- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2019-11-15
- Bylos Nr.
- e2A-1503-910/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-24630-2018-5
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Laima Ribokaitė
- Ieškovas
- akcinės bendrovės „Lietuvos draudimas“
- Atsakovas
- Vilniaus miesto savivaldybei
- Kategorijos
- 2.6.4pavadinimo nepavyko patikrinti
- 2.6.10.5.2.8pavadinimo nepavyko patikrinti
- 3.2.4.4pavadinimo nepavyko patikrinti
- 3.2.4.11pavadinimo nepavyko patikrinti
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi ieškovės akcinės bendrovės „Lietuvos draudimas“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. gruodžio 28 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės akcinės bendrovės „Lietuvos draudimas“ ieškinį atsakovei Vilniaus miesto savivaldybei dėl žalos atlyginimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė AB „Lietuvos draudimas“ 2018 m. rugpjūčio 8 d. kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama priteisti iš atsakovės Vilniaus miesto savivaldybės 158,69 Eur žalos atlyginimo, 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo civilinės bylos iškėlimo iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, patirtas bylinėjimosi išlaidas.
Šalies argumentai
2. Nurodė, kad 2017 m. kovo 19 d. (duomenys neskelbtini), įvyko eismo įvykis – automobiliui Mercedes Benz, valstyb. Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – Automobilis) pervažiavus greičio ribotuvą su atsisukusiu varžtu, buvo sugadinta jo padanga ir lietasis diskas. Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdybos 2017 m. kovo 24 d. nutarime Nr. AV2-730 (toliau – Kelių policijos valdybos 2017 m. kovo 24 d. nutarimas) konstatuota, kad Automobilio vairuotojas nepažeidė Kelių eismo taisyklių reikalavimų. Automobilis buvo apdraustas transporto priemonių savanoriškuoju (kasko) draudimu ieškovės draudimo bendrovėje, draudėjas – UAB „Apdailos karalystė“. Dėl Automobilio sugadinimo ieškovė išmokėjo 158,69 Eur draudimo išmoką, kurios suma buvo nustatyta pagal Audatex kompiuterinės programos sugeneruotą remonto sąmatą. Ieškovė nurodė reiškianti regresinį reikalavimą atsakovei, kaip atsakingam už žalos atsiradimą asmeniui, nes Vilniaus miesto gatvė ties namu (duomenys neskelbtini), kur įvyko draudžiamasis įvykis, nuosavybės teise priklauso atsakovei, turinčiai pareigą ją prižiūrėti, taisyti, organizuoti joje saugų eismą pagal Lietuvos Respublikos kelių įstatymo (toliau – Kelių įstatymas) 4 straipsnio 3 dalį, Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo (toliau – Vietos savivaldos įstatymas) 6 straipsnio 32 punktą, Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 10 straipsnio 8 dalies 4 punktą, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. vasario 11 d. nutarimu Nr. 155 patvirtino Kelių priežiūros tvarkos aprašo 4.1 punktą, Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 5, 16 straipsnius. Ieškovės teigimu, nagrinėjamu atveju atsakovė nevykdė šios pareigos, nes greičio ribotuvas gatvėje ties namu (duomenys neskelbtini) buvo netvarkingas – iš jo buvo išsikišęs varžtas. Kadangi šis trūkumas priskirtinas prie statybinių konstrukcijų trūkumų, atsakovei atsakomybė kyla be kaltės, vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.266 straipsnio 2 dalimi.
Atsiliepimas
3. Atsakovė atsiliepime į ieškinį su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti. Nurodė, kad ieškovė, siekdama žalos atlyginimo, turi įrodyti žalos, ją sukėlusio asmens neteisėtų veiksmų ir priežastinio ryšio buvimą. Pasak atsakovės, ieškovė apsiribojo tik abstraktaus pobūdžio faktu, kad sostinės gatvės nuosavybės teise priklauso atsakovei, tačiau nenurodė, kaip konkrečiai pasireiškė atsakovės nerūpestingumas ir neatidumas, organizuojant Vilniaus miesto gatvių priežiūrą, nepateikė įrodymų, jog atsakovė nesilaikė ar pažeidė teisės norminius aktus. Ieškinyje nurodydama, kad Automobilį apgadino iš greičio ribotuvo išlindęs varžtas, ieškovė nepateikė jokių eismo įvykio vietos nuotraukų, kurių pagrindu bent vizualiai būtų galima įvertinti buvusią gatvės kokybę, taip pat nustatyti, ar ieškovės nurodomi Automobilio pažeidimai galėjo būti lemti šios gatvės kokybės trūkumų. Be to, atsakovė prašė įvertinti ir Automobilio vairuotojos veiksmus: jos 2017 m. kovo 19 d. paaiškinime, pateiktame ieškovei, nedetalizuotos eismo įvykio aplinkybės, tarp jų – oro sąlygos, eismo intensyvumas, kitos aplinkybės, reikšmingos sprendžiant žalos atlyginimo klausimą.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
4. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2018 m. gruodžio 28 d. sprendimu ieškinį atmetė.
5. Teismas iš byloje surinktų rašytinių įrodymų, šalių, jų atstovų rašytinių, žodinių paaiškinimų nustatė, kad 2017 m. kovo 19 d. (duomenys neskelbtini), apie 19.25 val. buvo apgadintas automobilis Mercedes Benz, valstyb. Nr. (duomenys neskelbtini), kurį vairavo V. M.. Vairuotoja apie eismo įvykį pranešė bendruoju pagalbos telefonu, nurodydama, kad, važiuojant per greičio ribotuvą, apgadintas Automobilis, konkrečiai – ratas ir lietas ratlankis. Į eismo įvykio vietą (duomenys neskelbtini), buvo išsiųsti policijos pareigūnai, jie rado apgadintą Automobilį, apžiūrėję jį vietoje nustatė priekinio dešinės pusės rato sugadinimus (b. l. 7). Kelių policijos valdyba 2017 m. kovo 24 d. nutarimu Nr. AV2-730 nutarė nutraukti administracinio nusižengimo bylos teiseną, nes padaryta veika neturi administracinio nusižengimo požymių (b. l. 7).
6. Teismas taip pat nustatė, kad eismo įvykio dieną Automobilis savanoriškuoju transporto priemonių draudimu buvo draustas ieškovės draudimo bendrovėje (b. l. 5-6). Transporto priemonių draudimo liudijime serija LD Nr. 107284257 (toliau – Draudimo sutartis) draudėju nurodyta UAB „Apdailos karalystė“, naudos gavėju – AB Šiaulių bankas, draudimo suma – transporto priemonės rinkos vertė įvykio dieną, besąlyginė išskaita – 130 Eur. Automobilį vairavusi V. M. 2017 m. kovo 20 d. UAB „Apdailos karalystė“ vardu pateikė ieškovei prašymą išmokėti draudimo išmoką dėl eismo įvykio metu apgadinto Automobilio, nurodydama, kad apie eismo įvykį policijai nepranešta, taip pat dar kartą pateikė paaiškinimą dėl eismo įvykio aplinkybių, teigdama, jog 2017 m. kovo 19 d. apie 19.30 val. ji vairavo Automobilį, įvažiavusi į (duomenys neskelbtini), pervažiavo greičio ribotuvą, gulintį ant kelio, iš kurio išlindęs varžtas pradūrė padangą ir apgadino lietąjį diską (b. l. 10). Ieškovė, reguliuodama žalos atlyginimą, apžiūrėjo Automobilį, jo sugadinimus įvertino 158,69 Eur suma (b. l. 11, 12-16) bei šią sumą pervedė draudimo sutartyje nurodytam naudos gavėjui AB Šiaulių bankui (b. l. 17-18).
7. Teismas nurodė, kad žalą, padarytą dėl pastatų, statinių, įrenginių ar kitokių konstrukcijų, įskaitant kelius, sugriuvimo ar dėl kitokių jų trūkumų pagal CK 6.266 straipsnio 1 dalį privalo atlyginti šių objektų savininkas (valdytojas). Teismas pripažino pagrįstais ieškovės argumentus, kad CK 6.266 straipsnyje įtvirtintas taip vadinamasis objektyviosios civilinės atsakomybės (be kaltės) institutas, reiškiantis, kad pastatų, statinių, įrenginių ar kitokių konstrukcijų, įskaitant kelius, savininkas ar jo valdytojas atsako be kaltės visais atvejais, nebent įrodytų žalos atsiradimą dėl nenugalimos jėgos arba nukentėjusiojo tyčios ar didelio neatsargumo. CK 6.266 straipsnyje įtvirtintu objektyviosios civilinės atsakomybės atveju nustatytinos ne keturios deliktinės atsakomybės sąlygos, o trys: 1) įstatyme nurodyto objekto, kuris turėjo trūkumų, nulėmusių žalos atsiradimą, valdymo faktas; 2) žalos asmeniui padarymas; 3) įstatyme nurodyto objekto trūkumų ir padarytos žalos priežastinis ryšys. Teismas akcentavo, kad aplinkybė dėl atsakovei priklausančio kelio trūkumo buvimo fakto eismo įvykio dieną šioje byloje yra esminė ginčui teisingai išnagrinėti, o pareiga įrodyti šią aplinkybę tenka ieškovei.
8. Teismas pažymėjo, kad nurodytą aplinkybę ieškovė grindžia iš esmės vieninteliu įrodymu – Kelių policijos valdybos 2017 m. kovo 24 d. nutarimu, kuriame, ištyrus medžiagą dėl 2017 m. kovo 19 d. eismo įvykio (duomenys neskelbtini), nutarta nutraukti administracinio nusižengimo teiseną, nesant padarytos veikos, turinčios administracinio nusižengimo požymių. Tiek šiame nutarime, tiek kituose byloje surinktuose rašytiniuose įrodymuose nurodytų faktinių aplinkybių apie eismo įvykį šaltinis yra Automobilio vairuotoja V. M., kuri, be kita ko, yra suinteresuotas asmuo – draudėjo UAB „Apdailos karalystė“ pagal Draudimo sutartį ir joje aptartas sąlygas, tarp jų – besąlyginę išskaitą, atstovė. Teismas pabrėžė, kad jokių kitų objektyvių įrodymų, tarp jų – nuotraukų iš eismo įvykio vietos, eismo įvykio vietos schemos, eismo įvykyje dalyvavusių, jį mačiusių ar fiksavusių liudytojų parodymų, byloje nėra (CPK 178 straipsnis). Kelių policijos valdybos 2017 m. kovo 24 d. nutarime nurodytas įrašas, kad įvykio vietoje buvęs policijos pareigūnas tarnybiniame pranešime nurodė tas pačias aplinkybes, kaip ir Automobilio vairuotoja, negali būti vertinamas kaip kitas objektyvus įrodymų šaltinis, nes į bylą šis policijos pareigūno tarnybinis pranešimas nepateiktas, dėl to teismas negali įvertinti, ar tarnybiniame pranešime policijos pareigūnas nurodė tai, ką jam pasakė Automobilio vairuotoja, ar jo paties eismo įvykio vietoje matytas ir fiksuotas aplinkybes. Teismas pažymėjo, kad, nesant jokių kitų įrodymų apie ties gyvenamuoju namu (duomenys neskelbtini) esančių greičio ribotuvų blogą būklę eismo įvykio metu, Automobilio vairuotojos rašytiniai paaiškinimai, teikti policijos pareigūnams, ieškovei, negali būti vertinami kaip pakankami konstatuoti (duomenys neskelbtini) gatvėje ties namu (duomenys neskelbtini) esančio greičio ribotuvo trūkumo eismo įvykio metu faktą – varžto iš jo išlindimą ir dėl to sukeltą Automobiliui žalą (CPK 178, 185 straipsniai). Teismo vertinimu, Automobilio vairuotojos rašytiniai paaiškinimai – neišsamūs (pvz., iš atsakovės pateiktų nuotraukų, viešai prieinamų duomenų matyti, kad ties gyvenamuoju namu (duomenys neskelbtini), yra du greičio ribotuvai iš abiejų pėsčiųjų perėjos pusių; kuris iš jų buvo su trūkumais įvykio dieną, kuria kryptimi judėjo Automobilis, ar būtent šiuos greičio ribotuvus V. M. turi omenyje, eismo įvykio vietą nurodydama (duomenys neskelbtini), iš byloje surinktų įrodymų neįmanoma nustatyti) ir dviprasmiški (pvz., paaiškinimuose ieškovei Automobilio vairuotoja nurodo ne važiavusi (duomenys neskelbtini) gatve, kurioje yra įrengti greičio ribotuvai, o įvažiavusi į (duomenys neskelbtini) ir ten pervažiavusi greičio ribotuvą, o tai kelia teismui dvejonę dėl eismo įvykio vietos).
9. Dėl ieškovės pateiktų į bylą nuotraukų, kuriose užfiksuotos Automobilio padangos, lietojo disko sugadinimo pobūdis, taip pat varžtas, ieškovės teigimu, sugadinęs Automobilio padangą, teismas nurodė, kad šie įrodymai pagrindžia žalos Automobiliui padarymo faktą, tačiau patys savaime nepatvirtina eismo įvykio, kurio metu ji buvo padaryta, aplinkybių, priežastinio ryšio: nuotraukos darytos ne eismo įvykio vietoje; jose nėra kitų duomenų, leidžiančių spręsti, kad jose fiksuotas varžtas yra būtent iš greičio ribotuvo ir/ar greičio ribotuvo, esančio Vilniuje, ties gyvenamuoju namu (duomenys neskelbtini); nėra įrodymų, kad nuotraukose fiksuotas Automobilio padangos sugadinimas galėjo būti padarytas tik Automobilio vairuotojos nurodytomis aplinkybėmis, t. y. pervažiavus greičio ribotuvą, iš kurio išlindęs varžtas; tokioms aplinkybėms nustatyti būtinos specialios žinios, kurių pats teismas neturi; iš nuotraukų, kitų įrodymų neįmanoma nustatyti, koks tiksliai sugadinimas ir kokiu būdu buvo padarytas Automobilio lietam diskui eismo įvykio metu. Teismas pažymėjo, kad tiek skirdamas bylą nagrinėti parengiamajame teismo posėdyje, tiek parengiamojo teismo posėdžio metu siūlė ieškovei naudotis teise teikti papildomus įrodymus, liudijančius atsakovės atliktus neteisėtus veiksmus ir/ar neveikimą, greičio ribotuvo, (duomenys neskelbtini), būklę 2017 m. kovo 19 d. eismo įvykio metu, Automobilio valdytojo elgesį 2017 m. kovo 19 d. vykusio įvykio metu ir jo aplinkybes, tačiau šia teise ieškovė nepasinaudojo.
10. Teismas priėjo išvados, kad ieškinys atmestinas, ieškovei neįrodžius aplinkybių, būtinų atsakovės civilinei atsakomybei kilti (CK 6.266 straipsnis, CPK 178, 185 straipsniai).
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
11. Ieškovė apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. gruodžio 28 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
Atsiliepimas
11.1. Ieškovas, suformuluodamas ieškinio pagrindą ir dalyką, nustato teisminio nagrinėjimo objektą ir ribas. Atsakovas atsiliepime į ieškinį nurodo, kokie ieškovo pateikti įrodymai ginčijami. Nagrinėjamu atveju teismas atmetė ieškinį, remdamasis motyvais, kurie nebuvo nurodyti atsakovės atsiliepime į ieškinį. Pasirengimo nagrinėti bylą stadijoje atsakovė neginčijo policijos pareigūnų nustatytų aplinkybių, kad Automobilio padangą pradūrė kelio ribotuvo tvirtinimo varžtas ir kad eismo įvykis įvyko (duomenys neskelbtini). Kadangi dėl nurodytų aplinkybių pasirengimo nagrinėti bylą stadijoje nebuvo ginčo, ieškovei nebuvo būtinybės inicijuoti ekspertizę ar iš atsakovės arba greičio ribotuvus įrengusio asmens reikalauti papildomų įrodymų, nes tai susiję su papildomomis bylinėjimosi išlaidomis, kurias patirti dėl neginčijamų aplinkybių būtų neekonomiška.
11.2. Atsakovė pripažino, kad ji yra kelio ribotuvų valdytoja, su trečiaisiais asmenimis nebuvo susitarta dėl šios kelio įrangos priežiūros. Dėl to ieškovė negalėjo gauti įrodymų, kas ir kada remontavo šią įrangą, kokius jos defektus nustatė Savivaldybės kontrahentai. Eismo įvykio vietos nuotraukos nepateiktos, nes eismo įvykio vieta nebuvo fotografuota. Taip pat nebuvo galima įpareigoti atsakovę, kad ji pateiktų sau nenaudingus įrodymus, t. y. kad pripažintų, jog nuotraukoje matoma ištraukta iš padangos dalis yra kelio ribotuvo detalė.
11.3. Civilinė byla nagrinėjama vadovaujantis rungtyniškumo principu, todėl vienos šalies pateikti įrodymai turi būti ginčijami ne abejonėmis, bet kitais įrodymais. Atsakovė neteikė jokių įrodymų, kad Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato 2017 m. kovo 24 d. nutarime nurodytos aplinkybės ir eismo įvykio dalyvės pateikti paaiškinimai yra neteisingi. Įrodymus, ar iš padangos ištraukta dalis yra tokia pati, kokios naudojamos kelio ribotuvams tvirtinti, galėjo pateikti šią informaciją turintis atsakovas.
Atsiliepimas
11.4. Ieškovė, išmokėjusi draudimo išmoką, įgijo reikalavimo teisę į atsakovę. Reikalavimo teisė, perėjusi draudikui, įgyvendinama laikantis taisyklių, kurios nustato draudėjo (ar nukentėjusio asmens) ir atsakingo už padarytą žalą asmens santykius. Nagrinėjamu atveju nukentėjęs asmuo apie eismo įvykį pranešė policijai, kuri eismo įvykio aplinkybes tyrė įstatymų nustatyta tvarka. Nukentėjusioji negalėjo numatyti, kad ji pati turi rinkti su eismo įvykiu susijusius įrodymus, fotografuoti įvykio vietą. Iš draudimo teisinių santykių draudikui atsiranda prievolė tirti tas aplinkybes, kurios reikšmingos nustatant draudžiamojo įvykio faktą ir draudimo išmokos dydį. Draudimo įstatymas neįpareigoja draudiko tirti tas aplinkybes, kurios reikalingos įgyvendinant atgręžtinio reikalavimo teisę. Už padarytą žalą atsakingas asmuo negali remtis tuo, kad draudikas, administruodamas draudžiamąjį įvykį, neištyrė atsakingo asmens nustatymui reikšmingų aplinkybių. Draudikas privalo rinkti bei teikti įrodymus apie atsakingą asmenį taip pat, kaip jie būtų renkamai ir teikiami nesant draudimo teisinių santykių.
11.5. Ieškovė neteikė į bylą Administracinio nusižengimo bylos medžiagos, nes, jos nuomone, nebuvo tokios būtinybės. Atsakovė neprašė pateikti šią medžiagą. Dėl to iki skundžiamo teismo sprendimo priėmimo ieškovė neturėjo Administracinio nusižengimo bylos medžiagos, ją gavo po teismo sprendimo priėmimo. Kita vertus, šioje medžiagoje nėra jokios papildomos informacijos, policijos pareigūnų nustatytos aplinkybės aprašytos Kelių policijos valdybos 2017 m. kovo 24 d. nutarime, kurį ieškovė buvo pateikusi į bylą.
11.6. Teismas nukrypo nuo teismų praktikoje suformuluotų įrodinėjimo pareigos ir įrodymų vertinimo taisyklių. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinta, kad įrodymų skirstymas į tiesioginius ir netiesioginius turi didelę reikšmę, sprendžiant įrodymų pakankamumo klausimą. Tiesioginiai įrodymai su įrodinėjamais faktais susiję taip, kad leidžia daryti vienareikšmę išvadą apie tai, egzistuoja įrodinėjamas faktas ar ne. Netiesioginiai įrodymai tokios vienareikšmės išvados padaryti neleidžia. Jie turi silpnesnę įrodomąją galią. Tai svarbu darant išvadą, ar pateiktų netiesioginių įrodymų pakanka tam tikrai aplinkybei patvirtinti ar jai paneigti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gruodžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-540/2009; 2017 m. sausio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-78-686/2017). Kasacinio teismo taip pat nurodyta, kad bylose, kuriose įrodinėjama netiesioginiais įrodymais, prielaidų darymas yra neišvengiamas. Dėl to svarbu, kad viena ar kita prielaida būtų motyvuota, t. y. kad ji būtų patvirtinta byloje esančiais įrodymais ir atitinkamai būtų pagrįsta, jog priešingos prielaidos tikimybė yra mažesnė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. kovo 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-147/2005; 2010 m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-552/2010).
12. Atsakovė atsiliepime į ieškovės apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti, pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
12.1. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2018 m. spalio 9 d. nutartimi pasiūlė ieškovei iki parengiamojo teismo posėdžio pateikti visą medžiagą, kuri reikšminga nustatant civilinės atsakomybės sąlygas. Parengiamojo posėdžio metu ieškovei taip pat siūlyta teikti papildomus įrodymus, kurie galėtų pagrįsti atsakovės neteisėtus veiksmus ir (ar) neveikimą, greičio ribotuvo (duomenys neskelbtini), būklę 2017 m. kovo 19 d. eismo įvykio metu, Automobilio vairuotojos elgesį įvykio metu ir šio įvykio aplinkybes. Ieškovė nepasinaudojo galimybe pateikti papildomų įrodymų pirmosios instancijos teisme, nepagrindė, jog naujų įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau, todėl su apeliaciniu skundu pateikta Administracinio nusižengimo bylos medžiaga neturėtų būti priimta (CPK 314 straipsnis).
Žemesnės instancijos teismas
12.2. Vienintelis įrodymas, kuriuo ieškovė grindė ieškinį, – Kelių policijos valdybos 2017 m. kovo 24 d. nutarimas, o vienintelė eismo įvykio liudytoja – Automobilio vairuotoja, kuri, be kita ko, yra suinteresuotas asmuo – draudėjo UAB „Apdailos karalystė“ atstovė. Jokių kitų objektyvių įrodymų, tarp jų – nuotraukų iš eismo įvykio vietos, eismo įvykio schemos, eismo įvykyje dalyvavusių ar šį įvykį mačiusių asmenų parodymų ieškovė į bylą nepateikė. Kelių policijos valdybos 2017 m. kovo 24 d. nutarime esantis įrašas, kad įvykio vietoje buvęs policijos pareigūnas tarnybiniame pranešime nurodė tas pačias aplinkybes, kaip ir Automobilio vairuotoja, negali būti vertinamas kaip kitas objektyvus įrodymų šaltinis, šio pareigūno tarnybinis pranešimas į bylą nepateiktas, dėl to neįmanoma nustatyti, ar jis tarnybiniame pranešime nurodė tai, ką jam pasakė Automobilio vairuotoja, ar jo paties matytas ir fiksuotas eismo įvykio vietoje aplinkybes. Dėl to teismas pagrįstai sprendė, kad, nesant kitų įrodymų apie ties gyvenamuoju namu (duomenys neskelbtini), esančių greičio ribotuvų trūkumų 2017 m. kovo 19 d. eismo įvykio metu faktą – varžto išlindimą, vien Automobilio vairuotojos paaiškinimai, teikti policijos pareigūnams, nėra pakankami įrodymai kelio įrenginio – greičio ribotuvų – trūkumų faktui, lėmusiam Automobilio apgadinimą, įrodyti (CPK 12, 178 straipsniai). Sutiktina su teismo išvada, kad ieškovės pateikti įrodymai – neišsamūs ir dviprasmiški.
12.3. Ieškovė neįrodė būtinų atsakovės civilinės atsakomybės sąlygų. Ieškovė apsiribojo abstraktaus pobūdžio faktais ir nenurodė, kaip konkrečiai pasireiškė Vilniaus miesto savivaldybės darbuotojų nerūpestingumas ir neatidumas, organizuojant Vilniaus miesto gatvių priežiūrą, neįrodė, kad atsakovė nesilaikė teisės norminių aktų reikalavimų, t. y. neįrodė atsakovės neteisėtų veiksmų (CK 6.246 straipsnio 1 dalis). Pirmosios instancijos teismas teisingai vertino, kad ieškovės pateikti į bylą įrodymai (nuotraukos, kuriose fiksuota Automobilio padangos, lietojo disko sugadinimo pobūdis, taip pat varžtas, ieškovės teigimu, sugadinęs Automobilio padangą) pagrindžia žalos Automobiliui padarymo faktą, tačiau patys savaime neįrodo eismo įvykio, kurio metu ji buvo padaryta, aplinkybių, priežastinio ryšio (CK 6.247 straipsnis). Atsižvelgiant į tai, kad ieškovė neįrodė visų būtinų sąlygų atsakovės civilinei atsakomybei kilti, pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė ieškinį.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, argumentai ir išvados
13. Apeliacinio proceso paskirtis – laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, t. y. tiriant byloje surinktus įrodymus patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar nustatytoms faktinėms aplinkybėms teisingai taikė materialiosios teisės normas, ar nepažeidė įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso teisės normų. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniuose skunduose nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas, ir, neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinių skundų ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.
14. Apeliacinės instancijos teismas nenustatė absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, taip pat būtinybės peržengti apeliacinio skundo ribas, todėl pasisako dėl ieškovės apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį faktinių ir teisinių argumentų.
Dėl naujų įrodymų priėmimo
15. Ieškovė prie apeliacinio skundo pridėjo Administracinio nusižengimo bylos medžiagą, prašydama šią medžiagą prijungti prie civilinės bylos ir ją vertinti, sprendžiant byloje kilusį ginčą. Ieškovės teigimu, Administracinio nusižengimo bylos medžiagos neteikė pirmosios instancijos teisme, nes atsakovė neginčijo policijos pareigūnų nustatytų eismo įvykio aplinkybių.
16. Atsakovė atsiliepime į apeliacinį skundą išreiškė prieštaravimą dėl nurodytos medžiagos – naujo įrodymo – priėmimo apeliacinės instancijos teisme. Pasak atsakovės, ieškovė turėjo galimybę teikti papildomus įrodymus pirmosios instancijos teisme, nepagrindė, jog naujų įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau, todėl su apeliaciniu skundu pateikta Administracinio nusižengimo bylos medžiaga neturėtų būti priimta (CPK 314 straipsnis).
17. CPK 314 straipsnyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau.
18. Teismų praktikoje pripažįstama, kad naujų įrodymų pateikimo apeliacinės instancijos teismui draudimas nėra absoliutus. Pagrindinis bet kurios instancijos teismo tikslas – teisingas bylos išnagrinėjimas, siekiant nustatyti materialią tiesą byloje. Teismo pareiga – ištirti visas bylai reikšmingas aplinkybes ir priimti teisingą sprendimą. Apeliacinės instancijos teismas, net nustatęs, kad įrodymas galėjo būti pateiktas pirmosios instancijos teisme, turi nustatyti, ar nėra sąlygų CPK 314 straipsnyje išvardytoms išimtims taikyti ir šiam įrodymui priimti. Teismas turi taikyti įstatymus tik patikimais duomenimis nustatęs bylai svarbias faktines aplinkybes, todėl, kai nustatomas fakto klausimas, gali būti priimami naujai sužinoti, išreikalauti įrodymai, jeigu šalis šia teise nepiktnaudžiauja. CPK 314 straipsnyje nustatyti ribojimai pirmiausiai nukreipti prieš nesąžiningus proceso dalyvius, kurie dalį įrodymų nuslepia. Nuostata, ribojanti naujų įrodymų pateikimą apeliacinės instancijos teisme, neturi būti taikoma formaliai ir panaudota prieš sąžiningus teismo proceso dalyvius, be to, negali būti vertinama kaip kliūtis teismui konkrečioje byloje įvykdyti teisingumą. Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl kiekvieno naujai pateikto įrodymo, turi aiškintis, ar šis konkretus įrodymas galėjo būti pateiktas pirmosios instancijos teismui, ar vėlesnis įrodymo pateikimas užvilkins bylos nagrinėjimą, bei atsižvelgti į prašomo naujai priimti įrodymo įtaką šalių ginčo išsprendimui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. sausio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-58/2008; 2014 m. rugsėjo 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3- 347/2014; kt.).
19. Nagrinėjamu atveju atsakovės atsiliepime į apeliacinį skundą teisingai pažymėta, kad Administracinio nusižengimo bylos medžiagą ieškovė, kuriai tenka pareiga įrodyti įvykio, iš kurio kildinama žala, aplinkybes, galėjo pateikti pirmosios instancijos teisme. Ieškinio pagrindu nurodomoms aplinkybėms pagrįsti ieškovė pasirinko teikti ne visą Administracinio nusižengimo bylos medžiagą, bet tik jos baigiamąjį procesinį dokumentą – Kelių policijos valdybos 2017 m. kovo 24 d. nutarimą nutraukti administracinio nusižengimo bylą. Kartu pažymėtina tai, kad pirmosios instancijos teismas, atmesdamas ieškinį, apskųstame sprendime, be kita ko, nurodė, jog Kelių policijos valdybos 2017 m. kovo 24 d. nutarime nurodyti duomenys nepakankami ginčo įvykio aplinkybėms nustatyti, byloje nėra policijos pareigūno, buvusio įvykio vietoje, tarnybinio pranešimo, apie kurį nurodoma Kelių policijos valdybos 2017 m. kovo 24 d. nutarime, dėl to teismas negali įvertinti, ar tarnybiniame pranešime policijos pareigūnas nurodė tai, ką jam sakė Automobilio vairuotoja, ar jo paties eismo įvykio vietoje matytas ir fiksuotas aplinkybes.
20. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis pirmiau aptartais kasacinio teismo išaiškinimais dėl CPK 314 straipsnio taikymo, įvertinęs ieškovės apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, dėl kurių pirmosios instancijos teismo proceso metu į bylą nebuvo pateikta visa Administracinio nusižengimo bylos medžiaga, nesant byloje duomenų, kad ieškovė, pateikdama šį naują įrodymą, piktnaudžiauja procesu, taip pat atsižvelgęs į tai, jog atsakovė, rengdama atsiliepimą į apeliacinį skundą, turėjo galimybę susipažinti su šiuo nauju įrodymu ir išsakyti savo poziciją dėl jame esančių duomenų, daro išvadą, kad yra pagrindas priimti ieškovės pridėtą prie apeliacinio skundo Administracinio nusižengimo bylos medžiagą bei vertinti joje esančius faktinius duomenis civilinėje byloje surinktų įrodymų visumos kontekste (CPK 314 straipsnis).
21. Nagrinėjamoje byloje šalių ginčas kilo dėl žalos, kildinamos iš kelio įrenginio – greičio ribotuvo – trūkumų, atlyginimo, ieškovei – draudimo bendrovei – CK 6.1015 straipsnio pagrindu pareiškus subrogacinį reikalavimą kelio įrenginio savininkei ir valdytojai – Vilniaus miesto savivaldybei.
22. Iš byloje esančių įrodymų visumos nustatyta, kad 2017 m. kovo 19 d. apie 19.30 val. automobilį Mercedes Benz, valstyb. Nr. (duomenys neskelbtini), priklausantį UAB „Apdailos karalystė“, vairavusi V. M. bendruoju pagalbos telefonu pranešė, jog, važiuodama (duomenys neskelbtini) gatve, pervažiavo ties gyvenamuoju namu (duomenys neskelbtini) esantį greičio ribotuvą, iš kurio išlindęs tvirtinimo varžtas pradūrė priekinio dešinės pusės rato padangą bei apgadino lietą ratlankį (b. l. 8). Į eismo įvykio vietą (duomenys neskelbtini), atvykę policijos pareigūnai rado apgadintą Automobilį, apžiūrėję jį nustatė priekinio dešinės pusės rato sugadinimus (b. l. 7). Kelių policijos valdyba 2017 m. kovo 24 d. nutarimu nutraukė administracinio nusižengimo bylą, nes nepadaryta veika, turinti administracinio nusižengimo požymių (b. l. 7).
23. AB „Lietuvos draudimas“, kurioje Automobilis buvo apdraustas savanoriškuoju (kasko) draudimu, 2017 m. gegužės 5 d. išmokėjo naudos gavėjui (AB „Šiaulių bankas“) 158,69 Eur dydžio draudimo išmoką, kurios dydis buvo nustatytas pagal Audatex kompiuterinės programos sugeneruotą remonto sąmatą (b. l. 5-6, 12-16, 17-18).
24. AB „Lietuvos draudimas“, įgyvendindama CK 6.1015 straipsnyje įtvirtintą subrogacijos teisę, 2017 m. gegužės 10 d. raštu Nr. R0001846216 kreipėsi į Vilniaus miesto savivaldybę dėl 158,69 Eur dydžio nuostolių atlyginimo (b. l. 9).
25. Negavusi nuostolių atlyginimo ne teismo tvarka, ieškovė AB „Lietuvos draudimas“ 2018 m. rugpjūčio 8 d. kreipėsi su ieškiniu į teismą, prašydama iš atsakovės Vilniaus miesto savivaldybės, kaip atsakingo už žalą asmens, priteisti 158,69 Eur nuostoliams atlyginti (b. l. 1-3).
Dėl byloje pareikšto ieškinio reikalavimo teisinio kvalifikavimo
26. Nagrinėjamoje byloje ieškovė – draudimo bendrovė, savanoriškojo transporto priemonės draudimo sutarties pagrindu išmokėjusi draudimo išmoką draudėjo nurodytam naudos gavėjui, vadovaudamasi CK 6.1015 straipsniu, reglamentuojančiu draudėjo teisių į žalos atlyginimą perėjimą draudikui, reikalauja žalos atlyginimo iš atsakovės Vilniaus miesto savivaldybės, kaip atsakingo už žalą asmens, remdamasi tuo, kad gatvė (duomenys neskelbtini), kurioje įvykio draudžiamasis įvykis, ir šioje gatvėje esantys kelio įrenginiai – greičio ribotuvai nuosavybės teise priklauso atsakovei, kuri turi pareigą juos prižiūrėti taisyti, užtikrindama saugų eismą.
27. Pagal CK 6.1015 straipsnio nuostatas, jeigu draudimo sutartis nenustato ko kita, draudikui, išmokėjusiam draudimo išmoką, pereina teisė reikalauti išmokėtų sumų iš atsakingo už padarytą žalą asmens. Subrogacija netaikoma draudimo nuo nelaimingų atsitikimų, draudimo ligos atveju, civilinės atsakomybės draudimo atveju, taip pat kitais įstatymų numatytais atvejais. Reikalavimo teisė, perėjusi draudikui, įgyvendinama laikantis taisyklių, kurios nustato draudėjo (naudos gavėjo) ir už žalą atsakingo asmens santykius. Draudėjas (naudos gavėjas) privalo perduoti draudikui visą informaciją, kuri yra būtina, kad draudikas tinkamai įgyvendintų jam perėjusią reikalavimo teisę (CK 6.1015 straipsnio 1–3 dalys).
28. Kasacinio teismo jurisprudencijoje išaiškinta, kad subrogacinė prievolė nėra nauja prievolė; draudikui perėmus draudėjo reikalavimo teisę, žalos atlyginimo prievolė, siejanti nukentėjusį draudėją ir žalą padariusį asmenį, nepasibaigia, tik keičiasi šios prievolės šalis; draudikas, išmokėjęs draudimo išmoką, įgyja draudėjo teises ir pareigas žalos atlyginimo prievolėje, t. y. toje pačioje, jau egzistuojančioje prievolėje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. spalio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-392/2011). Taigi, subrogacija yra vieno iš jau egzistuojančios prievolės asmenų pasikeitimas, todėl naujai įstojusiam asmeniui taikomos tos taisyklės, kurios siejo pradinį kreditorių ir skolininką (inter alia Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-20-916/2018).
29. Nagrinėjamu atveju ieškinys atsakovei dėl žalos atlyginimo grindžiamas neteisėtu turto (Automobilio) sugadinimu (deliktu), t. y. reikalavimas kildinamas iš deliktinės civilinės atsakomybės. Aplinkybė, kad tokį reikalavimą pareiškė draudikė, išmokėjusi turto draudimo išmoką nukentėjusio draudėjo nurodytam naudos gavėjui, nekeičia santykių, iš kurių toks reikalavimas kildinamas, prigimties. Taigi ieškovę ir atsakovę siejantiems deliktinės civilinės atsakomybės santykiams taikytinos atitinkamos civilinės atsakomybės taisyklės.
Dėl atsakovės Vilniaus miesto savivaldybė civilinės atsakomybės
30. Ieškovė ieškinyje nurodė, kad reikalavimas dėl žalos atlyginimo atsakovei – gatvės (duomenys neskelbtini), kurioje įvykio draudžiamasis įvykis, ir šioje gatvėje esančių kelio įrenginių (greičio ribotuvų) savininkei (valdytojai) – reiškiamas CK 6.266 straipsnio pagrindu.
31. CK 6.266 straipsnyje įtvirtinta viena iš deliktinės atsakomybės taikymo išimčių – griežtosios (objektyviosios) atsakomybės (be kaltės) taikymas statinių, įrenginių savininkui (valdytojui). Šio straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, padarytą dėl pastatų, statinių, įrenginių ar kitokių konstrukcijų, įskaitant kelius, sugriuvimo ar kitokių jų trūkumų, privalo atlyginti šių objektų savininkas (valdytojas), jeigu neįrodo, kad buvo CK 6.270 straipsnio 1 dalyje numatytos aplinkybės (nenugalima jėga arba nukentėjusio asmens tyčia ar didelis neatsargumas).
32. Preziumuojama, kad pastatų, statinių, įrenginių ar kitokių konstrukcijų savininkas (valdytojas) yra asmuo, viešajame registre nurodytas kaip jų savininkas (valdytojas) (CK 6.266 straipsnio 2 dalis). Ši prezumpcija gali būti paneigta – viešajame registre savininku (valdytoju) įregistruotas asmuo gali įrodyti, kad atsakingas už žalą asmuo iš tikrųjų yra kitas. Juo gali būti objekto savininkas ar valdytojas, nors jo teisės ir nebūtų įregistruotos viešajame registre (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-222/2011; 2015 m. balandžio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-186-701/2015).
33. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencijoje pažymima, kad vadinamoji objektyvioji civilinė atsakomybė (be kaltės) reiškia, jog pastatų, statinių, įrenginių ar kitokių konstrukcijų, įskaitant kelius, savininkas ar jo valdytojas atsako be kaltės visais atvejais, nebent įrodytų, kad žala atsirado dėl nenugalimos jėgos arba nukentėjusiojo tyčios ar didelio neatsargumo. CK 6.266 straipsnyje įtvirtintu objektyviosios civilinės atsakomybės atveju nustatytinos tokios būtinos deliktinės atsakomybės sąlygos: 1) įstatyme nurodyto objekto, kuris sugriuvo ar turėjo kitokių trūkumų, valdymo faktas; 2) žalos asmeniui padarymas, kuris laikomas ir neteisėtais veiksmais; 3) įstatyme nurodyto objekto trūkumų ir padarytos žalos priežastinis ryšys. Reiškiant reikalavimą šiuo teisiniu pagrindu, kaltė yra formaliai pašalinta iš civilinės atsakomybės sąlygų, o veiksmų neteisėtumas nesiejamas su daikto savininko ar jo valdytojo veikimu ar neveikimu ir jo rūpestingumo klausimas nekeliamas, užtenka objektyvaus daikto su trūkumais valdymo fakto (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. kovo 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-62/2009; 2016 m. balandžio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-105-687/2016).
34. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad nagrinėjamu atveju nėra šalių ginčo dėl to, jog Vilniaus miesto (duomenys neskelbtini) gatvė, kurioje įvyko eismo įvykis, ir jos dalimi esantys greičio ribotuvai ties namu (duomenys neskelbtini) (www.maps.lt, b. l. 108-110) nuosavybės teise priklauso Vilniaus miesto savivaldybei (Kelių įstatymo 3 straipsnio 3 dalies 1 punktas, 4 straipsnio 1, 3 dalys), o gatvės priežiūra, taisymas ir saugaus eismo organizavimas yra savarankiškoji savivaldybės funkcija (Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 32 punktas). Tačiau ginčas kilo dėl to, ar (duomenys neskelbtini) gatvės dalimi esantys greičio ribotuvai ties namu (duomenys neskelbtini), eismo įvykio dieną (2017 m. kovo 19 d.) buvo su trūkumais, iš kurių ieškovė kildina Automobiliui padarytą žalą ir atsakovės civilinę atsakomybę dėl šios žalos.
35. Ieškinį dėl žalos, grindžiamos Automobilio priekinio dešinės pusės rato ir lieto ratlankio sugadinimu, ieškovės teigimu, atsiradusiu dėl netvarkingo (duomenys neskelbtini) gatvėje esančio greičio ribotuvo, iš kurio buvo išlindęs tvirtinimo varžtas, atlyginimo pirmosios instancijos teismas atmetė, priėjęs išvados, kad ieškovė neįrodė aplinkybių, būtinų atsakovės civilinei atsakomybei kilti – atsakovei priklausančio kelio įrenginio trūkumo eismo įvykio dieną buvimo fakto, taip pat priežastinio ryšio, t. y., kad Automobilio sugadinimus lėmė būtent ieškovės įvardytas kelio įrenginio trūkumas – iš greičio ribotuvo išlindęs tvirtinimo varžtas (CK 6.266 straipsnis; CPK 178, 185 straipsniai).
36. Apeliaciniame skunde ieškovė teigia, kad pirmosios instancijos teismas atmetė ieškinį dėl motyvų, kuriais nesirėmė atsakovė, gindamasi nuo ieškinio: nei atsiliepime į ieškinį, nei pasirengimo nagrinėti bylą stadijoje atsakovė neginčijo policijos nustatytų aplinkybių, kad eismo įvykis įvyko (duomenys neskelbtini), ir kad Automobilio padangą pradūrė kelio ribotuvo tvirtinimo varžtas (vinis). Tokius apeliantės (ieškovės) argumentus apeliacinės instancijos teismas atmeta kaip nepagrįstus.
37. Atsižvelgiant į pirmiau aptartus kasacinio teismo išaiškinimus dėl civilinės atsakomybės CK 6.266 straipsnyje įtvirtintu pagrindu būtinųjų sąlygų, kelio ar kelio įrenginio trūkumo fakto nustatymas yra esminė aplinkybė, sprendžiant dėl pirmosios būtinos atsakomybės sąlygos – įstatyme nurodyto objekto, kuris turėjo trūkumų, valdymo fakto. Atsiliepime į ieškinį atsakovė, be kitų nesutikimo su ieškiniu argumentų, nurodė ir tai, jog nepateikta jokių duomenų, kad greičio ribotuvas buvo techniškai netvarkingas (b. l. 54). Pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai pirmiausiai analizavo, ar byloje surinkti duomenys patvirtina, kad Vilniaus miesto (duomenys neskelbtini) gatvėje ties namu (duomenys neskelbtini) esantys greičio ribotuvai 2017 m. kovo 19 d. eismo įvykio dieną turėjo ieškovės žalos atsiradimo priežastimi nurodytą trūkumą.
38. Apeliaciniame skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodinėjimo pareigos paskirstymo ir įrodymų vertinimo taisykles. Tokie apeliantės (ieškovės) argumentai pripažintini nepagrįstais.
39. Pažymėtina, kad įrodyti kelio ar kelio įrenginio trūkumo, iš kurio kildinama reikalaujama atlyginti žala, faktą pareiga tenka ieškovui, reikalaujančiam žalos atlygimo iš šių objektų savininko (valdytojo) (CK 6.266 straipsnio 1 dalis; CPK 12, 178 straipsniai). Nagrinėjamu atveju ieškovė, teigdama, kad Automobilio sugadinimus lėmė (duomenys neskelbtini) gatvėje esančio greičio ribotuvo trūkumas – išlindęs šio kelio įrenginio tvirtinimo varžtas, privalėjo pateikti tai patvirtinančius įrodymus (CPK 12, 178 straipsniai).
40. Pirmosios instancijos teisme kelio įrenginio trūkumo buvimo eismo įvykio dieną faktą ieškovė įrodinėjo iš esmės vieninteliu įrodymu – Kelių policijos valdybos 2017 m. kovo 24 d. nutarimu. Nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, nebuvo pridėta Administracinio nusižengimo bylos medžiaga, todėl pirmosios instancijos teismas negalėjo nustatyti, ar Kelių policijos valdybos 2017 m. kovo 24 d. nutarime įvardytame tarnybiniame pranešime įvykio vietoje buvęs policijos pareigūnas nurodė tai, ką jam pasakė Automobilio vairuotoja, ar jo paties eismo įvykio vietoje matytas ir fiksuotas aplinkybes. Apeliacinės instancijos teismui priėmus Administracinio nusižengimo bylos medžiagą ir išanalizavus eismo įvykio vietoje buvusių policijos pareigūnų 2017 m. kovo 19 d. tarnybinio pranešimo turinį, darytina išvada, kad jame užfiksuotos tik Automobilio vairuotojos nurodytos aplinkybės, patys policijos pareigūnai nenustatinėjo, ar daiktas, pradūręs Automobilio padangą, yra vieno iš (duomenys neskelbtini) gatvėje ties namu (duomenys neskelbtini) esančių greičio ribotuvų detalė, jeigu taip – kurio konkrečiai, kokiomis aplinkybėmis ši detalė galėjo įlįsti į Automobilio padangą (b. l. 131). Policijos pareigūnai užfiksavo aplinkybes, reikšmingas vertinant, padarytas administracinis nusižengimas ar ne, t. y. aplinkybes, reikšmingas sprendžiant dėl administracinės atsakomybės.
41. Apeliantės (ieškovės) argumentai, kad aplinkybę, jog Automobilio padangą pradūrė kelio ribotuvo tvirtinimo varžtas (vinis), įrodo policijos pareigūnų nustatytos eismo įvykio aplinkybės, atmestini kaip nepagrįsti. Sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad tiek Kelių policijos valdybos 2017 m. kovo 24 d. nutarime, tiek kituose rašytiniuose įrodymuose nurodytų eismo įvykio faktinių aplinkybių šaltinis – tik Automobilio vairuotoja, kuri, be kita ko, yra suinteresuotas asmuo – draudėjo UAB „Apdailos karalystė“ atstovė, todėl jos pateikti duomenys negali būti pakankami kelio įrenginio trūkumo, iš kurio kildinama žala, faktui konstatuoti (CPK 176 straipsnio 1 dalis).
42. Nei civilinėje byloje, nei pridėtoje Administracinio nusižengimo bylos medžiagoje nėra nė vienos nuotraukos iš eismo įvykio vietos, jokių kitų duomenų, kurie pagrįstų, kad 2017 m. kovo 19 d. (duomenys neskelbtini) gatvėje ties namu (duomenys neskelbtini) iš greičio ribotuvo buvo išlindęs tvirtinimo varžtas, kuris pradūrė Automobilio padangą. Ieškovės pateiktos į bylą nuotraukos darytos ne eismo įvykio dieną ir ne eismo įvykio vietoje, patvirtina tik Automobilio padangos pradūrimo faktą, tačiau iš jų negalima nustatyti, kad padanga pradurta (duomenys neskelbtini) gatvėje ties namu (duomenys neskelbtini) esančio greičio ribotuvo tvirtinimo varžto (b. l. 19-39).
43. Kartu atkreiptinas dėmesys į padangos sugadinimo pobūdį. Iš byloje esančių nuotraukų matyti, kad padanga pradurta jos šoninėje dalyje (b. l. 20, 26, 27, 34, 35). Ieškovė nepagrindė padangos sugadinimo mechanizmo – kaip varžtas (vinis), užfiksuotas nuotraukose, galėjo įlįsti į šoninę padangos dalį (CPK 12, 178 straipsniai).
44. Apeliaciniame skunde taip pat teigiama, kad civilinė byla nagrinėjama vadovaujantis rungtyniškumo principu, todėl vienos šalies pateikti įrodymai turi būti ginčijami ne abejonėmis, bet kitais įrodymais. Atsakovė neteikė jokių įrodymų, kad Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato 2017 m. kovo 24 d. nutarime nurodytos aplinkybės ir eismo įvykio dalyvės pateikti paaiškinimai yra neteisingi. Įrodymus, ar iš padangos ištraukta dalis yra tokia pati, kokios naudojamos kelio ribotuvams tvirtinti, galėjo pateikti šią informaciją turinti atsakovė.
45. Pažymėtina tai, kad būtent apeliantė (ieškovė), nagrinėjamoje byloje reikšdama reikalavimą atlyginti dėl Automobilio sugadinimo patirtą žalą, turėjo pareigą pateikti įrodymus, jog žala padaryta dėl jos nurodomo Vilniaus miesto (duomenys neskelbtini) gatvėje esančio greičio ribotuvo trūkumo – išlindusio tvirtinimo varžto (CPK 12, 178 straipsniai). Nagrinėjamu atveju apeliantė (ieškovė) aplinkybių, kurias įrodyti yra jos pareiga, įrodymo naštą nepagrįstai reikalauja perkelti atsakovei.
46. Apeliacinės instancijos teismas, išanalizavęs nagrinėjamoje byloje surinktus įrodymus, tarp jų –Administracinio nusižengimo bylos medžiagą, daro išvadą, kad ieškovė nepateikė duomenų, kurie būtų pakankami Vilniaus miesto (duomenys neskelbtini) gatvėje ties namu (duomenys neskelbtini) esančių greičio ribotuvų trūkumų, buvusių 2017 m. kovo 19 d. eismo įvykio metu, faktui konstatuoti (CPK 12, 178 straipsniai, 176 straipsnio 1 dalis, 185 straipsnis).
47. Ieškovei neįrodžius atsakovės valdomo kelio įrenginio trūkumų, iš kurių kildinama reikalaujama atlyginti žala, nepagrindus priežastinio ryšio tarp nurodytų kelio įrenginio trūkumų ir reikalaujamos atlyginti žalos, neįrodytos deliktinės atsakomybės CK 6.266 straipsnio pagrindu būtinos sąlygos. Neįrodžius bent vienos iš būtinų civilinės atsakomybės sąlygų, ieškinys negali būti tenkinamas.
48. Kiti apeliaciniame skunde ir atsiliepimuose į jį nurodyti argumentai neturi esminės reikšmės, vertinant pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako. Pažymėtina, kad teismų praktikoje laikomasi nuostatos, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010).
Dėl procesinės bylos baigties
49. Apibendrinant išdėstytus motyvus, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė ginčo teisiniams santykiams taikytinas deliktinės civilinės atsakomybės normas, tinkamai paskirstė šalims įrodinėjimo pareigą, byloje surinktus įrodymus įvertino pagal civilinio proceso teisės normų nustatytas ir teismų praktikoje suformuluotas įrodymų vertinimo taisykles. Dėl apeliaciniame skunde nurodytų motyvų nėra pagrindo naikinti ar keisti teisėtą bei pagrįstą pirmosios instancijos teismo sprendimą (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalies 1 punktu, teisėja
nusprendžia:
atmesti apeliacinį skundą.
Palikti nepakeistą Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. gruodžio 28 d. sprendimą.