Alytaus apylinkės teismo sprendimas

2.5.3; 2.10.12; 3.1.7.8;3.2.4.9.1.1; 3.2.4.9.2; 3.2.6.1; 3.2.6.11; 3.2.6.13

2018 m. balandžio 27 d.

suinteresuoto asmens Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atstovui,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjo A. P. pareiškimą suinteresuotiems asmenims J. V. P., Valstybės įmonei Turto bankas, Nacionalinei žemės tarnybai prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos, Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Teismo posėdžio metu pareiškėjas pareiškimą palaikė. Nurodė, kad po savo motinos P. P. mirties (duomenys neskelbtini) priėmė palikimą, pradėdamas valdyti mirusiosios turtą ir jį valdo iki šiol. Paaiškino, kad po motinos mirties liko registruotinas nekilnojamasis turtas, t.y. žemė motinos tėviškėje (duomenys neskelbtini), kurio nuosavybė mirties dienai nebuvo sutvarkyta. Motina, tėvas ir pareiškėjas gyveno tuose pačiuose namuose (duomenys neskelbtini), pareiškėjas prižiūrėjo savo tėvus. Pareiškėjo motina mirė 82 metų amžiaus, pareiškėjas, dar būnant gyvai motinai, padėjo rūpintis nuosavybės teisių atkūrimu į motinos tėvo A. valdytą žemę, kuri buvo paskirstyta į 4 dalis, jo motinai ir broliams A. ir J. Pareiškėjas prižiūrėjo mišką, šalino išvirtusius medžius, važiuodavo malkaut, grybaut. Dirbamoje žemėje sodino bulves, vėliau leido kaimynams ganyti ir šienauti pievas. Paaiškino, kad įpėdiniams (P. P. ir broliui J. Ž.) liko pareiškėjo motinos tėvo A. valdytos 8 ha žemės, įskaitant mišką, kuri buvo suskirstyta į 3 sklypus: dirbama žemė, miškas ir kraštas pelkės. Jiems teko 0,19 ha dirbamos (ariamos) žemės, 1,65 ha miško, o likusi dalis buvo pelkė. Pareiškėjo tėvas pergyveno sutuoktinę, jis mirė būdamas garbingo amžiaus, sulaukęs 101 metų. Paaiškino, kad tėvas, būdams gyvas, perleido ¼ dalį namo, kurio antrame aukšte pareiškėjas įsirengė mansardą (salkas), pirmas aukštas buvo medinis, jis buvo tėvų. Po motinos mirties pareiškėjas apsišildė visą namą akmens ir stiklo vata, pradėjo išorę tvarkyti, sienas perdažė, pasikeitė langus, prižiūrėjo namus. Pareiškėjo tėvas sutuoktinę pergyveno 15 metų. Po motinos mirties pareiškėjas rūpinosi nuosavybės teisių atkūrimu į žemę, dalyvavo matavimuose, jam liko eni daiktai,. Pareiškėjas namus kūreno malkomis, kurių dalį parsiveždavo iš (duomenys neskelbtini) esančio miško. Nurodė, kad prieš mirtį pareiškėjo motina sirgo, ištiko insultas ir praėjus mėnesiui Kaune ligoninėje numirė. Pareiškėjas ir brolis rūpinosi motinos ir tėvo laidotuvėmis.

Motyvuojamoji dalis

Pareiškimas tenkintinas.

Paveldėjimas – tai mirusio fizinio asmens turtinių teisių, pareigų ir kai kurių asmeninių neturtinių teisių perėjimas jo įpėdiniams pagal įstatymą arba (ir) įpėdiniams pagal testamentą. Kad įgytų palikimą, įpėdinis turi jį priimti. Neleidžiama palikimą priimti iš dalies arba su sąlyga ar išlygomis (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 5.50 straipsnio 1 dalis). Įpėdinis laikomas priėmusiu palikimą, kai jis faktiškai pradėjo paveldimą turtą valdyti arba padavė palikimo atsiradimo vietos notarui pareiškimą dėl palikimo priėmimo (CK 5.50 straipsnio 2 dalis). CK 5.51 straipsnyje reglamentuotas palikimo priėmimas, faktiškai pradėjus turtą valdyti. Šio straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad įpėdinis laikomas priėmusiu palikimą, jeigu jis pradėjo valdyti turtą, juo rūpintis kaip savo turtu (valdo, naudoja ir juo disponuoja, prižiūri, moka mokesčius, kreipėsi į teismą išreikšdamas valią priimti palikimą ir paskirti palikimo administratorių ir pan.). Įpėdinis, pradėjęs valdyti kokią nors palikimo dalį ar net kokį nors daiktą, laikomas priėmusiu visą palikimą.

Kasacinis teismas yra pasisakęs dėl palikimo priėmimo faktiškai pradėjus turtą valdyti, kaip vieno iš CK 5.50 straipsnio 2 dalyje įtvirtintų palikimo priėmimo būdų, skirtumo nuo kitų palikimo priėmimo atvejų. Tokiu būdu priimant palikimą nereikalaujama, kad įpėdinio atliekami veiksmai būtų teisiškai įforminti; tuo palikimo priėmimas, faktiškai pradėjus turtą valdyti, iš esmės skiriasi nuo kitų palikimo priėmimo būdų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. sausio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-95/2013).

Asmuo, grindžiantis savo reikalavimus palikimo priėmimu, faktiškai pradėjus jį valdyti, turi įrodyti, kad jis kaip įpėdinis atliko aktyvius veiksmus, išreiškiančius jo valią įgyti nuosavybės teisę į paveldimą turtą, ir pradėjo valdyti palikėjo turtą kaip savo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. kovo 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-86/2007). Vertinant, buvo ar ne palikimas priimtas faktiškai jį pradedant valdyti, turi būti atsižvelgiama į turto, sudarančio palikimą, pobūdį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. sausio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-95/2013). Kiekvienas palikimo priėmimo faktiniu valdymu atvejis yra individualus, todėl įpėdinio, siekiančio įrodyti, jog jis palikimą yra priėmęs šiuo būdu, nurodytos aplinkybės turi būti vertinamos konkrečios bylos aplinkybių kontekste ir sprendžiama, ar konkrečioje situacijoje įpėdinio elgesys atitinka kasacinio teismo praktikoje suformuluotus kriterijus, kuriais remiantis pripažįstama, jog įpėdinis siekė paveldimą turtą įgyti nuosavybėn (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gruodžio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-687-690/2015). Įpėdinio aktyvūs veiksmai, kurie sudaro pagrindą nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad palikimas priimtas faktiškai pradėjus valdyti turtą, gali būti palikimą sudarančių daiktų paėmimas ir naudojimas kaip savininko. Tokie įpėdinio veiksmai patvirtina, kad jis aktyviai dalyvauja priimant palikimą, kaip palikimo savininkas visą palikimą užvaldo ar pasidalija jį su kitais įpėdiniais, gaudamas dalį daiktų, kad ir nors vieną iš jų. Aktyvūs palikimo priėmimo veiksmai gali būti atlikti su visu palikimu arba dalimi palikimą sudarančių daiktų, net ir su vienu daiktu. Nustatant šią aplinkybę reikia įvertinti įrodymus, kokį konkretų turtą pareiškėjas užvaldė po palikėjo mirties, ar šis turtas sudaro palikimo dalį, ar turtu pareiškėjas naudojosi kaip savo nuosavybe.

Iš bylos duomenų matyti, kad P. P. mirė (duomenys neskelbtini) (b. l. 5).P. P. mirė (duomenys neskelbtini) (b. l. 7). P. P. ir P. P. santuoką įregistravo (duomenys neskelbtini) (b. l. 26). Santuokoje gimė vaikai – pareiškėjas A. A. P. (b. l. 8, 12) ir suinteresuotas asmuo J. V. P. (b. l. 10, 12). Prienų rajono savivaldybės 2-jame notaro biure paveldėjimo byla į (duomenys neskelbtini) mirusios P. P. palikimą, nepradėta (b. l. 11). Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašai patvirtina, jog P. P. (duomenys neskelbtini) Apskrities viršininko įsakymu Nr. (duomenys neskelbtini)ir (duomenys neskelbtini) Apskrities viršininko sprendimu Nr. (duomenys neskelbtini) atkurtos nuosavybės teisės į 10400/20000 dalį žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (b. l. 13), 8600/16500dalį žemės sklypo, unikalus (duomenys neskelbtini) (b. l. 14) ir 1000/1900 dalį žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (b. l. 15), esančius (duomenys neskelbtini). Įrašai namų knygoje patvirtina, jog P. P., P. P., A. A. P. ir N. P. gyveno adresu (duomenys neskelbtini) (b. l. 88-89).

Bylos duomenimis taip pat matyti, jog (duomenys neskelbtini) sutartimi P. P. padovanojo A. A. Padelskui ¼ dalį gyvenamojo namo su priestatais, esančio (duomenys neskelbtini) (b. l. 87). (duomenys neskelbtini) testamentu P. P. visą savo turtą lygiomis dalimis po ½ paliko A. A. P. ir N. P. (b. l. 86). (duomenys neskelbtini) P. P. (rentos gavėjas) ir A. P. bei N. P. (rentos mokėtojai) sudarė rentos sutartį (b. l. 81-85), pagal kurią P. P. perleido bendrojon jungtinėn nuosavybėn rentos mokėtojams 811/1081 dalį žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ¾ dalis pastato-gyvenamojo namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ¾ dalį kitų statinių (inžinerinių)-kiemo statinių, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančių (duomenys neskelbtini), o rentos mokėtojai įsipareigojo iki gyvos galvos išlaikyti rentos gavėją.

Iš teismui pateiktos J. Ž. ir P. P. nuosavybės teisės atkūrimo bylos matyti, jog A. Ž. įpėdiniai – J. Ž., A. J. ir P. P. 1993 m. kovo 25 d. susitarimu pretendavo A. Ž. priklausančią žemę pasidalinti lygiomis dalimis. 2000 m. rugsėjo 6 d. A. J. jai priklausančios dalies atsisakė brolio J. Ž. naudai. (duomenys neskelbtini) Kauno apskrities viršininko administracijos Prienų rajono žemėtvarkos skyrius pažymoje Nr. (duomenys neskelbtini) nurodė, jog P. P., gyvenanti (duomenys neskelbtini), turi nuosavybės teisę į 2,00 ha žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), dalį. Sprendimo projektas dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo vietovėje, kuriuo P. P. atkurtos nuosavybės teisės į 2,00 ha žemės sklypo dalį, įteiktas jos paveldėtojams. Pagal Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalį, mirus piliečiui, nustatytu laiku padavusiam prašymą atkurti nuosavybės teises, nuosavybės teisės atkuriamos mirusiojo vardu ir perduodamos įpėdiniui. Tokia įstatymo nuostata grindžiama tuo, kad teisė atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą yra turtinė teisė, todėl asmeniui, įstatymo nustatytais terminais išreiškusiam savo valią atkurti nuosavybės teises, mirus, ji paveldima bendraisiais pagrindais, o nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą tokiu atveju atkuriamos Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje nustatyta tvarka. Tai, kad teisė atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą tampa palikimo dalimi ir paveldima bendra tvarka, lemia specifinis nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo procesas. Nuo prašymo atkurti nuosavybės teises pateikimo iki sprendimo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės, priėmimo asmuo, pageidaujantis atkurti nuosavybės teises, privalo ne kartą išreikšti valią su nuosavybės teisių atkūrimu susijusiais klausimais (dėl nuosavybės teisių atkūrimo natūra ar lygiaverte natūra, dėl konkrečios žemės sklypo vietos, ribų ir pan.). Tačiau pretendento mirties atveju už mirusį asmenį valią turi išreikšti kitas asmuo, turintis daugiausia teisių tai daryti, t. y. asmuo, paveldintis mirusiojo turtą. Taigi paveldėjimo dalykas tokiu atveju yra būtent turtinė teisė atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą, kuri palikėjos vardu buvo sukurta (duomenys neskelbtini) Apskrities viršininko įsakymu Nr. (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) Apskrities viršininko sprendimu Nr. (duomenys neskelbtini). Pažymėtina, kad tokios praktikos laikosi ir kasacinis teismas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2009 m. balandžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-158/2009).

Tikslu gauti paveldėjimo teisės liudijimą pareiškėjas kreipėsi į teismą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, kad pareiškėjas A. A. P. po savo motinos P. P. mirties (duomenys neskelbtini) aktyviais veiksmais priėmė palikimą, pradėdamas faktiškai valdyti mirusiosios turtą. Atsižvelgiant į šias teisiškai reikšmingas aplinkybes konstatuotina, kad prašomas nustatyti juridinę reikšmę turintis faktas sukels pareiškėjui teisines pasekmes kaip įpėdiniui gaunant paveldėjimo teisės liudijimą, pareiškėjas neturi dokumentų, patvirtinančių šį juridinę reikšmę turintį faktą ir negali kitokia, t. y. ne teismo, tvarka gauti dokumentų, patvirtinančių minėtą juridinę reikšmę turintį faktą (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK)444 straipsnio 2 dalies 8 punktas, 445 straipsnis, 448 straipsnis).

Pareiškėjo A. A. P. nurodytas aplinkybes, jog jis po savo motinos P. P. mirties (duomenys neskelbtini) priėmė palikimą, pradėdamas faktiškai valdyti mirusiosios turtą, kadangi ir toliau rūpinosi motinai tekusia žeme, esančia (duomenys neskelbtini), sodino bulves, daržoves, dalį žemės išnuomojo, prižiūrėjo mišką, atliko kirtimus, miško valymus, su motinos turtu elgėsi kaip su nuosavu, patvirtino A. Ž. ir E. R. K. paaiškinimai ir parodymai teismo posėdyje (CPK 178, 186 straipsniai). Teismo posėdžio metu apklaustas liudytojas A. Ž. nurodė, kad yra pareiškėjo pusbrolis. Paaiškino, kad pareiškėjo motina P. P. yra jo tėvo sesuo, teta kilusi iš (duomenys neskelbtini), tie namai yra jos tėviškė, jai priklauso 2 ha žemės, žemė susideda iš 3 sklypelių. Būdama gyva P. rinkosi žemės sklypo vietą, kartu su pareiškėju atvažiuodavo obuoliauti, pasitvarkyti. Tuose sklypuose viena kaimynė gano karves, kitam – baigia užaugti miškas. Pareiškėjas kartu su tėvais gyveno (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas palaidojo tėvus, rūpinasi kapaviete. Teismo posėdžio metu apklausta liudytoja E. R. K. paaiškino, kad P. P. mirė (duomenys neskelbtini). Žino, kad P. P. turėjo dirbamos žemės ir miško (duomenys neskelbtini), šalia Birštono vienkiemio 3 sklypus, išmėtytus trijose dalyse, kuriuose liudytojai teko lankytis dar P. P. būnant gyvai, kuri sakė, kad čia jos žemė. Liudytojai iki nuosavybės teisių į žemės sklypus atkūrimo kartu teko grybauti miške, dirbamoje žemėje (duomenys neskelbtini) tvarkytis, sodinti bei kasti bulves ir su A. P.. Nurodė, kad pareiškėjas rūpinosi motinos laidotuvėmis, kapavietę tvarkė. 2004 metais buvo pradėti žemės sklypų matavimai, kuriuos atliekant dalyvavo pareiškėjas.

Kaip minėta, pagal kasacinio teismo praktiką asmens, įrodinėjančio, jog jis palikimą priėmė faktiškai pradėjęs valdyti turtą, veiksmai vertinami individualiai kiekvienoje byloje, konkrečių bylos aplinkybių kontekste, taip pat turi būti atsižvelgiama į palikimą sudarančio turto pobūdį. Įrodymai civilinėje byloje yra bet kokie faktiniai duomenys, kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių šalių reikalavimus ir atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra (CPK 177 straipsnio 1 dalis). Faktiniai duomenys nustatomi šiomis priemonėmis: šalių ir trečiųjų asmenų (tiesiogiai ar per atstovus) paaiškinimais, liudytojų parodymais, rašytiniais įrodymais, daiktiniais įrodymais, apžiūrų protokolais, ekspertų išvadomis, nuotraukomis, vaizdo ir garso įrašais, padarytais nepažeidžiant įstatymų, ir kitomis įrodinėjimo priemonėmis (CPK 177 straipsnio 2 dalis). Taigi pareiškėjo žodiniai ir rašytiniai paaiškinimai civilinėje byloje dėl juridinę reikšmę turinčio fakto apie palikimo priėmimą nustatymo yra įstatymo nustatyta įrodinėjimo priemonė (CPK 177 straipsnio 2 dalis, 186 straipsnis). Kasacinio teismo praktikoje dėl įrodymų vertinimo nurodoma, kad atsižvelgiant į tai, jog ieškovas yra bylos baigtimi suinteresuotas asmuo, ieškovo parodymai turi būti kruopščiai teismo pasverti – ar jie detalūs, nuoseklūs ir patikimi. Detalūs ieškovo paaiškinimai apie bylos aplinkybes turi būti tikslūs ir išsamūs, padedantys atskleisti praeities įvykių loginę seką. Ieškovo parodymai pripažįstami nuosekliais, jeigu jie kiekvieną kartą yra nuolatos neprieštaraujantys vieni kitiems ir jų nepaneigiantys, t. y. paaiškinimai nuolatos tokio paties turinio, nesvarbu, kokiomis aplinkybėmis esant ir kuriems asmenims jie teikiami (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. sausio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2013). Į šias nuostatas turi būti atsižvelgiama vertinant ir pareiškėjo paaiškinimus civilinėje byloje dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, kad palikimą jis priėmė faktiškai pradėjęs valdyti paveldimą turtą. Pagal CPK 185 straipsnio nuostatas visapusiškai vertinant pareiškėjo paaiškinimus dėl palikimo priėmimo reikia vadovautis tuo, kad pareiškėjas turi suinteresuotumą bylos baigtimi, tačiau vien ši aplinkybė nenulemia, kad jo paaiškinimus reikia vertinti kaip nepatikimus. Kartu įvertinama, kad asmuo kreipiasi su pareiškimu dėl šio juridinio fakto nustatymo, nes tokia yra įstatymu nustatyta paveldėjimo įforminimo tvarka ir kitokia tvarka jis negali gauti reikiamo dokumento. Pareiškėjas nėra pažeidęs įstatymo reikalavimų, kadangi priimti palikimą faktiniais veiksmais yra teisėta, tik reikalaujama patikimai įrodyti faktą, kad atitinkami veiksmai buvo atlikti. Sprendžiant dėl suinteresuotumo reikia įvertinti, ar dėl šio fakto yra daugiau suinteresuotų asmenų, ar pareiškėjo prašymui yra prieštaraujama, ar dėl faktinių aplinkybių kyla ginčas, ar teikiami įrodymai, kurie ginčytų pareiškėjo nurodomus faktus. Jeigu pareiškėjo pareiškimo nagrinėjimo metu nepateikiami priešingi įrodymai, nekyla ginčas dėl fakto, tai detalūs, logiški ir nuoseklūs pareiškėjo parodymai dėl palikimo priėmimo gali būti vertinami kaip patikimi. Ši aplinkybė svarbi vertinant, ar pareiškėjo paaiškinimai kartu su kitais byloje esančiais įrodymais yra pakankami palikimo priėmimo faktiškai pradėjus valdyti paveldimą turtą faktinei aplinkybei nustatyti. Įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad įrodymai neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia daryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą. Įvertinant keletą įrodymų, lemia ne tik kiekvieno iš įrodymų patikimumas, bet ir įrodomųjų duomenų tarpusavio santykis – ar nėra prieštaravimų tarp jų, ar šalutiniai duomenys patvirtina pagrindinius, ar pakankami yra tiesioginiai duomenys, ar nuoseklūs yra šalutiniai įrodomieji faktai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. sausio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-150/2007; 2008 m. sausio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-18/2008). Šios nuostatos taikomos ir civilinėse bylose dėl juridinę reikšmę turinčio fakto, kad palikimas priimtas pradėjus faktiškai valdyti turtą, nustatymo.

Įrodymai pagal savo įrodomąją reikšmę gali būti tiesioginiai ir netiesioginiai. Tiesioginiai įrodymai yra faktiniai duomenys, kurie patvirtina teisiškai reikšmingas aplinkybes. Šios kategorijos bylose tai gali būti faktai, kad asmuo paėmė turtą ir jį tvarkė, naudojo, juo disponavo ar atliko kitokius veiksmus, kurie patvirtintų, kad jis elgėsi kaip turto savininkas. Tokią informaciją turintys įrodymai, teismo vertinami pakankamumo prasme, turi didžiausią įrodomąją reikšmę. Netiesioginiai įrodymai patvirtina su įrodinėjamu palikimo priėmimo faktu susijusius reikšmingus duomenis, bet juose nėra tiesioginės informacijos apie įpėdinio kaip savininko veiksmus su palikimą sudarančiu turtu (pavyzdžiui, įpėdinio lankymasis palikimą sudarančio turto buvimo vietoje, domėjimasis turtu, jo būkle, tvarkymu ar likimu). Netiesioginiai įrodymai yra mažesnės įrodomosios vertės, tačiau ir jie gali patvirtinti atskiras palikimą sudarančio turto faktinio valdymo aplinkybes. Jos atskirais atvejais pagal konkrečias bylos aplinkybes gali būti pakankamos nustatant juridinę reikšmę turintį faktą – palikimo priėmimą faktiškai pradėjus valdyti paveldimą turtą. Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad bylose dėl faktų, turinčių juridinę reikšmę, nustatymo įrodinėjimo ypatumą lemia tai, kad šiose bylose yra naudojami netiesioginiai įrodymai. Į aplinkybę, kad įrodinėjimas vyksta netiesioginiais įrodymais, būtina atsižvelgti sprendžiant įrodymų pakankamumo klausimą. Bylose, kuriose įrodinėjama netiesioginiais įrodymais, prielaidų darymas yra neišvengiamas. Dėl to Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pabrėžęs, kad yra svarbu, jog viena prielaida būtų motyvuota, t. y. kad ji būtų pagrįsta byloje esančiais įrodymais, kad priešingos prielaidos tikimybė būtų mažesnė. Jeigu asmuo turi tik netiesioginių įrodymų, kurių įrodomoji galia yra mažesnė negu tiesioginių, tai teismo sprendimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo priimantis teismas sprendžia, ar tokio pobūdžio įrodymai yra pakankami. Vien netiesioginiai įrodymai atskirais atvejais gali būti pakankamas pagrindas nustatyti šį faktą, o dėl to teismas nusprendžia atsižvelgdamas į pateiktų netiesioginių įrodymų visumą pagal konkrečios bylos aplinkybes(Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-35-695/2018).

Nagrinėjamoje byloje nėra aplinkybių, kurios paneigtų ar darytų nepatikimus tiek pareiškėjo, tiek ir liudytojų žodinius paaiškinimus dėl pareiškėjo A. A. P. siekio ir konkrečių veiksmų pradėjus valdyti po motinos mirties likusį ir palikimo objektą sudarantį turtą, į kurį nuosavybės teisės buvo atkurtos po palikėjos mirties ir kurių atkūrimu rūpinosi pats pareiškėjas. Bylos nagrinėjimo metu paties pareiškėjo paaiškinimai dėl jo veiksmų pradėjus faktiškai valdyti po motinos mirties likusį turtą buvo vienodi, nuoseklūs ir logiški. Įrodymų vertinimo prasme tai reiškia, kad nėra pagrindo jų vertinti kaip nepatikimų ir jais nesivadovauti. Be to, suinteresuoti asmenys neteikė pareiškėjo parodymus paneigiančių įrodymų, nenurodė šiuos parodymus paneigiančių aplinkybių, todėl ir šiuo aspektu nėra pagrindo abejoti pareiškėjo paaiškinimais ir liudytojų parodymais kaip patikimais įrodymais. Šiuo atveju CPK nuostatos dėl įrodinėjimo nenustato reikalavimo, kad į bylą būtina pateikti rašytinius įrodymus ar kad juridinę reikšmę turintys faktai būtų nustatyti tik vadovaujantis rašytiniais įrodymais. CPK 185 straipsnyje dėl įrodymų vertinimo nenustatytas rašytinių įrodymų prioritetas prieš kitus įrodymus. Teismų praktikoje ir teisės teorijoje laikomasi nuomonių, kad rašytiniai įrodymai gali būti patikimesni dėl jų didesnio objektyvumo. Ta aplinkybė, kad pareiškėjas nepateikė rašytinių įrodymų, neturi įtakos jo ir liudytojų paaiškinimų patikimumui. Spręsdamas dėl įrodymų visumos pakankamumo teismas vertina visus tuos įrodymus, kurie yra pateikti, todėl teisinės reikšmės išvadai, ar įrodymų pakanka, neturi spėjamojo pobūdžio argumentas, kokie rašytiniai įrodymai galėtų būti pateikti. Teismo vertinimu, pateikti įrodymai suponuoja išvadą, kad pareiškėjas A. A. P. po (duomenys neskelbtini) mirusios motinos P. P. mirusiosios turtą valdė, naudojo, prižiūrėjo ir juo rūpinosi kaip savu, t. y. aktyviais veiksmais išreiškė valią įgyti palikėjos P. P. turtą nuosavybės teise, konflikto tarp įstatyminių įpėdinių nėra, jokie kiti asmenys nepretenduoja į palikimą, todėl pareiškimas tenkintinas kaip pagrįstas ir įrodytas (CK 5.50 straipsnis, 5.51 straipsnis, CPK 442 straipsnio 1 punktas, 444 straipsnio 2 dalies 8 punktas, 446 – 448 straipsniai).

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad teismas, nagrinėjantis bylą dėl palikimo priėmimo fakto nustatymo, sprendime nenurodo paveldėtino turto, nes palikimą sudarantį konkretų paveldimą turtą, jo kiekį, dalis ir kitus duomenis nustatys paveldėjimo bylą administruojantis notaras, todėl teismas nepasisako dėl paveldimo turto ir teisių apimties, o nustato tik patį palikimo priėmimo faktą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2013 m. spalio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-512/2013, Kauno apygardos teismo 2016 m. gruodžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-2122-773/2016).

Valstybė šioje byloje patyrė 11,00 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Atsižvelgiant į tai, kad ši suma yra didesnė už minimalią valstybei priteistiną bylinėjimosi išlaidų sumą, iš pareiškėjo valstybei priteistina 10,00 Eur bylinėjimosi išlaidų (Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymas Nr. 1R-261/1K-355 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“, CPK 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis, 96 straipsnis).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259 – 268 straipsniais, 270 straipsniu, 444 straipsnio 2 dalies 8 punktu, 448 straipsniu,

nusprendžia:

Pareiškimą patenkinti.

Nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad pareiškėjas A. A. P., asmens kodas (duomenys neskelbtini) po (duomenys neskelbtini) mirusios P. P., asmens kodas (duomenys neskelbtini) mirties priėmė jos palikimą faktiškai pradėdamas valdyti paveldimą turtą.

Juridinę reikšmę turintis faktas nustatomas paveldėjimo teisės liudijimo gavimo tikslu.

Priteisti iš pareiškėjo A. A. P., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 11,00 Eur (vienuolika eurų 00 ct) bylinėjimosi išlaidų valstybei. Ši suma turi būti įmokėta į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (kodas 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą pareiškėjo pasirinktame banke, įmokos kodas 5660.

Sprendimas per 30 dienų gali būti skundžiamas Kauno apygardos teismui per Alytaus apylinkės teismo Prienų rūmus.