- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2018-03-29
- Bylos Nr.
- e2-210-436/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 2-56-3-00477-2015-2
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Arūnas Rudzinskas
- Ieškovas
- M. S., A. S.
- Atsakovas
- B. Č., Z. Č., notarės J, A. S., M. S.
dalyvaujant ieškovei M. S. bei jos atstovams advokatui G. Č. ir advokato padėjėjai A. A., atsakovui B. Č. bei jo atstovui advokato padėjėjui A. T., atsakovės Z. Č. atstovui advokatui J. B., atsakovų notarės J. D. ir AIG Europe Limited Finland atstovei advokatei L. A. K.,
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo A. S. ir M. S. ieškinį atsakovams B. Č., Z. Č., notarei J. D. ir AIG Europe Limited (Finland Branch) dėl pirkimo pardavimo sutarties nuginčijimo ir restitucijos taikymo ir dėl negrąžintos pinigų sumos bei palūkanų priteisimo ir pagal atsakovų B. Č. priešieškinį atsakovams A. S. ir M. S. dėl skolos priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Ieškovai A. S. ir M. S., patikslinę reikalavimus ieškiniu prašo: 1) priteisti iš atsakovų B. Č. ir Z. Č. solidariai 318 582,02 Eur dydžio skolą ir 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; 2) pripažinti negaliojančia nuo sudarymo momento 2013 m. gegužės 16 d. Pastato - Poilsio pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini) pirkimo pardavimo sutartį, sudarytą tarp ieškovės M. S. ir atsakovo B. Č. bei taikyti restituciją, grąžinant ieškovams jų sumokėtą 36 202,50 Eur sumą, o atsakovui - Pastatą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini); 3) priteisti ieškovams iš Palangos miesto savivaldybės 2-ojo notaro biuro notarės J. D. ir AIG Europe Limited (Finland Branch) solidariai 28 962 Eur dydžio žalos atlyginimą; 4) priteisti ieškovams iš atsakovų B. Č. ir Z. Č. visas patirtas bylinėjimosi išlaidas pagal bylos eigoje pateiktus dokumentus.
Ieškinyje nurodo, kad nuo 2008 metų tarp ieškovų A. S. ir M. S. bei atsakovų B. Č. ir Z. Č. susiklostė paskolos sutartiniai teisiniai santykiai. Bendraudamas su ieškovais atsakovas B. Č. prisistatinėdavo esantis stambus bei klestintis verslininkas, disponuojantis didelėmis piniginėmis lėšomis bei turintis palankių asmeninių ryšių aukščiausiuose politiniuose sluoksniuose, kurie padeda jo verslui. Tokiu būdu įgijęs ieškovų pasitikėjimą jis įkalbėjo ieškovus paskolinti tariamai tolimesnei verslo plėtrai ir Europos Sąjungos projektų įgyvendinimui reikalingas pinigines lėšas. Šios piniginės lėšos buvo skolinamos dalimis, įvairaus dydžio pinigų sumas perduodant tiek B. Č., tiek jo sutuoktinei Z. Č.. Pirmąją atsakovams perduotos paskolos dalį sudarė 200 000 Lt (atitinka 57 924 Eur) (patvirtina skolos raštelis). Šią iš ieškovo pasiskolintą pinigų sumą atsakovai įsipareigojo grąžinti iki 2008 m. lapkričio 1 d. Artėjant paskolos grąžinimo terminui, atsakovai vėl atvyko pas ieškovus ir ėmė įkalbinėti paskolinti papildomą 450 000 Lt (atitinka 130 329 Eur) sumą, kuri reikalinga bendrų verslo idėjų įgyvendinimui. Atsakovas nurodė, jog neseniai pardavė jo mamos M. Č. vardu įregistruotus poilsio pastatus, esančius (duomenys neskelbtini). Pastatus nusipirko rusų kapitalo bendrovė UAB „BaltRu Invest Group”, kuri atsakovų teigimu, yra pasiruošusi investuoti į šiuose pastatuose veiksiančio ir sveikatingumo paslaugas ketinančio teikti komplekso įrengimą, be to, investuotojai ketina įsigyti dar ir kitą pastatą, esantį (duomenys neskelbtini), todėl ieškovams atsirado unikali galimybė kartu vykdyti projektą ir vos po poros metų gauti kelis kartus didesnę ir svarbiausia garantuotą investicinę grąžą. Atsakovas taip pat nurodė, kad anksčiau pasiskolintus 200 000 Lt (atitinka 57 924 Eur) jis bei jo sutuoktinė grąžins, kai bus įgyvendintas minėtas komplekso statybos/atnaujinimo projektas, nes šiuo metu pinigų neturi, kadangi patys esą investavę visus turimus ir skolintus pinigus. Ieškovai, paveikti įtikinėjimų ir manydami, jog gali atsakovu pasitikėti, 2008 m. lapkričio 28 d. sudarė paskolos sutartį, pagal kurią ieškovas A. S. vienerių metų laikotarpiui su galimybe šį terminą pratęsti paskolino, o atsakovas B. Č. pasiskolino 450 000 Lt (atitinka 130 329 Eur) sumą (patvirtina paskolos sutartis kopija). Dar nepasibaigus paskolos sutarties terminui atsakovas B. Č. vėl kreipėsi į ieškovus, teigdamas, kad pasiskolinta ir į „europinius projektus” investuota pinigų suma yra per maža ir ieškovai, jei nori, kad projektas būtų sklandžiai įgyvendintas, privalo dar papildomai paskolinti 450 000 Lt (130 329 Eur) sumą (patvirtina 2015 m. kovo 20 d., 2015 m. balandžio 2 d. garso įrašai). Ši suma buvo paskolinta be jokių paskolos sutarčių. Ieškovai atsakovams paskolino 900 000 Lt (atitinka 260 658,02 Eur) sumą, į kurią buvo įskaičiuotos ir palūkanos. Pasibaigus paskolos gražinimo terminui ir atsakovams negrąžinus paskolos, ieškovai prašė atsakovų, kad šie išduotų visą paskolos sumos suteikimą patvirtinantį dokumentą, taip pat ieškovai pageidavo, kad paskolos suteikimo faktas buvo fiksuojamas pasirašant notarinę sutartį, tačiau atsakovai kategoriškai su tuo nesutiko, vengė kalbėti apie paskolos grąžinimą, įtikinėjo, jog „europiniai projektai” vyksta sklandžiai ir ieškovai labai greitai atgaus savo pinigus. Bendrą atsakovams paskolintą pinigų sumą sudaro 1 100 000 Lt (atitinka 318 582,02 Eur).
2013 m. gegužės 16 d. ieškovė M. S. ir atsakovas B. Č. sudarė pirkimo - pardavimo sutartį, notarinio registro Nr. JD-1341, pagal kurią atsakovas pardavė, o ieškovė bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe kartu su sutuoktiniu nusipirko Pastatą - Poilsio pastatą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini). Po sutarties sudarymo ieškovė pasirašė abipusį susitarimą, kuriuo pakeitė 2013 m. gegužės 16 d. sudarytos pirkimo - pardavimo sutarties 4.1. punktą ir parduodamo Pastato kainą sumažino nuo 1 700 000 Lt (492 354,03 Eur) iki 1 100 000 Lt (318 582,02 Eur). Pastato pirkimo - padavimo sutarties sudarymo būtinumą atsakovas grindė tuo, jog tik sudarius šią sutartį bus galima įgyvendinti Europos Sąjungos projektus, įsisavinti skirtas lėšas. Be to, atsakovas įtikino ieškovus, jog tokia kaina leis gauti didesnį finansavimą. Pastarąją aplinkybę pagrindžia pateikiamuose garso įrašuose esantys atsakovo paaiškinimai. Šalys niekada nesitarė, kad pagal ginčijamą pirkimo pardavimo sutartį nustatyta pastato kaina galėtų kokiu nors būdu būti ar bus įskaitoma į atsakovo B. Č. skolinius įsipareigojimus pagal paskolos sutartis ieškovams, tokia sąlyga nebuvo aptarta pirkimo pardavimo sutartyje bei jokiuose kituose rašytiniuose ar žodiniuose susitarimuose. 2015 m. kovo mėn. ieškovui susitikus su atsakovu, atsakovas pareiškė, kad nepavyko investiciniai projektai ir leido suprasti, kad pasiskolintų piniginių lėšų neketina grąžinti. Ieškovai teigia, kad pastato pirkimo - pardavimo sutartis buvo sudaryta apgaulės būdu ir neatitiko tikrosios ieškovų valios, todėl negali sukurti teisinių pasekmių. Ieškovai teigia, kad jie buvo įtikinti atsakovo B. Č. ir juo pasitikėdami sutiko įsigyti pastatą, susitariant dėl kelių esminių su pastato pirkimu susijusių sąlygų: 1) pastato kaina bus skaidoma į dvi dalis: tikrąją pastato kainą ir ieškovų atsakovui mokamą papildomą dalį už paruoštą ir įgyvendintą ES projektą. Tikroji šalių sutarta Pastato kaina buvo 125 000 Lt (atitinka 36 202,50 Eur), iš kurių 100 000 Lt (atitinka 28 962 Eur) ieškovai sumokėjo atsakovui ginčijamos sutarties pasirašymo dieną. Likusią pinigų sumą ieškovas A. S. 2014 m. sausio 31 d. pervedė į atsakovo banko sąskaitą. Papildoma pinigų suma už Europos Sąjungos projektų įgyvendinimą šalių susitarimu turėjo būti sumokėta tik po to, kai B. Č. pastangomis bus gautas Europos Sąjungos finansavimas reabilitacijos projektui (tai vėliausiai turėjo įvykti iki 2017 m. gegužės 16 d.); 2) šalys fiktyviai padidins pastato kainą pirkimo pardavimo kainą sutartyje, nes atsakovo teigimu tik toks būdas leis gauti didesnį Europos Sąjungos finansavimą. Dėl šios priežasties pirkimo pardavimo sutartyje buvo nurodyta, kad pastato kaina yra 1 700 000 Lt (atitinka 492 354,03 Eur), o tą pačią dieną atsakovo iniciatyva sudarytame raštelyje ši kaina sumažinta iki 1 100 000 Lt (atitinka 318 582,02 Eur). Ieškovai manė, jog už perkamą pastatą jie yra tinkamai atsiskaitę, nes sumokėjo tikrąją pastato kainą. 2013 m. rugsėjo 4 d. ieškovus pasiekė informacija, jog įmonė UAB „Lux Vivere“, turėjusi įgyvendinti projektą, negalės vykdyti veiklos, o 2014 m. lapkričio 13 d. bankrutavo. Todėl ieškovai mano, kad atsakovas, veikdamas akivaizdžiai savo naudai, sąmoningai suklaidino ieškovus dėl sandorio efekto, nes ne tik neįgyvendino Europos Sąjungos finansavimo projektų, bet ir sudarė tokią situaciją, kuriai esant ieškovai tapo atsakovo skolininkais. Ieškovų įsitikinimu, atsakovas, prisidengdamas tariamai Europos Sąjungos projektų įgyvendinimu ir taip dirbtinai padidindamas pastato kainą siekė vienintelio tikslo - visais įmanomais būdais išvengti skolinių įsipareigojimų ieškovams vykdymo. Be to, atliktas tariamas įskaitymas neatitinka ne tik ieškovų tikrosios valios, bet prieštarauja ir teisės aktų reikalavimams: ieškovų įsipareigojimams vykdyti dar nebuvo suėjęs terminas (iki 2017 m. gegužės 16 d.), ieškovai apie tokį įskaitymą nebuvo tinkamai informuoti. Be to, negali būti įskaitomi tokie reikalavimai, dėl kurių vykdymo šalys aiškiai nėra sutarę, kurie nėra patikimai pagrįsti, ir yra didelė tikimybė, jog dėl reikalavimo pagrįstumo neišvengiamai kils teisminis ginčas. Šalys prieš sudarant pirkimo pardavimo sutartį žinojo apie skolinio įsipareigojimo buvimą, tačiau skolos bendru sutarimu neįskaitė, kas reiškia, kad tikrasis susitarimas dėl pastato kainos neapėmė šio dalyko. Be to, ieškovams įsigijus pastatą paaiškėjo, jog nėra išspręstas žemės sklypo, ant kurio stovi pastatas, klausimas. Kadangi pastatas stovi valstybinėje žemėje, jo perleidimui reikėjo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos pritarimo, kuris gautas nebuvo. Dėl to manytina, jog ir notaras, patvirtinęs tokio pobūdžio sutartį pasielgė priešingai nei to reikalauja imperatyvios įstatymo normos ir tokiu būdu padarė žalą ieškovams.
Žemesnės instancijos teismas
Teismo posėdyje ieškovė M. S. ir ieškovų atstovai savo reikalavimus palaikė, papildomai paaiškino, kad byloje nekyla ginčas dėl to, kad ieškovas A. S. skolino pinigines lėšas atsakovui B. Č.. Nėra ginčo ir dėl to, kad buvo paskolinta 200 000 Lt (atitinka 57 924 Eur) ir 450 000 Lt (atitinka 130 329 Eur) sumos. Garso įrašas patvirtina, kad iš A. S. atsakovas B. Č. yra gavęs 900 000 Lt (atitinka 260 658,02 Eur) sumą. Ginčo šalys patvirtino, kad jos ilgą laiką pažinojo viena kitą ir bendravo šeimomis. Ne visi šalių faktiniai santykiai buvo fiksuojami sutartyse. Nesant duomenų apie tai, kada 200 000 Lt (atitinka 57 924 Eur) suma buvo paskolinta, skolos rašteliui vis dar esat pas kreditorių tampa labiau tikėtina, kad paskola nėra grąžinta. Dėl 450 000 Lt (atitinka 130 329 Eur) sumos įskaitymo nėra jokio susitarimo, todėl skolinis įsipareigojimas tebegalioja. Dar viena 450 000 Lt (atitinka 130 329 Eur) suma yra pagrindžiama garso įrašu, ji iki šios dienos nėra grąžinta. Tuo tarpu pasisakant dėl turto sutarties pripažinimo negaliojančia nurodo, kad pastato įsigijimas, kurį nulėmė atsakovo įtikinėjimas būsimo verslo sėkme, kitai šaliai nesant verslo subjektais, negali būti vertinama kitaip kaip apgaulės panaudojimu nesiekiant deklaruojamų tikslų ir gaunant sau turtinės naudos. Be to, itin reikšminga aplinkybė yra atsakovo B. Č. atžvilgiu pradėtas ikiteisminis tyrimas ir šiam atsakovui pareikšti įtarimai dėl sukčiavimo.
Atsiliepimas
Atsakovė Z. Č. atsiliepimu į ieškinį prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Nurodo, kad atsakovė ir atsakovas paėmė iš ieškovo 200 000 Lt (atitinka 57 924 Eur) paskolą pasirašydami paskolos raštelį. Paskola ieškovams buvo grąžinta jau 2008 m. spalio 1 d. ieškovų namuose pasirašant pakvitavimą. Atsakovė nebuvo nuvykusi pas ieškovus tartis ir/ar prašyti papildomai paskolinti 450 000 Lt (atitinka 130 329 Eur). Tai patvirtina ir į bylą pateikta 2008 m. lapkričio 28 d. paskolos sutartis, kurioje nėra atsakovės parašo. Nors atsakovai nėra išsiskyrę, tačiau kartu negyvena ir neveda bendro ūkio nuo 2010 m. vasario mėn. Todėl paskolos sutartimi prisiimtos prievolės negali būti laikytinos bendrosiomis atsakovų, kaip sutuoktinių prievolėmis, prisiimtomis vieno iš sutuoktinių šeimos poreikiams tenkinti.
Teismo posėdžio metu atsakovės atstovas palaikė atsakovės atsiliepime išdėstytą poziciją, ieškinį prašė atmesti.
Atsakovė Palangos miesto savivaldybės 2-ojo notarų biuro notarė J. D. atsiliepimu į ieškinį prašo nutraukti civilinės bylos nagrinėjimą dalyje dėl ieškovų reikalavimo dalies, kuria yra prašoma priteisti iš Palangos miesto 2-ojo notaro biuro notarės J. D. bei AIG Europe Limited (Finland Branch) solidariai 28 962 Eur žalos atlyginimą. Jei pirmasis reikalavimas nebūtų tenkinamas, nurodytą ieškinio reikalavimų dalį atmesti kaip nepagrįstą ir neįrodytą. Atsakovė taip pat prašo atmesti ieškovų ieškinio reikalavimo dalį, kuria yra prašoma Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.80 straipsnio pagrindu pripažinti negaliojančia nuo sudarymo momento 2013 m. gegužės 16 d. Pastato – Poilsio pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini) pirkimo - pardavimo sutartį, sudarytą tarp ieškovės M. S. ir atsakovo B. Č.; dėl kitų ieškovų ieškinio reikalavimo dalių tenkinimo spręsti teismo nuožiūra. Nurodo, kad ieškovai prašydami taikyti restituciją, t. y. prašydami įpareigoti atsakovus B. Č. ir Z. Č. grąžinti sutarties pagrindu sumokėtą 36 202,50 Eur sumą, dalį šios sumos, t. y. 28 962 Eur iš 36 202,50 Eur, antrą kartą tuo pačiu teismo sprendimu prašo solidariai priteisti ir iš notarės bei AIG Europe Limited. Tai reiškia, jog teismui tenkinus abu šiuos ieškovų reikalavimus, ieškovai nepagrįstai ir nesąžiningai praturtėtų notarės ir / ar jos profesinės civilinės atsakomybės draudiko sąskaita. Be to, notarės veiksmuose nėra visų civilinei atsakomybei taikyti būtinų sąlygų.
Atsakovas AIG Europe Limited (Finland Branch) atsiliepimu į ieškinį prašo nutraukti civilinės bylos nagrinėjimą dalyje dėl ieškovų reikalavimo dalies, kuria yra prašoma priteisti iš Palangos miesto 2-ojo notaro biuro notarės J. D. bei AIG Europe Limited (Finland Branch) solidariai 28 962 Eur žalos atlyginimą. Jei pirmasis reikalavimas nebūtų tenkinamas, nurodytą ieškinio reikalavimų dalį atmesti kaip nepagrįstą ir neįrodytą. Kartu prašo atmesti ieškovų ieškinio reikalavimo dalį, kuria yra prašoma CK 1.80 straipsnio pagrindu pripažinti negaliojančia nuo sudarymo momento 2013 m. gegužės 16 d. Pastato – Poilsio pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini) pirkimo – pardavimo sutartį, sudarytą tarp ieškovės M. S. ir atsakovo B. Č.; dėl kitų ieškovų ieškinio reikalavimo dalių tenkinimo spręsti teismo nuožiūra. Nurodo, kad ieškovai neįrodo ne tik esant atsakovės neteisėtų veiksmų, realios žalos, priežastinio ryšio tarp ieškovų nurodomos žalos ir atsakovės tariamai neteisėtų veiksmų (neveikimo), bet net ir menkiausio laipsnio notarės kaltės. Todėl nesant minėtų juridinių faktų viseto, nėra pagrindo konstatuoti egzistuojančią notaro deliktinę civilinę atsakomybę, o kartu ir draudiminį įvykį, kuris sukurtų draudikui naują pareigą, kylančią iš draudimo teisinių santykių, nukentėjusiajam asmeniui išmokėti draudimo išmoką.
Atsakovų Palangos miesto savivaldybės 2-ojo notarų biuro notarės J. D. ir AIG Europe Limited (Finland Branch) atstovė teismo posėdžio metu palaikė atsiliepimuose į ieškinį išdėstytą poziciją.
Atsakovas B. Č. atsiliepimu prašo ieškinio netenkinti. Nurodo, kad ieškinyje yra iškraipytos tikrosios šalių santykių aplinkybės, nutylėti svarbūs faktai ir pateikti nekorektiški teisiniai argumentai. Patvirtino, kad iš ieškovo buvo gavęs 200 000 Lt (atitinka 57 924 Eur) paskolą pagal paskolos raštelį ir 450 000 Lt (atitinka 130 329 Eur) paskolą pagal rašytinę paskolos sutartį. Ieškovas nepagrįstai teigia, kad paskolos buvo suteiktos todėl, kad 2008 metais atsakovas įkalbėjo ieškovus paskolinti tolimesnei verslo plėtrai ir Europos Sąjungos įgyvendinimui reikalingas pinigines lėšas, kadangi šalių santykiai dėl Europos Sąjungos paramos prasidėjo tik 2013 m. birželio mėnesį. Kadangi atsakovas turėjo planus savo turimuose poilsio namuose įkurti reabilitacijos centrą, nuo 2013 m. birželio 13 d. su ieškovu buvo derinami visi svarbūs medicininio pobūdžio klausimai, susiję su būsimu reabilitacijos centru. Atsakovas pareiškia, kad pagal skolos raštelį yra pilnai atsiskaitę 2008 m. spalio 1 d., tą patvirtina pakvitavimas. Dėl 2008 m. lapkričio 28 d. paskolos sutartį dėl 450 000 Lt (atitinka 130 329 Eur) šalys buvo susitarę, atsakovas grąžins pasiskolintus pinigus pagal ieškovo pareikalavimą; taip pat žodžiu susitarė dėl 6 procentų metinių palūkanų. Tam, kad užtikrinti atsiskaitymą pagal 2008 m. lapkričio 28 d. paskolos sutartį, 2013 m. gegužės 16 d. atsakovas Pirkimo-pardavimo sutartimi už 1,7 mln. Lt (atitinka 492 354,03 Eur), atidedant šios sumos mokėjimą iki 2017 m. gegužės 16 d. perleido ieškovams poilsio paskirties pastatą, esantį (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini). Šios sutarties užtikrinimo funkcija pasireiškė tuo, kad jeigu atsakovui kiltų finansiniai sunkumai, vykdant paskolos sutartį, jo įsiskolinimą ieškovams būtų galima padengti mažinant parduotų poilsio namų kainą. Aplinkybės susidėjo taip, kad dėl finansinių sunkumų 2013 m. rugsėjo mėnesį atsakovas nutarė sumažinti parduodamo objekto kainą daugiau nei buvo paskola su palūkanomis. Šias aplinkybes patvirtina abipusis susitarimas dėl kainos sumažinimo ir ieškovės 2013 m. rugsėjo 7 d. raštas, kuriame nurodyta, jog B. Č. M. S. ir jos šeimai nėra skolingas.
Atsakovas B. Č. byloje pareiškė priešieškinį, kuriuo prašo solidariai priteisti iš atsakovų 282 379,51 Eur skolą, kilusią iš 2013 m. gegužės 16 d. Pirkimo - pardavimo sutarties ir 26 826,05 Eur palūkanas už nesavalaikius mokėjimus pagal 2013 m. gegužės 16 d. Mokėjimų grafiką bei 6 procentų metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo šio patikslinto priešinio ieškinio pateikimo dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad ieškovai neatsiskaitė pagal 2013 m. gegužės 16 d. pirkimo pardavimo sutartį, kurioje buvo numatytas galutinis atsiskaitymo terminas – 2017 m. gegužės 16 d. Šalys raštu susitarė, kad išdėstys mokėjimą per ketverius metus, ką savo parašu patvirtino atsakovas. 2017 m. gegužės 16 d. suėjo terminas atlikti paskutinę įmoką pagal ginčo 2013 m. gegužės 16 d. Pirkimo- pardavimo sutartį ir 2013 m. gegužės 16 d. mokėjimų grafiką, tačiau nei apmokėjimas nei palūkanos už mokėjimo grafiko pažeidimą atsakovui nėra sumokėtos.
Atsiliepimas
Teismo posėdžio atsakovas B. Č. ir jo atstovas palaikė atsiliepime ir priešieškinyje išdėstytą poziciją pažymėdami, kad ieškovų samprotavimai apie faktines santykių aplinkybes didžiąją dalimi yra klaidinantys ir prieštaringi, o teisiniai argumentai yra nekorektiški; bylos medžiaga įrodo, kad atsakovai nėra skolingi ieškovams, o ieškovai skolingi atsakovui priešiniame ieškinyje nurodytą sumą. Pažymi, kad 2015 m. balandžio 2 d. garso įraše paminėta 900 000 Lt (atitinka 260 658,02 Eur) suma, į kurią įeina ne tik perduoti atsakovui pinigai, bet ir palūkanos (tai pripažino ieškovas), neįrodo, kad ieškovas be dokumentų buvo perdavęs ieškovui 450 000 Lt (atitinka 130 329 Eur). Taigi, pasirašant ginčo pirkimo pardavimo sutartį atsakovas buvo negrąžinęs ieškovui 450 000 Lt (atitinka 130 329 Eur), o ieškovas iki 2015 metų nereikalavo gražinti šių pinigų. Ieškovai teigia, kad pastatą nupirko su sąlyga, kad atsakovas už atlygį paruoš reabilitacijos centro įkūrimo projektą ir bus gautos Europos Sąjungos lėšos tokio centro įkūrimui, tuo tarpu atsakovas teigia, kad pirkimo - pardavimo sutartis buvo sudaryta, nes atsakovai ketino savarankiškai užsiimti poilsio namų verslu, o turimo pastato pardavimas atsakovui buvo naudingas dėl galimybės atsiskaityti su ieškovais pagal 450 000 Lt (atitinka 130 329 Eur) paskolos sutartį, jeigu tai padaryti pareikalautų ieškovai. Tačiau byloje esantys įrodymai patvirtina, kad ieškovas atsisakė pasirašyti jam elektroniniu paštu persiųstą Jungtinės veiklos sutartį, t. y. atsisakė dalyvauti reabilitacijos centro įkūrime kaip centro dalyvis. Po to šalys žodžiu sutarė, kad pavykus gauti Europos Sąjungos paramą atsakovas nereikalaus mėnesinių įmokų pagal grafiką ir lauks galutinės atsiskaitymo datos, bet ieškovai pasistengs surinkti apie 200 000 Lt (atitinka 57 924 Eur) (neatsižvelgiant į grafiką), nes apytiksliai ši suma bus reikalinga atsakovui, kad ruošti statinio rekonstrukcijos projektą - ieškovas duos sutikimą prijungti pirktą iš atsakovo pastatą prie būsimo reabilitacijos centro ir galės dalyvauti versle, taip pat ieškovas galės dirbti reabilitacijos centre; dėl ginčo pastato panaudojimo reabilitacijos centrui buvo nuspręsta, kad atitinkama sutartis bus pasirašyta, kai bus gautas finansavimas, atsakovas grąžins 450 000 Lt (atitinka 130 329 Eur) iš reabilitacijos centro veiklos pelno ir nemokės palūkanų nuo 450 000 Lt (atitinka 130 329 Eur), nurodytų paskolos sutartyje; Gautus iš ieškovo 1 100 000 Lt (atitinka 318 582,02 Eur) atsakovas panaudos reabilitacijos centrui. Tuo atveju, jeigu paramos gauti nepavyks, ieškovas sumokės pagal grafiką įsiskolinimą, kad padengti atsakovo išlaidas. Paramos gauti nepavyko ir susitikimuose atsakovas siekė įrodyti, kad ji buvo gauta ne dėl jo kaltės ir siekė įkalbėti ieškovą, kad šie sumokėtų skolą pagal pasirašytą kainos sumokėjimo grafiką. Ekspertizė nustatė, kad kainos išdėstymo grafiką pasirašė ieškovas. Tai, kad parduoto pastato vertė atitinka sutartąją patvirtina tiek atliktas turto vertinimas, fotonuotraukos, šalių garso įrašas, kuriame atsakovas tvirtina, jog pastato neatiduos už mažesnę nei 1 100 000 Lt (atitinka 318 582,02 Eur) kainą. Sutarta turto kaina buvo padidinta 600 000 Lt (atitinka 173 772,01 Eur) dėl to, kad ieškovai neketino iškart atsiskaityti, o tik per 4 metų laikotarpį. Abipusis susitarimas dėl kainos sumažinimo ir ieškovės pareiškimas, kad atsakovai neskolingi ieškovams įrodo, kad ieškovai žinojo apie įskaitymą ir su juo sutiko. Sąvoka „įskaitymas“ vartojama ta prasme, kad abipusiu susitarimu buvo sumažinta pastato kaina ir pripažinta, kad atsakovas ieškovams nėra skolingas. Taigi, atsakovo prievolė 450 000 Lt (atitinka 130 329 Eur) paskolą (kuri buvo gauta pagal 2008 m. lapkričio 28 d. rašytinę sutartį) ir sumokėti skaičiuotinas nuo šios paskolos palūkanas pasibaigė šalių susitarimu. Dėl pirkimo pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia atsakovas ir jo atstovas papildomai paaiškino, kad ieškovai neįrodinėja, kad suklydo dėl daikto paskirties ar daikto tinkamumo naudoti daiktą pagal paskirtį (pažymėtina, kad įrodymai patvirtina, jog parduotų poilsio namų būklė ir kaina tenkintų bet kokį pirkėją, kuris pirktų ginčo pastatą tam, kad jį eksploatuoti pagal paskirtį, kaip poilsio namus), o įrodinėja, kad neišsipildė jų planai dėl daikto panaudojimo. Tuo tarpu pasisakant dėl teisių į žemės sklypą, kuriame yra pastatas, nurodo, kad pirkimo pardavimo sutarties momentu ieškovas neturėjo nuosavybės tesės į teritoriją, reikalingą parduodamo statinio funkcionavimui, nes nebuvo suformuotas atitinkamas žemės sklypas. Tokiu atveju jis turėjo teisę parduoti nekilnojamąjį daiktą be žemės sklypo savininko sutikimo, jeigu tai neprieštarauja įstatymų ir (ar) sutarties nustatytoms to žemės sklypo naudojimo sąlygoms. Tokiu atveju pirkėjas įgijo teisę naudotis atitinkama žemės sklypo dalimi tokiomis pat sąlygomis kaip nekilnojamojo daikto pardavėjas.
Ieškovai A. S. ir M. S. atsiliepimu į atsakovo B. Č. priešieškinį prašo jį atmesti. Nurodo, kad šalys 2013 m. gegužės 16 d. sudarė pastato pirkimo pardavimo sutartį, kurioje nurodyta, kad ieškovai su atsakovu turėtų atsiskaityti iki 2017 m. gegužės 16 d. (sutarties 4.1. punktas). Po sutarties sudarymo ieškovė M. S. ir atsakovas B. Č. pasirašė abipusį susitarimą, kuriuo pakeitė 2013 m. gegužės 16 d. sudarytos pirkimo - pardavimo sutarties 4.1. punktą ir parduodamo pastato kainą sumažino nuo 1 700 000 Lt (atitinka 492 354,03 Eur) iki 1 100 000 Lt (atitinka 318 582,02 Eur). Kartu su ieškiniu atsakovas pateikė 2013 m. gegužės 16 d. mokėjimų grafiką - sąrašą, kurio nei vienas iš ieškovų nėra niekada anksčiau matę. Taip pat šiame grafike nurodyta, jog pasirašo M. S., tačiau palyginus jos parašo pavyzdį, esantį pirkimo pardavimo sutartyje, matoma, kad mokėjimų grafike pasirašė ne M. S.. Sutarties pakeitimas dar pripažintinas negaliojančiu ir dėl privalomos notarinės formos nesilaikymo. Be to, pirkimo pardavimo sutartyje yra aiškiai susitarta dėl sutarties nevykdymo teisinių pasekmių: 4.2. punkte nurodoma, kad pirkėjui neįvykdžius prievolės sumokėti visą daikto kainą per papildomą terminą (tai šalių susitarimu laikoma esminiu šios sutarties pažeidimu), šalys, pardavėjo reikalavimu, privalo atvykti į notaro biurą ir nutraukti šią sutartį. Taip pat nurodytame punkte aptariama, kas turi įvykti nutraukus pirkimo pardavimo sutartį, t. y. šalys susitarė, kad tuo atveju jos privalo grąžinti viena kitai viską, ką gavusios pagal šią sutartį. Taigi, kai ieškovai nevykdo savo įsipareigojimų pagal pirkimo pardavimo sutartį, atsakovas įgyja teisę nutraukti sutartį ir taikyti restituciją, o ne kreiptis į teismą dėl skolos priteisimo.
Motyvuojamoji dalis
Ieškinys atmestinas, priešieškinis tenkintinas iš dalies
Byloje nustatyta, kad atsakovas B. Č. ir atsakovė Z. Č. pasiskolino iš A. S. 200 000 Lt (atitinka 57 924 Eur), paskolos grąžinimo terminas – iki 2008 m. lapkričio 1 d. (elektroninės b. l. 8, 1 t.). 2008 m. spalio 1 d. ieškovas A. S. pakvitavimu patvirtino, kad atsakovas B. Č. visus paskolintus pinigus grąžino ir nėra skolingas jam ir jo šeimai (elektroninės b. l. 55, 1 t.).
2008 m. lapkričio 28 d. paskolos sutartimi atsakovas B. Č. pasiskolino iš ieškovo A. S. 450 000 Lt (atitinka 130 329 Eur) vienerių metų laikotarpiui su galimybe pratęsti šį terminą (elektroninės b. l. 21, 1 t.).
2013 m. gegužės 16 d. atsakovas B. Č. pirkimo - pardavimo sutartimi, patvirtinta notarine tvarka, pardavė ieškovei M. S. pastatą - poilsio pastatą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini) (elektroninės b. l. 56-64, 1 t.). Pardavimo kaina – 1 700 000 Lt (atitinka 492 354,03 Eur), daikto vidutinė rinkos vertė – 1 031 000 Lt (atitinka 298 598,24 Eur). Atsiskaitymo tvarka – 100 000 Lt (atitinka 28 962 Eur) pirkėjas sumoka sutarties pasirašymo metu grynaisiais pinigais, pardavėjas patvirtino, kad šią sumą yra gavęs, likusią 1 600 000 Lt (atitinka 463 392,03 Eur) dalį pirkėjas įsipareigojo sumokėti iki 2017 m. gegužės 16 d. (sutarties 4.1 punktas). Pirkėjui neįvykdžius prievolės sumokėti visą daikto kainą ar jos dalį sutarties nustatyta tvarka ir terminais ilgiau kaip penkias darbo dienas, pardavėjas turi teisę reikalauto, kad pirkėjas per pardavėjo nustatytą papildomą keturiolikos darbo dienų terminą sumokėtų laiku nesumokėtą daikto kainą taip pat 0,02 procento dydžio delspinigius už kiekvieną pavėluotą dieną nuo laiku nesumokėtos daikto kainos dalies. Pirkėjui neįvykdžius prievolės sumokėti visą daikto kainą per papildomą terminą (tai laikoma esminiu sutarties pažeidimu), šalys, pardavėjo reikalavimu, privalo atvykti į notaro biurą ir nutraukti šią sutartį bei grąžinti viską viena kitai, ką pagal sutartį gavo (sutarties 4.2 punktas). Pirkėjas pareiškė ir garantavo, kad iki šios sutarties pasirašymo turėjo galimybę ir apžiūrėjo daiktą jo buvimo vietoje ir susipažino su daikto nuosavybės dokumentais, daiktą charakterizuojančiais duomenimis, nurodytais Nekilnojamojo turto registro centriniame duomenų banke, taip pat visuose dokumentuose, kurie Nekilnojamojo turto registro centriniame duomenų banke nurodyti kaip daikto, teisių į jį ar jų suvaržymų įregistravimo pagrindai. Pirkėjas patvirtino, kad jis turėjo galimybę atlikti daikto techninį, aplinkos apsaugos ir teisinį patikrinimą, įvertino daikto teisinį ir techninį statusą, faktinę būklę ir patvirtino, kad daiktas visiškai atitinka jo, kaip pirkėjo, keliamus reikalavimus bei mokamą kainą ir nei dėl daikto teisinio ar techninio statuso, nei dėl jo faktinės būklės, nei dėl mokesčių, mokėtinų už daiktui teiktas komunalines ar kitas paslaugas, nei dėl bet kokių kitų mokesčių, susijusių su daiktu, nei dėl esamų ir/ar buvusių įsiskolinimų už daiktą, jokių pretenzijų pardavėjui neturi (sutarties 7.13 punktas). Ši sutartis gali būti pakeista, nutraukta ar papildyta tik laikantis įstatymo nustatytos notarinės formos (sutarties 8.3 punktas). 2014 m. sausio 31 d. pavedimu ieškovė M. S. pervedė atsakovui B. Č. 25 000 Lt (atitinka 7 240,50 Eur) pagal pirkimo pardavimo sutartį (elektroninės b. l. 18, 2 t.).
VĮ Registrų centro duomenimis statinių (duomenys neskelbtini) vidutinė rinkos vertė pagal masinį vertinimą 2013 m. sausio 30 d. buvo 396 316 Eur (trijų objektų) ir 2000 m. gruodžio 5 d. vertė vieno objekto - 484 404 Eur (elektroninės b. l. 23-25, 2 t.). VĮ Registrų centre įregistruota žyma apie turtą - M. S. įsiskolinimas už įsigytą turtą pagal pirkimo pardavimo sutartį ir draudimas perleisti turtą tretiesiems asmenims (elektroninės b. l. 42, 2 t.). Ieškovų iniciatyva gauta konsultacija dėl turto rinkos vertės 2015 m. kovo 30 d. patvirtina, kad nurodytu metu labiausiai tikėtina turto vertė yra 115 000 Eur (elektroninės b. l. 188, 2 t.). UAB ,,Negrita” atlikta turto vertės ataskaita patvirtina, kad 2013 m. gegužės 16 d. turto rinkos vertė buvo 371 000 Eur (elektroninės b. l. 71, 7 t.).
2013 m. gegužės 16 d. M. S. vardu surašytas Mokėjimų grafikas - sąrašas pagal 2013 m. gegužės 16 d. pirkimo pardavimo sutartį įvardijant neapmokėtą sutarties kainą – 1 575 000 Lt (atitinka 456 151,53 Eur) (elektroninės b. l. 65, 1 t.). Šiame sąraše nurodytos įmokos nuo 2014 m. kovo 16 d. iki 2017 m. gegužės 16 d., t. y. kas mėnesį po 40 384,62 Lt (atitinka 11 696,19 Eur) ir paskutinė įmoka 40 384,44 Lt (atitinka 11 696,14 Eur). Atsakovo iniciatyva atlikta nurodyto dokumento rašysenos ekspertizė patvirtino, kad šiame dokumente pasirašė ieškovas A. S. (elektroninės b. l. 85-86, 4 t.). Vokietijoje atlikto dokumento tyrimo išvada patvirtina, kad dokumentas buvo apgadintas mechaniškai, parašas po užrašu ,,M. S.” buvo padėtas tik po to, kai tekstas buvo atspausdintas su lazeriniu spausdintuvu (elektroninės b. l. 161, 4 t.). Teismo paskirta ekspertizė patvirtino, kad parašas šiame dokumente yra A. S. (elektroninės b. l. 124, 5 t.).
Žemesnės instancijos teismas
2013 m. gegužės 30 d. - 2013 m. liepos 27 d. elektroniniu paštu šalys derino klausimus, susijusius su reabilitacijos bei sveikatos grąžinamojo gydymo paslaugoms teikti ruošiamu projektu (elektroninės b. l. 68-74, 1 t.).
2013 m. birželio 26 d. mokėjimo nurodymu atsakovas B. Č. pervedė UAB ,,Lux Vivere” 459 567,68 Lt (atitinka 133 100 Eur) pagal paslaugų teikimo sutartį Nr. 00100/PTS/ES už paslaugas, suteikiamas adresu (duomenys neskelbtini) (elektroninės b. l. 75, 1 t.). 2013 m. rugsėjo 4 d. elektroniniu laišku atsakovo atstovas gavo informaciją apie tai, kad UAB ,,Lix Vivere” buvusi administracija iššvaistė lėšas ir pasirašytų sutarčių dėl tarpininkavimo ir projektų ruošimo gaunant Europos Sąjungos paramą nevykdys (elektroninės b. l. 76, 1 t.).
2013 m. rugsėjo 7 d. atsakovas B. Č. ir ieškovė M. S. pasirašė abipusį susitarimą, kuriuo nutarė laikyti, kad 2013 m. gegužės 16 d. pirkimo pardavimo sutarties 4.1 punkte sutarta daikto kaina yra 1 100 000 Lt (atitinka 318 582,02 Eur) (elektroninės b. l. 66, 1 t.). M. S. tos pačios dienos pakvitavimu patvirtino, kad B. Č. jai ir jos šeimai jokių piniginių ir kitų įsiskolinimų neturi (elektroninės b. l. 67, 1 t.).
Dėl atsakovų įsipareigojimų ieškovams pagal paskolos sutartis
Ieškovai M. S. ir A. S. vienu iš ieškinio reikalavimų prašo priteisti iš atsakovų B. Č. ir Z. Č. solidariai 318 582,02 Eur dydžio skolą ir 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Skolos sumą ieškovai grindžia trimis paskolos sutartimis: 1) atsakovo B. Č. ir atsakovės Z. Č. paskolos rašteliu, kuriuo atsakovai iš A. S. pasiskolino 200 000 Lt (atitinka 57 924 Eur), paskolos grąžinimo terminas - iki 2008 m. lapkričio 1 d. (elektroninės b. l. 8, 1 t.); 2) 2008 m. lapkričio 28 d. paskolos sutartimi, kuria atsakovas B. Č. pasiskolino iš ieškovo A. S. 450 000 Lt (atitinka 130 329 Eur) vienerių metų laikotarpiui su galimybe pratęsti šį terminą (elektroninės b. l. 21, 1 t.); 3) žodine paskolos sutartimi, kuria atsakovai, ieškovų teigimu, pasiskolino dar 450 000 Lt (atitinka 130 329 Eur), paskolos buvimo faktą įrodinėja šalių pokalbio garso įrašu. Byloje kyla ginčas dėl trečiosios paskolos sudarymo fakto ir dėl atsiskaitymo pagal visas paskolos sutartis.
Pažymėtina, kad paskolos sutartimi viena šalis (paskolos davėjas) perduoda kitos šalies (paskolos gavėjo) nuosavybėn pinigus arba rūšies požymiais apibūdintus suvartojamuosius daiktus, o paskolos gavėjas įsipareigoja grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą (paskolos sumą) arba tokį pat kiekį tokios pat rūšies ir kokybės kitų daiktų ir mokėti palūkanas, jeigu sutartis nenustato ko kita. Paskolos sutartis pripažįstama sudaryta nuo pinigų arba daiktų perdavimo momento (CK 6.870 straipsnio 1, 2 dalys). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje, pasisakant dėl nurodytų teisės normų aiškinimo ir taikymo, pažymėta, kad esminiai paskolos sutarties elementai yra paskolos dalyko perdavimas paskolos gavėjo nuosavybėn ir paskolos gavėjo įsipareigojimas grąžinti tokią pat pinigų sumą ar kiekį daiktų (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gruodžio 29 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-544/2011; 2012 m. liepos 12 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-375/2012; 2014 m. vasario 5 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje I Nr. 3K-3-5/2014). Nustačius, kad paskolos dalykas (daiktai, pinigai) paskolos gavėjui nebuvo perduoti, paskolos sutartis pripažįstama nesudaryta (CK 6.875 straipsnio 3 dalis).
Fizinių asmenų paskolos sutartis turėjo būti rašytinė, jeigu paskolos suma viršijo 2 000 litų (CK 6.871 straipsnio 1 dalies redakcija iki 2015 m. sausio 1 d.). Rašytinės formos reikalavimus atitinka paskolos gavėjo pasirašytas paskolos raštelis arba kitoks skolos dokumentas, patvirtinantis paskolos sutarties dalyko perdavimą paskolos gavėjui (CK 6.871 straipsnio 3 dalis). Įstatyme nedetalizuojama, kokie kiti dokumentai, be paskolos raštelio, galėtų būti prilyginami rašytinei paskolos sutarčiai. Atsižvelgiant į tai, kad esminės paskolos teisinių santykių buvimą patvirtinančios sąlygos – paskolos dalyko paskolos gavėjo nuosavybėn perdavimas ir paskolos gavėjo įsipareigojimas grąžinti paskolos dalyką sudarančią pinigų sumą ar kiekį daiktų paskolos davėjui, darytina išvada, jog tam, kad būtų pripažinta, jog šalys buvo sudariusios rašytinę paskolos sutartį, joje turi būti aptartos šios sąlygos. Pažymėtina, kad įstatymo reikalaujamos paskolos sutarties formos nesilaikymas nedaro jos negaliojančios, tačiau atima iš šalių teisę, kai kyla ginčas dėl paskolos sutarties sudarymo ar jos įvykdymo fakto, remtis liudytojų parodymais šį faktą įrodyti (CK 1.93 straipsnio 2 dalis).
Nurodytina, kad įrodyti, kad paskolos dalykas perduotas paskolos gavėjui ir kad paskolos sutartis sudaryta, tenka paskolos davėjui (CPK 12, 178 straipsniai). Įrodinėjimo tikslas – tai teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnis). Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. sausio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-20/2008).
Žemesnės instancijos teismas
Šioje byloje ieškovai, pateikdami pokalbio su atsakovu garso įrašą teigia, kad atsakovams buvo suteikę ne vieną paskolą, dėl vėliausiai suteiktos 450 000 Lt (atitinka 130 329 Eur) paskolos buvo tartasi žodžiu, atsakovas pokalbio metu patvirtino, kad yra gavęs iš ieškovų 900 000 Lt (atitinka 260 658,02 Eur) sumą. Taigi, paskolos buvimo faktas įrodinėjamas tik pačių ieškovų paaiškinimais ir garso įrašu. Teismas sprendžia, kad nurodytų duomenų paskolos teisiniams santykiams buvimo tarp šalių kvalifikuoti nepakanka. Pirma, paskolos sutartis, jei tokia buvo, sudaryta nesilaikant įstatymo reikalaujamos rašytinės paskolos sutarties formos, todėl vien ieškovų patvirtinimas dėl sutarties fakto buvimo, nėra galimas. Nesant daugiau jokių įrodymų apie ieškovų teigimu sudarytą paskolos sutartį, negalima nustatyti nei paskolos sudarymo laiko, nei sumos, nei paskolos dalyko perdavimo fakto, nei terminų, iki kada paskola turi būti grąžinta, palūkanų pagal sutartį ir kitų šalių įsipareigojimų. Antra, ieškovai byloje nurodytu aspektu teikdami paaiškinimus, patys nėra nuoseklūs, kadangi nurodydami, jog reiškia reikalavimus dėl bendros 1 100 000 Lt (atitinka 318 582,02 Eur) sumos pagal tris paskolos sutartis priteisimo savo procesiniuose dokumentuose (ieškinyje) pažymi, kad jiems priteistina suma pagal paskolos sutartis sudaro 188 253,01 Eur (atitinka 650 000 Lt) (pradinio ieškinio 4 lapas), kuri atitinka rašytinių paskolos sutarčių pagrindu paskolintas sumas. Be to, analizuodami 2015 m. balandžio 2 d. pokalbio garso įrašą, kuriame atsakovas B. Č. į ieškovo A. S. klausimą „<...> kiek aš tau esu davęs grynais? <...> atsakė: „<...> buvo devyni šimtai tūkstančių buvo likę <...>“ pažymi, kad B. Č. aiškiai patvirtina, jog ieškovas A. S. jam paskolino 900 000 Lt sumą, į kurią buvo įskaičiuotos ir palūkanos. Šios aplinkybės paneigia ieškovų teikiamus paaiškinimus, kad šalys buvo sudarę tris paskolos sutartis bendrai 1 100 000 Lt (atitinka 318 582,02 Eur) sumai. Todėl darytina išvada, kad ieškovai neįrodė, kad atsakovai buvo pasiskolinę iš ieškovų bendrai 1 100 000 Lt (atitinka 318 582,02 Eur). Byloje nėra ginčo ir patvirtinama rašytiniais paaiškinimais tik aplinkybės, kad buvo sudarytos dvi paskolos sutartys, pagal kurias buvo perduotas paskolos dalykas bendrai 650 000 Lt (atitinka 188 253,01 Eur) sumai: atsakovų vardu pasirašytas 200 000 Lt (atitinka 57 924 Eur) paskolos raštelis (elektroninės b. l. 8, 1 t.) ir 2008 m. lapkričio 28 d. paskolos sutartis, kuria atsakovas B. Č. pasiskolino iš ieškovo A. S. 450 000 Lt (atitinka 130 329 Eur) (elektroninės b. l. 21, 1 t.). Byloje kyla ginčas dėl atsiskaitymo pagal visas paskolos sutartis.
Nenustačius paskolos sutarties 450 000 Lt (atitinka 130 329 Eur) sudarymo fakto, pasisakytina dėl atsakovų pareigos atsiskaityti pagal aptariamas dvi paskolos sutartis. Tam reikalinga nustatyti, ar suėjo paskolos grąžinimo terminai ir ar paskolos sutartys dar nėra įvykdytos. Ieškovai teigia, kad nėra gavę nei vienos iš paskolos sutarčių įvykdymo, atsakovai teigia priešingai.
Iš pirmosios paskolos sutarties, kuria atsakovas B. Č. ir atsakovė Z. Č. pasiskolino iš A. S. 200 000 Lt (atitinka 57 924 Eur) negalima nustatyti sutarties sudarymo laiko, tačiau sutartyje buvo numatytas paskolos grąžinimo terminas - iki 2008 m. lapkričio 1 d. (elektroninės b. l. 8, 1 t.). Atsakovo pateiktas 2008 m. spalio 1 d. ieškovo A. S. pakvitavimas patvirtina, kad atsakovas B. Č. visus paskolintus pinigus grąžino ir nėra skolingas jam ir jo šeimai (elektroninės b. l. 55, 1 t.). Pažymėtina, kad pakvitavimą pateikė atsakovas, o tai, kad pakvitavimo yra pas skolininką (šiuo atveju paskolos gavėją) yra pagrindas preziumuoti, kad prievolė įvykdyta (CK 6.65 straipsnis), todėl kreditorius, norėdamas šią prielaidą nuginčyti, turi įrodyti, kad yra priešingai. Nesant jokių kitų įrodymų apie dar kažkokius atsakovų įsiskolinimus, taip pat ieškovams neįrodžius, kad aptariama paskolos sutartis galėjo būti sudaryta trumpesniam nei 1 mėnesio laikotarpiui, be to, ieškovams esant nenuosekliems ir šiuo klausimu (vieną kartą jie teigia, kad šis pakvitavimas reiškia kitų iki nurodytos paskolos sutarties buvusių įsipareigojimų įvykdymą, kitą kartą jie nurodo, kad atsakovams po 2008 m. spalio 1 d. buvo suteikta dar viena 200 000 Lt (atitinka 57 924 Eur) paskola), ieškovams tinkamai nepagrindus ir neįrodžius, ką kita gali reikšti pakvitavimas apie tinkamą įsipareigojimų įvykdymą, pasirašytas likus mėnesiui laiko iki paskolos sutarties įvykdymo termino pabaigos, kuriame paskolos suma sutampa, kartu atsakovei patvirtinus ir paaiškinus paskolos sumos grąžinimo aplinkybes, teismas laiko faktą, kad 200 000 Lt (atitinka 57 924 Eur) paskola pagal pirmąją paskolos sutartį atsakovų yra grąžinta, įrodytu (CPK 178 straipsnis, 185 straipsnis).
Iš 2008 m. lapkričio 28 d. paskolos sutarties, kuria atsakovas B. Č. pasiskolino iš ieškovo A. S. 450 000 Lt (atitinka 130 329 Eur) matyti, kad paskola suteikiama vienerių metų laikotarpiui su galimybe pratęsti šį terminą (elektroninės b. l. 21, 1 t.). Byloje nėra duomenų apie tai, kad paskola išmokant jos dalyką paskolos davėjui (ieškovui) buvo grąžinta praėjus vienerių metų laikotarpiui (t. y. iki 2009 m. lapkričio 28 d.), kaip nėra duomenų apie sutarties termino pratęsimą, bei apie tai, kad paskolos davėjas iki šio ieškinio pareiškimo dienos reikalavo atsakovų grąžinti nurodytą paskolos sumą. Tačiau teismas sprendžia, kad iš bylos duomenų galima spręsti, to iš esmės neginčija ir pačios šalys, kad ieškovus ir atsakovus siejo tiek draugiški, tiek vėliau ir su verslu susiję pasitikėjimo santykiai (šalių paaiškinimai 2013 m. gegužės 30 d. – 2013 m. liepos 27 d., susirašinėjimas elektroniniu paštu, elektroninės b. l. 68-74, 1 t.). Ieškovai iš esmės neneigia, kad atsakovui vykdant projektus, susijusius su reabilitacijos centro įkūrimu gaunant Europos Sąjungos paramą, taip pat susigundė investuoti, ko pasekoje 2013 m. gegužės 16 d. iš atsakovo B. Č. pirkimo pardavimo - sutartimi, patvirtinta notarine tvarka, bendrosios jungtinės nuosavybės teise įsigijo pastatą - poilsio pastatą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini) (elektroninės b. l. 56-64, 1 t.). Sutartyje nurodyta pastato kaina - 1 700 000 Lt (atitinka 492 354,03 Eur), daikto vidutinė rinkos vertė - 1 031 000 Lt (atitinka 298 598,24 Eur). Atsiskaitymo tvarka - 100 000 Lt (atitinka 28 962 Eur) pirkėjas sumoka sutarties pasirašymo metu grynaisiais pinigais, pardavėjas patvirtino, kad šią sumą yra gavęs, likusią 1 600 000 Lt (atitinka 463 392,03 Eur) dalį pirkėjas įsipareigojo sumokėti iki 2017 m. gegužės 16 d. (sutarties 4.1 punktas). Ginčo dėl to, kad pagal sutartį 100 000 Lt (28 962 Eur) suma buvo sumokėta atsakovui grynaisiais, nėra, be to, 2014 m. sausio 31 d. pavedimas patvirtina, kad ieškovė M. S. pagal šią sutartį atsakovui B. Č. pervedė dar 25 000 Lt (atitinka 7 240,50 Eur) sumą (elektroninės b. l. 18, 2 t.), taigi iš viso pagal sutartį ieškovai sumokėjo 125 000 Lt (atitinka 36 202,50 Eur). Ieškovai teigia, kad 125 000 Lt (atitinka 36 202,50 Eur) suma ir buvo tikroji pastato kaina, 1 100 000 Lt (atitinka 318 582,02 Eur) – tikroji sandorio kaina, iš kurios 975 000 Lt (atitinka 282 379,51 Eur) sumą jie buvo sutarę sumokėti atsakovui už tai, kad jis padės gauti Europos Sąjungos lėšas reabilitaciniam projektui vystyti (tai vėliausiai turėjo įvykti iki 2017 m. gegužės 16 d.). Tuo tarpu atsakovas byloje tvirtino, kad tikroji pastato kaina ir buvo 1 700 000 Lt (atitinka 492 354,03 Eur), atsižvelgiant į jo vertę bei į tai, kad ieškovai visiškai atsiskaityti pagal sutartį turėjo tik po ketverių metų.
Byloje esantys duomenys taip pat patvirtina, kad 2013 m. rugsėjo 4 d. paaiškėjus, jog atsakovui nepavyksta gauti Europos Sąjungos paramos (elektroninės b. l. 76, 1 t.), 2013 m. rugsėjo 7 d. atsakovas B. Č. ir ieškovė M. S. pasirašė abipusį susitarimą, kuriuo nutarė laikyti, kad 2013 m. gegužės 16 d. pirkimo pardavimo sutarties 4.1 punkte sutarta daikto kaina yra 1 100 000 Lt (atitinka 318 582,02 Eur) (elektroninės b. l. 66, 1 t.). M. S. tos pačios dienos pakvitavimu patvirtino, kad B. Č. jai ir jos šeimai jokių piniginių ir kitų įsiskolinimų neturi (elektroninės b. l. 67, 1 t.). Kaip jau nurodyta, ieškovai teigia, kad 2013 m. rugsėjo 7 d. susitarimas reiškia tikrosios sandorio vertės nustatymą, atsakovas teigia, kad susitarimu buvo įvertina atsakovo 2008 m. lapkričio 28 d. paskolos sutarties pagrindu negrąžinta 450 000 Lt (atitinka 130 329 Eur) paskola su 6 procentų metinėmis palūkanomis, kurios sudarė beveik 150 000 Lt (43 443 Eur).
Žemesnės instancijos teismas
Teismas, įvertinęs aptartus duomenis, spręsdamas dėl 450 000 Lt (atitinka 130 329 Eur) paskolos pagal 2008 m. lapkričio 28 d. paskolos sutartį grąžinimo fakto, daro šias išvadas:
1) byloje nėra ginčo dėl to, kad paskolos suma iki 2013 m. rugsėjo 7 d. abipusio susitarimo sumažinti parduoto pastato, už kurį galutinis mokėjimas buvo atidėtas iki 2017 m. gegužės 16 d., ieškovams nebuvo grąžinta;
2) ieškovų pateikti šalių pokalbių garso įrašai patvirtina, kad tarp šalių susiklostė paskoliniai teisiniai santykiai už suteiktas paskolas mokant palūkanas;
3) 2013 m. rugsėjo 7 d. šalių susitarimas sumažinti notarine tvarka patvirtintos turto pardavimo sutarties kainą (esminę nekilnojamojo turto sąlygą pagal CK 6.397 straipsnio 1 dalį) negalėjo būti sudarytas paprasta rašytine forma, todėl jis pripažintinas niekiniu ir negaliojančiu dėl įstatymo reikalaujamos notarinės formos nesilaikymo, todėl juo teismas juo nesivadovauja (CK 6.393 straipsnio 1, 2 dalys, 1.80 straipsnio 1 dalis);
4) vertinant 2013 m. rugsėjo 7 d. susitarimą kaip įvykdytą įskaitymą, visų byloje nustatytų aplinkybių ir surinktų įrodymų kontekste, nurodytina, kad 2013 m. rugsėjo 7 d. įskaitymas negalėjo įvykti, nes atsakovas B. Č. į ieškovus A. S. ir M. S. tuo metu dar neturėjo vykdytinos reikalavimo teisės, nes mokėjimo galutinis terminas pagal pirkimo pardavimo sutartį dar nebuvo suėjęs (suėjo tik 2017 m. gegužės 16 d.);
5) 2013 m. rugsėjo 7 d. abipusis susitarimas, vertinant jį kartu su tą pačią dieną ieškovės pasirašytu raštu, kuriame nurodyta, jog B. Č. M. S. ir jos šeimai nėra skolingas, leidžia spręsti tik apie tai, kad šalys sutarė, jog atsakovas B. Č. ieškovams yra skolingas pagal iki šios dienos sudarytą paskolos sutartį 600 000 Lt (atitinka 173 772,01 Eur) (450 000 Lt (atitinka 130 329 Eur) paskola ir 150 000 Lt (43 443 Eur) palūkanas).
Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teismas sprendžia, kad ieškinio reikalavimas dalyje dėl 173 772,01 Eur skolos priteisimo yra pagrįstas, todėl tenkintinas. Atsakovams patvirtinus, kad 450 000 Lt (atitinka 130 329 Eur) paskola pagal 2008 m. lapkričio 28 d. paskolos sutartį buvo paimta vieno iš sutuoktinių - atsakovo B. Č. iniciatyva, apie ją jo sutuoktinei atsakovei Z. Č. nebuvo žinoma ir ieškovams neįrodžius, kad šie pinigai buvo panaudoti šeimos interesams tenkinti, nurodyta suma priteistina ne iš abiejų atsakovų solidariai, o iš vieno atsakovo B. Č.. Tokios pozicijos laikosi ir Lietuvos Aukščiausiasis teismas (žr. pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gegužės 3 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3- 221-611/2017).
Dėl pirkimo pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia
Byloje nustatyta, kad 2013 m. gegužės 16 d. notarine tvarka sudarytos pirkimo pardavimo sutarties pagrindu atsakovas B. Č. ieškovams A. S. ir M. S. pardavė atsakovui asmeninės nuosavybės teise priklausiusį nekilnojamąjį turtą.
Ieškovai A. S. ir M. S. ieškiniu prašo pripažinti šią sutartį negaliojančia remdamiesi dviem sutarčių negaliojimo pagrindais: 1) CK 1.91 straipsnio 1, 5 dalimis (dėl apgaulės sudaryto sandorio pripažinimas negaliojančiu kai sandorio šalis buvo suklaidinta dėl sandorio efekto); CK 1.80 straipsnio 1 dalimi (sutartyje nebuvo aptarta naudojimosi žemės sklypu, kurioje yra pastatas, tvarka).
Pažymėtina, kad sandoriai - tai sąmoningi, laisva valia atliekami asmenų veiksmai, kuriais siekiama teisinio rezultato: sukurti, pakeisti ar panaikinti civilines teises ir pareigas (CK 1.63 straipsnio 1 dalis). Pagal CK 6.154 straipsnio 1 dalį sutartimi vienas ar keli asmenys susitaria sukurti, pakeisti ar nutraukti civilinius teisinius santykius, kai vienas ar keli asmenys įsipareigoja kitam asmeniui ar asmenims atlikti tam tikrus veiksmus, o pastarieji įgyja reikalavimo teisę. Šiuolaikinėje civilinėje teisėje pripažįstama, kad civilinių santykių dalyviai, sudarydami sutartis, yra lygūs ir laisvi sukurti civilines teises ir pareigas, t. y. sutarties šalys turi teisę savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises bei pareigas (CK 6.156 straipsnio 1 dalis). Sandoris civilinėje teisėje yra valios aktas, sąmoningai nukreiptas tam tikram teisiniam rezultatui pasiekti. Kiekvieno žmogaus valios veiksmo priežastis yra jo ūkiniai, ekonominiai, buitiniai, kultūriniai ir kiti poreikiai. Jie nulemia norą sudaryti sandorį. Šis žmogaus noras sudaryti sandorį vadinamas jo vidine valia. Jai susidaryti (susiformuoti) svarbią reikšmę turi tikslas ir motyvai. Dvišaliam sandoriui sudaryti būtina, kad jo dalyviai išreikštų savo valią, kad jų valią žinotų kita sandorio šalis. Sandorio šalių valia turi būti išreiškiama įstatyme nustatyta forma. Šiuo atveju išorinės valios išreiškimas turi atitikti vidinį – tikrąjį valios turinį. Netiksliai arba iškreiptai išreiškus vidinės valios turinį, gali atsirasti kliūčių sandoriui sudaryti arba kilti ginčų tarp sandorio dalyvių dėl jo galiojimo. Dėl šių priežasčių valios išreiškimas yra vienas svarbiausių kiekvieno sandorio elementų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. balandžio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-478/2003). Sandorių negaliojimo instituto paskirtis – siekti, kad civiliniuose santykiuose būtų užtikrintas teisėtumas. Įstatymo nustatyti sandorių negaliojimo pagrindai suponuoja, kad sandoriai ir jų pagrindu susiklostę civiliniai teisiniai santykiai būtų stabilūs, būtų apgintos civilinių teisinių santykių subjektų teisės, įgytos šių sandorių pagrindu. Taigi kita sandorių negaliojimo instituto paskirtis saistoma civilinių teisinių santykių stabilumo, įgytų teisių ilgaamžiškumo ir jų gerbimo.
Sudarytas sandoris teismo tvarka gali būti teismo pripažintas negaliojančiu, kai jis sudarytas dėl apgaulės (CK 1.91 straipsnio 1 dalis). Šie sandoriai yra priskiriami sandoriams, turintiems valios trūkumų, ir jie teismo tvarka gali būti pripažinti negaliojančiais pagal nukentėjusiojo ieškinį. Šios normos aiškinimo ir taikymo klausimais kasacinis teismas yra nurodęs, kad apgaulė CK 1.91 straipsnio prasme – tai sandorį sudarančio asmens tyčinis suklaidinimas dėl esminių sandorio aplinkybių, kuris gali reikštis aktyviais veiksmais, taip pat svarbių sandorio aplinkybių nuslėpimu, sąmoningai siekiant galutinio tikslo – sudaryti sandorį (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. balandžio 26 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-264/2013; 2013 m. rugsėjo 16 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-429/2013; kt.). Apgaule gali būti pripažįstamas ir sandorio šalies tylėjimas, t. y. aplinkybių, kurias žinodama kita sandorio šalis nebūtų sudariusi sandorio, nuslėpimas, jeigu, vadovaujantis protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principais, tos aplinkybės turėjo būti atskleistos kitai šaliai, arba aktyvūs veiksmai, kuriais siekiama suklaidinti kitą sandorio šalį dėl sandorio efekto, jo esminių sąlygų, sandorį sudarančio asmens civilinio teisinio subjektiškumo bei kitų esminių aplinkybių (CK 1.91 straipsnio 5 dalis).
Ieškovai reikšdami reikalavimus pripažinti šią sutartį negaliojančia pirmiausia nurodo tai, kad jie dėl tyčinių, klaidinančių atsakovo B. Č. veiksmų ir neteisingos informacijos apie Europos Sąjungos paramos pagalba ketinamą vykdyti verslą suteikimo, buvo įtikinti įsigyti pastatą už nepagrįstai didelę sumą. Ieškovai teigė, kad už perkamą pastatą jie yra atsiskaitę, nes sumokėjo atsakovui 125 000 Lt (36 202,50 Eur), kuri atitinka realią turto kainą, tuo tarpu likusi sandorio kaina ieškovų teigimu atsakovui turėjo būti mokama įgyvendinus šiam Europos Sąjungos finansavimo projektą. Ieškovai teigia, kad atsakovas tik prisidengė tariamu Europos Sąjungos projektų įgyvendinimu ir taip dirbtinai padidino pastato kainą siekdamas vienintelio tikslo - visais įmanomais būdais išvengti skolinių įsipareigojimų ieškovams vykdymo. Teismas atmeta ieškovų argumentus dėl nepagrįstai didelės turto kainos sutartyje nustatymo, kaip nepagrįstus.
Žemesnės instancijos teismas
Bylos duomenimis nustatyta, kad 2013 m. gegužės 16 d. pirkimo pardavimo sutartyje, kuria atsakovas B. Č. pardavė ieškovei M. S. pastatą - poilsio pastatą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini) (elektroninės b. l. 56-64, 1 t.), nurodyta pardavimo kaina - 1 700 000 Lt (atitinka 492 354,03 Eur). Sutartyje taip pat nurodyta daikto vidutinė rinkos vertė - 1 031 000 Lt (atitinka 298 598,24 Eur). Pirkėjas sutartimi pareiškė ir garantavo, kad iki šios sutarties pasirašymo turėjo galimybę ir apžiūrėjo daiktą jo buvimo vietoje ir susipažino su daikto nuosavybės dokumentais, daiktą charakterizuojančiais duomenimis, nurodytais Nekilnojamojo turto registro centriniame duomenų banke, taip pat visuose dokumentuose, kurie Nekilnojamojo turto registro centriniame duomenų banke nurodyti kaip daikto, teisių į jį ar jų suvaržymų įregistravimo pagrindai. Pirkėjas patvirtino, kad jis turėjo galimybę atlikti daikto techninį, aplinkos apsaugos ir teisinį patikrinimą, įvertino daikto teisinį ir techninį statusą, faktinę būklę ir patvirtino, kad daiktas visiškai atitinka jo, kaip pirkėjo, keliamus reikalavimus bei mokamą kainą ir nei dėl daikto teisinio ar techninio statuso, nei dėl jo faktinės būklės, nei dėl mokesčių, mokėtinų už daiktui teiktas komunalines ar kitas paslaugas, nei dėl bet kokių kitų mokesčių, susijusių su daiktu, nei dėl esamų ir/ar buvusių įsiskolinimų už daiktą, jokių pretenzijų pardavėjui neturi (sutarties 7.13 punktas). Taip pat byloje pateikti duomenys patvirtina, kad statinių (duomenys neskelbtini) vidutinė rinkos vertė pagal VĮ Registrų centro masinį vertinimą 2013 m. sausio 30 d. buvo 396 316 Eur (trijų objektų) ir 2000 m. gruodžio 5 d. vertė vieno objekto – 484 404 Eur (elektroninės b. l. 23-25, 2 t.). Atsakovo iniciatyva atliktas ir pateiktas UAB ,,Negrita” turto vertinimas taip pat patvirtina, kad 2013 m. gegužės 16 d. turto rinkos vertė buvo 371 000 Eur (elektroninės b. l. 71, 7 t.). Atsižvelgiant į nurodytus duomenis konstatuotina, kad šalių aptarta sandorio kaina (1 700 000 Lt , t. y. 492 354,03 Eur) negali būti pripažinta nepagrįstai didele. Teismas kartu pažymi, kad nesiremia ieškovų iniciatyva gauta konsultacija dėl turto rinkos vertės, kurioje nurodyta, jog 2015 m. kovo 30 d. labiausiai tikėtina turto vertė yra 115 000 Eur (elektroninės b. l. 188, 2 t.), atsižvelgiant į tai, kad turtas vertintas ne retrospektyviai, tačiau remiantis 2015 m. kovo 30 d. buvusiais duomenimis (CPK 185 straipsnis).
Kartu teismas pažymi, kad kaip jau buvo aptarta sprendimo dalyje dėl paskolos teisinių santykių, byloje nustatytos aplinkybės, kad šalis siejo ilgalaikiai draugiški ir verslo santykiai, pagrįsti pasitikėjimu. Ieškovai patys patvirtino, kad susidomėjo atsakovo pasiūlymu investuoti į projektą, susijusį su reabilitacijos centro įrengimu, kuris iš dalies būtų finansuojamas Europos Sąjungos lėšomis, tą patvirtina ir pateiktas 2013 m. gegužės 30 d. – 2013 m. liepos 27 d. šalių susirašinėjimas elektroniniu paštu, jog šalys derino klausimus, susijusius su reabilitacijos bei sveikatos grąžinamojo gydymo paslaugoms teikti ruošiamu projektu (elektroninės b. l. 68-74, 1 t.). Tai, kad atsakovas vykdė savo įsipareigojimus, susijusius su projekto Europos Sąjungos finansavimui gauti, patvirtina jo pateikti įrodymai apie tai, kad 2013 m. birželio 26 d. mokėjimo nurodymu atsakovas B. Č. pervedė UAB ,,Lux Vivere” 459 567,68 Lt (atitinka 133 100 Eur) pagal paslaugų teikimo sutartį Nr. 00100/PTS/ES už paslaugas, suteikiamas adresu (duomenys neskelbtini) (elektroninės b. l. 75, 1 t.). Tai, kad projektai nebuvo parengti ne nuo atsakovo priklausiusių priežasčių patvirtina 2013 m. rugsėjo 4 d. elektroniniu laišku atsakovo atstovo gauta informacija apie tai, kad UAB ,,Lux Vivere” buvusi administracija iššvaistė lėšas ir pasirašytų sutarčių dėl tarpininkavimo ir projektų ruošimo gaunant Europos Sąjungos paramą nevykdys (elektroninės b. l. 76, 1 t.). Byloje pateiktas pareiškimas dėl ikiteisminio tyrimo atsakovui B. Č. inicijavimo, kuriame atsakovo elgesys pateikiamas kaip atitinkantis sukčiavimo sudėtį baudžiamosios teisės prasme, negali būti vertinami kaip neginčytinas įrodymas, patvirtinantis atsakovo kaltę.
Taigi, byloje nustatyta, kad ieškovai norėjo įsigyti pastatą, jį įsigijo už kainą, atitinkančią to meto rinkos kainą, tuo tarpu atsakovui sutartais terminais nepavykus gauti Europos Sąjungos paramos šalių aptartam projektui vykdyti, dėl sutarties apsigalvojo. Tai reiškia, kad sudarydami nekilnojamojo turto pirkimo sandorį ieškovai aiškia suvokė ko siekia (įsigyti pastatą), sutartis buvo patvirtinta notarės, kuri šalims išaiškino sudaromos sutarties esmę ir prasmę, ieškovai yra turintys aukštąjį išsilavinimą, darbingo amžiaus asmenys, sudarinėję pakankamai didelės vertės piniginius sandorius ir praeityje, todėl teismas jų argumentus apie tai, kad jie buvo suklaidinti dėl sandorio efekto, laikytini nepagrįstais ir atmestini. Teismas sprendžia, kad ieškovai neįrodė buvus atsakovo tyčinius veiksmus, kurie būtų įtakoję ieškovus sudaryti jiems nenaudingą sandorį, priešingai, byloje nustatyta, kad sandoris buvo sudarytas parduodant turto rinkos verte, o ieškovų apsisprendimą ginčyti sutartį lėmė jau po sandorio atsiradusios aplinkybės, t. y. jų suvokimas, kad iš sudaryto sandorio uždirbti, kaip buvo tikėtasi, nepavyks. Toks ieškovų valios pasikeitimas jau po sandorio sudarymo, atsižvelgiant į suformuotą teisminę praktiką, nelaikytinas tyčiniu suklydimu dėl esminių sandorio elementų (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. balandžio 10 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-213/2013), o turėtų būti vertinamas kaip nepasiteisinusi investavimo rizika. Kartu pažymėtina, kad vadovaujantis sutarties laisvės ir asmenų lygiateisiškumo principais, kiekvienas asmuo privalo pats rūpintis savo teisėmis ir pareigomis. Prieš atlikdamas bet kokį veiksmą, asmuo turi apsvarstyti galimus tokio veiksmo padarinius. Teisių ir pareigų klaidingas įsivaizdavimas negali būti pripažintas suklydimu, jeigu jis įvyko dėl sandorio šalies neapdairumo, nerūpestingumo, neatidumo (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 26 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-518/2012). Taigi, byloje nebuvo nustatyta jokių atsakovo tyčinių klaidinančių veiksmų, dėl kurių ieškovai galėjo būti suklaidinti dėl esminių sandorio aplinkybių.
Ieškovai aptariamą pirkimo pardavimo sutartį ginčija ir CK 1.80 straipsnyje numatytu pagrindu nurodydami, kad parduodamas pastatas yra valstybinėje žemėje, žemės sklypas nėra suformuotas, o atsakovas, parduodamas statinį, nepateikė duomenų apie tai, kad turto perleidimui neprieštarauja žemės sklypo savininkas, t. y. valstybinės žemės tarnyba.
Pažymėtina, kad CK 6.394 straipsnio 1 dalis nustato, jog pagal pastato, įrenginio ar kitokio nekilnojamojo daikto pirkimo–pardavimo sutartį pirkėjui kartu su nuosavybės teise į tą daiktą pardavėjas perduoda ir šio straipsnio 2 ir 3 dalyse nurodytos teises į tą žemės sklypo dalį, kurią tas daiktas užima ir kuri būtina jam naudoti pagal paskirtį. Minėto straipsnio 3 dalis atitinkamai nustato, jog, jeigu nekilnojamojo daikto savininkas nėra žemės sklypo, kuriame tas daiktas yra, savininkas, tai nekilnojamąjį daiktą jis gali parduoti be žemės sklypo savininko sutikimo tik tuo atveju, jeigu tai neprieštarauja įstatymų ir (ar) sutarties nustatytoms to žemės sklypo naudojimo sąlygoms. Kai toks nekilnojamasis daiktas parduodamas, pirkėjas įgyja teisę naudotis atitinkama žemės sklypo dalimi tokiomis pat sąlygomis kaip nekilnojamojo daikto pardavėjas. Taigi, bendruoju atveju, jei parduodamo nekilnojamojo daikto savininkas nėra žemės sklypo, kuriame yra tas daiktas, savininkas - turi būti gautas to žemės sklypo savininko sutikimas, išskyrus pirmiau nurodytą išimtį. Aiškinant minėtą išimtį, matyti, jog nekilnojamojo daikto pardavimas be žemės sklypo savininko sutikimo yra leistinas tik tada, jei tai neprieštarauja įstatymų ir (ar) sutarties nustatytoms to žemės sklypo naudojimo sąlygoms. Prieštaravimas gali atsirasti tada, jeigu sudarant nekilnojamojo daikto pardavimo sutartį, pardavėjas pats nebūdamas žemės sklypo savininku, toje sutartyje siektų nustatyti tokias žemės sklypo naudojimo sąlygas, kurios nukryptų nuo nustatytų įstatyme ir (ar) sutartyje, t. y. galimai suteiktų pirkėjui daugiau teisių nei pats jų turi arba jas nepagrįstai apribotų. Dėl nurodytos priežasties aptariamoje straipsnio dalyje taip pat pažymėta – jog pirkėjas įgyja teisę naudotis atitinkama žemės sklypo dalimi tokiomis pat sąlygomis kaip nekilnojamojo daikto pardavėjas. Taigi, bendroji taisyklė, jog, jei parduodamo nekilnojamojo daikto savininkas nėra žemės sklypo, kuriame yra tas daiktas, savininkas - turi būti gautas to žemės sklypo savininko sutikimas – yra taikoma tik tais atvejais – jei sudarant nekilnojamojo daikto perleidimo sandorį norima pakeisti žemės sklypo, kuriame yra parduodamas nekilnojamasis daiktas, naudojimo sąlygas. Jeigu jokie pakeitimai nėra atliekami – vadinasi – nėra reikalingas ir žemės sklypo savininko sutikimas.
Ginčo atveju nustatyta, kad žemės sklypas, kuriame yra parduotas pastatas, nėra suformuotas ir įregistruotas VĮ Registrų centre kaip savarankiškas nekilnojamojo turto vienetas. 2013 m. gegužės 16 d. sutarties 2.3. punkte yra numatyta, jog „Duomenų apie žemės sklypą, kuriame yra parduodamas Daiktas - nėra.“ Taigi, ieškovai įsigydami ginčo Pastatą puikiai žinojo, kad pardavėjas nėra žemės sklypo, kuriame yra šis Pastatas, savininkas, todėl jokių teisių į šį žemės sklypą perduoti negali. Be to, kaip matyti iš sutarties 2.4. punkte esančių nuostatų, priešingai nei nurodoma ieškinyje, notarė ieškovams tinkamai išaiškino CK 6.394 straipsnio turinį ir esmę (teisės į nekilnojamąjį daiktą perduodant žemės sklypą). Dėl nurodytos priežasties, sutarties 2.5. punkte šalys atitinkamai susitarė ir pareiškė, kad „<...> neturi ketinimų keisti žemės sklypo, ant kurio šis Daiktas yra, naudojimo sąlygų, teisė naudotis atitinkama žemės sklypo dalimi pereina Pirkėjui įstatymo pagrindu.“ Taigi, ieškovai pirkdami ginčo Pastatą puikiai žinojo, jog žemės sklypas nėra suformuotas ir pardavėjas neturi jokių teisių, kurias galėtų jiems perduoti, nekeičiant žemės sklypo naudojimo sąlygų, žemės savininko sutikimas nebuvo reikalingas (CK 6.394 straipsnio 3 dalis).
Nurodytų aplinkybių pagrindu darytina išvada, jog ieškinio reikalavimas pripažinti 2013 m. gegužės 16 d. notarine tvarka sudarytą šalių sutartį dėl pastato - poilsio pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini) negaliojančia nei CK 1.91 straipsnio 1, 4 dalių, nei CK 1.80 straipsnio 1 dalies pagrindu negali būti tenkinamas. Nenustačius pagrindo naikinti notarine tvarka sudarytą sutartį, taip pat byloje esant jau aptartiems duomenims, kad notarė sutarties sudarymo metu šalims išaiškino CK 6.394 straipsnio turinį ir esmę bei nebuvo pagrindo turėti žemės savininko sutikimą, ieškinio reikalavimas priteisti iš notarės ir jos draudiko padarytą žalą, atitinkamai netenkintinas (CK 6.263 straipsnis).
Dėl priešieškinio reikalavimų
Atsakovas B. Č. priešieškiniu prašė priteisti iš atsakovų A. S. ir M. S. 282 379,51 Eur (atitinka 975 000 Lt) skolą pagal 2013 m. gegužės 16 d. pirkimo pardavimo sutartį, kurios įvykdymo terminas suėjo 2017 m. gegužės 16 d. Atsakovas B. Č. teigia, kad sandorio suma yra 1 700 000 Lt (atitinka 492 354,03 Eur), ieškovai atsakovui pagal šią sutartį yra sumokėję 125 000 Lt (atitinka 36 202,50 Eur), be to, šalims pripažinus 600 000 Lt (atitinka 173 772,01 Eur) atsakovo skolą (paskola ir palūkanos) ieškovams pagal 2008 m. lapkričio 28 d. paskolos sutartį atsakovas B. Č. pripažįsta, kad atikus nurodytos sumos įskaitymą iš ieškovų atsakovui priteistina suma sudaro 282 379,51 Eur.
Byloje nustatyta, kad nėra pagrindų pripažinti tarp šalių sudarytą 2013 m. gegužės 16 d. pirkimo - pardavimo sutartį negaliojančia. Be to, byloje nekyla ginčo dėl to, kad ieškovai atsakovui yra sumokėję pagal šią sutartį tik 125 000 Lt (atitinka 36 202,50 Eur). Byloje taip pat konstatuota, kad ieškovas B. Č. pagal 2008 m. lapkričio 28 d. paskolos sutartį yra skolingas ieškovams A. S. ir M. S. 600 000 Lt (atitinka 173 772,01 Eur) (paskolą ir palūkanas). Atsižvelgiant į tai, kad terminas atsiskaityti pagal 2013 m. gegužės 16 d. pirkimo - pardavimo sutartį baigėsi 2017 m. gegužės 16 d., konstatuotina, kad atsakovas B. Č. įgijo teisę reikalauti iš ieškovų likusios 1 575 000 Lt (atitinka 456 151,52 Eur) (1 700 000 Lt (atitinka 492 354,03 Eur) -125 000 Lt (atitinka 36 202,50 Eur) sumos apmokėjimo. Tačiau, įvertinus byloje nustatytas aplinkybes, t. y. tai, kad atsakovas B. Č. yra skolingas atsakovams A. S. ir M. S. 600 000 Lt (atitinka 173 772,01 Eur), įskaičius priešpriešinius reikalavimus teisme, konstatuotina, kad priešieškinys tenkintinas priteisiant atsakovui 282 379,51 Eur (atitinka 975 000 Lt). Atsižvelgiant į tai, kad ieškovai pirkimo - pardavimo sutartį pasirašė būdami santuokoje ir pačioje sutartyje numatė, kad turtas įgyjamas bendrąja jungtine nuosavybe, nurodyta suma priteistina iš ieškovų solidariai (CK 6.6. straipsnis, 3.109 straipsnio 2 dalis).
Priešieškiniu atsakovas B. Č. taip pat prašo priteisti iš atsakovų ir 6 procentų dydžio metines palūkanas, skaičiuojamas už pradelstus mokėjimus pagal 2013 m. gegužės 16 d. Mokėjimų grafiką. Atsakovai tvirtina, kad mokėjimų grafiko apskritai nėra pasirašę, be to, ginčija, kad mokėjimų grafikas sudarytas nesilaikant notarinės formos.
Byloje nustatyta, kad 2013 m. gegužės 16 d. M. S. vardu buvo surašytas Mokėjimų grafikas - sąrašas pagal 2013 m. gegužės 16 d. pirkimo pardavimo sutartį įvardijant neapmokėtą sutarties kainą - 1 575 000 Lt (atitinka 456 151,53 Eur) (elektroninės b. l. 65, 1 t.). Šiame sąraše nurodytos įmokos nuo 2014 m. kovo 16 d. iki 2017 m. gegužės 16 d., t. y. kas mėnesį po 40 384,62 Lt (atitinka 11 696,19 Eur) ir paskutinė įmoka 40 384,44 Lt (atitinka 11 696,14 Eur).
Pažymėtina, kad 2013 m. gegužės 16 d. šalių susitarimas pakeisti notarine tvarka patvirtintos turto pardavimo sutarties kainos mokėjimo tvarką, negalėjo būti sudarytas paprasta rašytine forma, todėl jis pripažintinas niekiniu ir negaliojančiu dėl įstatymo reikalaujamos notarinės formos nesilaikymo (CK 6.393 straipsnio 1, 2 dalys, 1.80 straipsnio 1 dalis, 1.93 straipsnio 3 dalis). Kartu teismas pažymi, kad mokėjimų grafikas - sąrašas, kuriuo iš esmės keičiama sutartyje numatyta pirkimo kainos mokėjimo tvarka ir terminai, yra pasirašytas tik vienos šalies. Be to, byloje kilus ginčui dėl šio dokumento tikrumo, atsakovo iniciatyva atlikta nurodyto dokumento rašysenos ekspertizė patvirtino, kad šiame dokumente pasirašė ne atsakovė M. S., kaip nurodyta, bet ieškovas A. S. (elektroninės b. l. 85-86, 4 t.). Vokietijoje atlikto dokumento tyrimo išvada patvirtina, kad dokumentas buvo apgadintas mechaniškai, parašas po užrašu ,,M. S.” buvo pasirašytas tik po to, kai tekstas buvo atspausdintas su lazeriniu spausdintuvu (elektroninės b. l. 161, 4 t.). Teismo paskirta ekspertizė patvirtino, kad parašas šiame dokumente yra A. S. (elektroninės b. l. 124, 5 t.). Atsižvelgiant į tai, kad nurodytas mokėjimo grafikas - sąrašas yra niekinis ir negaliojantis dėl įstatymo reikalaujamos notarinės formos nesilaikymo, bei į kitas prieš tai aptartas aplinkybes, atsakovo B. Č. priešieškinio reikalavimas priteisti iš atsakovų 6 procentų dydžio metines palūkanas, skaičiuojamas už pradelstus mokėjimus pagal 2013 m. gegužės 16 d. Mokėjimų grafiką (nuo 2014 m. kovo 16 d. iki 2017 m. gegužės 16 d.) netenkintinas.
Kadangi ieškovai praleido terminą įvykdyti piniginę prievolę, iš jų ieškovui priteistinos 5 procentų dydžio metinės palūkanos už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos, t. y. 2015 m. birželio 22 d., iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (CK 6.37 straipsnio 2 dalis, 6.210 straipsnio 2 dalis).
Dėl bylinėjimosi išlaidų
Ieškovų ieškinį patenkinus iš dalies (54,55 proc.), priešieškinį taip pat patenkinus iš dalies (90,50 proc.), ir atsižvelgiant į galutinį rezultatą byloje (ieškovai laimėjo bylą 37,61 proc., atsakovas – 62,39 proc.), bylinėjimosi išlaidos, numatytos CPK 88 straipsnio 3, 6 punktuose, paskirstytinos pagal CPK 96 straipsnio 2 dalies bei 98 straipsnio 1 ir 2 dalies taisykles (CPK 93 straipsnio 1 dalis).
Nustatyta, kad ieškovai byloje patyrė 629 Eur žyminio mokesčio, 1 629 Eur žyminis mokestis už paduodamą ieškinį buvo atidėtas iki teismo sprendimo byloje priėmimo, pateikė duomenis apie 7 820,65 Eur patirtas bylinėjimosi išlaidas, susijusias su atstovavimu. Atsakovui už priešieškinį byloje 3 188 Eur mokėtinas žyminis mokestis buvo atidėtas iki teismo sprendimo byloje priėmimo. Atsakovas AIG Europe Limited (Finland Branch) pateikė duomenis apie bylinėjimosi išlaidas, patirtas byloje atstovaujant notarę ir draudimo kompaniją, kurios sudaro 5 670,75 Eur.
Atsižvelgiant į patenkintų ir atmestų ieškinio ir priešieškinio reikalavimų dalį, iš atsakovo ieškovams priteistina 2 941,35 Eur atstovavimo išlaidų suma (2004 m. balandžio 2 d. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro įsakymu Nr. 1R-85 „Dėl rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo“ 2.1, 2.2, 2.4, 8.2, 8.17, 8.18 punktai, CPK 88 straipsnio 1 dalies 6 punktas), 236,57 Eur žyminio mokesčio. Atsižvelgiant į tai, kad 4 817 Eur žyminio mokesčio buvo atidėta iki teismo sprendimo priėmimo, iš ieškovų priteistina po 1 502,66 Eur, iš atsakovo 1 811,68 Eur žyminio mokesčio valstybei. Kadangi atsakovai notare ir draudimo kompanija patyrė atstovavimo išlaidas, o jų atžvilgiu ieškinio reikalavimas buvo atmestas, 5 670,75 Eur priteistinos iš ieškovų lygiomis dalimis (po 2 835,37 Eur).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 268-270 straipsniais, teismas
nusprendžia:
Ieškinį ir priešieškinį patenkinti iš dalies.
Priteisti atsakovui B. Č., a. k. (duomenys neskelbtini) solidariai iš ieškovų A. S., a. k. (duomenys neskelbtini) ir M. S., a. k. (duomenys neskelbtini), 282 379,51 Eur (du šimtus aštuoniasdešimt du tūkstančius tris šimtus septyniasdešimt devynis eurus, 51 ct) skolą ir 6 procentus metinių palūkanų nuo priteistos sumos (282 379,51 Eur), skaičiuojant nuo ieškinio priėmimo teisme dienos (2015 m. birželio 22 d.) iki visiško teismo sprendimo įvykdymo.
Priteisti ieškovams A. S., a. k. (duomenys neskelbtini) ir M. S., a. k. (duomenys neskelbtini), iš atsakovo B. Č., a. k. (duomenys neskelbtini) po 1 470,68 Eur atstovavimo išlaidų ir po 118,29 Eur žyminio mokesčio.
Priteisti iš ieškovų A. S., a. k. (duomenys neskelbtini) ir M. S., a. k. (duomenys neskelbtini) po 1 502,66 Eur žyminio mokesčio, iš atsakovo B. Č., a. k. (duomenys neskelbtini) 1 811,68 Eur žyminio mokesčio valstybei.
Priteisti iš ieškovų A. S., a. k. (duomenys neskelbtini) ir M. S., a. k. (duomenys neskelbtini) po 2 835,37 Eur bylinėjimosi išlaidų AIG Europe Limite (Finland Branch) (j. a. k. FI24885827) naudai.
Sprendimas per 30 dienų nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas Lietuvos apeliaciniam teismui per Kauno apygardos teismą.