduotas išieškotojui (ieškovui) už 203 400 Eur; buvęs A. S. vardu registruotas 0,4 ha ploto žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), parduotas skolininko pasiūlytam pirkėjui už 1 180 Eur; 2020 m. spalio 29 d. duomenimis vykdomosiose bylose išieškoma suma sudaro 126 907,40 Eur.

17. Ieškovo vertinimu, atsakovų sudaryti dovanojimo ir pirkimo–pardavimo sandoriai pažeidžia jo, kaip atsakovų A. S. ir M. S. kreditoriaus, teises, kadangi skolininkų turto nepakanka padengti šių atsakovų turimą skolinį įsipareigojimą, todėl dovanojimo ir pirkimo–pardavimo sutartys turi būti pripažintos negaliojančiomis CK 6.66 straipsnio pagrindu.

18. CK 6.66 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kreditorius turi teisę ginčyti skolininko sudarytus sandorius, kurių pastarasis sudaryti neprivalėjo, jeigu šie sandoriai pažeidžia kreditoriaus teises, o skolininkas apie tai žinojo ar turėjo žinoti (actio Pauliana). Sandoris pažeidžia kreditoriaus teises, jeigu dėl jo skolininkas tampa nemokus arba būdamas nemokus suteikia pirmenybę kitam kreditoriui, arba kitaip pažeidžiamos kreditoriaus teisės. Minėto straipsnio 2 dalis nustato, kad dvišalį sandorį pripažinti negaliojančiu šio straipsnio 1 dalyje numatytu pagrindu galima tik tuo atveju, kai trečiasis asmuo, sudarydamas su skolininku sandorį, buvo nesąžiningas, t. y. žinojo arba turėjo žinoti, kad sandoris pažeidžia skolininko kreditoriaus teises. Neatlygintinis sandoris gali būti pripažintas negaliojančiu nepaisant trečiojo asmens sąžiningumo ar nesąžiningumo. Be to, cituojamo straipsnio 3 dalyje nustatytas sutrumpintas vienerių metų ieškinio senaties terminas actio Pauliana ieškiniui pareikšti.

19. Pripažinti sandorį negaliojančiu actio Pauliana pagrindu bei taikyti teisines pasekmes galima tik esant CK 6.66 straipsnyje nustatytų sąlygų visumai: 1) kreditorius turi turėti neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę; 2) ginčijamas sandoris turi pažeisti kreditoriaus teises; 3) skolininkas neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio; 4) skolininkas buvo nesąžiningas, nes žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromas sandoris pažeis kreditoriaus teises; 5) trečiasis asmuo, sudaręs su skolininku atlygintinį dvišalį sandorį, buvo nesąžiningas. Be šių sąlygų, taip pat skiriami du šio instituto taikymo ypatumai: 1) actio Pauliana atveju taikomas vienerių metų ieškinio senaties terminas; 2) kreditoriaus reikalavimas nukreipiamas į perleistą pagal ginčijamą sandorį turtą (ar jo vertę) tiek, kiek būtina šiam reikalavimui patenkinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2012 m. lapkričio 6 d. nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-311/2012). Nenustačius bent vienos iš CK 6.66 straipsnyje nustatytų actio Pauliana sąlygų, šiuo pagrindu ieškinys negali būti tenkinamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2017 m. lapkričio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-411-611/2017).

20. Pirmosios instancijos teismas nustatęs aplinkybę, kad atsakovai A. S. ir M. S. neprivalėjo sudaryti minėtų sandorių, bei konstatavęs visų atsakovų nesąžiningumą, neanalizuodamas kitų actio Pauliana instituto sąlygų, ieškinį tenkino. Atsakovai apeliaciniuose skunduose pateikia išsamius nesutikimo su pirmosios instancijos teismo sprendimu argumentus.

Dėl neabejotinos ir galiojančios kreditoriaus reikalavimo teisės

21. Iš šios bylos faktinių aplinkybių chronologinės sekos nustatyta, kad ginčo sandoriai atsakovų buvo sudaryti po Kauno apygardos teismo 2018 m. kovo 29 d. sprendimo, kuriuo iš atsakovų A. S. ir M. S. ieškovui buvo priteista 282 379,51 Eur skola ir metinės palūkanos, tačiau iki jo įsiteisėjimo (Lietuvos apeliacinio teismo nutartis priimta 2019 m. kovo 28 d.). Būtent šis aspektas, atsakovų A. S. ir M. S. vertinimu, reiškia, kad ieškovas dovanojimo ir pirkimo–pardavimo sutarčių sudarymo dieną dar nedisponavo reikalavimo teise.

22. Kasacinio teismo išaiškinta, kad, atsižvelgiant į tai, jog kreditorius, prievolės pagrindu įgydamas reikalavimo teisę skolininkui, taip pat įgyja teisę naudotis įstatymo suteikiama jo reikalavimo teisės apsauga bei gynimo būdais, teismui aiškinantis, ar kreditorius turi neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę skolininkui, svarbu nustatyti kreditorių ir skolininką siejančios prievolės atsiradimo momentą. Tai reikšminga, nes paprastai kreditoriaus teises ir interesus gali pažeisti tik tie sandoriai, kurie sudaryti po prievolės atsiradimo: skolininkas negali pažeisti būsimos prievolės, priešingu atveju netektų prasmės įstatymo nustatyta sąlyga dėl skolininko žinojimo apie kreditoriaus teisių pažeidimą. Prievolės atsiradimo momentą lemia juridinio fakto, iš kurio prievolė kyla, prigimtis. Sutartinių prievolių atsiradimo momentas paprastai siejamas su sutarties sudarymu (CK 6.181 straipsnis). Tais atvejais, kai kreditoriaus reikalavimo teisė kildinama iš delikto, žalos atlyginimo momentas nustatytinas taikant deliktinę atsakomybę reglamentuojančias CK normas, pagal kurias žalos atlyginimo prievolė siejama su jos padarymo (atskirais atvejais – atsiradimo, jeigu žala atsiranda vėliau, nei ji padaroma) momentu, todėl laikytina, jog skolininko prievolė atlyginti žalą atsiranda nuo žalos padarymo momento, o teismo sprendimas priteisti žalos atlyginimą – tai tik kreditoriaus teisės apgynimas, o ne reikalavimo teisės, kaip tokios, atsiradimo pagrindas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2012 m. lapkričio 6 d. nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-311/2012).

23. Taigi kreditoriaus reikalavimo teisės atsiradimo momentas priklauso nuo teisinių santykių, iš kurių ši teisė kildinama, pobūdžio. Teisėjų kolegija, susipažinusi su Kauno apygardos teismo 2018 m. kovo 29 d. sprendimu, Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. kovo 28 d. nutartimi nustatė, kad atsakovas B. Č. (ieškovas) priešieškiniu prašė solidariai iš ieškovų A. S. ir M. S. (nagrinėjamoje byloje atsakovai) priteisti 282 379,51 Eur skolą, kilusią iš 2013 m. gegužės 16 d. nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutarties. Todėl vadovaudamasis cituota kasacinio teismo praktika ir atsižvelgdamas į nustatytas bylos aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad ieškovas ginčo sandorių sudarymo metu turėjo neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę į atsakovus A. S. ir M. S.. Teismų procesiniai sprendimai, kuriais buvo priteista 282 379,51 Eur skola ieškovui, nėra reikalavimo teisės atsiradimo pagrindas, o reiškia tik ieškovo savo pažeistų teisių gynybos rezultatą.

24. Priėjus tokią išvadą, atsakovų A. S. ir M. S. apeliacinio skundo argumentai apie ieškovo reikalavimo teisės neturėjimą iki įsiteisės teismo procesinis sprendimas, besąlygiškai patvirtinantis atsakovų A. S. ir M. S. skolinį įsipareigojimą ieškovui, ir šių atsakovų, inicijavusių bylą, kurioje ieškovas buvo pareiškęs priešpriešinius reikalavimus, pagrįstus lūkesčius į jų ieškinio reikalavimų tenkinimą net ir po pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo, yra teisiškai nereikšmingi.

Dėl kreditoriaus teisių pažeidimo

25. Vienas iš teiginių, kuriuo rėmėsi atsakovai prieštaraudami ieškovo pozicijai, buvo tai, kad atsakovai A. S. ir M. S. ginčo sandorio sudarymo metu turėjo pakankamai turto ieškovo reikalavimui tenkinti, o būtent – poilsio pastatą ir žemės sklypą, kurių vertė buvo apie 340 000 Eur.

26. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad VĮ Registrų centras duomenimis, poilsio pastato vidutinė rinkos vertė, nustatyta masinio vertinimo metodu 2018 m. birželio 22 d. ir 2018 m. liepos 13 d. buvo 332 000 Eur. Taip pat byloje esančiame antstolio A. B. 2019 m. rugpjūčio 8 d. rašte nurodyta, kad per nustatytą terminą negavus išieškotojo ar skolininkų prieštaravimų bus laikoma, kad areštuoto poilsio pastato vertė yra 339 000 Eur. Elektroninių varžytynių ir aukcionų portale esantys, antstolio A. B. teismui pateikti duomenys patvirtina, kad poilsio pastatas nebuvo parduotas už 203 400 Eur ir įvykus antrosioms varžytynėms, bei šis nekilnojamasis turtas už 203 400 Eur buvo perduotas išieškotojui. Taigi teismų procesiniais sprendimais priteista skola ieškovui liko nepadengta net ieškovui ir perėmus visą po ginčo sandorių sudarymo atsakovų A. S. ir M. S. turimą turtą, nepaisant to, kad formaliai atsakovų A. S. ir M. S. turimo turto vertė dovanojimo ir pirkimo–pardavimo sutarčių sudarymo momentu viršijo ieškovo atžvilgiu turimos prievolės mastą.

27. Atsakovų manymu, aplinkybė, kad realizuojant atsakovų A. S. ir M. S. turtą gautų lėšų nepakako ieškovo reikalavimo tenkinimui, negali įrodyti ieškovo, kaip kreditoriaus teisių pažeidimo, kadangi actio Pauliana sąlygos turi būti vertinamos iš ginčo sandorio sudarymo metu buvusių pozicijų, o ne pagal bylos nagrinėjimo metu paaiškėjusias aplinkybes, ką nurodė Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2020 m. balandžio 9 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-469/2020. Apeliacinės instancijos teismas nepritaria tokiai atsakovų motyvacijai.

28. Kreditorius, turėdamas galiojančią ir neabejotiną reikalavimo teisę, turi įrodyti ir jos pažeidimą. CK 6.66 straipsnio 1 dalyje pateiktas pavyzdinis sąrašas atvejų, kurių bent vieną įrodžius turi būti pripažįstama, kad sandoris pažeidžia kreditoriaus teises: kai dėl sudaryto sandorio skolininkas tampa nemokus, kai skolininkas, būdamas nemokus, suteikia pirmenybę kitam kreditoriui, arba kai kitaip pažeidžiamos kreditoriaus teisės. CK 6.66 straipsnio 1 dalyje nurodyta formuluotė – „kitaip pažeidžiamos kreditoriaus teisės“ – reiškia, kad teismas, atsižvelgdamas į konkrečias bylos aplinkybes, gali konstatuoti ir tokius kreditoriaus teisių pažeidimo atvejus, kurie tiesiogiai neišvardinti teisės normoje; svarbu yra tai, kad tokių pažeidimų kvalifikavimas sietinas su prievolių kreditoriui nevykdymu ir skolininko galimybių tokias prievoles įvykdyti ateityje pasikeitimu, o taip pat tai, kad šios su skolininko mokumo sumažėjimu susijusios aplinkybės būtų nulemtos ginčijamo skolininko sudaryto sandorio; šiuo aspektu pakanka įrodyti tai, kad ginčijamu sandoriu iš esmės sutrukdyta kreditoriui patenkinti reikalavimus iš skolininko turto, nes sudarius ginčijamą sandorį likusio skolininko turto nepakanka atsiskaityti su kreditoriumi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. sausio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-17/2006; 2008 m. birželio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-262/2008; 2012 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-167/2012). Jei skolininkas, sudaręs ginčijamą sandorį, vis tiek turi pakankamai turto kreditorių reikalavimams patenkinti arba jo mokumas nekinta, tai šios actio Pauliano taikymo sąlygos konstatuoti negalima (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 2 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-1-701/2016).

29. Iš anksčiau išdėstytų byloje nustatytų faktų yra akivaizdu, kad ginčo sandoriai sumažino atsakovams A. S. ir M. S. priklausančio turto apimtį, ir likusio turto nepakako atsiskaityti su ieškovu, kas suteikia pagrindą konstatuoti ieškovo, kaip kreditoriaus, teisių pažeidimą sudarius dovanojimo ir pirkimo–pardavimo sutartis. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju nėra teisiškai svarbu, kad atsakovų A. S. ir M. S. po sandorių likusio turimo turto vertė formaliai viršijo įsiskolinimą, kadangi praktiškai pradėjus šio turto realizavimą, jis nebuvo parduotas net iš antrųjų varžytynių ir perimtas išieškotojo (ieškovo) tik už 203 400 Eur. Byloje nebuvo nustatyta kokių nors objektyvių priežasčių, dėl kurių likusio turto vertė nuo ginčo sandorių sudarymo iki jo realizavimo sumažėjo, todėl faktas, kad šis turtas nebuvo parduotas iš antrųjų varžytynių už pradiniame jo įkainojime nurodytą kainą patvirtina, jog atsakovų A. S. ir M. S. likusio turto vertė realiai buvo mažesnė nei nurodyta VĮ Registrų centro ar antstolio. Neabejotina, kad atsakovams A. S. ir M. S. ginčo sandoriais perleidus jiems priklausantį turtą, ieškovas neteko galimybės nukreipti išieškojimą ir į šį nekilnojamąjį turtą.

30. Atsakovai klysta manydami, kad sandorių žalingumas kreditoriaus teisėms turi būti vertintinas tik ginčo sutarčių sudarymo momentu. Kreditoriaus teisių pažeidimo konstatavimui yra svarbu tai, kad šioje byloje ginčijamais sandoriais iš esmės sutrukdyta kreditoriui (ieškovui) patenkinti reikalavimą iš skolininko turto. Kliūtis įvykdyti teismo procesinius sprendimus, o būtent – išieškoti priteistą skolą, kilo tik atsakovams A. S. ir M. S. perleidus ginčo turtą. Kitų veiksnių, ribojančių ieškovo galimybę tenkinti turimą reikalavimą, byloje nenustatyta, t. y. teismas neturi duomenų, kad atsakovų A. S. ir M. S. negalėjimas vykdyti piniginę prievolę buvo sąlygotas kitų faktorių.

31. Išdėstytai išvadai neturi įtakos kasacinio teismo 2020 m. balandžio 9 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-469/2020 pateiktas išaiškinimas dėl aplinkybių, egzistavusių ginčijamų sandorių sudarymo metu, o ne bylos nagrinėjimo metu, nustatymo. Pažymėtina, kad tokia Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pozicija buvo suformuluota kalbant būtent apie sandorio šalių sąžiningumą, o ne ginčijamų sandorių įtaką skolininkų turto masei, kreditoriaus galimybę patenkinti reikalavimą iš likusio skolininkų turto ir kreditoriaus teisių pažeidimą.

Dėl sandorio sudarymo privalomumo

32. Nors pirmosios instancijos teismas apskųstame sprendime nėra pasisakęs apie šios actio Pauliana sąlygos egzistavimą, atsakovams apeliaciniuose skunduose nurodant argumentus šiuo klausimu, teisėjų kolegija mano esant būtina dėl to pasisakyti.

33. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, kad privalėjimas sudaryti sandorį suprantamas kaip asmens pareiga, kuri nustatyta įstatyme, teismo sprendime, taip pat vienašaliu skolininko įsipareigojimu arba kylanti dėl susiklosčiusių faktinių aplinkybių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. vasario 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-41/2014).

34. Atsakovų teigimu, dovanojimo ir pirkimo–pardavimo sutarčių sudarymo būtinybę lėmė atsakovų A. S. ir M. S. turtinės naudos siekis, ir atsakovės A. S. tikslas vykdyti ūkinę komercinę veiklą jai perleistose patalpose. Tačiau tokia priežastis, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, yra sąlygota atsakovų laisva valia ir negali būti traktuojama kaip privaloma sudarant sandorius. Nagrinėjamu atveju pareigos sudaryti sandorius nenustatė nei teisės aktai, nei šalių susitarimas, todėl pripažintina, kad nei dovanojimo, nei pirkimo–pardavimo sandorių atsakovai sudaryti neprivalėjo, o jų sudarymas akivaizdžiai pažeidė ieškovo interesus.

Dėl atsakovų nesąžiningumo

35. CK 6.66 straipsnyje įtvirtinta ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išskiriama actio Pauliana taikymo sąlyga – trečiojo asmens nesąžiningumas, t. y. kreditoriaus teises pažeidžiantys sandoriai gali būti nuginčyti tik tuomet, kai nustatoma, kad ir trečiasis asmuo, sudarydamas atlygintinį dvišalį sandorį, buvo nesąžiningas, jis žinojo arba turėjo žinoti, kad sandoris pažeidžia skolininko kreditoriaus teises.

36. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra pažymima, kad sąžiningumas – tai teisinė ir faktinė kategorija, vertybinis žmogaus elgesio matas, nustatomas pagal objektyvųjį ir subjektyvųjį kriterijus. Objektyviuoju požiūriu sąžiningumas suprantamas kaip žmogaus elgesys, atitinkantis protingumo ir teisingumo principų reikalavimus, t. y. rūpestingas ir atidus elgesys; subjektyviuoju požiūriu jis nusako asmens psichikos būklę konkrečioje situacijoje, atsižvelgiant į asmens amžių, išsimokslinimą, patirtį, faktines bylos aplinkybes. CK 6.66 straipsnio taikymo prasme ginčijamo sandorio šalys laikytinos nesąžiningomis, jeigu jos žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromi sandoriai pažeidžia kitų kreditorių teises (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gruodžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-703-706/2015).

37. CK 6.67 straipsnyje nustatytas skolininko ir trečiojo asmens nesąžiningumo prezumpcijos atvejų sąrašas. Esant bent vienam šių atvejų trečiojo asmens nesąžiningumas preziumuojamas, o trečiajam asmeniui, norinčiam šią prezumpciją paneigti, tenka įrodinėjimo našta. Kitais atvejais įrodyti trečiojo asmens nesąžiningumo faktą yra sandorį actio Pauliana pagrindu ginčijančio kreditoriaus pareiga (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-411-611/2017).

38. CK 6.67 straipsnio 1 punkte įtvirtinta sandorio šalių nesąžiningumo prezumpcija, kai ginčijamą sandorį sudaro artimi giminaičiai.

39. Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis CK 6.67 straipsnio 1 punkte numatyta sandorio šalių nesąžiningumo prezumpcija, pripažino, kad šios prezumpcijos atsakovai nenuginčijo, todėl preziumavo sandorio šalims buvus nesąžiningoms. Atsakovai kvestionuoja tokią išvadą apeliuodami į verslo logiką, sudarytų sandorių tikslą (atsakovų A. S. ir M. S. tikslas – gauti finansinės naudos, atsakovės A. S. tikslas – vykdyti nuosavą farmacijos prekių pardavimo verslą), ir kritikuoja nepagrįstai didelį atsakovų giminystės ryšio akcentavimą.

40. Byloje nustatyta, kad dovanojimo sutartis sudaryta tarp tėvų (dovanotojų) A. S. ir M. S. bei jų dukros (apdovanotosios) A. S., pirkimo–pardavimo sutarties šalimis buvo atsakovės M. S. ir A. S.. CK 6.67 straipsnio 1 punkte numatyta prezumpcija reiškia, kad pripažįstama, jog esant šiai aplinkybei, sandorio šalys žinojo arba turėjo žinoti, kad sandoris pažeidžia kreditoriaus interesus. Vadinasi, vadovaujantis taikoma prezumpcija, neabejotina, kad atsakovai A. S., M. S. ir A. S. žinojo apie skolą ieškovui ir suvokė, jog atsakovų A. S. ir M. S. tam tikro jiems priklausančio nekilnojamojo turto perleidimas dukrai A. S. sumažins (užkirs kelią) ieškovo galimybę išieškoti skolą. Ši šalių nesąžiningumo prezumpcija atsakovų nėra paneigta, kadangi jų teiginiai apie sandorių tikslą neturi sąsajos su aptariamos prezumpcijos esme, kuri yra susijusi su atsakovų žinojimu apie egzistuojantį įsipareigojimą ieškovui. Tačiau atsakovai nepaisė susiklosčiusių faktinių aplinkybių ir sudarė sandorius, mažinančius ieškovo potencialią galimybę tenkinti savo reikalavimą iš atsakovų A. S. ir M. S. turto. Atkreiptinas dėmesys, kad atsakovai A. S. ir M. S. po Kauno apygardos teismo 2018 m. kovo 29 d. sprendimo priėmimo galėjo ir turėjo realiai įvertinti jų inicijuotos civilinės bylos baigtį, o būtent – sprendimo priėmimą ne jų naudai.

41. Taigi, atsakovams nepateikus jokių kitų jų nesąžiningumą paneigiančių įrodymų, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad nagrinėjamu atveju turi būti taikoma įstatyme įtvirtinta ginčijamų sandorių šalių nesąžiningumo prezumpcija.

Dėl restitucijos taikymo

42. Pripažinus pirmosios instancijos teismo išvadų dėl ginčo sandorių pripažinimo negaliojančiais pagrįstumą spręstina, kad apskųstu sprendimu teismas teisėtai taikė restituciją (CK 6.66 straipsnio 4 dalis). Tačiau apskųsto sprendimo rezoliucinėje dalyje pirmosios instancijos teismas, aptardamas restitucijos būdą, klaidingai nurodė grąžinti atsakovei M. S. 9/10 dalis negyvenamosios patalpos – komercinių patalpų, 15/100 dalių 0,0628 ha žemės sklypo, ir iš atsakovės A. S. priteisė 80 000 Eur atsakovei M. S.. Atsižvelgiant į tai, kad restitucija yra civilinių teisių gynybos būdas, kai šaliai grąžinama tai, ką ji perdavusi kitai šaliai, o iš nepagrįstai įgijusios šalies išieškoma tai, ką ši nepagrįstai gavusi, pirmosios instancijos teismo sprendimo rezoliucinė dalis taisytina nurodant, kad 80 000 Eur priteistina iš atsakovės M. S. atsakovei A. S..

Dėl procesinės bylos baigties ir apeliacinės instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų

43. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėmė iš esmės pagrįstą ir teisingą sprendimą, kurio naikinti dėl apeliaciniuose skunduose nurodytų motyvų nėra pagrindo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

44. Vadovaujantis CPK 98 straipsnio 1 dalimi šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas.

45. Atsižvelgiant į priimamą procesinį sprendimą, kuriuo atsakovų apeliaciniai skundai atmetami, jų apeliacinės instancijos teisme patirtos bylinėjimosi išlaidos nėra atlyginamos. Ieškovas duomenų apie bylinėjimosi išlaidų patyrimą apeliacinės instancijos teisme nepateikė.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apygardos teismo 2020 m. spalio 6 d. sprendimą iš esmės palikti nepakeistą patikslinant jo rezoliucinę dalį:

„Pripažinti negaliojančia nuo jos sudarymo momento atsakovių M. S. ir A. S. 2018 m. liepos 13 d. Dalies nekilnojamųjų daiktų pirkimo–pardavimo sutartį, patvirtintą Marijampolės 3-jo notarų biuro notarės G. S. (notarinio registro Nr. (duomenys neskelbtini)) ir taikyti restituciją – grąžinti M. S. 9/10 dalis negyvenamosios patalpos – komercinių patalpų, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančios (duomenys neskelbtini), 15/100 dalių 0,0628 ha žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini). Iš atsakovės M. S. priteisti 80 000 Eur atsakovei A. S..“