Kauno apygardos teismo nutartis, e2A-1044-555/2024

Teismas: Kauno apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2024-09-19
Bylos Nr.: e2A-1044-555/2024
Teisminio proceso Nr.: 2-53-3-00283-2023-3
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjas: Egidijus Tamašauskas
Atsakovas: K. L., J. L., N. L.
Ieškovas: R. L.

Kategorijos

2.6.1.1Prievolės samprata, jos šalys, objektas, turinys ir forma
2.6.1.3.1Skolininkų ir kreditorių daugetas
2.6.1.3.6Piniginės prievolės
2.6.1.5Prievolės neįvykdymo teisiniai padariniai
2.6.6.1Bendrieji prievolių pasibaigimo pagrindai
2.6.29.1Bendrosios paskolos sutarties nuostatos
3.1.7.6Bylinėjimosi išlaidų paskirstymas
3.3.1.14Apeliacinis bylos nagrinėjimas rašytinio proceso tvarka
3.3.1.19.1Pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą

Civilinė byla Nr. e2A-1044-555/2024Teisminio proceso Nr. 2-53-3-00283-2023-3Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.1.1; 2.6.1.3.1; 2.6.1.3.6; 2.6.1.5; 2.6.6.1; 2.6.29.1; 3.1.7.6; 3.3.1.14; 3.3.1.19.1 (S)

Kauno apygardos teismasNutartisLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2024 m. rugsėjo 19 d.Kaunas

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Egidijus Tamašauskas,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo K. L. apeliacinį skundą dėl Marijampolės apylinkės teismo 2024 m. kovo 26 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-75-1021/2024 pagal ieškovo R. L. ieškinį atsakovams K. L., J. L., K. L., J. L., N. L. dėl skolos, palūkanų ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo.

Apeliacinės instancijos teismas

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovas R. L. kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas atnaujinti dėl svarbių priežasčių praleistą terminą ieškiniui pateikti, solidariai priteisti iš atsakovų K. L., J. L., K. L., J. L. ir N. L. ieškovo naudai 2 896,20 Eur skolą, penkių procentų metines palūkanas nuo 2 896,20 Eur sumos, laikotarpiu nuo 2011 m. kovo 3 d. iki 2023 m. kovo 20 d., t. y. 1 737,72 Eur., penkis procentus metinių palūkanų nuo 2 896,20 Eur sumos, nuo ieškinio teismui pateikimo dienos 2023 m. kovo 20 d. iki visiško atsiskaitymo dienos, bylinėjimosi išlaidas ir valstybės naudai civilinės bylos vedimo išlaidas.

Šalies argumentai

2. Ieškovas nurodė, kad 2010 m. rugsėjo 3 d. atsakovui K. L. paskolino 10 000 Lt (2 896,20 Eur). Terminas grąžinti skolą suėjo 2011 m. kovo 3 d. Dokumente nurodoma, kad skola turėjo būti grąžinta 2010 m. kovo 3 d., t. y. tuomet, kai paskola dar net nebuvo suteikta, t. y. vertino, kaip techninę klaidą (apsirikimo klaida). Ieškovas teigė, kad labiausia tikėtina, jog šalys susitarė, jog skola, kuri nėra didelė, bus grąžinta 2011 m. kovo 3 d., po pusės metų nuo skolos gavimo. Tačiau skola nebuvo grąžinta. Pretenziją registruotu laišku ieškovas atsakovui siuntė 2023 m. sausio 28 d., kuris ją priėmė 2023 m. sausio 31 d.. Laiduotojai, kurie už skolą atsako solidariai su K. L. yra J. L., K. L., J. L. ir N. L.. Visi vekselyje išvardinti asmenys sutiko būti laiduotojais ir kiekvienas atskirai paprastojo vekselio punkte „laiduotojas ir atsakau solidariai“ užrašė individualiai savo vardą, pavardę, asmens kodą ir padėjo parašus. Vekselio davėjas terminą atsiskaityti nuolat pratęsdavo. Vekselio davėjas su tuo sutikdavo. Dėl sutrikusios atminties ieškovas negalėjo nurodyti, kada tiksliai paskutinį kartą su atsakovu derino klausimus dėl atsiskaitymo, tačiau nurodė apytikrį laiką, aiškindamas kad tai buvo dar iki traumos patyrimo. Terminas atsiskaityti (2010 m. rugsėjo 3 d. piniginiam įsipareigojimui) baigėsi 2011 m. kovo 3 d., kas reiškia kad palūkanos turi būti mokamos nuo šios datos. 2011 m. kovo 3 d. – 2023 m. kovo 20 d. laikotarpiu, palūkanos nuo 2 896.20 Eur sumos sudaro 1 737,72 Eur (12 metų x 144,81 Eur / 5 procentai metinių palūkanų). Šiuo atveju dešimties metų ieškininės senaties terminas skaičiuotinas nuo temimo atsiskaityti pasibaigimo dienos, t. y. nuo 2011 m. kovo 3 d. ir dešimties metų terminas kreiptis į teismą dėl skolos priteisimo suėjo 2021 m. kovo 3 d., kai ieškovas jau buvo patyręs galvos traumą (trauma patirta 2019 m. vasario 15 d.), buvo operuojamas, turėjo 30 procentų darbingumą ir be kitų asmenų pagalbos apginti savo teisių ir teisėtų interesų neturėjo jokio galimybės. Ieškovas nuo traumos pradžios iki šio laiko nėra asmuo galintis ir gebantis savarankiškai spręsti savo problemas, laisvai ginti savo teises ir teisėtus interesus, be kitų asmenų pagalbos. Ieškovas iki šio laiko dėl galvos smegenų pažeidimo nevaldo rankos ir tik iš dalies valdo koją (kairiųjų galūnių parezė). Psichikos būklė taip pat nėra stabili, yra pasikeitusi, dėl ko atmintis ir orientacija suprastėjusi, nors kol kas ieškovas nėra pripažintas neveiksniu ar ribotai veiksniu pagal turtinių ir asmeninių neturtinių santykių sritis.

3. Atsakovas K. L. su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti, nes yra suėjęs ieškinio senaties terminas, be to, ieškovas neturi reikalavimo teisės į atsakovą. Ieškovas pripažino, jog yra praleistas ieškinio senaties terminas. Ieškovas skaičiavo ieškinio senaties terminą nuo 2011 m. kovo 3 d., tokiu atveju dešimties metų terminas kreiptis į teismą dėl skolos priteisimo suėjo 2021 m. kovo 3 d.. Ieškovas traumą patyrė 2019 m. vasario 15 d., dėl to jis faktiškai septynerius metus, t. y. iki traumos datos, nesiėmė priemonių dėl skolos priteisimo. Ieškinį teismui pateikė tik 2023 m. kovo 20 d., t. y. praėjus daugiau nei ketveriems metams po traumos. Pateiktame medicininių dokumentų išraše nurodyta, kad ieškovas yra sąmoningas, orientuotas, neurologinė simptomatika nepagrubėjusi, dėl jo jis yra veiksnus ir gebantis ginti savo teises. Nepaisant to, ieškovas delsė ir dėl nežinomų priežasčių nesikreipė teisminės gynybos, kol nebuvo suėjęs jo nurodytas senaties terminas (2021 m. kovo 3 d.). Atsakovas neigė aplinkybes dėl skolos termino pratęsimo, ieškovas apie tariamos skolos termino pratęsimą nėra užsiminęs, o atsakovas ir nebūtų sutikęs terminą „pratęsti“, kadangi jis visą šį laiką manė, kad ginčo vekselis buvo sunaikintas ieškovo, kaip sugadintas ir negaliojantis. Byloje nėra ir negali būti įrodymų, kad atsakovas būtų atlikęs veiksmus, kurie patvirtintų jo prievolės pripažinimą. Ieškovui niekas nekliudė inicijuoti pažeistų teisių gynybą teisme, tačiau ieškovas nesiėmė visų priemonių dėl savo tariamai pažeistų teisių gynimo. Ieškovo reikalavimas grindžiamas 2010 m. rugsėjo 3 d. paprastuoju vekseliu, tačiau jis buvo sugadintas ir nebuvo skirtas naudoti civilinėje apyvartoje. Tai, kad vekselis buvo sugadintas ir jo pagrindu šalims nekilo teisių ir pareigų patvirtina tai, kad vekselio išrašymo data yra 2010 m. rugsėjo 3 d., o jame nurodytos sumos mokėjimo terminas nustatytas 2010 m. kovo 3 d., taigi vekselis išrašytas vėliau nei jame nurodytas skolos grąžinimo terminas. Dėl to atsakovas paliko vekselį pas ieškovą, nes manė, kad jis bus sunaikintas ir yra negaliojantis. 2010 m. nurodyta 10 000 Lt (2 896,20 Eur) suma nebuvo laikoma nedidele ir šešių mėnesių terminas jai grąžinti objektyviai vertinant būtų laikytinas trumpu. Net jei sutikti su ieškovo pozicija, kad įsivėlė klaida, nurodant grąžinimo terminą, tuomet, vadovaujantis Lietuvos Respublikos įsakomųjų ir paprastųjų vekselių įstatymu (toliau – ĮPVĮ), toks vekselis būtų laikomas mokėtinu jį pateikus. Tačiau tokios valios atsakovas niekada nebuvo išreiškęs, ką patvirtino ir pats ieškovas. Atsakovas pagal vekselį ne tik nėra gavęs nurodytos sumos, tačiau ir neturėjo valios išrašyti vekselį su jame nurodytu klaidingu sumos mokėjimo terminu ar sąlyga, kad vekselis būtų laikomas mokėtinu jį pateikus. Tikėtina, kad piktnaudžiaudamas atsakovo pasitikėjimu ieškovas vekselį pasiliko ir nesunaikino, o praėjus 12 metų nepagrįstai pradėjo reikalauti sumokėti negaliojančiame vekselyje nurodytą sumą. Vekselis surašytas piktnaudžiaujant pasitikėjimu ir apgaule, todėl yra negaliojantis. Be to, vekselis kaip skolos dokumentas savaime nepatvirtina, kad jo davėjas visais atvejais privalo sumokėti vekselio turėtojui vekselyje įrašytą sumą, kitaip tariant, vekselio turėtojas kreipdamasis į teismą su reikalavimu priteisti skolą iš vekselio davėjo tais atvejais, kai netenkama galimybės pasinaudoti teise reikalauti vekselį apmokėti ĮPVĮ nustatyta tvarka, turi pagrįsti, kad vekselio turėtojo prievolė yra vykdytina. Atsakovo pasirašytas vekselis yra nepakankamas tam, kad būtų galima konstatuoti tarp šalių (atsakovo ir ieškovo) susiklosčiusius paskolos sutartinius teisinius santykius. Ieškovo pateiktas vekselis jo pinigų perdavimo atsakovui fakto neįrodo. Atsakovas pagal ginčo vekselį niekada nėra gavęs 10 000 Lt (2 896,20 Eur) sumos jokia forma (nei grynais, nei bankiniu pavedimu), nei vienu kartu, nei dalimis. Ieškovas neįvykdė savo prievolės, t. y. neperdavė atsakovui vekselyje nurodytų pinigų. Pinigų perdavimo faktas yra esminis paskolos sutartinių teisinių santykių požymis, ieškovo pateiktas vekselis pinigų perdavimo atsakovui fakto neįrodo. Pareiga įrodyti pinigų perdavimo faktą tenka paskolos davėjui – paskolos santykius turi įrodyti būtent ieškovas, tačiau tokių įrodymų jis nepateikė. Byloje pateiktame paskolos raštelyje (vekselyje), kuriuo ieškovas įrodinėja ginčo šalių paskolos santykių buvimą, pinigų perdavimo paskolos gavėjui faktas neužfiksuotas, t. y. skolos dokumentas nepilnai atitinka Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.871 straipsnio 3 dalies reikalavimus. Pateiktas paprastasis vekselis laikytinas negaliojančiu, niekiniu ir netgi nesudarytu, o faktinės aplinkybės nepatvirtina fakto, kad apskritai pinigai buvo perduoti atsakovui. Be to, atsakovas nurodė, kad prievolė mokėti prašomas priteisti palūkanas yra išvestinė todėl, nesant pagrindo tenkinti reikalavimą dėl skolos, nėra pagrindo priteisti ir šias palūkanas. Nustačius kitaip, atsakovas prašė taikyti šiam reikalavimui sutrumpintą penkerių metų senaties terminą, todėl palūkanos sudarytų 724,05 Eur (5 metai x 144.81 Eur / 5 procentai metinių palūkanų).

Atsiliepimas

4. Atsakovė K. L., N. L., J. L. ir J. L. su ieškiniu nesutiko ir palaikė atsakovo K. L. poziciją. Atsakovai laikėsi pozicijos, kad skola ieškovui yra grąžinta, tačiau nei vienas nedalyvavo ją grąžinant, kitų vekselių nepasirašinėjo.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

5. Marijampolės apylinkės teismas 2024 m. kovo 26 d. sprendimu ieškinį patenkino iš dalies: atnaujino ieškovui dėl svarbių priežasčių praleistą dešimties metų ieškinio senaties terminą; ieškovo naudai iš atsakovų K. L. J. L., K. L., J. L. ir N. L. solidariai priteisė: 2 896,20 Eur skolą, penkių procentų metines palūkanas nuo 2 896,20 Eur sumos už laikotarpį nuo 2018 m. kovo 20 d. iki 2023 m. kovo 20 d. (penkis metus) – 724,05 Eur, 5 procentus procesinių palūkanų nuo priteistos sumos 3 620,25 Eur nuo ieškinio padavimo teismui dienos 2023 m. kovo 20 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; iš ieškovo atsakovo K. L. naudai priteisė 383,32 Eur bylinėjimosi išlaidų; iš ieškovo valstybės naudai priteisė 6 Eur žyminio mokesčio ir 29,46 Eur procesinių dokumentų įteikimo išlaidas; iš atsakovų valstybės naudai lygiomis dalimis priteisė iš kiekvieno po 16,20 Eur žyminio mokesčio ir po 20,89 Eur procesinių dokumentų įteikimo išlaidas.

Šalies argumentai

6. Teismas nustatė, kad ieškovas į teismą su pareiškimu dėl teismo įsakymo išdavimo kreipėsi 2023 m. vasario 17 d., praėjus beveik 2 metams nuo ieškinio senaties pasibaigimo. Teismas vertino, kad nėra pagrindo pripažinti ieškovą nesąžiningu, kad jis nesikreipė į teismą su ieškiniu iki jo patirtos traumos 2019 m. vasario 15 d, kai iki ieškinio senaties pabaigos dar buvo likę du su trupučiu metų, kadangi tokio termino nustatymas ieškovui suteikia diskrecijos teisę pasirinkti kreipimosi į teismą momentą, jis tai gali atlikti ir paskutinę termino dieną, ir jo ieškinys teisme bus priimtas ir išnagrinėtas. Iš medicininių dokumentų teismas nustatė apie ieškovo patirtą galvos traumą, jo darbingumo lygį ir kt. Teismas, remdamasis nustatytomis aplinkybėmis, bei vadovaudamasis CK 1.5 straipsnyje įtvirtintais teisingumo, sąžiningumo principais, vertino, kad ieškovas dar nesuėjus ieškinio senaties terminui (likus beveik dviem metams), patyrė galvos traumą, jam buvo nustatytas nedarbingumas, kas jam kliudė laiku ir tinkamai, tiesiogiai ar per atstovą ginti savo pažeistas teises ir kurios nepriklausė nuo ieškovo valios, todėl ieškovo prašymą dėl ieškinio senaties termino atnaujinimo tenkino.

Žemesnės instancijos teismas

7. Teismas nurodė, kad atsakovas K. L. ir kiti bendraatsakoviai pripažino, jog tarp jo ir ieškovo R. L. buvo paskolos teisiniai santykiai, jam ieškovas buvo paskolinęs vieną kartą 10 000 Lt (2 896,20 Eur), kuriuos jam po metų gražinęs, paskola buvo įforminta išrašant vekselį 10 000 Lt (2 896,20 Eur) sumai. Ieškovas taip pat pripažino, kad jis atsakovui vieną kartą skolinęs 10 000 Lt (2 896,20 Eur), atsakovui suforminant vekselį, tačiau skola nėra sugražinta iki šiol nei iš dalies. Teismas sprendė, kad atsakovams pripažinus pinigų gavimo iš ieškovo faktą, jis neprivalo įrodinėti pinigų perdavimo fakto. Nors atsakovai teigė, kad paskola buvo išduota pagal neva surašytą kitą vekselį, tačiau jis vadovaujantis atsakovų paaiškinimams buvo išrašytas tai pačiai 10 000 Lt (2 896,20 Eur) skolai. Kadangi ieškovo pateiktas vekselis, jo laiku nepateikus apmokėjimui, šiuo metu yra netekęs juridinės galios, ir yra tik rašytinis įrodymas, pagrindžiantis tos pačios 10 000 Lt (2 896,20 Eur) paskolos gavimą, todėl jo galimas negaliojimas yra pagrindas netenkinti ieškinio, nes skola kildinama ne iš šio vekselio, o paskolinių santykių.

8. Teismas taip pat nurodė, kad nors atsakovas K. L. vienareikšmiškai tvirtino, jog gražino paskolą, tačiau teigė, nepamenantis, ar laiduotojai matė jo nešamus atiduoti pinigus, tačiau jie žinojo apie grąžinamus pinigus. Teismas, įvertinęs atsakovų paaiškinimus, jų patikimumą, atsižvelgė į tai, jog jie visi yra ne tik bendraatsakoviai, turintys prievolę solidariai gražinti paskolą ieškovui, bet ir artimi giminaičiai, o N. L. yra atsakovo K. L. vaikystės, jaunystės draugas, be to, tarp N. L. ir ieškovo teisme buvo nagrinėjamas ginčas dėl skolos pagal vekselį. Teismas laikė, kad jie yra tiesiogiai, kaip ir pats ieškovas, suinteresuoti bylos baigtimi ir nėra pagrindo jų paaiškinimų laikyti besąlygiškai teisingais ir patikimais, o juos vertino ieškovo paaiškinimų ir kitų įrodymų visumoje.

9. Teismas pažymėjo, kad atsakovai teismui priešieškinio pripažinti vekselį negaliojančiu nepateikė. Vekselį surašė pats jo davėjas atsakovas K. L., kuris pats jame padarė sąmoningai ar nesąmoningai klaidą, įrašydamas neteisingą mokėjimo datą, todėl jo rėmimasis šia aplinkybe dėl vekselio negaliojimo nėra sąžiningas, nes jis pats pripažino, jog suklydo metus, o mėnesis ir diena yra teisingi. Apie padarytos klaidos reikšmę vekselyje jo galiojimui ĮPVĮ nepasisakyta. Atsižvelgiant į tai, teismas padarė išvadą, kad nėra pagrindo laikyti vekselio negaliojančio nuo jo sudarymo momento, tačiau tai nereiškia, kad abi šalys bendru sutarimu negalėjo susitarti, kad jis yra sugadintas, negaliojantis, ir vietoje jo surašyti kitą jau be laiduotojų parašų, tačiau tokiu atveju logiška, kad tokio vekselio jo davėjas atsakovas K. L., būdamas protingas ir apdairus, nebūtų palikęs ieškovui, o blogiausiu atveju būtų atlikę atžymą, kad jis sugadintas ir negaliojantis. ĮPVĮ 41 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apmokėjęs vekselį, mokėtojas gali reikalauti, kad jam būtų atiduotas vekselio turėtojo pakvituotas vekselis, t. y. būdamas apdairus ir protingas atsakovas K. L. galėjo iš ieškovo R. L. paimti pakvitavimą, kad vekselis buvo apmokėtas, ir jį išsaugoti, siekdamas ateityje išvengti teisinių ginčų, tačiau jis to nepadarė. ĮPVĮ nenustato, kad atlikus apmokėjimą, vekselį būtina sunaikinti.

10. Teismas, įvertinęs šalių paaiškinimus, rašytinį įrodymą – vekselį, laikė patikimai nustatyta, kad jame nurodytu laiku 2010 m. atsakovas K. L. skolinosi iš ieškovo 10 000 Lt (2 896,20 Eur) vieną kartą. Teismas vertino, kad ieškovui negali būti perkelta pareiga įrodyti, jog atsakovas negražino jam paskolos, kadangi jis jų objektyviai negali įrodyti, pateikdamas tai patvirtinančius įrodymus. Atsižvelgęs į tai, bei į tai, kad atsakovas K. L. pripažino, jog iš ieškovo gavo 10 000 Lt (2 896,20 Eur) paskolą, teismas sprendė, kad būtent atsakovas privalo įrodyti skolos grąžinimo faktą. Atsakovas K. L. nei kiti atsakovai teismui nepateikė jokių rašytinių įrodymų, kad jis paskolą būtų gražinęs, taip pat nepateikė neva jo išrašyto kito vekselio, teigdamas, kad jis jį sunaikinęs, skolos gražinimą išimtinai grindžia bylos baigtimi suinteresuotų asmenų giminaičių ir draugų atsakovų paaiškinimais teismo posėdžio metu.

11. Teismas padarė išvadą, kad atsakovas K. L. bei kiti bendraatsakoviai neįrodė, jog atsakovas K. L. yra gražinęs 10 000 Lt (2 896,20 Eur) paskolą ieškovui. Atsakovai nepateikė jokių rašytinių įrodymų apie skolos sumokėjimą ieškovui, o versiją, kad ieškovo į bylą pateiktas vekselis buvo sugadintas, nes jame nurodyta neteisingai skolos gražinimo metai, o vietoje jo surašytas kitas vekselis, ko ieškovas nepatvirtino, teismas laikė neįrodyta. Teismas vertino, kad atsakovai, pasinaudodami paties atsakovo K. L. surašytame vekselyje padaryta jo mokėjimo klaida, bei atsakovas K. L., pasinaudodamas ieškovo patirta trauma, keldamas abejones dėl ieškovo galimybės atsiminti ankstesnius įvykius, elgesiai nesąžiningai, siekdami išvengti senos skolos mokėjimo. Tokią išvadą teismas padarė atsižvelgdamas į tai, kad šią versiją patvirtina tik bylos baigtimi tiesiogiai suinteresuoti asmenys – laiduotojai (solidarūs atsakovai). Atsakovas K. L. teismo posėdyje teigė, kad jis skolą gražinęs iš savo lėšų, tiksliai iš kokių negalintis nurodyti, neatsimenantis, dėl ko buvo aiškinamasi, iš kokių lėšų jis atlygino, o atvykę į kitą posėdį atsakovai – jo tėvai J. L. ir J. L., jau aiškino, kad skola buvo atlyginta iš esmės jų lėšomis, gautomis iš ūkininkavimo, t. y. esminiai prieštaravimai dėl neva gražintos paskolos pinigų kilmės. Be to, nei vienas iš kitų atsakovų, išskyrus K. L., nepatvirtino, kad būtų dalyvavę skolos gražinime ieškovui. Nei ieškovas, nei kiti bendraskoliai nepatvirtino pastebėję vekselyje padarytos rašymo klaidos, todėl, teismas vertino, kad atsakovas 10 000 Lt (2 896,20 Eur) gavo iš ieškovo iš karto po šio vekselio surašymo ir jo pateikimo ieškovui, todėl atsakovui nebuvo jokio tikslo, reikalo išrašyti dar vieną vekselį nurodytai sumai ir abu vekselius palikti ieškovui, kadangi pinigus jau buvo gavęs. Teismas nustatė, kad ieškovas buvo suteikęs ne vieną paskolą pagal vekselius, todėl jam buvo žinoma jų išrašymo tvarka, todėl veikdamas sąžiningai, jis būtų gražinęs ,,sugadintą“ vekselį atsakovui ir paimdamas naują vekselį. Juolab, kad, prieš išrašydamas neva naują vekselį, būdamas protingas ir apdairus, atsakovas turėjo suvokti, kad pirmo vekselio palikimas pas ieškovą reiškia kitą jo skolą ieškovui.

12. Teismas taikė penkerių metų sutrumpintą ieškinio senaties terminą dėl palūkanų skaičiavimo, kurios nuo 10 000 Lt (2 896,20 Eur) sumos sudarytė 724,05 Eur (5 metai x 5 procentai nuo 2 896,20 Eur).

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

13. Apeliaciniu skundu atsakovas K. L. prašo panaikinti Marijampolės apylinkės teismo 2024 m. kovo 26 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – taikyti ieškinio senatį, o netaikius ieškinio senaties – ieškinį atmesti, kaip nepagrįstą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1.1. Sprendime iš esmės tik nurodytos faktinės aplinkybės apie ieškovo patirtą traumą, sužalojimus ir gydymą, tačiau visiškai neanalizuoti nei atsakovo nurodyti argumentai, nei medicininiuose dokumentuose nurodyti duomenys apie ieškovo būklę ir galimybę ginti savo tariamai pažeistas teises po traumos. Atsakovas neneigia fakto ir pripažįsta, jog ieškovui dėl patirtos galvos traumos buvo taikytas gydymas, kad jam nustatytas 30 procentų nedarbingumas, tačiau vien taikyto gydymo ar diagnozių nurodymas, neanalizuojant jų turinio ir pasekmių, negali būti laikoma svarbiomis priežastimis, pagrindžiančiomis ieškinio senaties termino atnaujinimo būtinumą. Pirmosios instancijos teismo išvados apie tai, kad patirta galvos trauma daugiau kaip dvejus metus iki ieškinio pateikimo (laikant, kad ieškinio senaties termino pabaiga 2021 m. kovo 3 d., o trauma patirta 2019 m. vasario 15 d.) trukdė laiku ir tinkamai tiesiogiai ar per atstovą ginti savo pažeistas teises, ne tik nepagrįstos byloje esančių duomenų visumos analize, tačiau ir neatitinka medicininiuose dokumentuose esančių duomenų apie ieškovo sąmoningumą ir orientuotumą.

1.2. Sprendime nepagrįstai vertintos ir aplinkybės buvusios / atsiradusios po 2021 m. kovo 3 d. Be to, vertinimas atliktas visapusiškai neišanalizavus dokumentų turinio – nurodomos diagnozės, tačiau jų padariniai ir priežastys neaptariami. Sprendime nurodomuose medicininiuose dokumentuose, išrašytuose po 2021 m. kovo 3 d., nėra duomenų apie ieškovo sąmoningumo ar veiksnumo nebuvimą, bet nurodoma tik duomenys apie dalinį judėjimo apribojimą. Be to, sprendime, vertinant ambulatorinio apsilankymo aprašymą, nustatyta, kad ieškovas apsilankė 2022 m. spalio 18 d., jam nustatyta vidutinė intoksikacija alkoholiu, anamnezėje nurodoma, kad ieškovas vartojęs alkoholio. Toliau, vertinant ambulatorinio apsilankymo aprašymą, nustatyta, kad ieškovas apsilankė 2022 m. spalio 15 d., jam nustatyti psichikos ir elgesio sutrikimai dėl alkoholio vartojimo, ūminė intoksikacija. Taigi pirmosios instancijos teismo liko tinkamai neįvertinta, jog nurodytuose medicininiuose dokumentuose priežastys ir / ar padariniai yra kilę po 2021 m. kovo 3 d., bei dėl pačio ieškovo kaltės.

1.3. Ieškovas traumą patyrė 2019 m. vasario 15 d. Taigi, net ir laikant, kad terminas sumokėti skolą suėjo 2011 m. kovo 3 d., ieškovas faktiškai net septynerius metus iki traumos datos, nesiėmė veiksmų dėl skolos priteisimo. Ieškovas ieškinį teismui pateikė tik 2023 m. kovo 20 d., t. y. praėjus daugiau nei ketveriems metams po traumos. Ieškovas teigia, jog skolos sumokėjimo terminas buvo trumpas – tik šeši mėnesiai, o į teismą dėl skolos kreiptasi praėjus daugiau kaip dvylikai metų, vadinasi jis nebuvo pakankamai atidus ir rūpestingas (ieškovas, skolindamas pinigus, iš esmės veikė kaip verslininkas, turintis ilgą patirtį). Ieškovas savo teises įgyvendino nerūpestingai, aplaidžiai. Ieškovas nepagrindė, o pirmosios instancijos teismas tinkamai neanalizavo senaties termino praleidimą lėmusių priežasčių esmės ir svarbos. Be to, ieškovo įrodymai, susiję su jo sveikatos būkle, patys savaime negali būti laikomi pakankamu pagrindu ieškinio senaties termino atnaujinimui.

1.4. Byloje nėra įrodymų, jog ieškovas laiku ėmėsi aktyvių veiksmų pažeistoms teisėms ginti, tačiau dėl nuo jo nepriklausančių aplinkybių susiklostymo nespėjo laiku parengti ieškinio, todėl senaties termino praleidimas negalėjo būti pateisintas svarbiomis priežastimis. Dėl to pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė ieškinio senaties terminų atnaujinimo taisyklės. Jei ieškovui galėjo trukdyti kreiptis į teismą jo sveikatos sutrikimai, ieškovas turėjo teisę ir galimybę pasinaudoti advokato teisine pagalba ar valstybės garantuojama teisine pagalba tinkamai ir laiku ieškovo teisėms apginti, tuo pačiu nepažeidžiant nei atsakovo, nei kitų atsakovų teisių bei civilinių teisinių santykių stabilumo, kreipiantis į teismą praėjus keliolikai metų po tariamai įvykusio teisių pažeidimo dienos.

1.5. Ieškovas yra suteikęs ne vieną paskolą pagal vekselius, jam yra žinoma išrašymo ir su vekselių išdavimu susijusi tvarka. Šiai veiklai vykdyti jis netgi buvo nusipirkęs griežtos formos vekselių blankus. Tai rodo, kad ieškovas vertėsi paskolų suteikimo fiziniams asmenims veikla versliškai, turėjo ilgą daugkartinio pinigų skolinimo patirtį. Tokiam asmeniui keliami aukštesni nei vidutinio atidumo, protingumo ir rūpestingumo standartai, todėl ieškovas, atsakovui supildžius paties ieškovo pateiktą vekselio formą, prieš sumokant pinigus turėjo, galėjo ir pastebėjo jame padarytą mokėjimo datos klaidą. Pozicija, kad ieškovas nepastebėjo klaidos vekselyje, grindžiama tik pačio ieškovo pozicija, kurios nepatvirtina jokie kiti byloje esantys įrodymai, o ją laikyti pagrįsta neleidžia minėta ieškovo turima patirtis skolinant pinigines lėšas vekselių pagrindu. Šios reikšmingos aplinkybės sprendime liko neįvertintos, nors yra svarbios, sprendžiant tiek dėl pirmojo vekselio sugadinimo, tiek dėl antrojo vekselio išdavimo.

1.6. Ginčo vekselio surašymo metu galiojusio ĮPVĮ 77 straipsnio 1 punkte nurodyta, kad paprastame vekselyje turi būti nurodytas mokėjimo terminas. ĮPVĮ 78 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad dokumentas, kuriame nėra nors vieno iš šio įstatymo 77 straipsnyje išvardytų rekvizitų, neturi paprastojo vekselio galios, išskyrus šio straipsnio 2, 3 ir 4 dalyse nurodytais atvejais. ĮPVĮ 78 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad paprastasis vekselis, kuriame mokėjimo terminas nenurodytas, laikomas mokėtinu jį pateikus. Skundžiamame sprendime daroma išvada, kad vekselis laikytinas galiojančiu nuo jo sudarymo momento, traktuojant, kad ginčo vekselis laikytinas sudarytu, nenurodant mokėjimo termino. Su tokia išvada atsakovas kategoriškai nesutinka, nes nei atsakovas, nei ieškovas nenurodė, jog būta valios sudaryti vekselį, mokėtiną jį pateikus. Be to, ginčo vekselyje mokėjimo terminas buvo nustatytas, tačiau su klaidinga, ankstesne už vekselio išrašymą data. Dėl to, ginčo vekselyje esant nurodytai (kad ir klaidingai) mokėjimo datai, jis negali būti laikomas sudarytas nenustačius mokėjimo termino ir mokėtinas jį pateikus ĮPVĮ 78 straipsnio 2 dalyje prasme. Sistemiškai aiškinant ĮPVĮ normas ir atsižvelgiant į vekselio dokumento specifiką, akivaizdu, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė ir aiškino materialinės teisės normas, reglamentuojančias vekselio galiojimą (tai leidžia manyti esant Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CPK) 330 straipsnyje numatytą pagrindą pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti).

1.7. Atsakovas pagrįstai ginčo vekselį laikė negaliojančiu – nesukuriančiu teisinių pasekmių. Dėl to, priešingai, nei nurodoma pirmosios instancijos teismo, jam nebuvo poreikio kaip protingam ir apdairiam asmeniui nepalikti pas ieškovą ginčo vekselio ar atlikti atžymą apie jo sugadinimą ar negaliojimą. Negaliojančio ginčo vekselio naudojimas rodo būtent ieškovo nesąžiningumą. Tokį veikimo modelį, kuomet, remiantis negaliojančiu dokumentu reikalaujama nepagrįstai grąžinti skolą, patvirtina ir atsakovo N. L. nurodyta aplinkybė, jog kitoje byloje, kurioje jis buvo atsakovas, ieškovas taip pat vekselio pagrindu reikalavo grąžinti skolą. Šioje byloje teismas sprendė, kad ieškovo reikalavimas yra nepagrįstas ir jo reikalavimo netenkino.

Žemesnės instancijos teismas

1.8. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai vertino, kad ginčo vekselis patvirtinta paskolos teisinius santykius. Kadangi ieškovas neneigia fakto, kad buvo praleistas terminas pateikti reikalavimą pagal vekselį, kaip vertybinį popierių ĮPVĮ nustatyta tvarka, todėl būtent jam teko pareiga įrodinėti prievolinių – paskolos – santykių egzistavimą pagal pateiktą sugadintą vekselį. Nors atsakovas pripažįsta skolinęsis iš ieškovo 10 000 Lt (2 896,20 Eur) sumą, tačiau tai darė ne ginčo vekselio pagrindu. Ši aplinkybė tampa svarbi vertinant skolos grąžinimo įrodytinumą – sugadinto vekselio turėjimas nepagrindžia prievolės egzistavimo ir jos tariamo neįvykdymo. Taigi, priešingai, nei teigiama sprendime, ginčo vekselis yra nepakankamas tam, kad būtų galima konstatuoti tarp atsakovo ir ieškovo susiklosčiusius paskolos sutartinius teisinius santykius būtent šio vekselio pagrindu. Atsakovas viso proceso metu nuosekliai tvirtino, jog pagal ginčo vekselį niekada nėra gavęs 10 000 Lt (2 896,20 Eur) sumos jokia forma (nei grynais, nei bankiniu pavedimu), nei vienu kartu, nei dalimis. Savo ruožtu, ieškovas neįrodė, kad sugadinto vekselio pagrindu perdavė atsakovui vekselyje nurodytų pinigų.

1.9. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai vertino, jog atsakovai patikimai neįrodė, kad 10 000 Lt (2 896,20 Eur) paskola buvo gražinta ieškovui. Skolą patvirtinančio dokumento perdavimas skolininkui iš esmės laikomas patvirtinimu, jog prievolė įvykdyta. Ką proceso metu atsakovas ir nurodė, t. y. kad jam grąžinus skolą, ieškovas perdavė vekselį, kurio pagrindu atsirado prievolę, kurį atsakovas yra sunaikinęs. Nepaisant to, kad, grąžinus skolą, vekselio sunaikinimas yra logiškas ir įprastas veiksmas, užtikrinantis, kad vekselis nebus panaudotas pakartotinai ar kitais nesąžiningais tikslais, teismas nesivadovaudamas nurodytu, traktavo, kad būdamas apdairus ir protingas atsakovas galėjo iš ieškovo paimti pakvitavimą, kad vekselis buvo apmokėtas, ir jį išsaugoti, siekdamas ateityje išvengti teisinių ginčų, tačiau jis to nepadarė. ĮPVĮ nenustato, kad atlikus apmokėjimą, vekselį būtina sunaikinti. Taigi teismas ne tik netinkamai aiškino prievolę patvirtinančio dokumento sunaikinimo / neturėjimo pasekmes, tačiau ir nustatė atsakovui nepakeliamą įrodinėjimo naštą, t. y. įrodyti faktines aplinkybes dokumentu, kurio objektyviai nebėra (vekseliu) arba dokumentu, kuris nebuvo sudarytas (pakvitavimu). Iš sprendimo turinio akivaizdu, kad šioje byloje atsakovas būtent ir turėjo įrodinėti tokias aplinkybes, kurių jis objektyviai negali įrodyti.

1.10. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas ieškovo argumentus ir motyvus taip pat pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, t. y. sprendimą grindė prielaidomis ir lygiateisiškumą pažeidžiančio pobūdžio teiginiais, kadangi sprendė, jog sugadintą vekselį ieškovas atsakovui „veikdamas sąžiningai“ būtų grąžinęs, o atsakovo nurodytas aplinkybes, susijusias su vekselio išrašymu ir skolos grąžinimu, laikė nesąžiningu elgesiu, t. y. nurodė, kad atsakovas, pasinaudodamas ieškovo patirta trauma, keldamas abejones dėl ieškovo galimybės atsiminti ankstesnius įvykius, elgesiai nesąžiningai, siekdamas išvengti senos skolos mokėjimo. Tokiu būdu teismas ieškovą preziumavo netgi teoriškai galėjusiu elgtis tik sąžiningai, o atsakovo, elgesį ginant savo poziciją, laikė nesąžiningumu.

1.11. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai suabsoliutino aplinkybę, jog atsakovo poziciją tariamai patvirtinta tik kiti atsakovai, kurie yra bylos baigtimi tiesiogiai suinteresuoti asmenys – turėjo būti vertinamas ne tik atsakovų suinteresuotumas, tačiau ir atsižvelgta į visų įrodymų visumą, kuri iš esmės patvirtinta (arba nepaneigia) atsakovų paaiškinimų teisingumą. Natūralu, kad praėjus net keturiolikai metų po įvykių, dėl kurių atsakovai teikė paaiškinimus, jie gali būti dalį aplinkybių pamiršę arba tiksliai jų neprisiminti. Ieškovui, kuris savo tariamai pažeistas teises ėmėsi ginti praėjus pakankamai ilgam laikotarpiui, atnaujinus ieškinio senaties terminą tokia padėtis tampa naudinga ir skatina nesąžiningą elgesį, t. y. delsimą savalaikiai imtis priemonių savo tariamai pažeistoms teisėms ginti.

1.12. Nei K. L., nei N. L. nepaneigė, kad buvo išduotas antrasis vekselis, o J. L. patvirtino, kad atsakovas prašė pasirašyti ant antro vekselio, tačiau jis nepasirašė. J. L. nors ir nepasirašė ant antro vekselio, tačiau nurodė mačiusi jį. Turint omenyje, ir tai, kad atsakovas tvirtino, jog pirmasis vekselis buvo sugadintas ir negaliojantis, akivaizdu, kad, priešingai, nei nurodoma sprendime, antrojo vekselio išrašymo faktinė aplinkybė laikytina labiau tikėtina buvus nei nebuvus. Nepagrįstai teismas vertino ir tai, kad esą dėl skolos grąžinimo tarp atsakovo ir J. L. bei J. L. yra esminių prieštaravimų dėl lėšų, iš kurių grąžinta skola. Praėjus tokiam ilgam laikotarpiui po aptariamų įvykių, atsakovas negalėjo tiksliai nurodyti, iš kokių tiksliai lėšų grąžino skolą, tačiau teismo posėdžio metu J. L. ir J. L. nurodė, kad davė sūnui pinigų skolai grąžinti. K. L. taip pat patvirtino, kad dalį lėšų skolai grąžinti gavo iš atsakovo tėvų. Taigi, tėvams davus dalį lėšų grąžinti skolai atsakovo pasakymas, kad skolą grąžino iš savo lėšų, jokiu būdu nerodo prieštaravimo, kaip nepagrįstai teigė teismas.

1.13. Svarbu pažymėti, kad pirmosios instancijos teismas atsakovų (laiduotojų) parodymų, kurie nors ir nedalyvavo skolos grąžinime, tačiau visi patvirtino aplinkybes apie tai, kad atsakovas ketino grąžinti skolą ir teigė, kad ją grąžino, nevertino kontekste su kitomis reikšmingomis byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, o būtent, kad Vilkaviškio rajono apylinkės teismo 2011 m. birželio 10 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2‑856‑633/2011, kuriuo buvo nutraukta ieškovo ir O. L. santuoka, sudaryta 1991 m. spalio 12 d. Šio sprendimo turinys patvirtina, kad tarp dalintino turto kreditorinis reikalavimas dėl 10 000 Lt (2 896,20 Eur) yra nenurodytas, nors, pasak ieškovo, skola dar nebuvo grąžinta. Vien ši aplinkybe patvirtina, jog santuokos nutraukimo metu šis kreditorinis reikalavimas nebeegzistavo.

Atsiliepimas

14. Ieškovas R. L. pateikė atsiliepimą į atsakovo apeliacinį skundą, kuriuo prašo jį atmesti ir Marijampolės apylinkės teismo 2024 m. kovo 26 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

2.1. Atsakovo argumentas, kad nėra svarbių priežasčių, kurioms esant gali būti atnaujintas terminas ieškiniui pateikti, nepagrįstas. Nepagrįstas atsakovo argumentas, kad ieškovo patirta galvos trauma, gydymas, operacijos ir kairės pusės galūnių nuvaldymas netrukdė ginti jam savo interesus savalaikiai. Atsakovo argumentas, kad turi reikšmės ieškinio termino atnaujinimui patirta vidutinė intoksikacija alkoholiu ir nustatyti psichikos ir elgesio sutrikimai dėl alkoholio vartojimo, nepagrįstas, nes tuo laiku dešimties metų terminas ieškiniui pateikti jau buvo pasibaigęs. Atsakovo argumentas, kad ieškovas kur kas anksčiau turėjo kreiptis dėl skolos prisiteisimo, nepagrįstas taip pat. Pirmosios instancijos teismas teisingai nurodo, kad įstatymas ieškovui suteikia diskrecijos teisę pasirinkti kreipimosi į teismą momentą, jis tai gali atlikti ir paskutinę termino dieną, ir jo ieškinys teisme bus priimtas ir išnagrinėtas.

2.2. Atsakovas teigia, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas ieškovo argumentus ir motyvus dėl ieškinio reikalavimų, pažeidė įrodymų vertinimo taisykles. Pasak atsakovo, teismas sprendimą grindė prielaidomis, pažeidė lygiateisiškumo principą, nes atsakovą laikė nesąžiningu, nepatikėjo juo, kad buvo antras vekselis, nepatikėjo, kad skola grąžinta. Atsakovo argumentai nepagrįsti, nes aplinkybėms, kad buvo antras vekselis ir, kad su ieškovu atsiskaityta, įrodyti reikalingi rašytiniai įrodymai ir jie negali būti paneigti kitais įrodymais. Pirmosios instancijos teismas teisingai nurodė, kad įrodymų rinkimas ir teikimas, kaip sudėtinės įrodinėjimo proceso dalys – šalių pareigos dalykas. Teismas ex officio (pagal pareigas) yra atsakingas už tinkamą įrodinėjimo proceso organizavimą ir kartu jis turi užtikrinti, jog įrodinėjimo procesas vyktų taip, kad būtų tinkamai išspręsti teisingam bylos teisingam svarbūs klausimai – įrodinėjimo naštos paskirstymas.

2.3. Atsakovas ir kiti bendraatsakoviai pripažįsta, kad tarp atsakovo ir ieškovo buvo paskolos teisiniai santykiai, jam ieškovas buvo paskolinęs vieną kartą 10 000 Lt (2 896,20 Eur), paskola buvo įforminta išrašant vekselį 10 000 Lt (2 896,20 Eur) sumai. Atsakovai pripažino pinigų gavimo iš ieškovo faktą. Dėl nurodyto, pirmosios instancijos teismas daro visiškai teisingą išvadą, kad ieškovas neprivalo įrodinėti pinigų perdavimo fakto.

2.4. Atsakovas teigia, kad buvo antras vekselis ir pinigai grąžinti, tačiau įrodymų nurodytoms aplinkybėms pagrįsti nepateikė. Dėl nurodyto pirmosios instancijos teismas daro teisingą išvadą, kad šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai remiamasi aplinkybėmis, kurią įrodinėti nereikia. Įrodinėjimo pareiga pagal šias taisykles tenka tam, kas teigia – ieškovui reikia įrodyti ieškinio, atsakovui – priešieškinio atsikirtimą faktinį pagrindą. Teismas teisingai argumentuoja, kad atsakovas turėjo pateikti įrodymus apie antrą vekselį ir įrodymus kad pinigus grąžino.

Žemesnės instancijos teismas

2.5. Pirmosios instancijos teismas teisingai atkreipia dėmesį į tai, kad atsakovai nurodė skirtingas aplinkybes dėl tariamo skolos grąžinimo: 1) atsakovas J. L. nurodo kad davęs skolai gražinti 7 000-8 000 Lt (2 027,34-2 316,96 Eur); 2) atsakovas nurodė, kad pinigus sutaupė pats ir grąžino iš savo lėšų. Esminiai prieštaravimai dėl neva gražintos paskolos pinigų kilmės ir jų grąžinimo, kurie parodo atsakovų nesąžiningumą procese. Dėl nurodyto kaltinti, kad teismas pažeidė civilinės teisės principus nėra pagrindo, bet yra pagrindas teigti, kad atsakovas yra nesąžiningas ir visais įmanomais būdais bando išvengti skolos.

2.6. Pirmosios instancijos teismas sprendime nurodo, kad atsakovai teismui priešieškinio pripažinti vekselį negaliojančiu nepateikė. Teismas padarė teisingą išvadą, kad vekselio davėjas atsakovas, būdamas protingas ir apdairus, nebūtų palikęs ieškovui, o blogiausiu atveju būtų atlikęs atžymą, kad jis sugadintas ir negaliojantis. ĮPVĮ 41 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apmokėjęs vekselį, mokėtojas gali reikalauti, kad jam būtų atiduotas vekselio turėtojo pakvituotas vekselis, t. y. būdamas apdairus ir protingas atsakovas galėjo iš ieškovo paimti pakvitavimą, kad vekselis buvo apmokėtas, ir jį išsaugoti, siekdamas ateityje išvengti teisinių ginčų, tačiau jis to nepadarė.

2.7. Pirmosios instancijos teismas teisingai nurodė, kad ieškovui negali būti perkelta pareiga įrodyti, kad atsakovas negražino jam paskolos. Atsakovas pripažįsta jog iš ieškovo gavo 10 000 Lt (2 896,20 Eur) paskolą, todėl jis privalo įrodyti, kad ją gražino. Teismas teisingai įvertino byloje esančius rašytinius įrodymus, šalių paaiškinimus, tiek atskirai, tiek visumoje, todėl nėra pagrindo teismo sprendimą naikinti, bet yra pagrindas apeliacinį skundą atmesti.

Apeliacinės instancijos teismas

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

15. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas šią bylą apeliacine tvarka pagal apeliaciniame skunde nurodytas faktines ir teisines aplinkybes, kurių pagrindu prašoma panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, nenustatė absoliučių skundžiamo sprendimo negaliojimo pagrindų bei nenustatė aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis).

16. Apeliacine tvarka nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl skolos pagal skolininko išduotą vekselį grąžinimo bei ieškinio senaties termino kreiptis į teismą teisminės gynybos atnaujinimo.

17. Apeliacinės instancijos teismas iš byloje esančių duomenų nustatė, kad 2010 m. rugsėjo 3 d. atsakovas K. L., kaip vekselio davėjas, išrašė ieškovui R. L., vekselio gavėjui, paprastąjį neprotestuotiną vekselį 2 896,20 Eur (10 000 Lt) sumai. Vekselio apmokėjimo data – 2010 m. kovo 3 d. Grafoje ,,laiduoju ir atsakau solidariai“ pasirašė J. L., K. L., J. L. bei N. L.. Skundžiamu pirmosios instancijos teismo sprendimu nuspręsta tenkinti ieškovo R. L. ieškinį ir priteisti solidariai iš atsakovų 2 896,20 Eur skolą bei 724,05 Eur palūkanas. Skundžiamas sprendimas iš esmės motyvuojamas tuo, jog byloje surinkti įrodymai pakankami išvadai, jog ieškovas perdavė veksleyje įvardintą sumą, tuo tarpu atsakovai neįrodė, kad perduotą sumą grąžino. Apeliantas (atsakovas) K. L., nesutikdamas su teismo išvada, apeliacinį skundą iš esmės grindžia tuo, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus.

18. Formuodamas teismų praktiką dėl CPK normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo, kasacinis teismas yra ne kartą pažymėjęs, kad įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 2 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-156/2009). Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą.

19. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. kovo 30 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K‑3‑139/2010; ir kt.). Įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklės pagal įstatymą nereikalauja, kad visi prieštaravimai būtų pašalinti (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. vasario 14 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-42-684/2019 30 punktą). Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų tyrimo ir vertinimo pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 29 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-561-378/2016 23 punktą).

20. Šioje byloje ieškovas įrodinėjo, jog vekselio pagrindu perdavė apeliantui vekselyje įvardintą sumą, tuo tarpu atsakovas, neneigdamas vekselio surašymo fakto, teigia, jog vekselis yra negaliojantis, kadangi vekselis yra sugadintas, nes jame yra įrašytas klaidingas vekselyje įvardintos sumos grąžinimo terminas.

21. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad remiantis kasacinio teismo praktika tuo atveju, kai vekselis netenka vertybinio popieriaus teisinio statuso dėl turinio, formos trūkumų ar įstatyme nustatytų terminų jam pateikti apmokėti ir pateikti reikalavimus pagal jį praleidimo, iš vekselio kylantiems reikalavimams patenkinti taikomos konkrečius prievolinius santykius reglamentuojančios CK ar kitų materialiųjų įstatymų normos. Sprendžiant dėl prievolinių santykių egzistavimo ir (ar) jų turinio, vekselis tampa paprastu rašytiniu įrodymu, dėl jo įrodomosios reikšmės sprendžiama pagal atitinkamus santykius reglamentuojančias materialiosios ir proceso teisės normas. Tokiu atveju taikoma bendroji procesinių pareigų paskirstymo taisyklė, kad ieškovas neprivalo teisiškai kvalifikuoti reiškiamo reikalavimo, tačiau privalo nurodyti teismui faktinį ieškinio pagrindą – konkrečias aplinkybes, iš kurių kildina reikalavimą atsakovui, ir pateikti jas pagrindžiančius įrodymus. Kitaip sakant, kai vekselis netenka vertybinio popieriaus teisinio statuso, reikalavimą reiškiantis kreditorius privalo pagrįsti pirminės prievolės, iš kurios kildinamas vekselis, buvimą ir atitinkamai atsakovo pareigos egzistavimą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gegužės 30 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-100-469/2019; 2020 m. spalio 29 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K‑3‑280‑611/2020 30 punktą).

22. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad ieškovas nagrinėjamu atveju turėjo naštą įrodyti, kad tarp jo ir atsakovų egzistuoja teisinis santykis, kurį atsakovai pažeidė. Kaip nustatė pirmosios instancijos teismas, tiek apeliantas K. L., tiek ir kiti bendraatsakoviai pripažino faktą, kad tarp jų ir ieškovo R. L. buvo paskolos teisiniai santykiai, kurių pagrindu apeliantui buvo perduota 2 896,20 Eur (10 000,00 Lt) suma. Tačiau šalys skirtingai aiškina šios sumos perdavimo aplinkybes: ieškovas įrodinėja, kad ši suma buvo perduota ginčo vekselio pagrindu, tuo tarpu atsakovai atsikerta, kad 2 896,20 Eur (10 000,00 Lt) suma buvo perduota kito vekselio, kuris buvo sunaikintas grąžinus pinigines sumas, pagrindu.

23. Byloje nėra ginčijamos aplinkybės, kad skolos dokumentą (2010 m. rugsėjo 3 d. paprastąjį vekselį) išdavę atsakovai jį surašė ir pasirašė, kaip skolą patvirtinantį dokumentą perdavė ieškovui. Apelianto pozicija dėl neva negaliojančio vekselio buvimo pas ieškovą, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nėra įtikinama: apeliantas, teigdamas, kad skolą grąžino, nurodo, jog skolos dokumentą, kurio pagrindu gavo pinigus, sunaikino. Taigi, skolininkui yra žinoma ir suprantama, kad skolos grąžinimo atveju skolos dokumentas turi būti perduodamas skolininkui arba sunaikinamas, t. y. skolos dokumento buvimas pas ieškovą yra tinkama įrodinėjimo priemonė, patvirtinanti prievolę. Tuo tarpu, apelianto elgesys, kada jis manęs, jog klaidingas skolos grąžinimo datos nurodymas daro skolos dokumentą negaliojnačiu ir šio dokumento palikimas pas kreditorių, logiškai nėra paaiškinamas.

24. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, apeliantas, siekdamas paneigti pinigų gavimo faktą, remiasi formaliais argumentais apie netinkamą įrodymų vertinimą ir įstatymų reikalaujamos paskolos sutarties formos nesilaikymą. Ieškovo nurodytas ginčo skolos raštelio sudarymo aplinkybes – vekselyje klaidingai nurodytą skolos grąžinimo terminą, teisingai ir pagrįstai pirmosios instancijos teismas įvertino kaip logiškus, atitinkančius teisingumo ir protingumo principus. Apeliacinės instancijos teismui labai abejotini ir įrodymais nepagrįsti atsakovo apeliaciniame skunde nurodyti teiginiai dėl ginčo skolos raštelio (vekselio) palikimo fakto pas ieškovą, nes atsakovas, turėdamas patirties ir žinių išduodant vekselius ir jų pagrindu gaunant lėšas, turėjo suvokti kokius įsipareigojimus prisiima ir kokias pasekmes sukelia skolos dokumento, net ir su padarytomis jame klaidomis, buvimas pas kreditorių. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad šalių elgesys, siekiant paskolos santykius įforminti vekseliu, atitinka protingo ir rūpestingo asmens elgesio standartus. Kaip jau buvo minėta, kad skolos raštelis (paprastasis vekselis) buvo pas kreditorių (ieškovą), o ne pas skolininką (apeliantą), papildomai pagrindžia, jog pinigus atsakovas iš ieškovo buvo gavęs ir jų negrąžinęs (CPK 178, 185 straipsniai). Apeliantas neįrodinėjo, kad ieškovas įgydamas vekselį buvo nesąžiningas, iki ieškovui kreipiantis į teismą dėl skolos priteisimo, neprašė jo grąžinti ar sunaikinti, kas tik sustiprina apeliacinės instancijos teismo įsitikinimą, jog apeliantas vis dar nėra grąžinęs ieškovui 2010 m. rugsėjo 3 d. suteiktos 2 896,20 Eur (10 000 Lt) paskolos.

25. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvus, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas nepažeidė įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso teisės normų. Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė įrodinėjimo standartą, įrodinėjimo naštą, įrodymų vertinimą reglamentuojančias CPK nuostatas ir atitinkamai padarė išvadą, kad ieškovo pateikti įrodymai dėl 2010 m. rugsėjo 3 d. vekseliu užtikrintos prievolės yra pakankami ir leido teismui pagrįstai įsitikinti, kad apeliantas su ieškovu sudarė sandorį, kuriam užtikrinti buvo išduotas 2010 m. rugsėjo 3 d. vekselis ir kurio pagrindu ieškovas įgijo teisę reikalauti iš atsakovo grąžinti perduotą sumą.

26. Apeliaciniu skundu ginčijama ir pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria teismas atnaujino ieškinio senaties terminą kreiptis teisminės gynybos dėl skolos priteisimo. Pažymėtina, kad bendroji taisyklė, reglamentuojanti ieškinio senaties termino pradžią, įtvirtinta CK 1.127 straipsnio 1 dalyje, kur nustatyta, kad ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos; teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą; šios taisyklės išimtis nustato CK ir kiti Lietuvos Respublikos įstatymai. Esant tęstiniam teisės pažeidimui, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, t. y. dėl tęstinio pažeidimo teisinių pasekmių, susijusių su kiekviena atskira tęstinio pažeidimo diena, prasideda tą kiekvieną dieną (CK 1.127 straipsnio 5 dalis).

27. Ieškovas nurodo, kad jo teisių pažeidimas pasireiškė tuo, jog apeliantas laiku ir tinkamai neįvykdė prievolės grąžinti gautas pinigines sumas. Ieškovas teigia, kad prievolės įvykdymo terminas skaičiuotinas nuo termino atsiskaityti pasibaigimo dienos, t. y. nuo 2011 m. kovo 3 d. ir tokiu atveju pripažįsta, kad dešimties metų terminas kreiptis į teismą dėl skolos priteisimo suėjo 2021 m. kovo 3 d.

28. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad ginčo šaliai reikalaujant taikyti ieškinio senatį teismas ex officio (liet. pagal pareigas) turi patikrinti ne tik tai, ar taikytinas ieškinio senaties terminas nepraleistas, bet ir tai, ar nėra priežasčių šį terminą atnaujinti. Ieškinio senaties termino atnaujinimą reglamentuojančiose teisės normose nenustatyta aplinkybių, kurios laikytinos svarbiomis praleistam terminui atnaujinti, sąrašo; taip pat neįvardyta kriterijų, kuriais remdamasis teismas turėtų spręsti dėl tokių aplinkybių pripažinimo svarbiomis praleisto termino priežastimis. Teismas, spręsdamas svarbių priežasčių konstatavimo klausimą, turi vadovautis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgti į ieškinio senaties instituto esmę ir jo paskirtį, ginčo esmę, šalių elgesį ir kitas reikšmingas bylos aplinkybes. Kiekvienu atveju turi būti taikomi ne vidutiniai, o individualūs elgesio standartai dėl bylos šalių, dėl kurių sprendžiamas praleisto ieškinio senaties termino priežasčių svarbos įvertinimo klausimas. Praleisto termino atnaujinimo klausimas sprendžiamas atsižvelgiant į konkrečios situacijos aplinkybes, į subjektyviųjų (asmens sugebėjimas įvertinti susiklosčiusią teisinę situaciją, šalių elgesys ir pan.) ir objektyviųjų (siekiama apginti vertybė, asmens amžius, išsilavinimas ir pan.) kriterijų visumą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. birželio 29 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-321/2012 ir joje nurodytą kasacinio teismo praktiką; 2018 m. balandžio 6 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-138-684/2018 51 punktą).

29. CK 1.131 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad jeigu teismas pripažįsta, jog ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbių priežasčių, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas terminas atnaujinamas. Spręsdamas ieškinio senaties termino atnaujinimo klausimą, teismas turi nustatyti svarbių aplinkybių atsiradimo momentą, jų egzistavimo trukmę, taip pat ar po to, kai minėtos aplinkybės išnyko, asmuo kreipėsi į teismą per protingą laiko tarpą. Vertintina, ar asmuo buvo pakankamai atidus, šia prasme kiekvienam konkrečiam atvejui taikytini ne vidutiniai, o individualūs elgesio standartai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. balandžio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-91-1075/2022, 64 punktas). Svarbiomis ieškinio senaties termino praleidimo priežastimis, sudarančiomis pagrindą praleistą ieškinio senaties terminą atnaujinti, gali būti pripažįstamos tik per ieškinio senaties terminą egzistavusios aplinkybės, kurios kliudė asmeniui laiku ir tinkamai, tiesiogiai ar per atstovą ginti savo pažeistas teises ir kurios nepriklausė nuo šio asmens valios (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. lapkričio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-421-1075/2018, 27 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika).

30. Teisminiams ginčams, kilusiems iš paskolos teisinių santykių, yra taikomos bendrosios civilinio proceso įrodinėjimo normos (CPK XIII skyrius) bei materialinio šių teisinių santykių reguliavimo nulemtos taisyklės. Pagal bendrąją įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę dalyvaujantys civiliniame teisiniame ginče asmenys turi įstatyme nustatytą pareigą įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų arba atsikirtimų pagrindu (CPK 178 straipsnis).

31. Iš byloje esančių duomenų apeliacinės instancijos teismas taip pat nustatė, kad 2019 m. vasario 15 d. ieškovas patyrė galvos traumą, taikant gydymą jam buvo atlikta operacija, jo darbinės funkcijos nėra atstatytos, dėl patirto galvos smegenų pažeidimo nevaldo rankos ir tik iš dalies valdo koją, psichikos būklė nėra stabili, pasikeitusi, dėl suprastėjusi atmintis ir orientacija. Apeliacinės instancijos teismas pritaria pirmosios instancijos teismo argumentams, kad įvertinus ieškovo asmenybę, jo veikatos būklę, patirti sveikatos sutrikimai sukliudė laiku ir tinkamai įvertinti susiklosčiusią teisinę situaciją ir kreiptis į teismą teisminės gynybos. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, byloje nustatytos aplinkybės sudarė pagrindą pripažinti, jog terminas kreiptis į teismą praleistas dėl svarbių priežasčių, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai šį terminą atnaujino.

32. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, tenkindamas ieškinį, tinkamai taikė ieškinio senatį bei įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančias teisės normas, vadovavosi šiuo klausimu suformuota teismų praktika, tinkamai paskirstė šalims įrodinėjimo pareigą, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Skundžiamo apeliacine tvarka teismo sprendimo išvados atitinka nustatytas faktines aplinkybes byloje, apeliantas K. L. nepaneigė pirmosios instancijos teismo išvadų, todėl jo apeliacinis skundas atmetamas, o Marijampolės apylinkės teismo 2024 m. kovo 26 d. sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo

33. Apelianto K. L. apeliacinio skundo netenkinus, jam jo apeliacinės instancijos teisme turėtos bylinėjimosi išlaidos nepriteisiamos (CPK 93 straipsnio 1 dalis), tuo tarpu ieškovas R. L. prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo ir jas pagrindžiančių įrodymų nepateikė, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl jų atlyginimo nesprendžia ir plačiau nepasisako.

34. Procesinių dokumentų siuntimo (pašto) teisme išlaidos sudaro 12,64 Eur, todėl, vadovaujantis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymu Nr. 1R-261/1K-355 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“, CPK 92 straipsnio ir CPK 96 straipsnio 2 ir 6 dalių nuostatomis, netenkinus apeliacinio skundo, šios išlaidos valstybės naudai yra priteisiamos iš apelianto K. L..

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Marijampolės apylinkės teismo 2024 m. kovo 26 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Iš atsakovo K. L., asmens kodas (duomenys neskelbtini) valstybės naudai priteisti 12,64 Eur (dvylika eurų 64 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, sumokant nurodytą sumą Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, juridinio asmens kodas (duomenys neskelbtini), į biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas 5662.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Teisėjas Egidijus Tamašauskas