Klaipėdos apygardos teismo nutartis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo suinteresuoto asmens Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos (apeliantė) apeliacinį skundą ir suinteresuoto asmens, pareiškimu prisidėjusio prie apeliacinio skundo, dėl Plungės apylinkės teismo 2023 m. balandžio 25 d. sprendimo civilinėje byloje pagal pareiškėjų S. M., R. B., R. V., L. D., A. K., J. M., V. R. pareiškimą dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo, suinteresuoti asmenys valstybės įmonė Turto bankas, Rietavo savivaldybės administracija, valstybės įmonė Nacionalinė žemės tarnyba prie Aplinkos ministerijos, valstybės įmonė Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

10. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinių skundų faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio (savo iniciatyva) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

11. Teismas, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs civilinę bylą (jos dalį), sprendžia, kad CPK 329 straipsnio 2 dalyje numatytų absoliučių šio sprendimo negaliojimo pagrindų byloje nenustatyta.

Dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka

12. Pagal bendrąją CPK įtvirtintą taisyklę apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka (CPK 321 straipsnio 1 dalis). Jis gali būti nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, kai bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas yra būtinas (CPK 322 straipsnis). Iš paminėtų teisės normų akivaizdu, kad apeliacinio skundo nagrinėjimo tvarkos pasirinkimas yra bylą nagrinėjančio teismo diskrecija spręsti šį klausimą savo nuožiūra (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. liepos 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-436-611/2015). Teismas mano, kad žodinis bylos nagrinėjimas nėra būtinas, nes nagrinėjamos bylos apeliaciniam skundui išnagrinėti reikšmingos faktinės ir teisinės bylos aplinkybės aiškios, proceso dalyviai savo poziciją yra išsamiai išdėstę procesiniuose dokumentuose.

Byloje nustatytos reikšmingos faktinės aplinkybės

13. Žemės ūkio bendrovė „Giliogeris“ komisija 1998 m. gruodžio 15 d. perdavimo – priėmimo aktu Nr. 13 už pajinius įnašus (30949,07 Lt) (8963,47 Eur) perdavė grūdų sandėlio pastatą (inv. Nr. 1062) bendrovės nariams. Iš Žemės ūkio bendrovės „Giliogiris“ 1998 m. gruodžio 15 d. pažymos nustatyta, kad grūdų sandėlio pastatas, inv. Nr. 1062, perduotas pagal perdavimo-priėmimo aktą Nr. 13, neinventorizuotas neturint lėšų.

Dėl apeliacinio skundo argumentų

14. Apeliaciniame skunde nurodoma, jog statybos žemės ūkio srityje buvo griežtai reglamentuotos bei vykdomos parengus sąmatas, projektinę dokumentaciją, išskyrus statybai sklypą, atitinkantį teritorijų planavimo dokumentus, išdavus statybą leidžiantį dokumentą bei ekspertavus statybos dokumentacija. Toks teisinis reguliavimas rodo, kad pastatų statybos metu bei vėliau buvo privalomi statybos teisėtumą patvirtinantys dokumentai, be kurių statybos objektai negali būti vertinami kaip pastatyti teisėtai, o kartu negali būti civilinėje apyvartoje, t. y. privačios nuosavybės teisės objektu. Apeliantės nuomone, teismas, priimdamas sprendimą, iš esmės netyrė aplinkybių, ar pareiškėjo pareiškime nurodyti pastatai yra pastatyti teisėtai, ar gali būti civilinėje apyvartoje ir tuo pačiu – ar galima nustatyti juridinį faktą, kad pareiškėjas pagal įgyjamąją senatį įgijo ir valdo nuosavybės teise nekilnojamąjį turtą. Valstybės įmonė Turto bankas tokiems apeliantės argumentams pritaria.

16. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nuosekliai formuodamas teismų praktiką bylose dėl įgyjamosios senaties yra išaiškinęs, kad nuosavybės teisės įgijimo įgyjamąja senatimi faktas konstatuojamas, jeigu yra šių sąlygų visuma: 1) pareiškėjas nėra ir nebuvo įgijęs nuosavybės teisės į daiktą kitokiu CK 4.47 straipsnyje nurodytu būdu, t. y. asmuo nėra daikto savininkas; 2) daiktas nėra valstybės ar savivaldybės nuosavybė; nėra įregistruotas viešame registre kito asmens (ne valdytojo) vardu (CK 4.69 straipsnio 3 dalis); 3) asmuo, sąžiningai įgijęs daiktą, jį sąžiningai valdo visą valdymo laiką; tai reiškia, kad valdytojas, tiek užvaldydamas daiktą, tiek visą įgyjamosios senaties laiką ir net įgydamas daiktą nuosavybėn įgyjamąja senatimi, turi būti įsitikinęs, jog niekas neturi daugiau už jį teisių į daiktą, nežinoti apie kliūtis, trukdančias įgyti jam tą daiktą nuosavybėn, jeigu tokių kliūčių būtų (CK 4.26 straipsnio 3 dalis, 4.70 straipsnio 1 dalis); 4) visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas teisėtai; teisėtas yra daikto valdymas, įgytas tais pačiais pagrindais kaip ir nuosavybės teisė, o per prievartą, slaptai ar kitaip pažeidžiant teisės aktus įgyto daikto valdymas yra neteisėtas (CK 4.23 straipsnio 2, 3 dalys); teisėtas valdymas atsiranda tais pačiais pagrindais kaip ir nuosavybės teisė, kai dėl tam tikrų priežasčių nuosavybės teisės neatsirado; 5) visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas atvirai (CK 4.68 straipsnis); daikto atviro valdymo sąlyga reiškia, kad asmuo valdo daiktą kaip savą nesislapstydamas; 6) daiktas valdomas nepertraukiamai; 7) visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas kaip savas, t. y. pareiškėjas elgėsi kaip daikto savininkas ir suvokė, kad kiti asmenys neturi daugiau teisių už jį į valdomą daiktą (asmuo turi būti įsitikinęs, kad nėra kito asmens, kuris yra daikto savininkas); 8) valdymas tęsėsi CK 4.68 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. vasario 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-52-916/2017, 14 punktas).

17. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad jeigu prašoma nustatyti nuosavybės teisės įgijimą įgyjamąja senatimi į nekilnojamąjį daiktą, sukurtą statybos būdu, įgyjamosios senaties teisės normos nekilnojamajam daiktui įgyti nuosavybės teise gali būti taikomos, jeigu nustatoma, kad daiktas sukurtas statybą reglamentuojančių teisės aktų nustatyta tvarka. Jeigu objektas šių reikalavimų neatitinka, tai jis nėra privačios nuosavybės teisės objektas ir neatitinka CK 4.69 straipsnio 1 dalies reikalavimų. Kadangi neteisėtos statybos rezultatas – statiniai – negali būti privačios nuosavybės teisės objektas, tai nėra visų būtinų sąlygų nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį faktui nustatyti (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. birželio 1 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-287-706/2016, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2017 m. vasario 20 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-52-916/2017 ir jose nurodytą kasacinio teismo praktiką). Kasacinis teismas taip pat yra išaiškinęs, kad tas faktas, jog per visą statinio eksploatavimo laiką nebuvo konstatuotas savavališkos statybos faktas, savaime nereiškia statybos teisėtumo ir neperkelia įrodinėjimo naštos institucijoms, atsakingoms už statybos teisėtumo priežiūrą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. birželio 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e3K-3-218-248/2018).

18. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas, kad yra pagrindas tenkinti pareiškėjų pareiškimą, be kita ko, nurodė, kad statyba yra įvykdyta teisės aktų nustatyta tvarka. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, darydamas šią išvadą, tinkamai vadovavosi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika dėl nuosavybės teisės įgijimo įgyjamąja senatimi.

19. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į kasacinio teismo praktiką, sutinka su apeliante, jog tai, kad per visą ginčo sandėlio egzistavimo laikotarpį nebuvo konstatuota savavališka statyba, neleidžia daryti išvados, jog statyba yra teisėta ir pareiškėjai, norėdama nekilnojamuosius daiktus įgyti įgyjamosios senaties pagrindu, be kita ko, turėjo įrodyti ir jų statybos teisėtumo faktą.

20. Bylos duomenimis nustatyta, jog pirmosios instancijos teismas, ypatingosios teisenos bylose privalėdamas būti aktyvus (CPK443 straipsnio 8 dalis), įpareigojo proceso dalyvius teikti įrodymus, pagrindžiančias aplinkybes apie statinio teisėtą statybą – teismas 2023 m. sausio 26 d. nutartimi pareiškėjus įpareigojo pateikti duomenis, kurie leistų teismui įsitikinti, kad Pastatas pastatytas laikantis tuo metu galiojančių teisės aktų reikalavimų, t. y. buvo pastatytas ir priimtas naudoti galiojusių teisės aktų nustatyta tvarka (pateikiant įrodymus iš savivaldybių, valstybės institucijų, archyvuose esančius duomenis ar pan.).

21. Pasisakydamas šiuo aspektu apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad pareiškėjai nėra ir nebuvo ginčo Pastato statytojai, be to, pajininkai, kuriems 1998 m. gruodžio 15 d. buvo perduotas Pastatas, irgi nebuvo Pastato statybų užsakovai, statytojai, todėl minėti asmenys negalėjo ir negali disponuoti pirminiais dokumentais, kurie leistų jiems įrodinėti, jog pradėjo ir vykdė Pastato statybą, gavę nustatyta tvarka statybos leidimus ir laikėsi statybą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimų (tokiu atveju galbūt nereikėtų kreiptis į teismą). Taigi pareiškėjai statybos teisėtumą įrodinėjo kitomis leistinomis priemonėmis.

22. Nagrinėjamu atveju pareiškėjai, atlikę paruošiamuosius veiksmus iki teisminio proceso (kadastriniai matavimai, kt.) vykdė Plungės apylinkės teismo 2023 m. sausio 26 d. nutartį bei kreipėsi į valstybės institucijas. Byloje pateikti Klaipėdos regioninio Valstybės archyvo Telšių filialo duomenys, iš kurių matyti, jog Plungės rajono liaudies deputatų tarybos vykdomojo komiteto Rajono architektų archyvinio fondo dokumentuose, t. y. 1965 - 1985 m. valstybinių pastatų perdavimo - priėmimo eksploatacijai aktuose duomenų apie Rietavo savivaldybėje Giliogirio kaime esantį grūdų sandėlio pastatą nerasta, taip pat nurodyta, jog Plungės rajono „Lenino keliu” (nuo 1990 m. Giliogerio) kolūkio naujai pastatytų pastatų perdavimo - priėmimo eksploatacijai aktai Klaipėdos regioninio valstybės archyvo Telšių filialui saugoti neperduoti. Taigi dokumentai, kurie pareiškėjams leistų įrodyti, kad Pastatas galbūt statytas teisėtai, į valstybės archyvą nebuvo perduoti ir / arba neišliko. Apeliacinės instancijos teismas primena, jog byloje nėra išlikusio ir perduoto įstatymų nustatyta tvarka statybos leidimo, o apeliantė kvestionuoja 49 metų (statinio statybos pradžios ir pabaigos metai – 1974) senumo pastato statybos teisėtumą, skaičiuojant laikotarpį nuo pastato pastatymo iki bylos nagrinėjimo iš esmės dienos. Logiška, kad tokie dokumentai, keičiantis santvarkoms, žemės ūkio bendrovių formoms, jų pavadinimams ir darbuotojams, galėjo ir neišlikti. Jeigu tokie dokumentai būtų išlikę, pareiškėjams nebūtų būtinybės kreiptis į teismą naudojantis įgyjamosios senaties institutu. Vien tai, jog dokumentai neperduoti, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nesudaro pagrindo konstatuoti, jog jų apskritai nebuvo, jog pareiškėjų įgyti statiniai buvo pastatyti neteisėtai ar buvo nelegalūs.

23. Dera pažymėti, jog Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie aplinkos ministerijos apžvalgoje „Teisės aktų, reglamentavusių teritorijų planavimo, statybos ir valstybinės statybos kontrolės tvarką Lietuvoje 1947–1992 metais, sąrašas“ nurodoma, kad sovietmečiu Lietuvoje dominavo valstybinė ir kooperatinė statyba ir tokia pat nuosavybės teisė į statinius. Privati statyba ir privačios nuosavybės teisė į statinius buvo leidžiama tik asmeninėse namų valdose. Kaimo vietovėje statinių teisinis registravimas nebuvo vykdomas. Kadangi <...> statytojai statybos dokumentus dažniausiai yra praradę, valstybės institucijos gauna daugybę piliečių prašymų padėti įteisinti turimus senus statinius, atsižvelgusi į tai, Lietuvos Respublikos Vyriausybė (toliau – Vyriausybė) 2003 m. kovo 3 d. priėmė nutarimą Nr. 278 „Dėl dokumentų, teiktinų Nekilnojamojo turto registro tvarkytojui registruojant senus pastatus“ (Žin., 2003, Nr. 24-990). Jame nustatyta, kad statinių savininkai gali įregistruoti nuosavybės teises į statinius, pastatytus kaimo vietovėse iki 1991 m. liepos 25 d., pateikę Nekilnojamojo turto registro tvarkytojui buvusių apylinkių tarybų arba dabar esančių seniūnijų pažymas, kad pageidaujami teisiškai registruoti statiniai yra įrašyti ūkinėse knygose. Kai ūkinėse knygose jie neįrašyti, numatytos kitos galimybės įteisinti kaimo vietovėse esančius senus statinius. Iš minėto teisinio reguliavimo matyti, jog kaip yra šiuo atveju, Pastato teisinis registravimas nebuvo reikalingas, pajininkai Vyriausybės 2003 m. kovo 3 d. nutarimo Nr. 278 nustatyta tvarka jo registracijos neatliko, tačiau asmenims suteikiama galimybė įteisinti turimus senus statinius.

24. Detaliau analizuojant statybos (ne)teisėtumą atkreiptinas dėmesys, jog neteisėtos statybos buvo ir yra draudžiamos tiek pagal 1964 m. CK, tiek pagal dabar galiojantį CK. Leidimus statyti žemės ūkio pastatus nuo 1959 metų nustatyta tvarka išduodavo rajonų architektai (vėliau – architektai inspektoriai).

25. Lietuvos TSR Ministrų Tarybos Valstybinio statybos ir architektūros reikalų komiteto 1966 m. kovo 24 d. įsakyme Nr. 37 „Dėl gamybinės paskirties objektų priėmimo naudoti tvarkos ir rajonų architektų funkcijų dalinio pakeitimo“ nurodyta, jog baigtus statyti ar rekonstruoti ir paruoštus naudoti gamybinės paskirties objektus užsakovai (statytojai) pateikia priimti valstybinėms priėmimo komisijoms.

26. Pastato statybos laikotarpiu, be kitko, reguliavusiu statybos teisėtumą, Lietuvos TSR Ministrų Tarybos 1970 m. birželio 24 d. nutarimu Nr. 240 patvirtintų Kaimo gyvenviečių statymo taisyklių 3 punkto 2 dalyje buvo nustatyta, kad kaimo gyvenviečių statymo bei teritorijų tvarkymo, taip pat visų rekonstruojamų ir naujai statomų objektų statybos kontrolę vykdo vietinės Tarybos, rajonų architektai ir rajonų architektai – inspektoriai. Šių taisyklių 29 punkte buvo reglamentuojama, kad statybą galima pradėti, tik turint paruoštą, nustatyta tvarka suderintą techninę dokumentaciją ir gavus rajono architekto – inspektoriaus leidimą. Bet kokių pastatų, įrenginių bei inžinerinių tinklų statyba be techninės dokumentacijos ir leidimo yra laikoma savavališka ir draudžiama.

27. Siekdama sutvarkyti kolūkių ir tarpkolūkinės statybos objektų projektinės sąmatinės dokumentacijos rengimą ir titulinių sąrašų tvirtinimą, Lietuvos TSR Ministrų Taryba 1973 m. rugsėjo 24 d. nutarimu Nr. 352 „Dėl kolūkių ir tarpkolūkinės statybos objektų titulinių sąrašų bei projektinės sąmatinės dokumentacijos tvirtinimo“ be kitko, nutarė nustatyti šią vykdomų iš kolūkių ir tarpkolūkinių organizacijų lėšų statybų ir tyrinėjimo bei projektavimo darbų būsimųjų metų statybai titulinių sąrašų ir techninių (techninių darbo) projektų tvirtinimo tvarką, pvz., pradedamoms kolūkių ir tarpkolūkinių įmonių statyboms, kurių sąmatinė kaina iki 0,3 mln. rublių, titulinius statybų sąrašus tvirtina kolūkio (tarpkolūkinės įmonės) valdyba; kurių sąmatinė kaina 0,3 mln. rublių ir daugiau,– kolūkio (tarpkolūkinės įmonės) valdyba, suderinusi klausimą ...>.

28. Kad statybos nebūtų laikomos savavališkomis, Lietuvos TSR Ministrų tarybos Valstybinio statybos reikalų komiteto (toliau ir VSRK) 1976 m. gruodžio 30 d. įsakyme Nr. 307 buvo nustatyta, kad bet kokia nauja statyba ar esamų pastatų rekonstravimas miestuose ir kaimo vietovėje gali būti pradėta tik gavus atitinkamą leidimą; leidimus statyti ar rekonstruoti gyvenamuosius namus, bendrabučius ir civilinius pastatus iš valstybinių, kooperatinių ir kolūkinių lėšų duoda rajonų architektai inspektoriai, o leidimus statyti pramonės, žemės ūkio ir kitus objektus (išskyrus aukščiau išvardintus) įformina rajonų architektai, derindami šių objektų statybos arba rekonstrukcijos techninę dokumentaciją. VSRK 1976 m. gruodžio 30 d. įsakymu Nr. 307 nustatė tvarką, kad rajonų architektai, suderinę žemės ūkio pastato (komplekso) projektą, jame padaro įrašą „Leidžiama statyti“, o atskiras statybos leidimas nebeišduodamas. Svarbiausias dėmesys buvo skirtas baigtų statyti objektų priėmimui naudoti.

29. Iš minėto reglamentavimo matyti, kad ne tik šiuo metu, tačiau ir sovietmečiu svarbiausias dėmesys statybų metu buvo skirtas leidimų išdavimui, statybų priežiūrai, baigtų statyti objektų priėmimui naudoti. Matyti, kad reikalavimai pastatytų statinių baigtumui ir statybos vykdymo dokumentų įforminimui buvo griežtinami. Todėl šį procesą reguliuojantys teisės aktai buvo ne kartą keičiami. Atkreiptinas dėmesys, kad sovietmečiu buvo vykdomi patikrinimai, revizijos. Verta paminėti ir tai, kad ginčo statinys nėra smulkus statybos objektas, pvz.: priestatas prie namo, sandėliukas, nėra pastatytas atokioje vietoje, o yra viešoje vietoje matomas stambus statybos objektas, kuris nuo 1974 m. buvo ir yra matomas, žinomas.

30. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, vien leidimo statyti nebuvimas arba jo neradimas nereiškia, kad 1974 m. statinys pastatytas be leidimo (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. kovo 3 d. nutarimu Nr. 278 patvirtinto Dokumentų, teiktinų Nekilnojamojo turto registro tvarkytojui registruojant statinius, įsigytus ar pastatytus iki 1991 m. liepos 25 d., sąrašo 9, 10 punktai). Aplinkos ministro ir teisingumo ministro 2003 m. balandžio 3 d. įsakymu Nr. 158/89 patvirtinta Senų statinių patikrinimo akto pildymo tvarka, kurios 7.1 punktu Senų statinių patikrinimo organizatoriai ir vykdytojai buvo įpareigoti ne vėliau kaip per 15 dienų nuo dokumentų, išvardytų tvarkos 6 punkte, gavimo iš pareiškėjo išsiaiškinti, ar prašomiems patikrinti seniems statiniams nesurašyti savavališkos statybos aktai, ar nevykdomos jų savavališkos statybos padarinių šalinimo procedūros. Minėtame nutarime nustatyta ir tai, kad seni statiniai, kurių valdytojai neturi nė vieno dokumento, išvardyto šio sąrašo 2-6 punktuose, Registre registruojami 2 punkte nurodytų Nekilnojamojo turto registro nuostatų ir Nekilnojamojo turto kadastro nuostatų nustatyta tvarka, pateikus prašymą įregistruoti nekilnojamąjį daiktą ir (ar) daiktines teises į jį, kadastrinių matavimų bylą, parengtą pagal galiojančių teisės aktų reikalavimus, ir teismo sprendimą dėl nuosavybės teisės į statinius įgijimo pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo.

31. Aktualu pažymėti, kad iš 2023 m. vasario 13 d. statinio apžiūros akto išvados matyti, kad Pastatas iš esmės atitinka su konstrukcijomis, inžinerinėmis sistemomis ir pan. susijusius teisės aktų nustatytus reikalavimus, kuriuos turėjo atitikti pastatai, pastatyti 1974 m. laikotarpiu. Šią išvadą pasirašęs kompetentingas asmuo apžiūrėjo pastatą vietoje, apžiūros rezultatus aprašė ir apžiūros rezultatų pagrindu konstatavo, kad Pastatas pastatytas ir priimtas naudoti galiojusių teisinių aktų nustatyta tvarka, Pastatas yra tvarkingas, pavojingų nukrypimų, deformacijų ar įtrūkimų nepastebėta ir galima eksploatuoti. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo abejoti šios išvados patikimumu. Apeliantė nei bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu, nei apeliacinės instancijos teismui nepateikė neginčijamų įrodymų, sudarančių pagrindą konstatuoti, kad ginčo pastatas įstatymų nustatyta tvarka būtų pripažintas savavališkos statybos objektu.

32. Teismas sprendžia, kad nors nėra jokių pirminių ginčo objekto sukūrimo dokumentų (statybos leidimo, projekto ir pan.), pagrindžiančių, kad jų nurodyti statiniai buvo sukurti ir įforminti laikantis tuo metu galiojusių teisės aktų nuostatų, tačiau taip pat tuo metu galiojo teisės aktai, numatantys atsakomybę už savavališką statybą, todėl iš minėto reglamentavimo, kitų įrodymų darytina tikėtina prielaida, kad pastato statybai ŽŪB „Giliogiris“ turėjo išduotą statybos leidimą bei pastato statybą užbaigus – valstybės priėmimo komisijos aktą, kitu atveju bendrovė nebūtų galėjusi pastato apskaityti bei perleisti kitam asmeniui (CPK 12, 178, 185 straipsniai). Pridėtina, kad tikėtina, jog sandėlis buvo apskaitomas ūkinėse knygose, nes turėjo inventorinį Nr. 1062.

33. Vertinant skundo argumentus dėl pastato statybos neteisėtumo, atkreiptinas dėmesys, jog apeliantė bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme ir su apeliaciniu skundu bei asmens, prisidėjusio prie skundo, nepateikė leistinų įstatymo įrodymų, kad ginčo statinys įstatymų nustatyta tvarka būtų pripažintas savavališkos statybos objektais (CPK 178 straipsnis). Byloje nėra jokių įrodymų, patvirtinančių, jog Pastatas nuo pat jo įgijimo laikotarpio 1985 m. buvo valdomas su pertraukomis, jokios valdžios institucijos, kartu ir atsakingos už statybos priežiūrą, jokie kiti fiziniai ar juridiniai asmenys nereiškė pretenzijų, reikalavimų dėl pastatų naudojimo ar jo statybos neteisėtumo. Apeliantė, valstybės institucija, kontroliuojanti neteisėtas statybas bei taikanti priemones jų neteisėtiems padariniams pašalinti, būtų ėmusi kokių nors veiksmų neteisėtos statybos padariniams pašalinti, t. y. buvo pareikšti atitinkamų daiktinių savininko teisių gynimo ieškiniai, pradėtos procedūros dėl nuosavybės teisės įgijimo į bešeimininkį, priimti sprendimai dėl neteisėtų statybų padarinių šalinimo ir kt. Taip pat pažymėtina, jog statybos darbai atlikti anksčiau kaip prieš 40 metų, byloje nėra įrodymų, jog dėl statybos teisėtumo teisėsaugos institucijose atliekamas tyrimas, arba yra įtarimų, kad statyba pažeidžia viešąjį interesą.

34. Visų šių įrodymų visuma ir jų tarpusavio ryšys leidžia daryti labiau tikėtiną išvadą, jog ginčo pastatas buvo pastatytas teisėtai. Tokia išvada suponuoja nuosavybės teisės įgijimo įgyjamąja senatimi fakto nustatymo sąlygų visumą, kadangi dėl kitų sąlygų ginčo nekyla.

35. Atsižvelgdamas į tai, kas anksčiau nurodyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias nuosavybės teisės įgijimą pagal įgyjamąją senatį, nes išanalizavo nuosavybės teisės įgijimo įgyjamąja senatimi sąlygų visumą, visapusiškai ištyrė byloje esančius duomenis ir nustatė pareiškėjų prašymo pagrįstumui įvertinti reikšmingas faktines bylos aplinkybes.

Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų

36. Išdėstytų argumentų pagrindu apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad į esminius klausimus atsakyta. Kiti šalių procesiniuose dokumentuose nurodyti argumentai nėra teisiškai reikšmingi ginčo klausimo sprendimui, todėl apeliacinės instancijos teismas plačiau dėl jų nepasisako (CPK 2 straipsnis, 3 straipsnis, 7 straipsnis, 178 straipsnis, 185 straipsnis). Teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą, kai yra atskleista bylos esmė, neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-52/2011).

Dėl bylos procesinės baigties

37. Atsižvelgdamas į anksčiau išdėstytus argumentus apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo pripažinti, jog šią bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas pažeidė procesinės teisės normas. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs skundžiamą teismo procesinį sprendimą, konstatuoja, kad jį panaikinti apeliacinio skundo argumentais nėra teisinio pagrindo, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme

38. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Pagal CPK 98 straipsnio 1 dalį, šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas. Dėl šių išlaidų priteisimo šalis teismui raštu pateikia prašymą su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu.

39. Apeliacinio skundo netenkinus, apeliantės patirtos bylinėjimosi išlaidos jai nepriteisiamos.

40. Pareiškėjai duomenų apie jų patirtas išlaidas nepateikė.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325–331 straipsniais, teismas

nutaria:

Plungės apylinkės teismo 2023 m. balandžio 25 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Ši nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.