- Teismas
- Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2010-03-16
- Bylos Nr.
- 2K-213/2010
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Egidijus Bieliūnas (pirm.), Tomas Šeškauskas, Vytautas Masiokas (pran.)
- Kaltinamasis
- A. A., R. B.
- Advokatai
- Vytenis Dziegoraitis
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Egidijaus Bieliūno, Tomo Šeškausko ir pranešėjo Vytauto Masioko,
teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro pavaduotojo kasacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. spalio 8 d. nutarties, kuria Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros prokuroro apeliacinis skundas atmestas.
Telšių rajono apylinkės teismo 2008 m. sausio 10 d. nuosprendžiu A. A. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 180 straipsnio 3 dalį (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo redakcija) ir R. B. pagal BK 180 straipsnio 3 dalį, 135 straipsnio 1 dalį (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo redakcija) išteisinti neįrodžius, kad jie dalyvavo padarant jiems inkriminuotas nusikalstamas veikas.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo V. Masioko pranešimą, prokuroro, prašiusio kasacinį skundą patenkinti, išteisintųjų A. A. ir R. B. gynėjų, prašiusių skundą atmesti, paaiškinimų,
Aprašomoji dalis
nustatė:
A. A. ir R. B. buvo kaltinami tuo, kad, būdami iš anksto susitarę ir veikdami organizuota grupe kartu su R. R. (byla nutraukta 2006 m. gegužės 16 d. suėjus baudžiamosios atsakomybės senačiai), R. Č., E. B. (byla nutraukta jiems mirus) ir D. S. (atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės BK 39¹ straipsnio pagrindu), 1996 m. gegužės 14 d. Telšiuose A. A. organizavo jų bendrą susitikimą, kurio metu aptarė apiplėšimo planą, pasiskirstė vaidmenimis ir sutarė plėšimo tikslu įsibrauti į patalpas, panaudoti šaunamąjį ginklą, peilį ir pagrobti svetimą – Kirgizijos piliečių turtą. 1996 m. gegužės 15 d., apie 4.30 val., R. Č., R. B., D. S., E. B. ir R. R., pastarajam rodant kelią, tyrimo metu nenustatytu „Audi“ automobiliu nuvyko į sodininkų bendriją „Putinas“, esančią Telšių rajono Siraičių kaime; R. R. parodžius A. S. sodo namelį ir pasilikus saugoti automobilio, E. B. saugant lauko duris, R. Č., R. B. ir D. S. per antro aukšto langą įsibrovė į sodo namelį, kur, grasindami panaudoti smurtą, t. y. nukreipdami į nukentėjusiuosius šaunamąjį ginklą – tyrimo metu nenustatyto kalibro ir modelio revolverį, peilius ir kuoką, užpuolė Kirgizijos piliečius J. F., S. M. ir G. I. Grumtynių metu R. Č., R. B. ir D. S. bendrais suderintais veiksmais sudavė nukentėjusiesiems į įvairias kūno vietas daugybinius smūgius rankomis, peiliais, kuoka ir taip padarė J. F. ir G. I. nežymius sveikatos sutrikdymus, o S. M. sunkų sveikatos sutrikdymą; po to pagrobė iš G. I. ir J. F. po 10 000 JAV dolerių iš kiekvieno, šiuos pinigus tarpusavyje pasidalijo, tokiu būdu A. A. ir R. B. pagrobė didelės vertės svetimą turtą – 20 000 JAV dolerių (80 000 Lt).
Be to, R. B. buvo kaltinamas tuo, kad tuo pačiu metu plėšimo tikslu įsibrovęs į A. S. sodo namelį, sudavė smūgį peiliu S. M. į krūtinės ląstos kairę užpakalinę pusę, padarydamas durtinę pjautinę kiauryminę žaizdą kairėje krūtinės ląstos pusėje su 6-7 šonkaulių ir pasieninės krūtinplėvės pažeidimu, taip sunkiai sutrikdė nukentėjusiojo sveikatą.
Žemesnės instancijos teismas
Pirmosios instancijos teismas, ištyręs ir įvertinęs byloje surinktus įrodymus, konstatavo, kad jų nepakanka pagrįsti A. A. ir R. B. kaltei ir juos išteisino, neįrodžius A. A. ir R. B. dalyvavimo padarant jiems inkriminuotas nusikalstamas veikas. Atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės liudytojo D. S. parodymus teismas vertino kritiškai, suabejojo jo parodymų patikimumu ir teisingumu, nes nors šio liudytojo parodymai ir nuoseklūs, tačiau prieštarauja nukentėjusiųjų parodymams, kurie tvirtino, kad plėšime tiesiogiai dalyvavo A. A., kuris peiliu sužalojo S. M. Išvestiniai liudytojo V. B. parodymai taip pat įvertinti kritiškai, nes dėl savo turinio prieštaringumo kelia pagrįstų abejonių savo teisingumu.
Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą pagal prokuroro skundą ir atlikęs įrodymų tyrimą, patvirtino pirmosios instancijos teismo išvadas dėl įrodymų vertinimo, o skundą atmetė.
Šalies argumentai
Kasaciniu skundu Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro pavaduotojas prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo 2009 m. spalio 8 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.
Žemesnės instancijos teismas
Apeliacinės instancijos teismo nutartis naikintina dėl padarytų esminių BPK 20 straipsnio 5 dalies, 301 straipsnio 1 dalies, 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio 5 dalies nuostatų pažeidimų, kurie sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą.
Šalies argumentai
Kasatorius nurodo, kad prokuroro prašymas perskaityti ikiteisminio tyrimo metu apklausų ir akistatų metų duotus ir teisme netirtus liudytojų D. S. ir V. B. parodymus, medžiagą, susijusią su R. B. paieška (kuri turi reikšmę sprendžiant senaties taikymo klausimą), nemotyvuotai atmestas (BPK 324 straipsnio 2 dalis). Taip teismas neištyrė bei neįvertino dalies duomenų, kuriais grindžiamas kaltinimas: liudytojo D. S. parodymų, duotų akistatose su A. A., R. B. ir R. R., liudytojų D. S. ir V. B. parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu, dalį medžiagos, susijusios su kaltinamojo R. B. paieška. Teismas nutartyje vertino įrodymus, kurie nebuvo ištirti teisme, t. y. liudytojo D. S. parodymus, duotus akistatose su A. A., R. B. ir R. R., bei liudytojo V. B. parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu (BPK 301 straipsnio 1 dalies pažeidimas). Teismas neįvertino byloje ištirto nukentėjusiojo G. I. 2002 metų apklausos protokolo, nutartyje klaidingai nurodydamas, kad G. I. buvo apklaustas tik 1996 metais.
Žemesnės instancijos teismas
Apeliacinės instancijos teismas neištyrė visų kaltinimą pagrindžiančių įrodymų, tiek kiekvieno atskirai, tiek viseto, nutartyje išvardijo tik išteisinamuosius motyvus, patvirtindamas tik išteisintųjų gynybinėms pozicijoms palankias aplinkybes ir nenurodė jokių motyvų, kuriais vadovaudamasis atmetė išteisintųjų kaltę pagrindžiančius duomenis. Dėl to buvo neteisingai nustatytos bylos aplinkybės ir padarytos neteisingos, šališkos išvados. Teismas neatsižvelgė į tai, kad nusikalstama veika padaryta 1996 metais, kad pagrindiniai tyrimo veiksmai buvo atlikti taip pat 1996 metais, o tyrimas atnaujintas tik 2001 metais D. S. prisipažinus dėl šio nusikaltimo padarymo ir davus apie tai parodymus, kad nebuvo galimybės teisme apklausti nukentėjusiųjų ir dalies liudytojų ir kad tokiu atveju, norint priimti objektyvų ir teisingą sprendimą, būtina ištirti visus bylos duomenis, tarp jų ir ikiteisminio tyrimo metu surinktą medžiagą. Teismas D. S. ir V. B. parodymams kėlė labai aukštus reikalavimus neatsižvelgdamas į tai, kad nusikaltimas padarytas prieš beveik 13 metų ir kad šis nusikaltimas nebuvo vienintelis tuo metu aktyvioje jų nusikalstamoje veikloje. Liudytojų D. S. bei V. B. parodymų nepagrįstas menkinimas, kasatoriaus manymu, taip pat rodo teismo šališkumą.
Vertindamas D. S. parodymus teismas nieko nepasisakė, kodėl nevertina tų nukentėjusiųjų paaiškinimų ir parodymų, įvykio vietos apžiūros protokolo, kurie visiškai patvirtina liudytojo D. S. parodymus dėl paties plėšimo mechanizmo, dėl užpuolikų skaičiaus ir jų išvaizdos, dėl turėtų ginklų ir jų veiksmų plėšimo metu, dėl padarytų sužalojimų, kodėl nevertina liudytojų A. S., R. N., R. A., S. G., V. G., R. A., R. T. parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo ir teisminio nagrinėjimo metu dėl A. A. bendravimo su nukentėjusiaisiais ir judėjimo nusikaltimo dieną, dėl buvimo pas G. iki paryčių, kurie visiškai patvirtina byloje nustatytas aplinkybes ir liudytojo D. S. parodymus.
Kaip esminį prieštaravimą D. S. parodymuose teismas įvardija tai, kad jam atrodo, jog R. B. sakė, kad jis dūrė vienam nukentėjusiajam į širdį, o nukentėjęs S. M. nurodė kitą jį sužalojusį asmenį – A. A., be to, širdies sužalojimų nukentėjusiesiems nenustatyta. Kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad durtiniai pjautiniai sužalojimai S. M. krūtinėje nustatyti širdies srityje, be to, D. S. apklausos metu neabejodamas įvardijo R. B. kaip asmenį, kuris pasakė, jog įdūrė žmogui ar tai dūrė į širdį. Kaip esminį prieštaravimą teismas nurodo ir tai, kad nukentėjusieji teigė, jog užpuolikai buvo su kaukėmis, o liudytojas D. S. teigė, kad kaukių jie neturėjo, galvas dengė kepuraitės su snapeliais, tik veidus buvo prisidengę golfų apykaklėmis. Tačiau nukentėjusysis G. I. savo 2002 metų apklausoje nurodė, kad užpuolikai vilkėjo džinsus ir aptemptus golfus.
Žemesnės instancijos teismas
Kasatoriaus manymu, tas faktas, kad A. A. tiesiogiai nedalyvavo užpuolime, nėra pagrindas išvadai, jog jo atlikti veiksmai negali būti kvalifikuoti kaip organizatoriaus pagal BK 180 straipsnio 3 dalį. Teismas neįvertino aplinkybių, kad apie nukentėjusiųjų atvykimą į Lietuvą ir vietą, kur jie gyveno, žinojo labai siauras asmenų ratas ir iš jų vienintelis A. A. buvo pažįstamas su R. B., R. Č., D. S. ir R. R., kad A. A. plėšimo naktį nuvyko pas G., siekdamas sukurti sau alibi; liudytojas V. B. nurodė, kad A. A. jam sakė, jog plėšimas įvyko jo iniciatyva, kad pinigus pasidalijo, kad Telšiuose vadovavo jis, o R. Č. galėjo vadovauti ne Telšiuose.
Apeliacinės instancijos teismas nevertino visų A. A., R. B. bei R. R. ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų tam, kad būtų galima geriau įvertinti išteisintųjų pateiktas gynybines versijas dėl skolos D. S. ir kitų jų apkalbėjimo motyvų. Teismas nepasisakė dėl pateikto D. S. 2001 m. lapkričio 11 d. prisipažinimo ir 2001 m. lapkričio 13 d. pirmosios apklausos, be kurių sugretinimo su dviem 2003 metų Vilniaus apygardos teismo nuosprendžiais, kuriais nuteistas D. S., neįmanoma įvertinti D. S. parodymų patikimumo. Būtent šiuose prisipažinime ir pirmojoje apklausoje D. S. nurodė visus nusikaltimus, kuriuose jis dalyvavo, tarp jų ir nusikaltimus, kurių padarymu buvo kaltinami A. A. ir R. B., o pateiktuose nuosprendžiuose dėl atskirų nusikaltimų buvo priimti sprendimai remiantis D. S. parodymias kaip teisingais ir patikimais. Teismas nevertino pateikto Šiaulių apygardos teismo 2004 m. sausio 15 d. nuosprendžio, kuriuo A. A. nuteistas už dalyvavimą ginkluotame nusikalstamame susivienijime ir kitus nusikaltimus, kuriame įvertinti V. B. parodymai dėl jo ir A. A. priklausymo V. Š. nusikalstami grupuotei, kuriame yra duomenys apie tai, kokius ginklus 1992 – 1996 metais jie turėjo.
R. R. byla nutraukta suėjus baudžiamosios atsakomybės senačiai, o ne dėl to, kad jo kaltė neįrodyta, todėl apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai ir šališkai menkina liudytojų D. S. ir V. B. parodymus, be to, nepagrįstai kritikuoja kaltinimą.
Žemesnės instancijos teismas
Be to, kasatorius nurodo, kad teismas padarė prieštaringą išvadą teigdamas, kad apeliantas (prokuroras) skunde daro prielaidomis ir samprotavimais grįstą išvadą, jog S. M., A. A. įvardydamas kaip vieną iš aktyviausių nusikaltimo vykdytojų – jį peiliu sužalojusį asmenį, galėjęs sąžiningai klysti, kartu pripažindamas, kad, remiantis D. S. parodymais, A. A. nebuvo nusikaltimo vietoje. Kasatorius tvirtina, kad D. S. ir nukentėjusiojo G. I. parodymai patvirtina, jog R. B. dalyvavo plėšime, o S. M. suklydo įvardydamas A. A. kaip jį sužalojusį užpuoliką.
Kadangi teismui kilo abejonių dėl liudytojų D. S. ir V. B. parodymų patikimumo ir teisingumo ir buvo įžvelgta jų bei nukentėjusiųjų parodymuose esminių prieštaravimų, teismas privalėjo į teismo posėdį iškviesti nukentėjusiuosius tam, kad būtų pašalintos bet kokios abejonės. Nukentėjusiųjų neatvykimas į pirmosios instancijos teismą dar nereiškia, kad jie nenorėtų dalyvauti apeliacinės instancijos teismo posėdyje. Byloje nėra duomenų apie tai, ar nukentėjusieji buvo informuoti apie apeliacinį posėdį, todėl teismo išvada, kad byloje nustatyti prieštaravimai nepašalinti dėl objektyvių priežasčių, yra nepagrįsta.
Motyvuojamoji dalis
Kasacinis skundas tenkintinas.
Dėl BPK 386, 320 ir 332 straipsnių taikymo
BPK 386 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad jeigu kasacinės instancijos teismas panaikino pirmosios instancijos teismo nuosprendį arba apeliacinės instancijos teismo nuosprendį ar nutartį, byla turi būti nagrinėjama bendra tvarka. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad kasacinės instancijos teismo nurodymai yra privalomi teisme iš naujo nagrinėjant bylą.
Kasacinės instancijos teismas 2008 m. spalio 23 d. nutartimi panaikino apeliacinės instancijos teismo 2008 m. kovo 31 d. nutartį ir perdavė bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Šioje kasacinėje nutartyje konstatuota, kad:
– apeliacinės instancijos teismas nemotyvuotai atmetė prokuroro prašymą apklausti liudytojus V. B. ir D. S.;
– apeliacinės instancijos teismas turi pakartotinai ištirti visus liudytojo D. S. parodymus, esančius byloje, ir palyginti juos su kitais bylos duomenimis;
– apeliacinės instancijos teismas neperskaitė nukentėjusiųjų A. I. ir J. F. ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų, nors tai numato BPK 276 straipsnio 4 dalis;
– iš naujo tirti bylos aplinkybes ir pateikti naują jų vertinimą yra apeliacinės instancijos teismo kompetencija, todėl, nagrinėdamas bylą, šis teismas turi ypač atidžiai patikrinti nuosprendžio pagrįstumą: ar teismo išvadas patvirtina įrodymai, išnagrinėti teisiamajame posėdyje, ar teismas atsižvelgė į visas bylos aplinkybes, galinčias paveikti teismo išvadas, ar teisiamajame posėdyje išnagrinėtų įrodymų pakanka teismo išvadoms padaryti, ar įrodymai yra teisingai įvertinti ir pan.
Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą, konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas, iš naujo nagrinėdamas bylą, tik iš dalies įvykdė kasacinės instancijos teismo 2008 m. spalio 23 d. nutartyje išdėstytus nurodymus. Apeliacinės instancijos teismas atliko įrodymų tyrimą – apklausė liudytojus V. B. ir D. S., perskaitė nukentėjusiojo J. F. ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, bei tik dalį nukentėjusiojo A. I. parodymų. Teisingai kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas: neperskaitė nukentėjusiojo A. I. parodymų, duotų 2002 m. gegužės 24 d. (T. 2, b. l. 21-23), ir jų nevertino, taigi šiuo aspektu nepatikrino liudytojo D. S. parodymų dėl plėšimo mechanizmo ir maskavimosi būdo; nemotyvuotai atmetė prokuroro prašymą perskaityti ikiteisminio tyrimo metu apklausų ir akistatų metu duotus ir teisme netirtus liudytojų D. S. ir V. B. parodymus, medžiagą, susijusią su R. B. paieška, nes ji turi reikšmę sprendžiant R. B. baudžiamosios atsakomybės senaties taikymo klausimą. Taigi apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 324 straipsnio 2 dalies nuostatas (prašymai turi būti motyvuotai atmesti) ir neįvykdė kasacinės instancijos teismo 2008 m. spalio 23 d. nutartyje išdėstyto nurodymo – pakartotinai ištirti visus liudytojo D. S. parodymus, esančius byloje.
Kasatorius skunde teisingai nurodo, kad R. R. ikiteisminio tyrimo metu byla nutraukta suėjus baudžiamosios atsakomybės senačiai, o ne dėl to, kad jo kaltė neįrodyta, todėl apeliacinės instancijos teismas, vertindamas įrodymus, neteisingai argumentavo, kad liudytojo D. S. parodymų nepakako R. R. kaltei pagrįsti ir tik liudytojo V. B. parodymai lėmė įtarimų pateikimą A. A. ir R. B.
Kasatorius pagrįstai nurodo, kad tas faktas, jog A. A. nebuvo vienas iš plėšimo vykdytojų, nepaneigia galimybės jam inkriminuotų veiksmų (jei jie bus įrodyti) kvalifikuoti kaip organizatoriaus pagal BK 180 straipsnio 3 dalį. Beje, tuo jis ir buvo kaltinamas. Kolegijos nuomone, teismas privalėjo kartu su kitais įrodymais analizuoti ir įvertinti paties A. A. parodymus (pripažino, kad jis su broliu visus tris nukentėjusiuosius iš Lydos parvežė į Kauną, plėšimo išvakarėse jis apsilankė sodo namelyje ir kvietė nukentėjusiuosius tą pačią dieną važiuoti pirkti automobilių, žinojo, kad nukentėjusieji turi 20 000 JAV dolerių), aiškintis, iš kur A. A. sužinojo, kur yra A. S. sodas, kuriame gyveno nukentėjusieji. Būtina įvertinti ir nukentėjusiojo G. I. nurodytą aplinkybę, kad vaikinas, prisistatęs ,,Aleksu“ (vėliau iš nuotraukų atpažino, jog tai buvo A. A.), plėšimo išvakarėse apsilankęs sodo namelyje ir kvietęs juos tą pačią dieną važiuoti pirkti automobilių, jiems atsisakius, teiravosi, ar Artūras (S.) nakvos sodo namelyje (T. 1, b. l. 142). Atkreiptinas dėmesys į A. S. parodymus (T. 2, b. l. 67-68), kad tame viešbutyje, kurį Kaune parodė A. A. atvežęs nukentėjusiuosius iš Lydos, jie neapsistojo saugumo sumetimais, be to, A. S. žmona jam paaiškino, kad jai važiuojant į sodą nuo autobusų stoties ją sekė A. A., nes pastarasis nežinojo, kur yra jų sodas. Šiuos duomenis teismas privalėjo ištirti ir įvertinti. Kasatorius pagrįstai nurodo, kad išteisintojo A. A., liudytojų A. S., R. N., R. A., S. G., V. G., R. A., R. T. parodymų apeliacinės instancijos teismas apskritai nevertino. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad R. B. jam inkriminuojamos nusikalstamos veikos padarymo metu gyveno Mažeikiuose, o ne Telšiuose. Taigi vertinant liudytojo D. S. parodymus, kas vis dėlto iškvietė R. Č. su draugais ir Telšiuose organizavo plėšimo aptarimą ir pasiskirstymą vaidmenimis, teismas privalėjo išanalizuoti visas minėtas aplinkybes ir tik tada daryti atitinkamas išvadas. Minėtų aplinkybių kontekste turėtų būti analizuojami ir vertinami liudytojo V. B. parodymai.
Nepagrįstai apeliacinės instancijos teismas nutartyje nurodė, kad ekspertizės aktas nepatvirtina liudytojo D. S. parodymų dėl plėšimo metu nukentėjusiesiems peiliu padaryto sužalojimo pobūdžio. Pats D. S. pripažino, kad jis turėjo peilį ir plėšimo metu vienas nukentėjusysis su juo susigrūmė, norėdamas atimti peilį, tuomet galėjo sužaloti nukentėjusiojo ranką ir būtent J. F. nustatytos pjautinės žaizdos dešinėje plaštakoje ir dilbyje, be to, tas pačias sužalojimo padarymo aplinkybes patvirtino ir J. F. Ta aplinkybė, kad ekspertai medikai kitiems nukentėjusiesiems nekonstatavo širdies sužalojimų, nėra pagrindas abejoti liudytojo D. S. parodymais, kad plėšimo metu R. B. sakęs, jog vienam iš nukentėjusiųjų dūręs peiliu į širdį, nes nustatyta, kad S. M. krūtinės ląstos kairėje pusėje padaryta kiauryminė žaizda, taigi sužalojimo vieta ir būdas nurodyti gana tiksliai. Ar buvo sužalota širdis, gali pasakyti tik ekspertai medikai, atlikę medicininį tyrimą, o ne liudytojas. Teismas, vertindamas nukentėjusiojo S. M. parodymus, kad jį peiliu sužalojo A. A., bei liudytojo D. S. parodymus, jog plėšimo metu R. B. sakęs, kad vienam iš nukentėjusiųjų dūręs peiliu į širdį, turi įvertinti A. A. ir R. B. fizinius duomenis bei palyginti su pirminiais S. M. parodymais.
BPK 320 straipsnio 3 dalyje numatytos bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribos – teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde, o BPK 332 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismo nutarties aprašomojoje dalyje turi būti išdėstomos motyvuotos išvados dėl apeliacinio skundo. Dėl to, nesant tokių apeliacinės instancijos teismo motyvuotų išvadų bent dėl dalies apeliacinio skundo prašymų ar esminių argumentų, laikoma, kad apeliacinis skundas liko neišnagrinėtas.
Apeliacinės instancijos teismas, atlikęs įrodymų tyrimą, apklausė liudytojus D. S. ir V. B., perskaitė dalį nukentėjusiųjų parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu, tačiau jų parodymų esmės neatskleidė ir neanalizavo kitų įrodymų kontekste, neištyrė ir nevertino kai kurių kitų įrodymų, todėl teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismo nutartis negali būti laikoma pagrįsta ir teisėta.
BPK 20 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad įrodymais gali būti tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai. Todėl tiek tiesioginiai, tiek netiesioginiai įrodymai turi įrodomąją vertę.
Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas tik išanalizavęs išteisintųjų, nukentėjusiųjų, liudytojų parodymus ir juos palyginęs su kitais įrodymais gali padaryti atitinkamas išvadas ir jų pagrindu nustatyti faktines bylos aplinkybes. Tokios išsamios analizės apeliacinėje nutartyje nėra.
Taigi apeliacinės instancijos teismas nepatikrino bylos tiek, kiek to buvo prašoma apeliaciniame skunde (BPK 320 straipsnio 3 dalies pažeidimas), nutartyje nenurodė motyvų, paaiškinančių, kodėl atmetami kai kurie esminiai apeliacinio skundo argumentai, o pirmosios instancijos teismo nuosprendis pripažįstamas teisingu (BPK 332 straipsnio 3 ir 5 dalių pažeidimai). Tai lėmė, kad įrodymų vertinimas byloje nebuvo pagrįstas išsamiu visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (BPK 20 straipsnio 5 dalies pažeidimas).
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad minėti baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai yra esminiai, tai sukliudė apeliacinės instancijos teismui išsamiai bei nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą (BPK 369 straipsnio 3 dalis), todėl apeliacinės instancijos teismo nutartis naikintina ir byla perduotina iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.
Iš naujo nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, teismas privalo patikrinti nuosprendžio pagrįstumą bei teisėtumą, išnagrinėti prokuroro apeliaciniame skunde nurodytus esminius argumentus ir savo sprendime dėl jų pateikti motyvuotas išvadas.
Rezoliucinė dalis
nutari a:
Panaikinti Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. spalio 8 d. nutartį ir A. A. bei R. B. bylą perduoti iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.