Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Virginijos Čekanauskaitės, Gintaro Pečiulio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Viginto Višinskio, viešame teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo A. J. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2012 m. sausio 6 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-686-460/2012 pagal ieškovo A. J. ieškinį atsakovams „Swedbank“, akcinei bendrovei, A. B., D. K. dėl dalies kredito sutarties pripažinimo negaliojančia.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovo įsitikinimu, jis buvo tyčia suklaidintas dėl esminių kredito sutarties sudarymo aplinkybių, todėl ginčijama sandorio dalis dėl ieškovo pripažintina negaliojančia. Ieškovas pažymėjo, jog nebūtų prisiėmęs įsipareigojimų pagal kredito sutartį, jeigu būtų žinojęs, jog po šios sutarties pasirašymo netaps ankščiau nurodyto žemės sklypo bendraturčiu. Ieškovo manymu, sudarant kredito sutartį, nuo ieškovo nutylint buvo tyčia nuslėptos esminės sutarties aplinkybės, tai yra, kad žemės sklypas bus tik atsakovų A. B. ir D. K. bendroji dalinė nuosavybė, o ieškovui bus sukurta vien prievolė grąžinti pinigus, kurių ieškovas negavo.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodinėjimo taisykles, neįvertino byloje esančių įrodymų visumos, iš esmės rėmėsi tik prielaidomis, visiškai nevertindamas ieškovo nuoseklaus paaiškinimo ir jo pastangomis surinktų įrodymų. Pirmosios instancijos teismas nevertino ieškovo pateiktos ikiteisminio tyrimo medžiagos. Teismas nevertino ieškovo paaiškinimų, susijusių su A. B. individualios įmonės skolų perkėlimu ieškovui. Pirmosios instancijos teismas nevertino ginčijamos sutarties Lietuvos Respublikos vartotojų teisių gynimo įstatymo (toliau – VTGĮ) požiūriu. Be to, ginti ieškovą įpareigojo ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – Konstitucija) 46 straipsnio 5 dalis. Teismas turėjo įvertinti, ar sutarties sąlygos yra sąžiningos. Pirmosios instancijos teismas neįvertino aplinkybės, jog pagal ginčijamą sutartį ieškovas jokių teisių neįgijo. Todėl sutarties sąlyga, numatanti apelianto solidariąją atsakomybę, prieštarauja bendriesiems sąžiningumo reikalavimams ir iš esmės pažeidžia šalių teisių ir interesų pusiausvyrą. Pinigų pagal kredito sutartį perdavimo kredito gavėjui faktas yra esminė sutarties sąlyga. Kadangi apeliantas pinigų pagal kredito sutartį negavo, paskolos gavėjais laikytini atsakovai D. K. ir A. B.. Pirmosios instancijos teismas, padarydamas priešingą išvadą, pažeidė sutarčių aiškinimo taisykles. Atsižvelgiant į aplinkybę, jog ieškiniu ginčijama vartojimo sutartis, teismas turėjo būti aktyvus bei pripažinti, kad ginčijamos sutarties sąlyga, sukurianti ieškovui atsakomybę grąžinti paskolos sumą už kredito gavėjus, kai kredito suma ieškovui nebuvo išmokėta, yra nesąžininga bei negaliojanti ab initio.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau - CPK) 320 straipsnio 1 ir 2 dalimis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nagrinėjamoje byloje nenustatyta.

Iš byloje esančių duomenų matyti, kad atsakovas „Swedbank“, AB su ieškovu A. J., atsakovais A. B. bei D. K. 2007 m. rugpjūčio 3 d. sudarė kredito sutartį Nr. 07-081991-FA/07-082076-FA, kurios pagrindu A. J., A. B. ir D. K. buvo suteiktas kreditas žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), įsigijimui (b. l. 8-13). Įsipareigojimų pagal kredito sutartį tinkamas įvykdymas buvo užtikrintas žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), bei gyvenamojo namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) su priklausiniais, esančių (duomenys neskelbtini), įkeitimu (b. l. 8-9). Suteikus kreditą, atsakovai A. B. ir D. K. žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), 2007 m. rugpjūčio 9 d. pirkimo-pardavimo sutartimi įsigijo lygiomis dalimis bendrosios dalinės nuosavybės teisėmis (b. l. 14). Kredito gavėjams netinkamai vykdant sutarties nuostatas atsakovas „Swedbank“, AB 2009 m. sausio 19 d. kredito sutartį nutraukė (b. l. 35). Pirmosios instancijos teismui pateiktu ieškiniu apeliantas prašė 2007 m. rugpjūčio 3 d. kredito sutartį pripažinti negaliojančia dalyje dėl jo (apelianto), kaip kredito gavėjo. Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme ieškovas laikėsi pozicijos, esą ginčijama sutartis sudaryta suklydus dėl esminių sutarties sąlygų. Ieškovo teigimu, jis nesuprato sutarties sąlygų ir jos ieškovui nebuvo tinkamai išaiškintos, jog pagal ginčijamą sutartį jis prisiims tik pareigą solidariai grąžinti kreditą, tačiau visiškai neįgis teisių, tai yra, jog už suteiktą kreditą turtas bus įgytas tik atsakovų A. B. ir D. K. vardu. Žinodamas šią aplinkybę ieškovas ginčijamo sandorio nesudarytų. Ieškovas taip pat ginčijo kredito sutartį tuo pagrindu, jog paskola jam faktiškai nebuvo suteikta, todėl ginčijama sutartis dėl ieškovo laikytina nesudaryta. Gi apeliaciniu skundu ieškovas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo pateiktu vertinimu, teigia, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai ginčijamos sutarties nekvalifikavo kaip vartojimo sutarties, kas suponuotų teismo pareigą ex officio patikrinti, ar sutarties nuostatos, kurių pagrindu ieškovas įgyja tik pareigą grąžinti kreditą, tačiau neįgyja turto, yra sąžiningos. Be to, apelianto nuomone, pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles, kadangi nevertino ieškovo nuoseklaus paaiškinimo ir pateiktų įrodymų bei nesivadovavo sutarčių aiškinimo taisyklėmis.

Dėl teismo pareigos ex officio kvalifikuoti kredito sutartį kaip vartojimo sutartį ir vertinti jos sąlygas sąžiningumo aspektu (CK 6.188 straipsnis)

Kaip minėta, apelianto manymu, ginčijama kredito sutartis laikytina vartojimo sutartimi, todėl pirmosios instancijos teismas privalėjo jos nuostatas įvertinti sąžiningumo aspektu. Apelianto įsitikinimu, teismui neįvykdžius šios pareigos, konstatuotinas bylos esmės neatskleidimas. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su šiuo apeliacinio skundo argumentu.

Kasacinio teismo praktikoje nurodyta, kad vartotojų teisių gynimas vertintinas kaip viešasis interesas, svarbus ne tik pačiam vartotojui, bet ir didelei visuomenės daliai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2001 m. balandžio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-475/2001; 2008 m. spalio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-536/2008). Tais atvejais, kai ginčo šalių sudaryta sutartis kvalifikuojama kaip kylanti iš vartojimo teisinių santykių, bylą nagrinėjantis teismas visais atvejais sutarties sąlygas ex officio turi įvertinti pagal CK 6.188 straipsnyje įtvirtintus sąžiningumo kriterijus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. vasario 22 d. nutartis civilinėje byloje bylos Nr. 3K-3-141/2006; 2008 m. vasario 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-211/2008). Teismo pareiga ex officio įvertinti vartojimo sutarties sąlygas sąžiningumo aspektu turi būti vykdoma visuotinai, nepriklausomai nuo to, kokioje teisminėje procedūroje teisėjas priima su tokių sąlygų vertinimu susijusius procesinius sprendimus. Kaip minėta, apeliaciniame skunde teigiama, jog ginčijamos sutarties sąlyga, sukurianti ieškovui pareigą grąžinti paskolos sumą už kredito gavėjus, kai kredito suma ieškovui nebuvo išmokėta, yra nesąžininga ir negaliojanti ab initio. Teisėjų kolegijos vertinimu, šiuo atveju svarbi yra aplinkybė, jog, bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, ieškovas nepareiškė reikalavimo nesąžiningą, jo nuomone, ginčijamos sutarties nuostatą pripažinti negaliojančia (jos iš esmės neginčijo). Teisėjų kolegijos įsitikinimu, esant tokiai situacijai pareiga teismui ex officio atlikti ginčijamos sutarties sąlygų kontrolę CK 6.188 straipsnio pagrindu kiltų tik tuo atveju, kai ginčijama sutartis būtų kvalifikuota kaip vartojimo. Pažymėtina, jog CK 1.39 straipsnio 1 dalyje vartojimo sutartis apibrėžiama kaip susitarimas dėl prekių ar paslaugų įsigijimo, kurią fizinis asmuo (vartotojas) su prekių ar paslaugų pardavėju (tiekėju) sudaro su vartotojo verslu ar profesija nesusijusiu tikslu, t. y. vartotojo asmeniniams, šeimos, namų poreikiams tenkinti. Atitinkamai VTGĮ 2 straipsnio 14 dalyje nustatyta, kad vartojimo sutartis – prekių ir paslaugų įsigijimo sutartis, su pardavėju ar paslaugų teikėju sudaroma su vartotojo verslu ar profesija nesusijusiu tikslu, t. y. vartotojo asmeniniams, šeimos, namų ūkio poreikiams tenkinti. Taigi teismas turi ginčijamą sutartį kvalifikuoti pagal visus įstatyme išvardintus pagrindus, nes nuo to priklauso, kokie materialiniai įstatymai taikomi nagrinėjant byloje ginčą. Sutartis turėtų būti kvalifikuojama kaip vartojimo, jei ji atitinka šiuos esminius požymius: pirma, prekes ar paslaugas įsigyja fizinis asmuo; antra, fizinis asmuo prekes ar paslaugas įsigyja ne dėl savo ūkinės - komercinės ar profesinės veiklos, o savo asmeniniams, šeimos, namų ūkio poreikiams tenkinti; trečia, prekes tiekia ar paslaugas teikia verslininkas. Toks teisinis reguliavimas suponuoja bylą nagrinėjančio teismo pareigą teisiškai kvalifikuojant sutartį nustatyti, koks asmuo yra prekių ar paslaugų vartotojas, taip pat prekių ir paslaugų įsigijimo tikslą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. gegužės 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-597/2003; 2008 m. vasario 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-211/2008). Teismų praktikoje pripažįstama, jog kredito sutartys, sudarytos su fiziniais asmenimis, paprastai kvalifikuojamos kaip vartojimo sutartys, tačiau nagrinėjamu atveju svarbu nustatyti, ar be aplinkybės, jog ginčijama sutartis sudaryta tarp komercinio banko (verslininko) ir fizinių asmenų, ši sutartis atitinka kitus būtinus (išvardintus) kriterijus. Kaip matyti iš ginčijamos sutarties turinio, kreditas buvo suteiktas trims fiziniams asmenims. Tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, ieškovas neįrodė, jog ginčijama sutartimi suteiktas kreditas būtų skirtas (panaudotas) jo asmeniniams, šeimos ar namų ūkio poreikiams tenkinti. Kaip matyti iš Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo bei ginčijamos sutarties turinio, kreditas buvo suteiktas 7,55 ha bendro ploto žemės ūkio paskirties sklypui pirkti (b. l. 14-15). Bylos nagrinėjimo metu nenustatyta, o ir ieškovas neįrodinėjo aplinkybės, jog jis arba atsakovai A. B. ir D. K. turėtų tikslą ir siektų šiame žemės sklype pastatyti asmeninius arba jų šeimų poreikius tenkinančias gyvenamąsias patalpas (būstą). Priešingai, iš paties ieškovo į bylą pateiktos ikiteisminio tyrimo metu atliktos liudytojo apklausos protokolo kopijos darytina išvada, jog ginčijama sutartimi suteiktas kreditas buvo numatytas panaudoti kredito gavėjų komerciniais (verslo) tikslais. Ikiteisminio tyrimo metu liudytoju apklaustas A. B. patvirtino, jog žemės sklypą pasiūlė įsigyti atsakovo D. K. tėvas A. K.. Minėtą sklypą buvo siūloma įsigyti verslo plėtojimui (b. l. 72-74). Teisėjų kolegija sprendžia, jog ginčijamo sandorio sudarymo aplinkybės (kreditas suteiktas trims savarankiškiems (šeimos ar giminystės santykiais nesusijusiems) fiziniams asmenims, už kreditą įsigytas didelio ploto žemės ūkio paskirties žemės sklypas, turint tikslą jame vystyti verslą) paneigia apelianto teiginį, esą ginčijama sutartimi buvo sukurti vartojimo teisiniai santykiai. Įvertinusi nurodytas aplinkybes teisėjų kolegija yra įsitikinusi, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai ginčijamos kredito sutarties nekvalifikavo kaip vartojimo sutarties. Kolegijos vertinimu, nenustačius, jog ginčijama sutartis laikytina vartojimo sutartimi, be to, ieškiniu atskirai neginčijant atitinkamos sutarties nuostatos (sąlygos), pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo vertinti apelianto nurodytos ginčijamos sutarties sąlygos CK 6.188 straipsnio kontekste.

Dėl ginčijamo sandorio pripažinimo negaliojančiu CK 1.90 straipsnio pagrindu

Kaip minėta, bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, ieškovas aiškino, jog ginčijamą sutartį sudarė dėl suklydimo. Ieškovas teigė klydęs dėl esminių sandorio sąlygų, t. y., jog pagal ginčijamą sutartį jis prisiims tik pareigą solidariai su kredito gavėjais grąžinti kreditą, tačiau visiškai neįgis teisių (turto), jog už suteiktą kreditą turtas bus įgytas tik atsakovų A. B. ir D. K. vardu. Žinodamas šią aplinkybę ieškovas ginčijamo sandorio nebūtų sudaręs. Pirmosios instancijos teismas šiuos ieškovo teiginius laikė nepagrįstais ir neįrodytais. Ieškovo apeliaciniame skunde nurodoma, jog bankui dar iki ginčijamos sutarties sudarymo buvo žinoma, kad žemės sklypą bendrosios dalinės nuosavybės teise įsigis tik atsakovai A. B. ir D. K., o grąžinti kreditą privalės visi trys kredito gavėjai. Todėl atsakovas „Swedbank“, AB, žinodamas, jog apeliantas neįgis teisės į turtą, o tik pareigą grąžinti kreditą, apelianto su šiomis ginčijamos sutarties sąlygomis nesupažindino. Tokius atsakovo „Swedbank“, AB veiksmus apeliantas laiko klaidinimu. Apeliantas, žinodamas tikrąją padėtį (jog nekilnojamojo turto neįgis, tačiau pagal ginčijamą sutartį bus solidarus skolininkas) ginčijamos sutarties tokiomis sąlygomis esą nesudarytų. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su šiais apeliacinio skundo argumentais.

Teisėjų kolegija pažymi, kad sandoriai – tai sąmoningi, laisva valia atliekami asmenų veiksmai, kuriais siekiama teisinio rezultato, t. y. jais siekiama sukurti, pakeisti ar panaikinti civilines teises ir pareigas (CK 1.63 straipsnio 1 dalis). Sutartis yra dvišalis ar daugiašalis sandoris. Civilinių santykių dalyviai, sudarydami sutartis, yra lygūs ir laisvi sukurti civilines teises ir pareigas, t. y. sutarties šalys turi teisę savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises bei pareigas (CK 6.156 straipsnio 1 dalis). Sandorių negaliojimo instituto paskirtis – užtikrinti sandorių ir jų pagrindu susiklosčiusių civilinių teisinių santykių stabilumą, apginti civilinių teisinių santykių subjektų teises, įgytas sandorių pagrindu. Dėl to sandorio pripažinimas negaliojančiu be pakankamo teisinio pagrindo šiam stabilumo tikslui prieštarautų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2001 m. rugsėjo 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-745/2011; 2006 m. rugsėjo 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-472/2006; 2008 m. kovo 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-189/2008; kt.).

Suklydimas – tai neteisingas sudaromo sandorio suvokimas; suklydimo atveju neteisingai suvokiamas sandorio turinys arba neteisingai išreiškiama valia sudaryti sandorį. Dėl suklydimo sudaryti sandoriai turi valios trūkumų; ją nulemia neteisingai suvoktos esminės sandorio aplinkybės arba netiksli valios išraiška. Esminiu laikytinas suklydimas dėl svarbių sudariusiam sandorį asmeniui aplinkybių, kurias teisingai suvokdamas sandorio nebūtų sudaręs. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad dėl suklydimo sudarytas sandoris pripažįstamas negaliojančiu, jeigu konstatuojama, jog suklydimas buvo esminis, t. y. konstatuojama dėl suklydimo fakto ir jo esmingumo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. sausio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-33/2004; 2006 m. lapkričio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-585/2006; 2008 m. spalio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-504/2008; 2009 m. lapkričio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-531/2009; kt.). Pagal kasacinės instancijos teismo suformuotą praktiką, vertinant, ar buvo suklysta, taikytinas protingumo kriterijus, t. y. šalies, teigiančios, jog ji suklydo, elgesį būtina vertinti atsižvelgiant į apdairaus, atidaus žmogaus elgesį tokiomis pat aplinkybėmis. Protingumo principas reiškia, kad esant sutarties laisvei ir asmenų lygiateisiškumui, kiekvienas asmuo privalo pats rūpintis savo teisėmis ir interesais. Prieš atlikdamas bet kokį veiksmą asmuo turi apsvarstyti galimus to veiksmo teisinius padarinius. Protingumas reikalauja, jog asmuo, abejojantis dėl savo atliekamo veiksmo teisinės reikšmės ir jo galimų teisinių padarinių, prieš atlikdamas tą veiksmą pasikonsultuotų su teisininku arba apskritai susilaikytų nuo tokio veiksmo atlikimo. Jeigu asmuo to nepadaro, jis elgiasi neapdairiai ir neatidžiai, o veikdamas tokiu būdu jis pats prisiima ir galimus neigiamus savo veiksmų padarinius. Kai suklydimas yra tik suklydusios sandorio šalies neapgalvotos rizikos ar jos neatsargumo rezultatas, pripažinti sutartį negaliojančia nėra teisinio pagrindo, nes tokiu atveju šalies suklydimo negalima pateisinti. Kadangi tokiu atveju suklystama dėl pačios šalies kaltės, tai sandorio pripažinimas negaliojančiu prieštarautų kitos sandorio šalies interesams, kuri pasikliovė priešingos šalies ketinimais, pagrįstai tikėdamasi, jog tie ketinimai atspindi tikrąją šalies valią. Jeigu sandoris, atsižvelgiant į jo prigimtį, yra rizikingas, tai sandorio šalis, prisiimdama galimą riziką, kartu praranda ir teisę vėliau tą sandorį ginčyti remdamasi suklydimu. Atitinkamo sandorio pagrindu šalims atsiranda teisės ir pareigos, numatytos įstatyme. Įstatymai yra viešai skelbiami ir kiekvienas žmogus turi galimybę juos žinoti, o prieš sudarydamas sandorį, patikrinti, kokias pareigas jis įgis sandorio pagrindu ar kokias teises jis praras. Todėl teisių ir pareigų, atsirandančių sandorio pagrindu, klaidingas įsivaizdavimas negali būti pripažintas suklydimu, jeigu tas klaidingas įsivaizdavimas įvyko dėl pačios sandorio šalies neapdairumo, neatidumo ar nerūpestingumo. Šalies elgesys gali būti kvalifikuojamas kaip suklydimas tik tuo atveju, jeigu analogiškomis aplinkybėmis apdairus ir atidus žmogus būtų sudaręs sandorį tokiomis pat sąlygomis, kaip ir suklydusi šalis. Be to, vertinant, ar apskritai buvo suklysta, reikia atsižvelgti į sandorio šalies, teigiančios, jog ji suklydo, amžių, išsimokslinimą, sandorio sudarymo aplinkybes ir kitas svarbias aplinkybes (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2001 m. rugsėjo 5 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-745/2001). Kaip minėta, apeliantas laikėsi pozicijos, jog suklydo (arba atsakovo „Swedbank“, AB buvo suklaidintas) dėl ginčijamos sutarties Bendrosios dalies 3.4. punkto, kuriuo šalys susitarė „kad kiekvienas Kredito gavėjas turi teisę savarankiškai paimti Kreditą, t. y. pateikti bankui Kredito suteikimo sąlygų įvykdymą patvirtinančius dokumentus, 3.2 punkte nurodytus dokumentus ir pasirašyti mokėjimo pavedimus bei kitus Banko nurodytus dokumentus. Kiekvienas Kredito gavėjas besąlygiškai patvirtina savo sutikimą su aukščiau šiame punkte nurodyta Kredito paėmimo tvarka ir įsipareigoja solidariai atsakyti Bankui už abiejų kredito gavėjų kartu ir / ar už bet kurio iš jų atskirai paimto Kredito grąžinimą, Palūkanų mokėjimą ir kitų Sutartyje numatytų prievolių tinkamą įvykdymą.“ Apelianto teigimu, jis suklydo dėl šios sutarties sąlygos, jog už suteiktą kreditą žemės sklypas įsigyjamas tik atsakovų A. B. ir D. K. nuosavybės teise (sutarties 7 punktas, b. l. 10 antra pusė), o pareigą grąžinti kreditą greta jų įgyja ir apeliantas (sutarties 3.4 punktas, b. l. 11). Teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog ginčijama sutartis buvo sudaryta laisva valia, todėl įsipareigojimus pagal šią sutartį apeliantas prisiėmė taip pat laisva valia. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai akcentavo aplinkybę, kad šalys laisva valia susitarė dėl sutarties sąlygos, pagal kurią už suteiktą kreditą nekilnojamasis turtas būtų įsigytas dviejų kredito gavėjų nuosavybėn ir visų trijų kredito gavėjų solidariosios atsakomybės. Iš bylos medžiagos nustatyta, kad ieškovui ginčijamo sandorio sudarymo metu buvo 36 metai, apeliantas buvo įgijęs aukštąjį išsilavinimą, buvo verslininkas (A. J. privačios veterinarijos įmonės vadovas) (b. l. 16-18, 108), todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, turėjo suprasti sudaromo sandorio bei jo pagrindu prisiimamų įsipareigojimų esmę ir galimą riziką, o dėl galimo teisinių žinių trūkumo turėjo galimybę ir pareigą pasikonsultuoti su kvalifikuotais specialistais. Teisėjų kolegija sprendžia, jog tokio amžiaus, išsilavinimo ir patirties asmuo akivaizdžiai turėjo gebėti atskirti laidavimo ir kredito sutarčių esminius skirtumus. Nagrinėjamu atveju svarbi yra pirmosios instancijos teismo nustatyta aplinkybė, jog ginčijama sutartis sudaryta būsto kredito sutarties standartinių sąlygų pagrindu. Dėl minėtos aplinkybės ginčo nėra. Todėl, kolegijos vertinimu, apeliantas dar iki ginčijamo sandorio sudarymo turėjo galimybę susipažinti su sutarties projektu. Aplinkybė, jog ikisutartinių santykių etape šalys tarėsi dėl apelianto laidavimo, o ne dėl tapimo kredito gavėju, yra teisiškai nereikšminga, kadangi minėta aplinkybė nepaneigė apelianto pareigos būti atidžiam ir atsakingam, tinkamai susipažinti su sudaromo sandorio sąlygomis ir kt. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, jog apelianto formuojama pozicija, esą jis manė ginčijama sutartimi laiduojantis už A. B. ir D. K. prievoles bei nesuprato, jog ginčijamo sandorio pagrindu tapo solidariu skolininku, nors netapo žemės sklypo bendrasavininku, neatitinka protingumo kriterijaus. Už protingumo kriterijaus neatitinkančių apelianto veiksmų pasekmes atsakovas „Swedbank“, AB negali būti atsakingas. Nurodytu pagrindu teisėjų kolegija reiškia įsitikinimą, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai ginčijamo sandorio (jo dalies) nelaikė sudaryto dėl apelianto esminio suklydimo.

Dėl CK 6.875 straipsnio taikymo

Kaip minėta, pirmosios instancijos teismas, įvertinęs pateiktus lėšų mokėjimo dokumentus, sprendė, jog atsakovas „Swedbank“, AB tinkamai įvykdė pareigą išmokėti kreditą. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad ieškovas nepagrįstai teigia, esą „Swedbank“, AB nesuteikus ieškovui kredito, laikytina, jog kredito sutartis nebuvo sudaryta. Teismo vertinimu, tinkamą kredito sutarties dalyko perdavimą kredito gavėjams patvirtina byloje esantys mokėjimo nurodymai, sąskaitos išrašas. Teismas pažymėjo, jog ieškovas visiškai nepagrįstai sutapatino kredito pagal ginčijamą sutartį suteikimą su asmeniniu pinigų gavimu. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, aplinkybė, kad pagal ginčijamą sutartį suteikto kredito suma buvo panaudota įsigyjant žemės sklypą, kuris registruotas atsakovų A. B. ir D. K. vardu, nesudaro pagrindo išvadai, jog kreditas ieškovui nebuvo suteiktas arba buvo suteiktas netinkamai. Apeliantas skunde iš esmės laikėsi pozicijos, suformuotos jo ieškinyje, jog ginčijama sutartis laikytina nesudaryta, nenustačius sutarties dalyko (pinigų) perdavimo fakto. Be to, pasak apelianto, bankas nesupažindino jo su kredito išmokėjimą reglamentuojančia sutarties sąlyga. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su tokiais apelianto argumentais.

Pažymėtina, jog paskolos gavėjas turi teisę ginčyti paskolos sutartį, jeigu jis pinigų ar daiktų faktiškai negavo arba gavo mažiau, negu nurodyta sutartyje. Šias aplinkybes privalo įrodyti paskolos gavėjas (CK 6.875 straipsnio 1 dalis). Jeigu įrodoma, kad pinigai ar daiktai iš tikrųjų nebuvo paskolos gavėjui perduoti, paskolos sutartis pripažįstama nesudaryta. Kai paskolos gavėjas gavo mažiau pinigų ar daiktų, negu nurodyta sutartyje, paskolos sutartis pripažįstama sudaryta dėl faktiškai gautos pinigų sumos ar daiktų (CK 6.875 straipsnio 3 dalis). CK 6.875 straipsnis sistemiškai turi būti taikomas su CK 6.870 straipsnio 1 dalimi, kurioje nustatyta, kad paskolos sutartimi viena šalis (paskolos davėjas) perduoda kitos šalies (paskolos gavėjo) nuosavybėn pinigus arba rūšies požymiais apibūdintus suvartojamuosius daiktus, o paskolos gavėjas įsipareigoja grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą (paskolos sumą) arba tokį pat kiekį tokios pat rūšies ir kokybės kitų daiktų bei mokėti palūkanas, jeigu sutartis nenustato ko kita. Tai reiškia, kad paskolos gavėjas gali ginčyti paskolos sutartį CK 6.875 straipsnio pagrindu tais atvejais, kai paskolos sutarties šalys siekė CK 6.870 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų paskolos sutarties teisinių padarinių, tačiau paskolos davėjas neperdavė paskolos objekto (pinigų ar daiktų) ar perdavė jų mažiau. Taigi šios normos taikymui reikšmingos dvi sąlygos. Pirma, sudarydamos paskolos sutartį šalys ketino sukurti sutartinius paskolos santykius. Antra, paskolos gavėjas pinigų ar daiktų negavo arba gavo jų mažiau. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad paskolos sutartis CK 6.875 straipsnio prasme yra raštu ar kita valios išraiškos forma objektyviai išreikšta paskolos šalių valia, pvz., rašytinis dokumentas. Kadangi tokia sutartis objektyviai egzistuoja ir sudaro pagrindą manyti, kad paskolos dalykas pagal tokią sutartį buvo perduotas (CK 6.870 straipsnio 2 dalis), ji gali sukelti atitinkamus teisinius padarinius. Dėl šios priežasties paskolos gavėjas turi teisę tokią objektyviai išreikštą sutartį ginčyti. Kadangi paskolos sutartis yra realinė, pripažįstama sudaryta nuo pinigų ar daiktų perdavimo momento (CK 6.870 straipsnio 2 dalis), tai, nustačius, kad pinigai ar daiktai nebuvo perduoti, teisine prasme ji laikoma nesudaryta. Jeigu pinigų ar daiktų buvo perduota mažiau, sutartis laikoma sudaryta tik dėl faktiškai gautos pinigų sumos ar daiktų (CK 6.875 straipsnio 3 dalis). Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog ieškovas nepagrįstai kredito gavimą sieja su asmenišku pinigų perdavimu kiekvienam iš kredito gavėjų. Pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai sprendė, jog šalys atitinkama ginčijamos sutarties sąlyga (3.4 punktas) susitarė dėl konkrečios sutarties dalyko (pinigų) perdavimo tvarkos – pinigus bankas galėjo pervesti kiekvienam iš kredito gavėjų (tame tarpe ir apeliantui), įvykdžiusiam ginčijamoje sutartyje aptartas sąlygas – pateikus reikiamus dokumentus. CK 6.881 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad kreditavimo sutartimi bankas ar kita kredito įstaiga (kreditorius) įsipareigoja suteikti kredito gavėjui sutartyje nustatyto dydžio ir nustatytomis sąlygomis pinigines lėšas (kreditą), o kredito gavėjas įsipareigoja gautą sumą grąžinti kreditoriui ir mokėti palūkanas. Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, šalys laisva valia susitarė dėl aukščiau minėtos kredito lėšų perdavimo (pervedimo) savarankiškai kiekvienam iš kredito gavėjų sąlygos, pateikus pagal sutartį reikiamus dokumentus kreditui išmokėti. Teisėjų kolegijos vertinimu, tokia sutarties sąlyga, kuomet kredito gavėjai davė vienas kitam išankstinį sutikimą disponuoti kreditu, yra šalių susitarimo reikalas, grindžiamas šalių tarpusavio pasitikėjimu. Todėl tarp kredito gavėjų nesant pasitikėjimo, visi jie arba bet kuris jų galėjo papildomais susitarimais ar atitinkama sutarties sąlyga nustatyti pinigų perdavimo ar jų panaudojimo bei atskaitomybės tvarką. Teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, jog bankas, pervedęs kredito lėšas į vieno iš kredito gavėjų sąskaitą, tinkamai įvykdė kredito sutartį, kadangi byloje esantys mokėjimo dokumentai patvirtina kredito sumos pervedimą kredito gavėjui A. B. (b. l. 37-43). Teisėjų kolegija sutinka su tokia pirmosios instancijos teismo išvada ir sprendžia, jog byloje tinkamai nustatytas piniginių lėšų (kredito) perdavimo faktas, o tai sandorio pripažinimą negaliojančiu (arba nesudarytu) apelianto nurodytu CK 6.875 straipsnio 3 dalies pagrindu daro negalimą.

Kiti apeliaciniame skunde nurodyti motyvai taip pat nesudaro pagrindo naikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą. Teisėjų kolegija pažymi, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį (atskirąjį) skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo (nutarties) motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010 m. birželio 1 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010 m. kovo 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010, ir kt.).

Remdamasi išdėstytais argumentais teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė ir įvertino teisiškai reikšmingas bylos aplinkybes, teisingai paskirstė įrodinėjimo pareigą, jo išvados pagrįstos bylos nagrinėjimo metu ištirtais įrodymais. Apeliaciniame skunde išsakyti ieškovo teiginiai nesudaro pagrindo panaikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą (CPK 329, 330 straipsniai), todėl skundas atmetamas, o teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Klaipėdos apygardos teismo 2012 m. sausio 6 d. sprendimą palikti nepakeistą.