Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

2020-03-04 · Civilinė byla Nr. e2A-154-330/2020

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancijaSprendimas · 2019-02-22Kauno apygardos teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2020-03-04Lietuvos apeliacinis teismas
Teismas
Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2020-03-04
Bylos Nr.
e2A-154-330/2020
Teisminio proceso Nr.
2-56-3-00502-2018-4
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Danutė Gasiūnienė, Gintaras Pečiulis, Asta Radzevičienė
Atsakovas
M. B.
Kategorijos
Civilinė byla Nr. e2A-154-330/2020Teisminio proceso Nr. 2-56-3-00502-2018-4Procesinio sprendimo kategorija 2.6.10.2.4.1 (S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2020 m. kovo 4 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danutės Gasiūnienės, Gintaro Pečiulio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Astos Radzevičienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo M. B. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2019 m. vasario 22 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. e2-798-480/2019 pagal ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „GHE“ ieškinį atsakovui M. B. dėl žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovė bankrutavusi uždaroji akcinė bendrovė (toliau – BUAB) „GHE“ kreipėsi į teismą su ieškiniu ir prašė iš atsakovo M. B. priteisti 91 827,18 Eur žalos atlyginimą bei 5 proc. dydžio metines procesines palūkanas.

2. Ieškovė (toliau – ir įmonė) nurodė, kad Kauno apygardos teismo 2017 m. lapkričio 23 d. nutartimi ieškovei iškelta bankroto byla. Ieškovės įsitikinimu, atsakovas nuo 2015 m. gruodžio 31 d. iki bankroto bylos įmonei iškėlimo nevykdė savo kaip vadovo pareigos ir laiku nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. Faktiškai įmonė tuo laikotarpiu jau buvo nemoki – 2015 metais ji veikė nuostolingai, nevykdė savo įsipareigojimų, jos turimi trumpalaikiai įsipareigojimai viršijo pusę į balansą įrašyto turto vertės.

3. Pasak ieškovės, nuo 2015 m. gruodžio 31 d. iki bankroto bylos iškėlimo įmonės įsiskolinimai kreditoriams padidėjo 16 757,18 Eur suma. Be to, atsakovas neperdavė bankroto administratoriui įmonės dokumentų ir turto (transporto priemonių), kurio vertė yra 75 070 Eur.

Atsiliepimas

4. Atsakovas M. B. atsiliepime su ieškiniu nesutiko ir prašė jį atmesti. Atsakovas teigė, kad žinojo apie sunkią įmonės finansinę padėtį, tačiau siekė jos nuostolius sumažinti.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

5. Kauno apygardos teismas 2019 m. vasario 22 d. sprendimu ieškinį patenkino iš dalies ir priteisė ieškovei iš atsakovo 36 527,45 Eur žalos atlyginimą bei 5 proc. dydžio metines procesines palūkanas.

6. Vadovaudamasis Kauno apygardos teismo 2017 m. lapkričio 23 d. nutartyje, kuria ieškovei iškelta bankroto byla, nurodytais duomenimis, teismas konstatavo, kad 2015 metais įmonės skolos viršijo daugiau kaip pusę į balansą įrašyto turto vertės, įmonės nuostoliai sudarė 17 345 Eur. Nors įmonės nuostoliai ir toliau didėjo, tačiau atsakovas nesiėmė jokių priemonių įmonės nemokumui mažinti, neinformavo įmonės kreditorių, kad su jais nebus atsiskaitoma ir kad įmonės turtinė padėtis yra bloga. Teismo vertinimu, jau 2016 metų pradžioje įmonė buvo nemoki ir atsakovui atsirado įstatyminė pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo.

7. Teismas nurodė, kad atsakovas nepateikė jokių objektyvių, patikimų duomenų, leidžiančių spręsti, kad įmonė siekė tęsti veiklą, subalansuoti finansinę situaciją, imdamasi atitinkamų veiksmų.

8. Sprendime pažymėta, kad Kauno apygardos teismas 2018 m. kovo 22 d. nutartimi paskyrė atsakovui 1 000 Eur baudą už įpareigojimo perduoti bankroto administratoriui įmonės turtą ir visus dokumentus nevykdymą, tačiau atsakovas iki šiol administratoriui nėra pateikęs viso bendrovės turto ir dokumentų. Remdamasis VĮ „Regitra“ 2017 m. gruodžio 22 d. pateikto išrašo apie registruotas transporto priemones duomenimis, teismas nustatė, kad nuo 2014 m. gruodžio 5 d. iki 2017 m. gruodžio 6 d. įmonės vardu buvo registruota šešiolika transporto priemonių, kurios kartu su įmonės dokumentais turėjo būti perduotos įmonės bankroto administratoriui, tačiau atsakovas perdavė tik vieną priekabą, kuri, ieškovės teigimu, yra bevertė.

9. Teismas konstatavo, kad yra įrodytos visos atsakovo kaip vadovo būtinosios civilinės atsakomybės sąlygos, todėl yra pagrindas atsakovui taikyti civilinę deliktinę atsakomybę ir priteisti žalos atlyginimą.

10. Teismas, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, sprendė, kad atsakovo elgesys viso bylos proceso metu vertintinas kaip akivaizdus piktnaudžiavimas subjektine teise, sistemingas proceso vilkinimas ir nepagarbus elgesys kitų proceso dalyvių atžvilgiu – atsakovas nevykdė įsipareigojimo bankroto administratoriui pateikti dokumentus, paskirtų teismo posėdžių dieną tendencingai teikė prašymus atidėti teismo posėdį dėl ligos (peršalimo).

11. Teismas nustatė, kad dėl atsakovo laiku neįvykdytos pareigos kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo įmonės nuostoliai padidėjo 16 757,18 Eur. Remdamasis Lietuvos teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenimis teismas nustatė, kad ieškovės bankroto byloje patvirtinti kreditorių finansiniai reikalavimai sudaro 36 527,45 Eur sumą, kuri yra daug mažesnė už ieškovės prašomą priteisti bendrą žalos sumą. Atsižvelgdamas į šią aplinkybę, taip pat į aplinkybes, kad įmonė registruotino turto neturi, kad debitorinių įsiskolinimų išieškojimo galimybės nėra, teismas nusprendė ieškovės prašomą atlyginti žalos dydį sumažinti iki teismo patvirtintų įmonės kreditorių reikalavimų sumos – 36 527,45 Eur.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

12. Apeliaciniame skunde atsakovas M. B. prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2019 m. vasario 22 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškovės ieškinį atmesti. Apeliaciniame skunde nurodomi tokie esminiai argumentai:

12.1. Teismas iš dalies netinkamai analizavo ir vertino įrodymų visetą, nepagrįstai neįvertino atsakovo paaiškinimų, kad 2015 metais pavyko sumažinti įmonės nuostolius. Atsakovas ėmėsi pateisinamos ir protingos rizikos tęsti įmonės veiklą ir bandyti minimalizuoti nuostolius. Dėl vieno darbuotojo kaltės 2016 metais buvo konfiskuota įmonei priklausiusi puspriekabė, o Baltarusijos teisėsaugos žinioje pasiliko įmonės vilkikas, kuris nebuvo atsiimtas įvertinus sumokėtinos baudos dydį. Šių transporto priemonių netekimas pablogino tiek įmonės finansinę būklę, tiek galimybes toliau vykdyti veiklą.

12.2. Turtas laiku nebuvo perduotas bankroto administratoriui dėl to, kad nėra galimybės pateikti tvarkingų su tuo susijusių dokumentų, dėl tos pačios priežasties nebuvo pateikti ir įmonės finansiniai dokumentai. Įmonės finansinės atskaitomybės dokumentais rūpinosi buhalterė, kurios tiek dalykinėmis, tiek moralinėmis savybėmis atsakovas pasitikėjo. Buhalterė vengė pateikti įmonės dokumentus, paskui paliko juos prie įmonės maišuose nesutvarkytus.

Atsiliepimas

13. Ieškovė BUAB „GHE“ pateikė atsiliepimą į atsakovo apeliacinį skundą, prašydama jį atmesti. Atsiliepime nurodo šiuos argumentus:

13.1. Teismas, tinkamai išanalizavęs byloje esančius duomenis, padarė pagrįstą ir teisėtą išvadą, kad įmonė 2015 metais veikė nuostolingai ir jau 2016 metų pradžioje buvo nemoki, dėl ko atsakovui atsirado įstatyminė pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo.

13.2. Atsakovas pateikia tik deklaratyvius argumentus, kad 2015 metais įmonės nuostoliai ne tik neišaugo, bet juos pavyko sumažinti, kad įmonės finansinius sunkumus iš esmės nulėmė transporto priemonės konfiskavimas.

13.3. Atsakovas buvo vienasmenis bendrovės valdymo organas, atsakingas už įstatymuose bei teisės aktuose, taip pat bendrovės įstatuose nustatytų pareigų vykdymą, įmonės apskaitos organizavimą.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

26. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 ir 2 dalimis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nagrinėdama šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis).

27. Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad atsakovas yra atsakingas už įmonei kilusią žalą dėl jo laiku neįvykdytos pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo ir dėl bankroto administratoriui neperduoto įmonės turto bei dokumentų. Atsakovas, nesutikdamas su tokiu teismo sprendimu, apeliaciniame skunde teigia, kad teismas neteisingai įvertino byloje pateiktus įrodymus, neatsižvelgė į jų visumą, nevertino atsakovo paaiškinimų. Atsakovo įsitikinimu, jis negalėjo numatyti įmonėje kilsiančių nuostolių, siekė išsaugoti veikiančią įmonę. Teisėjų kolegija apelianto teiginius atmeta kaip nepagrįstus.

28. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas teismų praktiką dėl CPK normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, aiškinimo bei taikymo, ne kartą yra pažymėjęs, kad įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog bet kokios informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį įrodinėjimo tikslas – tai teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja, t. y. faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų, kuriuos visapusiškai įvertino teismas, pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad faktas buvo. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar jų pakanka reikšmingoms bylos aplinkybėms nustatyti, ar tinkamai šalims buvo paskirstyta įrodinėjimo pareiga, ar įrodymai turi ryšį su įrodinėjimo dalyku, ar jie leistini, patikimi, ar nebuvo pateikta suklastotų įrodymų, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų; taip pat reikia įvertinti kiekvieną įrodymą ir įrodymų visetą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-98/2008; 2010 m. liepos 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-316/2010, kt.). Teismai, vertindami įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį savo įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. spalio 31 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-458/2012).

29. Teisėjų kolegija, įvertinusi apskųsto teismo sprendimo turinį, apeliacinio skundo argumentus, ištyrusi faktinius bylos duomenis, sprendžia, kad šioje byloje nėra teisinio pagrindo pripažinti, jog pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas ieškovės reikalavimą dėl žalos atlyginimo, pažeidė procesines įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo taisykles (CPK 176, 177, 178, 185 straipsniai).

30. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pagal 2015 metų balanso duomenis įmonės (ieškovės) turtas 2015 m. gruodžio 31 d. sudarė 105 406 Eur balansinę vertę, iš kurio ilgalaikis turtas – 75 070 Eur, trumpalaikis turtas – 30 663 Eur vertę, per vienerius metus mokėtinos sumos ir trumpalaikiai įsipareigojimai sudarė 67 697 Eur sumą, taigi turimi trumpalaikiai įsipareigojimai viršijo pusę į balansą įrašyto turto vertės. Bankroto byla įmonei buvo iškelta pagal kreditorių Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus ir UAB „Timėjas“ pareiškimus. Teismas taip pat nustatė, kad nuo 2015 m. gruodžio 31 d. iki bankroto bylos iškėlimo įmonės įsiskolinimai kreditoriams padidėjo 16 757,18 Eur suma, o bendras patvirtintas įmonės kreditorinių reikalavimų dydis yra 36 527,45 Eur. Teismas sprendė, jog būtent nuo 2016 m. sausio 1 d. atsakovui kilo pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo. Atsakovas taip pat neįvykdė pareigos perduoti bankroto administratoriui įmonės turtą ir visus dokumentus pagal balanso duomenis bankroto bylos įmonei iškėlimo dieną. Teismas nusprendė sumažinti ieškovo prašyto priteisti žalos atlyginimo dydį iki ieškovės bankroto byloje patvirtintos bendros kreditorių reikalavimų sumos. Ieškovė teismo priteisto žalos atlyginimo dydžio apeliacine tvarka neginčijo.

31. Apeliantas iš esmės kitaip vertina tas pačias teismo nustatytas aplinkybes ir įrodymus, pateikia savo nuomonę dėl jų turinio. Nors apeliantas pripažįsta, kad jam buvo žinomi įmonės finansiniai sunkumai, kurie sudarė objektyvias prielaidas inicijuoti bankroto bylos įmonei iškėlimą, tačiau iš esmės siekia, kad byloje surinktų įrodymų pagrindu būtų nustatytos kitokios faktinės aplinkybės nei tai padarė pirmosios instancijos teismas. Apelianto teigimu, jis bandė imtis priemonių įmonės nuostoliams sumažinti ir išvengti bankroto, o nuostoliai kreditoriams esą padidėjo ne dėl jo kaltės.

32. Įrodymų vertinimas yra teismo (teisėjo) nepriklausomumo išraiška. Nesant duomenų, kad teismas pažeidė įrodymų vertinimą reguliuojančias nuostatas (to neįrodžius), kitokia apelianto nuomonė dėl tam tikrų įrodymų turinio neduoda pagrindo abejoti teismo išvadomis, pagrįstomis ne tik apelianto nurodytais įrodymais, bet ir visa bylos medžiaga.

33. Atsakovas, teigdamas, jog egzistavo sąlygos, leidusios tęsti įmonės veiklą ir tikėtis teigiamų perspektyvų, išsaugoti veikiančią įmonę, turi įrodyti tokius savo teiginius (CPK 176–185 straipsniai). Civilinės bylos teismuose nagrinėjamos laikantis rungimosi, dispozityvumo, šalių procesinio lygiateisiškumo principų (CPK 12, 13, 17 straipsniai). Pagal rungimosi principą kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti. Teisėjų kolegijos įsitikinimu, įvertinus byloje nustatytas faktines aplinkybes, šiuo atveju nėra pagrindo sutikti su apeliantu, kad jis, nors ir žinodamas apie nuostolingą įmonės veiklą, ėmėsi pateisinamos ir protingos rizikos toliau tęsti jos veiklą ir iki minimumo sumažinti tuos nuostolius. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad tais atvejais, kai įmonė nevykdo veiklos ir didėja nuostoliai dėl neatsiskaitymo su kreditoriais, tokie veiksmai neatitinka protingos verslo rizikos ir prieštarauja geriems verslo standartams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-344/2014; 2011 m. kovo 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-130/2011 ir kt.). Šiuo atveju vien ta aplinkybė, kad įmonė, vadovaujama atsakovo, toliau vykdė nuostolingą ūkinę komercinę veiklą, negali pašalinti atsakovo atsakomybės už nesikreipimą laiku į teismą dėl bankroto bylos jo vadovautai įmonei iškėlimo.

34. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas padarė teisingą išvadą, jog atsakovas nepateikė jokių įrodymų, kurie pagrįstų jo deklaratyvaus turinio teiginius dėl byloje nustatinėtų aplinkybių. Konkrečiais įrodymais nepagrįsti apelianto paaiškinimai, kad jis pateisinamais ir protingais būdais siekė sumažinti įmonės nuostolius bei atsiskaityti su kreditoriais (CPK 178 straipsnis). Nedetalizuota, kokių konkrečių veiksmų ir priemonių atsakovas ėmėsi įmonės veiklai stabilizuoti ir finansiniams rodikliams pagerinti. Vien apelianto samprotavimai ir nepagrįsti lūkesčiai, kad galbūt pavyks sumažinti įmonės nuostolius, nepateisina jo neveikimo atsiradus pareigai kreiptis į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo. Priešingai, byloje nustatytos aplinkybės, susijusios ne tik su neįvykdyta pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, bet ir su įmonės turto, dokumentų išsaugojimo bei perdavimo bankroto administratoriui pareigos pažeidimais, iš esmės paneigia atsakovo teiginius.

35. Kasacinio teismo praktikoje akcentuojama, kad administracijos vadovas yra specialus subjektas, kuriam taikomi aukštesni veiklos ir atsakomybės standartai nei eiliniam bendrovės darbuotojui; įmonės administracijos vadovas privalo veikti išimtinai įmonės interesais, įmonės vadovas atstovauja bendrovei, atsako už įmonės kasdienės veiklos organizavimą, jis turi veikti rūpestingai, sąžiningai, atidžiai, kvalifikuotai bei daryti viską, kas nuo jo priklauso, kad jo vadovaujama įmonė veiktų pagal įstatymus ir kitus teisės aktus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-344/2014, 2011 m. gegužės 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-228/2011 ir kt.).

36. Analizuojamu atveju byloje nepateikta duomenų, kad atsakovas inicijavo skolų priteisimo iš įmonės skolininkų procesus ar ėmėsi kitų efektyvių įmonės debitorinių skolų sumažinimo priemonių, nors skolos iš ieškovės buvo išieškomos dalimis jau pagal 2014 metais išduotus vykdomuosius dokumentus. Laikotarpiu nuo 2014 m. gruodžio 5 d. iki 2017 m. gruodžio 6 d. įmonės vardu buvo registruota 16 transporto priemonių, tačiau nepateikta duomenų apie teisėtą jų pardavimą ar kitokį realizavimą, taip pat neapskaitytas jų buvimo ar nurašymo faktas. Šios aplinkybės iliustruoja, kad atsakovas neveikė pagal tuos vadovui taikomus įmonės valdymo standartus, kurie apibūdinti šios nutarties 35 punkte.

37. Atkreiptinas dėmesys, kad bylos nagrinėjimo metu atsakovas iš esmės jokių su pirmiau nurodytomis aplinkybėmis susijusių paaiškinimų neteikė, išskyrus teiginius apie dvi esą konfiskuotas įmonės transporto priemones. Atsakovas buvo vienintelis įmonės akcininkas ir vadovas, todėl būtent jam geriausiai buvo ir turėjo būti žinomos aplinkybės, susijusios tiek su jo vadovavimo metu įmonėje buvusio turto apimtimi ir struktūra, tiek su jo apskaita, būkle, likimu ir pan. Ieškovei pateikus visus jai objektyviai prieinamus įrodymus ir tinkamai įvykdžius įrodinėjimo pareigą, atsakovas turėjo pateikti atitinkamus argumentus ir įrodymus, patvirtinančius įmonės turto struktūrą, kiekvieno turtinio vieneto vertę. Turto bei jo apskaitos dokumentų neišsaugojimo faktas, atsakovui nepateikiant įrodymų, kad turtas (jo dalis) buvo teisėtai perleistas ar jo realiai nebuvo, leidžia daryti labiau tikėtiną išvadą, kad pareiga išsaugoti turtą ir dokumentus bei juos tinkamai perduoti bankroto administratoriui buvo pažeista, kas leidžia konstatuoti neteisėtus atsakovo veiksmus (neveikimą).

38. Apeliantas skunde teigia, kad įmonės veiklą ir finansinę padėtį itin pablogino tai, kad įmonės darbuotojas 2016 metais buvo sulaikytas Baltarusijoje su nelegaliu cigarečių kroviniu, todėl įmonės vilkikas su puspriekabe buvo konfiskuoti. Be to, pasak apelianto, Lenkijoje 2012 metais buvo sulaikytas kitas įmonės vilkikas su puspriekabe dėl nesumokėtų kelių mokesčių. Atsakovo teigimu, įvertinus mokėtinų baudų už pažaidas dydį, buvo nuspręsta tų sulaikytų transporto priemonių neatsiimti. Atsakovas skunde pripažino, kad nurodytų transporto priemonių praradimas itin pablogino tiek įmonės finansinę būklę, tiek galimybes apskritai toliau vykdyti veiklą. Teisėjų kolegijos įsitikinimu, tokios atsakovo nurodomos aplinkybės negali būti pripažintos pateisinama priežastimi, kodėl įmonės turtas nebuvo išsaugotas, jos netgi paneigia atsakovo teiginius, kad jis siekė išsaugoti įmonės veiklą, mažinti nuostolius, gerinti jos finansinę padėtį.

39. Teisėjų kolegija taip pat atmeta kaip nepagrįstus įrodymais atsakovo teiginius, kad jis neturėjo galimybės perduoti bankroto administratoriui tvarkingus (sutvarkytus) įmonės veiklos dokumentus, argumentuojant šią aplinkybę tuo, jog dokumentų tvarkymas buvęs pavestas įmonės buhalterei.

40. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, pasisakydamas dėl bendrovės administracijos vadovo pareigų, yra pažymėjęs, kad įmonės administracijos vadovas, be kita ko, turi įstatyme nustatytas pareigas organizuoti bendrovės turto apskaitą, stebėti bendrovės finansinę padėtį (Buhalterinės apskaitos įstatymo 4 straipsnis, 14 straipsnio 2 dalis, 21 straipsnis, Akcinių bendrovių įstatymo 37 straipsnio 12 dalies 2 punktas). Atkreiptinas dėmesys į tai, kad atsakovas, vykdydamas darbų organizavimą ir kontrolę, privalo taip pat užtikrinti, jog atsakingi darbuotojai tinkamai atliktų jiems pavestas pareigas. Įmonės vadovas yra atsakingas už visos įmonės veiklą, į jo funkcijas įeina ir kitų darbuotojų darbo kontrolė. Vien ta atsakovo nurodyta aplinkybė, kad buhalterė netinkamai vykdė jai priskirtas apskaitos dokumentų tvarkymo funkcijas, nepaneigia atsakovo įstatyminės pareigos perduoti visą įmonės turtą ir dokumentus įmonės bankroto administratoriui (CPK 185 straipsnis).

41. Kiti atsakovo apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai taip pat nesudaro pagrindo naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą. Teisėjų kolegija pažymi, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo (nutarties) motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 1 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010 m. kovo 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010 ir kt.).

Dėl procesinės bylos baigties ir bylinėjimosi išlaidų

42. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė aktualias materialinės teisės normas, nustatė ir įvertino teisiškai reikšmingas bylos aplinkybes, teisingai paskirstė įrodinėjimo pareigą, teismo išvados pagrįstos bylos nagrinėjimo metu ištirtais įrodymais. Šios išvados pagrindu apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas. Atmetant atsakovo apeliacinį skundą, nėra pagrindo tenkinti prašymų atlyginti paties atsakovo arba valstybės patirtas (teikiant teisinę pagalbą atsakovui) bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme. Ieškovės atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą suformuluotą prašymą priteisti jos patirtas bylinėjimosi išlaidas nėra pagrindo svarstyti, nes nepateikti išlaidas patvirtinantys įrodymai.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apygardos teismo 2019 m. vasario 22 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Teisėjai Danutė Gasiūnienė Gintaras Pečiulis Asta Radzevičienė