Panevėžio apygardos teismo nutartis

Pirmosios instancijos teismo Civilinė byla Nr. e2A-523-755/2018

teisėjas Liudvikas Myško Teisminio proceso Nr. 2-30-3-00575-2017-5

2018 m. rugsėjo 11 d.

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramunės Čeknienės, Eigirdo Činkos (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Zinos Mickevičiūtės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo V. Č. apeliacinį skundą dėl Utenos apylinkės teismo Molėtų rūmų 2018 m. kovo 29 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-81-732/2018 pagal ieškovės J. Š. – Č. ieškinį atsakovui V. Č., tretiesiems asmenims „Swedbank“, AB, UAB „4finance“, institucijai, teikiančiai išvadą, – Molėtų rajono savivaldybės administracijos Vaikų teisių apsaugos skyriui dėl santuokos nutraukimo dėl sutuoktinio kaltės, išlaikymo nepilnamečiam vaikui priteisimo, gyvenamosios vietos nustatymo ir bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise valdomo turto padalinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

15. Apeliacinis skundas atmestinas.

16. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinį skundą, laikosi nurodytų nuostatų ir nagrinėja šį skundą pagal apelianto nurodytas ribas, nes byloje nenustatyta pagrindo, dėl kurio reikėtų šias ribas peržengti (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų byloje nenustatyta (CPK 329 straipsnis). Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje nurodyta, kad Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalis įpareigoja nacionalinius teismus išsamiai ištirti šalių pateiktus paaiškinimus, argumentus ir įrodymus be išankstinio vertinimo, tuo aspektu, ar jie svarbūs sprendimo priėmimui. Dėl šios priežasties teisėjų kolegija, išnagrinėjusi apeliacinį skundą, pažymi, kad pirmosios instancijos teismas vertino reikšmingas ginčo teisingam išnagrinėjimui bylos aplinkybes, pirmosios instancijos teismo motyvų nekartoja ir pasisako tik dėl esminių apeliacinio skundo argumentų.

Dėl naujų įrodymų

17. Ieškovė po atsiliepimo į apeliacinį skundą pateikimo pateikė papildomą įrodymą – dukters neįgalumo lygio pažymą. CPK 314 straipsnyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Teismas pažymi, kad naujų įrodymų priėmimo draudimas nėra absoliutus. Teismo tikslas yra teisingumo vykdymas, o teismo pareiga – ištirti visas bylai reikšmingas aplinkybes ir priimti byloje teisingą sprendimą. Atsižvelgiant į nurodytą, į tai, kad šis dokumentas negalėjo būti pateiktas anksčiau, nes išduotas tik 2018 m. liepos 20 d., bei į tai, kad pareikštas ieškinys yra kilęs iš šeimos teisinių santykių, o naujai pateiktas įrodymas prisideda prie išsamesnio faktinių aplinkybių atskleidimo, teisėjų kolegija neįgalumo lygio pažymą priima ir ją vertina kartu su kitais byloje esančiais įrodymais.

Dėl santuokos nutraukimo

18. Apeliaciniame skunde atsakovas teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai santuoką nutraukė dėl abiejų sutuoktinių kaltės, nes dėl santuokos nutrūkimo kalta tik ieškovė. Tokie atsakovo teiginiai atmestini kaip nepagrįsti.

19. Sutuoktinis gali reikalauti nutraukti santuoką dėl kito sutuoktinio kaltės. Preziumuojama, kad santuoka iširo dėl kito sutuoktinio kaltės, jeigu jis nuteisiamas už tyčinį nusikaltimą arba yra neištikimas, arba žiauriai elgiasi su kitu sutuoktiniu ar šeimos nariais, arba paliko šeimą ir daugiau kaip vienerius metus visiškai ja nesirūpina (CK 3.60 straipsnio 3 dalis).

20. Kasacinio teismo jurisprudencijoje konstatuota, kad įstatyme sutuoktinio kaltė dėl santuokos iširimo apibrėžiama kaip sutuoktinių pareigų pažeidimas iš esmės. Sutuoktinio pareigos nustatytos CK 3.26 – 3.30, 3.35 – 3.36, 3.85, 3.92, 3.10 straipsniuose. Tai – lojalumo, tarpusavio pagalbos ir moralinės bei materialiosios paramos, visapusiško rūpinimosi vaikais ir visa šeima bei kitos įstatyme nustatytos pareigos. Siekiant proporcingai paskirstyti procesinę šalies įrodinėjimo pareigą dėl santuokos nutraukimo priežasčių, CK 3.60 straipsnio 3 dalyje nustatytos prezumpcijos, kurioms esant pripažįstama, kad santuoka iširo dėl vieno sutuoktinio kaltės. Nors pagal CK 3.60 straipsnio 3 dalį sutuoktinio kaltė dėl santuokos iširimo yra preziumuojama, tačiau šiais atvejais vienam sutuoktiniui tenka įrodyti faktą, su kuriuo siejama kito sutuoktinio kaltės prezumpcija. Tuo atveju, kai sutuoktinis, dėl kurio kaltės kitas sutuoktinis įrodo faktines aplinkybes, su kuriomis įstatymas sieja kaltės prezumpciją, pateikia įrodymų ir nurodo faktines aplinkybes, kad santuoka realiai iširo ne dėl šių priežasčių (su kuriomis įstatymas sieja santuokos iširimo kaltės prezumpciją), tai pirmajam sutuoktiniui tenka taip pat pareiga įrodyti, kad santuoka iširo būtent dėl šių priežasčių. Teismui nustatant, kokios priežastys lėmė santuokos iširimą, turi būti atsižvelgta į sutuoktinių tarpusavio santykius iki faktinio santuokos iširimo, kiekvieno iš sutuoktinių elgesį dėl santuokos išsaugojimo pablogėjus tarpusavio santykiams ir kitas reikšmingas objektyvias ir subjektyvias aplinkybes. Lojalumo pareiga reiškia, kad sutuoktinis visada tiek šeimoje, tiek už jos ribų turi veikti kito sutuoktinio, visos šeimos interesais, negali supriešinti savo asmeninių interesų su kito sutuoktinio ar šeimos interesais. Abipusės pagalbos pareiga reiškia, kad sutuoktiniai turi paisyti vienas kito nuomonės, būti vienas kitam ištikimi, visus šeimos gyvenimo klausimus spręsti abipusiu susitarimu. Moralinė ir materialinė parama reiškia, kad sutuoktiniai privalo rūpintis vienas kitu: tiek materialiąja, tiek fizine ir psichologine prasmėmis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-99-969/2016).

21. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad santuokos iširimą gali lemti netinkamas abiejų sutuoktinių pareigų vykdymas: neatsakingas požiūris į šeimą, nepagarba vienas kitam, nenoras stengtis, kad šeima būtų išsaugota, neigiamas nusistatymas vienas kito atžvilgiu, bendro intereso dėl šeimos gerovės nebuvimas, nuolatiniai konfliktai. Byloje nustatytos tokio pobūdžio aplinkybės sudaro pagrindą konstatuoti, kad dėl santuokos nutrūkimo kalti abu sutuoktiniai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. liepos 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-398/2013). Nagrinėjamu atveju atkreiptinas apelianto dėmesys, jog nustačius, kad santuoka iširo dėl abiejų sutuoktinių kaltės, aplinkybė, jog galbūt vieno sutuoktinio kaltė (jos laipsnis) dėl santuokos nutraukimo didesnė nei kito sutuoktinio, neturi įtakos išvadai dėl abiejų sutuoktinių kaltės buvimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-529-916/2016).

22. Aptariamu atveju pažymėtina, kad vien atsakovo į bylą pateiktos fotonuotraukos, susirašinėjimas su ieškove nesudaro faktinio pagrindo spręsti apie šeimos iširimą tik dėl ieškovės kaltės, beje, ką pirmosios instancijos teismas įvertino. Teismas padarė pagrįstą išvadą, kad nė viena šalis byloje neįrodė, jog priešinga pusė padarė esminį santuokinių pareigų pažeidimą, lėmusį santuokos iširimą, nė vienas iš sutuoktinių nedėjo maksimalių pastangų išsaugoti santuoką, atkurti šeimyninius santykius, jie nepakankamai vienas kitu rūpinosi, nedemonstravo moralinės pagarbos, lojalumo vienas kitam. Priešingai nei teigia apeliantas, teismas pakankamai motyvavo savo sprendimą. Kartu pastebėtina, jog įstatymas nenustato, kiek platus turi būti motyvavimas. Atsižvelgiant į tai, kad byloje nepateikta įrodymų, patvirtinančių ir (ar) paneigiančių sutuoktinių kaltę, dėl to skundžiamame sprendime teisingai konstatuota, kad šalių santuoka tarp šalių iširo dėl abiejų sutuoktinių kaltės, nes atsakomybė už santuokos išsaugojimą ir puoselėjimą tenka abiem sutuoktiniams (CPK 178, 185, 186, 189-192 straipsniai).

23. Nepagrįstai apeliantas motyvuoja, jog teismas šioje byloje nesiėmė priemonių sutuoktiniams sutaikyti ir taip išsaugoti šeimą. Kaip matyti, šalys atskirai gyvena nuo 2016 m. balandžio mėnesio (kai ieškovė su vaiku išsikraustė gyventi pas savo mamą), į teismą buvo kreiptasi tik dar maždaug po metų, pats atsakovas neprieštaravo santuokos nutraukimui ir prašė tą atlikti dėl abiejų kaltės, laikėsi pozicijos, kad santuoka yra nutrūkusi ir jos išsaugoti neįmanoma, be to, nei atsiliepime į ieškinį, nei teismo posėdžio metu neprašė nustatyti termino sutuoktiniams susitaikyti. Šios aplinkybės lėmė, jog teismui ir nebuvo pagrindo to nustatyti.

24. Be pagrindo apeliantas teigia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai neišaiškino jam jo teisių. Byloje esantys garso įrašai patvirtina, jog pirmosios instancijos teismas nuo pat pirmojo parengiamojo teismo posėdžio ir kiekviename kitame (į 2018 m. sausio 29 d. teismo posėdį atsakovas neatvyko, pareiškęs prašymą jame nedalyvauti) išsamiai ir detaliai aiškino atsakovui jo procesines teises ir pareigas, nuosekliai siūlė pasirūpinti atstovavimu. Akivaizdu, jog apeliantas savo laisva valia pasirinko bylą vesti asmeniškai, nesinaudoti profesionalaus atstovo pagalba, todėl skunde jo dėstomos su tuo susijusios aplinkybės negali būti vertinamos kaip pažeidusios šalių procesinio lygiateisiškumo principą.

Dėl išlaikymo vaikui dydžio

25. CK 3.156 straipsnio 2 dalyje ir 3.192 straipsnio 1 dalyje imperatyviai nurodyta, kad tėvai privalo materialiai išlaikyti savo nepilnamečius vaikus. Vykdydami šią prievolę, tėvai užtikrina savo nepilnamečių vaikų teisę į tinkamam vystymuisi būtinas gyvenimo sąlygas, kurias sudaro vaiko poreikių maistui, aprangai, būstui, sveikatai, mokslui, poilsiui, laisvalaikiui, kultūriniam ir kitokiam ugdymui patenkinimas. Vaikui, atsižvelgiant į jo gebėjimus ir norus, taip pat turi būti sudarytos materialinės sąlygos dalyvauti įvairiuose papildomuose užsiėmimuose, sporto, kultūros renginiuose, lankyti teatrus, koncertus, vaikų atostogų stovyklas, įgyti vaikui reikiamų priemonių jo gabumams lavinti, taip pat žaidimams ir panašiai. Įvertinus minėtas nuostatas, sprendžiant klausimą dėl vaiko išlaikymo dydžio, kiekvienu konkrečiu atveju reikia atsižvelgti į vaiko amžių bei protingus vaiko poreikius.

26. Spręsdamas klausimą dėl vaikams teikiamo išlaikymo dydžio, teismas turi nustatyti turtinę tėvų padėtį ir jei tėvų turtinė padėtis leidžia, turi būti nustatytas maksimaliai patenkinantis vaikų poreikius išlaikymo dydis, jei ne – išlaikymo dydis turi patenkinti būtinus vaiko poreikius. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad orientaciniu kriterijumi, priteisiant vaikui išlaikymą būtiniems poreikiams patenkinti, pripažintinas minimalios mėnesinės algos dydžio išlaikymas, tačiau minėtas kriterijus nėra imperatyvus ir jis taikytinas priklausomai nuo konkrečios situacijos.

27. Vertindamas turinčio prievolę teikti išlaikymą nepilnamečiam vaikui asmens turtinę padėtį, teismas turi atsižvelgti į tai, kokio dydžio pajamomis disponuoja toks asmuo, ar tos pajamos reguliarios, taip pat į tai, kokio dydžio turtas valdomas, ar turima reikalavimo teisių arba skolų kitiems asmenims. Be to, svarbu nustatyti, ar išlaikymą turintis teikti asmuo turi neordinarių išlaidų, kitų išlaikomų asmenų, jo sveikatos būklę ir kt. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gruodžio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-491/2011). Nurodytų kriterijų pusiausvyrą padeda išlaikyti CK 3.3 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas prioritetinis vaikų teisių ir interesų apsaugos bei gynimo principas, kuriuo visais atvejais privalo vadovautis teismas, spręsdamas ne tik vaikų išlaikymo, bet ir kitus su vaikais susijusius klausimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gegužės 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-243/2010). Minėtas prioritetinis vaikų teisių ir interesų apsaugos ir gynimo principas lemia, kad visos abejonės dėl išlaikymo priteisimo, jo dydžio, formos nustatymo ir pan. turi būti vertinamos vaiko interesų naudai.

28. Nustatydamas priteistino išlaikymo dydį nepilnametei dukrai iš V. Č., teismas įvertino tai, kad šalių finansinė padėtis yra apylygė: nekilnojamojo turto abi šalys neturi, bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybės teise įgyta viena transporto priemonė; ieškovė dirba, atlyginimas yra apie 400 Eur, dukrą išlaikyti padeda artimieji; atsakovas šiuo metu gauna apie 400 Eur pajamų per mėnesį, turi kreditorinį įsipareigojimą trečiajam asmeniui „Swedbank“, AB. Tuo pačiu teismas atkreipė dėmesį, kad atsakovė turi mažiau galimybių užsidirbti, nes ją riboja vaiko priežiūra, be to, tėvui, su kuriuo lieka vaikas, neišvengiamai tenka didesnis aprūpinimo teikimas, nes tai susiję su nuolatiniu, kasdieniu materialiniu aprūpinimo užtikrinimu. Tuo tarpu atsakovas yra jaunas, darbingas, neturi neįgalumo, kitų išlaikytinių, todėl jis turi visas galimybes aktyviau dalyvauti darbo rinkoje ir tinkamai pasirūpinti savo vaiku. Teisėjų kolegijos vertinimu, šiuo atveju svarbu tai, kad teismo nustatyta suma – po 160 Eur periodinėmis išmokomis kas mėnesį, nesiekia nė pusės minimalios mėnesinės algos (MMA), tuo labiau, kad mergaitei nustatytas vidutinis neįgalumo lygis, kas neabejotinai sąlygoja papildomas išlaidas.

29. Atsižvelgiant į pirmiau aptartas aplinkybes ir pirmosios instancijos teismo motyvus, kolegijos vertinimu, nėra pagrindo konstatuoti, jog nagrinėjamoje byloje nebuvo ištirtos teisingam bylos išsprendimui reikšmingos aplinkybės, o įvertinus, jog apeliantas neįrodinėja, išskyrus deklaratyvius teiginius, priteisto išlaikymo dydžio neprotingumo, priteisto išlaikymo dydis (160 Eur) laikytinas užtikrinančiu proporcingą pusiausvyrą tarp apelianto galimybių teikti paramą ir šalių nepilnametės dukters teisėtų interesų gauti jos poreikiams būtiną išlaikymą.

30. Kasacinio teismo praktikoje pažymima, kad sąžiningo ir rūpestingo asmens, kuris turi pareigą išlaikyti savo nepilnametį vaiką, elgesio standartai reikalauja imtis visų jam prieinamų priemonių, kad gautų pajamas, pakankamas vaikui išlaikyti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. lapkričio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-495/2009). Atsakovas neįrodė, jog yra objektyvių aplinkybių, dėl kurių jis neturi realių galimybių užtikrinti 160 Eur dydžio išlaikymo nepilnametei dukrai mokėjimą (CPK 12, 178 straipsniai). Šiuo atveju tai, kad teismas nutartimi buvo nustatęs 120 Eur laikino išlaikymo iki teismo sprendimo priėmimo dydį, teisinės reikšmės neturi ir niekaip neįtakoja būsimo teismo sprendimo.

Dėl paskolos pagal vartojimo kredito sutartį ir santuokoje įgyto turto padalijimo

31. Pirmosios instancijos teismas nustatė, jog šalys nekilnojamojo turto neturi. Valstybinės įmonės „Regitra“ duomenimis, ieškovės vardu įregistruotas automobilis Peugeot 406, valst. Nr. (duomenys neskelbtini). Kaip matyti, teismo posėdžio metu atsakovas sutiko su ieškovės reikalavimu šį automobilį priteisti jai, kompensacijos už tai nereikalavo, todėl nepagrįstas jo nurodymas, kad teismas sprendime nenurodė automobilio vertės bei kompensacijos dydžio.

32. Teisėjų kolegija nesutinka su skundo argumentu, kad teismas nepagrįstai ir be motyvų solidariąją sutuoktinių prievolę trečiajam asmeniui „Swedbank“, AB pagal 2015 m. rugsėjo 9 d. vartojimo kredito sutartį Nr. 15-080172-GV pripažino V. Č. asmenine prievole. Iš byloje esančios šios kredito sutarties matyti, kad kredito gavėju nurodytas būtent apeliantas V. Č..

33. CK 3.109 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad kiekvienas sutuoktinis turi teisę sudaryti sandorius, būtinus išlaikyti šeimos namų ūkį ir užtikrinti vaikų auklėjimą bei švietimą; pagal prievoles, kylančias iš tokių sandorių, sutuoktiniai atsako solidariai, nesvarbu, koks jų turto teisinis režimas, išskyrus atvejus, kai sandorio kaina yra aiškiai per didelė ir neprotinga. CK 3.109 straipsnio 3 dalis nustato, kad solidarioji sutuoktinių prievolė neatsiranda, jeigu vienas sutuoktinis be kito sutuoktinio sutikimo ima paskolą ar perka prekių išsimokėtinai, kai tai nėra būtina bendriems šeimos poreikiams tenkinti.

34. Pagal bendrąją įrodinėjimo pareigos taisyklę, šalims tenka procesinė pareiga įrodyti aplinkybes, kuriomis jos grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių CPK nustatyta tvarka nereikia įrodinėti (CPK 178 straipsnis). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, kad CK 3.92 straipsnio 2 dalyje numatyta prezumpcija, jog sutuoktinis sandorius sudaro, kai yra kito sutuoktinio sutikimas, taikoma tik kito sutuoktinio sutikimui ir nereiškia prezumpcijos, kad toks sandoris sudaromas šeimos interesais, t. y. kad iš tokio sandorio kylančios prievolės yra bendros sutuoktinių prievolės CK 3.109 straipsnio prasme. Pasisakant dėl įrodinėjimo pareigos paskirstymo, kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad procesinė pareiga įrodyti, jog sandoris buvo sudarytas šeimos interesais, tenka šaliai, siekiančiai, kad vieno sutuoktinio prisiimta prievolė būtų pripažinta bendra abiejų sutuoktinių prievole (CPK 178 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gegužės 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-221-611/2017).

35. Nagrinėjamu atveju apeliantas nepaneigė ieškovės teiginių, jog apie šį kreditą ji nežinojo, t. y. nebuvo informuota, sutikimas nebuvo gautas, nėra duomenų, kad kredito pinigai būtų buvę panaudoti šeimos poreikių tenkinimui. Pastebėtina, jog apie tokios paskolos buvimą apeliantas nenurodė ir savo atsiliepime į ieškinį. Be to, atsiliepime kreditorius „Swedbank“, AB konkrečiai nurodė, kad suteikdamas šį kreditą vertino tik paties apelianto gaunamas pajamas, o ne abiejų sutuoktinių; prievoliniai santykiai susiklostė tik tarp kreditoriaus ir asmeniškai skolininko (šiuo atveju – V. Č.); kaip minėta, kreditorius išreiškė aiškią valią, kad tai yra asmeninė apelianto prievolė.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

36. CPK 93 straipsnio 1 dalis nustato, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Pagal CPK 98 straipsnio 1 dalį, šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas.

37. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad šalių turėtas bylinėjimosi išlaidas pirmosios instancijos teismas paskirstė pagrįstai, aukščiau minėtų procesinės teisės normų nepažeidė. Kaip matyti, teismas detalizavo išlaidų dydį tiek dėl žyminio mokesčio, tiek dėl išlaidų advokato pagalbai apmokėti.

38. Įvertinusi tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas visapusiškai išnagrinėjo byloje susiklosčiusias aplinkybės, išsamiai pasisakė dėl į bylą pateiktų įrodymų, tinkamai taikė materialinės ir procesinės teisės normas, todėl priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą byloje. Taigi, nėra pagrindo keisti ar naikinti Utenos apylinkės teismo Molėtų rūmų 2018 m. kovo 29 d. teismo sprendimą apelianto V. Č. nurodytų apeliacinio skundo argumentų pagrindu (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

39. Už atsiliepimo į apeliacinį skundą paruošimą J. Š. – Č. sumokėjo 400 Eur. Šių išlaidų dydis neviršija Teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio, todėl šios išlaidos ieškovei priteistinos iš V. Č. (CPK 88 straipsnio 1 dalies 6 punktas, 93 straipsnis).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

apeliacinį skundą atmesti, Utenos apylinkės teismo Molėtų rūmų 2018 m. kovo 29 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš V. Č. (a. k. (duomenys neskelbtini) 400 Eur (keturis šimtus eurų) bylinėjimosi išlaidų J. Š. – Č. (a. k. (duomenys neskelbtini) naudai.