- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2020-02-12
- Bylos Nr.
- e2A-35-440/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-39252-2018-1
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Birutė Simonaitienė, Lina Muchtarovienė, Vilija Valantienė (pran.)
- Ieškovas
- R. I.
- Atsakovas
- Vilniaus
- Kategorijos
Šiaulių apygardos teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos teisėjų Birutės Simonaitienės, Linos Muchtarovienės, pirmininkės ir pranešėjos Vilijos Valantienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės R. I. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. balandžio 2 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. e2-3909-845/19 pagal ieškovės R. I. ieškinį atsakovėms Vilniaus m. savivaldybei, Vilniaus m. savivaldybės tarybai ir SĮ „Vilniaus miesto būstas“ dėl Vilniaus m. savivaldybės tarybos 2018-10-17 sprendimo ir SĮ „Vilniaus miesto būstas“ 2018-11-12 rašto panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė R. I. kreipėsi į teismą, prašydama: 1) panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2018-10-17 sprendimą nepritarti sprendimo projektui „Dėl Savivaldybės būsto (duomenys neskelbtini)išnuomojimo R. I. šeimai ir terminuotos Savivaldybės būsto nuomos sutarties sudarymo“; 2) panaikinti SĮ „Vilniaus miesto būstas“ 2018-11-12 raštą Nr. (duomenys neskelbtini)„Dėl tarybos sprendimo“; 3) priteisti bylinėjimosi išlaidas.
2. Nurodė, kad 2012-12-07 ieškovė ir atsakovei SĮ „Vilniaus miesto būstas“ sudarė Socialinio būsto gyvenamųjų patalpų nuomos sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), kuria ieškovei už užmokestį buvo perduotos sutartyje nustatyta tvarka ir sąlygomis valdyti bei naudotis socialinio būsto gyvenamosios patalpos – butas, esantis (duomenys neskelbtini), kuris nuosavybės teise priklauso Vilniaus miesto savivaldybei. 2017-08-22 ieškovė ir SĮ „Vilniaus miesto būstas“ sudarė Vilniaus miesto savivaldybės būsto terminuotą nuomos sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), kuria anksčiau minėtas butas buvo perduotas ieškovei naudotis jau ne kaip socialinis būstas, bet kaip Vilniaus miesto savivaldybės būstas; sutartimi butas ieškovei buvo išnuomotas iki 2018-06-28. 2018-11-12 raštu Nr. (duomenys neskelbtini)„Dėl tarybos sprendimo“ SĮ „Vilniaus miesto būstas“ informavo ieškovę, kad parengė Vilniaus miesto savivaldybės tarybos sprendimo projektą „Dėl Savivaldybės būsto (duomenys neskelbtini) išnuomojimo ieškovės šeimai ir terminuotos Savivaldybės būsto nuomos sutarties sudarymo“. Projekte buvo numatyta išnuomoti ieškovės šeimai Savivaldybės būstą (duomenys neskelbtini)vieniems metams nuo šio sprendimo priėmimo dienos bei sudaryti su ieškove terminuotą nuomos sutartį, nustatant nuomos mokestį pagal galiojančią tvarką; 2018-10-17 įvykusio Tarybos posėdžio Nr. 70 metu nuspręsta nepritarti projektui. Atsižvelgiant į tai, ieškovė iki 2019-02-17 turėjo atlaisvinti savivaldybės būstą (duomenys neskelbtini). Pasibaigus nuomos sutarties terminui (2018-06-28), ieškovė su šeima ir toliau naudojasi išnuomotu butu, laiku moka nuomos mokestį, nėra gavusi iš nuomotojo jokių prieštaravimų dėl naudojimosi butu, o atsakymas dėl nuomos sutarties termino pratęsimo jai buvo pateiktas jau po Sutarties termino pasibaigimo, praėjus keturiems su puse mėnesio. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.481 straipsnį, nuomos sutartis tapo neterminuota. Be to, pagal CK 6.607 straipsnio 1 dalį, pasibaigus gyvenamosios patalpos nuomos sutarties terminui, nuomininkas turi pirmenybės teisę sudaryti gyvenamosios patalpos nuomos sutartį naujam terminui, jeigu jis tinkamai vykdė sutarties sąlygas; pagal CK 6.607 straipsnio 2 dalį, ne vėliau kaip prieš tris mėnesius iki nuomos sutarties pabaigos nuomotojas privalo raštu pranešti nuomininkui apie pasiūlymą sudaryti naują nuomos sutartį tokiomis pat arba kitomis sąlygomis arba apie atsisakymą pratęsti sutartį, jeigu tų patalpų ne trumpiau kaip vienus metus jis nenumato nuomoti. Jeigu šios pareigos nuomotojas neįvykdo, o nuomininkas neatsisako pratęsti sutartį, nuomos sutartis pripažįstama pratęsta tokiam pat terminui tomis pačiomis sąlygomis. Sutartis tapo pratęsta iki 2019-06-28, CK 6.607 straipsnio 2 dalies pagrindu. Duomenų, kad likus trims mėnesiams iki nuomos sutarties termino pabaigos nuomotojas raštu būtų pranešęs apie atsisakymą pratęsti sutartį, esant CK 6.607 straipsnio 2 dalyje nurodytai sąlygai, nėra. Tarybos 2018-10-17 sprendimas, kaip ir jo pagrindu surašytas SĮ „Vilniaus miesto būstas“ raštas, kuriuo atsisakyta sudaryti su ieškove nuomos sutartį, bei kuriuo prašoma ieškovės išsikelti iš buto iki 2019-02-17, yra neteisėti. Iš esmės turėjo būti spendžiamas ne buto išnuomojimo klausimas, bet tik jo nuomos įforminimo klausimas, nes buto nuoma tapo neterminuota. Tiek ginčijamų sprendimų priėmimo dieną, tiek šiuo metu butas nėra priskirtas socialiniam būstui. Be to, nei sprendime, nei rašte nenurodyti motyvai, kodėl nebuvo pritarta projektui. Taigi, sprendimas bei jo pagrindu surašytas raštas neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio nuostatų, o jį priėmę subjektai nesilaikė gero administravimo principo.
3. Atsakovė Vilniaus m. savivaldybė su pareikštu ieškiniu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, kad 2015 ir 2016 metais ieškovės šeimos pajamos, turtas viršijo minėtame įstatyme nustatytus dydžius. Nurodė, kad Savivaldybės taryba, įvertinusi socialinio būsto poreikį savivaldybėje, gali priimti sprendimą šį būstą nuomoti nebe kaip socialinį, o kaip savivaldybės būstą rinkos kainomis vadovaudamasi savivaldybės būsto, socialinio būsto nuomos mokesčių ir būsto nuomos ar išperkamosios būsto nuomos mokesčių dalies kompensacijos dydžio apskaičiavimo metodika, jeigu asmuo ar šeima neturi nuosavybės teise kito tinkamo būsto. Iš 2017-08-22 savivaldybės būsto nuomos sutarties 21 punkto matyti, kad ši Sutartis buvo terminuota, išnuomojant ieškovei butą tik vieniems metams, o 23 punkte įtvirtinant, kad sutarčiai pasibaigus ir jos neatnaujinus, nuomininkas privalo savivaldybės būstą atlaisvinti. Socialinio būsto kaip savivaldybės būsto nuomos galimybė yra tik savivaldybės tarybos teisė, o ne pareiga, ir paprastai asmenims ši galimybė suteikiama vieneriems metams kaip papildomas, pereinamasis laikotarpis, per kurį asmenys ar šeimos, dėl padidėjusių pajamų netekę teisės į socialinio būsto nuomą, turėtų galimybę susirasti kitą gyvenamąjį būstą rinkos sąlygomis. Pasibaigus minėtos sutarties vienerių metų terminui, ieškovės ir jos sūnaus deklaruotos pajamos per 2017 metus pagal metinę gyventojo (šeimos) turto deklaraciją sudarė 17 455 Eur, o tai net 5865 Eur viršijo Paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatyme įtvirtintą dydį kartu su leistinu 25 procentų perviršiu, t. y. 11 590 Eur. Be to, kaip matyti iš pačios ieškovės pateiktų duomenų, ji turi ir registruoto nekilnojamojo turto, kuris yra 21 500 Eur vertės (būstas, esantis (duomenys neskelbtini)). Ieškovės finansinė padėtis nėra bloga, kokia paprastai yra asmenų, turinčių teisę į socialinio būsto nuomą ir laukiančių eilėje šiam būstui gauti. 2017 metų asmenų ir šeimų, turinčių teisę į paramą būstui išsinuomoti sąraše, patvirtintame Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2018-02-24 įsakymu Nr. (duomenys neskelbtini), buvo įrašyti net 1342 asmenys ir šeimos, laukiantys socialinio būsto. Dar vieniems metams išnuomojus ieškovei butą kaip savivaldybės, būtų pažeistas Paramos įstatymo 20 straipsnio 6 punktas. Todėl savivaldybės tarybos sprendimas buvo priimtas teisėtai ir pagrįstai, vadovaujantis galiojančiomis teisės aktų nuostatomis, Sutarties 21 bei 23 punktais ir Paramos įstatymo 3 straipsnio 2 punkte įtvirtintu socialinio teisingumo principu, kuris reiškia, kad parama būstui įsigyti ar išsinuomoti teikiama asmenims ir šeimoms, įvertinus jų turimą turtą, gaunamas pajamas ir kitus su asmens ir šeimos socialine padėtimi susijusius veiksnius.
4. Atsakovė SĮ „Vilniaus mieto būstas“ su pareikštu ieškiniu nesutiko ir prašė jį atmesti. Nurodė, kad 2016-10-14 raštu Nr. (duomenys neskelbtini) atsakovas informavo ieškovę, kad jos pateiktoje ataskaitinių 2015 metų pajamų, turto deklaracijoje matyti, kad ieškovės pajamos, turtas viršijo įstatyme nustatytus dydžius. Pabrėžė, kad ieškovės pajamos 2016 metais taip pat viršijo Įstatyme įtvirtintą dydį su leistinu 25 procentų perviršiu. Vadovaujantis Įstatymo 20 straipsnio 6 dalimi, jeigu asmens ar šeimos, nuomojančio (nuomojančios) socialinį būstą, deklaruoto turto vertė ar pajamos, kurios, vadovaujantis Piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams įstatymo 17 straipsniu, įskaitomos į asmens ar šeimos gaunamas pajamas daugiau kaip 25 procentus viršija įstatymo 11 straipsnio 2 dalyje nustatytus metinius pajamų ir turto dydžius, asmens ar šeimos prašymu savivaldybės taryba, įvertinusi socialinio būsto poreikį savivaldybėje, gali priimti sprendimą šį būstą nuomoti kaip savivaldybės būstą rinkos kainomis vadovaudamasi savivaldybės būsto nuomos mokesčių ir būsto nuomos ar išperkamosios būsto nuomos mokesčių dalies kompensavimo dydžio apskaičiavimo metodika, jeigu asmuo ar šeima neturi nuosavybės teise kito tinkamo būsto. Savivaldybės būsto nuomos santykiams pagal sutartį pasibaigti buvo teisėtas pagrindas, nuomos sutartis su ieškove nutraukta pasibaigus terminui.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
5. Vilniaus miesto apylinės teismas 2019 m. balandžio 2 d. sprendimu iešminį atmetė.
6. Teismas pažymėjo, jog šalys, sudarydamos 2017-08-22 Savivaldybės būsto terminuotą nuomos sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), apibrėžė nuomos sutarties terminą (sutarties 21 p.) bei numatė galimybę, bet ne pareigą atnaujinti sutartį CK nustatyta tvarka (sutarties 22 p.). Įvertintina ir tai, jog ieškovė akceptavo Sutarties 25.1 p. sąlygą – nutraukti sutartį pasibaigus jos terminui, jeigu ji nebus pratęsta. Taigi, ieškovė 2017-08-22 sudarydama Vilniaus miesto savivaldybės būsto terminuotą nuomos sutartį, galėjo protingai numatyti, jog pasibaigus jos terminui, Sutartis gali būti nutraukta. Juolab, kad tokią galimybę nustatė sutarties 25.1 p. ir tokia sąlyga neprieštaravo CK nuostatoms, reglamentuojančioms nuomos sutarties pabaigą suėjus jos terminui. Nors ieškovė teigė, jog ginčo butas nėra priskirtas socialiniam būstui, ši aplinkybė automatiškai neįpareigojo savivaldybės pratęsti nuomos santykius su ieškove. Savivaldybių gyvenamųjų patalpų nuoma priskirtina prie jos socialinių funkcijų, tai nėra jos komercinės veiklos forma.
7. Teismas nurodė, kad atsakovė – Vilniaus m. savivaldybė, įgyvendindama valstybės politiką, šiuo atveju – aprūpinimo gyvenamosiomis patalpomis, atliko teisėtus ir nuoseklius veiksmus, o būtent – priėmė administracinį sprendimą nepratęsti nuomos santykių su ieškove. Ginčijamas sprendimas buvo priimtas, įvertinus ieškovės gaunamas pajamas 2015 ir 2016 metais bei nustačius, jog jos viršijo paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti dydį, sudarantį teisinį pagrindą išnuomoti savivaldybei priklausantį būstą; tai patvirtina ieškovės pateiktos turto ir pajamų deklaracijos. Juolab, buvo atsižvelgta ir į aplinkybę jog ieškovė turi nekilnojamojo turto (butą (duomenys neskelbtini)). Teismas sprendė, jog savivaldybė, vykdydama Vietos savivaldos įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 26 punkto nuostatas, tinkamai įgyvendino jai priskirtią funkciją – kontroliuoti jai nuosavybės teise priklausančio turto naudojimą.
8. Teismas nurodė, kad Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2017 m. vasario 24 d. įsakymu Nr. (duomenys neskelbtini) patvirtintame asmenų ir šeimų, turinčių teisę į paramą būstui išsinuomoti Vilniaus miesto savivaldybėje, sąraše, buvo įrašyti 1342 asmenys ir šeimos, laukiantys socialinio būsto. Šis sąrašas yra viešas https://vilnius.It/lt/parama-bustui-isigyti-ar-issinuomoti/. Tokio pobūdžio duomenys liudija, jog yra gana didelis socialinio būsto poreikis savivaldybėje. Ieškovės nurodyta aplinkybė, jog nuomos santykiai su kitais asmenimis, praradus teisę į socialinio būsto nuomą, tęsėsi, sudarant naujas nuomos sutartis ar leidžiant išsipirkti savivaldybei priklausiusius butus, nesudaro nei teisinio, nei faktinio pagrindo pripažinti, jog ginčo buto nuomos terminas nepagrįstai buvo nepratęstas su ieškove. Pažymėjo jog ieškovės situacija buvo išnagrinėta individualiai ir tai patvirtina byloje esantys įrodymai. Savivaldybės tarybos 2018-10-17 sprendimas nepritarti sprendimo projektui „Dėl Savivaldybės būsto (duomenys neskelbtini)išnuomojimo R. I. šeimai ir terminuotos Savivaldybės būsto nuomos sutarties sudarymo“ yra pakankamai motyvuotas ir pagrįstas. Teismas pažymėjo, kad tai, kokiu pagrindu buvo pratęsti nuomos santykiai su kitais asmenimis ar leista jiems išsipirkti butus, nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas.
9. Teismas nurodė, kad byloje nustatytos aplinkybės suponuoja teismo išvadą, jog savivaldybės sprendimas nepratęsti nuomos termino buvo proporcinga priemonė, atsižvelgiant ne tik į jos tikslą – tinkamai kontroliuoti savivaldybei priklausančio turto naudojimą, bet ir į visuomenės interesą. Įvertinus byloje konstatuotus faktus, jog ieškovės pajamos viršijo paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatyme įtvirtintą dydį ir, kad ji turi asmeninės nuosavybės teise registruoto nekilnojamojo turto, įpareigojimas savivaldybės sudaryti su ieškove būsto, kuris nuosavybės teise priklauso savivaldybei, nuomos sutartį, užkirstų kelią savivaldos institucijoms vykdyti joms priskirtas funkcijas administruoti savivaldybės turtą taip, kaip tai numatyta Vietos savivaldos įstatyme bei Konstitucijoje.
10. Teismas nurodė, kad nors ieškovė ieškinį grindė aplinkybe, jog ji ir po 2018-06-28 naudojosi ginčo butu, t. y. pasibaigus nuomos terminui, dėl to nuomos sutartis CK 6.481 straipsnio ir 6.607 straipsnio 2 dalies pagrindais tapo neterminuota, šios aplinkybės savaime nesukūrė ieškovei teisėto lūkesčio į nuomos teisinių santykių pratęsimą. Šios bylos kontekste svarbu pabrėžti, kad ieškovė, sudarydama 2017-08-22 Vilniaus miesto savivaldybės būsto terminuotą nuomos sutartį, žinojo, jog būstas buvo išnuomotas iki 2018-06-28, o sutarties 22 punktas nustatė tik sutarties atnaujinimo galimybę, o ne atsakovų besąlyginį įsipareigojimą tęsti nuomos santykius. Be to, sprendžiant dėl ieškovės teisės pratęsti nuomos teisinius santykius, pažymėtina, kad CK normos, reglamentuojančios nuomos termino partęsimą, netaikomos mechaniškai, šios bylos kontekste yra svarbus socialinio teisingumo principo įgyvendinimas. Byloje konstatuota, kad ieškovė neatitiko esminių nurodytų teisės aktų sąlygų dėl jos gaunamų pajamų dydžio. Teismo vertinimu, pagerėjus ieškovės turtinei padėčiai ir esant pakankamai dideliam socialinio būsto poreikiui ir paramai šeimoms, atsakovės priimtas sprendimas netęsti nuomos santykių su ieškove vertintinas kaip proporcingas ir atitinkantis Konvencijos Pirmojo protokolo 1 straipsnio nuostatas; ieškovės turtinis interesas negali atsverti visuomenės intereso.
11. Teismas pažymėjo, kad atsakovei sudarius su ieškove terminuotą nuomos sutartį, ieškovė objektyviai turėjo numatyti ir įvertinti tai, ar ji turi galimybę pratęsti nuomos santykius su savivaldybe. Kadangi ieškovė atitiko keliamus įstatymo reikalavimus, nuomos santykiai buvo pagrįstai tęsiami su ja. O pasikeitus ieškovės turtinei padėčiai, t. y. nustačius, jog jos ir sūnaus deklaruotos pajamos per 2017 metus pagal metinę gyventojo (šeimos) turto deklaraciją sudarė 17 455 Eur ir 5865 Eur viršijo Paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatyme įtvirtintą dydį kartu su leistinu 25 procentų perviršiu, t. y. 11 590 Eur bei nustačius, kad ieškovė turi butą (duomenys neskelbtini), atsakovė pagrįstai atsisakė pratęsti būsto nuomos santykius. Be to, įvertinta ir tai, jog pratęsus su ieškove nuomos sutarties terminą vieniems metams (2017-08-22 savivaldybės būsto terminuota nuomos sutartis Nr. (duomenys neskelbtini)), jai buvo suteiktas papildomas, pereinamasis laikotarpis, per kurį pastaroji turėjo galimybę susirasti kitą gyvenamąjį būstą. Įvertinta tai, jog šis terminas buvo pratęstas pasikeitus (pagerėjus) jos turtinei padėčiai, t. y. sutikus pastarajai mokėti didesnį nuomos mokestį. Teismo vertinimu, vien ta aplinkybė, jog ieškovė penkerius metus naudojosi ginčo butu nuomos santykių pagrindu, nėra svarus argumentas įpareigoti atsakovę pratęsti nuomos santykius. Juolab, kad šios bylos kontekste svarbi yra nuomos santykių prigimtis (socialinė).
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai
11. Ieškovė R. I. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. balandžio 2 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:
11.1. Teismas nepagrįstai sureikšmino sutartyje nustatytą sutarties terminą bei galimybę nutraukti sutartį, suėjus joje nustatytam terminui. Ir visiškai nepagrįstai ignoravo faktinę aplinkybę, kad sutarties šalys, tiek iki sutarties termino pabaigos, tiek suėjus sutarties terminui, jokių aktyvių veiksmų, siekiant nutraukti sutartį, neatliko, ieškovė ir toliau ilgą laiko tarpą naudojosi butu, mokėjo su juo susijusius mokesčius. Ginčo atveju iš esmės turėjo būti spendžiamas ne buto išnuomojimo klausimas, bet tik buto nuomos įforminimo klausimas.
11.2. Ieškovė viršijo įstatyme įtvirtinus dydžius tik nežymiai. Ieškovė nuomojasi butą ne socialinio būsto nuomos, bet rinkos sąlygomis, ir moka už butą ne socialinio būsto nuomos kainą, bet rinkos kainą, o nuo 2018 m. lapkričio mėn. dar ir padidintą. Dėl to jos kiek didesnės pajamos, nei, kad įstatyme nustatytos, socialiniam būstui gauti, šiuo atveju nėra tiek svarbios, sprendžiant klausimą dėl jos pažeidžiamumo, ir visiškai nėra aktualios, sprendžiant klausimą dėl galimybės (būtinybės) tęsti su ieškove nuomos santykius rinkos kainomis. Ieškovei su neįgaliais šeimos nariais, gyventi 25,26 kv. m. bendro ploto bute, esančiame (duomenys neskelbtini), yra neįmanoma. Tinkamo gyvenimui būsto nei ieškovė, nei jos neįgalūs šeimos nariai neturi, taip pat neturi ir vertingo nekilnojamojo turto, kurį realizavę, galėtų investuoti į naujo būsto įsigijimą. O minėto buto vertė Nekilnojamojo turto registro išrašo duomenimis siekia vos 9297 Eur.
11.3. Remiantis įstatymo Lietuvos Respublikos paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatymo 20 straipsnio 6 dalimi, Nuomos mokesčio aprašo 17 punktu, bei tuo, kad jokio kito tinkamo būsto gyvenimui nei ieškovė, nei jos du likę šeimos nariai, kurie yra neįgalūs, –neturėjo, darytina išvada, kad ieškovė ir jos šeima ginčo atveju turėjo teisę nuomotis savivaldybei priklausantį butą. Kad ieškovės padėtis būtų buvusi geresnė, nei likusių 7 asmenų, su kuriais buvo pratęsti nuomos santykiai antriems metams rinkos kainomis, ir kad dėl to su ja, priešingai nei su nurodytais 7 asmenimis, nebūtų turėję būti tęsiami nuomos santykiai, rinkos kainomis, nei vienas iš atsakovų jokių įrodymų į bylą nepateikė. Taip pat nepateikė ir įrodymų, kad ieškovės padėtis, lyginant ją su 2017 m., kada buvo sudaryta su ieškove nuomos sutartis rinkos kainomis, pagerėjo, ir/ (ar) kad socialinio būsto poreikis taip stipriai išaugo, kad buto nuoma ieškovei rinkos kainomis tapo negalima. Teismas visiškai nepagrįstai atsisakė vertinti faktinę aplinkybę, kad ieškovės netektas darbingumas – 70 proc., ji turi du neįgalius šeimos narius, kuriais turi rūpintis. Dėl to ieškovės kiek didesnės pajamos, lyginant jas su tomis, kurios numatytos įstatyme, siekiant socialinio būsto nuomos, nelaikytinos tiek reikšmingomis, kad iš ieškovės būtų atimta galimybė tęsti buto nuomos santykius.
11.4. Nežiūrint to, kad ginčijamu sprendimu Taryba įgyvendino Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 26 punkte įtvirtintą išimtinę savivaldybės tarybos kompetenciją priimti sprendimus dėl disponavimo savivaldybei nuosavybės teise priklausančiu turtu ir nustatyti šio turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo tvarkos taisykles, toks Tarybos jai suteiktų teisių įgyvendinimas, ginčo aplinkybių kontekste, nebuvo nei pagrįstais, nei teisingas, nei sąžiningas visų pirma dėl to, kad šiuo atveju turėjo būti sprendžiamas ne naujos buto nuomos sutarties sudarymo klausimas, bet jau esamos pratęsimo įforminimo klausimas, jai tapus neterminuotai/ ir (ar) pratęstai; antra, dėl to, kad ieškovė, dėl jos ne tik kad nepagerėjusios, bet dar ir pablogėjusios padėties, investicijų, atliktų bute, išsaugojo teisę tęsti buto nuomos santykius rinkos sąlygomis; trečia, valdžios institucijos turi tarnauti žmonėms, o ne veikti savo nuožiūra; ketvirta, valdžios institucijos savo sprendimus turi motyvuoti; penkta, valdžios institucijos neturi teisės taikyti dvigubų standartų – šiuo atveju su vienais asmenimis tęsiant nuomos santykius rinkos kainomis, ilgiau nei metus laiko, su kitais atsisakant tą daryti.
11.5. Teismas, išnagrinėjęs bylą ieškovės atstovei nedalyvaujant, nors į bylą buvo pateiktas ieškovės atstovės prašymas atidėti teismo posėdį, dėl ligos, ir iš karto po apsilankymo gydymo įstaigoje, buvo pateikti įrodymai į bylą, kad ieškovės atstovė iš tikrųjų turėjo rimtų sveikatos sutrikimų, sukliudžiusių jai dalyvauti bylos nagrinėjime, manytina, netinkamai įgyvendino ieškovės teisę būti išklausytai, užkirto kelią ieškovei tinkamai bei visapusiškai realizuoti savo teisę į teisingą bei teisėtą teismą.
Atsiliepimas
12. Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovės Vilniaus miesto savivaldybė ir Vilniaus miesto savivaldybės taryba prašo apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
12.1. Socialinio būsto kaip savivaldybės būsto nuomos galimybė yra tik savivaldybės tarybos teisė, o ne pareiga, tai yra vienareikšmiškai įtvirtinta Paramos įstatymo 20 straipsnio 6 dalyje, taip pat ir pačios sutarties 23 punkte, kuriame teisė atnaujinti Sutartį numatyta tik kaip šalių galimybė, o ne pareiga. Paprastai asmenims ši galimybė suteikiama vieniems metams kaip papildomas, pereinamasis laikotarpis, per kurį asmenys ar šeimos, dėl padidėjusių pajamų netekę teisės į socialinio būsto nuomą, turėtų galimybę susirasti kitą gyvenamąjį būstą rinkos sąlygomis. Ši savivaldybės gyvenamųjų patalpų nuomos galimybė yra labiau išimtis, negu įprasta nuomos santykių forma, kadangi, savivaldybių gyvenamųjų patalpų nuoma yra socialinė savivaldybės įgyvendinama funkcija, o ne komercinės veiklos forma.
12.2. Vien ta aplinkybė, kad ieškovė penkerius metus naudojosi ginčo butu nuomos santykių pagrindu, arba tai, kad ieškovė kitoje civilinėje byloje Nr. e2A-481-866/2019, nesėkmingai siekė šio buto privatizavimo lengvatine tvarka (civilinė byla nutraukta įsiteisėjusiu Vilniaus apygardos teismo 2019 m. balandžio 18 d. sprendimu), nėra pagrindas Savivaldybės tarybai pratęsti su ieškove šio buto nuomos santykius.
Šalies argumentai
12.3. Ieškovės atstovė abstraktų prašymą atidėti teismo posėdį per elektroninę sistemą teismui pateikė tik likus mažiau nei valandai iki paskirtojo teismo posėdžio, kartu su prašymu nepateikdama jokių svarbias priežastis patvirtinančių dokumentų – tik savo pareiškimą apie ketinimą kreiptis į gydymo įstaigą. Vertinti ieškovės atstovės neatvykimo į teismo posėdį priežasties rimtumo, svarbumo ir išskirtinumo teismas neturėjo galimybės, kadangi kartu su ieškovės atstovės prašymu atidėti teismo posėdį dėl svarbios priežasties nebuvo pateikti jokie įrodymai, galintys teikti informacijos apie neatvykimo į teismo posėdį priežasties svarbumą. Įstatymo pagrindu ieškovei procese kyla pareiga sąžiningai naudotis procesinėmis teisėmis bei nevilkinti proceso – rūpintis kuo greitesniu bylos išnagrinėjimu, laiku pateikti teismui argumentus bei įrodymus, gavus tinkamą teismo pranešimą, atvykti į posėdį ir tinkamai vykdyti kitus teismo ar įstatymo numatytus nurodymas. Atsižvelgiant į tai, kad šiuo atveju nėra ginčo, jog ieškovė ir jos atstovė apie teismo posėdžio laiką ir vietą buvo informuotos tinkamai, o liga civilinį procesą reglamentuojančiose įstatymo nuostatose bei teismų praktikoje nėra laikoma svarbia neatvykimo į teismo posėdį priežastimi, vertintina, jog teismas, siekdamas proceso koncentracijos bei ekonomiškumo principo, pagrįstai tęsė bylos nagrinėjimą ieškovės atstovei nedalyvaujant.
Atsiliepimas
13. Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovė VĮ Vilniaus miesto būstas prašo apeliacinį skundą atmesi. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
13.1. Nesutiktina su apeliantės argumentu, jog Savivaldybės taryba iš esmės turėjo spręsti ne buto išnuomojimo klausimą, bet tik buto nuomos įforminimo klausimą, nes buto nuoma faktinių aplinkybių bei teisinio reglamentavimo kontekste tapo neterminuota / ir (ar) pratęsta iki 2019-06-28. Yra 2018-06-19 apeliantės prašymas pratęsti su ja nuomos sutartį. Be to, akivaizdu, jeigu apeliantė prašo pratęsti su ja nuomos sutartį, tai parodo, kad ji aiškiai ir nedviprasmiškai supranta nuomos sutarties galiojimo termino pabaigą. Byloje esant duomenims, kad nuomos sutartis pasibaigė, akivaizdu ir tai, kad Savivaldybės taryba svarstė buto išnuomojimo klausimą, o ne esamos nuomos įforminimo klausimą. Apeliantė prarado teisę nuomotis butą socialinio būsto sąlygomis jai viršijus Įstatyme numatytą pajamų dydį, pasinaudojo galimybe vienus metus šį butą nuomotis savivaldybės būsto sąlygomis, kuris yra laikomas kaip pereinamasis laikotarpis nuomininkams tuo atveju, jeigu per metus jų pajamos ir vėl sumažėtų.
13.2. Nesąžininga apeliantės pozicija dėl turimo nekilnojamojo gyvenamosios paskirties turto. Net ir tuo atveju, jeigu apeliantė negali jame gyventi, tai neatima išjos galimybės minėtą turtą realizuoti, t. y. parduoti, išnuomoti ar kt., ir iš to gauti papildomų pajamų. Be to, savivaldybei neatsižvelgus į šį argumentą, akivaizdu, būtų pažeista kitų socialinio būsto laukiančių eilėje asmenų (šeimų), kurių pajamos neviršija Įstatyme nustatytų dydžių ir kurie neturi nekilnojamojo gyvenamosios paskirties turto, atžvilgiu. Apeliantės pajamos viršijo Įstatyme nustatytą pajamų dydį socialinei paramai būstui išsinuomoti net dvejus metus, o praradus teisę socialinei paramai gauti, nepateikė duomenų, kad jos pajamos sumažėjo, tai leidžia daryti išvadą, jog nėra duomenų, kad apeliantės pajamos ir toliau neviršija Įstatyme nustatytų dydžių.
13.3. Apeliantės atstovė dalyvavo parengiamajame posėdyje, išdėstė savo poziciją, pateikė prašymą išreikalauti iš atsakovų papildomus įrodymus; taip pat pati teikė papildomus įrodymus. Net ir išnagrinėjus bylą teismo posėdyje be apeliantės atstovės, teismas pridėjo prie bylos (jau po išnagrinėjimo) jos parašytą baigiamąja kalbą. Tai leidžia daryti išvadą, jog apeliantės atstovė gavo išimtinę teisę pateikti savo baigiamąją nuomonę, argumentus jau po bylos išnagrinėjimo. Priešingai, teismui pridėjus apeliantės atstovės baigiamąją kalbą jau po bylos išnagrinėjimo, atsakovams buvo užkirstas kelias reikšti replikas dėl joje išdėstytų argumentų. Byloje nėra duomenų apie tai, kas sutrukdė pačiai apeliantei dalyvauti teismo posėdyje.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas netenkintinas.
14. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalies normą bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliaciniame skunde negalima kelti reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme (CPK 312 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas turi teisę peržengti apeliacinio skundo ribas tik tuo atveju, jeigu to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.).
15. Pagal CPK 321 straipsnio 1 dalį, 322 straipsnį apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus tuos atvejus, kai bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas būtinas. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nurodoma, kad CPK 321 straipsnyje įtvirtintas teisinis reguliavimas reiškia, jog įstatymu nustatyta teismo diskrecija tiek savo, tiek šalių iniciatyva nuspręsti dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka, tačiau ši teisė ribojama, nurodant, kad toks sprendimas galimas išimtiniais atvejais. Nagrinėjamu atveju teismas nenustatė aplinkybių, kurios galėtų būti vertinamos kaip suteikiančios pagrindą spręsti, jog bylą yra būtina nagrinėti žodinio proceso tvarka. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu byloje esantys duomenys, kurių pagrindu pirmosios instancijos teismas nustatė ir konstatavo atitinkamas faktines aplinkybes tam, kad būtų galima įvertinti šio teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą bei padaryti išvadą, ar skundžiamu sprendimu byla buvo išspręsta teisingai, yra pakankami (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, byla apeliacinės instancijos teisme nagrinėtina rašytinio proceso tvarka (CPK 321 straipsnio 1 dalis).
Dėl ginčo esmės
16. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad savivaldybių gyvenamųjų patalpų nuoma – socialinė valstybės ir savivaldybių kartu įgyvendinama funkcija, nekomercinės veiklos forma. Dėl to, nepriklausomai nuo įstatymo nuostatų redakcijų, t. y. jose įvairiu metu įtvirtintų sąvokų, gyvenamųjų patalpų nuomos, teikiamos Lietuvos piliečiams, reikalingiems valstybės paramos (iki tam tikro laiko būsto suteikimas asmenims buvo sprendžiamas tokio būsto (ne)turėjimu, o ne galimybe komerciniu pagrindu jį įsigyti), susijusios su teisės į gyvenamąjį būstą įgyvendinimu, objektas – socialinis (nekomercinis) būstas. Visais atvejais toks būstas, kad ir kaip jis būtų įvardytas, suteikiamas tik tokiam asmeniui, kuris atitinka specialiajame įstatyme nustatytas sąlygas, susijusias su valstybės paramos teikimu, ir gali būti naudojamas tik tokio asmens bei tokiu tikslu, kuriuo jis jam suteiktas nuomotis (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. sausio 17 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-110/2012).
17. Teisės aktai įpareigoja savivaldybes jų turimą turtą valdyti, naudoti ir juo disponuoti vadovaujantis visuomenės naudos, efektyvumo, racionalumo ir viešosios teisės principais. Tai reiškia, kad savivaldybės turi užtikrinti visuomenės interesų tenkinimą, siekiant maksimalios naudos (Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 81 str.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. vasario 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje 3K-3-51/2010).
18. Byloje nustatyta, kad 2012-12-07 SĮ „Vilniaus miesto būstas“ sudarė Socialinio būsto gyvenamųjų patalpų nuomos sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) su ieškove, kuria išnuomojo butą, esantį (duomenys neskelbtini), vadovaujantis Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2012-12-04 įsakymu Nr. (duomenys neskelbtini)„Dėl socialinio būsto (duomenys neskelbtini) išnuomojimo R. I.“. VĮ Registrų centro duomenimis nurodytas butas nuosavybės teise priklauso Vilniaus m. savivaldybei. Vilniaus m. savivaldybės tarybos 2017-06-28 sprendimu „Dėl Tarybos 2016-10-26 sprendimo „Dėl Vilniaus miesto savivaldybės būsto fondo ir Vilniaus miesto savivaldybės socialinio būsto fondo sąrašų tvirtinimo įgyvendinant LR Paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatymą“ ir nuomos sutarčių pakeitimo Nr. (duomenys neskelbtini), būstas (duomenys neskelbtini), kuris buvo išnuomotas ieškovei, išbrauktas iš Vilniaus m. savivaldybės socialinio būsto fondo sąrašo. Pasikeitus būsto statusui, 2017-03-17 ieškovė kreipėsi į atsakovą Vilniaus miesto būstą su prašymu, nurodydama, jog ji sutinka mokėti didesnį būsto nuomos mokestį.
19. 2017-08-22 SĮ „Vilniaus miesto būstas“ sudarė su ieškove Vilniaus miesto savivaldybės būsto terminuotą nuomos sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), kurios 21 p. nurodyta, jog būstas išnuomojamas iki 2018-06-28. Sutarties 22 punkte nustatyta, jog sutartis gali būti atnaujinta CK nustatyta tvarka; pagal sutarties 25.1 p., sutartis nutraukiama pasibaigus sutarties nuomos terminui, jeigu ji nebuvo pratęsta. Byloje esantis ieškovės 2018-06-19 prašymas dėl socialinio būsto nuomos terminuotos sutarties pratęsimo patvirtina, jog ji kreipėsi į Vilniaus m. būstą, prašydama pratęsti terminuotą nuomos sutartį. Nustatyta, jog ginčo bute ieškovė gyvena su neįgaliu sūnumi.
20. Įvykusiame Tarybos posėdyje (2018-10-17 protokolas Nr. (duomenys neskelbtini)) buvo svarstytas klausimas dėl būsto (duomenys neskelbtini)išnuomojimo ieškovės šeimai ir terminuotos Savivaldybės būsto nuomos sutarties sudarymo, tačiau nuspręsta nepritarti sprendimo projektui „Dėl Savivaldybės būsto (duomenys neskelbtini)išnuomojimo ieškovės šeimai ir terminuotos nuomos sutarties sudarymo. Iš 2018-07-26 įvykusio komisijos posėdžio dėl nuomos teisinių santykių nagrinėjimo protokolo matyti, jog ieškovės ir jos sūnaus pajamos 2017 m. sudarė 17455 Eur ir viršijo Paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatyme nustatyto dviejų asmenų leistiną dydį (11590 Eur); be to, byloje nustatyta, jog ieškovei nuosavybės teise priklauso butas, esantis (duomenys neskelbtini).
21. Atsakovė SĮ „Vilniaus miesto būstas“ 2018-11-12 raštu „Dėl Tarybos sprendimo“ informavo ieškovę, jog 2018-10-17 įvykusio Tarybos posėdžio Nr. 70 metu buvo nuspręsta nepritarti projektui išnuomoti ieškovės šeimai savivaldybės būstą (duomenys neskelbtini)nesant teisinio pagrindo, todėl prašė iki 2019-02-17 atlaisvinti nurodytą butą.
22. Gyvenamosios patalpos nuomos santykius reglamentuoja specialiosios teisės normos, išdėstytos CK XXXI skyriuje. Remiantis CK 6.575 straipsnio nuostatomis – šio skyriaus normos nustato gyvenamųjų patalpų nuomos sutarčių sudarymo, vykdymo ir pasibaigimo tvarką, kai šios patalpos priklauso : 1) fiziniams asmenims; 2) valstybei ar savivaldybei; 3) juridiniams asmenims. Pagal CK 6.582 straipsnio 1 dalį gyvenamosios patalpos nuomos sutartis gali būti neterminuota arba terminuota. Šio straipsnio 4 dalyje numatyta, kad šalys gali atnaujinti gyvenamosios patalpos terminuotą nuomos sutartį sudarydamos naują terminuotą arba neterminuotą nuomos sutartį. Tame pačiame skyriuje reglamentuotos ir gyvenamosios patalpos terminuotos nuomos sutarties pasibaigimo pasekmės, t. y. kad pasibaigus gyvenamosios patalpos nuomos sutarties terminui, nuomotojo reikalavimu nuomininkas, jo šeimos nariai ar buvę šeimos nariai turi išsikelti iš gyvenamosios patalpos, o neišsikėlusieji iš jos iškeldinami ir kita gyvenamoji patalpa jiems nesuteikiama (CK 6.613 straipsnis).
23. Nagrinėjamu atveju, kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, šalys, sudarydamos 2017-08-22 savivaldybės būsto terminuotą nuomos sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), apibrėžė nuomos sutarties terminą (sutarties 21 p.) bei numatė galimybę, bet ne pareigą atnaujinti Sutartį CK nustatyta tvarka (sutarties 22 p.). Ieškovė akceptavo Sutarties 25.1 p. sąlygą – nutraukti sutartį pasibaigus jos terminui, jeigu ji nebus pratęsta. Taigi, ieškovė sudarydama savivaldybės būsto terminuotą nuomos sutartį, galėjo protingai numatyti, jog pasibaigus jos terminui, sutartis gali būti nutraukta. Juolab, kad tokią galimybę nustatė sutarties 25.1 p. ir tokia sąlyga neprieštaravo CK nuostatoms, reglamentuojančioms nuomos sutarties pabaigą suėjus jos terminui. Nors ieškovė teigė, jog ginčo butas nėra priskirtas socialiniam būstui, ši aplinkybė neįpareigojo savivaldybės pratęsti nuomos santykius su ieškove. Savivaldybių gyvenamųjų patalpų nuoma priskirtina prie jos socialinių funkcijų, tai nėra jos komercinės veiklos forma.
24. Teisėjų kolegija taip pat sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovės nurodyta aplinkybė, jog nuomos santykiai su kitais asmenimis, praradus teisę į socialinio būsto nuomą, tęsėsi, sudarant naujas nuomos sutartis ar leidžiant išsipirkti savivaldybei priklausiusius butus, nesudaro nei teisinio, nei faktinio pagrindo pripažinti, jog ginčo buto nuomos terminas nepagrįstai buvo nepratęstas su ieškove. Ieškovės situacija buvo išnagrinėta individualiai, skundžiamas savivaldybės tarybos 2018-10-17 sprendimas yra pakankamai motyvuotas ir pagrįstas. Kokiu pagrindu buvo pratęsti nuomos santykiai su kitais asmenimis ir ar leista jiems išsipirkti butus, nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas.
25. Paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti teikimo asmenims ir šeimoms principus, finansavimo šaltinius, formas, paramą būstui įsigyti ar išsinuomoti gaunančių asmenų teises ir pareigas, taip pat socialinio būsto ir savivaldybės būsto nuomos bei būsto pardavimo sąlygas ir tvarką reglamentuoja Lietuvos Respublikos paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatymas (toliau – ir Įstatymas). Įstatymo 11 straipsnis nustato asmenų ir šeimų vertinamų pajamų ir turto metinius dydžius, pagal kuriuos nustatoma teisė į paramą būstui įsigyti ar išsinuomoti. Pagal Įstatymo 20 straipsnio 5 dalies 2 punktą, socialinio būsto nuomos sutartis nutraukiama, kai deklaruoto turto vertė ar pajamos, kurios, vadovaujantis Piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams įstatymo 17 straipsniu, įskaitomos į asmens ar šeimos gaunamas pajamas, daugiau kaip 25 procentais viršija šio įstatymo 11 straipsnio 2 dalyje nustatytus metinius pajamų ir turto dydžius. To paties straipsnio 6 dalis numato, kad, jeigu asmens ar šeimos, nuomojančio (nuomojančios) socialinį būstą, deklaruoto turto vertė ar pajamos, kurios, vadovaujantis Piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams įstatymo 17 straipsniu, įskaitomos į asmens ar šeimos gaunamas pajamas, daugiau kaip 25 procentais viršija šio įstatymo 11 straipsnio 2 dalyje nustatytus metinius pajamų ir turto dydžius, asmens ar šeimos prašymu savivaldybės taryba, įvertinusi socialinio būsto poreikį savivaldybėje, gali priimti sprendimą šį būstą nuomoti kaip savivaldybės būstą rinkos kainomis vadovaudamasi savivaldybės būsto, socialinio būsto nuomos mokesčių ir būsto nuomos ar išperkamosios būsto nuomos mokesčių dalies kompensacijos dydžio apskaičiavimo metodika, jeigu asmuo ar šeima neturi nuosavybės teise kito tinkamo būsto.
26. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1994 m. gegužės 9 d. nutarimu Nr. 360 patvirtintos Socialinės paramos koncepcijos 2 punktu – socialine parama siekiama sudaryti būtiniausias gyvenimo sąlygas asmenims (šeimoms, kurių darbo, socialinio draudimo ir kitokios pajamos dėl objektyvių, nuo jų nepriklausančių priežasčių yra nepakankamos, kad jie (jos) galėtų pasirūpinti savimi. Ieškovės pajamos 2017 m. sudarė 17455 Eur, tai viršija Paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatyme numatytą dydį, tačiau ir vertinant socialinės paramos tikslų kontekste negali būti laikomos nepakankamomis pasirūpinti gyvenamosiomis patalpomis savo lėšomis, juolab, kad ieškovė turi nekilnojamąjį turtą – butą, esantį (duomenys neskelbtini), kurį pardavus ar išnuomojus galėtų gauti papildomų pajamų. Atkreiptinas dėmesys, kad nors ieškovė nurodo, jog šis turtas mažos vertės, kadangi buto vertė Nekilnojamojo turto registro centro išrašo duomenimis siekia vos 9297 Eur, pažymėtina, kad iš minėto išrašo matyti, kad šio buto vidutinė rinkos vertė buvo nustatyta 2003 metais, todėl atsižvelgiant į dabartines sostinėje esančio gyvenamosios paskirties turto tendencijas, galima daryti tikėtiną išvadą, kad ieškovei priklausančio buto vertė lyginant su 2003 metais yra žymiai padidėjusi.
27. Teisėjų kolegijos vertinimu, vien tai, jog ieškovė penkerius metus naudojosi ginčo butu nuomos santykių pagrindu, mokėjo mokesčius, atliko investicijas bute, negali būti pakankamu pagrindu įpareigoti savivaldybę pratęsti nuomos santykius. Be to, pažymėtina, kad ieškovei neužkertamas kelias kelti reikalavimą savivaldybei dėl lėšų atlyginimo, jeigu ji yra atlikusi kokius nors pagerinimus ginčo bute, esant pagrindui, vadovaujantis CK 6.492 straipsniu (kapitalinio remonto atveju) ir 6.493 straipsniu (einamojo remonto atveju).
28. Ieškovė apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas visiškai nepagrįstai atsisakė vertinti faktinę aplinkybę, kad ieškovės netektas darbingumas – 70 proc., ji turi du neįgalius šeimos narius, kuriais turi rūpintis. Apeliacinio teismo vertinimu, nėra pagrindo manyti, kad pirmosios instancijos teismas visiškai nevertino nurodytų aplinkybių, tačiau atsakovės argumentai dėl nedarbingumo lygio, jos prižiūrimų neįgalių šeimos narių skaičiaus negalėjo lemti palankaus ieškovei sprendimų, tam nebuvo teisinio pagrindo. Priešingu atveju būtų pažeisti kitų laukiančių eilėje savivaldybės būsto asmenų, kurių pajamos atitinka Įstatyme įtvirtintus kriterijus, interesus. Šiuo atveju teisėjų kolegija pažymi, kad be kitų aplinkybių, pagrindinis vertinimo kriterijus, kuriuo remiantis su ieškove galėjo būti tęsiama savivaldybės būsto nuoma, buvo Lietuvos Respublikos paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatyme įtvirtintų nuostatų atitikimas – nepakankamas ieškovės šeimos gaunamų pajamų dydis. Savivaldybės taryba, priimdama ieškovės ginčijamą sprendimą, įgyvendino nuosavybės teisę panaudoti būstą pagal paskirtį, suteikiant prioritetą apgyvendinti teisės norminių aktų nustatyta tvarka.
30. Lietuvos Respublikos paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatymo 3 straipsnyje įtvirtinta, kad parama įsigyti ar išsinuomoti teikiama vadovaujantis šiais principais: 1) lygiateisiškumo (parama teikiama užtikrinant asmenų ir šeimų lygybę); 2) socialinio teisingumo (parama teikiama asmenims ir šeimoms, įvertinus jų turimą turtą, gaunamas pajamas ir kitus su asmens ir šeimos socialine padėtimi susijusius veiksnius); 3) pasirinkimo (paramos teikimas remiasi teise asmenims ir šeimoms rinktis vieną iš kelių paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti formų); 4) veiksmingumo ir efektyvumo (parama teikiama siekiant didinti asmenų ir šeimų, pagal šį įstatymą turinčių teisę į paramą būstui įsigyti ar išsinuomoti, motyvaciją integruotis į darbo rinką ir racionaliai naudoti turimus išteklius).
31. Byloje nustatyta, kad Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2017 m. vasario 24 d. įsakymu Nr. (duomenys neskelbtini) patvirtintame asmenų ir šeimų, turinčių teisę į paramą būstui išsinuomoti Vilniaus miesto savivaldybėje, sąraše, buvo įrašyti 1342 asmenys ir šeimos, laukiantys socialinio būsto. Viešai prieinamais duomenimis, 2019 metais į sąrašą buvo įrašyti 1637 asmenys ir šeimos, turintys teisę į paramą būstui išsinuomoti (https://vilnius.lt/lt/savivaldybe/sveikata-ir-socialiniai-reikalai/parama-bustui-isigyti-ar-issinuomoti/eiliu-sarasai-socialinio-busto-nuomai/). Atsižvelgiant į tai, daroma išvada, jog savivaldybei priklausančio būsto pasiūla yra gerokai mažesnė negu tokio būsto paklausa, t. y. asmenys, turintys teisę būsto nuomai, privalo laukti eilėje būstui išsinuomoti, taigi turintys pakankamas pajamas savarankiškai pasirūpinti savo gyvenamąja vieta asmenys, kaip šiuo atveju ieškovė, reikalaudama pratęsti savivaldybės būsto nuomos sutartį, apsunkina šio būsto gavimą kitiems mažesnes pajamas nei ieškovė gaunantiems asmenims, kuriems pagal įstatymus jis iš tikrųjų priklausytų. Taigi ieškovės veiksmai – naudojimasis būstu, kai jos pajamos viršija Lietuvos Respublikos paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatyme įtvirtintus dydžius, įvertinus ir tai, kad ieškovė turi asmeninės nuosavybės teise priklausantį butą, kurį realizavus galėtų gauti papildomas pajamas – nepagrįstai suvaržo kitų asmenų, turinčių teisę gauti socialinį būstą, teises ir teisėtus interesus ir tuo pažeidžia viešąjį interesą.
32. Teisėjų kolegija, išanalizavusi pirmosios instancijos teismo sprendimo turinį, apeliacinio skundo argumentus, bei faktinius bylos duomenis taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad apeliantė skunde iš esmės pakartoja ankstesniuose savo procesiniuose dokumentuose pateiktus argumentus ir nenurodo jokių pirmosios instancijos teismo padarytų materialiosios ar proceso teisės normų taikymo klaidų. Nors apeliacinės instancijos teismo paskirtis yra tikrinti pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą (CPK 301 straipsnio 1 dalis), tai nereiškia pakartotinio bylos ar atskiro procesinio klausimo nagrinėjimo. Įvertinus skundžiamo sprendimo turinį, daroma išvada, kad visos apeliantės nurodomos aplinkybės buvo aptartos ir įvertintos pirmosios instancijos teisme. Taigi vien apeliantės nesutikimas su teismo padarytomis išvadomis nesuteikia teisinio pagrindo spręsti apie pirmosios instancijos teismo nepagrįstumą bei neteisėtumą. Apeliacinės instancijos teismas iš esmės pritaria pirmosios instancijos teismo išvadoms, todėl nėra tikslinga teismo motyvų kartoti. Be to, dėl kitų apeliacinio skundo argumentų nėra tikslinga plačiau pasisakyti iš esmės pritariant teismo padarytoms išvadoms ir priimtam sprendimui. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010).
33. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė ir išsamiai įvertino faktines bylos aplinkybes, tinkamai aiškino ir taikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias materialinės teisės normas, byloje esančius įrodymus vertino laikydamasis CPK nustatytų sąsajumo, leistinumo, įrodymų vertinimo taisyklių.
Dėl bylos išnagrinėjimo nedalyvaujant ieškovei ir jos atstovei
34. Apeliantės nuomone, teismas nepagrįstai išnagrinėjo civilinę bylą nedalyvaujant ieškovei bei jos atstovei, nes buvo pateiktas prašymas bylos nagrinėjimą atidėti dėl ieškovės atstovės sveikatos būklės. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime nurodė, kad ieškovė ir jos atstovė į teismo posėdį neatvyko, apie teismo posėdį buvo informuotos tinkamai. Ieškovės atstovė prieš pat teismo posėdį pateikė prašymą atidėti teismo posėdį dėl jos ligos, nurodydama, jog dokumentą, patvirtinantį ligos faktą, pateiks vėliau, bet iš ieškovės prašymų gauta nebuvo. Pažymėjo, jog atstovė nedarbingumo pažymėjimą pateikė teismui 2019-03-25, t.y. kai teismas jau buvo išėjęs į priėmimo kambarį priimti sprendimo. Tiek ieškovės atstovė, tiek atsakovės pateikė išsamius paaiškinimus, rašytinius įrodymus, šalys taipogi išdėstė savo poziciją parengiamajame teismo posėdyje, be to, teismas pridėjo prie bylos ieškovės atstovės pateiktą baigiamąją kalbą. Teismo vertinimu, ieškovės teisės nebuvo pažeistos, ieškovei rašytiniuose paaiškinimuose, išdėstytuose tiek ieškinyje, tiek baigiamojoje kalboje, buvo suteikta teisė komentuoti atsakovių išdėstytą poziciją ir pateiktus įrodymus.
35. CPK 246 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bylos nagrinėjimas gali būti atidėtas ieškovo ar jo atstovo prašymu, jeigu ieškovas ar jo atstovas iki teismo posėdžio pradžios pateikia dokumentus, pateisinančius savo neatvykimą, ir teismas neatvykimo priežastis pripažįsta svarbiomis. Nagrinėjamu atveju, prie ieškovės atstovės prašymo atidėti teismo posėdį nebuvo pateikti dokumentai, pagrindžiantys ieškovės ar jos atstovės neatvykimo į teismo posėdį priežastis, todėl teismas pagrįstai atmetė pateiktą prašymą. Be to, ieškovės interesams byloje atstovavo profesionali teisininkė, todėl spręstina, kad neatvykimo į teismo posėdį teisinės pasekmės buvo žinomos. Atsižvelgiant į konkrečias bylos aplinkybes, teismo motyvus dėl sprendimo išnagrinėti bylą ieškovei ir jos atstovei neatvykus, į apeliacinio skundo argumentus, teisėjų kolegija sprendžia, kad ieškovė turėjo teisę ne tik visas galimybes laisvai naudotis savo procesinėmis teisėmis (CPK 13, 42, 140 straipsniai) bet ir tam tikras pareigas (CPK 7, 12,178, 246 straipsniai) ir kita. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai pažymėjo, kad Europos Žmogaus Teisių teismas (toliau – EŽTT) savo praktikoje (Koni v. Cyprus, no. 66048/09, 27 October 2015, § 46) nurodė, jog Konvencijos 6 straipsnis (teisė į teisingą teismą) neužtikrina teisės asmeniškai dalyvauti civiliniame procese, tačiau garantuoja teisę pristatyti savo bylą (paaiškinimus) teismui. EŽTT šiame sprendime pabrėžė, jog asmens dalyvavimas procese turi būti analizuojamas platesniame teisės į teisingą procesą kontekste; todėl teismas privalo patikrinti ar asmeniui – proceso šaliai – buvo suteikta tinkama galimybė susipažinti ir komentuoti dėl pareiškimų bei įrodymų, pateiktų kitos šalies ir pristatyti savo bylą tokiomis sąlygomis, kurios nesukeltų esminių nepatogumų šaliai prieš oponentą (Koni v. Cyprus, no. 66048/09, 27 October 2015, § 47). Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, vertintina, kad pirmosios instancijos teismas nepažeidė ieškovės teisių, tinkamai taikė procesinės teisės normas netenkindamas ieškovės atstovės prašymo atidėti teismo posėdį ir turėjo teisinį pagrindą išnagrinėti bylą teismo posėdyje nedalyvaujant ieškovei ir jos atstovei. Nėra pagrindo sutikti su apeliantės argumentais, kad teismas, kaip ji nurodė, užkirto kelią jai tinkamai bei visapusiškai realizuoti savo teisę į teisingą teismą.
Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų
36. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo arba nutarties motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010). Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendime padarytomis išvadomis bei sprendžia, kad dėl kitų ieškovės apeliacinio skundo argumentų nėra tikslinga plačiau pasisakyti nes jie nėra reikšmingi teisingam bylos išnagrinėjimui, pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumui bei pagrįstumui.
Dėl bylos procesinės baigties
37. Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė visas reikšmingas ieškinio faktines aplinkybes, teisingai aiškino ir taikė ginčo santykį reglamentuojančias teisės normas. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu apeliantė šioje byloje leistinais įrodymais nepaneigė pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų, todėl nėra teisinio pagrindo skundžiamą teisėtą ir pagrįstą sprendimą naikinti ar keisti apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
38. Bylinėjimosi išlaidos atmetus skundą neatlyginamos ir nepriteisiamos (CPK 93 straipsnis, 98 straipsnis). Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Duomenų apie atsakovų patirtas išlaidas apeliacinės instancijos teisme nepateikta.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas,
nutaria:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. balandžio 2 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.
Nutarties patvirtintas kopijas išsiųsti šalims.