Kauno apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Galinos Blaževič (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Leono Jachimavičiaus ir Arvydo Žibo,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo J. G. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2016 m. rugsėjo 20 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-10142-945/2016 pagal ieškovo J. G. ieškinį atsakovei VšĮ Lietuvos sveikatos mokslų universiteto ligoninei Kauno klinikoms dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu, su darbo santykiais susijusių išmokų ir neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

1. Ieškovas J. G. prašė pripažinti neteisėtu darbo sutarties su ieškovu nutraukimą skiriant drausminę nuobaudą, įformintą 2016 m. kovo 4 d. įsakymu Nr. P-328, priteisti ieškovui iš atsakovės 5 mėn. vidutinio darbo užmokesčio išeitinę išmoką, vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką, 2 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Ieškovas dirbo Statybos, remonto ir eksploatacijos tarnybos Administravimo sektoriaus meistru remontui. Skiriant nuobaudą ieškovui nebuvo pateikti atliktos inventorizacijos duomenys, jis neinformuotas apie galimybę pateikti savo turimus įrodymus. Darbdavys neanalizavo ieškovo pateiktų duomenų, kad dalis medžiagų, įvardijamų kaip trūkstamų, buvo sunaudotos dar iki ieškovo ligos, kita dalis buvo sandėlyje ieškovui grįžus. Ginčijamas įsakymas yra neinformatyvus, iš jo turinio neaišku, už kokį konkretų pažeidimą ieškovas nubaustas. Medžiagų trūkumas nustatytas 2015 m. rugsėjo 29 d., t. y. praėjus 20 d. po ieškovo ligos pradžios. Šiuo laikotarpiu ieškovas negalėjo kontroliuoti medžiagų srautų. Atsakovė pažeidė pareigą raštu pareikalauti pateikti pasiaiškinimą. Nors apie galimą pažeidimą atsakovė žinojo dar 2015 m. rugsėjo mėn., nuobauda ieškovui paskirta praėjus beveik mėnesiui nuo jo grįžimo po ligos. Dėl neteisėtų atsakovės veiksmų ieškovas patyrė stresą, vartojo medikamentus, t. y. ieškovui buvo padaryta neturtinė žala, kurios atlyginimas priteistinas iš atsakovės.

Atsakovė VšĮ Lietuvos sveikatos mokslų universiteto ligoninei Kauno klinikoms prašė ieškinį atmesti ir nurodo, jog darbo sutartis tarp šalių sudaryta 1999 m. lapkričio 2 d., ieškovas dirbo statybos remonto skyrių meistru. 2011 m. balandžio 1 d. su ieškovu sudaryta visiškos materialinės atsakomybės sutartis, pagal kurią jis prisiėmė visišką atsakomybę už jam patikėtas vertybes. Ieškovas paskirtas nurašyti statybos skyriuje sunaudotas statybines medžiagas pagal medžiagų sunaudojimo normatyvus. 2011 m. balandžio 11 d. atsakovė perdavė ieškovui materialinių vertybių už 108 604,69 Lt (31 454,09 Eur). 2015 m. rugsėjo 10 d. Vėliau 2015 m. atlikus inventorizaciją buvo nustatytas prekių trūkumas už 20 844,29 Eur. 2016 m. vasario 2 d., ieškovui grįžus po ligos, atsakovė raštu pareikalavo ieškovo pasiaiškinimo dėl galimo darbo drausmės pažeidimo. Ieškovas reikalavimą atsisakė priimti, dėl to buvo surašytas aktas. Su atleidimo iš darbo priežastimis ieškovas supažindintas 2016 m. kovo 4 d., tačiau atsisakė jam teiktus dokumentus priimti. Ieškovo 2016 m. kovo 7 d. prašymas dėl nuobaudos nepagrįstumo buvo pripažintas nepagrįstu ir atmestas. Griežčiausia drausminė nuobauda ieškovui paskirta dėl jo užimtų pareigų svarbos bei prarasto pasitikėjimo. Drausminė nuobauda ieškovui paskirta remiantis inventorizacijos duomenimis ir nepraleidus įstatyme nustatyto termino, į kurį neįeina ligos laikas. Be to, ieškovas 2015 m. rugsėjo 1 d. darbe buvo neblaivus, už tai jam 2015 m. rugsėjo 11 d. skirta drausminė nuobauda – papeikimas.

2. Kauno apylinkės teismas 2016 m. rugsėjo 20 d. sprendimu ieškinį atmetė. Teismas nustatė, kad ieškovas pagal savo pareigas, visiškos materialinės atsakomybės 2011 m. balandžio 1 d. sutartį, buvo atsakingas už jam perduotų materialinių vertybių – statybinių medžiagų – apskaitą. 2011 m. balandžio 11 d. inventorizacijos aprašu atsakovė perdavė ieškovui, kaip materialiai atsakingam asmeniui, materialinių vertybių už 108 604,69 Lt. Atsakovė 2009 m. gruodžio 31 d. įsakymu Nr. V-859 ir Nr. V-837 įstaigoje patvirtino apskaitos politikos, įsakymu Nr. V-838 nustatė taisyklės bei formas užfiksuoti prekių likučius. Ieškovas neįrodinėjo, jog nustatytos tvarkos būtų buvę neaiškios, ieškovui keltų abejonių. Teismo posėdžio metu liudytoju apklaustas buvęs skyriaus viršininkas K. P. patvirtino, jog visa medžiagų apskaita buvo vykdoma tinkamai ir tiksliai, niekada nekildavo nesusipratimų dėl medžiagų likučių. Po 2015 m. rugsėjo 10 d. iki 2015 m. rugsėjo 29 d. atsakovė atliko neeilinę inventorizaciją, turėdama tikslą – perduoti materialines vertybes kitam asmeniui. Teismas atmetė ieškovo argumentą, jog materialinių vertybių trūkumas galėjo atsirasti per tas 20 dienų nuo ieškovo ligos pradžios iki inventorizacijos pabaigos. Teismo vertinimu, darbdavys ėmėsi visų priemonių, kad inventorizacija būtų atliekama nedelsiant, ieškovas neįrodinėjo inventorizaciją atlikusių asmenų nesąžiningumo fakto, medžiagų likučių sandėlyje nustatymas negali būti siejamas su inventorizacijos pabaiga. Teismas vadovavosi liudytojo N. B. paaiškinimais, kad prieš pateikiant inventorizacijos aktą buvo aiškinamasi, kur gali būti trūkstamos medžiagos ir pripažino, jog atlikus pakartotinį patikrinimą dalis medžiagų buvo rastos kaip panaudotos, dėmesys atkreiptinas į kelias aplinkybes. Teismas nurodė, kad ieškovas ir jo atstovė nepateikė jokių argumentų, kurie leistų spręsti, kad atsakovės nustatyti medžiagų trūkumai neatitinka tikrovės, nors teismas išreikalavęs savo iniciatyva rašytinius įrodymus suteikė teisę ieškovui įvertinti ir išanalizuoti šią medžiagą. Teismas sutiko su atsakovės motyvais, kad nagrinėjamoje byloje nėra sprendžiamas klausimas dėl žalos atlyginimo priteisimo, todėl tikslus trūkstamų medžiagų kiekio ir vertės nustatymas nelaikytinas esminiu, tad ieškovo nurodytos aplinkybės dėl inventorizacijos netikslumų, teismo įsitikinimu, patvirtina faktą, jog ieškovas neužtikrino tinkamos jam patikėtų vertybių apskaitos. Teismas konstatavo, kad nėra galimybės nustatyti, kur buvo panaudotas inventorizacijos metu nustatytas PVCh dangos trūkumas. Teismas lygino ieškovo sudarytų dokumentų atitikimą su inventorizacijos metu nustatytais medžiagų likučiais, jų verte ir nustatė, jog ieškovas neįvykdė pareigos tinkamai apskaityti aptariamas detales, iš į bylą pateiktų dokumentų ir šalių paaiškinimų nėra galimybės nustatyti, ar egzistuoja faktinis medžiagos trūkumas, ar buhalterinį trūkumą nulėmė netinkamas dokumentų pildymas ir pripažino, jog ieškovas netinkamai vykdė savo darbines funkcijas. Teismas sprendė, jog atsakovė įrodė, kad ieškovas padarė darbo drausmės pažeidimą. Teismas spręsdamas, ar pažeidimas buvo šiurkštus ir ar už jį buvo pagrindas taikyti griežčiausią drausminę nuobaudą, vadovavosi kasacinio teismo praktika (Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2015 m. balandžio 8 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-199-695/2015. Teismas nustatė, kad ieškovas atsisakė rašyti pasiaiškinimą, priimti dokumentus, nebendradarbiavo su atsakove. Į bylą nepateikta įrodymų, jog ieškovo parengta lentelė apie medžiagų sunaudojimą pateikta darbdaviui ne kartu su 2016 m. kovo 7 d. prašymu, o po nuobaudos paskyrimo, ieškovo nurodytą kaip 2016 m. vasario 17 d. Parenkant drausminę nuobaudą ieškovui, teismo vertinimu, įtakos galėjo turėti ir faktas, jog 2015 m. rugsėjo 1 d. ieškovas buvo darbe neblaivus. Ieškovui 2015 m. rugsėjo 11 d. paskirta drausminė nuobauda, tačiau, teismo manymu, nuobauda negali būti vertinama kaip sudėtinė šioje byloje ginčijamos nuobaudos dalis, nes ieškovui atleidimas iš darbo paskirtas už iki 2015 m. rugsėjo 1 d. atliktus veiksmus ir neegzistavo pakartotinumo sąlyga, tačiau tai, teismo nuomone, leidžia papildomai charakterizuoti ieškovą kaip darbuotoją, kuriuo darbdavys prarado pasitikėjimą, o ieškovo padarytas pažeidimas pripažintinas šiurkščiu tiek DK 235 straipsnio 2 dalies 7 punkto pagrindu (nors ir nėra įrodymų, jog ieškovas pasisavino trūkstamas medžiagas, dėl jo netinkamų veiksmų negalima identifikuoti medžiagų buvimo vietos, tai prilygintina jų iššvaistymui), tiek ir pagal DK 235 straipsnio 2 dalies 11 punktą – kai darbo drausmės pažeidimą padaro materialiai atsakingas asmuo ir darbdavys praranda juo pasitikėjimą. Teismas atmetė ieškovo argumentą, kad drausminė nuobauda ieškovui buvo skirta nesilaikant įstatyme įtvirtintų terminų. Su tokia ieškovo pozicija nesutiktina dėl kelių priežasčių. Teismas nustatė, jog nuo prieš tai vykusios inventorizacijos buvo praėję mažiau nei dveji metai (medžiagų trūkumas susidarė laikotarpiu nuo 2014 m. gruodžio iki 2015 m. rugsėjo), todėl 2-jų metų terminas nebuvo praleistas (DK 241 str. 2 d.). Nagrinėjamu atveju, teismo vertinimu, pažeidimai paaiškėjo 2015 m. rugsėjo 29 d., kai buvo baigta inventorizacija. Tuo metu ieškovas sirgo, jo nedarbingumas baigėsi 2016 m. vasario 5 d., į darbą po ligos ieškovas grįžo 2016 m. vasario 8 d., o drausminė nuobauda paskirta 2016 m. kovo 4 d. įsakymu Nr. P-328.

Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

3. Apeliaciniu skundu Kauno apylinkės teismo 2016 m. rugsėjo 20 d. sprendimą skundžia ieškovo J. G. atstovas advokatas R. V.. Advokatas prašo skundžiamą teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują teismo sprendimą, ieškovo ieškinį patenkinti ir priteisti ieškovui bylinėjimosi išlaidas iš atsakovės.

3.1. Pirmosios instancijos teismas pažeidė procesinės teisės normas, reglamentuojančias įrodymų tyrimą ir vertinimą bei kitas procesinės teisės normas, netinkamai taikė materialinės teisės normas, reglamentuojančias darbo pareigų pažeidimą, nesivadovavo CK 1.5 str. įtvirtintais sąžiningumo, protingumo bei teisingumo principais.

3.2. Teismas nepagrįstai atmetė ieškovo reikalavimą dėl drausminės nuobaudos panaikinimo ir atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu, kadangi ieškovas atleistas iš darbo nesant drausminės atsakomybės pagrindo (DK 136 str. 3 d. 2 p., 4 d., DK 237 str. 1 d. 3 p., DK 234 str.).

3.3. Teismas sprendime nepasisakė kaip vertina aplinkybę, kad atsakovė nenurodė, kokiais konkrečiais veiksmais ar neveikimu pasireiškė ieškovo neteisėta veika ir kaltė, nors atsakovės pritaikytame DK 235 straipsnio 2 dalies 7 punkte nustatytos kelios alternatyvios veikos.

3.4. Teismas, gindamas darbuotoją kaip silpnesniąją darbo santykių šalį, privalėjo įvertinti, kad tik ieškovui pareiškus ieškinį, atsakovė pakeitė ieškovo atleidimo iš darbo pagrindą, ir atitinkamai spręsti, kad ieškovo skundžiamas 2016 m. kovo 4 d. įsakymas yra neteisėtas ir nepagrįstas objektyviais duomenimis.

3.5. Teismas, teigdamas, kad drausminės atsakomybės taikymo aspektu reikšminga pripažintina aplinkybė, jog ieškovas neįvykdė jam numatytos pareigos užtikrinti tinkamą medžiagų apskaitą, nukrypo nuo savo pareigos nustatyti, ar 2016-03-04 įsakymas dėl drausminės nuobaudos skyrimo Nr. P-328 teisėtas ir pagrįstas.

3.6. Teismas neteisingai įvertino ieškovo pateiktas lenteles, kadangi jas ieškovas teikė būtent gindamasis nuo įsakymu jam pareikšto kaltinimo vagyste, turto pasisavinimu ar iššvaistymu, taip pat siekdamas įrodyti, kad jokio faktinio medžiagų trūkumo nėra.

3.7. Teismas neteisingai įvertino aplinkybę, kad bylos nagrinėjimo metu dalis atsakovės nurodomų neva neapskaitytų medžiagų „atsirado“.

3.8. Teismas sprendime taip pat nenustatinėjo, ar apskritai yra ieškovo kaltė dėl darbo pareigų nevykdymo arba netinkamo jų vykdymo.

3.9. Teismas visiškai neatsižvelgė į ieškovo nurodytą aplinkybę, kad net ir ieškinio pateikimo metu ieškovas nežinojo, kokį konkretų darbo drausmės pažeidimą jis padarė, kaip šis pažeidimas buvo užfiksuotas ir kokie objektyvūs duomenys patvirtina pažeidimo padarymo faktą. Teismas neįvertino, kad drausminė nuobauda apeliantui buvo skirta pagal DK 235 straipsnio 2 dalies 7 punktą, todėl ieškovas ginčijo ne inventorizacijos atlikimo tvarką ar ją atlikusių asmenų nesąžiningumą, o gynėsi nuo jam reiškiamų kaltinimų vagyste, sukčiavimu, turto pasisavinimu ar medžiagų iššvaistymu.

3.10. Priešingai nei teigiama teismo sprendime, inventorizacijos netikslumai bei atsakovės pripažinimas, kad dalis medžiagų buvo rasta po pakartotinio patikrinimo, paneigia faktą, jog ieškovas neužtikrino tinkamos jam patikėtų vertybių apskaitos.

3.11. Teismas visiškai ignoravo ieškovo nurodytą aplinkybę, kad įsakymas priimtas nesuteikus ieškovui jokios galimybės pasiaiškinti dėl neva trūkstamų prekių, taip pat, kad tik kartu su 2016 m. kovo 4 d. įsakymu dėl drausminės nuobaudos skyrimo ieškovui buvo pateiktas trūkstamų prekių sąrašas, už kurių saugojimą neva buvo atsakingas ieškovas, todėl ieškovas netgi nežinojo kuo yra kaltinamas ir dėl to negalėjo pateikti jokio pasiaiškinimo.

3.12. Teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, neatsižvelgė, kad jokia medžiaga, susijusi su atsakovės įsakyme nurodytu 2015 m. rugsėjo 29 d. Statybos, remonto ir eksploatacijos tarnybos vadovo N. B. 2015 m. rugsėjo 29 d. tarnybiniu pranešimu ir neva atliekamu ar atliktu tyrimu dėl trūkstamų statybinių medžiagų ieškovui nebuvo pateikta. Bylos nagrinėjimo metu, ieškovui tapo žinomas minėto pranešimo turinys.

3.13. Teismas, atmesdamas ieškovo reikalavimą panaikinti skundžiamą įsakymą, nepagrįstai sprendė, kad „ieškovas neįvykdė jam numatytos pareigos išsaugoti jam patikėtas vertybes“, nes nėra jokių įrodymų, kad vertybės yra pavogtos, pasisavintos, iššvaistytos ar kitu būdu pradingę.

3.14. Teismo išvada, kad atsakovė įrodė ieškovą padarius darbo drausmės pažeidimą, yra visiškai nepagrįsta ir nemotyvuota. Netgi neaišku apie kokį darbo drausmės pažeidimą pasisakoma.

3.15. Teismas, vertindamas ieškovo argumentą, jog jam nebuvo sudarytos galimybės užtikrinti vertybių apsaugą, nepagrįstai nurodė, kad įstaigoje buvo nustatyta aiški medžiagų apskaitos ir nurašymo tvarka. Teismas neįvertino, kad jeigu įmonėje būtų nustatyta aiški prekių paėmimo iš sandėlio tvarka, darbuotojai tokių žurnalų netgi nebūtų vedę.

3..16. Teismas nepasisakė dėl liudytojo A. J. paliudijimo teismo posėdyje, kad ieškovo įdarbinimo laikotarpiu sandėlyje netgi nebuvo svarstyklių ir jos įsigytos tik visai neseniai. Dėl darbuotojų neaprūpinimo reikalingomis darbo priemonėmis atsakinga gali būti tik pati atsakovė.

3.17. Teismas turėjo įvertinti, kad atsakovė neturėjo jokios sandėlininko pavadavimo tvarkos, o esant keliems materialiai atsakingiems asmenims, teismas turėjo vertinti jų atsakomybės ribas. Byloje nėra įrodymų apie tai, kokios materialinės vertybės buvo perduotos ieškovui, o kokios — sandėlininkui A. J..

3.18. Visiškai nepagrįsta teismo išvada, kad net jeigu dėl medžiagų neišsaugojimo buvo ir A. J. kaltės, ieškovui tektų atsakomybė ir už jam pavaldaus darbuotojo veiksmus arba tiksliau už nepakankamą tokio darbuotojo kontrolę, nesiėmimą veiksmų ir neieškojimą priemonių, kaip būtų galima pašalinti tokių veiksmų prielaidas.

3.19. Teismo sprendimo išvados prieštaringos, kad „nėra galimybės nustatyti, ar egzistuoja faktinis medžiagos trūkumas“ ir vėliau kad neva ieškovas neįvykdė jam numatytos pareigos išsaugoti jam patikėtas vertybes.

3.20. Teismas sprendime turėjo įvertinti, ar atsakovė pagrįstai visą kaltę siekia perkelti tik ieškovui.

3.21. Teismas turėjo įvertinti, kad atsakovė nesilaikė vieningos tvarkos, ir nepagrįstai teigė, kad inventorizacija atlikta siekiant išlaikyti nepertraukiamą darbą ir nenutrūkstamą materialinių vertybių apskaitą ir turto išsaugojimą.

3.22. Teismas sprendime nepasisakė kaip vertina aplinkybę, kad atsakovė susirgus ieškovui, tik 2015 m. rugsėjo 10 d. sudarė komisiją materialinių vertybių inventorizacijai atlikti bei perduoti materialines vertybes naujai paskirtam materialiai atsakingam asmeniui A. L.. Teismas turėjo įvertinti, kad 2015 m. rugsėjo 10 d. inventorizacija atlikta turint tik vieną tikslą – siekiant pagrįsti neva atsiradusį prekių trūkumą ir tuo pagrindu apkaltinti ieškovą darbo drausmės pažeidimu.

3.23. Teismas neteisingai nustatė reikšmingus šalių ginčui išspręsti faktus, t. y. kad tuo pačiu laikotarpiu atsakovo sandėlininko funkcijas vykdė ne tik ieškovas, bet dar vienas darbuotojas — sandėlininko pareigas einantis A. J.; raktus nuo sandėlio turėjo jie abu. Prekes pasisavinti turėjo galimybę ir kiti asmenys, o atsakovei tinkamai neorganizavus darbo, ieškovas neturėjo galimybės užtikrinti sandėlyje esančių prekių išsaugojimo.

3.24. Teismas turėjo pripažinti, kad atsakovei nebuvo pagrindo konstatuoti ieškovą padarius DK 235 straipsnio 2 dalies 7 punkte nustatytą šiurkštų darbo tvarkos pažeidimą, nes neįrodyta, jog būtent dėl jo kaltės prekių bei medžiagų trūkumas atsirado. Tai pripažinus, buvo pagrindas konstatuoti neteisėto darbo sutarties nutraukimo su ieškovu pagal DK 136 straipsnio 3 dalies 2 punktą, 235 straipsnio 2 dalies 7 punktą faktą.

4. Atsiliepimą į ieškovo J. G. atstovo apeliacinį skundą pateikė atsakovės VšĮ Lietuvos sveikatos mokslų universiteto ligoninei Kauno klinikų atstovas.

5. Atsakovė su ieškovo apeliaciniu skundu nesutiko, prašė skundžiamo teismo sprendimo nekeisti, apeliacinį skundą atmesti. Pirmos instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas ir teismas prieš priimdamas sprendimą byloje išsamiai ištyrė visus byloje pateiktus įrodymus, nuosekliai išanalizavo ir įsigilino į materialinių vertybių apskaitos dokumentus, kuriuose buvo fiksuoti materialinių vertybių judėjimai (apskaitymas, pajamavimas, nurašymas ir kt.), išanalizavo ieškovo pateiktus dokumentus ir įrodymus, kur galėtų būti trūkstamos materialinės vertybės, tačiau ieškovas bylos nagrinėjimo metu taip ir nesugebėjo pagrįsti ir nurodyti trūkstamų atsakovės jam patikėtų materialinių vertybių buvimo vietos;

5.1. teisingai vertino, kad atsakovė įrodė visas būtinas sąlygas drausminės atsakomybės taikymui;

5.2. teisingai įvertino, kad ieškovui ir ieškovo atstovei buvo sudarytos visos galimybės susipažinti ir įvertinti byloje pateiktus atsakovės duomenis dėl trūkstamų materialinių vertybių, tačiau to nei ieškovas nei jo atstovė to nepadarė;

5.3. teisingai vertino, kad materialinių vertybių trūkstamas kiekis ir vertė nėra šio ginčo esmė, nes nėra nustatinėjamas padarytos turtinės žalos dydis;

5.4. tinkamai ir teisingai įvertino, kad atsakovė buvo nustačiusi aiškias materialinių vertybių apskaitymo, panaudojimo nurašymo tvarkas, kurios buvo aiškios žinomos ir suprantamos atsakovės darbuotojams taip pat ir ieškovui;

5.5. teisingai vertino bylos nagrinėjimo metu ieškovo pripažinimą dėl medžiagų apskaitos nevedimo ir teisėtai padarė išvadą, kad ieškovas neužtikrino materialinių vertybių apskaitos ir neišsaugojo atsakovės jam patikėtų materialinių vertybių;

5.6. tinkamai įvertino, kad drausminės nuobaudos skyrimo procedūros metu ieškovas atsisakė pateikti atsakovei pasiaiškinimą dėl darbo drausmės pažeidimo;

5.7. tinkamai nustatė, kad ieškovui drausminė nuobauda buvo skirta nepažeidžiant įstatyme įtvirtintų terminų;

5.8. įvertinęs byloje šalių pateiktus dokumentus ir paaiškinimus nusprendė, kad apibendrinus atsakovės paskirta drausminė nuobauda ieškovui buvo paskirta teisėtai ir pagrįstai.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

6. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 str., patikrinimas (CPK 320 str.). Kasacinės instancijos teismas išaiškino, kad teismo sprendimas laikomas teisėtu ir pagrįstu, jeigu teismo išvados atitinka įstatymo nustatytą tvarką ir įrodinėjimo priemonėmis konstatuotas turinčias reikšmės bylai aplinkybes (CPK 260, 263 straipsniai); todėl, vertinant materialinės teisės normų taikymą, yra svarbu, ar aplinkybės, turinčios reikšmės taikant tam tikras materialinės teisės normas byloje nustatytos, ar jos nustatytos nepažeidžiant procesinės teisės normų. Teismo sprendimas, priimamas išsprendus civilinį ginčą, yra teisingumo vykdymo aktas. Teisingu bylos sprendimu yra suinteresuotos ne tik ginčo šalys, bet ir visa visuomenė; taigi privataus intereso gynimas nėra vienintelis civilinio proceso tikslas, teismo procese ginamas ir viešasis interesas. Pagal CPK 301 straipsnio 1 dalį, apeliacijos dalykas yra neįsiteisėjęs pirmosios instancijos teismo sprendimas. Apeliacinio proceso metu patikrinamas pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja tiek teisės, tiek fakto klausimus, bet apeliacija yra ne bylos nagrinėjimas iš naujo, o tik jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas (CPK 320 straipsnis).

7. Pagal DK 235 straipsnio 2 dalies 7 punktą šiurkščiu darbo pareigų pažeidimu laikomos veikos, turinčios vagystės, sukčiavimo, turto pasisavinimo arba iššvaistymo, neteisėto atlyginimo paėmimo požymių, nors darbuotojas už šias veikas nebuvo traukiamas baudžiamojon ar administracinėn atsakomybėn. Toks atleidimo iš darbo pagrindas suteikia darbdaviui teisę atleisti darbuotoją iš darbo be įspėjimo, nesikreipiant į kompetentingas institucijas dėl darbuotojo patraukimo administracinėn ar baudžiamojon atsakomybėn ir nelaukiant jų išvadų, jei pats darbdavys nustato darbuotojo elgesyje (veikoje) administracinio nusižengimo ar nusikaltimo darbdavio atžvilgiu požymius. Darbo sutarties nutraukimas dėl šiurkštaus darbo pareigų pažeidimo, minėta, yra drausminė nuobauda, kuri, kaip ir kitos nuobaudų rūšys, gali būti taikoma tik esant būtinoms drausminės atsakomybės sąlygoms: konkretiems darbuotojo neteisėtiems veiksmams arba neveikimui, žalingiems padariniams, priežastiniam darbuotojo neteisėtų veiksmų ar neveikimo ir žalingų padarinių ryšiui, darbuotojo kaltei (DK 136 straipsnio 3 dalies 2 punktas, 4 dalis, 237 straipsnio 1 dalies 3 punktas) (Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. lapkričio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-1951-259/2015).

8. Priešingai nei teigia apelianto atstovas, atsakovė nepripažino, kad ieškovo ginčijamas 2016 m. kovo 4 d. įsakymas Nr. P-328, kurio pagrindu ieškovas buvo atleistas iš darbo, būtų neteisėtas ar nepagrįstas. Atsakovė teikė į bylą įrodymus, patvirtinančius, kad ieškovo veiksmai arba neveikimas atliekant materialinių vertybių apskaitą sudarė sąlygas materialinių vertybių trūkumui. Atsakovė laikėsi vienodos pozicijos teigdama, kad ieškovas šiurkščiai pažeidė darbo pareigas, padarė statybinių medžiagų už 20 844, 29 Eur trūkumą, kad atsakovė nustatė, jog už trūkstamų vertybių išsaugojimą buvo atsakingas Statybos, remonto ir eksploatacijos tarnybos Administravimo sektoriaus meistras remontui J. G., šioje byloje ieškovas .

Apelianto argumentas, kad ieškovui nebuvo pateikta tarnybinė informaciją apie N. B. nustatytą materialinių vertybių trūkumą nėra teisinga. Ieškovas nepriėmė atsakovės 2016 m. vasario 2 d. reikalavimo pasiaiškinti dėl atsakovės nustatyto statybinių medžiagų trūkumo. Ieškovas visiškai nebendradarbiavo su atsakove aiškinant ginčo aplinkybes ieškovo atsisakymą priimti atsakovės reikalavimą ieškovui surašyti pasiaiškinimą, atsakovė įformino 2016 m vasario 2 d. aktu.

Ieškovas pateikė 2016 m. kovo 7 d. atsakovei, ieškovo iniciatyva sudarytus dokumentus nurodęs dokumentuose 2016 m vasario 17 d. datą, taigi ieškovo dokumentai nebuvo atsakovei žinomi skiriant 2016 m. kovo 4 d. ieškovui nuobaudą. Tačiau pirmosios instancijos teismas vertino ieškovo surašytus dokumentus ir priėjo išvadų, kad atsakovė pagrįstai nurodė įsakyme dėl ieškovo atleidimo, kad ieškovas atsisakė pateikti paaiškinimą atsakovei dėl padaryto darbo drausmės pažeidimo. Teisėjų kolegija nekartoja pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvų ir jiems pritaria, nes sutampa su surinktais byloje įrodymais.

9. Taip pat negalima sutikti su ieškovo argumentais, kad atsakovė pakeitė ieškovo atleidimo pagrindą, kadangi šioms aplinkybėms patvirtinti byloje nėra jokių objektyvių įrodymų.

10. Atmestinas kaip nepagrįstas apelianto argumentas, kad atsakovė nenurodė, o teismas nepasisakė, kokiais konkrečiais veiksmais ar neveikimu pasireiškė ieškovo neteisėta veika ir kaltė. Atsakovė 2016 m. kovo 4 d. įsakymas Nr. P-328 skyrė ieškovui drausminę nuobaudą – atleidimą iš darbo už šiurkštų darbo pareigų pažeidimą – veiką, turinčią vagystės, sukčiavimo, turto pasisavinimo arba iššvaistymo požymių Lietuvos Respublikos darbo kodekso 136 str. 3 d. 2 p. pagrindu). Pirmosios instancijos teismas aiškino darbo drausmės pažeidimo padarymo aplinkybes, nustatytų atsakovės įsakyme ieškovo padarytų pažeidimų faktą ir jų atitikimą atsakovės įsakyme aprašytai ieškovo veikai, kurią atsakovė kvalifikavo kaip šiurkštų darbo drausmės pažeidimą. Tas faktas, kad atsakovė 2016 m. kovo 4 d. įsakyme Nr. P-328 nurodė kelias šiurkštaus darbo pareigų pažeidimo – veikų požymius (vagystę, sukčiavimą, turto pasisavinimą arba iššvaistymą) nesudaro pagrindo pripažinti, kad atsakovės priimtas įsakymas dėl atsakovo atleidimo iš darbo yra neteisėtas, nes to nenumato įstatymas. Bylos duomenimis atsakovė patyrė 20 844, 29 Eur nuostolį dėl ieškovui patikėtų materialinių vertybių trūkumo. Atsakovė byloje įrodė, kad materialinės vertybės buvo ieškovo žinioje, kad ieškovas yra materialiai atsakingas asmuo, kuris visiškai materialiai atsako už jam patikėtą turtą, taip pat ir jo apsaugą ir apskaitą. Tad paaiškėjus, kad ieškovas netinkamai atliko darbo pareigas, atsakovė ginčijame įsakyme nurodė, kad ieškovo šiurkštaus darbo pareigų pažeidimas susijęs su materialinių vertybių trūkumu, turi atitinkamų veikų požymius (vagystę, sukčiavimą, turto pasisavinimą arba iššvaistymą ). Atsakovės nurodyti veikų požymiai iš esmės atitinka nustatyta faktinę aplinkybę, kad ieškovas pažeidė darbo drausmę dėl to prarado jam patikėtą atsakovės turtą.

11. Pirmosios instancijos teismas, nustatydamas kokia ieškovo veika sudarė jam patikėtų vertybių trūkumą, analizavo pasirinktinai tam tikrų statybinių medžiagų apskaitą ir panaudojimo atsakovės poreikiams užfiksavimą ieškovo surašytuose (pasirašytuose) dokumentuose bei vertino šiuos duomenis atsižvelgdamas į ieškovo argumentus, kurie, ieškovo manymu, patvirtina atsakovės priimto 2016 m. kovo 4 d. įsakymo neteisėtumą. Bylos medžiaga patvirtina, kad dirbdamas atsakovės klinikose ieškovas periodiškai atliko materialinių vertybių apskaitą, dalyvaudamas materialiojo turto būklės įvertinimo padaliniuose, kur ieškovas paskirtas nurašyti statybos skyriuje sunaudotas statybines medžiagas pagal medžiagų sunaudojimo normatyvus ir inventorizuodamas ieškovui patikėtą atsakovės turtą. Byloje nėra ginčo, kad iki pat 2014 m. pabaigos (gruodžio mėn. 17 d.) nebuvo fiksuojami prekių trūkumai, t. y. faktiniai medžiagų likučiai atitikdavo 2009 m. gruodžio 31 d. įsakymais Nr. V-859 ir Nr. V-837 įstaigoje patvirtintos apskaitos politikos, įsakymu Nr. V-838 nustatytomis taisyklėmis bei formomis užfiksuotus prekių likučius. Esant tokioms aplinkybėms sprendžiama, kad ieškovas turėjo tinkamas sąlygas darbo pareigoms atlikti, jo darbas buvo sureglamentuotas atsakovės lokaliniais aktais, atsakovė sudarė ieškovui sąlygas materialinėms vertybėms išsaugoti, jas apskaityti.

12. Priešingai nei nustatė pirmosios instancijos teismas, ieškovas teigia, kad negalėjo atlikti jam pavesto darbo, nes atsakovė nesudarė elementarių sąlygų materialinėms vertybėms apskaityti (matuoti, sverti) ir saugoti, nes raktą turėjo ir kiti asmenys, kurie patekę į patalpas galėjo pasinaudoti be ieškovo žinios atsakovės turtu. Tačiau šis ieškovo argumentas prieštarauja anksčiau paminėtoms aplinkybėms.

Teisėjų kolegijos vertinimu, kaip nurodyta anksčiau, ieškovas nuo 2011 metų tinkamai atliko jam pavestą darbą, neinformavo atsakovės apie negalėjimą saugoti apskaityti materialines vertybes. Be to, pats ieškovas dalyvavo veikloje, susijusioje su materialinių vertybių apskaita, materialiojo turto būklės įvertinimu, sunaudotų statybinių medžiagų ir esamų medžiagų inventorizacijoje iki pat 2014 m. Kad paminėtu laikotarpiu ieškovo sudarytuose ir pasirašytuose dokumentuose yra neteisingi duomenys, byloje įrodymų nesurinkta ir apie tai nekalbėjo ieškovas. Taip pat ieškovo argumentas dėl tariamai kitų asmenų padarytos žalos atsakovei prieštarauja surinktai byloje medžiagai. Apklausti teismo posėdyje liudytojas K. P., A. J. ginčo laikotarpiu dirbę su ieškovu neprarado atsakovės pasitikėjimo, kadangi iki 2014 m. gruodžio mėnesio ieškovas nefiksavo atsakovės turto trūkumo. Be to, ieškovas būdamas liudytojo vadovas, dirbdamas su liudytoju A. J. privalėjo kontroliuoti jam pavaldaus asmens atliekamą darbą.

Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai manė, kad ieškovas galėjo tinkamai atlikti jam pavestą darbą, tačiau to nepadarė, ieškovo darbo drausmės pažeidimo padarymą sąlygojo, ne kiti asmenys, o pats ieškovas. Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai ir jos nekartoja. Tad ieškovo argumentas dėl atsakovės nesudarytų ieškovui darbo sąlygų laikomas neįrodytas, todėl atmestinas (CPK 178 str.).

13. Ieškovo argumentai dėl tariamai atsiradusių materialinių vertybių (286 m² PVCh dangos, kodas 145A) nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų dėl ieškovo netinkamai atliktų darbo pareigų apskaitant jam patikėtas materialines vertybes.

Pirmosios instancijos teismas kruopščiai tikrino konkrečių medžiagų grupių trūkumą, kurių sumažėjimas užfiksuotas inventorizacijos išvadoje, pagal medžiagų judėjimo eiliškumą, kiekio pokyčius ir jų nurašymą laikotarpiu nuo 2014 m. gruodžio mėn. vykusios inventorizacijos, iki inventorizacijos, vykusios 2015 m. rugsėjo mėn. Bylos duomenimis teismas ištyrė dvi medžiagų grupes – MST145A (danga (PVCh grindų)) ir MST279/1 (kampuotis nerūdijančio plieno 25x25x3). Inventorizacijos metu buvo nustatyta, jog grindų dangos likutis turi būti 1 421,7 m², o faktiškai rasta – 314,68 m², trūkumas – 1 107,02 m², kampuočio likutis turi būti 104,895 kg, o faktiškai rasta – 0 kg, trūkumas –104,895 kg. Teisėjų kolegija nekartoja pirmosios instancijos teismo išvadų dėl ištirtų rašytinių įrodymų, šioms išvadoms pritaria ir laiko teisingomis.

Kaip pagrįstai konstatavo pirmosios instancijos teismas, ieškovas, būdamas atsakingas už medžiagų apskaitą ir išsaugojimą, šios pareigos neįvykdė, dėl ieškovo netinkamai vykdytų pareigų pagal esamus įrodymus nebuvo galimybės nustatyti, kur yra inventorizacijos metu nustatytas PVCh dangos materialinės vertybės trūkumas.

Pirmosios instancijos teismas teisingai akcentavo, kad atsakovės pateiktuose dokumentuose ieškovo užfiksuoti duomenys gali kelti abejonių dėl naudojamų materialinių vertybių (kampuotis) matavimo vienetų, kai prie medžiagos kodu 279/1 naudojamas žymuo „t“, galima būtų vertinti, jog nurodomas kiekis ne kilogramais, tačiau kampuočių nurodytos dokumentuose kainos labiau įtikina, kad visgi buvo skaičiuojama kilogramais, kadangi 103 kg negali kainuoti 0,53 Eur, kaip ir 2 kg negali kainuoti 0,01 Eur.

Paaiškėjus, kad ieškovas 2016 m. rugsėjo 9 d. susirgo, atsakovė nuo 2016 m. rugsėjo 10 d. ėmėsi priemonių užtikrinti materialinių vertybių apskaitą, atliko inventorizaciją. Todėl ieškovo argumentas, kad atsakovė atliko inventorizaciją turėdama tikslą apkaltinti ieškovą, o ne apskaityti materialines vertybes vertinamas kaip ieškovo prielaida, nepatvirtinta jokiais objektyviais įrodymais (CPK 12, 178, 185 str.).

14. Taip pat atmestinas ieškovo argumentas, kad pirmosios instancijos teismas nenustatė materialinių vertybių trūkumo, kadangi skundžiamame teismo sprendime nurodė, kad nėra galimybės nustatyti, ar egzistuoja faktinis medžiagos trūkumas, ar buhalterinį trūkumą nulėmė netinkamas dokumentų pildymas.

Kaip nustatyta anksčiau, ieškovui vykdant medžiagų apskaitą tinkamai ir tiksliai iki 2014 m. gruodžio mėnesio, ginčo šalims nekildavo nesusipratimų dėl medžiagų likučių. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai nagrinėjamojoje byloje vadovavosi ankstesniu laikotarpiu surašytais inventorizacijos aktais ir nurodė, kad atsakovės iniciatyva pradėtos inventorizacijos metu (2015 m. rugsėjo 10 d.–29 d.) buvo nustatyti materialinių vertybių trūkumai, kuriuos tiesiogiai sąlygojo ieškovo padarytas darbo drausmės pažeidimas. Bylos duomenimis, atsakovės klinikose materialinių vertybių trūkumas nustatytas tiek fizinė prasme, kai konkretaus turto nerasta saugojimo vietoje ir kai turtas dokumentaliai nebuvo užfiksuotas kaip panaudotas atsakovės poreikiams tenkinti. Tai, kad nagrinėjamojoje byloje pirmosios instancijos teismas nustatė, jog dėl ieškovo aplaidžių veiksmų apskaitoje nebuvo tinkamai užfiksuota dokumentaliai dalis materialinių vertybių dėl to nėra aišku, ar materialinės vertybės yra panaudotos, ar tiesiog dingo, nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvados, kad ieškovas šiurkščiai pažeidė darbo drausmę, nes neužtikrino patikėtų materialinių vertybių apskaitos.

15. Pirmosios instancijos teismo ištirtos ieškovo sudarytos lentelės, patvirtina, kad ieškovo pateikti rašytiniai įrodymai nepaneigė atsakovės akte nustatyto materialinių vertybių trūkumo. Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad ieškovo surašyti teismui materialinių vertybių apskaitos dokumentai yra nekonkretūs dėl ieškovo vedamos turto apskaitos netikslumų, dalies duomenų dėl trūkstamų statybinių medžiagų ieškovas savo dokumentuose nenurodė pasiteisinęs tuo, kad šių medžiagų apskaitos nevedė (pvz., šulinio dangčių (kodai 148/2 ir 148/A) ir žiedų (kodai 869 ir 869/9), giluminio grunto (kodas 224/12), grunto dažams (kodas 224/B), medžio klijų (kodai 291/A ir 313/5), laminuotos plokštės MDP 18 mm (kodas 504/5), profilio (kodas 506/B), plokštelės (kodas 535/5 ir 535/6), kampuočių (kodai 323/2 ir 323/4) ir kt.), kitos medžiagos, kaip nurodyta anksčiau, apskaitytos pagal svorį neatitinka statybinių medžiagų įsigijimo vertės. Teisėjų kolegija nekartoja pirmosios instancijos teismo išvadų joms visiškai pritaria ir atmeta ieškovo argumentą, kad pirmosios instancijos teismas apskritai nenustatinėjo ieškovo kaltų veiksmų ir nekvalifikavo kokius veiksmus laiko šiurkščiu darbo drausmės pažeidimu, kadangi tai prieštarauja skundžiamo teismo sprendimo motyvams. Kur aiškiai nurodyta, kad ieškovas neįvykdė jam numatytos pareigos išsaugoti patikėtas ieškovui materialines vertybes, taip pat vykdyti materialinių vertybių apskaitą, kad būtų galima identifikuoti panaudotų medžiagų kiekį ir nebūtų esminių neatitikimų tarp ieškovo užpildytuose dokumentuose užfiksuoto ir faktinio esančio klinikose medžiagų likučio. Ieškovo padarytas darbo drausmės pažeidimas pasireiškė netinkamu darbo funkcijų vykdymu, tai sąlygojo netikslumus materialinių vertybių apskaitoje dėl to nagrinėjamojoje byloje negalima tiksliai nustatyti, dėl kokios veikos, atitinkančios šiurkštaus darbo drausmės pažeidimo požymius, ieškovas prarado materialinį turtą. Tačiau teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad pagal esamą byloje medžiagą labiau tikėtina, kad ieškovas neatsakingai elgdamasis su jam patikėtu turtu, atsakovei priklausančias materialines vertybes iššvaistė (DK 235 str. 2 d. 7 p.). Todėl atsakovė prarado pasitikėjimą ieškovu ir atleido jį iš darbo (DK 235 str. 2 d.11 p.).

16. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010; 2011 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-52/2011).

17. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia pagal bylos duomenis, kad kiti apeliacinio skundo ir atsiliepimų į apeliacinį skundą argumentai nėra reikšmingi teisingam bylos išnagrinėjimui, pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui, todėl Kauno apygardos teismas dėl jų plačiau nepasisako procesiniame dokumente.

18. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai paskirstė įrodinėjimo naštą, vertino įrodymus, teisingai taikė materialinės ir procesinės teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisėtą sprendimą, kurio naikinti ar keisti apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apylinkės teismo 2016 m. rugsėjo 20 d. sprendimo nekeisti.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.