- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-01-22
- Bylos Nr.
- 2S-196-555/2013
- Teisminio proceso Nr.
- 2-05-3-10791-2012-3
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Egidijus Tamašauskas
- Pareiškėjas
- A. K.
- Advokatai
- Kristina Mikolaitė
- Kategorijos
- 34.2pavadinimo nepavyko patikrinti
- 114.11pavadinimo nepavyko patikrinti
- 122.3pavadinimo nepavyko patikrinti
- 122.4pavadinimo nepavyko patikrinti
- 128.19pavadinimo nepavyko patikrinti
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Egidijaus Tamašauskas apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo A. K. atskirąjį skundą dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. spalio 12 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2-14790-920/2012, kuria atmestas pareiškėjo pareiškimas dėl termino palikimui priimti pratęsimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I.Ginčo esmė
Pareiškėjas A. K. kreipėsi į teismą su 2012-08-02 pareiškimu, prašydamas pratęsti praleistą 3 mėn. palikimo priėmimo terminą. Nurodė, kad 2007-03-18 mirus jo tetai J. R., kuri 1994-09-06 testamentu jai priklausantį butą, esantį (duomenys neskelbtini) , paliko pareiškėjui A. K., jis kreiptis dėl palikimo priėmimo per įstatymo nustatytą 3 mėn. terminą negalėjo dėl objektyvių priežasčių, nes nuo 2007-03-18 iki 2007-03-26 jis buvo gydomas Kauno medicinos universiteto klinikose, 2007-03-26 buvo perkeltas į Lukiškių tardymo izoliatorių. 2007-10-10 – 2007-11-13 jam buvo atlikta teismo psichiatrijos stacionari ekspertizė, nustatyta diagnozė – ūmus polimorfinis sutrikimas su šizofrenijos sindromais, dėl ko nuo 2007-12-19 jis buvo perkeltas priverstiniam gydymui į VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninę. Nuo 2007-12-19 iki šiol pareiškėjas visą laiką buvo gydomas šioje ligoninėje. Pagerėjus sveikatos būklei nuo 2012 m. pareiškėjui buvo pradėtos teikti ligoninės socialinių darbuotojų konsultacijos ir jis kreipėsi teisinės pagalbos siekiant atnaujinti praleistą terminą palikimui priimti. Teisinė pagalba suteikta, paskirta advokatė Kristina Mikolaitė.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Kauno miesto apylinkės teismas 2012 m. spalio 12 d. nutartimi pareiškimą dėl termino palikimui priimti pratęsimo atmetė, priteisė iš pareiškėjo bylinėjimosi išlaidas valstybei. Nurodė, kad terminas palikimui priimti praleistas dėl to, kad pareiškėjas A. K. nuo 2007-03-18 buvo gydomas Kauno medicinos universiteto klinikose, 2007-03-26 buvo perkeltas į Lukiškių tardymo izoliatorių, nuo 2007-12-19 perkeltas priverstiniam gydymui į VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninę, kur yra gydomas iki šiol, be to, Kauno apygardos teismo 2012 m. vasario 28 d. nutartimi nustatyta, kad A. K. padarė baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, t. y. tyčia nužudė J. R. ir padarė nusikaltimą, numatytą LR BK 129 straipsnio 1 dalyje, taip pat A. K. nusikalstamos veikos padarymo metu sirgo lėtiniu psichikos sutrikimu – paranoidine šizofrenija, dėl kurios negalėjo suprasti savo veiksmų esmės ir jų valdyti, t. y. remiantis LR BK 17 straipsniu, buvo nepakaltinamas, jam skirta priverčiamoji medicinos poveikio priemonė – stacionarinis stebėjimas specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje. Tai reiškia, kad teismas atskyrė baudžiamojo įstatymo uždraustos veikos – tyčinio nužudymo padarymo faktą nuo galimybės atsakyti pagal baudžiamąjį įstatymą už šios veikos padarymą. Atsižvelgiant į tai, kad LR BK 17 straipsnis nepakaltinamumą sieja su galimybės atsakyti už padarytą pavojingą veiką pagal baudžiamąjį įstatymą ribojimu, teismas sprendė, kad A. K. padaryta baudžiamojo įstatymo uždrausta veika atitinka LR CK 5.6 straipsnio 1 dalies 1 punkto normą, draudžiančią paveldėti pagal įstatymą bei testamentą asmeniui, kuris tyčia atėmė palikėjui gyvybę. Dėl šios priežasties pareiškėjo prašymą pratęsti palikimo priėmimo terminą teismas atmetė. Atmetęs pareiškimą, teismas iš pareiškėjo priteisė bylinėjimosi išlaidas valstybei.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai
Atskiruoju skundu pareiškėjas A. K. prašo Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. spalio 12 d. nutartį panaikinti, pareiškimą tenkinti. Nurodo, kad teismas visiškai nepasisakė dėl pareiškime nurodytų įrodymų, kurie pagrindžia svarbias priežastis, dėl kurių praleistas terminas priimti J. R. palikimą. Apelianto nuomone, teismas visiškai nepagrįstai rėmėsi LR CK 5.6 straipsnio nuostatomis. Nurodo, kad šios nuostatos taikomos asmenims, kurie tyčia atėmė palikėjui ar jo įpėdiniui gyvybę, tačiau teismas pripažino, kad pareiškėjas dėl ligos poveikio buvusio įvykio metu teismo yra pripažintas nepakaltinamu, todėl tokios ligos poveikiui žmogus negali ką nors padaryti tyčia, be to, dėl J. R. mirties jam – pareiškėjui, nepateikti jokie kaltinimai ir jis nėra pripažintas kaltinamuoju ir nuteistas, nes Baudžiamojo įstatymo uždrausta veika, padaryta nepakaltinamo asmens, nėra nusikaltimas ar baudžiamais nusižengimas, kadangi nėra visų jo sudėties požymių, t. y subjekto.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į atskirąjį skundą suinteresuotas asmuo R. K. prašo netenkinti atskirojo skundo ir Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. spalio 12 d. nutartį palikti nepakeistą. Nurodo, kad Kauno apygardos teismas 2012 m. vasario 28 d. nutartimi baudžiamojoje byloje Nr. Ml-9-245/2012 nustatė, kad A. K. tyčiniais veiksmais atėmė gyvybę J. R., padarė nusikaltimą, tačiau nurodė, kad dėl ligos jis negalėjo suprasti savo veiksmų esmės ir jiems vadovauti, todėl jam buvo paskirtas stacionarus stebėjimas specializuotoje psichikos įstaigoje. Tai reiškia, kad A. K. tyčiniais veiksmais nusikalstamu būdu nužudė J. R. ir neturi reikšmės ar jis pakaltinamas, nuteistas ir turi būti gydomas. Mano, kad pareiškėjo nužudytos J. R. turto paveldėjimas prieštarautų teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principams (CK 1.5 straipsnis), todėl negali būti atnaujintas terminas palikimui priimti.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Atskirasis skundas tenkintinas iš dalies.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl apeliacinės instancijos teismas pasisako dėl apeliacinio skundo faktinių bei teisinių pagrindų.
Šioje byloje nėra ginčo dėl to, kad pareiškėjas praleido terminą palikimui, atsiradusiam pagal jo tetos J. R. 1994 m. rugsėjo 6 d. testamentą, priimti, tačiau suinteresuotiems asmenims ginčijant pareiškėjo teisę paveldėti, sprendžiamas klausimas, ar apskritai pareiškėjas turi teisę paveldėti palikėjos turtą.
Įpėdiniui praleidus CK 5.50 straipsnyje nustatytą terminą palikimui priimti CK 5.57 straipsnyje nustatyta galimybė kreiptis į teismą dėl termino palikimui priimti pratęsimo ir įrodinėti, kad šis terminas praleistas dėl svarbių priežasčių, pripažintinų pagrindu jam pratęsti, t. y. kad tam tikros priežastys lėmė, jog įpėdinis dėl nuo jo nepriklausančių priežasčių tinkamai negalėjo įgyvendinti įstatyme įtvirtintų savo teisių.
Lietuvos Aukščiausiasis teismas yra išaiškinęs, kad klausimą, ar konkrečios termino palikimui priimti praleidimo priežastys pripažintinos svarbiomis, ar šios yra pagrindas jį pratęsti, teismai turi spręsti atsižvelgdami į terminų, nustatytų palikimui priimti, paskirtį, teisinius padarinius, konkrečias bylos aplinkybes, byloje dalyvaujančių šalių elgesį, asmens, prašančio pratęsti terminą, teisinį statusą, pareiškėjo elgesį bei kitas reikšmingas aplinkybes, taip pat į protingumo, sąžiningumo bei teisingumo kriterijus (CK 1.5 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. sausio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-46/2006; 2006 m. gruodžio 5 d. nutartis civilinėje Nr. 3K-3-627/2006; 2007 m. birželio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-258/2007; 2011 m. kovo 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-91/2011; 2010 m. kovo 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-115/2010; kt.).
Pareiškėjas, prašydamas atnaujinti praleistą terminą palikimui priimti, siekia įgyvendinti teisę paveldėti. Paveldėjimas – tai mirusio fizinio asmens turtinių teisių, pareigų ir kai kurių asmeninių neturtinių teisių perėjimas jo įpėdiniams pagal įstatymą arba (ir) įpėdiniams pagal testamentą (CK 5.1 straipsnio 1 dalis). Tam, kad įpėdinis įgytų palikimą, jis turi jį priimti vienu iš įstatyme įvardytų būdų per tris mėnesius nuo palikimo atsiradimo dienos (CK 5.50 straipsnio 1-3 dalys). Įpėdinių, kurie praleido įstatyme nustatytą palikimo priėmimo terminą, vėlesnis įstojimas į paveldėjimo procesą gali turėti įtakos jau palikimą priėmusių įpėdinių teisėms ir pareigoms (pasikeis paveldimo turto dalys ir pan.), todėl byloje dėl praleisto palikimui priimti termino atnaujinimo priimtas procesinis sprendimas gali būti lemiamas teisei paveldėti ar palikimą jau priėmusių įpėdinių turtinėms teisėms.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas konstatavo, kad tuo atveju, kai vieno asmens teisę įgyti palikimą ginčija kiti to paties palikėjo įpėdiniai, kyla ginčas dėl teisės paveldėti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. spalio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-382/2011).
Bylos duomenimis nustatyta, kad 2007-03-18 mirė J. R., kuri 1994-09-06 testamentu jai priklausantį butą, esantį (duomenys neskelbtini) , Kaune, paliko pareiškėjui A. K., kuris 2012-08-13 pateikė teismui pareiškimą dėl termino palikimui priimti pratęsimo, kuris nuo 2007-03-18 buvo gydomas Kauno medicinos universiteto klinikose, 2007-03-26 perkeltas į Lukiškių tardymo izoliatorių, nuo 2007-12-19 perkeltas priverstiniam gydymui į VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninę, kur yra gydomas toliau. Kauno apygardos teismas 2012 m. vasario 28 d. nutartyje (baudž. bylos Nr. M1-9-245/2012, Liteko duomenys) nurodė, kad A. K. padarė baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, t. y. tyčia nužudė J. R. ir padarė nusikaltimą, numatytą LR BK 129 straipsnio 1 dalyje, tačiau A. K. nusikalstamos veikos padarymo metu, tai yra, 2007-03-18, sirgo lėtiniu psichikos sutrikimu – paranoidine šizofrenija, dėl kurios negalėjo suprasti savo veiksmų esmę ir jų valdyti, kad yra įstatyminis pagrindas A. K. pripažinti nepakaltinamu ir skirti jam priverčiamąją medicinos priemonę. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad A. K. padaryta baudžiamojo įstatymo uždrausta veika atitinka LR CK 5.6 straipsnio 1 dalies 1 punkto normą, draudžiančią paveldėti pagal įstatymą bei testamentą asmeniui, kuris tyčia atėmė palikėjui gyvybę.
Kaltė, tai pagrindinis subjektyvusis nusikalstamos veikos sudėties požymis, ji būtinoji kiekvienos nusikalstamos veikos sudėties dalis. Tyčia yra viena iš kaltės formų, dėl kurios asmuo, padaręs BK numatytą veiką, traukiamas baudžiamojon atsakomybėn. Nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas yra padarytas tyčia, jeigu jį darydamas asmuo suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį, numatė pavojingų padarinių kilimo galimybę (intelektualusis kaltės momentas) ir jų norėjo arba nenorėjo, tačiau sąmoningai leido jiems kilti ( valinis kaltės momentas). Baudžiamojon atsakomybėn traukiami tik pakaltinami žmonės. Pakaltinamumas yra būtina kaltės sąlyga. BK 17 straipsnyje nustatyta, kad asmuo yra nepakaltinamas, jeigu darydamas BK uždraustą veiką jis dėl psichikos sutrikimo negalėjo suvokti jos pavojingumo arba valdyti savo veiksmų. Asmuo, teismo pripažintas nepakaltinamas, neatsako pagal BK už padarytą pavojingą veiką.
Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog pareiškėjo veiksmuose, nužudant savo tetą J. R. nėra tyčios (CPK 182 straipsnio 3 punktas), nes priešingą teisei veiką jis įvykdė negalėdamas suprasti savo veiksmų esmės ir jų valdyti, todėl pagrindo išvadai, kad pareiškėjas neturi teisės paveldėti pagal testamentą, sutinkamai su CK 5.6 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatomis, nėra.
Esant aukščiau nurodytiems argumentams spręstina, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, reglamentuojančias paveldėjimo teisę, procesinės teisės normas, reglamentuojančias termino palikimui priimti pratęsimą, dėl ko priėmė iš esmės neteisingą sprendimą, todėl skundžiama teismo nutartis panaikintina ir grąžintina byla pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, kadangi pirmosios instancijos teismas iš esmės nenagrinėjo klausimo dėl praleisto termino palikimui priimti pratęsimo (CPK 576 straipsnio 1 dalis).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos CPK 337 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 329 straipsnio 1 dalimi, 330 straipsniu,
nutaria:
Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. spalio 12 d. nutartį panaikinti ir bylą grąžinti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.