Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ernestos Montvidienės, Justo Namavičiaus, Algimanto Valantino (kolegijos pirmininko ir pranešėjo),

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. A. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2018 m. liepos 5 d. nuosprendžio, kuriuo V. A. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, nustatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 138 straipsnio 2 dalies 8 punkte, ir nubaustas laisvės atėmimu 2 (dvejiems) metams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4, 9 dalimis, paskirta bausmė subendrinta iš dalies sudedant su Panevėžio apylinkės teismo Biržų rūmų 2018 m. vasario 27 d. nuosprendžiu, pakeistu Panevėžio apygardos teismo 2018 m. birželio 1 d. nuosprendžiu, V. A. paskirta dvejų metų vieno mėnesio laisvės atėmimo bausme, ir V. A. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 3 (trejiems) metams 6 (šešiems) mėnesiams.

Į V. A. paskirtos bausmės laiką įskaityta dvi jo sulaikymo nuo 2016 m. rugpjūčio 7 d. iki 2016 m. rugpjūčio 9 d. dienos ir pagal Panevėžio apylinkės teismo Biržų rūmų 2018 m. vasario 27 d. nuosprendį, pakeistą Panevėžio apygardos teismo 2018 m. birželio 1 d. nuosprendžiu, jam paskirtos ir atliktos bausmės dalis.

Bausmę paskirta atlikti pataisos namuose, bausmės pradžią nurodyta skaičiuoti nuo nuosprendžio paskelbimo dienos.

V. A. išteisintas pagal BK 284 straipsnio 1 dalį, nustačius, kad nepadaryta veika, turtinti šio nusikaltimo požymių.

Š. B. civilinis ieškinys tenkintas iš dalies, priteisiant iš V. A. 7 000 Eur (septynis tūkstančius eurų) nukentėjusiojo patirtai neturtinei žalai atlyginti.

Panevėžio teritorinės ligonių kasos civilinis ieškinys tenkintas iš dalies, priteisiant Valstybinei ligonių kasai prie Sveikatos apsaugos ministerijos 975,04 Eur (devynis šimtus septyniasdešimt penkis eurus 4 ct.) nukentėjusiojo Š. B. gydymo išlaidų.

V. A. paskirtos kardomosios priemonės – rašytinis pasižadėjimas neišvykti ir dokumento paėmimas – panaikintos.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Bylos esmė

1. V. A. nuteistas už tai, kad 2016 m. rugpjūčio 7 d., apie 13 val. 13 min., turizmo sodyboje (duomenys neskelbiami), kitų asmenų akivaizdoje, demonstruodamas nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, elgdamasis itin įžūliai, be jokios dingsties vieną kartą ranka sudavė Š. B. į pakaušį, padarydamas nukentėjusiajam lengvo laipsnio galvos smegenų sukrėtimą, dešinės blauzdos išorinio kulkšnelio lūžį, kas dėl nustatyto dešinės blauzdos išorinio kulkšnelio lūžio vertinama nesunkiu sveikatos sutrikdymu, tokiu būdu dėl chuliganiškų paskatų padarė nukentėjusiajam Š. B. nesunkų sveikatos sutrikdymą.

II. Apeliacinio skundo teisiniai argumentai

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmetamas.

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Dėl BK 28 straipsnio nuostatų taikymo ir V. A. veiksmų kvalifikavimo

3. Nesutikdamas su jam priimtu nuosprendžiu, V. A. nurodo, kad jis sudavė smūgį nukentėjusiajam veikdamas būtinosios ginties sąlygomis. Pasak apelianto, jis taip pasielgė, nes manė, kad Š. B. gali smūgiuoti T. M., su kuriuo jis tuo metu grūmėsi, todėl apygardos teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad nuteistasis panaudojo fizinį smurtą prieš nukentėjusįjį be jokios dingsties, t. y. iš chuliganiškų paskatų, ir kvalifikavo jo veiką pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą. Apelianto teigimu, jo veiksmai galėtų būti kvalifikuojami pagal BK 138 straipsnio 1 dalį, tačiau prieš tai turi būti tiksliai nustatytos T. M. ir Š. B. grumtynių faktinės aplinkybės. Šie apeliacinio skundo argumentai yra nepagrįsti, todėl atmetami. Įvertinusi bylos medžiagą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis BPK 20 straipsniu, 301 straipsniu, išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visus byloje surinktus įrodymus, teisingai nustatė nusikalstamos veikos padarymo faktines aplinkybes ir pagrįstai nuteisė V. A. pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą.

3.2. Teismų praktikoje nurodoma, kad būtinąja gintimi pripažįstamas tam tikras atkirtis pavojingam kėsinimuisi į baudžiamojo įstatymo ginamas vertybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-558/2006, 2K-342/2006, 2K-627/2007, 2K-186/2008, 2K-336/2008, 2K-487/2009 ir kt.). Sprendžiant, ar asmens veiksmai gali būti laikomi padaryti esant būtinosios ginties situacijai, itin didelę reikšmę turi tikslus faktinių aplinkybių nustatymas, nuo kurio priklauso atitinkamos išvados, dėl teisės į būtinąją gintį, padarymas. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad faktų ir teisės sandūroje kartais susidaro situacijos, kuriose sprendimas varijuoja nuo būtinosios ginties pripažinimo iki jos paneigimo. Tokių situacijų teisinio vertinimo skirtumai pripažįstant jas būtinąja gintimi, jos ribų peržengimu arba paneigiant būtinosios ginties buvimą priklauso nuo daugelio faktinių aplinkybių ir norminių nuostatų, kiekvienu atveju siejamų su dviem esminiais konkrečios situacijos komponentais – pavojingu kėsinimusi ir gynyba (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K- 137/2010, 2K-7-313/2012, 2K-141/2015, 2K-78-489/2016, 2K-P-135-648/2016).

3.3. Išnagrinėjusi byloje surinktus įrodymus, teisėjų kolegija daro išvadą, kad Š. B. nuteistojo smūgio jam sudavimo metu neatliko jokių veiksmų, kurie galėtų būti vertinami kaip pavojingas, realus ir akivaizdus kėsinimasis į baudžiamojo įstatymo saugomas vertybes. Priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, įvykio metu nukentėjusysis nesigrūmė su T. M., o tiesiog buvo šalia besiginančio A. B., kuriam tikėtina norėjo padėti, nes pastarąjį kirviu puolė N. P.. Būtent tuo metu V. A., būdamas nukentėjusiajam už nugaros, sudavė jam smūgį alkūne į pakaušį, nuo kurio Š. B. nukrito ir patyrė kaltinime nurodytus sužalojimus. Šios nusikalstamos veikos padarymo faktinės aplinkybės neginčijamai nustatytos nukentėjusiojo Š. B., liudytojų V. B., V. B., iš dalies paties nuteistojo parodymais, vaizdo įrašais, kuriuose yra užfiksuoti 2016 m. rugpjūčio 7 d. turizmo sodyboje (duomenys neskelbiami) vykę įvykiai, bei jų apžiūros protokolu. Antai Š. B. pirmos instancijos teisme parodė, kad smūgio į galvą iš nugaros pusės sudavimo metu jis buvo šalia savo brolio – A. B. – ir N. P.. Tada pribėgo V. A. ir jis atsidūrė tarp pastarojo ir žemesnio ūgio vyro (T. M. – teisėjų kolegijos pastaba) bei pajuto smūgį į galvą. Kadangi matė tiek N. P., tiek T. M., mano, kad jam sudavė V. A.. Daugiau niekas negalėjo suduoti. Atsakydamas į prokurorės klausimą, nukentėjusysis patikslino, kad mažą jaunuolį (T. M.) jis matė prieš save, tačiau iki smūgio gavimo su tuo jaunuoliu jokio kontakto nebuvo (t. 4, b. l. 165). Analogiškas įvykio aplinkybes nurodė ir liudytoja V. B., pasak kurios, Š. B. atsistojo prieš trečią vaikiną (T. M. – teisėjų kolegijos pastaba). Jie nesimušė, tik stovėjo sugniaužę kumščius. Tuomet atbėgo V. A. ir ranka sudavė Š. B. smūgį į pakaušį (t. 4, b. l. 167). Pirmos instancijos teisme apklausta liudytoja V. B. taip pat patvirtino mačiusi, kaip pribėgęs V. A. iš nugaros sudavė Š. B. ranka smūgį į galvą, nuo kurio pastarasis nukrito (t. 4, b. l. 152). Teismo posėdžio, vykusio 2017 m. spalio 18 d., metu nuteistasis pripažino, kad sudavė nukentėjusiajam iš nugaros vieną smūgį ranka. Pasak jo, Š. B. ir T. M. stovėjo ir buvo pasiruošę muštis, todėl jis smūgiavo (t. 5, b. l. 16). Taigi, priešingai nei nurodoma apeliaciniame skunde, byloje surinktais įrodymais nustatyta, kad smūgio gavimo metu Š. B. ne tik su niekuo nesigrūmė, bet ir apskritai jokių pavojingų veiksmų neatliko (paties nuteistojo teigimu, nukentėjusysis tik stovėjo). Šią teisėjų kolegijos išvadą patvirtina ir apeliacinės instancijos teisme peržiūrėtas 2016 m. rugpjūčio 7 d. vaizdo įrašas (Nr. CH07, t. 2, b. l. 49, t. 5, b. l. 136-137), kuriame užfiksuota kaip N. P. puolė A. B. su kirviu. Taip pat šiuo vaizdo įrašu nustatyta, kad tuo metu Š. B. buvo šalia pastarųjų asmenų, jokių veiksmų neatliko, tiesiog stovėjo šalia ir bandė įsikišti, o atbėgęs prie jų V. A., apibėgęs Š. B., dingo iš fiksuojamo vaizdo teritorijos. Netrukus Š. B. nukrito. Vadovaujantis tiek nukentėjusiojo, tiek liudytojų parodymais, kitais byloje surinktais įrodymais nustatyta, kad būtent tuomet nukentėjusysis gavo smūgį iš V. A.. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad tuo metu T. M. tik ateidinėjo link bekonfliktuojančių asmenų. Jis iš tikrųjų buvo priešais Š. B., tačiau juos skyrė pakankamai didelis atstumas. Aptariamas vaizdo įrašas neginčijamai patvirtina, kad jokių grumtynių tarp T. M. ir Š. B. nebuvo, todėl, kaip pagrįstai konstatavo pirmos instancijos teismas, nuteistasis sudavė nukentėjusiajam smūgį neturėdamas tam jokios priežasties. Esant šioms aplinkybėms, daroma išvada, kad taikyti nuteistajam BK 28 straipsnio nuostatas nėra jokio pagrindo.

3.4. Apklausiamas apeliacinės instancijos teisme, nuteistasis lyg ir pripažindamas, kad sudavė Š. B. smūgį ranka šio procesinio sprendimo 3.3. punkte nurodytu metu ir nurodydamas, kad galėjo neteisingai suprasti Š. B. ketinimus sužaloti T. M., tuo pačiu teigė, kad vaizdo įraše Nr. CH07 galėjo būti užfiksuotas kitas vykusio konflikto momentas, nes paties smūgio sudavimo fakto nesimato, o T. M. yra per toli nuo nukentėjusiojo (2018 m. lapkričio 27 d. vykusio teismo posėdžio garso įrašas). Šie nuteistojo teiginiai yra nepagrįsti, todėl atmetami. Aukščiau nurodytu apeliacinės instancijos teisme peržiūrėtu vaizdo įrašu ir šio bei kitų vaizdo įrašų apžiūros protokolu byloje nustatyta, kad nukentėjusiojo minimas pirmas smūgis į galvą, nuo kurio jis nukrito ir po kurio pradėjo jausti dešinės kojos skausmus, jam buvo suduotas 13:13:35 (t. 2, b. l. 65, vaizdo įraše rodomas laikas – 14:13:35, tačiau jį pateikę asmenys nurodė, kad šis laikas viena valanda skiriasi nuo realaus (t. 2, b. l. 70)). Vaizdo įraše Nr. CH03, kuris taip pat buvo peržiūrėtas nagrinėjant nuteistojo apeliacinį skundą, yra užfiksuota tolesnė įvykio eiga (t. 5, b. l. 137, 2018 m. lapkričio 27 d. teismo posėdžio garso įrašas, t. 2, b. l. 82). Jame matyti, kad 13:13:49 Š. B. šlubuodamas ėjo link pagrindinio pastato ir 13:13:53 įėjo į jį, o išėjo po 32 sekundžių – 13:14:25. V. A. tos pačios vaizdo kameros fiksavimo teritorijoje pasirodė anksčiau – 13:13:38 – ir užbėgo už pastato kampo paskui N. P.. Kitame byloje esančiame vaizdo įraše, kuris buvo apžiūrėtas 2016 m. rugpjūčio 23 d., užfiksuota, kad iš karto užbėgęs už pastato ‑ 13:13:49 – V. A. kartu su N. P. ir T. M. priėjo prie durų, už kurių pasislėpė A. B.. Tuomet V. A. paėmė kirvį iš N. P. ir nuo durų nuėjo tik 13:14:32 (t. 2, b. l. 66-67). Taigi visą tą laikotarpį, kol Š. B. buvo kamerų nefiksuojamoje teritorijoje (pastato viduje), V. A. buvo stebimas kitos vaizdo kameros (vaizdo įrašas Nr. CH12). Byloje neginčijamai nustatyta, kad tuo laikotarpiu nuteistasis tik paėmė kirvį iš N. P., daugiau jokių veiksmų neatliko ir pasišalino kartu su T. M.. Taigi, ištyrus byloje surinktų įrodymų visumą, daroma pagrįsta išvada, kad smūgį nukentėjusiajam V. A. sudavė anksčiau, t. y. vaizdo įraše CH07 užfiksuotu momentu (t. 5, b. l. 136-137). Po šio smūgio sudavimo Š. B. nukrito, o atsikėlęs pradėjo šlubuoti. Vėlesniu laikotarpiu iki pat N. P. nukentėjusiajam smūgio ranka sudavimo, tiek V. A., tiek Š. B. iš esmės visą laiką buvo stebimi skirtingų teritorijoje sumontuotų vaizdo kamerų, tačiau jokių kontaktų tarp jų daugiau užfiksuota nebuvo.

3.5. Nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme, nuteistasis taip pat teigė, kad Š. B. galėjo pats susižaloti koją dar prieš V. A. smūgio jam sudavimą. Anot apelianto, vaizdo įraše (t. 5, b. l. 136-137) užfiksuota, kad nukentėjusysis dešinę koją kryptelėjo ant pievutės jau anksčiau, o nuo jo smūgio gražiai nukrito. Anot apelianto, jo koja nebuvo užlaužta ar kitaip palenkta. Šiuos V. A. argumentus paneigė teisėjų kolegijos apklausta specialisto išvadą Nr. G 984/2016 (05) byloje pateikusi ekspertė S. M., kuri, peržiūrėjusi vaizdo įrašą, nurodė, kad galima teigti, jog visiškai neįmanoma, kad būtent nuteistojo minimu momentu įvyko nukentėjusiojo dešinės blauzdos išorinio kulkšnelio lūžis. Anot ekspertės, po to kryptelėjimo Š. B. laisvai koją dėjo, mynė, ėjo, netgi šoko ant jos, o lūžus išoriniams kulkšneliui tikrai būtų bent jau susiėmęs už tos vietos, negalėtų pilnai priminti, turėtų šlubuoti. Ekspertės teigimu, tuo momentu lūžio tikrai dar nebuvo. Peržiūrėjusi kitą vaizdo įrašą, kuriame užfiksuota tolesnė įvykio eiga po nuteistojo smūgio Š. B. sudavimo, ekspertė nurodė, kad nukentėjusysis jau buvo patyręs traumą, nes jis šlubavo ir neprimynė kojos. O prieš tai jis ne tik laisvai judėjo, o netgi šoko ant jos, spyruokliavo. Pasak ekspertės, lūžio atveju jis to padaryti negalėtų, nes lūžis nėra sumušimas ir skausmas yra ūmesnis (t. 5, b. l. 153-155).

4. Ištyrus šių byloje surinktų įrodymų visumą, teisėjų kolegija sutinka su pirmos instancijos teismo išvada, kad savo veiksmais ‑ smūgiu ranka į pakaušį sudavimu ‑ V. A. padarė Š. B. lengvo laipsnio galvos smegenų sukrėtimą ir dešinės blauzdos išorinio kulkšnelio lūžį. Teisėjų kolegija taip pat konstatuoja, kad nuteistojo veiksmai yra teisingai kvalifikuoti pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą. Kvalifikuoti juos pagal BK 138 straipsnio 1 dalį nėra pagrindo.

4.1. Chuliganiškos paskatos – tai nusikalstamo elgesio motyvas, kuris konstatuojamas nustačius, kad sveikatos sutrikdymo veiksmus lėmė kaltininko noras pademonstruoti aiškų žmogaus ir visuomenės negerbimą, elementarių moralės bei elgesio normų ignoravimą, siekis priešpastatyti save aplinkiniams, pademonstruoti niekinamą požiūrį į juos, kai nėra jokių smurtinius veiksmus pateisinančių priežasčių arba kaip pretekstas savo veiksmams panaudojama mažareikšmė dingstis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-314/2012, 2K-63-648/2016). Chuliganiškos paskatos, kaip nesunkų sveikatos sutrikdymą kvalifikuojanti aplinkybė, paprastai neinkriminuojamos tada, kai kaltininkas fizinį smurtą naudoja dėl kilusių asmeninių nesutarimų, konflikto su nukentėjusiaisiais, keršydamas šiems dėl jų pačių poelgių ir pan., t. y. kai nusikalstamus veiksmus lemia konkrečios juos paaiškinančios priežastys. Galimi ir tokie atvejai, kai kaltininko motyvai yra ir chuliganiški, ir asmeniniai. Taigi, kai kaltininkas veikia be aiškios asmeninės motyvacijos arba pretekstas veiksmams yra mažareikšmė dingstis, kai jo ir nukentėjusiojo asmeninių ar panašaus pobūdžio santykių sprendimui pasirenka tokią vietą ir būdą, kuriuo ignoruoja elementarias moralės bei elgesio normas, demonstruoja nepagarbą aplinkiniams, tokiais atvejais konstatuojamas chuliganiškų paskatų buvimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-235/2009, 2K-78/2013, 2K-54-222/2017).

4.2. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad iki įvykio V. A. nukentėjusiojo nepažinojo, su juo nekonfliktavo ir 2016 m. rugpjūčio 7 d. matė Š. B. pirmą kartą. Byloje surinkti įrodymai (žr. nutarties 3.3. – 3.5. punktus) taip pat patvirtina, kad V. A. sudavė smūgį nukentėjusiajam neturėdamas tam jokios dingsties. Smūgio gavimo metu Š. B. nesiėmė jokių veiksmų nei prieš patį nuteistąjį, nei prieš kitus kartu su juo atvykusius asmenis, o tiesiog buvo šalia bekonfliktuojančių A. B. ir N. P.. Taigi pagal šias teismų nustatytas faktines aplinkybes, tarp nuteistojo ir nukentėjusiojo nebuvo jokio aiškaus asmeninio pobūdžio konflikto, jie iki įvykio vienas kito nepažinojo, byloje nėra duomenų, kad nukentėjusysis atliko kokius nors neteisėtus veiksmus, o smurtą prieš jį nuteistasis panaudojo neturėdamas jokios dingsties. Įvertinęs šias aplinkybes, pirmosios instancijos teismas padarė teisingą išvadą, kad nuteistojo V. A. smūgio, kuris nukentėjusiajam sukėlė nesunkų sveikatos sutrikdymą, sudavimo paskatos buvo chuliganiškos, jam suvokiant, kad smurtą naudoja tam nesant jokios priežasties, todėl jo veika teisingai kvalifikuota pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą.

Dėl BK 59 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktų taikymo

5. Apeliaciniame skunde V. A. nurodo, kad pirmos instancijos teismas nepagrįstai nenustatė jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių, numatytų BK 59 straipsnio 1 ir 2 punktuose. Pasak nuteistojo, jis prisipažino padaręs veiką, nuoširdžiai gailisi, neigiamai vertina savo poelgį. Taip pat aktyviais veiksmais bandė išvengti sunkesnių padarinių. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su šiais apeliacinio skundo argumentais.

5.1. Pagal baudžiamąjį įstatymą aplinkybė, lengvinanti kaltininko baudžiamąją atsakomybę, yra kaltininko prisipažinimas padarius baudžiamojo įstatymo nustatytą veiką bei nuoširdus gailestis dėl to (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Norėdamas konstatuoti šią kaltininko atsakomybę lengvinančią aplinkybę, teismas turi nustatyti šių sąlygų visumą, t. y. tai, kad kaltininkas prisipažino padaręs nusikalstamą veiką, ir tai, kad jis nuoširdžiai gailisi dėl padarytos veikos. Skundžiamame nuosprendyje visiškai pagrįstai nurodoma, kad pagal teismų praktiką taikant BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktą lengvinančia baudžiamąją atsakomybę laikoma situacija, kai asmuo savanoriškai prisipažįsta padaręs nusikalstamą veiką. Kaltininko nuoširdus gailėjimasis dėl padaryto nusikaltimo yra tada, kai kaltininkas laisva valia prisipažįsta padaręs nusikalstamą veiką, kritiškai vertina savo elgesį, išgyvena dėl padarytų veiksmų ir stengiasi sušvelninti nusikalstamos veikos padarinius. Nuoširdus gailėjimasis nenustatomas vien pagal bendrus pareiškimus dėl kaltės pripažinimo – jis turi būti objektyviai įvertinamas pagal bylos aplinkybių visumą (duotus parodymus, teisėsaugos institucijoms suteiktą pagalbą ir pan.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-38/2009, 2K-259/2009, 2K-94/2010, 2K-450/2010, 2K-7-107/2013).

5.2. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad nuteistasis V. A. ikiteisminio tyrimo metu kaltu neprisipažino ir neigė faktines bylos aplinkybes. Savo kaltės nuteistasis nepripažino ir bylą nagrinėjant pirmos instancijos teisme. V. A. patvirtino sudavęs kaltinime nurodytą smūgį Š. B. tik teismo posėdžio, vykusio 2017 m. spalio 18 d., metu, ištyrus visus byloje surinktus įrodymus, prieš pat proceso dalyvių baigiamųjų kalbų pradžią (t. 5, b. l. 16). Esant šioms aplinkybėms, apygardos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad nuteistasis prisipažino padaręs jam inkriminuojamą nusikaltimą ne savo noru, bet verčiamas įrodymų, o gailestis dėl padaryto nusikaltimo yra tik formalus. Nuteistojo paaiškinimų turinys leidžia pagrįstai manyti, kad jis labiau gailisi dėl jam kilusių neigiamų jo neteisėto elgesio padarinių – paskirtos laisvės atėmimo bausmės – o ne dėl fizinio skausmo nukentėjusiajam sukėlimo. Įvertinus visas šiam klausimui spręsti reikšmingas aplinkybes, toks V. A. savo kaltės pripažinimas ir formalus gailėjimasis pagrįstai nepripažintas jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe.

5.3. Tai, kad V. A. konfliktui einant į pabaigą paėmė iš N. P. kirvį, taip pat nelengvina jo baudžiamosios atsakomybės dėl Š. B. sužalojimo (BK 59 straipsnio 2 dalies 1 punktas). Teismų praktikoje laikoma, kad kaltininkas suteikė nukentėjusiajam asmeniui pagalbą arba kitais aktyviais veiksmais išvengė ar bandė išvengti sunkesnių padarinių tada, kai jis aktyviais veiksmais siekė įsiterpti į įvykių eigą taip, kad padarinių visai neatsirastų arba, jeigu jie iš dalies jau buvo atsiradę, jų nepadaugėtų (pavyzdžiui, kaltininkas suteikia pirmąją medicinos pagalbą nukentėjusiajam, perkelia nukentėjusįjį nuo kelio važiuojamosios dalies į saugesnę vietą ir pan.). Byloje surinktais įrodymais nustatyta, kad sužalojęs Š. B. ir pamatęs, kad nuo jo smūgio nukentėjusysis nukrito ant žolės, V. A. nesiėmė jokių aktyvių veiksmų tam, kad neatsirastų jo neteisėto elgesio padarinių ar jų nepadaugėtų. Atvirkščiai, iš karto po smūgio sudavimo apeliantas, net nepasidomėjęs kaip jaučiasi nuo jo smūgio sąmonės netekęs Š. B., nubėgo į priešingą pusę paskui N. P.. Tai, kad vėliau nuteistasis paėmė iš pastarojo kirvį, vertinama teigiamai, tačiau tą jis padarė tuo metu, kai jau buvo pakankamai sunkiai sužalotas A. B.. O prieš tai, matydamas, kad N. P. pavojingai mojuoja kirviu prieš pat A. B. galvą, veidą, suduoda pastarajam smūgius kirviu, ne tik nebandė sulaikyti N. P. nuo neteisėtų veiksmų, tačiau pribėgęs prie Š. B., neturėdamas tam jokios priežasties, sudavė jam alkūne per galvą, šiais savo veiksmais faktiškai pritardamas vykusiam smurtavimui. Šiuo atveju teisėjų kolegija atsižvelgia ir į tai, kad paėmęs iš N. P. kirvį, nuteistasis susikišo jį į dešinę kelnių klešnę (t. 2, b. l. 67), tokiu būdu tikėtina stengdamasis paslėpti jį nuo aplinkinių, o ne sulaikyti N. P. nuo tolesnio smurtavimo. Juo labiau, kad nuteistajam pasišalinus, N. P. sudavė stiprų smūgį į veidą prieš tai V. A. jau sužalotam Š. B. (t. 2, b. l. 62, t. 5, b. l. 136-137). Įvertinus šias byloje nustatytas V. A. inkriminuotos veikos padarymo faktines aplinkybes, negalima daryti išvados, kad nuteistasis iš tikrųjų savo aktyviais veiksmais siekė padėti nukentėjusiajam, todėl BK 59 straipsnio 2 dalies 1 punkto nuostatos nuteistajam negali būti taikomos.

Dėl bausmės

6. Apeliaciniame skunde apeliantas prašė sušvelninti jam paskirtą bausmę, nurodydamas, kad neteisingai kvalifikavus veiką, asmeniui negali būti paskirta teisinga bausmė. Bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme metu, V. A. palaikė savo prašymą, papildomai pažymėdamas, kad augina mažą dukrytę, kuria norėtų rūpintis ir padėti draugei.

6.1. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad apygardos teismo nuosprendžio dalis dėl bausmės paskyrimo nuteistajam V. A. yra teisėta ir pagrįsta. Baudžiamajame įstatyme – BK 138 straipsnio 2 dalies sankcijoje numatyta vienintelė bausmės rūšis – laisvės atėmimas iki penkerių metų. Skirdamas bausmę, teismas taip pat turi vadovautis BK 54 straipsnyje numatytais bausmės skyrimo pagrindais ir BK 61 straipsnio nuostatomis. BK 59 ir 60 straipsniuose nurodytos kaltininko atsakomybę lengvinančios ir sunkinančios aplinkybės, į kurias privalo ir gali atsižvelgti teismas, skirdamas bausmę. Iš bylos duomenų matyti, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu nuteistajam paskirtoji bausmė atitinka nurodytų BK normų reikalavimus. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistajam bausmę, bausmės skyrimą reglamentuojančių normų nepažeidė, tinkamai jomis vadovavosi. Nustatyta, kad V. A. padarė tyčinę nusikalstamą veiką žmogaus sveikatai, kuri priskiriama apysunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 straipsnio 4 dalis), nuteistasis anksčiau teistas, naują nusikalstamą veiką padarė bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu, tačiau ir toliau tęsė savo neteisėtus veiksmus, dėl kurių yra nuteistas Panevėžio apylinkės teismo Biržų rūmų 2018 m. vasario 27 d. nuosprendžiu. Jis baustas administracine tvarka. Įvertinęs šių byloje nustatytų aplinkybių, turinčių reikšmę bausmės skyrimui, visumą, pirmos instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad bausmės tikslai bus pasiekti paskyrus nuteistajam laisvės atėmimo bausmę, kurios dydis neviršija BK 138 straipsnio 2 dalies sankcijoje nustatyto bausmės vidurkio. Ši bausmė nėra aiškiai per griežta, yra teisinga ir tinkamai individualizuota, apeliaciniame skunde nurodomi argumentai nesudaro savarankiško pagrindo dar labiau ją švelninti, skiriant V. A. mažesnę bausmę, ir juo labiau nesudaro pagrindo skirti nuteistajam švelnesnę bausmę nei įstatyme numatyta minimali bausmė.

Dėl civilinių ieškinių

7. Byloje tinkamai išspręstas pareikštų civilinių ieškinių klausimas. Teismas nepažeidė nei baudžiamojo proceso, nei civilinės teisės normų reikalavimų ir, nustatydamas nukentėjusiojo patirtos neturtinės žalos dydį, nenukrypo nuo teismų praktikos, formuojamos nagrinėjant tokio pobūdžio bylas. Valstybinės ligonių kasos reikalavimus dėl patirtų išlaidų suteikiant sveikatos priežiūros paslaugas Š. B. atlyginimo apygardos teismas tenkino vadovaudamasis byloje esančiais jų dydį pagrindžiančiais dokumentais.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija,

nutaria:

nuteistojo V. A. apeliacinį skundą atmesti.