Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Daivos Jazbutienės, Dalios Kursevičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Editos Lapinskienės,

rašytinio apeliacinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo O. Š. (O. Š.) ir jo gynėjos advokatės G. B. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos rūmų 2025 m. vasario 6 d. nuosprendžio, kuriuo O. Š.: pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 281¹ straipsnio 1 dalį ir jam paskirta 9 mėnesių laisvės atėmimo bausmė; pagal BK 243 straipsnį paskirta 27 parų arešto bausmė.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, paskirtos 9 mėnesių laisvės atėmimo ir 27 parų arešto bausmės subendrintos apėmimo būdu ir paskirta subendrinta bausmė 9 mėnesiai laisvės atėmimo. Vadovaujantis BK 64¹ straipsniu, paskirta bausmė sumažinta vienu trečdaliu ir O. Š. paskirta galutinė bausmė – laisvės atėmimas 6 mėnesiams. Į paskirtos bausmės laiką įskaitytas nuteistojo O. Š. laikino sulaikymo laikas nuo 2024 m. birželio 7 d. 4.10 val. iki 2024 m. birželio 7 d. 13.40 val.

Vadovaujantis BK 67 straipsnio 2 dalies 1 punktu, 68 straipsniu, paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – O. Š. uždrausta naudotis specialia teise – teise vairuoti visų rūšių kelių transporto priemones 5 metus, skaičiuojant šį terminą nuo 2024 m. birželio 7 d. (nuo tada kai jam skirta kardomoji priemonė – specialiosios teisės sustabdymas). Vadovaujantis BK 67 straipsnio 2 dalies 7 punktu ir 72 straipsnio 2, 5 dalimis, paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – turto konfiskavimas, išieškant iš O. Š. į valstybės biudžetą konfiskuotino turto (automobilio „BMW“) vertę atitinkančią pinigų sumą, t. y. 15 401 Eur. Kardomosios priemonės – specialiosios teisės sustabdymas, įpareigojimas periodiškai registruotis policijos įstaigoje, dokumento paėmimas – paliktos galioti iki bausmės vykdymo pradžios, pradėjus bausmę vykdyti – panaikintos.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės

1. O. Š. pripažintas kaltu pagal BK 243 straipsnį ir 281¹ straipsnio 1 dalį už tai, kad vengė atlikti teismo paskirtą baudžiamojo poveikio priemonę ir vairavo motorinę transporto priemonę būdamas neblaivus, o būtent: jis 2024 m. birželio 7 d., apie 3.50 val., prie namo, esančio (duomenys neskelbtini), būdamas nuteistas Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. rugpjūčio 22 d. nuosprendžiu pagal BK 281¹ straipsnio 1 dalį, ir jam paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – draudimas 4 (ketverius) metus nuo 2023 m. kovo 28 d. naudotis specialia teise – teise vairuoti kelių transporto priemones, piktybiškai vengė atlikti jam paskirtą baudžiamojo poveikio priemonę ir pažeisdamas Kelių eismo taisyklių (toliau – KET) 14 punktą, draudžiantį vairuoti transporto priemonę neblaiviems, vairavo automobilį „BMW“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) būdamas neblaivus, kai jam buvo nustatytas 2,36 promilių neblaivumas.

II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

Dėl nepagrįstai neatidėto bausmės vykdymo

Dėl netinkamai pritaikytų baudžiamojo poveikio priemonių

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas atmestinas.

4. Apeliacinio nagrinėjimo bendrosios nuostatos reglamentuotos Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnyje. Šio straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Ši baudžiamojo proceso nuostata ne tik apibrėžia bylos apeliacinio nagrinėjimo ribas, bet ir įtvirtina apeliacinės instancijos teismo pareigą patikrinti bylą tokia apimtimi, kokie yra suformuluoti reikalavimai apeliaciniame skunde (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-41-697/2021). Taigi, apeliacinės instancijos teismas bylą patikrina atsižvelgdamas į nuosprendžio apskundimo pagrindus ir motyvus, apelianto reiškiamų prašymų apimtį, pobūdį, konkretumą, tikslumą, kartu patikrindamas ir tai, ar nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme nebuvo padaryti esminiai baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai. Apeliacinės instancijos teismas sprendime privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės Baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimo, jog apeliacinės instancijos teismas sprendimo aprašomojoje dalyje privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės, nereikia suprasti kaip reikalavimo pateikti detalų atsakymą į kiekvieną argumentą. Šios apeliacinės instancijos teismo pareigos apimtis gali keistis atsižvelgiant į teismo priimamo sprendimo rūšį ir kiekvieno nagrinėjimo teisme atvejo aplinkybes. Taigi būtent apeliacinio skundo ribos – nuosprendžio apskundimo pagrindai ir motyvai, apelianto prašymų apimtis, pobūdis, konkretumas, tikslumas – lemia bylos apeliaciniame procese nagrinėjimo ribas.

5. Nagrinėjamu atveju nuteistasis O. Š. ir jo gynėja apeliaciniame skunde kaltės dėl O. Š. inkriminuotų nusikalstamų veikų padarymo bei kvalifikacijos neginčija, prašo paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėti, sutrumpinti teisės vairuoti transporto priemones atėmimo terminą ir taikyti konfiskuotino turto vertės dalį atitinkančios pinigų sumos išieškojimą. Apeliacinės instancijos teismas, neįžvelgęs esminių BPK pažeidimų, skundžiamo nuosprendžio teisėtumą bei pagrįstumą patikrina tik tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde.

Dėl BK 75 straipsnio nuostatų taikymo

6. Nuteistasis O. Š. ir jo gynėja apeliaciniu skundu prašo jo (O. Š.) atžvilgiu taikyti laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimo institutą, nekvestionuodami pirmosios instancijos teismo paskirtos bausmės rūšies ir dydžio. Taigi teisėjų kolegija, atsižvelgdama į skundžiamame nuosprendyje išdėstytus motyvus dėl nuteistajam O. Š. skirtinų bausmių, sprendžia, kad bylą išnagrinėjęs pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis byloje surinktais duomenimis, teisingai nustatė ir išanalizavo bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, BK 54 straipsnio reikalavimų nepažeidė, todėl nagrinėjamoje byloje pasisako tik dėl apeliaciniame skunde keliamo bausmės vykdymo atidėjimo (ne) taikymo galimybės.

7. BK 75 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu ne daugiau kaip šešeriems metams už dėl neatsargumo padarytus nusikaltimus arba ne daugiau kaip ketveriems metams už vieną ar kelis nesunkius ar apysunkius tyčinius nusikaltimus, teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo vienerių iki trejų metų. Vis tik, nors O. Š. paskirtos bausmės dydis (tiek paskirtos už atskiras nusikalstamas veikas, tiek subendrintos) ir padarytų nusikalstamų veikų kategorijos atitinka formaliąsias bausmės vykdymo atidėjimo sąlygas, tačiau egzistuoja ir vertinamoji sąlyga, pagal kurią bausmės vykdymas gali būti atidėtas tik tada, jeigu teismas nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo arba asmeniui atlikus tik jos dalį (BK 75 straipsnio 5 dalis). Nustatęs formalų pagrindą bausmės vykdymo atidėjimui, teismas turi teisę, bet ne pareigą, atidėti paskirtos bausmės vykdymą, o sprendžiant šį klausimą, turi būti vertinamos visos bylos aplinkybės, susijusios ir su padaryta nusikalstama veika, ir su nuteistojo asmenybe.

8. Baudžiamajame įstatyme nėra išvardinta aplinkybių, į kurias teismas turėtų atsižvelgti svarstydamas, ar bausmės tikslai kaltininkui bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Spręsdami šį klausimą, teismai vadovaujasi bendraisiais bausmės skyrimo ir bausmės paskirties pagrindais (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-217-976/2018, Nr. 2K-53-697/2021). Pagal teismų praktiką, teismui sprendžiant bausmės vykdymo atidėjimo klausimą, turi būti vertinamos visos bylos aplinkybės, susijusios ir su padaryta nusikalstama veika, ir su nuteistojo asmenybe, tai yra nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdis, laipsnis, nuteistojo asmenybės teigiamos ir neigiamos savybės, jo elgesys šeimoje ir visuomenėje, polinkiai, nusikalstamos veikos padarymo priežastys, elgesys po nusikalstamos veikos padarymo (ar jis supranta padarytų nusikalstamų veikų pavojingumą ir kritiškai vertina savo elgesį, pripažįsta kaltę, neneigė jos ir ikiteisminio tyrimo metu, nesistengė išvengti atsakomybės, savo elgesiu po nusikalstamos veikos padarymo siekė įrodyti, jog ateityje nedarys kitų veikų). Šie ir kiti duomenys turi sudaryti prielaidas išvadai, kad nuteistojo resocializacija galima be realaus laisvės atėmimo, kad pakanka nuteistajam paskirti baudžiamojo poveikio priemonę ir (ar) vieną ar kelis įpareigojimus, ribojančius nuteistojo elgesį ir kartu turinčius auklėjamąjį, pataisomąjį poveikį. Ypač svarbu įvertinti kaltininko asmenybę, nes tai lemia, ar bus pasiekti BK 41 straipsnio 2 dalyje įtvirtinti bausmės tikslai. Taip pat pažymėtina ir tai, kad, taikant bausmės vykdymo atidėjimą, humaniškumo principo reikalavimai turi būti derinami ir su teisingumo principu, pagal kurį kaltininko nubaudimas ar bausmės vykdymo atidėjimo jam taikymas negali paneigti baudžiamosios teisės esmės ir paskirties, formuoti nebaudžiamumo nuotaikų, nepagarbos įstatymui ar ignoruoti nukentėjusiųjų teisėtų interesų ir pan. Iš baudžiamosios teisės esmės kyla reikalavimas, kad kiekvienas apkaltinamasis nuosprendis turi sukurti teisines prielaidas tam, kad valstybės reakcija į kaltininko sukeltą konfliktą su baudžiamuoju įstatymu – paskirta bausmė ar kita baudžiamojo poveikio priemonė – užtikrintų ne tik specialiąją, bet ir bendrąją prevenciją (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-108-895/2016, 2K-258-222/2018).

9. Atsižvelgdama į aptartą teismų praktiką, teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, jog nagrinėjamu atveju nėra jokio pagrindo taikyti BK 75 straipsnio nuostatas ir nuteistajam atidėti paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą. Šiame kontekste pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas nepažeidė BK 75 straipsnio 9 dalyje įtvirtinto imperatyvo, t. y. motyvuotai pasisakė dėl galimybės taikyti nuteistajam O. Š. laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimą, ir padarė pagrįstą išvadą, kad nėra pagrindo spręsti, jog bausmės tikslai gali būti pasiekti be realaus laisvės atėmimo. Nuteistasis padarė vieną nesunkų nusikaltimą transporto eismo saugumui ir vieną baudžiamąjį nusižengimą teisingumui, nustatyta viena jo atsakomybę lengvinanti aplinkybė (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas), atsakomybę sunkinančių aplinkybių nenustatyta. Nuteistojo padarytos nusikalstamos veikos nėra atsitiktinės, jis anksčiau ne kartą teistas. Iš nuteistojo O. Š. asmenybę apibūdinančių duomenų, o būtent įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registro ir jo archyvo duomenų išrašo apie fizinį asmenį matyti, kad O. Š. anksčiau teistas 18 kartų, iš kurių net 5 kartus už vairavimą esant neblaiviam, naują tokio paties pobūdžio nusikaltimą O. Š. padarė nepraėjus nė mėnesiui po to, kai baigėsi jo ankstesnės bausmės vykdymas, baustas administracine tvarka ir už narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų vartojimą be gydytojo paskyrimo, taip pat ir už vairavimą transporto priemonės, kai teisė vairuoti atimta (t. 1, b. l. 143-188). Pažymėtina, kad paskutinį kartą O. Š. nuteistas Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023-08-22 nuosprendžiu už nusikalstamos veikos, numatytos BK 281¹ straipsnio 1 dalyje, padarymą. Minėtu nuosprendžiu jam buvo paskirta 4 mėnesių laisvės atėmimo bausmė. Nuteistasis iš Lietuvos kalėjimų tarnybos (Duomenys neskelbtini) kalėjimo paleistas 2024-04-25, tą pačią dieną įtrauktas į Probuojamųjų asmens duomenų registrą, išregistruotas – 2024-05-27, kaip jau minėta, praėjus itin trumpam laiko tarpui, 2024-06-07 vėl vairavo automobilį būdamas neblaivus, kai jam buvo nustatytas net 2,36 promilių neblaivumas ir vengė atlikti teismo paskirtą baudžiamojo poveikio priemonę. Tokios aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad O. Š. ignoruoja visuomenėje nustatytas elgesio taisykles, nedaro atitinkamų išvadų keisti savo gyvenimo būdą, yra pavojingas visuomenės narys, todėl nėra pagrindo manyti, kad bausmės tikslai nuteistajam bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo.

10. Skundo nagrinėjimo kontekste atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad jei asmuo buvo kelis kartus baustas (teistas), atliko bausmę, tačiau tai nepadarė įtakos jo elgesiui – bausmės tikslai pasiekti nebuvo, didelė tikimybė, kad ateityje jis ir vėl darys naujus nusikaltimus. Apeliaciniame skunde nuteistojo bei jo gynėjos nurodyta aplinkybė – tai, kad jis prisipažįsta ir nuoširdžiai gailisi dėl padarytų nusikalstamų veikų, buvo įvertinta skundžiamame nuosprendyje, byla buvo išnagrinėta atlikus sutrumpintą įrodymų tyrimą, taikytos BK 64¹ straipsnio nuostatos, dėl ko bausmė nuteistajam sumažinta trečdaliu. Apeliaciniame skunde akcentuojamos aplinkybės, kad nuteistasis dirba, teigiamai charakterizuojamos darbe, turi priklausomybę alkoholiui ir pradėjo ją gydytis, neabejotinai yra vertintinos teigiamai, tačiau nei šios aplinkybės, nei 2025 m. balandžio 8 d. apeliacinės instancijos teismui pateiktas medicininio dokumento išrašas/siuntimas, nekeičia pirmosios instancijos teismo motyvuotos išvados, kad BK 75 straipsnio nuostatų taikymas nepadės pasiekti bausmės tikslų. Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys į tai, kaip pagrįstai nurodyta ir skundžiamame nuosprendyje, kad nors O. Š. pripažįsta, jog turi priklausomybę (duomenys neskelbtini), tačiau į medikus kreipėsi po įvykio praėjus pusmečiui ir tik tuomet, kai byla jau buvo perduota nagrinėti teismui. Šiuo atveju nėra pagrindo sutikti su apeliacinio skundo teiginiais, kad nuteistajam turi būti skiriamas gydymas, o ne laisvės atėmimo bausmė. Byloje nėra pateikta duomenų, kurie teismui leistų svarstyti BK nuostatų, kurios įtvirtina atleidimą nuo bausmės dėl ligos. Nėra duomenų apie tai, kad nuteistasis sirgtų sunkia nepagydoma liga, dėl kurios bausmę atlikti būtų per sunku, ar po nusikalstamos veikos padarymo ar bausmės paskyrimo nuteistajam būtų sutrikusi psichika ir dėl to jis negalėtų suvokti savo veiksmų esmės ar jų valdyti (BK 76 straipsnis).

11. Apygardos teismas neturi pagrindo manyti, kad O. Š. laisvės atėmimo vietų įstaigoje nebus užtikrinamos tinkamos sveikatos priežiūros sąlygos, savalaikė medicininė pagalba ir priežiūra. Šiame kontekste pažymima, kad Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – BVK) 90 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad jei laisvės atėmimo vietų įstaigos asmens sveikatos priežiūros padaliniai dėl objektyvių priežasčių negali užtikrinti pirminio lygio ambulatorinių asmens sveikatos priežiūros paslaugų teikimo nuteistiesiems, šių paslaugų teikimą bausmės atlikimo vietos patalpose pagal sudarytas sutartis užtikrina savivaldybės, kurios teritorijoje yra bausmės atlikimo vieta, pirminio lygio ambulatorines asmens sveikatos priežiūros paslaugas teikianti asmens sveikatos priežiūros įstaiga. Be to, BVK 91 straipsnyje numatytas arešto ir laisvės atėmimo bausmes atliekančių nuteistųjų, kurie serga priklausomybės ligomis, gydymas. Taigi, O. Š. turi teisę ir galimybę prašyti bausmės atlikimo vietos įstaigos administracijos užtikrinti, kad jam būtų suteiktas reikalingas gydymas. Teisėjų kolegija pažymi, kad esant būtinumui gydytis, laisvės atėmimo bausmę atliekančiam nuteistajam yra garantuojama tinkama sveikatos priežiūra ir gydymas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-61-594/2024).

12. Be kita ko, akcentuotina ir tai, kad vien tik nuteistojo interesus ir pageidavimus atitinkančių bausmių paskyrimas akivaizdžiai neatitiktų ne tik bausmės paskirties, bet ir teisingumo principo įgyvendinimo. Tai, kad nuteistasis O. Š. savo gyvenimo būdu ne pirmą kartą pablogina savo padėtį, yra jo paties netinkamo elgesio, nenoro laikytis įstatymų ir visuomenėje priimtinų elgesio taisyklių pasekmė. O. Š., būdamas anksčiau teistas ne kartą, taip pat ir už analogišką nusikalstamą veiką, be abejonės žinojo apie gresiančią bausmę už šios nusikalstamos veikos padarymą, apie galimas šios veikos pasekmes, tačiau to nepaisė ir vėl nusikalto. Esant šioms aplinkybėms, darytina išvada, kad nėra pagrindo manyti, jog teismo paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimas pakeistų nusikalstamus O. Š. polinkius ir kad bausmės tikslai būtų pasiekti be realaus bausmės atlikimo, tai yra taikant jo atžvilgiu BK 75 straipsnio nuostatas. Priešingai, manytina, kad nagrinėjamu atveju bausmės vykdymo atidėjimas prieštarautų bausmės paskirčiai, kuria siekiama sulaikyti asmenį nuo nusikalstamų veikų darymo, jį nubausti, atimti ar apriboti galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą (BK 41 straipsnio 2 dalis).

13. Teisėjų kolegija, akcentuodama, jog vairavimas apsvaigus nuo alkoholio yra itin rimta, ilgalaikė ir plačiai paplitusi problema, konstatuoja, kad šioje situacijoje bausmės vykdymo atidėjimas sisteminiam baudžiamojo įstatymo uždrausto veikos darytojui, prieštarautų teisingumo įgyvendinimui bei visuomenės interesų užtikrinimui, galėtų sukurti įsivaizduojamą nebaudžiamumo jausmą, bei neturėti teigiamos įtakos paties nuteistojo elgesiui. Taigi, nagrinėjamu atveju, siekiant apsaugoti visuomenę nuo pavojingo nuteistojo elgesio ir siekiant užkardyti galimas naujas nusikalstamas veikas, tik realus laisvės atėmimas atitiks bausmės tikslus ir įgyvendins teisingumo principą, todėl apeliacinio skundo prašymas dėl BK 75 straipsnio nuostatų taikymo atmestinas.

Dėl BK 68 straipsnyje numatytos baudžiamojo poveikio priemonės

14. Apeliaciniame skunde taip pat nesutinkama su skundžiamu nuosprendžiu O. Š. paskirta baudžiamojo poveikio priemone - draudimu naudotis specialia teise vairuoti transporto priemones terminu, prašoma šį terminą sutrumpinti iki 2 metų. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu nuosprendžiu nuteistajam paskyrė baudžiamojo poveikio priemonę – uždraudimą 5 metus naudotis teise vairuoti visų rūšių kelių transporto priemones, šį terminą skaičiuojant nuo 2024-06-07.

15. BK 67 straipsnyje nustatyta, kad baudžiamojo poveikio priemonės turi įgyvendinti bausmės paskirtį, vadinasi, svarstydami uždraudimo naudotis specialia teise skyrimo klausimą, teismai turi atsižvelgti į visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes. Pagal susiformavusią teismų praktiką uždraudimas naudotis specialiąja teise vairuoti kelių transporto priemones paprastai skiriamas nustačius, kad kaltininkas sistemingai pažeidinėja KET ar BK 281 straipsnyje įtvirtintą nusikaltimą padarė šiurkščiai pažeisdamas KET ar būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų. Svarbia aplinkybe sprendžiant baudžiamojo poveikio priemonės skyrimo klausimą gali būti pripažintas ankstesnis kaltininko administracinis baustumas už KET pažeidimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-401/2014, 2K-372-693/2018).

16. Šiuo atveju, baudžiamosios bylos duomenimis neginčijamai nustatyta, kad nuteistasis jam inkriminuotą nusikalstamą veiką padarė naudodamasis specialia teise, t. y. teise vairuoti kelių transporto priemones. Pirmosios instancijos teismas, nustatydamas nuteistajam O. Š. baudžiamojo poveikio priemonės – uždraudimo naudotis specialiąja teise – teise vairuoti transporto priemones 5 metų terminą, atsižvelgė į tai, kad jis nusikaltimą padarė būdamas neblaivus, alkoholio koncentracija kraujyje siekė net 2,36 promilės, neblaivus vairuoja nebe pirmą kartą, už analogiškos nusikalstamos veikos padarymą anksčiau teistas net penkis kartus, be to, O. Š. vairavo neturėdamas teisės vairuoti transporto priemonę, kai teisė vairuoti atimta. Taigi nuteistasis privalėjo numatyti ir įvertinti galimas savo priešingo teisei elgesio pasekmes dar prieš darydamas nusikaltimą, todėl jis privalo prisiimti neigiamas tokio elgesio pasekmes, dėl kurių atsiradimo jis pats ir yra kaltas.

17. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas turėdamas teisę nuteistajam skirti nusikalstamų veikų priežastį atliepiančius įpareigojimus, tame tarpe ir BK 67 straipsnyje numatytą baudžiamojo poveikio priemonę - dalyvauti alkoholizmo ir narkomanijos prevencijos, ankstyvosios intervencijos, resocializacijos ar kitose programose ar kursuose, taip pat BK 75 straipsnio 6 dalyje numatytas pareigas, gydytis priklausomybės ligas, tęsti darbą ar mokslą, dalyvauti elgesio pataisos programoje, nevartoti psichiką veikiančių medžiagų, ir kt., pasirinko paskirti ne tokias pareigas, kurios yra atliepiančios nusikalstamų veikų priežastį bei tiesiogiai susijusios su nuteistajam nustatyta diagnoze pagal tarptautinį ligų klasifikatorių, o tokias baudžiamojo poveikio priemones, kurios orientuotos į papildomą asmens nubaudimą, sukeliant jam neproporcingai neigiamas pasekmes ir atliepia tik nusikalstamų veikų pasekmes. Teisėjų kolegija negali sutikti su tokiais skundo argumentais. Šiame skundo nagrinėjimo kontekste atkreiptinas dėmesys į tai, kaip jau minėta šios nutarties 9 punkte, O. Š. anksčiau teistas 18 kartų, iš kurių net 5 kartus už vairavimą esant neblaiviam, naują tokio paties pobūdžio nusikaltimą O. Š. padarė nepraėjus nė mėnesiui po to, kai baigėsi jo ankstesnės bausmės vykdymas, t. y. paskutinį kartą O. Š. nuteistas Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023-08-22 nuosprendžiu už nusikalstamos veikos, numatytos BK 281¹ straipsnio 1 dalyje, padarymą. Nuteistasis 2024-04-25 įtrauktas į Probuojamųjų asmens duomenų registrą, išregistruotas – 2024-05-27, tačiau 2024-06-07 jis ir vėl vairavo automobilį būdamas neblaivus, kai jam buvo nustatytas net 2,36 promilių neblaivumas ir neturėdamas teisės vairuoti. Akivaizdu, kad nuteistasis priklausomybę (duomenys neskelbtini) turėjo iki nagrinėjamų nuskalstamų veikų padarymo šioje byloje, tačiau savo elgesio kritiškai nevertino, nesigydė nuo šios priklausomybės ir toliau darė nusikalstamas veikas. Be to, kaip jau minėta, nuteistasis į medikus dėl turimos priklausomybės, kreipėsi po įvykio praėjus pusmečiui ir tik tuomet, kai byla jau buvo perduota nagrinėti teismui, kas sudaro pagrindą, jokiu būdu nesumenkinant nuteistojo noro gydytis, manyti, kad kreipimasis į gydytojus buvo sąlygotas ir nuteistojo siekiu sušvelninti jam gresiančią baudžiamąją atsakomybę. Taigi šiuo atveju nesutiktina su apeliacinio skundo argumentu, kad 5 metų baudžiamojo poveikio priemonės terminas yra per griežtas.

18. BK 68 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, jog už BK 281 straipsnio 2, 4, 6 dalyse ar 281¹ straipsnyje numatytas nusikalstamas veikas gali būti uždraudžiama naudotis teise vairuoti kelių transporto priemones nuo vienerių iki septynerių metų asmeniui, kuriam šių nusikalstamų veikų padarymo metu šio kodekso nustatyta tvarka jau buvo uždrausta naudotis teise vairuoti kelių transporto priemones dėl nusikalstamos veikos, jo padarytos neblaivaus ar apsvaigusio nuo narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų. Teisėjų kolegijos vertinimu, paskirdamas baudžiamojo poveikio priemonę – teisės vairuoti kelių transporto priemones atėmimą 5 metų laikotarpiui, pirmosios instancijos teismas baudžiamojo įstatymo nepažeidė. Baudžiamojo poveikio priemonės skiriamos ir jų dydis nustatomas, įvertinant visas tam reikšmingas bylos aplinkybes ir atsižvelgiant į tai, kiek jos padeda įgyvendinti bausmės paskirtį, ir tai yra teismo prerogatyva. Tiek paskiriant šią baudžiamojo poveikio priemonę, tiek ir nustatant jos trukmę, buvo įvertintos visos reikšmingos bylos aplinkybės, apibūdinančios apelianto padaryto KET pažeidimo pavojingumą bei jo asmenybę. Šiuo atveju nustatytas terminas yra didesnis nei vidurkis, tačiau ne maksimalus. Nuteistasis O. Š. padarė itin pavojingą ir šiurkštų naudojimosi kelių transporto priemone taisyklių reikalavimo pažeidimą. Svarbu pažymėti tai, kad nuteistasis transporto priemonę vairavo mieste, tamsiu paros metu, dviračių take, apie neteisėtus O. Š. veiksmus policijos pareigūnams pranešė pašalinis asmuo, tokiu būdu neabejotinai užkirsdamas kelią sunkesniems padariniams. Be to, O. Š. automobilyje buvo ir kiti asmenys, taip pat šalia buvo pašaliniai asmenys. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kaip pagrįstai nurodyta ir prokurorės atsiliepime į apeliacinį skundą, kad pats nuteistasis teisminio nagrinėjimo metu patvirtino, jog automobilį vairavo neblaivus iš (Duomenys neskelbtini) miesto, t. y. pavojų kitų eismo dalyvių sveikatai ir gyvybei bei turtui kėlė ilgą laiko tarpą ir tik dėl asmeninių paskatų.

19. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, trumpesnio, t. y. 2 metų ir nuteistojo O. Š. poreikius atitinkančio draudimo naudotis specialia teise vairuoti transporto priemones termino nustatymas, pažeistų padarytos nusikalstamos veikos ir skirtos baudžiamojo poveikio priemonės proporcingumo, teisingumo principus bei kurtų praktiką, paneigiančią baudžiamosios teisės esmę, jos paskirtį, skatintų nebaudžiamumo jausmą, kai už šiukščius ir tyčinius įstatymo pažeidimus skiriamos praktiškai minimalios baudžiamojo poveikio priemonės. Be kita ko, pabrėžtina, kad nuteistojo pasiryžimą keisti gyvenimą, gydytis, nevartoti (duomenys neskelbtini), siekį resocializuotis ir tapti pilnaverčiu visuomenės dalyviu, reglamentuoja ir BVK, taigi nuteistasis net ir atlikdamas realią laisvės atėmimo bausmę ir po jos atlikimo turi galimybę įgyvendinti savo siekius. Teisės vairuoti kelių transporto priemones atėmimo taikymas turi svarbią prevencinę reikšmę, kad tokie atvejai nepasikartotų. Jokių išimtinių aplinkybių, dėl kurių būtų pagrindas O. Š. paskirti draudimą naudotis specialia teise vairuoti transporto priemones trumpesniam terminui, nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje nenustatyta. Vien tai, kad dėl baudžiamojo poveikio priemonės taikymo jis patirs tam tikrų suvaržymų ir nepatogumų, nereiškia, kad baudžiamojo poveikio priemonės terminas yra aiškiai per ilgas ar, kad teismas poveikio priemonę paskyrė netinkamai pritaikęs baudžiamąjį įstatymą. Nustatytas 5 metų uždraudimo naudotis teise vairuoti transporto priemones terminas laikytinas proporcingu, padedančiu užtikrinti bausmės tikslų įgyvendinimą. Šiuo atveju, siekis apsaugoti visuomenę nuo pakartotinių tokio pobūdžio, kaip nagrinėjamu atveju, nusikalstamų veikų bei pataisyti kaltininką, nusveria jo patiriamus nepatogumus dėl minėtos baudžiamojo poveikio priemonės paskyrimo. Be to, pažymėtina, kad teismas nėra saistomas nuteistojo pozicijos dėl siūlomos bausmės rūšies ar dydžio, ar baudžiamojo poveikio priemonės termino.

20. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismo nustatytas uždraudimo naudotis specialia teise terminas yra pakankamai individualizuotas, proporcingas padarytų nusikalstamų veikų pavojingumui ir nuteistojo asmenybei. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, siekdamas bausmės paskirčiai keliamų tikslų įgyvendinimo, o kartu ir kitų visuomenės narių apsaugos užtikrinimo, nuteistajam pagrįstai nustatė baudžiamojo poveikio priemonės – uždraudimo naudotis teise vairuoti transporto priemones – taikymo terminą 5 metams. Todėl pagrindo daryti išvadą, jog BK 68 straipsnis šioje byloje pritaikytas netinkamai ir trumpinti baudžiamojo poveikio priemonės taikymo terminą, nėra.

Dėl BK 72 straipsnyje numatytos baudžiamojo poveikio priemonės

21. Skundžiamu nuosprendžiu nuteistajam, be kita ko, paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – automobilio „BMW“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) vertę atitinkančios pinigų sumos – 15 401 Eur, konfiskavimas. Nuteistojo ir jo gynėjos apeliaciniame skunde nesutinkama ir su skundžiamu nuosprendžiu O. Š. nustatyta išieškotina konfiskuotino turto verte, prašoma ją sumažinti. Apeliantai nurodo, kad nuteistasis nusikalstamas veikas padarė vairuodamas automobilį, priklausantį UAB „(Duomenys neskelbtini)“ (atitinkamai kaip lizingo bendrovė, teikianti automobilių nuomos paslaugas), kurio valdytojas yra nuteistojo tėvas S. Š., todėl atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes ir suformuotą teismų praktiką, iš nuteistojo turėtų būti išieškoma ne didesnė kaip ½ dalis automobilio vertę atitinkanti pinigų suma, be to, priteista suma yra neproporcinga, nuteistasis neturės galimybės jos sumokėti. Apeliacinės instancijos teismas nepritaria minėtiems skundo argumentams.

22. BK 72 straipsnio 1, 2 dalyse nustatyta, kad turto konfiskavimas yra priverstinis neatlygintinas konfiskuotino bet kokio pavidalo turto, esančio pas kaltininką ar kitus asmenis, paėmimas valstybės nuosavybėn; konfiskuotinu turtu laikomas baudžiamojo įstatymo uždraustos veikos įrankis, priemonė ar rezultatas. Pagal BK 72 straipsnio 5 dalį, kai konfiskuotinas turtas yra paslėptas, suvartotas, priklauso tretiesiems asmenims ar jo negalima paimti dėl kitų priežasčių arba šį turtą konfiskuoti būtų netikslinga, teismas iš kaltininko ar kitų šio straipsnio 4 dalyje nurodytų asmenų išieško konfiskuotino turto vertę atitinkančią pinigų sumą. Toks teisinis reguliavimas užkerta kelią atvejams, kai kaltininkas sąmoningai daro nusikalstamas veikas su svetimu naudojamu turtu, žinodamas, kad toks turtas negali būti konfiskuojamas, ir kartu užtikrinamos teisės asmenų, kurie su savo turtu elgėsi apdairiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-72-489/2020, 2K-191-719/2023).

23. Pažymėtina, kad turto konfiskavimas, kaip ir bet kuri kita baudžiamojo poveikio priemonė, gali sukelti tam tikrų suvaržymų ir nepatogumų nuteistajam, tačiau vien tai savaime nereiškia, kad jos paskyrimas prieštarauja teisingumo principui. Pagal byloje nustatytas aplinkybes nėra pagrindo daryti išvadą, kad pirmosios instancijos teismo paskirta baudžiamojo poveikio priemonė yra neproporcinga, neatitinkanti teisingos viešojo intereso poreikių ir asmens teisių pusiausvyros, varžanti jį labiau, negu reikia visuotinai svarbiems tikslams pasiekti. Nuteistasis, kuriam skirta baudžiamojo poveikio priemonė – turto konfiskavimas, tinkamų išvadų nepadarė, nusikalto pakartotinai. Apeliaciniame skunde nurodomos aplinkybės nėra išskirtinės, o jo charakteristika nėra teigiama, todėl keisti pirmosios instancijos teismo sprendimo dėl paskyrimo aptariamos baudžiamojo poveikio priemonės, numatytos BK 72 straipsnyje, nėra pagrindo.

24. Iš bylos duomenų nustatyta, kad nuteistojo O. Š. vairuotas automobilis „BMW“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) nuosavybės teise priklauso ne nuteistajam, automobilio valdytojas – S. Š., savininkas - UAB „(Duomenys neskelbtini)“ (t. 1, b .l. 57-58). Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai sprendė, kad iš O. Š. turi būti išieškoma automobilio vertę atitinkanti pinigų suma. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką, BK 72 straipsnio 5 dalies pagrindu konfiskuotino turto vertė yra įrodinėtina baudžiamosios bylos aplinkybė, kuri nustatoma pagal BPK 20 straipsnyje nustatytas įrodinėjimo taisykles (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-279-1073/2020, 2K-7-12-495/2020, 2K-30-788/2023). Pagal BK 72 straipsnį konfiskuotino turto vertė paprastai nustatoma remiantis specialisto atliktu konkrečios transporto priemonės įvertinimu. Kai tokių duomenų byloje nėra, konfiskuotino turto vertė nustatoma pagal atitinkamų juridinių asmenų pažymą apie tokios rūšies transporto priemonės vidutinę vertę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-12-495/2020, 2K-30-788/2023). Šiuo atveju konkrečios transporto priemonės įvertinimo pažymos baudžiamojoje byloje nėra, tokių duomenų nepateikta ir apeliaciniame skunde, taigi konfiskuotino turto – automobilio „BMW“, vertę pirmosios instancijos teismas nustatė pagal į bylą pateiktą UAB „(Duomenys neskelbtini)“ pažymą, kurios duomenimis vidutinė transporto priemonės vertė yra 15 401 Eur (t. 1, b. l. 77-79).

25. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl visos konfiskuotino automobilio vertės išieškojimo proporcingumo, atsižvelgė į tai, kad automobilis vairuotas, kai nustatytas neblaivumo lygis, kuris žymai viršijo ribą, nuo kurios kyla baudžiamoji atsakomybė, įvertino ir tai, kad O. Š. vairavo automobilį mieste, tamsiu paros metu, dviračių take, be to ši nusikalstama veika nėra atsitiktinio pobūdžio. Pažymėjo, jog aplinkybės, kad automobilis didelės vertės, nėra išskirtinės, pagrindžiančios turto (automobilio vertę atitinkančios pinigų sumos) konfiskavimo neproporcingumą, be to, tai O. Š. buvo žinoma ir iki nusikalstamos veikos padarymo, tačiau nuo jos nesulaikė. Pažymėtina, kad O. Š. žinodamas savo finansinę padėtį, gresiančią atsakomybę, suvokė dėl savo neteisėtų veiksmų galinčias kilti neigiamas pasekmes, juo labiau, kai konfiskavimo institutas jam jau anksčiau buvo pritaikytas už tokio paties pobūdžio nusikalstamą veiką, tačiau jis šių aplinkybių nepaisė. Apeliacinės instancijos teismas, pakartotinai įvertinęs baudžiamosios bylos duomenų visumą, neturi pagrindo nepritarti skundžiamo nuosprendžio išvadai, jog nagrinėjamu atveju nėra aplinkybių, kurios leistų spręsti, kad baudžiamojo poveikio priemonės – visos konfiskuotino turto vertę atitinkančios pinigų sumos išieškojimo, taikymas O. Š. būtų netikslingas, nebūtinas ir neproporcingas (neadekvatus) jo padarytam teisės pažeidimui. Sutiktina, kad tokios sumos išieškojimas atitiks balansą tarp nuteistojo padarytos nusikalstamos veikos bei aptariamai baudžiamojo poveikio priemonei keliamų tikslų. Apeliaciniame skunde dėstomais argumentais pagrindo keisti skundžiamą nuosprendį nėra.

26. Nors apeliaciniame skunde nurodoma, kad nuteistajam paskirta laisvės atėmimo bausmė, todėl jis neturės galimybės užsidirbti ir sumokėti tokios sumos, tačiau šių aplinkybių kontekste pažymėtina, kad paskyrus aptariamą baudžiamojo poveikio priemonę, skirtingai nei baudos bausmės atveju, asmuo nėra įpareigojamas sumokėti nurodytą išieškotiną sumą per tam tikrą terminą. Taigi, net jeigu pradedamas priverstinis teismo procesinio sprendimo vykdymas, tačiau įstatymas numato, jog antstolis gali spręsti dėl vykdymo veiksmų atidėjimo ir vykdomosios bylos sustabdymo, tokiu būdu asmuo, kuriam skirtas turto konfiskavimas, neturėdamas galimybės iš karto sumokėti visos iš jo priteistos konfiskuotino turto vertę atitinkančios pinigų sumos, turi galimybę kreiptis į antstolį dėl atitinkamų sprendimų priėmimo, taip pat ir dėl skolos mokėjimo išdėstymo bei grafiko vykdomojoje byloje. Teisėjų kolegijos vertinimu, šiuo konkrečiu atveju tenkinus apeliacinį skundą ir sumažinus išieškotiną konfiskuotino turto vertę, nebūtų pasiektas aptariamas baudžiamojo poveikio priemonės prevencinis tikslas – sulaikyti kaltininką ir kitus asmenis vairuoti transporto priemones esant neblaiviam bei būtų formuojamas nebaudžiamumo jausmas.

27. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad anksčiau padarytų išvadų nepaneigia ir apeliaciniame skunde minimoje nutartyje kasacinio teismo padarytos išvados ir priimtas procesinis sprendimas. Teisėjų kolegijos nuomone apeliaciniame skunde minimame Lietuvos Aukščiausiojo Teismo baudžiamojoje byloje 2K-224-1073/2023 priimtame procesiniame sprendime įvertinta nuteistojo asmenybė, jis neteistas, įvertintos jo gaunamos pajamos, kurios naudojamos šeimai ir nepilnamečiams asmenims išlaikyti bei visuma kitų duomenų. Todėl šis kasacinio teismo procesinis sprendimas negali būti laikomas precedentu šioje byloje priimamai apeliacinės instancijos teismo nutarčiai. Šiame kontekste būtina pažymėti, kad teismas net už tas pačias veikas skirtingiems asmenims neprivalo skirti vienodų baudžiamojo poveikio priemonių. Atžvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė BK 72 straipsnio nuostatas ir nustatė tinkamą konfiskuotino turto vertę atitinkančios pinigų sumos išieškojimo dydį.

28. Įvertinus visas aukščiau paminėtas aplinkybes, daroma išvada, kad skundžiamas pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, todėl keisti jį apeliacinio skundo motyvais, pagrindo nėra, taigi nuteistojo O. Š. ir jo gynėjos advokatės G. B. apeliacinis skundas atmetamas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo O. Š. (O. Š.) ir jo gynėjos advokatės G. B. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.