Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jūratės Petraškienės, Juditos Sungailaitės ir Vaido Vasiliausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo G. S. gynėjo advokato Artūro Andriukaičio apeliacinį skundą dėl Marijampolės apylinkės teismo Marijampolės rūmų 2025 m. lapkričio 5 d. nuosprendžio, kuriuo G. S. pripažintas kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 281¹ straipsnio 1 dalyje, ir jam paskirta 90 MGL, tai yra 4 500 Eur (keturių tūkstančių penkių šimtų eurų) dydžio bauda. Vadovaujantis BK 64¹ straipsnio 1 dalimi, paskirta bausmė sumažinta vienu trečdaliu ir G. S. paskirta 60 MGL, t. y. 3 000 Eur (trijų tūkstančių eurų) bauda, įpareigojant ją sumokėti per 10 (dešimt) mėnesių nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Vadovaujantis BK 68 straipsniu ir 72 straipsnio 2 dalimi, G. S. taip pat paskirtos šios baudžiamojo poveikio priemonės: 1) uždraudimas naudotis specialia teise (teise vairuoti kelių transporto priemones) 3 (trejus) metus, šio termino pradžią skaičiuojant nuo 2025 m. rugsėjo 15 d.; 2) turto – automobilio „AUDI Q5“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) konfiskavimas.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

II. Apeliacinio skundo, atsiliepimų argumentai ir proceso dalyvių prašymai

3. Atsiliepimų į nuteistojo gynėjo apeliacinį skundą negauta.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo išvados ir argumentai

Nuteistojo G. S. gynėjo advokato Artūro Andriukaičio apeliacinis skundas atmestinas.

5. Bylų apeliacinio nagrinėjimo bendrosios nuostatos įtvirtintos BPK 320 straipsnyje. Šio straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad teismas bylą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Apeliacinį skundą dėl Marijampolės apylinkės teismo Marijampolės rūmų 2025 m. lapkričio 5 d. nuosprendžio pateikė tik nuteistojo gynėjas, kuris nekvestionuoja pirmosios instancijos teismo išvadų dėl G. S. kaltės padarius BK 281¹ straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą, už jį jam paskirtos baudos bausmės bei jos dydžio. Apeliantas tik prašo atleisti G. S. nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, t. y. taikyti jo atžvilgiu BK 40 straipsnio nuostatas, panaikinti jam paskirtą baudžiamojo poveikio priemonę – turto (automobilio AUDI Q5“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) konfiskavimą, arba konfiskuoti ne automobilį, o išieškoti iš nuteistojo jo vertę atitinkančią sumą, bei sutrumpinti kitos nuteistajam paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės – uždraudimo vairuoti kelių transporto priemones – taikymo terminą. Neįžvelgusių esminių pažeidimų neskundžiamose nuosprendžio dalyse, teisėjų kolegija bylą nagrinėja apeliacinio skundo ribose.

Dėl laidavimo instituto netaikymo

6. Pagal baudžiamąjį įstatymą asmuo, padaręs baudžiamąjį nusižengimą, neatsargų arba nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, teismo gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu yra asmens, kuris vertas teismo pasitikėjimo, prašymas perduoti kaltininką jo atsakomybei pagal laidavimą (BK 40 straipsnio 1 dalis). Asmuo, padaręs baudžiamąjį nusižengimą arba neatsargų ar nesunkų nusikaltimą, teismo gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, jeigu: visiškai pripažino savo kaltę ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką (BK 40 straipsnio 2 dalies 1 punktas); bent iš dalies atlygino ar pašalino padarytą turtinę ir (ar) neturtinę žalą arba įsipareigojo ją atlyginti, jeigu ji buvo padaryta (BK 40 straipsnio 2 dalies 2 punktas); yra pagrindo manyti, kad jis visiškai atlygins ar pašalins padarytą turtinę ir (ar) neturtinę žalą, laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų (BK 40 straipsnio 2 dalies 3 punktas). Tam, kad asmenį būtų galima atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, byloje turi būti nustatytos visos BK 40 straipsnio 1, 2 dalyse nurodytos sąlygos.

7. Nuteistojo atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės klausimas jau buvo svarstomas nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Apylinkės teismas pripažino, kad G. S., padaręs nesunkų nusikaltimą, atitinka BK 40 straipsnio 2 dalies 1 ir 2 punkte numatytas sąlygas, kadangi tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisiamojo posėdžio metu jis prisipažino padaręs jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, išreiškė nuoširdų gailestį dėl jos įvykdymo, žalos savo veiksmais nepadarė. Įvertinęs tai, jog G. S. anksčiau neteistas, jo atžvilgiu nėra pradėta kitų ikiteisminių tyrimų, nors yra baustas už administracinių nusižengimų, susijusių su Kelių eismo taisyklių pažeidimais, padarymą, tačiau nuobaudos negalioja, apylinkės teismas taipogi nusprendė, jog nagrinėjamu atveju egzistuoja ir BK 40 straipsnio 2 dalies 3 punkte įtvirtinta asmens, padariusio baudžiamąjį nusižengimą arba neatsargų ar nesunkų nusikaltimą, atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą sąlyga. Tačiau žemesnės instancijos teismas konstatavo, jog prašymą perduoti G. S. jo atsakomybei pagal laidavimą pateikęs asmuo – R. S. – nėra tinkamas laiduotojas. Apylinkės teismas pažymėjo, jog nors R. S. nurodė, kad nutraukus santuoką su G. S., jų ryšiai išliko, jie dažnai bendrauja, tačiau šis bendravimas nesulaikė kaltinamojo nuo nusikaltimo padarymo. Taip pat teismas nurodė, kad R. S. negalėjo plačiau paaiškinti, kaip pasireiškia ir ateityje pasireikštų jos teigiama įtaka buvusiam sutuoktiniui bei kokių veiksmų ji gali imtis, kad padėtų G. S. suprasti savo klaidas, kad jis ateityje nedarytų naujų nusikalstamų veikų. G. S. paaiškino, kad alkoholį vartojo dėl įsiteisėjusio teismo sprendimo nutraukti santuoką, skyrybas išgyveno skaudžiai, o R. S. nurodė, kad santuoka buvo nutraukta, nes nebejautė buvusiam sutuoktiniui jokių jausmų. Įvertinęs šias aplinkybes, apylinkės teismas sprendė, kad G. S. ir R. S. santykiai apsiriboja bendravimu dėl vaikų, todėl nėra pagrindo manyti, kad ji turės realias galimybes daryti teigiamą įtaką kaltinamajam.

8. Vertindama pirmosios instancijos teismo padarytos išvados dėl R. S. netinkamumo būti laiduotoja, o tuo pačiu ir jos pagrindu priimto sprendimo netaikyti nuteistajam BK 40 straipsnio nuostatų pagrįstumą, teisėjų kolegija visų pirma pažymi, jog laiduotoju gali būti skiriamas tik vertas teismo pasitikėjimo, galintis daryti teigiamą įtaką kaltininkui asmuo. Pagal teismų praktiką išvadas apie laiduotojo tinkamumą teismas gali daryti įvertinęs laiduotoją apibūdinančių savybių visumą: jo asmenines savybes, veiklos pobūdį, ar nenustatyta ankstesnių laiduotojo nuteisimo ar patraukimo administracinėn atsakomybėn atvejų, taip pat realias galimybes daryti teigiamą įtaką nusikalstamą veiką padariusiam asmeniui, kad šis ateityje laikytųsi įstatymų ir nedarytų naujų nusikalstamų veikų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys Nr. 2K-P-82/2010, 2K-160/2010, 2K-305/2011, 2K-71/2011, 2K-312/2011 ir kt.). Laiduotojui, be kita ko, keliami reikalavimai atskleisti savo požiūrį į kaltininko padarytą veiką, įvertinti veikos pavojingumą, nurodyti savo būsimos teigiamos įtakos pobūdį atleidžiamam nuo baudžiamosios atsakomybės asmeniui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-82/2010, 2K-305/2011, 2K-186-942/2018).

9. R. S. neteista, neturi galiojančių administracinių nuobaudų, augina tris vaikus, dirba, (duomenys neskelbtini) rajono savivaldybės administracijos (duomenys neskelbtini) seniūnijos charakterizuojama kaip darbšti, pareiginga ir atsakinga. Šių aplinkybių visuma yra pakankama vertinti R. S. kaip asmenį, vertą teismo pasitikėjimo. Tačiau atkreiptinas dėmesys į tai, kad BK 40 straipsnio 4 dalyje įsakmiai nurodyta, jog laiduotojas turi turėti realią galimybę daryti teigiamą įtaką kaltininkui, o to, teisėjų kolegijos nuomone, nagrinėjamu atveju to konstatuoti negalima. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad laiduotojos galimybėmis daryti teigiamą poveikį G. S., suabejojo ir apylinkės teismas. Tokią išvadą apylinkės teismas, be kita ko, grindė tuo, jog R. S. ir G. S. yra išsituokę, jų santykiai apsiriboja bendravimu dėl vaikų. Tokie apylinkės teismo argumentai kritikuotini. Nors nuteistojo bei R. S. santuoka buvo nutraukta Alytaus apylinkės teismo Alytaus rūmų 2025 m. rugpjūčio 6 d. sprendimu, tačiau apklausiami pirmosios instancijos teisme abu jie patvirtino, jog, nepaisant to, artimus ryšius jie palaiko iki šiol. Iš šių asmenų parodymų, o taip pat ir iš byloje esančio Alytaus apylinkės teismo Alytaus rūmų 2025 m. rugpjūčio 6 d. sprendimo turinio matyti, kad santuoka buvo nutraukta taikiai, abiejų buvusių sutuoktinių bendru sutarimu. Santuokos nutraukimą inicijavo R. S., tačiau ne dėl tarp jų nuolat kilusių konfliktų, nepasitikėjimo vienas kitu ar kitų priežasčių, kurios leistų vertinti, jog pagarbus bei glaudus jų bendravimas iširus santuokai yra sunkiai įmanomas, o išblėsus romantiniams jausmams. Kadangi aptarti R. S. bei G. S. parodymai dėl santuokos nutraukimo priežasties ir jų besitęsiančio bendravimo, nepaisant gyvenimo skyriuje bei bendro ūkio nevedimo, nėra nuneigti, juos iš esmės patvirtina ir teismo sprendimas dėl santuokos nutraukimo, sutikti su apylinkės teismu, kad buvusių sutuoktinių santykiai apriboja vien bendravimu dėl vaikų, nėra pagrindo. Kaip pagrįstai nurodoma apeliaciniame skunde, toks pirmosios instancijos teismo vertinimas yra paremtas išimtinai prielaidomis, o ne kokias nors byloje esančiais įrodymais. Teisėjų kolegija taip pat sutinka su apeliantu, jog R. S. galimybę daryti teigiamą įtaką nuteistajam negali būti laikomas paneigiančiu ir tas argumentas, jog jos ir G. S. bendravimas nesulaikė pastarojo nuo šioje byloje jam inkriminuoto nusikaltimo padarymo. Kaip teisingai pastebima apeliaciniame skunde, toks argumentas nėra teisingas vien tuo aspektu, jog jis galėtų būti taikomas kiekvienoje baudžiamojoje byloje kiekvienam potencialiam laiduotojui.

10. Vis tik, sprendimą dėl R. S. netinkamumo būti laiduotoja, apylinkės teismas grindė ne tik ankstesnėje pastraipoje kolegijos sukritikuotais argumentais, tačiau ir tuo, kad apklausiama teisiamajame posėdyje R. S. negalėjo plačiau paaiškinti, kaip pasireiškia ir ateityje pasireikštų jos teigiama įtaka buvusiam sutuoktiniui bei kokių veiksmų ji gali imtis, kad padėtų nuteistajam suprasti savo klaidas, kad jis ateityje nedarytų naujų nusikalstamų veikų, kam teisėjų kolegija visiškai pritaria. Iš 2025 m. spalio 15 d. teisiamojo posėdžio protokolo matyti, kad paklausta kaip, teismui taikant nuteistojo atžvilgiu BK 40 straipsnio nuostatas ir ją paskyrus laiduotoja, ateityje pasireikštų jos teigiama įtaka buvusiam sutuoktiniui, R. S. nurodė tik tai, kad jie labai daug bendrauja, ji jį motyvuoja, sakydama, kad negalima taip elgtis dėl vaikų, kurių tėvas jis yra, kad nuteistajam svarbi jos nuomonė ir jis žino jos nuomonę apie šią situaciją, posėdžio metu taip ir neatskleisdama savo paties požiūrio į buvusio sutuoktinio padarytą nusikalstamą veiką, nevertindama jos pavojingumo.

11. Papildydama pirmosios instancijos teismo argumentus dėl BK 40 straipsnio nuostatų netaikymo nuteistajam, teisėjų kolegija pažymi ir tai, kad kasacinės instancijos teismo praktikoje yra išaiškinta, jog taikydami BK 40 straipsnio nuostatas, teismai įpareigoti apsvarstyti, ar išties kaltininkas yra tokia nesavarankiška, nebrandi asmenybė, kurios gyvenimiškų vertybių sistema, sugebėjimas kontroliuoti savo veiksmus, susilaikyti nuo nusikalstamų veikų darymo dar nesusiformavę. Būtent tokiam nusikalstamą veiką padariusiam ir aktyviai atgailaujančiam asmeniui BK 40 straipsnis nustato papildomai reikalingą jo tolesnio elgesio korekciją, autoritetą turinčio asmens (teismo pasitikėjimo verto asmens, artimojo giminaičio, tėvų) priežiūrą, teigiamos įtakos darymą, kad nusikaltęs asmuo laikytųsi įstatymų, nedarytų naujų nusikalstamų veikų (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-82/2010, 2K-120-489/2016, 2K-88-976/2017, 2K-176-303/2018). G. S. yra (duomenys neskelbtini) metai, jis yra įgijęs aukštesnįjį išsilavinimą, šiuo metu dirba kibernetinio saugumo srityje, buvo sukūręs šeimą, kurioje gimė trys vaikai. Taigi, neabejotina, kad nuteistasis yra visiškai susiformavusi ir brandi asmenybė, turinti didelę gyvenimišką patirtį bei asmenines vertybes, gebanti savarankiškai priimti sprendimus ir kontroliuoti savo veiksmus. Todėl nėra pagrindo manyti, jog jam dar reikia kito asmens (buvusios sutuoktinės ar kokio kito asmens), kuris turėtų ir galėtų jį auklėti, ir tai duotų kokių nors teigiamų rezultatų. Teisėjų kolegijos įsitikinimu, didesnę įtaką G. S. elgesio koregavimui bei pakartotinio nusikalstamo elgesio ne(pasireiškimui) šiuo atveju turės ne buvusios sutuoktinės kontrolė ar tiesiog bendravimas, o jo paties nuostatos.

12. Apibendrinant tai, kas nurodyta aukščiau, konstatuojama, jog, abejonės dėl to, kad R. S. turės galimybę daryti pakankamą teigiamą poveikį G. S. – sulaikyti jį nuo naujų nusikalstamų veikų ar kitokių įstatymų pažeidimų, nėra pašalintos, todėl daryti priešingą išvadą apylinkės teismui dėl R. S. tinkamumo būti laiduotoja teisėjų kolegija neturi jokio pagrindo. Todėl apeliacinis skundas dalyje dėl BK 40 straipsnio taikymo netenkinamas ir toliau pasisakoma dėl kitų skunde suformuotų prašymų.

Dėl turto konfiskavimo

13. Kaip jau minėta, apeliaciniu skundu taip pat prašoma netaikyti automobilio AUDI Q5“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) konfiskavimo, arba konfiskuoti ne automobilį, o išieškoti iš nuteistojo jo vertę atitinkančią sumą.

14. BK 72 straipsnio 1–2 dalyse nustatyta, jog turto konfiskavimas yra priverstinis neatlygintinas konfiskuotino bet kokio pavidalo turto, esančio pas kaltininką ar kitus asmenis, paėmimas valstybės nuosavybėn. Konfiskuotinu turtu laikomas BK uždraustos veikos įrankis, priemonė ar rezultatas. Pagal BK 67 straipsnį, baudžiamojo poveikio priemonės turi padėti įgyvendinti bausmės paskirtį, ji skiriama kartu su bausme (BK 42 straipsnio 6 dalis, 67 straipsnio 3 dalis). Pasisakant dėl apeliacinio skundo argumentų, aktuali ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota praktika sprendžiant asmens, nuteisto už automobilio vairavimą esant neblaiviam, transporto priemonės konfiskavimo klausimus. Kasacinis teismas išaiškino, kad baudžiamojo poveikio priemonėmis, o kartu ir turto konfiskavimu, siekiama padėti įgyvendinti bausmės paskirtį. Turto kaip nusikalstamos veikos padarymo priemonės konfiskavimo tikslas – pirmiausia atimti galimybę dar kartą jį panaudoti nusikalstamais tikslais, taip pat daryti atitinkamą prevencinį poveikį taip veikti linkusiems asmenims. BK 281¹ straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymas yra tiesiogiai susijęs su kelių transporto priemonės panaudojimu – jos vairavimu arba mokymu praktinio vairavimo, esant apsvaigus nuo alkoholio, kai jo kraujyje buvo daugiau negu 1,5 promilės alkoholio; be transporto priemonės panaudojimo aptartu būdu šios veikos padarymas neįmanomas. Tokiu atveju kelių transporto priemonė yra nusikalstamos veikos padarymo priemonė, atitinkanti turto, konfiskuotino pagal BK 72 straipsnį, požymius ir teismas privalo skirti įstatyme nurodytą turto konfiskavimą. Išimtis iš šios taisyklės gali būti tik tokie išskirtiniai atvejai, kai turto konfiskavimo taikymas būtų akivaizdžiai neproporcinga teisinė priemonė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-392-699/2017, 2K-34-699/2018, 2K-79-511/2018, 2K-80-511/2018, 2K-112-942/2021). Iš aptarto teisino reglamentavimo bei teismų praktikos seka, jog BK 281¹ straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymo atveju teismas privalo kartu su bausme paskirti naudotos transporto priemonės konfiskavimą, jei ji priklauso neblaiviam vairuotojui, t. y. tokiais atvejais transporto priemonės konfiskavimas yra imperatyvus, nebent turto konfiskavimo taikymas būtų akivaizdžiai neproporcinga teisinė priemonė.

15. Vertinant turto konfiskavimo proporcingumą baudžiamojo pobūdžio bylose, Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje, be kita ko, nurodoma, kad toks nuosavybės teisių apribojimas turi atitikti padaryto pažeidimo sunkumą; sankcija turi atitikti veikos, už kurią yra nustatyta ir skiriama, sunkumą (pvz., su atitinkamais pakeitimais 2009 m. sausio 20 d. sprendimas byloje Sud Fondi srl ir kiti prieš Italiją, peticijos Nr. 75909/01, par. 140; 2016 m. gruodžio 13 d. sprendimas byloje S. C. Fiercolect Impex S. R. L. prieš Rumuniją,peticijos Nr. 26429/07, par. 69–72; 2017 m. sausio 31 d. sprendimas byloje Boljević prieš Kroatiją, peticijos Nr. 43492/11, par. 44 ir kt.).

16. Kvestionuodamas skundžiamu nuosprendžiu nuteistajam taikytą šią baudžiamojo poveikio priemonę, advokatas pirmiausia akcentuoja tai, kad G. S. anksčiau nebuvo teistas bei neturi galiojančių nuobaudų. Apelianto vertinimu, vien tai sudaro pagrindą nekonfiskuoti automobilio AUDI Q5“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) šią baudžiamojo poveikio priemonę laikyti neproporcinga teisine priemone. Aukštesnės instancijos teismas, įvertinęs aukščiau aptartą teismų praktiką bei atsižvelgęs į visas bylos aplinkybes, t. y. aplinkybes, susijusias ne tik su nuteistojo asmenybės vertinimu, bet ir jo padarytos nusikalstamos veikos pavojingumu, jos padarymo aplinkybėmis, tokiam skundo argumentui nepritaria, ir konstatuoja, kad minėto automobilio konfiskavimą nėra pagrindo laikyti neproporcinga, neteisinga bei nebūtina baudžiamojo poveikio priemone, kurią paskyrus būtų aiškiai pažeista pusiausvyra tarp tikslo nubausti teisės pažeidėją ir užtikrinti teisės pažeidimų prevenciją bei pasirinktų priemonių šiam tikslui pasiekti. Teigdamas, jog asmens neteisėtų veiksmų pakartotinumas, kuris šiuo atveju nenustatytas, yra išskiriamas kaip vienas iš esminių motyvų teismui sprendžiant turto konfiskavimo, apeliantas visiškai nepagrįstai remiasi Klaipėdos apygardos teismo 2025 m. balandžio 10 d. nutartimi, priimta baudžiamojoje byloje Nr. 1A-102-651/2025, kurioje tokia argumentacija nepateikta, bei kuria apskritai buvo nuspręsta palikti galioti pirmosios instancijos teismo nusikaltusiam asmeniui paskirtą baudžiamojo poveikio priemonę – turto konfiskavimą.

17. Nors G. S. savo kaltę pripažino visiškai, gailėjosi dėl padarytos baudžiamojo įstatymo uždraustos veikos, anksčiau jis neteistas bei nebaustas Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso nustatyta tvarka už vairavimą esant neblaiviam, kai neblaivumo laipsnis neviršijo 1,5 promilės, dirba bei prisideda prie vaikų išlaikymo, tačiau vien šioms kaltininką teigiamai apibūdinančioms aplinkybėms prioritetas negali būti suteikiamas, ignoruojant kitas byloje nustatytas aplinkybes. Tokios praktikos laikosi ir kasacinės instancijos teismas, kuris yra nurodęs, kad kaltininko asmenybę teigiamai charakterizuojančios aplinkybės, nesant jokių aplinkybių, dėl kurių būtų galima konstatuoti baudžiamojo poveikio priemonę – automobilio konfiskavimą – esant akivaizdžiai neproporcingą ir neteisingą, nėra pagrindas neskirti automobilio konfiskavimo (kasacinio teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-218-648/2018, Nr. 2K-114-1073/2018 ir kt.).

18. Šiuo atveju svarbu įvertinti tai, kad, veikdamas tiesiogine tyčia, nuteistasis padarė itin šiurkštų tyčinį Kelių eismo taisyklių pažeidimą. Nors jis nesukėlė eismo įvykio, dėl kurio galėjo būti padaryta žala kitų asmenų turtui ir sveikatai, tačiau bylos duomenimis nustatyta, kad jis vairavo transporto priemonę būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kai patikrinimo metu jo iškvėptame ore buvo nustatyta net 2,46 promilių etilo alkoholio koncentracija, kas pakankamai nemažai viršija ribą, nuo kurios neblaiviam vairuotojui kyla baudžiamoji atsakomybė, bei ženkliai viršija ribą, nuo kurios asmeniui apskritai draudžiama vairuoti transporto priemones. Automobilį tokios būsenos jis vairavo dienos metu, nuvažiavo didelį atstumą – iš Raseinių iki Marijampolės, važiavo ir magistraliniu keliu A5, kuriame eismas intensyvus bei nustatytas daugiausiai 90 km/h leistinas važiavimo greitis. Taip pat svarbu atkreipti dėmesį, jog G. S. vairuojamas automobilis policijos pareigūnų buvo sustabdytas gavus operatyvaus valdymo skyriaus pranešimą apie kelyje pavojingai manevruojančią transporto priemonę, kas aiškiai rodo, jog kaltininkas buvo praradęs automobilio valdymo kontrolę. Nuteistojo neblaivumo patikrinimą atlikę policijos pareigūnai nustatė ne tik nuo jo sklindantį alkoholio kvapą, bet ir kitus neblaivumo požymius – neadekvačią elgseną, nerišlią kalbą, nekoordinuotus judesius. Nurodytos aplinkybės leidžia daryti neabejotiną išvadą, kad įvykdyta nusikalstama veika kėlė ypatingą pavojų eismo bei kitų eismo dalyvių saugumui. Paminėtina ir tai, kad G. S. sėdo už transporto priemonės vairo neblaivus, nesant jokios būtinybės vairuoti. Visos aptartos aplinkybės rodo jo didelį neatsakingumą, lengvabūdiškumą ir sąmoningą savo veiksmų pavojingumo ignoravimą, kuris taip pat vertintinas sprendžiant jo teisinės atsakomybės klausimą, šiuo atveju – parenkant G. S. skirtinas baudžiamojo poveikio priemones.

19. Ginčydamas šioje byloje nuteistajam taikytą automobilio konfiskavimą bei prašydamas konfiskuoti ne transporto priemonę, o jo vertę atitinkančią pinigų sumą, nuteistojo gynėjas tvirtina, jog šis turtas nuosavybes teise priklauso ne G. S., o R. S.. Iš bylos duomenų matyti, kad apie tai, jog 2025 metų rugsėjo 11 dienos data buvo sudaryta dovanojimo sutartis, kuria G. S. įsipareigojo neatlygintinai perduoti jam nuosavybės teise priklausantį automobilį „Audi Q5“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) R. S., nuteistasis nurodė dar ikiteisminio tyrimo metu bei pateikė į bylą minėtą dovanojimo sutartį. Pirmosios instancijos teisme apklaustas G. S. parodė, kad dovanojimo sutartis buvo surašyta ir šalių pasirašyta 2025 m. rugsėjo 2 d., prieš jam išvažiuojant pas draugą į Raseinius. Realiai automobilį R. S. jis turėjo perduoti 2025 m. rugsėjo 11 d., grįžęs iš Raseinių, dėl to sutartyje buvo nurodyta ši jos sudarymo data. Iš esmės tokias pačias aplinkybes dėl sutarties pasirašymo datos bei dienos, kada automobilis turėjo būti perduotas jai, apklausiama tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek pirmosios instancijos teisme nurodė ir R. S.. Abu šie asmenys teisme taip pat patvirtino, kad nuteistasis automobilio R. S. iki nusikalstamos veikos padarymo dienos taip ir neperdavė. Kaip matyti iš skundžiamame nuosprendyje pateiktų argumentų, įvertinęs tiek tai, kad nei R. S., nei G. S. nedėjo ir nerodė jokių pastangų automobilio nuosavybės perregistravimui, tiek tai, kad nors dovanojimo sutartis ir buvo sudaryta, tačiau automobilį toliau naudojo nuteistasis, bei remdamasis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 4.49 straipsnio 1 dalimi, kuri numato, kad daikto (turto) įgijėjas nuosavybės teisę į daiktus (turtą) įgyja nuo jų perdavimo įgijėjui momento, jeigu įstatymai ar sutartis nenustato ko kita, apylinkės teismas nusprendė, kad automobilio „Audi Q5“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) dovanojimo sandoris nebuvo užbaigtas, bei laikė, jog automobilis nuosavybės teise priklauso ne R. S., o G. S..

20. Daryti priešingos išvados dėl šio automobilio savininko ir tuo pagrindu taikyti BK 72 straipsnio 5 dalies nuostatas šioje byloje, teisėjų kolegija neįžvelgia nei teisinio, nei faktinio pagrindo. Dovanojimo sutartį pasirašiusių šalių, t. y. G. S. ir R. S. parodymai, o taip pat ir tas faktas, kad nusikalstamos veikos, kuri buvo įvykdyta 2025 m. rugsėjo 13 d. 15.56 val., padarymo metu G. S. vairavo būtent automobilį „Audi Q5“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) akivaizdžiai patvirtina, jog faktiškai ši transporto priemonė, sudarius minėtą sutartį, R. S. taip ir nebuvo perduota. Taigi nuosavybės teisės į ją R. S. taip ir neįgijo. Tokiu būdu apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad automobilio „Audi Q5“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) savininku yra nuteistasis, o pirmosios instancijos teismas, taikydamas BK 72 straipsnio nuostatas ir konfiskuodamas jam priklausantį automobilį, baudžiamojo įstatymo taikymo klaidos nepadarė.

21. Apeliaciniame skunde advokatas neginčija tos aplinkybės, kad sudaryto dovanojimo sandorio pagrindu jo ginamasis R. S. automobilio taip ir neperdavė, kas, vadovaujantis jau minėta Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 4.49 straipsnio 1 dalimi, reiškia, kad nuosavybės teisės į jį R. S. taip ir neįgijo. Apeliantas tik aptaria G. S. bei R. S. parodymus, kurie, sprendžiant automobilio nuosavybės klausimą, teisiškai nėra reikšmingi. Šių asmenų parodymai, jų davimo momentas, gali turėti reikšmės tik vertinant tai, ar dovanojimo sutartis nebuvo sudaryta apsimestinai, jau po G. S. pareikšto įtarimo apie padarytą nusikaltimą, realiai neketinant laikytis jos sąlygų, o tokiu būdu tiesiog siekiant išvengti automobilio konfiskavimo. Tačiau šiuo atveju būtent dovanojimo sandorio neužbaigimas, t. y. automobilio neperdavimas R. S., lėmė apylinkės teismo padarytą išvadą, kad automobilis nuosavybės teise priklauso ne R. S., o G. S., ir jo konfiskavimą, o ne vertinimas, kad sandoris yra fiktyvus, nors pirmosios instancijos teismas lakoniškai ir nurodė, jog sutartis sudaryta, siekiant išsaugoti automobilį, o vertindamas, ar R. S. yra tinkama laiduotoja, pažymėjo, kad ji, duodama parodymus, nebuvo nuoširdi, jos vaidmuo teisiamajame posėdyje buvo išsaugoti G. S. automobilį. Taip pat pažymėtina, jog tai, kaip pats nuteistasis ir R. S. vertina kam nuosavybės teise priklausė šis automobilis nusikaltimo padarymo dieną ir priklauso šiuo metu, nekeičia teisinio reglamentavimo, kuris aiškiai įtvirtina, jog nuosavybės teisė į turtą įgyjama tik turtą perdavus, nebent įstatymai ar sutartis nustato ką kita.

22. Tai, kad prokuroras pirmosios instancijos teisme vykusių baigiamųjų kalbų metu prašė taikyti šioje byloje BK 72 straipsnio 5 dalį ir išieškoti iš G. S. automobilio „Audi Q5“ vertę atitinkančią pinigų sumą, o ne konfiskuoti patį automobilį, taip pat nereiškia, kad apylinkės teismas šiuo klausimu priėmė nepagrįstą ir neteisėtą sprendimą. Konstitucijoje yra įtvirtinta, kad teisingumą vykdo teismas ir prokuroro siūlymas jokiu būdu neįpareigoja teismo su prokuroro pozicija sutikti ir priimti būtent tokį sprendimą.

23. Keisti skundžiamo nuosprendžio šioje dalyje nesudaro ir skundo argumentas, kad, konfiskavus automobilį „Audi Q5“, juo negalės naudotis R. S., auginanti tris jos ir nuteistojo mažamečius vaikus, vežiojamus į ugdymo įstaigą, kurios turimas automobilis „Audi A3“ yra techniškai netvarkingas. Vertinant tokį argumentą pirmiausia pažymėtina, jog Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo praktikoje ne kartą yra nurodęs, kad kaltinamojo, jo šeimos narių interesai ar automobilio vertė negali būti laikoma išimtine aplinkybe, panaikinančia BK 72 straipsnio taikymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-287-1073/2018, 2K-77-648/2019). Taip pat pastebėtina, jog gynėjo apygardos teismui pateiktas Defekto aktas, kuriame nurodoma, kad apžiūrint automobilį „Audi A3“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) nustatytas jo variklio gedimas (nėra kompresijos dviejuose iš keturių cilindrų), dėl to automobilio eksploatuoti negalima, buvo surašytas 2025 m. rugsėjo 25 d., t. y. prieš beveik 5 mėnesius. Kaip matyti iš bylos medžiagos, automobilis „Audi Q5“, “, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) nuo G. S. inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo dienos iki šiol yra saugomas UAB „(duomenys neskelbtini)“. Todėl manytina, kad R. S., iki šiol niekaip negalėjusi naudotis jos buvusiam sutuoktiniam priklausančiu automobiliu, sau priklausančią transporto priemonę jau turėtų būti susitvarkiusi. Be to, įvertintina ir tai, kad tiek R. S., tiek G. S. yra darbingo amžiaus, abu dirba, todėl manytina, kad, esant poreikiui savo automobiliu vežioti vaikus į ugdymo įstaigą, R. S., prie to finansiškai prisidedant ir nuteistajam, turės galimybę įsigyti ir kitą automobilį, ką iš esmės patvirtina ir alternatyvus skunde nurodytas prašymas – konfiskuoti ne patį automobilį, o jo vertę atitinkančią pinigų sumą.

Dėl uždraudimo naudotis specialia teise vairuoti kelių transporto priemones termino sutrumpinimo

24. Baudžiamasis įstatymas numato, jog teismas gali uždrausti asmeniui naudotis specialia teise – teise vairuoti kelių transporto priemones – nuo vienerių iki penkerių metų, kai naudodamasis šiomis teisėmis asmuo padarė nusikalstamą veiką (BK 68 straipsnio 1, 2 dalis). Nagrinėjamu atveju būtent tokios aplinkybės ir yra nustatytos, kadangi G. S. vairavo automobilį, t. y. naudojosi teise vairuoti kelių transporto priemones būdamas neblaivus, kai jam nustatytas neblaivumo laipsnis viršijo 1,5 promiles, tuo realizuodamas nusikalstamos veikos, numatytos BK 281¹ straipsnio 1 dalyje, požymius. Taigi, BK 68 straipsnyje numatyta baudžiamojo poveikio priemonė nuteistajam buvo paskirta visiškai pagrįstai.

25. Kaip matyti iš apeliacinio skundo turinio, apeliantas neginčija šios baudžiamojo poveikio priemonės paskyrimo G. S. teisėtumo bei pagrįstumo, tačiau nesutinka su jos trukme, prašydamas uždrausti jam vairuoti kelių transporto priemones 1 metams ir 6 mėnesiams, o ne 3 metams, kaip kad nusprendė apylinkės teismas. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, pirmosios instancijos teismas, paskirdamas nuteistajam baudžiamojo poveikio priemonę – uždraudimą naudotis teise vairuoti kelių transporto priemones 3 metams, baudžiamojo įstatymo nepažeidė, kaip ir nenukrypo nuo šiuo klausimu formuojamos praktikos. Toks terminas yra proporcingas ir teisingas. Todėl skundžiamas nuosprendis paliktinas nepakeistu ir šioje dalyje.

26. Apeliaciniame skunde, tikindamas, jog nustatytas šios baudžiamojo poveikio priemonės terminas yra per ilgas, advokatas pakartotinai vardija teigiamai nuteistąjį apibūdinančias aplinkybes (jog jis teisiamas pirmą kartą, dirba, turi tris nepilnamečius vaikus, kuriems moka išlaikymą) bei pakartotinai akcentuoja tai, kad dėl neteisėtų jo veiksmų neigiamų padarinių nekilo. Tačiau nustatant baudžiamojo poveikio priemonės skyrimo terminą, atsižvelgiama ne tik į objektyviai dėl veikos kilusius padarinius ar atskirai į kurias nors konkrečias detales, bet į visumą bylos aplinkybių, tame tarpe ir apibūdinančių įvykį, jo kilimo priežastis, kaltės laipsnį ir kt. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-100-648/2019). Šiuo atveju aplinkybės, susijusios su nuteistojo padarytos nusikalstamos veikos pavojingumu, jos padarymo aplinkybėmis, kaltės forma ir laipsniu, jau buvo išdėstytos anksčiau, todėl teisėjų kolegija nesikartoja. Taip pat pažymėtina, kad nuteistojo asmenybės vertinimas neturėtų apsiriboti vien jo šeimyninės ir darbinės padėties bei ankstesnių teistumų ir baustumų analize, neatsižvelgiant į tai, kad jis šiuo atveju nusikalto itin šiurkščiai pažeisdamas Kelių eismo taisykles, transporto priemonę vairavo būdamas beveik sunkaus girtumo laipsnio, ilgą atstumą, nesant tam jokių net ir morališkai pateisinamų priežasčių, savo veiksmų nenutraukė nepaisant to, kad negebėjo saugiai valdyti automobilio, kas, kaip jau minėta, atskleidžia jo didelį neatsakingumą bei lengvabūdiškumą. Be to, G. S. neatskleidė ikiteisminio tyrimo pareigūnui ir teismui tikrųjų alkoholio vartojimo aplinkybių, kas rodo, jog jis nebuvo visiškai nuoširdus. Tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek pirmosios instancijos teisme jis tvirtino, kad alkoholį nustojo vartoti dar naktį, ką paneigia jo neblaivumo patikrinimo rezultatai. Nuteistasis pirmojo patikrinimo alkotesteriu metu įpūtė 2,46 promiles, o antrojo – 2,51 promiles, kas liudija, jog jo organizme vis dar vyko alkoholio pasisavinimo, o ne jo šalinimo procesas. Tad jis etilo alkoholio turinčius produktus negalėjo būti nustojęs vartoti maždaug 6 valandos iki sėdant už automobilio vairo, kaip teigė. Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį, jog G. S. pirmosios instancijos teismo nustatytas uždraudimo naudotis specialia teise terminas yra lygus vidurkiui. Vertinti, jog vien advokato skunde akcentuojamos aplinkybės yra labiau reikšmingos bei nusveriančios kitas bylos aplinkybes, ir, atitinkamai spręsti, kad jos sudaro pagrindą skirti uždraudimo vairuoti kelių transporto priemones mažesniam, nei vidurkis, juo labiau, labai artimam minimaliam terminui nėra pagrindo.

27. Skunde prašant sutrumpinti BK 68 straipsnyje numatytos baudžiamojo poveikio priemonės terminą, gynėjas taip pat mini dvi bylas, kuriose nusikalstamas veikas padariusiems asmenims buvo nustatyti trumpesni uždraudimo naudotis šia specialia teise terminai. Susipažinusi su kasacinio teismo nutartimis baudžiamosiose bylose Nr. BIK-232/2024, 2K-252-697/2020, teisėjų kolegija neįžvelgė pagrindo vadovautis jomis kaip precedentais ir šioje G. S. byloje, kadangi abejose apelianto minimose bylose asmenys buvo nuteisti ne už tyčinį BK 281¹ straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą, o už neatsargias BK 281 straipsnio 3 dalyje numatytas nusikalstamas veikas.

28. Atsižvelgdama į visa, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, jog Marijampolės apylinkės teismo Marijampolės rūmų 2025 m. lapkričio 5 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, nei jį naikinti ir taikyti G. S. BK 40 straipsnio nuostatas, nei keisti dėl neteisingai paskirtų baudžiamojo poveikio priemonių, nėra teisinio ir faktinio pagrindo. Todėl nuteistojo gynėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo G. S. gynėjo advokato Artūro Andriukaičio apeliacinį skundą atmesti.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.