- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2022-01-04
- Bylos Nr.
- 1A-76-932/2022
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-36084-2021-9
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Julita Dabulskytė-Raizgienė, Ugnius Trumpulis, Rasa Paužaitė
- Advokatai
- Mindaugas Barkauskas
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš Julitos Dabulskytės-Raizgienės (kolegijos pirmininkės bei pranešėjos), Rasos Paužaitės ir Ugniaus Trumpulio,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuo baudžiamosios atsakomybės atleisto D. G. gynėjo advokato Mindaugo Barkausko apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. lapkričio 3 d. nuosprendžio, kuriuo D. G., vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 40 straipsnio nuostatomis, atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 281¹ straipsnio 1 dalyje, pagal laidavimą, perduodant jį laiduotojos L. G. atsakomybei be užstato, nustatant 1 (vienerių) metų laidavimo terminą ir baudžiamoji byla jam nutraukta.
Vadovaujantis BK 68 straipsniu, D. G. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – uždraudimas naudotis teise vairuoti kelių transporto priemones 2 (dvejiems) metams, šį terminą skaičiuojant nuo 2021 m. spalio 18 d.
Vadovaujantis BK 72 straipsnio 5 dalimi, paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – turto konfiskavimas, išieškant iš D. G. dalį konfiskuotino turto vertės atitinkančią pinigų sumą – 10 000 eurų į valstybės biudžetą.
Nuosprendžiu nurodyta, kad konfiskuotino turto vertės dalį atitinkanti pinigų suma – 10 000 eurų – ne vėliau kaip per tris dienas nuo teismo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos privalo būti sumokėta į vieną iš pasirinktų Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos sąskaitų. Laiku nesumokėjus konfiskuotino turto vertės dalį atitinkančios pinigų sumos, teismo nuosprendis perduotinas vykdyti antstoliui (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 342 straipsnio 4 dalies 7 punktas). Neturint galimybės iš karto sumokėti visos priteistos konfiskuotino turto vertės dalį atitinkančios pinigų sumos, D. G. turi teisę kreiptis į antstolio kontorą dėl skolos mokėjimo išdėstymo bei grafiko sudarymo vykdomojoje byloje.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos faktinės aplinkybės
1. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu D. G., padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 281¹ straipsnio 1 dalyje, vadovaujantis BK 40 straipsniu, buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą už tai, kad vairavo motorinę transporto priemonę, kai jam nustatytas 1,51 ir daugiau promilių neblaivumas, o būtent: jis 2021 m. spalio 17 d., apie 13.07 val., Vilniuje, M. Lietuvio g., pažeisdamas Kelių eismo taisyklių (toliau – KET) 14 punkto reikalavimą, numatantį draudimą vairuoti transporto priemones neblaiviems asmenims, vairavo automobilį „Subaru“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) būdamas neblaivus nuo alkoholio, kai policijos pareigūnai tikrinimo metu nustatė, kad jo iškvėptame ore yra 2,14 promilių etilo alkoholio koncentracija.
II. Apeliacinio skundo teisiniai argumentai ir prašymai
2. Apeliaciniu skundu nuo baudžiamosios atsakomybės atleisto D. G. gynėjas advokatas M. Barkauskas prašo pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. lapkričio 3 d. nuosprendžio dalį dėl konfiskuotinos transporto priemonės vertės atitinkančios pinigų sumos dalies išieškojimo, ir sumažinti šią dalį iki 5 000 eurų, taip pat nustatyti 6 (šešių) mėnesių terminą šiai sumai sumokėti.
2.1. Apeliantas, remdamasis teismų praktika, pažymi, jog atleidžiant asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės, baudžiamojo poveikio priemonių taikymo ir jų pasirinkimo klausimas paliekamas spręsti teismo nuožiūra. Šiuo konkrečiu atveju teismas nusprendė išieškoti dalį konfiskuotino turto vertės – 10 000 eurų, kas, anot gynėjo, iš esmės prilygsta visai konfiskuojamo turto vertei (13 070 eurų (įskaitant PVM)). Skunde pažymima, kad teismo argumentai dėl konfiskuotino turto vertę atitinkančios pinigų sumos išieškojimo yra neindividualizuoti ir neatitinka proporcingumo bei teisingumo principų.
2.2. Nepakankamas individualizavimas pasireiškia tuo, kad nebuvo tinkamai atsižvelgta į D. G. asmenybę charakterizuojančias aplinkybes. Skunde pabrėžiama, nuo baudžiamosios atsakomybės atleistas asmuo pripažino savo kaltę ir nuoširdžiai gailėjosi, padarė vieną nesunkų nusikaltimą, kuris nesukėlė sunkių padarinių, anksčiau neteistas, nebaustas už automobilio vairavimą apsvaigus nuo alkoholio, dirba, charakterizuojamas teigiamai, jo santykiai su artimaisiais yra geri, už jį laiduoja vertas pasitikėjimo asmuo, kuris yra ir šeimos narys, nenustatyta atsakomybę sunkinančių ar asmenį neigiamai apibūdinančių aplinkybių, kas rodo akivaizdžiai mažesnį nusikaltimą padariusio asmens pavojingumą. Skunde nurodoma, kad D. G. turi finansinių įsipareigojimų – pastarasis su sutuoktine turi finansinių įsipareigojimų, per mėnesį siekiančių apie 1 670 eurų. Taip pat augina du nepilnamečius vaikus, kuriais rūpinasi ir juos išlaiko, be to, tam tikra dalis gaunamų pajamų sumos tenka ir šeimos minimaliam pragyvenimo lygiui užtikrinti (visi D. G. ir jo sutuoktinės pajamas bei nuolatines kasmėnesines išlaidas pagrindžiantys dokumentai yra baudžiamojoje byloje). Atkreipiamas dėmesys, kad ir pirmosios instancijos teismas nuosprendyje nurodė, kad asmeniui nėra būdingas priešingas teisei elgesys, jis sugeba laikytis nustatytų draudimų ir įpareigojimų, nusikalstamą veiką įvykdė neapgalvotai, padaryta nusikalstama veika yra atsitiktinio pobūdžio.
2.3. Apeliantas mano, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė proporcingumo principą. Pakankamai didelės transporto priemonės vertę atitinkančios pinigų sumos dalies – 10 000 eurų – konfiskavimas yra neproporcinga (neadekvati) priemonė padarytam teisės pažeidimui. Taikyta teisinė priemonė neatitinka teisingos viešojo intereso poreikių ir asmens interesų pusiausvyros, atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės asmens pagal laidavimą teises varžo labiau, negu reikia visuotinai svarbiems tikslams pasiekti. Paskirta baudžiamojo poveikio priemonė nėra pagrįsta proporcingu santykiu tarp naudojamos priemonės ir siekiamo tikslo, nes ja D. G. turi prisiimti pernelyg didelę naštą.
2.4. Apelianto manymu, teismas nustatė nepagrįstai trumpą laiko tarpą, per kurį D. G. turi sumokėti išieškotiną pinigų sumą – nė vėliau kaip trys dienos nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos. Teismas neatsižvelgė į D. G. individualią situaciją ir realias galimybes sumokėti nustatytą sumą (10 000 eurų) per nurodytą laikotarpį.
2.5. Apeliantas teigia, kad tokio dydžio ir tokios proporcijos konfiskuotino turto vertės dalį atitinkančios pinigų sumos – 10 000 eurų – išieškojimas neatitinka ir šiuo konkrečiu klausimu nuoseklios jurisprudencijos nagrinėjant analogiškas bylas apeliacinės instancijos teismuose. Tuo tikslu skunde nurodomos konkrečios bylos, kuriose asmenis, padariusius nusikalstamas veikas, numatytas BK 281¹ straipsnio 1 dalyje, atleidus nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, pastariesiems paskirtos baudžiamojo poveikio – konfiskuotino turto vertę atitinkančios sumos dalies išieškojimas nustatytas ženkliai mažesnis, pavyzdžiui, vietoje konfiskuotinų automobilių vertės – 15 750 eurų, 15 830 eurų, 11 730 eurų, nuspręsta išieškoti 5 000 eurų. Apelianto teigimu, tai reiškia, kad konfiskuotino turto vertės dalį atitinkanti pinigų suma – 5 000 eurų dauguma atvejų šios kategorijos baudžiamosiose bylose yra proporcinga, teisinga ir pagrįsta.
2.6. Gynėjo įsitikinimu, siekiant užtikrinti turto konfiskavimo tikslus bei proporcingumo ir teisingumo principų įgyvendinimą, iš D. G. konfiskuotino turto vertė galėtų ir turėtų būti sumažinta iki 5 000 eurų. Šios sumos sumokėjimo terminas taip pat turėtų būtų pailgintas (iki šešių mėnesių).
III. Atsiliepimo į apeliacinį skundą teisiniai argumentai ir prašymai
3. Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros 5-ojo skyriaus prokurorė Renata Augutavičienė atsiliepimu prašo nuo baudžiamosios atsakomybės atleisto D. G. gynėjo advokato apeliacinį skundą atmesti.
3.1. Atsiliepime pažymima, kad pagal teismų praktiką, atleisdamas D. G. nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą ir svarstydamas BK 72 straipsnio 5 dalyje nustatytos baudžiamojo poveikio priemonės taikymo proporcingumo klausimą, teismas turėjo diskreciją spręsti, ar iš asmens konfiskuojama visa konfiskuotino turto vertė, ar tik jos dalis. Prokurorė nurodo, kad automobilio vairavimas esant neblaiviam kelia grėsmę ne tik eismo saugumui, tačiau ir asmenų gyvybei, sveikatai bei turtui. D. G. pasielgė itin neatsakingai, pavartojęs stipraus alkoholio, iš karto sėdo prie automobilio vairo, vairavo vidutinio girtumo būklės. Jis dirba, gauna stabilias pajamas, išlaiko du nepilnamečius vaikus. Teismo posėdžio metu nurodė, kad atskaičius įsipareigojimus kiekvieną mėnesį jam lieka apie 2 400 eurų. Jis prisipažino ir labai gailėjosi dėl savo elgesio. Nagrinėjamoje byloje nebuvo konfiskuota visa automobilio vertę atitinkanti suma – 13 070 eurų. Prokurorės vertinimu, konfiskuodamas dalį turto vertės – 10 000 eurų – teismas priėmė teisingą sprendimą. Tokia priemone yra siekiama paveikti D. G., kad jis ateityje vykdytų teisės normų reikalavimus, susilaikytų nuo bet kokio pažeidimo ir tuo pačiu būtų užtikrintas tinkamas visuomenės lūkesčių ir interesų įgyvendinimas dėl sankcijų taikymo nusikalstamas veikas padariusiems asmenims. Atsiliepimu prokurorė nurodė neprieštaraujanti, kad iš asmens, atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, pinigų būtų išieškoma dalimis per teismo nustatytą terminą.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo teisiniai argumentai ir išaiškinimai
Apeliacinis skundas atmetamas.
4. Apeliaciniu skundu nuo baudžiamosios atsakomybės atleisto asmens gynėjas neginčija nusikalstamos veikos faktinių aplinkybių ir jų kvalifikavimo, tačiau prašo sumažinti konfiskuotinos transporto priemonės vertę atitinkančios pinigų sumos dalį, taip pat nustatyti šešių mėnesių terminą jai sumokėti. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde.
5. Nagrinėjamu atveju nėra ginčo nei dėl to, kad nuo baudžiamosios atsakomybės atleisto E. G. įvykio metu vairuota transporto priemonė yra nusikalstamos veikos padarymo priemonė, atitinkanti turto, konfiskuotino pagal BK 72 straipsnį, požymius, nei tai, kad šiai transporto priemonei priklausant trečiajam asmeniui (UAB „(duomenys neskelbtini)“), pagrįstai taikytos BK 72 straipsnio 5 dalies nuostatos. Apeliaciniu skundu nesutinkama tik su pirmosios instancijos teismo nustatyta konfiskuotinos transporto priemonės vertę atitinkančios pinigų sumos dalimi, manant, kad ji yra neproporcinga padaryto nusikaltimo pobūdžiui ir pavojingumo laipsniui, neindividualizuota, paskirta pakankamai neįvertinus teisę pažeidusio asmens charakterizuojančių duomenų, varžanti teises labiau nei reikia visuotinai svarbiems tikslams pasiekti
6. Kasacinės instancijos teismo praktikoje pasisakyta, kad, sprendžiant konfiskuotino turto vertę atitinkančios pinigų sumos išieškojimo klausimą proporcingumo principo taikymo kontekste, reikia vertinti visas byloje esančias reikšmingas aplinkybes, t. y. atsižvelgti tiek į padaryto nusikaltimo aplinkybes, tiek į nusikaltimą padariusį asmenį apibūdinančius duomenis ir kitas šiam klausimui išspręsti turinčias reikšmės aplinkybes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-119-976/2018, 2K-315-303/2018, 2K-17-788/2019). Teismas, svarstydamas BK 72 straipsnio 5 dalyje nustatytos baudžiamojo poveikio priemonės taikymo proporcingumo klausimą, turi diskreciją spręsti, ar iš asmens konfiskuojama visa konfiskuotino turto vertė, ar tik jos dalis (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-315-303/2018).
7. Pirmosios instancijos teismas, dėstydamas motyvus dėl konfiskuotinos transporto priemonės vertė atitinkančios pinigų sumos dydžio išieškojimo, nurodė, kad taikant nusikalstamos veikos metu naudoto automobilio visos vertės (13 070 eurų) išieškojimą, nebūtų teisingai išlaikyta viešojo intereso poreikių ir kalto asmens teisių suvaržymo pusiausvyra, būtų pažeistas teisingumo principas ir visos vertės išieškojimas taptų perteklinis. Siekiant tinkamai įgyvendinti teisingumo principą bei nesuvaržyti kaltininko teisių labiau nei reikalinga visuotinai svarbiems pasiekti, tuo pačiu atsižvelgiant į tai, kad D. G. prisipažino padaręs nusikalstamą veiką, nuoširdžiai papasakojo visas nusikaltimo aplinkybes, dėl savo elgesio nuoširdžiai gailėjosi, išlaiko du nepilnamečius vaikus, turi didelių finansinių įsipareigojimų, skundžiamu nuosprendžiu buvo priimtas sprendimas sumažinti konfiskuotino turto vertę ir išieškoti ne visą, o tik dalį konfiskuotino turto vertę atitinkančios pinigų sumos, t. y. 10 000 eurų. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, plačiau neanalizuotini anksčiau nurodyti pirmosios instancijos teismo motyvai dėl tikslingumo apskritai mažinti konfiskuotino turto vertę atitinkančią pinigų sumą, tačiau pasisakytina, ar skundžiamu nuosprendžiu nustatyta konfiskuotino turto vertę atitinkančios pinigų sumos dalis yra proporcinga.
8. Teisėjų kolegijos vertinimu, dar labiau sumažinti konfiskuotinos transporto priemonės vertę atitinkančią pinigų sumos dalį, kaip to prašoma apeliaciniame skunde, nėra pagrindo. Gynėjo nurodomos aplinkybės dėl to, kad nuo baudžiamosios atsakomybės atleistas asmuo pripažino savo kaltę ir nuoširdžiai gailėjosi, turi finansinių įsipareigojimų, augina ir išlaiko du nepilnamečius vaikus, kaip matyti, jau buvo įvertintos. Tai, kad D. G. padarė nesunkią nusikalstamą veiką, anksčiau neteistas, buvo vertinama sprendžiant dėl atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą. Skunde nurodoma aplinkybė, kad D. G. padaryta nusikalstama veika nesukėlė sunkių padarinių, neturi didesnės reikšmės, kadangi BK 281¹ straipsnio 1 dalyje numatyta nusikalstama veika yra formalios sudėties ir laikoma baigta nekilus jokiems padariniams. Atsakomybę sunkinančių aplinkybių nebuvimas, tai, kad nuo baudžiamosios atsakomybės atleistas asmuo dirba ir yra charakterizuojamas teigiamai, kas taip pat pažymima apeliaciniame skunde, niekaip nekeičia sprendimo dėl skundžiamu nuosprendžiu nustatytos konfiskuotino turto vertę atitinkančios pinigų sumos dalies.
9. Apeliaciniame skunde nurodoma ir tai, kad D. G. anksčiau niekada nebuvo baustas už automobilio vairavimą apsvaigus nuo alkoholio, nėra jokių neigiamai pastarąjį apibūdinančių duomenų, kas, anot gynėjo, akivaizdžiai rodo mažesnį nusikalstamą veiką padariusio asmens pavojingumą. Be kita ko, apeliantas cituoja ir pirmosios instancijos teismo motyvus, kurie nors ir išdėstyti argumentuojant išvadas dėl asmens atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, tačiau, gynybos įsitikinimu, aktualūs ir sprendžiant dėl analizuojamos baudžiamojo poveikio priemonės taikymo apimties. Kaip matyti, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad D. G. nėra būdingas priešingas teisei elgesys, jis sugeba laikytis nustatytų draudimų ir įpareigojimų, nusikalstamą veiką padarė neapgalvotai, nusikaltimas yra atsitiktinio pobūdžio. Teisėjų kolegija, nekvestionuodama nuosprendžio dalies dėl BK 40 straipsnio nuostatų taikymo, visgi negali sutikti su apeliacinio skundo teiginiais, kad nuo baudžiamosios atsakomybės atleisto asmens pavojingumas yra ženkliai mažesnis, kas atitinkamai būtų reikšminga aplinkybė sprendžiant konfiskuotino turto vertę atitinkančios pinigų sumos išieškojimo klausimą proporcingumo principo taikymo kontekste. Nors byloje esantis Administracinių nusižengimų registro išrašas patvirtina, kad D. G. per paskutinius penkerius metus nebuvo baustas už vairavimą esant apsvaigus nuo alkoholio ir yra padaręs Kelių eismo taisyklių pažeidimus, susijusius su greičio viršijimu, už dalį jų turi galiojančių nuobaudų (1 t., b. l. 118-121), tačiau Lietuvos teismų informacinėje sistemoje LITEKO (toliau – LITEKO) patalpinti duomenys rodo, kad nuo baudžiamosios atsakomybės atleisto asmens praeityje jau yra buvę atvejai, kai pastarasis prie vairo sėdo neblaivus. Antai, iš LITEKO duomenų matyti, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2011 m. vasario 18 d. nutarimu D. G. buvo nubaustas pagal tuo metu galiojusio Administracinių teisės pažeidimų kodekso 126 straipsnio 4 dalį dėl to, kad vairavo transporto priemonę neblaivus, kai jam nustatytas 2,99 prom. girtumas, be to, tame pačiame nutarime nurodyta ir tai, kad D. G. jau buvo taikyta administracinė atsakomybė už vairavimą neblaiviam pagal Administracinių teisės pažeidimų kodekso 126 straipsnio 1 dalį (pastaroji informacija nuo baudžiamosios atsakomybės atleistam asmeniui nėra nauja, ji pastarajam neabejotinai gerai žinoma). Nors nurodyti vairavimo apsvaigus nuo alkoholio atvejai buvo prieš daug laiko ir administracinės nuobaudos yra seniai negaliojančios, visgi tokie faktai bendrai neleidžia spręsti, kad D. G. pavojingumas yra išskirtinai mažesnis. Atitinkamai ir pastarojo padarytos nusikalstamos veikos aplinkybės nepasižymi mažesniu pavojingumu. Iš bylos medžiagos matyti, kad D. G., būdamas neblaivus, prie vairo sėdo vidurdienį, vairavo pavojingai, kliudė priešinga kryptimi važiavusį „Toyota“ markės automobilį, susidurdamas su juo šoninio vaizdo veidrodėliais, kuriuos apgadino, nesustojęs pasišalino iš įvykio vietos (dėl pastarųjų aplinkybių surašytas administracinio nusižengimo protokolas pagal Administracinių nusižengimų kodekso 417 straipsnio 1 dalį, 426 straipsnio 1 dalį), vairuotas automobilis buvo nuleista dešinės pusės priekine padanga. D. G. būsena dar prieš pastarajam atsisėdant prie automobilio vairo, sukėlė pagrįstus įtarimus atsitiktiniam asmeniui, kuris iš tolo pamatė, kaip D. G. nekoordinuotai juda, ramstosi į automobilį, sunkiai pastovi ant kojų, vėliau vairuodamas vis užvažiuodavo ant kelkraščio. Tokios aplinkybės, priešingai nei tikinama apeliaciniame skunde, rodo, kad nusikalstamos veikos aplinkybės buvo pavojingos ir tik laimingo atsitiktinumo dėka išvengta sunkių pasekmių.
10. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta 9 pastraipoje, darytina išvada, kad nei nusikalstamos veikos padarymo aplinkybės, nei nusikaltimą padariusio ir nuo baudžiamosios atsakomybės atleisto asmens duomenys, nenustačius kitų reikšmingų aplinkybių, nesudaro pagrindo spręsti, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu nustatyta konfiskuotinos transporto priemonės vertę atitinkančios pinigų sumos dalis (10 000 eurų) yra neproporcinga ir turi būti mažintina.
11. Apeliaciniame skunde nesutinkama ir su skundžiamo nuosprendžio rezoliucine dalimi, kurioje nurodyta, kad konfiskuotino turto vertės dalį atitinkanti pinigų suma (10 000 eurų) turi būti sumokėta ne vėliau kaip per tris dienas nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos. Apeliantas nurodo, kad nuosprendžiu nustatytas trijų dienų terminas yra per trumpas tokiai sumai sumokėti, dėl ko pašoma šį terminą prailginti iki šešių mėnesių.
12. Vertindama pareikšto prašymo pagrįstumą, teisėjų kolegija pažymi, kad nei BK 72 straipsnis, nei BPK nuostatos dėl įsiteisėjusių nuosprendžių vykdymo (BPK VII dalis), o taip pat Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodeksas (toliau – BVK) nenumato galimybės išdėstyti iš asmens išieškotos konfiskuotino turto vertės atitinkančios pinigų sumos mokėjimo dalimis tam tikram laikotarpiui ar nustatyti terminą, per kurį asmuo privalo sumokėti konfiskuotino turto vertę atitinkančią pinigų sumą (pastebėtina, kad atitinkamų teisės normų nenurodo ir apeliantas). BVK 22 straipsnyje numatyta tik baudos bausmės ilgesnio sumokėjimo termino nustatymo galimybė. Tuo tarpu turto konfiskavimas (šiuo atveju – konfiskuotino turto vertę atitinkančios dalies pinigų sumos išieškojimas) kaip baudžiamojo poveikio priemonė negali būti prilyginama baudai kaip bausmei ir negali būti vykdoma BVK nustatyta tvarka.
13. Vadovaujantis BPK 342 straipsnio 4 dalies 7 punktu ir 357 straipsnio 6 dalimi, jeigu nuosprendžiu paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – turto konfiskavimas arba išplėstinis turto konfiskavimas, nuosprendį paskelbęs teismas nuosprendžio nuorašą, konfiskuotino turto dokumentų nuorašus ir vykdomąjį raštą išsiunčia nuosprendžio vykdymo vietos antstoliui ir apie tai raštu praneša teritorinei valstybinei mokesčių inspekcijai, t. y. įsiteisėjęs nuosprendis dėl BK 72 straipsnyje numatytos baudžiamojo poveikio priemonės perduodamas bausmę vykdančiai institucijai – antstoliui, kuris nuosprendį vykdo vadovaudamasis atitinkamomis CPK nuostatomis (CPK 584 straipsnio 1 dalies 2 punktas).
14. CPK 624 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad, jeigu skolininkas per raginime įvykdyti sprendimą nustatytą terminą teismo sprendimo neįvykdo, antstolis ne vėliau kaip per dešimt dienų nuo tos dienos, kurią pasibaigė terminas įvykdyti sprendimą, pradeda jį vykdyti priverstinai. Vadovaujantis CPK 625 straipsnio 1 dalimi, vykdomąjį dokumentą vykdantis antstolis šio kodekso nustatyta tvarka savo iniciatyva arba vykdymo proceso dalyvių prašymu savo patvarkymu vykdymo veiksmus gali atidėti, vykdomąją bylą sustabdyti ar vykdomąjį dokumentą grąžinti išieškotojui. Taigi įstatymas numato, jog antstolis gali spręsti dėl vykdymo veiksmų atidėjimo ir vykdomosios bylos sustabdymo. Tai reiškia, kad D. G., negalėdamas iš karto (tiksliau per tris dienas nuo nuosprendžio įsiteisėjimo, kai, vadovaujantis BPK 342 straipsnio 1 dalimi, įsiteisėjęs nuosprendis pateikiamas vykdyti) sumokėti iš jo išieškotinos konfiskuotino turto vertę atitinkančios pinigų sumos dalies, turi galimybę kreiptis į antstolį dėl atitinkamų sprendimų priėmimo, taip pat ir dėl skolos mokėjimo išdėstymo bei grafiko vykdomojoje byloje sudarymo. Tokiu būdu aktyviai bendradarbiaudamas su antstoliu, nuo baudžiamosios atsakomybės atleistas asmuo gali sumažinti priverstinio vykdymo neigiamas pasekmes.
15. Esant tokiam teisiniam reguliavimui, apeliacinės instancijos teismas neturi teisinio pagrindo tenkinti apeliacinio skundą prašymą ir nustatyti pageidaujamą terminą konfiskuotino turto vertės dalį atitinkančiai pinigų sumai sumokėti. Papildomai pažymėtina, kad toks sprendimas atitinka nuoseklią teismų praktiką sprendžiant analogiškus prašymus išdėstyti iš asmens išieškotos konfiskuotino turto vertės atitinkančios pinigų sumos mokėjimo dalimis tam tikram laikotarpiui ar nustatyti terminą, per kurį asmuo privalo sumokėti konfiskuotino turto vertę atitinkančią pinigų sumą (pavyzdžiui, Kauno apygardos teismo 2019 m. gruodžio 5 d. nuosprendis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-781-813/2019; Kauno apygardos teismo 2018 m. balandžio 10 d. nutartis byloje Nr. T-41-238/2018; Vilniaus apygardos teismo 2018 m. gruodžio 14 d. nutartys byloje Nr. 1S-408-315/2018; Vilniaus apygardos teismo 2021 m. spalio 12 d. nutartis byloje Nr. 1S-270-885/2021, Panevėžio apygardos teismo 2018 m. spalio 23 d. nutartis byloje Nr. 1S-187-491/2018, taip pat Lietuvos apeliacinio teismo 2021 m. liepos 29 d. nutartis byloje Nr. 1S-185-1076/2021).
16. Atsižvelgiant į visus anksčiau išdėstytus argumentus, darytina išvada, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. lapkričio 3 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, o apeliacinis skundas atmestinas.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės D. G. gynėjo advokato Mindaugo Barkausko apeliacinį skundą atmesti.