- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2019-02-05
- Bylos Nr.
- 1A-111-870/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-30798-2017-0
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Virginija Liudvinavičienė, Alenas Piesliakas, Nijolė Žimkienė
- Kaltinamasis
- G. Š.
- Advokatai
- Aleksandras Palamarčukas
- Kategorijos
- 2.4pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Virginijos Liudvinavičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Aleno Piesliako, Nijolės Žimkienės,
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjusi Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros Penktojo skyriaus prokuroro apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. spalio 29 d. nuosprendžio, kuriuo G. Š. išteisinta nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo požymių, numatytos Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 235 straipsnio 1 dalyje.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės
1. Vilniaus miesto apylinkės teismo nuosprendžiu G. Š. išteisinta dėl to, kad 2018-02-21, Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų salėje, Ukmergės g. 322, Vilniuje, teismo posėdžio metu nuo 09.20 val. iki 10.45 val. metu, nagrinėjant baudžiamąją bylą Nr. 1-274-269/2018 dėl fizinio skausmo sukėlimo, apklausiama liudytoja ir prisiekdama sakyti tik tiesą, nieko nenutylėti bei būdama pasirašytinai įspėta dėl baudžiamosios atsakomybės už melagingų parodymų davimą, siekdama padėti G. P. išvengti baudžiamosios atsakomybės, davė žinomai melagingus parodymus, o būtent, melagingai nurodė, kad 2017-08-02 įvykio nebuvo ir kad mėlynė atsirado dar ankščiau, o ne nuo G. P. veiksmų, kad pati krito ant malkų, nors ikiteisminio tyrimo metu: 2017-08-05 liudytojos apklausos metu, 2017-08-23 liudytojos papildomos apklausos metu, 2017-10-30 liudytojos papildomos apklausos metu ir 2017-11-24 liudytojos apklausos, atliktos teisme pas ikiteisminio tyrimo teisėją, ji tvirtino, kad 2017-08-02 vakare apie 22.00 val., G. P. sudavė jai kumščiu vieną kartą per veidą, pataikydamas į kairę akį ir tuo sukėlė fizinį skausmą.
II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai
2. Apeliaciniu skundu Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros Penktojo skyriaus prokuroras prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. spalio 29 d. nuosprendį ir priimti naują apkaltinamąjį nuosprendį. G. Š. pripažinti kalta padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 235 straipsnio 1 dalyje, paskiriant 6 mėnesius laisvės apribojimo bausmę, įpareigojant dirbti arba būti registruotai Užimtumo tarnyboje (Darbo birža) ir nekeisti gyvenamosios vietos be bausmę vykdančios institucijos žinios.
3. Prokuroras apeliaciniame skunde nurodo, kad teismas vertindamas faktines bylos aplinkybes dėl neišaiškintos teisės, numatytos BPK 82 straipsnio 2 dalyje, jas vertino itin formaliai ir neįvertino kaltinamosios teisme duotų parodymų turinio. Sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad G. Š. 2018-02-21 teismo posėdžio metu prieš duodant parodymus nebuvo išaiškintos teisės, numatytos BPK 82 str. 2 d., tačiau tai negali tapti lemiama ir vienintele priežastimi, nulėmusia išteisinamojo nuosprendžio pagrindą.
4. Išteisintoji duodama parodymus teismo posėdyje aiškiai išsakė savo poziciją, į užduotą klausimą „ar pastaroji būtų sutikusi duoti parodymus Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2018-02-21 teismo posėdyje, jeigu būtų supažindinta su teisėmis, numatytomis BPK 82 str. 2 d.?“ atsakė – taip, ji būtų vis tiek davusi parodymus. Šis faktas girdimas teismo posėdžio garso įraše, nors teisėjas išteisinamajame nuosprendyje apie tai neužsimena ir apie šią faktinę aplinkybę nepasisako. Šis faktas tik patvirtina išteisintosios tvirtą apsisprendimą duoti parodymus, kuris nepakito net ir po priimto nuosprendžio, kuriame ji buvo apklausta liudytoja, bei nagrinėjant bylą (kaltinamoji) pirmos instancijos teisme.
5. Apeliaciniame skunde pažymima, kad G. Š. apie jos teises, numatytas BPK 82 str. 2 d., buvo žinoma viso ikiteisminio tyrimo metu, kuomet buvo apklausta liudytoja ikiteisminį tyrimą atliekančios tyrėjos, tiek liudytojos apklausą atlikusios ikiteisminio tyrimo teisėjos, todėl abejoti dėl tokios teisės (BPK 82 str. 2 d.) žinojimo, nėra pagrindo.
6. Išteisintoji pati rodė iniciatyvą duoti parodymus teisiamajame posėdyje norėdama padėti, o ne pakenkti savo sugyventiniui. Būtent, iniciatyva ir noras padėti sugyventiniui atskleidžia pastarosios kaltės formą – tyčią, o pasirašymas priesaikos tekste bei teksto perskaitymas balsu ir jos rūšį – tiesioginė. BK 235 straipsnio 1 dalyje numatyta veika – melagingų parodymų davimas yra padaromas tiesiogine tyčia. Iš byloje esančios įrodymų visumos, galima daryti išvadą, kad G. Š. suprato savo procesinę padėtį, žinojo savo teises bei žinojo teisinę pareigą padėti vykdyti teisingumą ir duoti tikrovę atitinkančius parodymus.
7. Teismas, grįsdamas išteisinamąjį nuosprendį, rėmėsi Lietuvos Respublikos Konstitucijoje 31 str. 3 d. įtvirtinta nuostata, kuri įgyvendinama BK 235 str. 4 d., jog kiekvienas žmogus turi teisę pats nuspręsti, ar duoti parodymus savo byloje, liudyti šeimos narių ar giminaičių bylose, ar atsisakyti tai daryti, tačiau padarė klaidingas išvadas.
8. Prokuroras pažymi, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 3 dalyje įtvirtintas draudimas versti duoti parodymus prieš save, savo šeimos narius ar artimus giminaičius konstitucinėje jurisprudencijoje aiškinamas taip, kad fizinis asmuo gali atsisakyti duoti parodymus, kuriais remiantis jis pats, jo šeimos narys ar artimas giminaitis galėtų būti patraukti ne tik baudžiamojon, bet ir kitos rūšies teisinėn atsakomybėn, jeigu galima sankcija pagal savo pobūdį ir dydį (griežtumą) prilygtų kriminalinei bausmei. Kita vertus, Konstitucijos 31 straipsnio 3 dalyje nustatytas teisinis reguliavimas nereiškia, kad fizinis asmuo negali duoti tokių parodymų savanoriškai, t. y. niekieno neverčiamas (Konstitucinio Teismo 2009 m. birželio 8 d., 2013 m. balandžio 12 d. nutarimai).
9. Byloje esantys įrodymai vienareikšmiškai patvirtina G. Š. savanoriškumą duoti parodymus Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2018-02-21 teismo posėdyje. Šis apsisprendimas niekaip negali būti vertinamas prievartinis ar nesavanoriškas. Išteisintoji savo veiksmais t. y. parodymais, niekieno neverčiama, norėjo ir siekė palankesnės tesinės padėties savo sugyventiniui baudžiamojoje byloje.
10. Teismas, priimdamas išteisinamąjį nuosprendį neteisingai interpretavo BK 235 str. 1 d. numatytą sudėties konstrukciją, padarydamas išvadą, kad išteisintosios veiksmuose nėra nusikaltimo, numatyto BK 235 str. 1 d., sudėties.
Motyvuojamoji dalis
Prokuroro skundas atmestinas
III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
11. Teisėjų kolegija, susipažinusi su baudžiamosios bylos medžiaga, pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu, prokuroro pateiktu apeliaciniu skundu, atlikusi dalinį įrodymų tyrimą, susipažinus su baudžiamosios bylos Nr. 1-274-269/2018 medžiaga, Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2018 m. gegužės 28 d. nuosprendžiu, kuriuo G. P. pripažintas kaltu pagal BK 140 straipsnio 2 dalį, nustatė, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis priimtas atidžiai įvertinus byloje surinktus duomenis, padaryta bylos aplinkybes atitinkanti išvada, kad G. Š. nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo, numatyto BK 235 straipsnio 1 dalyje požymių.
12. Byloje nėra ginčo, kad G. Š. apklausta 2018-02-21 Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų salėje apie pateiktus kaltinimus G. P., būdama įspėta dėl melagingų parodymų davimo, melagingai nurodė, jog 2017-08-02 jai G. P. nesukėlė fizinio skausmo. Ji teisiamajame posėdyje pripažino kaltę, kad įvykdė nusikalstamą veiką, numatytą BK 235 straipsnio 1 dalyje, tai patvirtina ir Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2018 m. gegužės 28 d. nuosprendis, kuriuo G. P. pripažintas kaltu pagal BK 140 straipsnio 2 dalį.
13. Prokuroras neginčija aplinkybės, kad G. Š. 2018-02-21 teismo posėdžio metu prieš duodant parodymus nebuvo išaiškintos teisės, numatytos BPK 82 str. 2 d., tačiau jo vertinimu, tai negali tapti lemiama ir vienintele priežastimi, nulėmusia išteisinamojo nuosprendžio pagrindą.
14. Teisėjų kolegija negali sutikti su prokuroro skunde dėstomais motyvais ir atkreipia dėmesį į imperatyvias BK 235 straipsnio 4 dalies nuostatas: „Nukentėjęs asmuo ir liudytojas neatsako už melagingų parodymų davimą, jeigu pagal įstatymus turėjo teisę atsisakyti duoti parodymus, tačiau prieš apklausą nebuvo su šia teise supažindintas“.
15. Apygardos teismo vertinimu, teisės teorijoje bei teismų jurisprudencijoje esantis bendrasis principas, kad iš neteisės teisė neatsiranda (lot. ex iniuria ius non oritur) šioje byloje yra esminis. Pripažinus, kad teisėjas, apklausdamas G. Š. kaip šeimos narį neišaiškino procesinės teisės, numatytos BPK 82 str. 2 d., jos parodymai negali būti laikomi tinkamais (leistinais) ir neturi reikšmės ar tokia teisė buvo žinoma G. Š. anksčiau, o tai, kad ji nurodė, jog netgi jeigu būtų paaiškinta teisė neduoti parodymų prieš artimą sau asmenį, vis tiek būtų davusi melagingus paaiškinimus, nekeičia esamos situacijos. Asmenų (kaltinamojo, nukentėjusiojo, liudytojo) parodymai įrodymai yra tuo atveju, kai šie parodymai nepažeidžiant įstatyme nustatytos tvarkos yra duoti pirmosios ar apeliacinės instancijos teismo posėdyje arba ikiteisminio tyrimo teisėjui, šiuo atveju, G. Š. parodymai gauti pažeidžiant imperatyvias įstatymo nuostatas.
16. Kolegijos vertinimu, kalbant apie baudžiamąją atsakomybę negalima hipotetiškai svarstyti, kokius parodymus G. Š. būtų davusi ir ar būtų davusi, jeigu jai teisiamajame posėdyje būtų skirta dėmesio ir paaiškinta teisė, įtvirtinta BPK 82 straipsnio 2 dalyje, šiuo gi atveju, kai jei grėsė baudžiamoji atsakomybė pagal pateiktus kaltinimus - BK 235 straipsnio 1 dalį, natūralu, kad ji siekė švelninti savo padėtį, galimai norėjo, kad jos atsakomybę būtų pripažinta švelninanti atsakomybę aplinkybė ir pritaikytos BK 64¹ straipsnio nuostatos, todėl ir pripažino pilnai apie neva įvykdytą nusikaltimą. Pastebėtina, kad G. Š. neturi teisinių žinių, neteista, nedirbanti, gyvenanti kaimo vietovėje ir svarstyti, kad jai nereikėjo paaiškinti įstatyme įtvirtintos imperatyvios teisės, neteisinga.
17. BK 235 straipsnio 1 dalyje numatyta nusikalstamos veikos sudėtis yra formali. Šis nusikaltimas laikomas baigtu nuo melagingų parodymų davimo momento, nepriklausomai nuo to, ar tai sukėlė kokius nors padarinius, visgi matyti, kad jokių neigiamų padarinių baudžiamajai bylai, kurioje G. Š. davė pasak jos neteisingus parodymus, nesukėlė. Byloje duomenų pakako, jos sugyventinis G. P. 2018 m. gegužės 28 d. Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų nuosprendžiu nuteistas pagal BK 140 straipsnio 2 dalį.
18. Prokuroras apeliaciniame skunde daug dėmesio skiria G. Š. savanoriškam parodymų davimui, kaltės formai, tačiau pripažinus, kad G. Š. nepadarė jai inkriminuojamos nusikalstamos veikos, nėra prasmės apie tai pasisakyti. Keisti ar naikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. spalio 29 d. nuosprendį kitais prokuroro skunde išdėstytais motyvais nėra jokio teisinio pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros Penktojo skyriaus prokuroro Viliaus Paulausko apeliacinį skundą atmesti.