Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2017 m. liepos 27 d. nutartimi I. T. iškelta bankroto byla; bankroto administratore paskirta UAB „Lexuna“; nustatytas 30 dienų terminas nuo nutarties įsiteisėjimo dienos kreditoriams pareikšti bankroto administratorei savo reikalavimus, atsiradusius iki fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo; patvirtinta 121 Eur suma bankroto administravimo išlaidoms iki nutarties patvirtinti fizinio asmens kreditorių reikalavimų tenkinimo ir jo mokumo atkūrimo planą įsiteisėjimo dienos; patvirtinta 200 Eur suma, reikalinga I. T. būtiniesiems poreikiams tenkinti kiekvieną mėnesį nuo teismo nutarties iškelti fizinio asmens bankroto bylą įsiteisėjimo dienos iki nutarties patvirtinti planą įsiteisėjimo dienos; nustatytas 4 mėnesių terminas nuo nutarties įsiteisėjimo dienos fizinio asmens kreditorių tenkinimo ir jo mokumo atkūrimo plano projekto pateikimui tvirtinti; bei atsisakyta iškelti bankroto bylą pareiškėjui V. T.. Pirmosios instancijos teismas nustatė, jog pareiškėjas V. T. nėra sąžiningas fizinis asmuo Fizinių asmenų bankroto įstatymo (toliau- FABĮ) 1 straipsnio 1 dalies prasme, padarė išvadą, kad pareiškėjo didžioji įsiskolinimo suma atsirado būtent dėl jo atliktų kaltų ir nusikalstamų veiksmų, todėl atsisakė iškelti bankroto bylą. Taip pat nustatė, kad yra pagrindas iškelti pareiškėjai I. T. bankroto bylą, nes pareiškėja yra nemoki ir nenustatyti FABĮ 5 straipsnio 8 dalyje numatyti ribojimo pagrindai. Byloje nėra duomenų, kurių pagrindu būtų galima abejoti pareiškėjos sąžiningumu. Pažymėjo, kad kreditoriai nepateikė duomenų, patvirtinančių pareiškėjos nesąžiningumą. Nagrinėdamas klausimą dėl bankroto administratoriaus skyrimo, pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kad iš pareiškusių kandidatūrą bankroto administratorių nei vieno buveinė nėra Klaipėdoje, kur gyvena pareiškėjai, nesant duomenų apie siūlomų kandidatų šališkumą ir suinteresuotumą minėtoje bankroto byloje, siekdamas užtikrinti bankroto proceso ekonomiškumą, įvertinęs siūlomus administravimo išlaidų įkainius, padarė išvadą, kad UAB „Lexuna“ kandidatūra yra optimaliausia. Pažymėjo, kad UAB „Lexuna“ sutikime nurodė, kad jie veiklą vykdo ir Klaipėdos mieste, todėl bankroto administratoriaus buveinė administravimo išlaidoms įtakos neturės.Patvirtindamas 200 Eur sumą, reikalingą kiekvieną mėnesį pareiškėjos I. T. poreikiams tenkinti, teismas pažymėjo, jog tokia suma yra atitinkanti jos gaunamas pajamas. Atkreipė dėmesys į tai, kad padidėjus pareiškėjos pajamoms, pasikeitus poreikiams, ši suma gali būti peržiūrima ir didinama rengiant mokumo atkūrimo plano projektą.

Atskiruoju skundu pareiškėja I. T., atstovaujama advokatės Galinos Morozovos, prašo Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2017 m. liepos 27 d. nutartį dalyje dėl patvirtinimo 200 Eur lėšų sumos, reikalingos jai kiekvieną mėnesį būtiniems poreikiams tenkinti nuo teismo nutarties iškelti fizinių asmenų bankroto bylą įsiteisėjimo dienos iki nutarties patvirtinti planą įsiteisėjimo dienos, panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės – patvirtinti 400 Eur lėšų sumą, reikalingą jai kiekvieną mėnesį būtiniems poreikiams tenkinti nuo teismo nutarties iškelti fizinių asmenų bankroto bylą įsiteisėjimo dienos iki nutarties patvirtinti planą įsiteisėjimo dienos. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:Būtinųjų poreikių tenkinimui, atsižvelgiant į tai, kad neturi gyvenamojo būsto ir nuomai reikalingos papildomos lėšos, reikalinga suma – 400 Eur per mėnesį. Teismo patvirtinta piniginių lėšų suma neleis net minimaliai patenkinti būtinuosius poreikius.Sprendžiant klausimą dėl suaugusių asmenų poreikių turi būti taikoma nuostata, kurios laikomasi teismų praktikoje dėl išlaikymo nepilnamečiams vaikams priteisimo, jog vaiko išlaikymui, būtiniems jo poreikiams patenkinti pripažįstamas būtinu minimalios mėnesinės algos dydžio išlaikymas.Atsiliepimu į suinteresuotų asmenų UAB „Rome Law“ ir R. Z. atskiruosius skundus pareiškėja I. T. su atskiraisiais skundais nesutinka, prašo juos atmesti. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:Nemokia tapo ne dėl nesąžiningų savo veiksmų kreditorių atžvilgiu. Nemokumas tiesiogiai susijęs su V. T. UAB „Vandens kelias“ bankrotu ir yra to pasekmė.Po UAB „Vandens kelias“ bankroto jokių sandorių asmeniškai nesudarė, jokių vekselių, paskolos sutarčių, išskyrus kredito sutartis su bankais, nepasirašė, pinigų neskolino. Apie sutuoktinio po kreditorius ir jo sudarytus sandorius po 2009 metų nebuvo žinoma. Po bendrovės bankroto ir iki šiol dirba, iš gaunamo darbo užmokesčio dengiamos skolos. Byloje pateikti įrodymai, kad automobilis Audi A3, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) išregistruotas, nes po eismo įvykio buvo neremontuotinas. Nesutinka su teismo patvirtinta 200 Eur lėšų suma, reikalinga jai kiekvieną mėnesį būtiniems poreikiams tenkinti. Dėl šios dalies yra pateiktas atskirasis skundas. Atskiruoju skundu pareiškėjas V. T., atstovaujamas advokatės Galinos Morozovos, prašo Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2017 m. liepos 27 d. nutartį dalyje dėl atsisakymo iškelti jam bankroto bylą panaikinti ir išspręsti klausimą iš esmės – pareiškimą tenkinti ir iškelti bankroto bylą. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:Pirmosios instancijos teismas neteisingai vertino aplinkybes, sąlygojusias pareiškėjo nemokumą. Pagrindine nemokumo priežastimi nurodo UAB „Vandens kelias“ bankrotą.Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai padarė išvadą, kad teistumas turėjo esminės įtakos nemokumui. Pirmosios instancijos teismas nenustatė aplinkybių, kurios leistų padaryti išvadą dėl pareiškėjo nesąžiningumo ir, įvertinęs byloje surinktų duomenų visumą, nepripažino nesąžiningu, todėl nepagrįstai atsisakė iškelti bankroto bylą. Atskiruoju skundu suinteresuotas asmuo UAB „Roma Law“, atstovaujamas advokato Egidijaus Giedraičio, prašo Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2017 m. liepos 27 d. nutartį pakeisti, panaikinti nutarties dalį, kuria pareiškėjai I. T. buvo iškelta bankroto byla ir išspręsti klausimą iš esmės – atsisakyti iškelti pareiškėjai I. T. bankroto bylą, kitą nutarties dalį, kuria atsisakyta pareiškėjui V. T. iškelti bankroto bylą, palikti nepakeistą. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:Pirmosios instancijos teismas neteisingai vertino byloje esančius įrodymus dėl šios pareiškėjos I. T. sąžiningumo jai kreipiantis dėl bankroto bylos iškėlimo pateikiant visą informaciją, taip pat neatsižvelgė į Klaipėdos apygardos teismo 2017 m. vasario 1 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2S-46-538/2017 nurodytus įpareigojimus pirmosios instancijos teismui iš naujo nagrinėjant bylą vertinti pareiškėjų sąžiningumą apeliantų (kreditorių) nurodytais aspektais ir tik po to daryti išvadas dėl pareiškėjų iškelti bankroto bylą jiems pagrįstumo, todėl padarė neteisingas išvadas ir nepagrįstai bei neteisėtai iškėlė pareiškėjams bankroto bylą.Teismas, nenustatydamas pareiškėjos I. T. nesąžiningumo dėl jos nemokumo atsiradimo, padarė nepagrįstą bylos įrodymais išvadą, jog visų kreditorių neinformavimas ir nenurodymas kreipiantis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, taip pat didesnio darbo užmokesčio nesiekimas, nerodo pareiškėjos nesąžiningumo, todėl neteisingai taikė ir aiškino FABĮ 4 straipsnio 2 dalį, 3 dalį bei nepagrįstai ir neteisėtai iškėlė pareiškėjai bankroto bylą.Teismas neteisingai įvertino pareiškėjos sąžiningumo aspektais jos elgesį perleidžiant areštuotą turtą niekam nežinant už savo nuožiūra nustatytą kainą. Atskiruoju skundu suinteresuotas asmuo R. Z., atstovaujama advokatės Domicelės Baltrušaitienės, prašo Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2017 m. liepos 27 d. nutartį prašo nutartį dalyje, kurioje teismas nutarė iškelti pareiškėjai I. T. bankroto bylą, panaikinti ir išspręsti klausimą iš esmės – atsisakyti iškelti pareiškėjai I. T. bankroto bylą. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:Pirmosios instancijos teismas, vertindamas pareiškėjos veiksmus perleidžiant areštuotą turtą ir nepateikiant rašytinių įrodymų kur panaudojo pasiskolintus pinigus, klaidingai padarė išvadą dėl pareiškėjos sąžiningumo. Teismas padarė klaidingą išvadą dalyje dėl pareiškėjos elgesio prisiimant ir vykdant finansinius įsipareigojimus. Teismo išvada, kad pareiškėja savo finansinės padėties sąmoningai neblogino yra pagrįsta tik pareiškėjos ir teismo subjektyvia nuomone. Teismas neteisingai paskirstė įrodinėjimo pareigą ir neteisėtai laikė, kad kreditoriai, bet ne pareiškėja turėjo įrodinėti savo sąžiningumą. Pareiškėjai, kreipdamiesi į teismą su pareiškimu dėl bankroto bylos iškėlimo, nepateikė teismui duomenų apie savo finansinę padėtį ir neinformavo ne vėliau kaip prieš mėnesį laiko visų kreditorių apie ketinimą pateikti teismui pareiškimą iškelti bankroto bylą.Teismas klaidingai padarė išvadą, kad pareiškėjai pareiškime ir prie jo pridedamais rašytiniais įrodymais patvirtino, kad per paskutinius 3 metus iki pareiškimo iškelti bankroto bylą priėmimo nebuvo sudarę sandorių, dėl kurių jie tapo nemokūs ir kurie galėjo pažeisti jų kreditorių teises, neatliko jokių veiksmų, kurie CK nustatyta tvarka laikomi nesąžiningais, kuri yra pagrįsta pareiškėjos ir teismo subjektyvia nuomone. Teismas pažeidė įrodymų vertinimą reglamentuojančias teisės normas, išvadas dėl pareiškėjos sąžiningumo padarė nevertindamas visų į bylą pateiktų įrodymų bei nurodytų argumentų, nepasisakydama dėl jų, padarydama išvadas, neatitinkančias nustatytų faktinių aplinkybių.

Atsiliepimu į pareiškėjų I. T. ir V. T. bei suinteresuoto asmens UAB „Rome Law“ atskiruosius skundus su pareiškėjų atskiraisiais skundais nesutinka, prašo juos atmesti, nurodo tuos pačius argumentus ir motyvus, kurie yra išdėstyti teismui pateiktame atskirajame skunde. Suinteresuoto asmens UAB „Rome Low“ atskirąjį skundą palaiko, prašo jį patenkinti atskirajame skunde nurodytais motyvais ir argumentais.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei patikrinimas, ar nėra absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą dėl apskųstos dalies ir analizuoja apeliaciniame (atskirajame) skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329, 338 straipsniai).

Žemesnės instancijos teismas

Pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, jog pareiškėjo teistumas turėjo esminės įtakos jo nemokumui, neteisingai vertino aplinkybes, sąlygojusias pareiškėjo nemokumą. Pareiškėjo nemokumas ir jam tenkanti prievolės dalis, viršijanti 25 MMA, atsirado ne kaip atliktų neteisėtų veiksmų pasekmė, kurie baudžiamosios teisės prasme buvo kvalifikuoti kaip nusikalstamos veikos pagal BK 216 straipsnį ir 300 straipsnį, už kuriuos jis buvo nuteistas, bet kilo iš civilinių teisinių santykių, todėl negali būti laikytina priežastimi atsisakyti iškelti jam bankroto bylą. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su šiais pareiškėjo argumentais.Kiti atvejai, kai teismas atsisako iškelti bankroto bylą, yra įtvirtinti FABĮ 5 straipsnio 7 dalies 3–6 punktuose: 1) paaiškėja, kad fizinis asmuo tapo nemokus dėl savo žalingų įpročių (piktnaudžiavimo alkoholiu, narkotinėmis ar kitomis psichotropinėmis medžiagomis, azartinių lošimų ir kitų); 2) paaiškėja, kad fizinis asmuo yra nubaustas už nusikaltimus ar baudžiamuosius nusižengimus, nurodytus Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 207, 208, 209, 216, 222, 223 straipsniuose, ir jo teistumas nėra išnykęs, jeigu dėl to jis tapo nemokus; 3) nuo fizinio asmens bankroto proceso nutraukimo ar pabaigos nepraėję 10 metų, išskyrus šio įstatymo 10 straipsnio 1 dalies 1, 2 ir 7 punktuose nurodytus atvejus; 4) paaiškėja, kad yra iškelta neribotos civilinės atsakomybės juridinio asmens, kurio dalyvis yra fizinis asmuo, bankroto byla. Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad pareiškėjas V. T. 2012 m. lapkričio 15 d. Klaipėdos apygardos teismo nuosprendžiu pripažintas kaltu pagal BK 24 straipsnio 6 dalį, 225 straipsnio 3 dalį, 216 straipsnio 1 dalį ir 300 straipsnio 1 dalį (2016 m. birželio 10 d. Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendžiu V. T. nusikalstamą veika iš BK 216 straipsnio 1 dalies (2004 m. sausio 29 d. įstatymo Nr. IX-1992 redakcija) perkvalifikuota į BK 216 straipsnio 1 dalį (2013 m. gruodžio 19 d. įstatymo Nr. XII-702 redakcija) ir paskirta 150 MGL (5 649 Eur) dydžio bauda bei pagal BK 300 straipsnio 1 dalį, paskirta 45 MGL (1 694,7 Eur) dydžio bauda; V. T. paskirtos 2 (dviejų) metų 6 (šešių) mėnesių laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas 2 (dvejiems) metams; kita nuosprendžio dalis palikta nepakeista. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimi baudžiamojoje byloje Nr. 2K-450-697/2016 nutarta pakeisti Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. birželio 10 d. nuosprendį dalyje dėl kardomojo kalinimo įskaitymo; kita nuosprendžio dalis palikta nepakeista), padarė išvadą, kad tai turėjo esminės įtakos pareiškėjo mokumui, kad pareiškėjo didžioji įsiskolinimo suma atsirado būtent dėl pareiškėjo V. T. kaltų ir nusikalstamų veiksmų.Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kadangi pareiškėjo nemokumas ir jam tenkanti prievolės dalis, viršijanti 25 MMA, atsirado ne kaip atliktų neteisėtų veiksmų pasekmė, kurie baudžiamosios teisės prasme buvo kvalifikuoti kaip nusikalstamos veikos pagal BK 216 straipsnį ir 300 straipsnį, už kuriuos jis buvo nuteistas, bet kilo iš civilinių teisinių santykių, todėl negali būti laikytina priežastimi atsisakyti iškelti jam bankroto bylą. Iš bylos duomenų nustatyta, kad išnagrinėjus baudžiamąją bylą pareiškėjui neatsirado prievolė atsiskaityti su kreditoriumi, kuri būtų sąlygojusi pareiškėjo nemokumą. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai padarė išvadą, kad egzistuoja tiesioginis ryšys tarp pareiškėjo nuteisimo pagal BK 216 straipsnio 1 dalį ir jo nemokumo.Teismas atsisako iškelti nesąžiningo fizinio asmens bankroto bylą dviem atvejais - jeigu jis tapo nemokus dėl CK 6.66 straipsnyje nurodytų sudarytų sandorių, pažeidžiančių kreditorių teises, kurių sudaryti jis neprivalėjo, arba jeigu nustatomi kitokie jo veiksmai, kurie CK nustatyta tvarka laikomi nesąžiningais. FABĮ detaliau nenurodoma, kokie kiti veiksmai gali būti pripažinti nesąžiningais, todėl jie nustatytini remiantis CK ir kasacinio teismo suformuota įstatymo nuostatų taikymo praktika, atsižvelgiant į FABĮ tikslus ir jame nustatytą specialųjį teisinį reguliavimą. Sąžiningumas yra vienas iš bendrųjų teisės principų (CK 1.5 straipsnio 4 dalis), kiekviena sutarties šalis, turėdama sutartinių santykių, privalo elgtis sąžiningai (CK 6.158 straipsnio 1 dalis); sąžiningas elgesys yra privalomas tiek esant ikisutartiniams santykiams (CK 6.163 straipsnis), tiek sudarant sutartį (CK 6.162 straipsnis), tiek aiškinant jos turinį (CK 6.193 straipsnis), tiek ją vykdant (CK 6.200 straipsnis), tiek taikant restituciją (CK 6.222 straipsnis). Svarbu pažymėti, kad civilinėje teisėje galioja sąžiningumo prezumpcija, kuri taikytina ir vertinant nemokumo priežastis sprendžiant dėl bankroto bylos iškėlimo fiziniam asmeniui. Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad sąžiningumas - tai vertybinis žmogaus elgesio matas, nustatomas pagal objektyvųjį ir subjektyvųjį kriterijus. Objektyviuoju požiūriu sąžiningumas suprantamas kaip žmogaus elgesys, atitinkantis protingumo ir teisingumo principų reikalavimus, t. y. rūpestingas ir atidus elgesys. Subjektyviuoju požiūriu sąžiningumas nusako asmens psichikos būklę konkrečioje situacijoje, atsižvelgiantį asmens amžių, išsimokslinimą, patirtį, faktines bylos aplinkybes. Siekiant nustatyti, ar asmuo yra sąžiningas, būtina taikyti abu šiuos kriterijus (žr., mutatis mutandis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. birželio 19 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje D. J. v. J. B., bylos Nr. 3K-3- 336/2013; kt.).Teismui sprendžiant dėl fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo, pareiškėjo sąžiningumas vertintinas dviem aspektais: pirma, ar skolininkas, kreipdamasis dėl bankroto bylos iškėlimo, sąžiningai pateikė visą informaciją, antra, ar jis tapo nemokus elgdamasis sąžiningai. Be nuorodos į CK 6.67 straipsnyje nurodytas nesąžiningo elgesio prezumpcijas, FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punkte neįtvirtintas konkrečių nesąžiningumo atvejų sąrašas, nepateikiama nesąžiningumo apibrėžtis, taip pat nenurodomi nesąžiningumo nustatymo kriterijai. Dėl to aplinkybės, ar asmuo tapo nemokus dėl nesąžiningų veiksmų (neveikimo), kiekvienu konkrečiu atveju pirmiausia vertintinos atsižvelgiant į FABĮ tikslus.Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į nustatytų aplinkybių visumą, konstatavo, kad pareiškėjas nėra sąžiningas fizinis asmuo FABĮ 1 straipsnio 1 dalies prasme, o jam iškėlus bankroto bylą nebūtų pasiektas tikslas – siekti teisingos sąžiningo skolininko ir jo kreditorių interesų pusiausvyros, todėl pareiškėjo V. T. pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo netenkino (FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 4 punktas). Apeliacinis teismas nesutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada dėl pareiškėjo nesąžiningumo, kadangi pirmosios instancijos teismas nevertino pareiškėjo sąžiningumo nurodytais aspektais, t. y. ar skolininkas, kreipdamasis dėl bankroto bylos iškėlimo, sąžiningai pateikė visą informaciją, antra, ar jis tapo nemokus elgdamasis sąžiningai, o atsisakė iškelti bankroto bylą, nustatęs, kad pareiškėjas yra nuteistas pagal BK 216 straipsnio 1 dalį ir nepagrįstai padaręs išvadą, kad jo nuteisimas turėjo esminės įtakos pareiškėjo nemokumui. CPK 176 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta pirmosios instancijos teismo pareiga visapusiškai, išsamiai ir objektyviai ištirti esmines bylos aplinkybes, nustatyti objektyvią tiesą ir priimti teisėtą ir pagrįstą sprendimą (CPK 259, 263 straipsniai). Laikydamasis šių civilinio proceso įstatymo nuostatų, pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą turi visapusiškai nustatyti ir įvertinti visas aplinkybes, kuriomis šalys įrodinėja reikalavimus, teikia atsikirtimus ir sprendimo motyvuojamojoje dalyje atsakyti į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus (CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktas). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nuosekliai plėtojamoje praktikoje įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo klausimais konstatuota, kad sprendimas ar nutartis pripažįstami teisėtais ir pagrįstais, kai teismo išvados atitinka įstatymo nustatytomis priemonėmis ir įstatymo nustatyta tvarka konstatuotas turinčias reikšmės bylai aplinkybes. Išvados apie faktines aplinkybes gali būti grindžiamos tik CPK 177 straipsnio 2, 3 dalyse išvardytomis įrodinėjimo priemonėmis, o įrodymai turi būti gauti ir ištirti reiškia, kad galutinai ir privalomai įrodymus vertina teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. liepos 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. Ž. v. M. P. ir kt., bylos Nr. 3K-3-316/2010). Kaip minėta, pareiškėjų sąžiningumas yra svarbi aplinkybė sprendžiant klausimą dėl bankroto bylos iškėlimo pareiškėjams, todėl apeliacinės instancijos teismo vertinimu, ištyrus bylos duomenis, skundžiamą nutartį bei skundo argumentus, yra pagrindas pripažinti, kad pirmosios instancijos teismas priimdamas skundžiamą nutartį neišsiaiškino ir nenustatė svarbių faktinių ir teisinių bylos aplinkybių, taigi neatskleidė bylos esmės (CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 338 straipsnis).Apeliacinės instancijos teismas plačiau nepasisako dėl kitų atskirojo skundo argumentų, nes aukščiau išdėstytos aplinkybės sudaro pagrindą skundžiamą nutarties dalį naikinti visa apimtimi, ir tik ištyrus visas aplinkybes, susijusias su bylos nagrinėjimo dalyku, spręstinas byloje pareikštų reikalavimų pagrįstumas.