- Teismas
- Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2010-11-30
- Bylos Nr.
- 2K-540/2010
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Rezultatas
- Panaikintas apygardos teismo nuosprendis ir byla perduota iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka
- Teisėjai
- Vytautas Piesliakas (pirm.), Vladislovas Ranonis (pran.), Albinas Sirvydis
- Nuteistasis
- A. M., G. G., A.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Vytauto Piesliako, Albino Sirvydžio ir pranešėjo Vladislovo Ranonio,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų A. M., G. G. ir nuteisto juridinio asmens UAB (duomenys neskelbtini) bei jo atstovo advokato K. O. kasacinius skundus dėl Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2009 m. liepos 2 d. nuosprendžio, kuriuo nuteisti:
A. M. pagal BK 25 straipsnio 3 dalį, 182 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu trejiems metams šešiems mėnesiams; pagal BK 25 straipsnio 3 dalį, 203 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu šešiems mėnesiams, pagal BK 25 straipsnio 3 dalį, 222 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu vieneriems metams šešiems mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punktu, galutinė subendrinta bausmė paskirta, griežtesne bausme apimant švelnesnes, laisvės atėmimas trejiems metams šešiems mėnesiams;
G. G. pagal BK 182 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu ketveriems metams; pagal BK 300 straipsnio 2 dalį (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija) laisvės atėmimu dvejiems metams šešiems mėnesiams; pagal BK 222 straipsnio 1 dalį 100 MGL (12500 Lt) dydžio bauda. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punktu, 65 straipsnio 2 dalimi, galutinė subendrinta bausmė paskirta, griežtesne laisvės atėmimo bausme apimant švelnesnę laisvės atėmimo bausmę, laisvės atėmimas ketveriems metams ir 100 MGL (12 500 Lt) dydžio bauda;
UAB (duomenys neskelbtini) pagal BK 182 straipsnio 2 dalį 1600 MGL (200 000 Lt) dydžio bauda; pagal BK 300 straipsnio 2 dalį (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija) 800 MGL (100 000 Lt) dydžio bauda, pagal BK 222 straipsnio 1 dalį 800 MGL (100 000 Lt) dydžio bauda. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punktu, galutinė subendrinta bausmė paskirta, griežtesne bausme apimant švelnesnes, 1600 MGL (200 000 Lt) dydžio bauda.
Skundžiamas ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. balandžio 30 d. nuosprendis, kuriuo Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2009 m. liepos 2 d. nuosprendis pakeista: iš nuosprendžio aprašomosios dalies pašalintas nuteistojo A. M. sukčiavimą kvalifikuojantis požymis – nusikaltimų padarymas dalyvaujant organizuotoje grupėje, o iš rezoliucinės dalies – nuorodos į BK 25 straipsnio 3 dalį.
Nuteistajam G. G. paskirtos bausmės sušvelnintos: pagal BK 182 straipsnio 2 dalį iki laisvės atėmimo dvejiems metams; pagal BK 300 straipsnio 2 dalį iki laisvės atėmimo vieneriems metams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punktu, 65 straipsnio 2 dalimi, galutinė subendrinta bausmė paskirta, griežtesne laisvės atėmimo bausme apimant švelnesnę laisvės atėmimo bausmę, laisvės atėmimas dvejiems metams ir 100 MGL (12500 Lt) dydžio bauda.
UAB (duomenys neskelbtini) atstovo apeliacinis skundas atmestas.
Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2009 m. liepos 2 d. nuosprendžiu taip pat nuteisti M. Ž. ir D. Š. Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. balandžio 30 d. nuosprendžiu apylinkės teismo nuosprendis šiems nuteistiesiems pakeistas. Dėl šios nuosprendžių dalies kasacinių skundų negauta.
Aprašomoji dalis
n ustatė:
A. M. kaip vykdytojas nuteistas už tai, kad organizuota grupe su organizatoriumi ir vykdytoju M. Ž. bei vykdytojais D. Š. ir A. P., laikotarpiu nuo 2002 m. rugsėjo 2 d. iki 2004 m. gegužės 6 apgaule, įsteigdami ir vadovaudami juridiniams asmenims, naudotiems neteisėtai veiklai nuslėpti, apgaulingai tvarkydami buhalterinę apskaitą, išvengė didelės vertės turtinės prievolės 5 213 488,65 Lt mokėtino į Lietuvos Respublikos valstybės biudžetą PVM sumokėjimo ir apgaule įgijo didelės vertės svetimą turtą – Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto lėšas – 5 213 488,65 Lt mokėtiną PVM.
A. M., vadovaudamas UAB (duomenys neskelbtini), kartu su M. Ž. klastojo UAB (duomenys neskelbtini) sąskaitas-faktūras, kuriose įrašė žinomai neteisingus duomenis, kad faktiškai M. Ž. kartu su D. Š. ir A. M. iš fizinių asmenų be pirkimo-pardavimo dokumentų, nesumokant pirkimo PVM, nupirktas 50 913,257 kubinių metrų medienos kiekis tariamai parduodamas UAB (duomenys neskelbtini) už 6 906 543,22 Lt, iš kurių 1 053 540,46 Lt tariamo PVM. M. Ž., imituodamas UAB (duomenys neskelbtini) atsiskaitymus su UAB (duomenys neskelbtini) už tariamai pirktą medieną, įnešė pinigus grynais ir pervedė į įmonės banko sąskaitą, kuriuos A. M. paėmė grynais ir perdavė M. Ž., o šis juos padalijo organizuotos grupės nariams.
G. G. ir UAB (duomenys neskelbtini), kuriai G. G., būdamas bendrovės direktorius, turėjo teisę atstovauti ir priimti sprendimus jos vardu, nuteisti už tai, kad G. G., veikdamas bendrininkų grupe su nuteistuoju M. Ž., laikotarpiu nuo 2004 m. vasario 19 d. iki 2005 m. gruodžio 16 d., klastodami tikrus dokumentus ir juos panaudodami, apgaulingai tvarkydami UAB (duomenys neskelbtini) buhalterinę apskaitą, sukčiaudami vykdė prievoles, susijusias PVM mokėjimu ir UAB (duomenys neskelbtini) naudai įgijo didelės vertės svetimą turtą.
G. G. iš nenustatytų asmenų įgytas 5 858,33 tonos metalo laužas sąskaitose-faktūrose buvo įforminamas kaip UAB (duomenys neskelbtini) pirktas iš UAB (duomenys neskelbtini) ir UAB (duomenys neskelbtini) už 4 010 913,93 Lt, iš jų 611 834,33 Lt tariamo PVM. UAB (duomenys neskelbtini) į šių įmonių sąskaitas pervedė 3 613 993,93 Lt piniginių lėšų, kurias išgryninus G. G. pasidalijo su M. Ž. UAB (duomenys neskelbtini) eksportavus metalo laužą su 0 procentų PVM tarifu, Valstybinei mokesčių inspekcijai pateiktos žinomai neteisingos PVM deklaracijos, kurių pagrindu dalis tariamai sumokėto PVM (11 036 Lt) įskaityta kitiems UAB (duomenys neskelbtini) mokesčiams, o likusi dalis (600 798 Lt) pervesta į UAB (duomenys neskelbtini) sąskaitą, taip apgaule UAB (duomenys neskelbtini) naudai įgyjant 611 834 Lt Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto lėšų.
Šalies argumentai
Kasaciniu skundu nuteistasis A. M. prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. balandžio 30 d. nuosprendį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka arba pakeisti teismų sprendimus, pritaikyti BK 62 straipsnį ir paskirti bausmę, nesusijusią su laisvės atėmimu.
Kasatorius nurodo, kad teismai neišsamiai ir neteisingai išnagrinėjo faktines bylos aplinkybes, padarė esminius baudžiamojo proceso normų pažeidimus bei netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.
Nuteistasis pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 320 straipsnio reikalavimus ir neišsamiai išnagrinėjo jo apeliacinį skundą. Pasak A. M., apeliacinės instancijos teismo motyvai prieštaringi: tai teigiama, kad mediena nebuvo perkama, tai – kad nelegaliai pirkta mediena buvo „legalizuojama“.
Kasatoriaus teigimu, M. Ž., pirkdamas medieną už grynuosius pinigus iš medienos tiekėjų, (kaip po ikiteisminio tyrimo pradžios paaiškėjo) pagal suklastotas sąskaitas-faktūras, formino UAB (duomenys neskelbtini) vardu. Vėliau mediena buvo parduodama UAB (duomenys neskelbtini), kuri už faktiškai gautą medienos kiekį pervesdavo pinigus per banką į UAB (duomenys neskelbtini) sąskaitą. A. M. funkcija, kaip jis nurodė ir ikiteisminio tyrimo metu, ir teisme, buvo gavus pinigus juos išgryninti ir perduoti M. Ž. Taip pat jo darbo funkcijos buvo faktiškai perkamos medienos pakrovimas, transportavimas ir retkarčiais iškrovimas galutinio pirkėjo UAB (duomenys neskelbtini) teritorijoje. Jokių derybų dėl medienos kainų ir kiekių su medienos tiekėjais jis nevedė, tai visada darydavo M. Ž. Anot kasatoriaus, jis buvo visiškai įsitikinęs, kad UAB (duomenys neskelbtini) dirba legaliai ir nepažeidžia įstatymų reikalavimų. Jokių komisinių, kaip nuosprendyje klaidingai nurodo teismas, A. M. negaudavo. Be to, jis niekada nebuvo informuotas apie tai, kad jam pateikiama dokumentacija yra fiktyvi ir nemokamas PVM valstybei.
Apie tai, kad M. Ž. perka medieną ne iš įmonių, o iš fizinių asmenų, jis nieko nežinojo. Kasatorius galvojo, kad kiekvienas tiekėjas arba turi verslo patentą, arba savo įmonę. A. M. nekilo dėl to abejonių, nes pagal kiekvieną iškrautą medienos kiekį jam M. Ž. pateikdavo atitinkamą sąskaitą-faktūrą, todėl jokių įtarimų, kad vyksta kažkokia neteisėta veikla, nebuvo. Tai, kad A. M. nežinojo, jog mediena perkama ne iš įmonių, o iš fizinių asmenų, patvirtino ir M. Ž. savo parodymais. Vienintelis informacijos šaltinis, iš kurio A. M. galėjo būti informuotas apie veiklos esmę, buvo tiekėjai. Tik bendraujant su jais, vedant derybas dėl kraunamos medienos kiekio, dėl užpirkimo kainų, dėl atsiskaitymo formos ir t. t., galima buvo sužinoti, kad realiai pardavėjas yra fizinis asmuo, o dokumentai forminami kitaip. Byloje tokių duomenų nėra.
A. M. pabrėžia, kad nors pirmosios instancijos teismas atsisakė kviesti ir apklausti teisme medienos tiekėjus, bet jų parodymai ir teismų įsakymai dėl kiekvieno iš jų yra byloje. Iš surinktų ikiteisminio tyrimo metu duomenų matyti, kad medieną parduodavo 17 asmenų, kurie parodė, kad žmogaus vardu Alvydas arba A. M., nežino ir niekada su juo nebendravo. Dėl pardavimo kainų ir kraunamos medienos kiekio bendravo arba su M. Ž., arba su kitais asmenimis.
Pasak kasatoriaus, byloje nėra jokių duomenų, kad A. M. vykdė atsiskaitymus su medienos tiekėjais ir miško pardavėjais, o pinigus jam perduodavo M. Ž., D. Š., A. P. arba kiti asmenys, atvirkščiai, visus pinigus, kurie buvo pervedami į UAB (duomenys neskelbtini) sąskaitą, A. M. po išgryninimo perduodavo M. Ž.
Žemesnės instancijos teismas
Apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje nurodė, kad iš rezoliucinės nuosprendžio dalies šalintina nuoroda į BK 25 straipsnio 3 dalį, nes nusikaltimo padarymo metu galiojančioje įstatymo redakcijoje nebuvo tokio kvalifikuojančio požymio, kaip veikos (sukčiavimo) padarymo organizuota grupe. Taip pat teismas nurodė, kad ši aplinkybė gali būti laikoma nuteistųjų atsakomybę sunkinančia aplinkybe. Teismas, pasak kasatoriaus, turėjo kitaip spręsti ir atsakomybės ribų klausimą. Kiekvienas turi būti patrauktas atsakomybėn tik už konkrečiai atliktus veiksmus ir per atitinkamą laikotarpį. BK 54 straipsnio 2 dalies 6 punkte ir 58 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad bausmė nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo bendrininkams skiriama bendra tvarka, atsižvelgiant į asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką rūšį, formą, vaidmenį ir pobūdį.
Šalies argumentai
Kasatorius nurodo, kad iš esamų baudžiamojoje byloje sąskaitų-faktūrų ir 2005 m. rugsėjo 26 d. specialisto išvados Nr.5-1/83 matyti, kad medienos pardavimas UAB (duomenys neskelbtini) vardu buvo vykdomas nuo 2002 m. rugsėjo 2 d. iki 2003 m. kovo 31 d., būtent tiek laiko jis buvo UAB (duomenys neskelbtini) direktorius, todėl ir baudžiamojon atsakomybėn gali būti patrauktas tik už konkretų laikotarpį, kai jis buvo įmonės direktorius.
Kasatorius pabrėžia, kad tiek sukčiavimas, tiek dalyvavimas organizuotoje grupėje daromas tik tiesiogine tyčia, kurią įstatymo leidėjas apibrėžia taip: 1) asmuo, darydamas nusikalstomą veiką, suvokia nusikalstomos veikos pobūdį ir nori taip veikti; 2) asmuo suvokia pavojingą nusikalstomos veikos pobūdį, numato, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti Baudžiamajame kodekse numatyti padariniai, ir to nori.
Be to, kasatorius pabrėžia, kad jo apeliacinio skundo dalis dėl BK 203 straipsnio 2 dalies, 222 straipsnio 1 dalies, dėl BK 56, 62 straipsnių taikymo visiškai neišnagrinėta apeliacinės instancijos teisme.
Anot kasatoriaus, teismas, spręsdamas bausmės skyrimo klausimą, pakeisdamas pirmosios instancijos teismo nuosprendį D. Š., bet palikdamas jam, A. M., paskirtą bausmę, netinkamai pritaikė baudžiamojo įstatymo bendrosios dalies nuostatas ir nukrypo nuo teisingumo, proporcingumo bei sąžiningumo kriterijų. Apeliacinės instancijos teismas D. Š pritaikė BK 62 straipsnio 2 dalies 1, 2 punktus ir paskyrė jam švelnesnę bausmės rūšį - laisvės apribojimą, nustatant atitinkamus įpareigojimus. Kasatorius nurodo, kad jo, kaip ir D. Š., vaidmuo – antraeilis; jis neteistas; šeimoje auga 2 mažamečiai vaikai; prižiūri motiną, kuriai, kaip nurodyta neįgaliojo pažymėjime, nustatytas didelis specialiųjų poreikių lygis iki 2011 m. vasario 12 d.; šiuo metu yra vienintelis šeimos maitintojas – dirba UAB (duomenys neskelbtini) direktoriumi.
Nuteistojo G. G. ir nuteisto juridinio asmens UAB (duomenys neskelbtini) atstovo advokato K. O. kasaciniai skundai analogiški.
Kasaciniais skundais kasatoriai prašo panaikinti Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2009 m. liepos 2 d. bei Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. balandžio 30 d. nuosprendžius ir baudžiamąją bylą nutraukti.
Atmesti Klaipėdos apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos ieškinį dėl 611 834,00 Lt dydžio padarytos turtinės žalos atlyginimo iš G. G. ir UAB (duomenys neskelbtini).
Panaikinti G. G. ir UAB (duomenys neskelbtini) turtui taikytą laikiną nuosavybės teisių apribojimą.
Užstato davėjui grąžinti sumokėtą užstatą 100 000,00 Lt.
Šalies argumentai
Kasatoriai nurodo, kad teismų sprendimai šioje byloje buvo priimti netinkamai pritaikius Baudžiamojo kodekso normas bei padarant esminius Baudžiamojo proceso kodekso pažeidimus, dėl kurių buvo suvaržytos G. G. ir UAB (duomenys neskelbtini), kaip teisiamųjų, įstatymų garantuotos teisės ir tai sukliudė teismams išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą, tinkamai pritaikyti baudžiamąjį įstatymą ir priimti teisingą nuosprendį.
Pasak kasatorių, pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai, priimdami nuosprendžius, padarė esminių Baudžiamojo proceso kodekso pažeidimų: pažeidė BPK 1 straipsnyje numatytos teisės normos, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas, reikalavimus; BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatytą reikalavimą, kad baudžiamasis procesas negali būti pradėtas, o pradėtas turi būti nutrauktas, jeigu nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių; BPK 44 straipsnio 6 dalyje įtvirtintos nekaltumo prezumpcijos nuostatas, BPK 301 straipsnio 1 dalies reikalavimus įrodymams, kuriais gali būti grindžiamas nuosprendis bei BPK 305 straipsnio l dalies 1, 2 punktų nuostatas.
Kasaciniuose skunduose pažymima, kad G. G. ir UAB (duomenys neskelbtini) pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, 300 straipsnio 2 dalį ir 222 straipsnio 1 dalį nuteisti nepagrįstai, nes didžioji teismo išvadų dalis nepagrįsta baudžiamojo proceso įstatymu gautais ir teisiamajame posėdyje ištirtais įrodymais, o pareikšti kaltinimai kasatoriams yra nekonkretūs bei pagrįsti prielaidomis.
Šalies argumentai
Kasatoriai teigia, kad pirmosios instancijos teismas savo nuosprendį grindė neįrodytomis bylos aplinkybėmis, kad šio nusikaltimo organizatorius G. G. iš ikiteisminio tyrimo metu nenustatytų asmenų be jokių pirkimo - pardavimo dokumentų, nesumokėdamas pirkimo PVM, įgijo 5 858,33 tonos metalo laužo. Tam jis kartu su M. Ž. suklastojo ir panaudojo UAB (duomenys neskelbtini), UAB (duomenys neskelbtini) dokumentus, kad tariamai iš šių įmonių UAB (duomenys neskelbtini) nupirko metalo laužo už 4 010 913,00 Lt, po to į šių įmonių sąskaitas iš UAB (duomenys neskelbtini) pervedė 3 613 993,00 Lt, tos pinigų sumos buvo išgrynintos, pasidalytos ir (ar) perduotos atgal G. G.; ta aplinkybe, jog po to G. G., žinodamas, kad padarytas nusikaltimas, pateikė prašymą Klaipėdos VMI dėl PVM permokos grąžinimo ir apgaule, sukčiaudamas UAB (duomenys neskelbtini) naudai įgijo didelės vertės svetimą turtą – valstybės biudžeto lėšas – grąžintiną PVM 611 834 Lt. Tačiau, neįrodžius šių aplinkybių, negalima teigti, kad G. G. ar UAB (duomenys neskelbtini) padarė jiems inkriminuojamą nusikalstamą veiką.
Žemesnės instancijos teismas
Apeliacinės instancijos teismas neatsižvelgė į G. G. ir UAB (duomenys neskelbtini) apeliaciniuose skunduose nurodytus motyvus, remdamasis tik kaltinimo pateiktomis bylos aplinkybėmis, kurios buvo grindžiamos ne objektyviais įrodymais, o tik prielaidomis, menamomis išankstinėmis schemomis bei kitais neleistinais įrodymais, kurių patikrinti, įvertinti ir objektyviai nuspręsti dėl jų patikimumo buvo neįmanoma.
Galimi G. G. kontaktai su metalo laužo tiekėjais buvo grindžiami tik neidentifikuotų, nenustatytų ir neapklaustų asmenų telefoninių pokalbių įrašais.
Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nurodomas tikslus metalo laužo pirkimo–pardavimo laikotarpis nuo 2004 m. vasario 23 d. iki 2004 m. balandžio 30 d., tačiau byloje nenustatyta nė vienas šio metalo laužo pardavėjo, neužfiksuota nė vieno tokio įgijimo be dokumentų atvejo. Byloje nėra jokių kitų įrodymų, išskyrus tai, kad jis įgytas iš UAB (duomenys neskelbtini) bei UAB (duomenys neskelbtini).
Kasatoriai pažymi, kad ikiteisminio tyrimo metu teisėsaugos pareigūnai nėra atlikę nė vieno kontrolinio metalo laužo partijos pardavimo UAB (duomenys neskelbtini). Kaltinimo pateiktuose telefoniniuose pokalbiuose su nenustatytais asmenimis kalbama tik apie metalo kiekį, kuris yra ne didesnis kaip dešimt tonų. Tuo tarpu ikiteisminio tyrimo pareigūnų nurodomas 5 858 tonos metalo laužo kiekis yra labai didelis ir jį įsigyti iš nenustatytų asmenų reikalingas tam tikras laikas, yra būtinos sąlygos, t. y. svėrimo, sandėliavimo ir kt. Neatsižvelgdami į tai, kad šie duomenys gali būti nustatinėjami, užfiksuojami ir tiriami teisme, ikiteisminio tyrimo pareigūnai šių įrodymų nerinko, jų nefiksavo ir teismui tirti neteikė. Į visus klausimus galėjo atsakyti UAB (duomenys neskelbtini) atlikta metalo laužo inventorizacija, ar yra perteklius, ar likučiai atitinka turimus dokumentus ir t. t. Tai būtų tiksliai atsakę į klausimą, ar buvo metalo laužas supirkinėjamas iš nenustatytų asmenų, neįforminant pirkimo–pardavimo dokumentų, ar nebuvo. To nebuvo padaryta.
Byloje yra niekuo nepaneigta galimybė, kad pačios UAB (duomenys neskelbtini) ir UAB (duomenys neskelbtini) savo turimais pinigais (byloje niekas netyrė, ar turėjo tam pinigų šios įmonės, ar ne) metalo laužą pirko iš ikiteisminio tyrimo metu nenustatytų asmenų be jokių pirkimo-pardavimo dokumentų, nesumokėdamos pirkimo PVM, o po to suklastodamos įsigijimo dokumentus (dėl šių dokumentų suklastojimo tyrimas neatliktas, kaltinimai nepateikti) įformino kaip savo ir, nieko apie tai nežinant G. G., pardavė UAB (duomenys neskelbtini). Dėl to aplinkybė, kad metalo laužą UAB (duomenys neskelbtini) pirko ne iš UAB (duomenys neskelbtini) bei UAB (duomenys neskelbtini), o iš nenustatytų byloje asmenų, yra tik prielaida, o ne baudžiamojo proceso metu gautais įrodymais padaryta išvada.
Kita pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nepagrįstai konstatuojama aplinkybė, kad G. G. ir UAB (duomenys neskelbtini), iš anksto susitarę ir veikdami su M. Ž., nusprendė pasisavinti PVM.
Tiek pirmosios instancijos teismas, tiek apeliacinės instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad nuteistasis M. Ž. visų jo apklausų metu parodė, kad su G. G. jokio išankstinio susitarimo užvaldyti PVM nebuvo, kad G. G. nuolat domėjosi, ar M. Ž. valdomos įmonės moka mokesčius valstybei, kad M. Ž. patvirtino, jog jo įmonės moka visus mokesčius.
Žemesnės instancijos teismas
Kasatorių nuomone, pirmosios instancijos teismas savo nuosprendyje remiasi absurdiškomis išvadomis, kurios negali būti laikomos argumentais ir motyvais, pagrindžiančiais iškeltų įtarimų pagrįstumą asmeniui. Teismas nurodė, kad faktas, jog tyrimo metu pas M. Ž. neaptikti užrašai, susiję su metalo laužo pirkimu–pardavimu, yra vienas iš (esminių) įrodymų, kad su fiziniais asmenimis – metalo laužo pardavėjais bendravo ir metalo laužą iš jų tiesiogiai pirko G. G. Ši išvada yra nelogiška.
Teismo teiginys, kad už parduotą metalo laužą pinigai, gauti iš UAB (duomenys neskelbtini), buvo grynaisiais grąžinami G. G. arba į UAB (duomenys neskelbtini) buhalteriją, neatitinka tiesos ir yra tik niekuo nepagrįsta prielaida.
Byloje esantys dokumentai bei specialistų išvados nepatvirtina tos aplinkybės, kad gauti iš UAB (duomenys neskelbtini) pinigai buvo grynaisiais grąžinami G. G. arba į UAB (duomenys neskelbtini) buhalteriją, o liudija priešingai. Tai, kad UAB (duomenys neskelbtini) vykdė ūkines–finansines operacijas tiek su UAB (duomenys neskelbtini), tiek su UAB (duomenys neskelbtini), patvirtina, kad ji šioms įmonėms per banko sąskaitas pervedė pinigus už šių įmonių pateiktą metalo laužą, kad pinigai buvo pervedami pagal šių įmonių išrašytas PVM sąskaitas-faktūras, kuriose buvo įtrauktas ir mokėtinas PVM, kad byloje taip pat nėra jokių duomenų bei įrodymų, kad G. G. ar UAB (duomenys neskelbtini) būtų atsiskaitę gautais grynaisiais už nupirktą metalo laužą su ikiteisminio tyrimo nenustatytais asmenimis – metalo laužo pardavėjais, išskyrus tik per banką su UAB (duomenys neskelbtini) ir UAB (duomenys neskelbtini), bei tai, kad metalo laužas iš tiesų buvo įsigytas, jis buvo atvežtas į UAB (duomenys neskelbtini) metalo laužo supirkimo aikštelę ir vėliau eksportuotas. Dėl to darytina išvada, kad G. G. neturėjo jokių ryšių su „ikiteisminio tyrimo nenustatytais fiziniais asmenimis - metalo laužo pardavėjais“ ir dėl to jam išgrynintų pinigų atsiskaityti nereikėjo, nes akivaizdu, kad, neturint viso reikiamo pinigų kiekio metalo laužui iš pardavėjų be dokumentų įsigyti, jam niekas tokio kiekio metalo laužo nebūtų pardavęs. Byloje nėra jokių duomenų, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnai būtų sulaikę ir paėmę grynuosius pinigus už metalo laužą jų perdavimo G. G. ar UAB (duomenys neskelbtini) metu.
Anot kasatorių, kitas teismo teiginys, kad realiai UAB (duomenys neskelbtini) ir UAB (duomenys neskelbtini) metalo laužo UAB (duomenys neskelbtini) nepardavė, yra taip pat tik kaltinimo prielaida, o ne byloje esančiais įrodymais grįsta išvada. Iš byloje esančių įrodymų matyti, kad UAB (duomenys neskelbtini) direktorius G. G. nuosekliai teigė, kad PVM sąskaitose–faktūrose nurodytos ūkinės operacijos su UAB (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) įvyko, metalo laužą supirko M. Ž. firmos ir tą metalo laužą parduodavo UAB (duomenys neskelbtini), tai patvirtina nuteistojo M. Ž. parodymai, duoti teisminio nagrinėjimo metu. Tai, kad realiai vyko ūkinės–komercinės operacijos su UAB (duomenys neskelbtini) ir UAB (duomenys neskelbtini) ir buvo perkamas metalas, patvirtina S. A. ir kiti liudytojai. Ūkinių operacijų tarp UAB (duomenys neskelbtini), UAB (duomenys neskelbtini) ir UAB (duomenys neskelbtini) buvimo faktą patvirtina byloje esančios UAB (duomenys neskelbtini) PVM sąskaitos–faktūros, UAB (duomenys neskelbtini) PVM sąskaitos–faktūros, tarp UAB (duomenys neskelbtini) ir UAB (duomenys neskelbtini) ir UAB (duomenys neskelbtini) pasirašytos metalo laužo tiekimo sutartys, bankiniai pavedimai iš UAB (duomenys neskelbtini) sąskaitos į UAB (duomenys neskelbtini) ir UAB (duomenys neskelbtini) bankines sąskaitas, kiti rašytiniai dokumentai. Be to, pirmosios instancijos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, konstatuodamas nusikaltimo padarymą – mokėtino PVM grobimą, nepaneigė M. Ž. parodymų, kad pinigai į valstybės biudžetą būtų buvę sumokėti UAB (duomenys neskelbtini) ir UAB (duomenys neskelbtini), bet to padaryti nespėta, nes jis buvo sulaikytas, o turimų pinigų PVM sumokėti faktą patvirtina areštuotos sumos jo įmonių sąskaitose.
Teisme apklausti G. G. ir UAB (duomenys neskelbtini) atstovas kaltais neprisipažino. Tačiau pirmosios instancijos teismas rėmėsi ne G. G. parodymais, duotais teisminio nagrinėjimo metu, o jo 2004 m. liepos 13 d. ikiteisminio tyrimo teisėjui duotais parodymais, kad esą jo vadovaujama UAB (duomenys neskelbtini) metalo laužą supirkinėjo iš fizinių asmenų ir su jais jis atsiskaitydavo be jokių dokumentų. Vadinasi, teismas nuosprendyje rėmėsi tik tais G. G. parodymais, kurie buvo palankūs kaltinimui. Tačiau vėliau G. G. pats paneigė tuos parodymus, juos patikslino, teismui paaiškino, kodėl davė tokius parodymus, ir davė parodymus, kurie atitinka visas byloje nustatytas aplinkybes. Nei pirmosios instancijos, nei apeliacinės instancijos teismai neatsižvelgė į aplinkybę, kad iš tų G. G. parodymų, kuriais rėmėsi teismas, liko neaišku, kodėl, prisipažindamas padaręs nusikaltimą 2004 m. liepos 5 d. ikiteisminio tyrimo tyrėjams ir 2004 m. liepos 13 d. apklausos pas ikiteisminio tyrimo teisėją metu, G. G. neatskleidė metalo laužo pardavėjų asmenybės. Jis net nebuvo apklaustas dėl pinigų sumokėjimo metalo laužo pardavėjams. Taip buvo dėl to, kad G. G. pats tų asmenų nepažinojo. Tai patvirtina ir aplinkybė, kad ikiteisminio tyrimo metu pas jį nebuvo rasta jokių duomenų apie tokius asmenis. Vertindami G. G parodymus, teismai neatkreipė dėmesio į tai, kad jis, sulaikytas 2004 m. gegužės 11 d. ir 2004 m. gegužės 12 d. apklaustas kaltu neprisipažino, jam buvo paskirta kardomoji priemonė suėmimas iki 2004 m. liepos 13 d. ir tik po to, kai prisipažino kaltu ikiteisminio tyrimo teisėjui, jis buvo paleistas iš suėmimo, paskiriant jam užstatą. Paleistas į laisvę G. G. 2006 m. vasario 23 d., 2006 m. balandžio 25 d. apklausų metu ir teisminio nagrinėjimo metu kaltu neprisipažino. Dėl to neišsklaidyta abejonė, kad G. G. buvo prisipažinęs kaltu tik dėl to, kad būtų iš suėmimo paleistas į laisvę.
Kasatoriai pažymi, kad teismai savo nuosprendžiuose, įrodinėdami G. G. ir UAB (duomenys neskelbtini) kaltę, iš esmės remiasi tik tais M. Ž. parodymais, kurie palankūs surašyti apkaltinamąjį nuosprendį. Tačiau teismai kritiškai neatsižvelgė į aplinkybes, dėl ko tokius parodymus davė M. Ž., bei iš viso nevertino tų M. Ž. parodymų, kurie buvo naudingi UAB (duomenys neskelbtini) ir G. G. gynybai. Teismai savo nuosprendžiuose nepateikė jokių argumentuotų motyvų, kodėl remiasi vienais M. Ž. parodymais, o atmeta kitus. Būtent, tikėdami viena M. Ž. parodymų dalimi ir netikėdami kita jų dalimi, teismai neįvertino jo asmenybės, kad šis asmuo jau buvo ne kartą teistas už panašių nusikaltimų padarymą, kad nagrinėjant šią bylą padarė naują panašų nusikaltimą, kad M. Ž. šioje byloje yra kaltinamasis ir nėra suinteresuotas byloje pasakyti visą tiesą, kad gali duoti tik sau patogius parodymus, kad M. Ž. parodymai nenuoseklūs, yra prieštaringi, neatitinka kitų bylos aplinkybių.
Kasaciniuose skunduose nurodoma, kad pirmosios instancijos ir apeliacinės instancijos teismai, įrodinėdami G. G. ir UAB (duomenys neskelbtini) kaltę, padarius inkriminuotus nusikaltimus, rėmėsi liudytojų parodymais. Liudytojai, kuriuos pirmosios instancijos bei apeliacinės instancijos teismai nurodė, kaip tuos, kurių parodymais grindžiama nuteistojo G. G. ir UAB (duomenys neskelbtini) kaltė, iš tikrųjų liudijo priešingai. Apklausti liudytojai G. K. (UAB (duomenys neskelbtini) vyr. finansininkė), S. A. (metalo laužo supirkimo aikštelės (duomenys neskelbtini) viršininkas), liudytoja D. S. (metalo laužo supirkimo aikštelės (duomenys neskelbtini) buhalterė), V. M. (metalo laužo supirkimo aikštelės (duomenys neskelbtini) viršininkas), liudytoja J. M. (metalo laužo supirkimo aikštelės viršininkė (duomenys neskelbtini)), V. S. (metalo laužo supirkimo aikštelės priėmėjas) bei kiti liudytojai, dirbę bendrovėje UAB (duomenys neskelbtini) ar teikę šiai bendrovei paslaugas nuomos pagrindais, neparodė, kad G. G. susitarė su M. Ž. apgaule užvaldyti svetimą didelės vertės turtą; nė vienas liudytojas nenurodė, kad G. G. klastojo kokius nors dokumentus, kad UAB (duomenys neskelbtini) apskaita buvo tvarkoma apgaulingai. Dauguma jų paaiškino, kad apie šias aplinkybes jie nieko nežino. Dėl to remtis liudytojų parodymais, nieko nežinančių apie nusikaltimo padarymą ar nepadarymą, t. y. nežinančių kokių nors reikšmės bylai išspręsti turinčių aplinkybių, nėra teisinio pagrindo, nes tai prieštarauja BPK 78 straipsnyje išdėstytai liudytojo sąvokai.
Telefoninių pokalbių įrašais teismai bando įrodyti aplinkybę, kad UAB (duomenys neskelbtini) supirkinėjo metalo laužą be dokumentų iš fizinių asmenų. Tačiau nenustačius ir neapklausus antrojo telefoninių pokalbių pašnekovo, telefoninių pokalbių turinys gali būti interpretuojamas laisva valia kaip nuteistąjį G. G. kaltinanti ar teisinanti aplinkybė. Ikiteisminio tyrimo metu ir bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu negauta jokių duomenų apie fizinius asmenis – metalo laužo pardavėjus, nė vienas iš jų nenustatytas, taigi iš esmės byloje nėra jokių duomenų, kad jie (fiziniai asmenys – metalo laužo pardavėjai) buvo, o tuo labiau turėjo komercinių kontaktų su G. G. ar UAB (duomenys neskelbtini).
Kasaciniuose skunduose nurodoma, kad nuteistiesiems UAB (duomenys neskelbtini), G. G. dėl jiems inkriminuojamų veikų neprisipažinus kaltais, nuteistajam M. Ž. patvirtinus, kad G. G. ir UAB (duomenys neskelbtini) buvo įsitikinę, jog UAB (duomenys neskelbtini), UAB (duomenys neskelbtini) moka į valstybės biudžetą visus mokesčius, tarp jų PVM, apklaustiems byloje liudytojams nieko nežinant apie daromą nusikalstamą veiką, o liudytojui S. Almonaičiui patvirtinus, kad buvo realios ūkinės operacijos, telefoninių pokalbių įrašais tarp nenustatytų asmenų nenustačius, kad UAB (duomenys neskelbtini) iš nenustatytų asmenų neteisėtai be dokumentų įgijo 5 858 tonas metalo laužo, nesant savarankiško tyrimo metu gautų specialistų išvadų, kurios patvirtintų realių ūkinių sandorių nebuvimo faktą tarp UAB (duomenys neskelbtini) ir UAB (duomenys neskelbtini) bei UAB (duomenys neskelbtini), specialisto išvadoms paneigus galimybę, kad už metalo laužą pinigus iš UAB (duomenys neskelbtini) pervedus per banką, šie galėjo būti išgryninti iš UAB (duomenys neskelbtini) bei UAB (duomenys neskelbtini) sąskaitų bankuose ir grąžinti UAB (duomenys neskelbtini) arba G. G., esant pervestiems pinigams, o sudarytomis komercinėmis sutartimis bei išrašytomis PVM sąskaitomis–faktūromis patvirtinus, kad tokie sandoriai tarp UAB (duomenys neskelbtini) ir UAB (duomenys neskelbtini) bei UAB (duomenys neskelbtini) buvo, kurių tikrumo nė viena jas pasirašiusi šalis neneigia, galima teigti, kad UAB (duomenys neskelbtini) ir G. G. veiksmuose nėra nusikaltimų, numatytų BK 182 straipsnio 2 dalyje, 300 straipsnio 2 dalyje ir 222 straipsnio 1 dalyje sudėties, jie šių nusikaltimų nepadarė.
Žemesnės instancijos teismas
Apeliacinės instancijos teismas, priimdamas nuosprendį, padarė esminius Baudžiamojo proceso kodekso pažeidimus, nes pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies, 320 straipsnio 3 dalies ir 332 straipsnio 5 dalies teisės normas.
Apeliacinės instancijos teismas iš esmės savo nuosprendžio dalyje dėl G. G. ir UAB (duomenys neskelbtini) pakartojo pirmosios instancijos priimtą teismo nuosprendį. Apeliacinės instancijos teismo sprendimas dėl apeliacinio skundo yra be motyvų.
Anot kasatorių, apeliacinės instancijos teismas neatsižvelgė ir visai nepasisakė dėl apeliacinio proceso metu pateiktų kasatorių motyvų, patvirtinančių G. G. ir UAB (duomenys neskelbtini) nekaltumą dėl jiems inkriminuojamų nusikaltimų padarymo. Būtent dėl to, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nepagrįstai konstatuojama, jog G. G., iš anksto susitaręs ir veikdamas su M. Ž., nusprendė pasisavinti PVM, nes aplinkybėmis, kad iš nenustatytų asmenų, be dokumentų buvo įgyta 5 858 tonos metalo laužo, buvo suklastoti UAB (duomenys neskelbtini), UAB (duomenys neskelbtini) ir UAB (duomenys neskelbtini) dokumentai, pagrindžiantys, kad neįvykusios tarpusavio ūkinės–finansinės operacijos buvo grįstos ne įrodymais, o tik prielaidomis bei išankstinėmis schemomis; kad pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nepagrįstai padaryta išvada, jog pas M. Ž., jei fiziniai asmenys - metalo pardavėjai būtų buvę jo, o ne G. G. tiekėjai, būtų rasti užrašai su jų duomenimis; kad pirmosios instancijos teismo nurodyta aplinkybė, jog už parduotą metalo laužą pinigai, gauti iš UAB (duomenys neskelbtini), grynaisiais buvo gražinami G. G. arba į UAB (duomenys neskelbtini) buhalteriją, nepagrįsta jokiais objektyviais įrodymais; kad teismo teiginys, jog realiai UAB (duomenys neskelbtini) ir UAB (duomenys neskelbtini) metalo laužo UAB (duomenys neskelbtini) nepardavė ir tai patvirtina patys nuteistieji M. Ž., G. G. bei liudytojai, neatitinka tiesos; kad pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į aplinkybes, jog UAB (duomenys neskelbtini) bei UAB (duomenys neskelbtini), kaip metalo laužo pardavėjų, dalyvavimas bendroje UAB (duomenys neskelbtini) ūkinėje apyvartoje yra trumpalaikis ir mažareikšmis; kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, konstatuodamas nusikaltimo padarymą – mokėtino PVM grobimą, neištyrė M. Ž. parodymuose išsakytos versijos, kad pinigai į valstybės biudžetą būtų buvę sumokėti, bet to jis nespėjo padaryti dėl ikiteisminio tyrimo pareigūnų veiksmų. Išvardytų motyvų ignoravimas leidžia daryti prielaidą, kad apeliacinės instancijos teismas bylą išnagrinėjo šališkai ir tai turėjo esminės reikšmės priimto jo sprendimo objektyvumui.
Pagal BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatas, apeliacinės instancijos teismas turi bylą patikrinti tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde.
Be to, pirmosios instancijos teismas, priimdamas nuosprendį, ir apeliacinės instancijos teismas, priimdamas nuosprendį, padarė esminį Baudžiamojo proceso kodekso pažeidimą, nes pažeidė BPK 277 straipsnyje ir 279 straipsnyje nustatytas teisės normas. Būtent teismai vadovavosi liudytojo D. Š. parodymais. Tačiau šio asmens parodymai, kad M. Ž. prašomas, jis atvežė G. G. grynuosius pinigus, byloje iš viso negalėjo būti vertinami. Šioje byloje D. Š. buvo pateikti įtarimai bei pareikštas kaltinimas dėl nusikalstamų veikų, susijusių su prekyba mediena, padarymo. Jokių įtarimų bei pareikštų kaltinimų dėl nusikalstamų veikų, susijusių su prekyba metalo laužu, šiam asmeniui nepateikta. Dėl veikų, susijusių su prekyba metalo laužu, jis nebuvo nei įtariamasis nei kaltinamasis, o tik liudytojas. Pagal BPK 33 straipsnio 2 dalį liudytojas teisme duoda priesaiką sakyti tiesą. Pagal 277 straipsnį, prieš liudytojui duodant parodymus, teismas liudytoją įspėja dėl atsakomybės už atsisakymą arba vengimą duoti parodymus ir dėl atsakomybės pagal BK 235 straipsnį už melagingus parodymus. BPK 279 straipsnyje nustatyta liudytojų apklausos tvarka. Tačiau tai šioje byloje nebuvo padaryta, nustatytos proceso normomis tvarkos nesilaikyta. Kaip įtariamasis ir kaltinamasis D. Š. neprivalo byloje sakyti tiesą.
Pirmosios instancijos teismas, kvalifikuodamas G. G. ir UAB (duomenys neskelbtini) veiksmus pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, 300 straipsnio 2 dalį ir 222 straipsnio 1 dalį, neatsižvelgė į tai, kad liko neįrodytos apgaulės susigrąžinant PVM aplinkybės, kad G. G. ar UAB (duomenys neskelbtini) veiksmai nebuvo nukreipti į turto pasisavinimą, jais nebuvo siekiama padaryti žalos valstybės biudžetui. BK 182 straipsnio 2 dalyje yra nurodyta, kad toks nusikaltimas turi būti padarytas veikiant apgaule ir siekiant įgyti didelės vertės svetimą turtą ar išvengti didelės vertės turtinės prievolės arba ją panaikinti. Tokiu atveju nuteistasis G. G. turėjo veikti tiesiogine tyčia – sudaryti apsimestinius metalo laužo įgijimo sandorius tarp UAB (duomenys neskelbtini) bei UAB (duomenys neskelbtini), UAB (duomenys neskelbtini) tam, kad įgytų UAB (duomenys neskelbtini) naudai didelės vertės svetimą turtą – grąžintiną iš valstybės biudžeto pridėtinės vertės mokestį. Minėtos teisės normos dispozicija reikalauja vienu metu dviejų labai svarbių aplinkybių – didelės vertės svetimo turto įgijimo ir žinojimo, kad atliekami veiksmai būtent nukreipti į tai. Paprastai pridėtinės vertės mokestį moka įmonės nuo pardavimo paslaugų. Šiuo konkrečiu atveju už parduotą metalo laužą pardavimo PVM privalėjo sumokėti metalo laužo pardavėjai – UAB (duomenys neskelbtini) ir UAB (duomenys neskelbtini). Tai buvo iki ikiteisminio tyrimo pradėjimo momento šioje byloje veikiančios įmonės, nefiktyvios įmonės, deklaruojančios ir mokančios pridėtinės vertės mokestį, nekeliančios jokių abejonių dėl jų mokestinio patikimumo. Šios įmonės turėjo visišką veiksnumą ir teisnumą, taip pat pareigą sumokėti visus mokesčius. UAB (duomenys neskelbtini) ir UAB (duomenys neskelbtini) sumokėjus pridėtinės vertės mokestį nuo metalo pardavimo sandorių su UAB (duomenys neskelbtini), negalima būtų teigti, kad, net UAB (duomenys neskelbtini) susigrąžinus iš valstybės biudžeto grąžintiną PVM, būtų padaryta žala valstybės biudžetui; kartu nėra ir didelės vertės svetimo turto įgijimo požymio. Tokiu atveju UAB (duomenys neskelbtini) turėjo teisę į mokestinę atskaitą ir teisę įstatymo nustatyta tvarka susigrąžinti pridėtinės vertės mokestį, kai buvo eksportuota produkcija. Pirmosios instancijos teismas tą faktą, kad UAB (duomenys neskelbtini) jau ikiteisminio tyrimo metu buvo sugrąžinta PVM permoka, nepagrįstai traktavo kaip pagrindinę aplinkybę, įrodančią nuteistojo kaltę, nes neatsižvelgė, kad Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 11 straipsnyje numatyta, jog PVM skirtumas grąžinamas (įskaitomas) šio bei Mokesčių administravimo įstatymų nustatyta tvarka. Ši teisės norma suponuoja mokesčių administratoriaus pareigą sustabdyti ar leisti mokesčių mokėtojui grąžinti mokesčių permoką. Byloje nėra jokių duomenų, kad UAB (duomenys neskelbtini) ar G. G. galėjo kaip nors paveikti mokesčių administratorių tam, kad užvaldytų UAB (duomenys neskelbtini) naudai grąžintiną PVM.
Nuteistiesiems UAB (duomenys neskelbtini) bei jos direktoriui G. G. manant, kad pridėtinės vertės mokestį už metalo laužo pardavimą sumoka privalančios pagal įstatymus tą daryti UAB (duomenys neskelbtini) ir UAB (duomenys neskelbtini), nesant jokių duomenų apie jų mokestinį nepatikimumą, teisės normoms leidžiant mokestinę atskaitą ir įstatymo nustatyta tvarka pridėtinės vertės mokesčio susigrąžinimą, eksportuojant produkciją, nuteistųjų UAB (duomenys neskelbtini) bei jos direktoriaus G. G. veiksmuose nėra pagrindinio BK 182 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos sudėties subjektyviojo požymio – tyčios įsigyti didelės vertės svetimo turto – Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto lėšų – grąžintino pridėtinės vertės mokesčio – 611 834 Lt.
BK 300 straipsnyje numatyto nusikaltimo dalykas yra dokumentas. Teismų praktikoje dokumentu laikomas kiekvienas rašytinis aktas, kuriame įtvirtinta teisinę reikšmę turinti informacija, kuri pagal savo pobūdį ir reikšmę yra teisės ar pareigos arba teisinio santykio atsiradimo, pasikeitimo ar pasibaigimo įrodymas. Be to, BK 300 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad baudžiamąją atsakomybę užtraukia tik tokie veiksmai, kai yra pagaminamas netikras dokumentas, suklastojamas tikras arba šie dokumentai yra panaudojami. Nenustačius byloje realių atliktų ūkinių operacijų tarp UAB (duomenys neskelbtini) ir UAB (duomenys neskelbtini), UAB (duomenys neskelbtini) nebuvimo fakto, darytina išvada, kad tokios ūkinės operacijos buvo atliktos. Vadinasi, nuteistieji UAB (duomenys neskelbtini) ir G. G. dokumentų – devynių UAB (duomenys neskelbtini) sąskaitų bei penkių UAB (duomenys neskelbtini) sąskaitų – neklastojo ir suklastotų tikrų dokumentų nenaudojo, nes jų turinys atitinka atliktų ūkinių operacijų faktą. Dėl tos pat priežasties negalėjo būti klastojamos ir Klaipėdos VMI 2004 m. kovo 15 d., 2004 m. balandžio 16 d. ir 2004 m. birželio 23 d. pateiktos deklaracijos dėl PVM atskaitos. Dėl to neteisingai pritaikyta teisės norma, numatyta BK 300 straipsnio 2 dalyje.
BK 222 straipsnio 1 dalyje numatytos teisės normos dispozicija, be apgaulingos buhalterinės apskaitos tvarkymo, požymio reikalauja kito privalomai būtino požymio: jeigu dėl to negalima visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros. Pastarasis požymis byloje yra nenustatytas. Teismų nurodyta aplinkybė, kad nuo 2004 m. vasario 19 d. iki 2004 m. gegužės 6 d. iš dalies nebuvo galima nustatyti UAB (duomenys neskelbtini) veiklos, yra pagrįsta ne atliktu specialistų tyrimu ir duodamomis išvadomis, o tik byloje esančiu vieninteliu specialisto apklausos protokolu, kuriame niekuo nemotyvuojant, tik išvardijant UAB (duomenys neskelbtini), UAB (duomenys neskelbtini) išrašytas PVM sąskaitas–faktūras, teigiama, kad dėl jų iš dalies negalima nustatyti UAB (duomenys neskelbtini) veiklos. Skundžiamuose teismų nuosprendžiuos neįvardyta, kuo konkrečiai pasireiškė ta aplinkybė, kad dėl to negalima visiškai ar iš dalies nustatyti UAB (duomenys neskelbtini) veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros. Teismo nuosprendžiuose įvardijamas konkretus žalos dydis, konkrečiai įvardinamos neva tariamos PVM sąskaitos–faktūros. Iš bylos medžiagos matyti, kad, įvertinus UAB (duomenys neskelbtini), UAB (duomenys neskelbtini) išrašytas PVM sąskaitas–faktūras, kaip nepatvirtinančias ūkinių operacijų buvimo faktą, galima nustatyti UAB (duomenys neskelbtini) visą kitą veiklą, jos turtą, nuosavą kapitalą ar įsipareigojimų dydį ar struktūrą. Byloje nenurodyta, kokie kiti UAB (duomenys neskelbtini) apskaitos dokumentai yra klaidinantys, kokių trūksta, kad to padaryti būtų negalima. Taigi nebuvo padaryta veika, numatyta BK 222 straipsnio 1 dalyje.
Byloje yra pareikštas Klaipėdos apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos ieškinys dėl 611 834,00 Lt dydžio padarytos turtinės žalos atlyginimo. Byloje neįrodžius nuteistojo G. G. ir UAB (duomenys neskelbtini) kaltės, padarius nusikalstamas veikas, šį civilinį ieškinį G. G. ir UAB (duomenys neskelbtini) būtina atmesti bei panaikinti jų turtui taikytą laikiną nuosavybės teisių apribojimą.
Šalies argumentai
Be to, G. G. kasaciniame skunde nurodo, kad jam buvo paskirta kardomoji priemonė – 100 000,00 Lt dydžio užstatas. Jis šios kardomosios priemonės niekada nepažeidė. Pirmosios instancijos teismas bei apeliacinės instancijos teismas dėl užstato taikymo ar perėjimo valstybei, ar grąžinimo užstato davėjui savo nuosprendžiuose nieko nepasisakė. BPK 133 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad, įsiteisėjus nuosprendžiui, užstatas grąžinamas užstato davėjui. Dėl to yra būtina užstato davėjui grąžinti sumokėtą užstatą – 100 000 Lt.
Atsiliepimu į nuteistųjų A. M., G. G. ir nuteistojo juridinio asmens UAB (duomenys neskelbtini) bei jo atstovo advokato K. O. kasacinius skundus Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Valstybinio kaltinimo skyriaus prokurorė prašo jų kasacinius skundus atmesti.
Dėl nuteistojo A. M. kasacinio skundo
Prokurorė pabrėžia, kad iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, jog pirmosios instancijos teismas bylos nagrinėjimo metu išsamiai ir nešališkai ištyrė visus bylos duomenis, tarp jų ir įrodymus, susijusias su kasatoriui A. M. pareikštais įtarimais. Nuteistojo A. M. kaltė nuosprendyje pagrįsta kitų šioje byloje nuteistų asmenų M. Ž., D. Š., iš dalies pripažinusių kaltę, liudytojų parodymais, specialistų išvadomis, telekomunikacijų tinklais perduotos informacijos duomenimis, kita bylos medžiaga. Darydamas išvadas dėl baudžiamojo įstatymo A. M. taikymo, pirmosios instancijos teismas rėmėsi bylos įrodymų, kurie gauti teisėtais būdais ( BPK 20 straipsnio 4 dalis) ir tinkamai patikrinti teisiamojo posėdžio metu, visetu. Nors kasatorius nesutinka su teismo padarytomis išvadomis, tačiau pagal BPK 20 straipsnio nuostatas tiek byloje surinktų duomenų pripažinimas įrodymais, tiek ir jų vertinimas, yra teismo prerogatyva. Pasak prokurorės, nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismo nuosprendyje padarytos išvados, sprendžiant A. M. kaltės klausimą, yra logiškos ir motyvuotos, pagrįstos bylos įrodymų, kurie buvo ištirti teisme, visuma.
Atsiliepimas
Atsiliepime pažymima, kad pagal byloje nustatytas faktines bylos aplinkybes pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai pagrįstai A. M. veiksmus pripažino nusikalstamais ir juos tinkamai kvalifikavo pagal BK 188 straipsnio 2 dalį, 203 straipsnio 2 dalį ir 222 straipsnio 2 dalį (Vilniaus apygardos teismo 2010 m. balandžio 30 d. nuosprendžiu panaikinus BK 25 straipsnio 3 dalies taikymą visoms nuteistiesiems inkriminuotoms nusikalstamoms veikoms).
Prokurorė nurodo, kad BK 182 straipsnyje nustatyta baudžiamoji atsakomybė už sukčiavimą, t. y. svetimo turto ar turtinės teisės įgijimą, turtinės prievolės išvengimą arba jos panaikinimą apgaule. Esminis sukčiavimo požymis yra apgaulės panaudojimas. Apgaulė grobiant PVM paprastai pasireiškia suklastotų dokumentų įtraukimu į ūkio subjektų buhalterinę apskaitą, jų pagrindu sukurtos suklastotos PVM deklaracijos ar kitų dokumentų pateikimu mokesčių inspekcijai, siekiant suklaidinant šią atsakingą už mokesčių administravimą instituciją dėl mokestinės prievolės dydžio nustatymo. Teismų nustatytas PVM grobimo būdas nagrinėjamoje byloje rodo, kad tiek kasatorius, tiek kartu su juo nuteisti kiti nusikalstamos veikos bendrininkai suvokė, jog naudoja apgaulę, kuri leidžia UAB (duomenys neskelbtini) neteisėtai įgyti turtinę teisę ir išvengti turtinės prievolės, t. y. nuteistieji numatė nusikalstamus padarinius ir jų siekė. Būtent nuteistieji M. Ž., D. Š., A. M., turėdami nusikalstamą sumanymą vykdyti ūkinę veiklą nemokant, bet įgyjant svetimą turtą – pridėtinės vertės mokestį, pasirinko priešingą teisei pavojingą veikimą, kuris pasireiškė tęstiniu sąmoningu aktyviu apgaulės panaudojimu:
įsteigiant neteisėtai veiklai vykdyti priedangos įmones UAB (duomenys neskelbtini), kuriai vadovavo kasatorius A. M., bei kitas UAB, vadovaujamas kitų asmenų;
UAB (duomenys neskelbtini) vardu parduodant M. Ž., D. Š. ir A. M. iš fizinių asmenų supirktą medieną ūkio subjektams;
klastojant tariamus sandorius ir išrašant fiktyvius dokumentus tarp UAB (duomenys neskelbtini) ir UAB (duomenys neskelbtini), kuriai vadovavo A. M.;
medienos pirkimą įforminant antrosios grupės įmonėse, panaudojant trečiosios grupės įmonių PVM sąskaitas-faktūras, gautas tarpininkaujant R. Mockūnui;
pervedant pinigines lėšas ir išgryninant jas per UAB (duomenys neskelbtini) (vadovavo A. M.) bei kitas UAB;
pagal susitarimą išgrynintas lėšas M. Ž. padalydavo pagal proporcijas D. Š., A. M., A. P. bei medienos tiekėjams.
Pasak prokurorės, tarp visų objektyvių kaltinamųjų veiksmų teismai pagrįstai nustatė tiesioginį priežastinį ryšį su sukeltais nusikalstamais padariniais, todėl nuteistieji apgaule išvengė turtinės prievolės – į Lietuvos Respublikos biudžetą mokėtino pridėtinės vertės mokesčio sumokėjimo, ir neteisėtai šį svetimą turtą įgijo. Akivaizdu, kad visi veiksmai atlikti tiesiogine tyčia, t. y. suvokiant daromos veikos pavojingą pobūdį, numatant, kad atsiras BK 182 straipsnyje numatyti padariniai, t. y. apgaule bus išvengta sumokėti mokėtino PVM ir apgaule bus įgytas PVM, ir norint taip veikti. Nuteistųjų noras veikti nusikalstamai buvo aiškiai išreikštas nuo pat nusikalstamos veikos sumanymo pradžios – jie sąmoningai nukreipė savo pastangas tam, kad atsirastų neteisėti padariniai, t. y. kad būtų užfiksuotos realiai neįvykusios operacijos pagrindžiant tariamą medienos įsigijimo grandinę per jų pačių įsteigtas bei joms tiesiogiai vadovautas įmones.
Prokurorė nurodo, kad byloje teismas nustatė, jog nuteistojo M. Ž. nurodymu ir lėšomis neteisėtai veiklai nuslėpti 2002 m. liepos 4 d. A. Š. įsteigė UAB (duomenys neskelbtini) ir 50 procentų šios įmonės akcijų pardavė A. M. 2002 m. rugpjūčio 26 d. bendru akcininkų sprendimu A. M. buvo paskirtas administracijos vadovu – direktoriumi. Būdamas įmonės vadovas, norėdamas nuslėpti neteisėtą veiklą, A. M. nuo 2002 m. rugsėjo 6 d. iki 2003 m. kovo 31 d. savo parašu tvirtino į UAB (duomenys neskelbtini) buhalterinę apskaitą įtrauktas M. Ž. paruoštas fiktyvias PVM sąskaitas-faktūras apie UAB (duomenys neskelbtini) tariamai daromus pirkimus iš UAB (duomenys neskelbtini). Kadangi tuo laikotarpiu įmonei vadovavo nuteistasis A. M., jis ne tik žinojo apie kitų asmenų vykdomą neteisėtą veiklą, bet ir pats joje dalyvavo, todėl, pasak prokuroro, teismas pagrįstai pripažino, kad jis yra BK 203 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos subjektas.
A. M. taip pat yra nusikaltimo, numatyto BK 222 straipsnio 1 dalyje, subjektas, nes pagal teismo nustatytas faktines bylos aplinkybes kasatorius, pats asmeniškai pasirašydamas M. Ž. paruoštas PVM sąskaitas–faktūras apie tariamą UAB (duomenys neskelbtini) medienos pardavimą UAB (duomenys neskelbtini), suklastojo buhalterinės apskaitos dokumentus. Pagal formuojamą teismų praktiką įmonės vadovas už tokią veiką atsako pagal BK 222 straipsnio 1 dalį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinės nutartys Nr. 2K-460/2008, 2K-227/2007).
Šalies argumentai
A. M. nurodo, kad apeliacine tvarka jis nuosprendį skundė dėl BK 182 straipsnio 2 dalies ir 25 straipsnio 3 dalies, 203 straipsnio 2 dalies ir 25 straipsnio 3 dalies, 56 ir 62 straipsnių taikymo, tačiau teismas, atmesdamas jo skundą, formaliai pasisakė tik dėl BK 182 straipsnio 2 dalies taikymo ir todėl pažeidė BPK 320 straipsnio nuostatas, nes neišsamiai išnagrinėjo jo apeliacinį skundą. Prokurorė nesutinka su tokiais kasatoriaus A. M. teiginiais.
Prokurorė pažymi, kad apeliacinio skundo ribas apibrėžia nuosprendžio apskundimo pagrindai ir motyvai, apelianto prašymai, jų apimtis, pobūdis, konkretumas, tikslumas. Pagal prašymų apimtį nustatoma, ar skundžiamas visas nuosprendis, ar tik jo dalis. A. M. pirmosios instancijos teismo nuosprendį apeliacine tvarka skundė dėl nepagrįsto, jo nuomone, apkaltinamojo nuosprendžio, prašydamas jį išteisinti pagal visus jam inkriminuotus BK straipsnius t. y. pagal kiekvieną jam inkriminuotą BK straipsnį ginčijo byloje surinktus įrodymus ir jų pagrindu padarytas teismo išvadas, konstatuojant kasatoriaus kaltę. Prokurororė pabrėžia, jog ta aplinkybė, kad atmesdamas A. M. apeliacinį skundą, savo išvadas apeliacinės instancijos teismas išdėstė bendrai, o ne pagal kiekvieną BK straipsnį atskirai, nedaro šio teismo sprendimo neteisėto, juo labiau kad veikos, už kurias nuteistas kasatorius, sudaro idealią nusikaltimų sutaptį ir yra glaudžiai tarpusavyje susijusios. Pasak prokurorės, Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. balandžio 30 d. nuosprendyje į esminį apeliacinio skundo argumentą dėl įrodytomis pripažintų nusikalstamos veikos aplinkybių teisinio įvertinimo atsakyta tinkamai.
Prokurorė atsiliepime nesutinka su kasatoriaus teiginiu, kad apeliacinės instancijos teismas visiškai nepasisakė dėl BK 62 straipsnio nuostatų taikymo, nors ši aplinkybė taip pat buvo skundžiama. Apeliacinio skundo turinys rodo, kad apeliantas tik atkreipė teismo dėmesį į tą aplinkybę, jog skirdamas bausmę teismas negalėjo vadovautis BK 56 straipsnio nuostatomis, nes iki nusikalstamų veikų skundžiamojoje byloje padarymo jis nebuvo teistas. Nenurodydamas jokių argumentų apeliantas tik pareiškė nuomonę, jog tais atvejais, kai asmuo baudžiamojon atsakomybėn traukiamas pirmą kartą, jam gali būti taikomos BK 62 straipsnio nuostatos. Taigi klausimas dėl BK 62 straipsnio nuostatų taikymo ar netaikymo nuteistajam A. M. apeliaciniame skunde nebuvo keliamas, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl jo ir nepasisakė. Atsižvelgiant į tai, kad pagal BPK 367 straipsnio 3 dalies nuostatas kasacine tvarka apskųsti įsiteisėjusį nuosprendį ar nutartį galima tik dėl tų klausimų, kurie buvo nagrinėti apeliacinės instancijos teisme, A. M. kasacinio skundo argumentai, susiję su BK 62 straipsnio nuostatų taikymu, paliktini nenagrinėti.
Dėl nuteistojo G. G. ir nuteisto juridinio asmens UAB (duomenys neskelbtini) bei jo atstovo advokato K. O. kasacinių skundų
Prokurorė pažymi, kad nuteistojo G. G. ir nuteistojo juridinio asmens UAB (duomenys neskelbtini) bei jo atstovo advokato K. O. kasaciniai skundai identiški.
Kasaciniuose skunduose pateikiamas sąrašas BPK straipsnių (BPK 1 straipsnis, 3 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 44 straipsnio 6 dalis 301 straipsnio 1 dalis, 305 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktai), kuriuos, kasatorių tvirtinimu, pažeidė pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai. Kokie konkrečiai buvo minėtų straipsnių pažeidimai, kasatoriai nenurodo, o tai, kad teismas, ištyręs ir įvertinęs bylos įrodymus, pripažino, jog G. G. ir UAB (duomenys neskelbtini) veikė nusikalstamai, nėra pagrindas teiginiams apie minėtų BPK straipsnių pažeidimą. Pasak prokurorės, visi įrodymai, kuriais remiamasi nuosprendžiuose, gauti įstatymo nustatyta tvarka, nepažeidžiant BPK 20 straipsnio 1 dalies nuostatos, be to, konkrečių šios BPK normos pažeidimų kasaciniuose skunduose ir nenurodoma. Patys kasatoriai neįvardija nė vieno įrodymo, kuris būtų gautas ne įstatymų nustatyta tvarka. Pirmosios instancijos teismo išvados dėl nuteistųjų nusikalstamos veikos pagrįstos išsamiu ir nešališku jų išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu, t. y. nepažeidžiant įrodymų vertinimo taisyklių, įtvirtintų BPK 20 straipsnio 5 dalyje.
Atsiliepimas
Atsiliepime pažymima, kad, įvertinęs bylos duomenų visumą, teismas teisingai konstatavo, jog G. G. 2004 m. vasario 19–2005 m. gruodžio 16 dienomis, turėdamas vieningą nusikalstamą tikslą, veikdamas išankstine tiesiogine tyčia bendrininkų grupe su M. Ž., panaudodamas įmones nusikalstamai veiklai nuslėpti, suklastodamas ir panaudodamas suklastotus tikrus dokumentus, apgaule, sukčiaudamas PVM apskaičiavimo ir sumokėjimo srityje, UAB (duomenys neskelbtini) naudai įgijo didelės vertės svetimą turtą - Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto lėšas - grąžintiną pridėtinės vertės mokestį ir organizavo apgaulingą UAB (duomenys neskelbtini) buhalterinės apskaitos tvarkymą. Be to, teismas nustatė, kad UAB (duomenys neskelbtini), apgaulingai tvarkydama buhalterinę apskaitą, suklastodama ir panaudodama žinomai suklastotus dokumentus, įgijo didelės vertės svetimą turtą, padarydama didelę turtinę žalą. Tokias nuteistųjų G. G. ir juridinio asmens UAB (duomenys neskelbtini) veikas teismas pagrįstai pripažino nusikalstamomis it teisingai kvalifikavo pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, 300 straipsnio 2 dalį (2003-09-26 įstatymo Nr.VIII-1968 redakcija) ir 222 straipsnio 1 dalį.
Prokurorės teigimu, priešingai nei nurodoma kasaciniuose skunduose, pirmosios instancijos teismo priimtas apkaltinamasis nuosprendis priimtas nepažeidžiant BPK 305 straipsnio reikalavimų. Nuosprendžio aprašomojoje dalyje yra išdėstyti įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados dėl G. G. ir UAB (duomenys neskelbtini) padarytų nusikaltimų įrodytumo, taip pat motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas nepatikėjo nuteistojo G. G. parodymais, duotais teisme. Nuosprendžio aprašomojoje dalyje nurodyti įrodymai ir išvados dėl nusikalstamos veikos, kurios padarymu buvo kaltinami kasatoriai, taip pat nurodyti motyvai, kuriais vadovavosi teismas, kvalifikuodamas veikas pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, 300 straipsnio 2 dalį ir 222 straipsnio 1 dalį. Teismo nuosprendyje išdėstyti įrodymai ir jų analizė leidžia teigti, kad kasatoriai padarė jiems inkriminuotas nusikalstamas veikas.
Nuteistieji G. G. ir UAB (duomenys neskelbtini) kasaciniuose skunduose taip pat ginčija apeliacinės instancijos teismo priimto sprendimo pagrįstumą, teigdami, kad jų apeliacinių skundų teismas neišnagrinėjo, nes neatsakė į visus esminius skunduose iškeltus klausimus. Prokurorė akcentuoja, jog Baudžiamojo proceso kodekso normos, reglamentuojančios apeliacinį bylos procesą, įpareigoja apeliacinės instancijos teismą patikrinti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde, ir savo priimamo sprendimo aprašomojoje dalyje išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės. Tai nereiškia, kad reikalaujama pateikti detalų atsakymą į kiekvieną apeliacinio skundo argumentą. Nuteistieji G. G. ir juridinis asmuo UAB (duomenys neskelbtini) savo apeliaciniais skundais ginčijo bylos įrodymus ir pirmosios instancijos teismo padarytą jų vertinimą, o G. G. dar ir nuosprendžiu jam paskirtą kardomąją priemonę – suėmimą. Apeliacinės instancijos teismas sutiko su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis dėl nuteistųjų kaltės ir priimtame nuosprendyje atsakė į esminius apeliacinių skundų argumentus dėl įrodytomis pripažintų nusikalstamos veikos aplinkybių teisinio įvertinimo. Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. balandžio 30 d. nuosprendis atitinka BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimus.
Prokurorė nurodo, kad kasacine tvarka apskųsti įsiteisėjusį nuosprendį ar nutartį galima tik dėl tų klausimų, kurie buvo nagrinėti apeliacinės instancijos teisme. Todėl kasacinių skundų argumentai dėl BPK 277 ir 279 straipsnių pažeidimo apklausiant D. Š. ir jo parodymų vertinimo pagrįstumo, kurie nebuvo bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka dalykas, taip pat skunde keliami klausimai, susiję ne su teisės taikymu nustatytiems faktams, bet su pačių faktų konstatavimu ar jų paneigimu, kasacine tvarka nenagrinėti.
Nuteistasis G. G. kasaciniame skunde nurodė, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai ir nemotyvuotai nuosprendžiu jam paskyrė kardomąją priemonę – suėmimą, o iki to laiko jam buvo taikoma švelnesnė kardomoji priemonė – užstatas ir ši kardomoji priemonė nebuvo panaikinta. Pasak prokurorės, pirmosios instancijos teismo sprendimas nuteistajam G. G. anksčiau paskirtas kardomąsias priemones pakeisti į suėmimą yra pagrįstas. BPK 119 straipsnyje nurodyta, kad kardomosios priemonės taip pat gali būti skiriamos, siekiant užtikrinti nuosprendžio įvykdymą, ir nuteistajam. Taip teismas, paskirdamas G. G. kardomąją priemonę – suėmimą, minėto įstatymo nepažeidė, o nurodydamas jo terminą iki nuosprendžio įsiteisėjimo, vadovavosi BPK 307 straipsnio 1 dalies 6 punktu. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į G. G. paskirtos bausmės rūšį ir dydį (jam už sunkų nusikaltimą paskirtas laisvės atėmimas ketveriems metams), nuosprendžiu paskirdamas kardomąją priemonę suėmimą, baudžiamojo proceso nepažeidė. Su tokiu sprendimu sutiko ir apeliacinės instancijos teismas motyvavęs, kad siekiant užtikrinti tinkamą nuosprendžio, kuriuo nuteistajam buvo paskirta reali laisvės atėmimo bausmė, įvykdymą, buvo pakankamas pagrindas skirti suėmimą. Be to, atsižvelgiant į tą aplinkybę, kad, nors ir sušvelninęs pirmosios instancijos teismo paskirtą bausmę G. G., apeliacinės instancijos teismas jos rūšies, t. y. laisvės atėmimo nepakeitė, o apeliacinės instancijos nuosprendis įsiteisėja nuo jo paskelbimo dienos, naikinti Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo nuosprendžiu paskirtą kardomąją priemonę – suėmimą nebuvo pagrindo.
Prokurorės teigimu, BPK 361 straipsnis suteikia galimybę teismui nuosprendžio vykdymo metu išspręsti kylančias abejones, jeigu jas išsprendus nebus pakeista nuosprendžio esmė. Taigi, nuteistojo G. G. kasaciniame skunde iškelti klausimai, susiję su švelnesnės kardomosios priemonės - užstato panaikinimu ir bausmės laiko patikslinimu, gali būti išspręsti vadovaujantis BPK 362 straipsnyje išdėstytomis taisyklėmis.
Motyvuojamoji dalis
Kasaciniai skundai tenkintini iš dalies.
Dėl BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimų vykdymo
Pagal BPK 320 straipsnio 3 dalį apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose. Šis teismas nuosprendžio (nutarties) aprašomojoje dalyje privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės. To nereikia suprasti kaip reikalavimo pateikti detalų atsakymą į kiekvieną argumentą. Šios pareigos apimtis gali keistis atsižvelgiant į priimamo sprendimo rūšį ir kiekvieno atvejo aplinkybes. Tačiau, nesant motyvuotų išvadų bent dėl dalies apeliacinio skundo prašymų ir esminių argumentų, laikoma, kad skundas liko neišnagrinėtas, taip pažeidžiant BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimus (baudžiamosios bylos Nr. 2K-196/2010, 2K-213/2010, 2K-296/2010, 2K-381/2010, 2K-449/2010 ir kt.). Būtent tokį pažeidimą šioje byloje yra padaręs apeliacinės instancijos teismas.
Apeliaciniame skunde nuteistasis A. M. ginčijo savo tyčią atliekant veiksmus, kvalifikuotus pagal BK 182 straipsnio 2 dalį kaip sukčiavimas vykdant prievoles, susijusias su PVM mokėjimu, atskirai pateikdamas argumentus dėl, jo manymu, nepagrįsto jo patraukimo baudžiamojon atsakomybėn pagal BK 203 straipsnio 2 dalį ir 222 straipsnio 1 dalį bei netinkamo BK 56 ir 62 straipsnių nuostatų taikymo skiriant bausmę. Konkrečiai – jis nurodė atlikęs vien tik techninį darbą pakraunant medieną, pagal susitarimą su nuteistuoju M. Ž. kontaktai su medienos pardavėjais nebuvo jo funkcija, medienos pardavėjo sąskaitas-faktūras jo pakrautam transportui pateikdavęs nuteistasis M. Ž. ir jis nežinojęs, kad mediena perkama iš fizinių asmenų, ginčijo pirmosios instancijos teismo išvadas šiais klausimais.
Žemesnės instancijos teismas
Apeliacinės instancijos teismas išdėstė bylos duomenis, kurių pagrindu atmetė nuteistojo A. M. apeliacinio skundo teiginius, esą jam nebuvo žinoma apie jo vadovaujamos UAB (duomenys neskelbtini) medienos pirkimo-pardavimo dokumentacijos fiktyvumą. Teismas padarė bendrojo pobūdžio išvadą, kad nuteistajam nusikalstamos veikos esmė – iš fizinių asmenų be dokumentų įsigytos medienos pirkimo-pardavimo įforminimas per papildomų įmonių grandinę, gautų pardavus medieną lėšų panaudojimas šiai veikai toliau tęsti, kartu pasisavinant PVM atskaitą – buvo aiški, tačiau šios savo išvados toliau neplėtojo ir niekaip nepasisakė dėl apeliacinio skundo argumentų BK 203 straipsnio 2 dalies ir 222 straipsnio 1 dalies taikymo klausimais.
Apeliaciniame skunde nuteistasis A. M. nurodė, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas jam bausmę, nepagrįstai vadovavosi BK 56 straipsniu, nes jis šioje byloje nuteistas už veikas, padarytas prieš priimant nuosprendį kitoje byloje. Kartu apeliantas kėlė klausimą ir dėl galimybės, skiriant jam bausmę, taikyti BK 62 straipsnio nuostatas. Šie nuteistojo apeliacinio skundo argumentai iš viso nenagrinėti.
Apeliaciniame skunde nuteistasis G. G. prašė nuosprendį jam panaikinti ir priimti naują nuosprendį – jį išteisinti. Apeliantas nesutiko su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu ir pateikė argumentus, kuriais, jo manymu, jo paties, nuteistojo M. Ž. parodymai, telefoniniai pokalbiai ir kiti bylos duomenys turėjo būti vertinami kitaip, negu tai padarė teismas. Atskirai argumentuojamas nesutikimas su pirmosios instancijos teismo išvada, esą fiziniai asmenys, pardavinėję metalo laužą, buvo ne nuteistojo M. Ž., o nuteistojo G. G. tiekėjai, nes priešingu atveju nuteistasis M. Ž. atsiskaitymus su jais galėjęs organizuoti per tinklą, sukurtą atsiskaitymams su medieną tiekusiais fiziniais asmenimis.
Apeliacinės instancijos teismas, atsakydamas į nuteistojo G. G. apeliacinio skundo argumentus, nurodė, kad jo kaltę įrodo šešių teismo konkrečiai įvardytų ir kitų neįvardytų liudytojų parodymai bei specialisto išvados, tačiau jų turinio ir kokią būtent apelianto ginčijamą aplinkybę jie patvirtina neatskleidė. Toliau teismas teigia, kad bylos duomenys neginčytinai įrodo G. G. supratus nusikalstamos veikos mechanizmą, kaip pavyzdį pateikdamas vieną telefoninį pokalbį tarp G. G. ir M. Ž. Apeliacinės instancijos teismas pripažino, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė nuteistojo G. G. teisme duotus parodymus dėl iš nuteistojo M. Ž. gautų didelių pinigų sumų perdavimo nepažįstamiems asmenims, kaip prieštaraujančius sveikam protui, o dėl M. Ž. parodymų vertinimo jokių konkrečių argumentų nepateikė, pabrėždamas, kad tai yra teismo prerogatyva.
Kolegija pažymi, kad BPK 20 straipsnio 2 dalies nuostata, pagal kurią teismas sprendžia, ar bylos duomenys laikytini įrodymais, neatleidžia apeliacinės instancijos teismo nuo pareigos konkrečiai atsakyti į esminius apeliacinio skundo argumentus dėl tam tikrų bylos duomenų vertinimo. Tais atvejais, kai nuteistasis neigia savo kaltę, jo konkrečių argumentų svarba išryškėja tik bendrame visų bylos aplinkybių kontekste. Tuo tarpu apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas nuteistojo G. G. apeliacinį skundą, apsiribojo fragmentišku bylos aplinkybių vertinimu, bendro įrodymų viseto ir jų tarpusavio ryšio neatskleidė, o atskirus nuteistojo apeliacinio skundo argumentus, kurie gali turėti įtakos bendrai išvadai, paliko nuošalyje.
Apeliacinės instancijos teismas, motyvuodamas tuo, kad nuteisto juridinio asmens UAB (duomenys neskelbtini) atstovo apeliacinis skundas iš esmės grindžiamas tais pačiais argumentais, kaip ir nuteistojo G. G. apeliacinis skundas, jį atmetė tais pačiais motyvais, kaip ir šios bendrovės direktoriaus nuteistojo G. G. apeliacinį skundą. Pripažinus, kad dėl esminių nuteistojo G. G. apeliacinio skundo argumentų apeliacinės instancijos teismas nepateikė motyvuotų išvadų, negalima teigti, kad teismas bylą patikrino tiek, kiek to buvo prašoma UAB (duomenys neskelbtini) atstovo apeliaciniame skunde. Kita vertus, negalima sutikti su tuo, kad abu apeliaciniai skundai yra identiški. Juridinio asmens apeliaciniame skunde plačiau išplėtotas nuteistojo G. G. apeliacinio skundo teiginys dėl Valstybinės mokesčių inspekcijos iniciatyvos teikti prašymą dėl PVM permokos grąžinimo, dėl kurio pagrįstumo ir įtakos nuosprendžio teisėtumui teismas, svarstydamas G. G. skundą, nepasisakė, prašant šią aplinkybę įvertinti nuteistojo G. G. kaltės, kartu ir UAB (duomenys neskelbtini) atsakomybės aspektu. Skundo argumentas dėl nuteistojo kaltės ir jos formos yra esminis, todėl, nesant dėl jo motyvuotų išvadų, laikoma, kad skundas liko neišnagrinėtas.
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad minėti baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai yra esminiai, jie sukliudė apeliacinės instancijos teismui išsamiai bei nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą (BPK 369 straipsnio 3 dalis), todėl apeliacinės instancijos teismo nuosprendis nuteistiesiems A. M., G. G. ir nuteistam juridiniam asmeniui UAB (duomenys neskelbtini) naikintinas ir byla perduotina iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.
Pagal BPK 386 straipsnio 2 dalies nuostatas kasacinių skundų argumentai, nesusiję su priimamo sprendimo pagrindais, paliekami nenagrinėti.
Rezoliucinė dalis
n utaria:
Panaikinti Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. balandžio 30 d. nuosprendį nuteistiesiems A. M., G. G. ir nuteistam juridiniam asmeniui UAB (duomenys neskelbtini) ir perduoti šią bylos dalį iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.