- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2021-10-19
- Bylos Nr.
- e2A-2325-643/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 2-45-3-00731-2020-9
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Margarita Stambrauskaitė
- Atsakovas
- I. C.
- Ieškovas
- uždarosios akcinės bendrovės „BRC finance“
- Kategorijos
- 2.6.16.9Išperkamoji nuoma
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Margarita Stambrauskaitė, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi atsakovo I. C. apeliacinį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo Širvintų rūmų 2021 m. gegužės 21 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „BRC finance“ ieškinį atsakovui I. C. dėl skolos priteisimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovas kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas priteisti iš atsakovo 1 595,50 Eur skolą, 143,60 Eur delspinigius, 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.
2. Ieškinį grindžia su atsakovu 2019 m. gegužės 10 d. sudaryta turto išperkamosios nuomos sutartimi, kurios pagrindu buvo perduotas atsakovui nuomai su išpirkimo teise automobilis Audi Q7 (identifikacinis Nr. (duomenys neskelbtini)). Ieškovas įvykdė savo prievoles pagal sutartį tinkamai t. y. perdavė automobilį, tačiau atsakovas sutarties tinkamai nevykdė, t. y. laiku nemokėjo sutarties priede numatytų mokėjimų ir liko skolingas 1 595,50 Eur, dėl pradelstų mokėti nuomos mokesčių už 2019 m. gruodžio mėn., 2020 sausio mėn., 2020 m. vasario mėn. ir 2020 m. kovo mėn., pagal grafiką pagal PVM sąskaitas faktūras (serija BRCL: Nr. 167890; Nr. 169934; Nr. 171962; Nr. 173957). Ieškovas ragino atsakovą vykdyti sutartį, tačiau jam ir toliau nevykdant savo įsipareigojimų, sutartis ieškovo buvo nutraukta vienašališkai 2020 m. balandžio 17 d.
3. Apie tai, jog automobilis Audi Q7 buvo aptiktas UAB „Baltijos realizacijos centras“ paliktas aikštelėje (po to, kai atsakovas, nepatenkintas automobilio būkle, jį ten paliko) ieškovė gavo informaciją 2020 m. balandžio 17 d. Niekas nežinojo, kada automobilis buvo paliktas aikštelėje. Nei 2019 m. gegužės 10 d. turto išperkamosios nuomos sutartį su I. C. UAB „BRC finance“ vardu sudaręs atstovas P. T., nei vadovė nieko nežinojo apie aikštelėje paliktą automobilį. Elektroniniu paštu I. C. kreipėsi į ieškovą tik 2020 m. balandžio 29 d., t. y. jau po sutarties vienašališko nutraukimo. Taip pat paaiškino, kad UAB „Baltijos realizacijos centras“ ir UAB „BRC finance“ yra glaudžiai susijusios įmonės, priklausančios tai pačiai įmonių grupei „BRC group“. Jei asmuo nori įsigyti automobilį iš UAB „Baltijos realizacijos centras“ išperkamosios nuomos būdu, jis būna nukreipiamas į UAB „BRC finance“, sudaroma išperkamosios nuomos sutartis, su klientu toliau bendrauja ir visus klausimus sprendžia tik UAB „BRC finance“ darbuotojai. Jei asmuo nori nutraukti sutartį, automobilis turi būti grąžinamas UAB „BRC finance“, kaip ir numatyta sutartyje.
Atsiliepimas
4. Atsakovas su ieškinio reikalavimais nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą, priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.
5. Paaiškino, kad 2019 m. gegužės 10 d. išsirinko automobilį BRC aikštelėje su vadybininku A. N., kalbėjosi su juo apie įsigijimą lizingu, tuomet šis jį palydėjo į BRC lizingo ofisą užpildyti dokumentų, sutartį pasirašė su kitu vadybininku. Įsigijęs automobilį buvo nuvažiavęs į servisą, kuriame buvo aptikta nemažai automobilio trūkumų, teko remontuoti, išleido apie 1 200 Eur remontui, vėliau paaiškėjo, kad dar nusimato remonto išlaidų nuo 1 000 iki 2 000 Eur. Nusprendęs grąžinti automobilį, 2020 m. sausio 3 d. nuvyko su juo į BRC, pastatė prie įvažiavimo, užėjęs į vidų pamatė A. N. ir su juo bendravo dėl automobilio grąžinimo, juo pasitikėjo, todėl į kitą vadybininką nesikreipė, sutarties punktų nebuvo skaitęs.
6. Vadybininkas pasiūlė automobilį grąžinti, o jį pardavus, netgi grąžinti atsakovui tam tikrą dalį pinigų. 2020 m. sausio 3 d. atsakovas pristatė automobilį ieškovui ir minėtam ieškovo vadybininkui perdavė automobilio raktelius ir dokumentus. Automobilio perdavimo aktas nebuvo pasirašytas. Tačiau ieškovas atitinkamo akto taip pat prie savo ieškinio nepridėjo ir nesuteikė teismui jokios informacijos apie tai, kada automobilis ieškovui buvo grąžintas. A. N. nurodė automobilį palikti, nes turėjo jį įvertinti. Jis (I. C.) A. N. pasakė, kad jį tenkintų tiesiog automobilio grąžinimas, paliko automobilio užvedimo raktelius ir dokumentus. A. N. paskambino po kelių dienų ir pasakė, kad gali grąžinti už automobilį apie 400 Eur. Maždaug po mėnesio paskambinęs A. N. paprašė atvežti automobilio padangas, pasakė, kad ieškos automobilio pirkėjo, tuomet grąžins pinigus ir nutrauks sutartį. Tuomet jis su savo seserimi Olga nuvežė padangas į BRC, privažiavus prie pakeliamo aikštelės užtvaro paskambino A. N., kuris jiems atidarė įvažiavimą, jie paliko padangas ir išvažiavo. Iš A. N. žodžių suprato, kad A. N. automobilį ketina parduoti kitam klientui, matė automobilio pardavimo skelbimą. Suprato, kad sutartis dar nenutraukta, nors automobilį faktiškai grąžino, tačiau jokio tai patvirtinančio dokumento nepasirašė. 2020 m. sausio mėn. nutraukė automobilio draudimo sutartį.
7. Apie 2020 m. kovo mėn. vėl paskambino A. N. ir siūlė suremontuoti automobilio slenksčius, kad automobilis būtų brangiau parduotas, tačiau jis atsisakė, klausė, kodėl sutartis dar nenutraukta. Patvirtino, jog ir po 2020 m. sausio 3 d. gaudavo į elektroninį paštą laiškus dėl išperkamosios nuomos mokėjimų, tačiau į juos neatrašydavo, o perskambindavo telefonu ir pasakydavo, kad automobilis jau grąžintas, paskutinį kartą tarėsi, kad atvyks viską išspręsti, tačiau sutrukdė karantinas. 2020 m. balandžio mėn. gavo pranešimą apie vienašališką sutarties nutraukimą. Žinojo, kad A. N. nėra iš BRC lizingo, tačiau manė, kad tai viena įmonė, lizingo ofisas šalia BRC ofiso, kuriame būdavo A. N., todėl suprato, kad tai yra bendradarbiaujančios įmonės. Grąžinęs ieškovui automobilį, atsakovas nusipirko kitą automobilį, kuriuo šiuo metu ir naudojasi.
8. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad automobilis, kurį atsakovas grąžino ieškovui 2020 m. sausio 3 d., buvo laikomas ieškovo aikštelėje, esančioje adresu (duomenys neskelbtini), ką gali patvirtinti liudytoja O. C., ir ką taip pat patvirtina ir automobilio nuotrauka, kurią atsakovas padarė minėtoje automobilių aikštelėje 2020 m. kovo 17 d. Grąžinus automobilį, BRC tinklapyje buvo patalpintas skelbimas apie šio automobilio pardavimą.
9. Minėtos aplinkybės patvirtina, kad sutartis buvo nutraukta ne 2020 m. balandžio 17 d., o 2020 m. sausio 3 d. šalių susitarimu ir tai reiškia, kad ieškovo reikalavimas mokėti ieškinyje nurodytas nuomos įmokas yra nepagrįstas ir neteisėtas. Ieškovas bando nepagrįstai praturtėti atsakovo sąskaita. Atsakovo žiniomis, aptariamą automobilį ieškovas pardavė dar prieš išsiunčiant atsakovui 2020 m. balandžio 17 d. pranešimą apie sutarties nutraukimą, kas taip pat įrodo, kad ieškovas valdė automobilį ir juo disponavo, ir sutartis buvo nutraukta anksčiau šalių susitarimu.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
10. Vilniaus regiono apylinkės teismo Širvintų rūmų teismas skundžiamu 2021 m. gegužės 21 d. sprendimu nusprendė ieškinį tenkinti, priteisti ieškovui UAB „BRC finance“ (juridinio asmens kodas 303493875) iš atsakovo I. C. 1 595,50 Eur skolą, 143,60 Eur delspinigius, 5 proc. dydžio metines palūkanas, skaičiuojamas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos, t. y. nuo 2020 m. lapkričio 4 d., iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, bei 39 Eur žyminį mokestį.
11. Teismas sprendime nustatė, kad 2019 m. gegužės 10 d. tarp ieškovo ir atsakovo buvo sudaryta turto išperkamosios nuomos sutartis Nr. LT-2019/6564, kurios pagrindu atsakovui buvo perduotas nuomai su išpirkimo teise automobilis Audi Q7 (identifikacinis Nr. (duomenys neskelbtini)) 24 mėnesių laikotarpiui. Ieškovas perdavė automobilį atsakovui, tačiau atsakovas sutarties tinkamai nevykdė, t. y. laiku nemokėjo sutarties priede numatytų mokėjimų ir liko skolingas 1 595,50 Eur. Ieškovas ragino atsakovą sumokėti skolą, tačiau atsakovas į raginimą nereagavo, todėl ieškovas 2020 m. balandžio 17 d. pranešimu sutartį su atsakovu vienašališkai nutraukė.
12. Taip pat nustatė, kad automobilis Audi Q7 2020 m. balandžio 17 d. atsitiktinai buvo pastebėtas UAB „Baltijos realizacijos centras“ automobilių stovėjimo aikštelėje atsakingų asmenų vykdytos automobilių stovėjimo aikštelės priežiūros metu. Byloje pateiktas 2020 m. balandžio 17 d. automobilio Audi Q7 priėmimo-perdavimo aktas, kuriuo UAB „Baltijos realizacijos centras“ perdavė šį automobilį UAB „BRC finance“. Byloje nėra duomenų, kad sutarties šalis – „BRC finance“ būtų kaip nors informuota I. C., kad automobilis buvo grąžintas ir kada tai buvo padaryta. Atsakovas I. C. tvirtina, kad automobilį BRC aikštelėje jis paliko 2020 m. sausio 3 d., tai jis padarė su BRC darbuotojo A. N. žinia, tikėdamasis, kad sutartis bus tinkamai nutraukta, todėl toliau ir nemokėjo sutartimi nustatytų mokėjimų. Tačiau, teismo vertinimu, tokių atsakovo teiginių nepatvirtina jokie byloje esantys įrodymai.
13. Teismas įvertino liudytoju apklausto buvusio UAB „Baltijos realizacijos centro“ vadybininko A. N. parodymus, jog jei klientas grąžina automobilį, visais atvejais surašoma tai patvirtinanti sutartis. Automobilis negalėjo stovėti tokį ilgą laiką (nuo sausio 3 d. iki balandžio 17 d.) aikštelėje nepastebėtas, kadangi aikštelė suskirstyta sektoriais, kurie yra prižiūrimi paskirtų darbuotojų, vėliausiai automobilis būtų pastebėtas kitą dieną po palikimo. Byloje nėra duomenų, kad atsakovas, palikdamas automobilį, kaip nors būtų tokį veiksmą įforminęs. Atsakovas neatsakydavo į priminimus dėl mokėjimų elektroniniu paštu, nėra jokių įrodymų, kad, kaip jis tvirtina, gavęs priminimą dėl mokėjimų jis skambindavo ir pranešdavo, kad automobilis jau grąžintas ar kokiu nors kitu būdu būtų savalaikiai ir tinkamai informavęs UAB „BRC finance“ apie grąžintą automobilį.
14. Teismas nurodė, kad atsakovo daryta fotonuotrauka nepatvirtina automobilio aikštelėje stovėjimo fakto, o apsaugos kamerų įrašai saugomi tik tris mėnesius, taigi ginčo laikotarpiu jų išsaugotų nėra. Teismas taip atmetė liudytojų S. C. ir O. B. parodymus, kaip negalinčius patvirtinti, tinkamai ar netinkamai pagal sutarties sąlygas atsakovas grąžino automobilį, be to, jie artimais giminystės ryšiais susiję su atsakovu, atsakovas taip pat nepateikė įrodymų, kad automobilio pardavimo skelbimą matė internete, tuo tarpu šio automobilio nauja išperkamosios nuomos sutartis sudaryta tik 2021 m. balandžio 29 d. Įrodymai patvirtina, kad įmoka nebuvo sumokėta ir už mėnesį, einantį prieš atliktą automobilio grąžinimą.
Atsiliepimas
15. Atsakovo teigimu, jis manė, kad vadybininkas, su kuriuo bendravo dėl automobilio išsirinkimo, priklauso tai pačiai įmonei, su kuria sudarė turto išperkamosios nuomos sutartį. Teismas atkreipė dėmesį, kad net jei atsakovui ir nebuvo tiksliai aišku, ar UAB „Baltijos realizacijos centras“ ir UAB „BRC finance“ yra viena įmonė ar ne, I. C. turėjo pareigą laikytis sutarties prievolių, tinkamai vykdyti sutartį pagal prisiimtus įsipareigojimus. Turto išperkamosios nuomos sutartyje numatyta, kad sutartis gali būti pakeista ar papildyta tik raštišku susitarimu, tačiau jokio susitarimo, kad sutartis buvo nutraukta abipusiu susitarimu I. C. nepateikė. Be to, sutartyje nėra numatyta galimybė klientui bet kuriuo metu grąžinti automobilį ir tokiu būdu automatiškai nutraukti sutartį. Taip pat nepateikė jokio tarp jo ir vadybininko A. N. sudaryto rašytinio susitarimo ar automobilio priėmimo-perdavimo akto. Tuo pačiu pažymėtina, kad net jei toks susitarimas ar aktas ir būtų pateiktas, tai savaime nelemtų turto išperkamosios nuomos sutarties nutraukimo, kadangi ji buvo sudaryta būtent su UAB „BRC finance“ ir galėjo būti nutraukta taip pat tik tokiu būdu. A. N. nedirbo UAB „BRC finance“ ir neturėjo teisės priimti, parduoti šiai įmonei priklausančio automobilio, be to, kaip parodė pats liudytojas A. N. jis visai neturėjo teisės sudarinėti sutarčių.
Žemesnės instancijos teismas
16. Teismas konstatavo, kad sutartis pagrįstai buvo iš ieškovo pusės vienašališkai nutraukta, vien dėl to, kad automobilis buvo paliktas nenustatytu laiku automobilių stovėjimo aikštelėje, I. C. neišnyko sutartyje numatyta prievolė tinkamai mokėti sutartyje numatytus išperkamosios nuomos mokėjimus pagal sudarytą įmokų grafiką iki sutarties nutraukimo.
II. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
17. Atsakovas pateikė teismui apeliacinį skundą, kuriame prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti bei priteisti iš ieškovės bylinėjimosi pirmoje instancijoje išlaidas.
18. Apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismo išvada apie neva atsitiktinai aikštelėje rastą automobilį prieštarauja liudytojo A. N. parodymams apie automobilių priėmimo, saugojimo ir išleidimo iš aikštelės tvarką, pagal kurią nei vienas automobilis negalėjo patekti į aikštelę, iš jos išvykti ar būti ten bent kelias dienas be darbuotojų žinios. Iš ieškovės atstovo paaiškinimų matyti, kad aikštelėje buvo laikomi ne tik pardavimui skirti UAB „Baltijos realizacijos centras“ automobiliai, bet ir ieškovės ar bankų automobiliai, skirti nuomai, t. y. kuriuos ieškovė nuomojo savo klientams. Įvertinant šias aplinkybes, darytina išvada, kad ieškovei neabejotinai buvo žinoma apie jos aikštelėje esantį jai priklausantį automobilį. Sutarties nutraukimo data taip pat atsitiktinai sutampa su automobilio suradimo aikštelėje data. Šios aplinkybės reiškia, kad ieškovė žinojo, kad automobilis yra jos aikštelėje. A. N. taip pat nurodė, kad UAB „Baltijos realizacijos centras“ nepriima į aikštelę automobilių nesudarius komiso sutarties dėl automobilio pardavimo šiuo atveju, jokia sutartis su atsakovu sudaryta nebuvo.
19. Apeliantas nurodo, kad teismas be pagrindo nesivadovavo kitų liudytojų parodymais. Jų nurodytos aplinkybės neprieštarauja byloje esantiems duomenims, o būtent aplinkybei, kad atsakovas pristatė automobilį į ieškovės saugojimo aikštelę. Nors konkrečios datos liudytojas S. C. ir neprisiminė, jis nurodė, kad automobilis buvo pristatytas 2020 m. pradžioje, o liudytoja O. B. nurodė, kad tai buvo sausio mėnuo. Liudytojų parodymai iš esmės sutampa su atsakovo paaiškinimais.
20. Apeliaciniame skunde taip pat teigiama, kad nustačius, kad automobilis buvo ieškovės žinioje, t. y. jos aikštelėje, seka išvada, kad automobilis ieškovei buvo perduotas, o tai reiškia, kad automobiliu kaip nuomos objektu atsakovas nesinaudojo žinant ir sutinkant ieškovei, todėl nuomos santykiai abiejų šalių valia nutrūko.
21. Taip pat pažymi, kad ieškovė nevykdė pareigos pateikti vartotojui aiškią, nedviprasmišką ir visapusišką informaciją apie paslaugą ir savo veiklą. Visas klientų srautas dėl aikštelėje esančių automobilių, nesvarbu kokiu pagrindu tą automobilį jie beįsigytų, yra nukreiptas į centrinę patalpos dalį, kurioje klientus priima UAB „Baltijos realizacijos centras“ darbuotojai, nežiūrint to, kad ten nėra jokios šios įmonės iškabos, o tik visoms įmonėms bendras BRC pavadinimas. Klientai mato didelę geltoną iškabą „BRC autocentrum“, kuri yra bendra visoms ten veikiančioms ir susijusioms įmonėms. Patalpos, kurios randasi šone, nėra aiškiai pažymėtos kaip „BRC finance“ patalpos. Tokiu būdu atsakovas manė, kad darbuotojai, dirbantys centrinėje patalpų dalyje su iškaba „BRC autocentrum“ ir pasitinkantys visus ateinančius klientus yra įgalioti priimti sprendimus visais klausimais, juolab, kad iš bylos medžiagos akivaizdu, jog kažkuris iš jų ir priėmė ieškovei priklausantį automobilį.
Atsiliepimas
22. Ieškovas pateikė teismui atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriame prašo apeliacinį skundą atmesti ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.
23. Atsikirsdamas į atsakovo argumentus, ieškovas nurodo, kad UAB „BRC finance“ aikštele nesinaudoja siekdama nuomoti automobilius, t. y. ji savo automobilių aikštelėje neturi. Nei UAB „BRC finance“, nei jokie bankai tiesiogiai UAB „Baltijos realizacijos centras“ valdomos aikštelės nekontroliuoja ir nevaldo. Šiuo atveju iš A. N. parodymų aiškiai matyti, kad automobilių aikštelę prižiūrėjo būtent UAB „Baltijos realizacijos centras“ darbuotojai. UAB „Baltijos realizacijos centras“ nėra įpareigotas pranešti apie kiekvieną atvykstantį ir iš aikštelės išvykstantį automobilį. Atsakovas atvežė nuomotą automobilį pardavimui, nes siekė užsidirbti daugiau pinigų iš pardavimo. Jis kreipėsi į UAB „Baltijos realizacijos centras“, jam buvo siūloma jo norimą parduoti automobilį remontuoti, jam buvo suprantama, kad nuomos sutartis su ieškove dėl automobilio pardavinėjimo nebuvo nutraukta. Atsakovas pats nesikreipė į ieškovę, nereaguodavo į el. laiškus, kai gaudavo sąskaitas ar įspėjimą apie nuomos sutarties nutraukimą.
24. Atsakovas sutartį sudarė būtent su ieškove UAB „BRC finance“, kuri galėjo būti nutraukta taip pat tik tokiu būdu. A. N. nedirbo UAB „BRC finance“ ir neturėjo teisės priimti, parduoti šiai įmonei priklausančio automobilio, be to, kaip parodė pats liudytojas A. N. jis visai neturėjo teisės sudarinėti sutarčių. Atkreipia dėmesį, kad liudininkas A. N. prieš randant automobilį UAB „Baltijos realizacijos centras“ valdomoje aikštelėje nebuvo UAB „Baltijos realizacijos centras“ darbuotojas (joje dirbo iki 2020 m. vasario 25 d.), taigi, nėra aišku, kodėl neparduotas automobilis liko aikštelėje atsakovui nepasirašius sutarties su UAB „Baltijos realizacijos centras“. Be to, atsakovas elgėsi aplaidžiai, ieškovės neinformavo apie automobilio palikimą net gavęs sąskaitas už nuomą ar įspėjimą apie nuomos sutarties nutraukimą.
Šalies argumentai
25. Ieškovė taip pat nesutinka su atsakovo argumentais, kad UAB „Baltijos realizacijos centras“ nepriima į aikštelę automobilių nesudarius komiso sutarties dėl automobilio pardavimo, tokios aplinkybės nėra įrodytos, taip pat tai neįrodo, kad nesant sudarytai sutarčiai UAB „Baltijos realizacijos centras“ turėjo kažkaip ieškovei apie tai pranešti.
26. Nagrinėjamoje pirmosios instancijos byloje liudininkai negalėjo nurodyti nei datos, nei kokiu pagrindu automobilis buvo paliktas. Tuo tarpu, teismas konstatavo, kad automobilis buvo perduotas 2020 m. balandžio 17 d. automobilio Audi Q7 priėmimo-perdavimo aktu. Bet kuriuo atveju nuomos sutartis galėjo būti nutraukta tik rašytiniu abiejų šalių sutarimu, kurio ieškovas su atsakovu nėra pasirašę.
Šalies argumentai
27. Ieškovas nesutinka su atsakovo argumentais, kad ieškovas nevykdė pareigos tinkamai pateikti vartotojui aiškią, nedviprasmišką ir visapusišką informaciją apie paslaugą ir savo veiklą. Ieškovas teismui buvo pateikęs patalpų nuotraukas, kuriose aiškiai matyti, kaip yra išskirti visi statinyje esantys juridiniai asmenys. Šiuo atveju ieškovo patalpos yra atskirtos, iškaboje virš durų žaliame fone yra nurodyta UAB „BRC finance“ pavadinimas, taip pat įėjus į pastatą aiškiai matyti atskira erdvė klientams su ieškovo atributika.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, argumentai ir išvados
28. Apeliacinio proceso paskirtis – laikantis Civilinio proceso kodekso (CPK) 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, t. y. tiriant byloje surinktus įrodymus patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar nustatytoms faktinėms aplinkybėms teisingai taikė materialiosios teisės normas, ar nepažeidė įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso teisės normų. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas, ir, neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.
29. Teismas nenustatė absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, taip pat būtinybės peržengti apeliacinio skundo ribas. Byloje ginčas kilo dėl skolos priteisimo.
30. Iš byloje esančių įrodymų nustatyta, kad 2019 m. gegužės 10 d. tarp ieškovo ir atsakovo buvo sudaryta turto išperkamosios nuomos sutartis Nr. LT-2019/6564, kurios pagrindu atsakovui buvo perduotas nuomai su išpirkimo teise automobilis Audi Q7 (identifikacinis Nr. (duomenys neskelbtini)) 24 mėnesių laikotarpiui.
31. Atsakovas pagal sutartį laiku nemokėjo sutarties priede numatytų mokėjimų ir liko skolingas 1 595,50 Eur (neapmokėtos sąskaitos faktūros, kurių kiekviena išrašyta 407,18 Eur sumai, už 2019 m. gruodžio mėn. – 2020 m. kovo mėn. - Nr. BRCL 169934, Nr. BRCL 171962, Nr. BRCL 173957, Nr. BRCL 167890.
32. Atsakovui buvo siųsti raginimai sumokėti skolą (2020 m. vasario 28 d., 2020 m. kovo 17 d. buvo siunčiami raginimai, o 2020 m. balandžio 3 d. įspėjimas dėl susidariusios skolos), tačiau atsakovas į raginimą nereagavo. Ieškovas 2020 m. balandžio 17 d. pranešimu sutartį su atsakovu vienašališkai nutraukė.
33. Atsakovas 2020 m. balandžio 29 d. elektroniniu laišku ieškovę informavo, kad automobilį jai perdavė 2020 m. sausio 3 d., o būtent vadybininkui A. N., nurodo, kad automobilio nesinaudoja, todėl ir reikalavimas sumokėti nuomos mokestį yra nepagrįstas.
34. Pagal kasacinio teismo teisės aiškinimo ir taikymo praktiką teismas ex officio turi kvalifikuoti vartojimo sutartis ir atlikti tokių sutarčių nesąžiningų sąlygų kontrolę pagal CK 6.2284 straipsnio 2 dalyje (iki 2014 m. birželio 13 d. galiojusio CK 6.188 straipsnio 2 dalyje) išdėstytus kriterijus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. birželio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-272/2011; 2012 m. balandžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-156/2012; 2017 m. gegužės 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-245-611/2017, 47 punktas; 2018 m. vasario 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-17-701/2018, 37 punktas).
35. Vartojimo sutartys nuo komercinių, taip pat nuo kitų sutarčių yra atskiriamos pagal vartojimo sutarties šalių (subjektų) specifiką bei vartotojo tikslus. Kasacinio teismo praktikoje, remiantis teisės aktuose pateikta vartojimo sutarties samprata, suformuluoti esminiai požymiai, kuriuos atitinkanti sutartis kvalifikuojama kaip vartojimo: pirma, prekes ar paslaugas įsigyja fizinis asmuo; antra, fizinis asmuo prekes ir paslaugas įsigyja ne dėl savo ūkinės komercinės ar profesinės veiklos, o savo asmeniniams, šeimos, namų ūkio poreikiams tenkinti; trečia, prekes ar paslaugas teikia verslininkas (fizinis ar juridinis asmuo, veikiantis verslo tikslais) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. spalio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-397/2011; 2012 m. kovo 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-67/2012; 2012 m. balandžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-156/2012; 2016 m. liepos 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-358-248/2016, 31, 32 punktai). Taigi teismui konkrečiu atveju sprendžiant, ar sudaryta sutartis yra vartojimo, būtina identifikuoti sutarties šalis (vartotoją ir prekių (paslaugų) tiekėją) bei nustatyti, kokio tikslo, sudarydama sutartį, siekia viena iš sutarties šalių – vartotojas.
36. Sąlygų nesąžiningumas ex officio turi būti vertinamas bet kurioje proceso stadijoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. balandžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-156/2012). Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas ginčą dėl skolos ieškovui priteisimo, nevertino tarp šalių sudarytos 2019 m. gegužės 10 d. išperkamosios nuomos sutarties kaip vartojimo sutarties, nevertino sutarties sąlygų vartojimo teisinio santykio aspektu. Kaip minėta, toks sutarties nuostatų vertinimas ex officio gali ir turi būti atliekamas bet kurioje proceso stadijoje, todėl visų pirma sutartis, iš kurios nevykdymo ieškovas prašė priteisti įsiskolinimą, vertintina būtent šiuo aspektu.
37. Nagrinėjamoje byloje sutartis sudaryta tarp fizinio asmens (atsakovo) ir verslo subjekto – bendrovės (ieškovo), sutartimi įsipareigota nuomininkui (atsakovui) nuomai perduoti automobilį Audi Q7. Iš atsakovo teiktų paaiškinimų matyti, kad automobilis buvo perduota ir naudojamas atsakovo asmeninėms reikmėms. Šios aplinkybės rodo, kad sutartis atitinka vartojimo sutarties požymius. Kasacinio teismo praktika taip pat patvirtina, kad išperkamosios nuomos sutartis laikytina vartojimo sutartimis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2019 m. vasario 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-59-248/2019).
38. Vartojimo sutartims greta bendrųjų sutarčių teisės taisyklių taikomos specialiosios, užtikrinančios didesnę vienos iš sutarties šalių – vartotojo – teisių apsaugą, taisyklės. Tais atvejais, kai šalių sudaryta sutartis kvalifikuojama kaip kylanti iš vartojimo teisinių santykių, bylą nagrinėjantis teismas sutarties sąlygas ex officio turi įvertinti pagal įstatyme įtvirtintus sąžiningumo kriterijus, nepriklausomai nuo to, kokius reikalavimus reiškia šalys.
39. CK 6.188 straipsnis apibrėžia, kokios vartojimo sutarčių sąlygos laikomos nesąžiningomis. Išsamiai vartojimo sutarčių sąlygų pripažinimo nesąžiningomis pagrindai ir procedūros pagal dabartinį reglamentavimą yra aptarti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. liepos 19 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-289-1075/2018. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. liepos 19 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-289-1075/2018 nurodyta, kad kasacinis teismas apibendrintai yra išskyręs du nesąžiningų sutarčių sąlygų arba sąžiningumo kontrolės aspektus: procedūrinį (t. y. sąlygų įtraukimo į sutartį kontrolė) ir materialinį (sutarties turinio kontrolė) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-17-701/2018, 36 punktas). Procedūrinis sąžiningumo kontrolės aspektas dar kitaip vadinamas skaidrumo reikalavimu. Sutarčių sąlygos neatitinka skaidrumo reikalavimo, jei jos nėra išreikštos aiškiai ir suprantamai. Materialinis arba sutarties turinio kriterijus apima sutarties sąlygos vertinimą pagal CK nustatytą preziumuojamų nesąžiningų sąlygų sąrašą.
40. Pagal CK 6.188 straipsnio 2 dalį nesąžiningomis laikomos vartojimo sutarčių sąlygos, kurios šalių nebuvo individualiai aptartos, jeigu jos iš esmės pažeidžia šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą bei vartotojo teises ir interesus. Individualiai neaptartomis laikomos vartojimo sutarties sąlygos, kurių parengimui negalėjo daryti įtakos vartotojas, ypač jeigu tos sąlygos nustatytos iš anksto pardavėjo ar paslaugų teikėjo parengtoje standartinėje sutartyje. Pareiga įrodyti, kad tam tikra vartojimo sutarties sąlyga buvo aptarta individualiai, tenka pardavėjui ar paslaugų teikėjui (CK 6.188 straipsnio 4 dalis). Taip pat minėto straipsnio 2 dalyje įtvirtintas sąrašas kriterijų, kuriems esant preziumuojama, kad sutarties sąlygos yra nesąžiningos. Be to, remdamasis CK 6.188 straipsnio 3 dalimi, teismas gali pripažinti nesąžiningomis ir kitokias vartojimo sutarties sąlygas, jeigu jos atitinka šio straipsnio 2 dalyje nustatytus kriterijus. Bet kuriuo atveju sutarties sąlygos nesąžiningomis gali būti pripažintos tik esant abiem požymiams: jos turi būti neaptartos individualiai ir iškreipti šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą vartotojo nenaudai. Pagal CK 6.188 straipsnio 5 dalį, ar vartojimo sutarties sąlyga nesąžininga, turi būti vertinama atsižvelgiant į sutartyje nurodytų prekių ar paslaugų prigimtį ir visas sutarties sudarymo metu buvusias ir jos sudarymui turėjusias įtakos aplinkybes, ir visas kitas tos sutarties ar kitos sutarties, nuo kurios ji priklauso, sąlygas. Taigi, sutarties sąlyga gali būti pripažinta nesąžininga įvertinus tiek patį sutarties turinį, tiek sutarties sudarymo aplinkybes. Taip pat reikia atsižvelgti į sąlygų tarpusavio ryšį, nes viena sutarties sąlyga, vertinama atskirai, gali būti pripažinta sąžininga, tačiau, atsižvelgiant į jos santykį bei ryšį su kitomis sutarties sąlygomis, gali būti pripažinta nesąžininga, ir atvirkščiai.
41. 2020 m. balandžio 17 d. pranešime dėl vienašališko sutarties nutraukimo nurodyta, kad sutartis nutraukiama vadovaujantis bendrosios dalies 9.2, 9.2.3, 9.2.3.3 nuostatomis, pagal kurias nurodyta, jog nuomotojas turi teisę vienašališkai nutraukti sutartį, nepasibaigus jos galiojimo laikotarpiui, jei nuomininkas laiku nesumoka arba sumoka ne visą sutartyje numatytą mokėjimą, kitas mokėtinas sumas, kurių mokėjimo terminai yra suėję, netesybas ir nepadengia įsiskolinimo per vieną kalendorinį mėnesį nuo tos dienos, kai suėjo mokėjimo terminas. Individuali sutarties sąlyga yra sutarčių laisvės principo išraiška ir yra vykusių tarp šalių derybų rezultatas. Todėl ji nereikalauja tokių apsaugos būdų, kurie įtvirtinti CK 6.185 straipsnyje, taikymo kaip standartinės sutarčių sąlygos, kurias iš anksto parengia viena šalis nederindama su kita šalimi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018-12-04 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-479-1075/2018). Šiuo atveju byloje nėra duomenų, kad sutarties sąlygos, juo labiau, kurios yra įtvirtintos bendrojoje dalyje, būtų su atsakovu aptartos individualiai, todėl, atsižvelgiant į tai, kad esant abejonėms, aplinkybės vertinamos vartotojo naudai, darytina išvada, kad pastaroji nuostata individualiai nebuvo aptarta. Pripažinus nurodytą sąlygą neaptartą individualiai, spręstinas klausimas dėl jos sąžiningumo. Teismo vertinimu, šioje sutarties sąlygoje nėra numatytos jokios neigiamos ar nepagrįstai didelės pasekmės atsakovui, jis nėra įpareigojamas mokėti kokių nors sumų dėl sutarties nutraukimo. Priešingai, ieškovo prašomos priteisti sumos susidarė susikaupus kasmėnesinėms įmokoms, kurių atsakovas nemokėjo, nors išperkamosios nuomos sutartis dar nebuvo nutraukta, tačiau nėra kildinamos konkrečiai dėl vienašalio sutarties nutraukimo. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad pastarosios sutarties nuostatos nėra pagrindo laikyti nesąžininga ar pažeidžiančia šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą bei vartotojo teises ir interesus.
42. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas (toliau – ESTT) yra išaiškinęs, kokia apimtimi turi būti įgyvendinta pareiga vertinti ex officio sutarties sąlygas, t. y. kiek teismas, nagrinėjantis vartotojo pareikštą ieškinį dėl tam tikrų su verslininku sudarytos sutarties sąlygų pripažinimo nesąžiningomis, turi savo iniciatyva ir atskirai išnagrinėti visas kitas šio vartotojo neginčytas sutarties sąlygas tam, kad patikrintų, ar jos gali būti laikomos nesąžiningomis. ESTT padarė išvadą, kad teismas, nagrinėjantis vartotojo pareikštą ieškinį dėl tam tikrų su verslininku sudarytos sutarties sąlygų pripažinimo nesąžiningomis, neprivalo savo iniciatyva ir atskirai išnagrinėti visų kitų šio vartotojo neginčytų sutarties sąlygų tam, kad patikrintų, ar jos gali būti laikomos nesąžiningomis; jis turi išnagrinėti tik su ginčo dalyku, kaip jį apibrėžė bylos šalys, susijusias sąlygas, kai tik turi informacijos apie faktines ir teisines aplinkybes, kurios prireikus gali papildomai gauti, imdamasis tyrimo priemonių (Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2020 m. kovo 11 d. sprendimas byloje Györgyné Lintner prieš UniCredit Bank Hungary Zrt., C‑511/17, 27–38 punktai.). ESTT šioje byloje taip pat pažymėjo, kad apsaugos, kurią atitinkamas nacionalinis teismas pagal šią direktyvą turi suteikti vartotojui savo iniciatyva imdamasis veiksmų, veiksmingumas negali būti toks, kad būtų nepaisoma šalių pretenzijose apibrėžtų ginčo dalyko ribų arba jos būtų peržengiamos, taigi šis nacionalinis teismas neturi išplėsti šio ginčo taip, kad viršytų jam pateiktus reikalavimus ir pagrindus, atskirai analizuodamas bet kurią kitą sutarties, dėl kurios tik tam tikrų sąlygų jam pateiktas ieškinys, sąlygą tam, kad įvertintų, ar ji nesąžininga. Tokį vertinimą pateisina, be kita ko, tai, kad galėtų būti pažeistas dispozityvumo principas, pagal kurį šalys apibrėžia ginčo dalyką.
43. Kiek tai susiję su byloje kilusiu ginču, kitų susijusių sutarties nuostatų taip pat nėra pagrindo laikyti nesąžiningomis. 2019 m. gegužės 10 d. išperkamosios nuomos sutarties Nr. LT-2019/6564 3.1.3 punkte nurodyta, kad nuomininkas įsipareigoja tinkamai mokėti mėnesinius mokėjimus už perduotą automobilį sutarties 4 straipsnyje nustatyta tvarka ir terminais; tinkamai vykdyti kitus įsipareigojimus, numatytus sutartyje (3.1.7 p.); tuo atveju, jeigu nuomininkas ilgiau nei 5 darbo dienas vėluoja įvykdyti savo skolinius įsipareigojimus pagal šią sutartį, nuomotojas turi teisę savo nuožiūra pradėti skolos išieškojimo procedūrą arba nutraukti sutartį ir pareikalauti grąžinti automobilį (4.3 p.); šalys įsipareigoja tinkamai vykdyti savo įsipareigojimus, prisiimtus šia sutartimi, ir susilaikyti nuo bet kokių veiksmų, kuriais galėtų padaryti žalos viena kitai (7.1.1 p.); ši sutartis gali būti bet kada nutraukiama raštišku bendrovės pranešimu, kai <...> pažeidžiamos lizingo sutarties ir/ar šios sutarties sąlygos (8.1.2 p.). Bet kokie šios sutarties pakeitimai ar papildymai turi būti daromi raštu ir yra nustatyta tvarka pasirašomi abiejų šalių atstovų. Šalys susitaria, kad <...> sąlygos, susijusios su sutarties (įsi)galiojimu ir nutraukimu <...> gali būti keičiamos tik gavus išankstinį raštišką bendrovės sutikimą. Priešingu atveju, tokie pakeitimai bus laikomi negaliojančiais (8.1.7 p.). Šalys patvirtina, kad sutartį perskaitė, suprato jos turinį ir pasekmes, priėmė ją kaip atitinkančią jų tikslus <...> (8.1.13 p.). Sutarties bendrojoje dalyje taip pat nurodyta, kad visi sutartyje nustatyti ar su sutarties sąlygų vykdymu susiję pranešimai, įskaitant sąskaitas, turi būti raštiški (16.1 p.). Pastarosios nuostatos, o būtent tos, pagal kurias šalys įsipareigojo sutarties pakeitimus, papildymus ar jos nutraukimą pasirašyti raštu, neatitinka nesąžiningų sutarties sąlygų apibrėžimo, priešingai, yra aiškiai išreikštos ir suprantamos, nors ir nebūtų individualiai aptartos. Atsižvelgiant į tai, toliau vertintinas šių sutarties nuostatų laikymasis bei sutarties vykdymas.
44. Esminis apeliacinio skundo argumentas yra susijęs su aplinkybe, kad automobilis dar 2020 m. sausio mėnesį buvo paliktas ieškovo žinioje stovėjimo aikštelėje, jam apie tai negalėjo būti nežinoma, todėl, atsakovo teigimu, būtent nuo tada šalių sutarimu 2019 m. gegužės 10 d. išperkamosios nuomos sutartis nutrūko.
45. Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog bet kokios informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais; pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja, t. y. faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų, kuriuos visapusiškai įvertino teismas, pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad faktas buvo; reikia įvertinti kiekvieną įrodymą ir įrodymų visetą; išvados dėl įrodinėjimo dalyko įrodytinumo turi būti logiškai pagrįstos byloje surinktais duomenimis; teismas gali konstatuoti tam tikros aplinkybės buvimą ar nebuvimą, kai tokiai išvadai padaryti pakanka byloje esančių įrodymų; įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad jie tarpusavyje neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia padaryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą; įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklės pagal įstatymą nereikalauja, kad visi prieštaravimai būtų pašalinti (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. vasario 14 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-42-684/2019 30 punktą ir jame nurodytą praktiką).
46. Teismo vertinimu, įvertinus byloje esančių įrodymų visumą, labiau tikėtina ir labiau įrodyta ta aplinkybė, kad automobilis Audi Q7 buvo paliktas UAB „Baltijos realizacijos centras“ aikštelėje atsakovo nurodytu metu. Visų pirma, šiuos atsakovo paaiškinimus patvirtina teisme apklausti liudytojai S. C. ir O. B., jų parodymų tikrumu nėra pagrindo netikėti. Pastaroji aplinkybė pirmosios instancijos teismo liko nepaneigta, nors teismas ir teisingai nurodė, kad šių liudytojų parodymai niekaip negali patvirtinti, tinkamai ar netinkamai pagal sutarties sąlygas atsakovas grąžino automobilį. Be to, atmetus tokią pateikiamą atsakovo versiją, lieka niekaip kitaip nepaaiškinta, kokiu būdu vis tik automobilis aikštelėje turėjo atsirasti, kurį 2020 m. balandžio 17 d. priėmimo – perdavimo aktu UAB „Baltijos realizacijos centras“ ir perdavė ieškovei UAB „BRC finance“. Vis tik, aplinkybė, kad automobilis buvo paliktas UAB „Baltijos realizacijos centras“ aikštelėje, nepaneigia to, kad atsakovas, siekdamas sąžiningai vykdyti sutarties nuostatas, laikytis prisiimtų įsipareigojimų, netinkamai tokiu veiksmu išreiškė ir įformino savo valią netęsti su ieškovu sudarytų sutartinių santykių.
47. CK 6.38 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad prievolės turi būti vykdomos sąžiningai, tinkamai bei nustatytais terminais pagal įstatymų ar sutarties nurodymus, o kai tokių nurodymų nėra, – vadovaujantis protingumo kriterijais. CK 6.59 straipsnis nustato draudimą kuriai nors šaliai vienašališkai atsisakyti įvykdyti prievolę ar vienašališkai pakeisti jos įvykdymo sąlygas. CK 6.256 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad kiekvienas asmuo privalo tinkamai ir laiku vykdyti savo sutartines prievoles. CK 6.200 straipsnio 1 dalis numato, kad šalys privalo vykdyti sutartį tinkamai ir sąžiningai. Kiekviena šalis turi vykdydama prievolę bendradarbiauti su kita šalimi (šalių pareiga kooperuotis) (CK 6.38 straipsnio 3 dalis).
48. Iš bendrųjų CK įtvirtintų sutarčių vykdymo principų, ieškovo ir atsakovo pasirašytos sutarties nuostatų akivaizdu, kad atsakovas, dėl jo nurodomų priežasčių (automobilio Audi Q7 defektų, brangaus taisymo), siekdamas tinkamai vykdyti sutarties sąlygas, turėjo kreiptis į ieškovą su pretenzija ar su reikalavimu dėl išperkamosios nuomos sutarties pakeitimo ar jos nutraukimo, remonto nuostolių padengimo ar dėl nekokybiškos prekės, tačiau ne vienašališkai pakeisti sutarties sąlygas ar savavališkai nutraukti jos vykdymą, pristatant automobilį į aikštelė, niekaip to neįforminant ir nefiksuojant.
49. Šiuo atveju atsakovas, gindamas savo poziciją, nurodė, kad kontaktavo su A. N., kuris ir nurodė palikti automobilį aikštelėje. Kaip matyti iš paties atsakovo pateiktų įrodymų, A. N. net nėra ieškovės UAB „BRC finance“ darbuotojas, šis asmuo dirbo UAB „Baltijos realizacijos centras“, nors sutartis buvo sudaryta būtent su UAB „BRC finance“. Kaip nurodyta, bet kokie ieškovo ketinami inicijuoti sutarties pakeitimą ar ypač nutraukimą (kas akivaizdžiai matyti iš atsakovo valios atvarant ir paliekant automobilį) turėjo būti įforminti raštu ir gavus išankstinį bendrovės (t. y. ieškovės UAB „BRC finance“) sutikimą (sutarties 8.1.7 p.). Nei tokio sutikimo, nei apskritai, raštiško sutarties pakeitimo, padaryta nebuvo, todėl laikytina, kad atsakovas, atvarydamas automobilį ir palikdamas aikštelėje, nesilaikė sutarčių vykdymo principų. Bendrosios pareigos sąžiningai vykdyti sudarytą sutartį, bendradarbiauti ją vykdant, pažeidimą patvirtina ir atsakovo veiksmai, kuomet jis, nurodydamas, kad paliko automobilį aikštelėje, apie tai kitos sutarties šalies neinformavo, nors tokią pareigą neabejotinai turėjo. Priešingai, net ieškovui siunčiant pranešimus dėl raginimo mokėti įsiskolinimą (kadangi, kaip minėta, sutartis, kaip joje nurodyta, nutraukta nuo 2020 m. sausio mėnesio nebuvo), atsakovas ne tik kad į pranešimus nereagavo, tačiau neinformavo ieškovo apie automobilio aikštelėje palikimo faktą, kad būtų kaip nors įformintas toks jo veiksmas.
50. Įvertinus išdėstytas aplinkybes, tiek apie vartojimo teisinius santykius, tiek dėl bendrųjų sutarčių vykdymo pareigų, konstatuotina, kad papildoma atsakovui kaip vartotojui suteikiama apsauga yra skirta išvengti stipresniosios šalies primestų sąlygų, taip siekiant atkurti šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą. Tačiau ši papildoma apsauga nedaro išimčių iš vieno svarbiausių privatinės teisės principų – pacta sunt servanda (sutarčių reikia laikytis) (CK 6.38, 6.59 straipsniai), todėl nereiškia, kad vartotojas gali tam tikra apimtimi nevykdyti prievolių ar naudotis įstatymo jam suteiktomis vartotojų apsaugos priemonėmis siekdamas išvengti ar pakeisti laisva valia prisiimtų prievolių vykdymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. vasario 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-58/2012).
51. Nustačius šias aplinkybes apie atsakovo netinkamą sutarties vykdymą, iš esmės lemiamos reikšmės neturi ir faktas, ieškovas žinojo ar nežinojo apie UAB „Baltijos realizacijos centras“ aikštelėje paliktą automobilį Audi Q7, kadangi tokio veiksmo, kaip automobilio atvarymas ir palikimas, išperkamosios nuomos sutartis nenumato, juo labiau nenumato, kad tokiu veiksmu būtų laikoma, jog sutartis yra nutraukiama. Kaip detaliai pasisakyta, sutarties nutraukimas buvo galimas tik raštu, ko šiuo atveju iš atsakovo pusės padaryta nebuvo, taigi vien atsakovo veiksmai atvarant automobilį nepatvirtina, kad sutartis buvo nutraukta nuo 2020 m. sausio mėnesio, bendrovė, kaip sutarties šalis, niekaip tokios valios taip pat nutraukti sutartį neišreiškė.
52. Apeliantas taip pat siekdamas eliminuoti savo, kaip sutarties šalies, atsakomybę, deklaratyviai teigia, kad ieškovė nevykdė pareigos pateikti vartotojui aiškią, nedviprasmišką ir visapusišką informaciją apie paslaugą ir savo veiklą, tokie apelianto teiginiai laikytini deklaratyviais. Apeliantui, kaip apdairiai sutarties šaliai, turėjo būti suprantama, su kokiu subjektu yra sudaryta 2019 m. gegužės 10 d. išperkamosios nuomos sutartis. Tiek sutartis sudaryta, tiek sąskaitos, tiek jau minėti raginimai sumokėti įsiskolinimą, buvo siunčiami siuntėjo sutarties šalies UAB „BRC finance“, taigi akivaizdu, kad ir tartis dėl automobilio grąžinimo, palikimo, ar sutarties modifikavimo kyla pareiga taip pat būtent su šiuo subjektu. Tuo tarpu, atsakovas, akivaizdžiai aplaidžiai vykdydamas sutartį, nurodė, kad derino ir kontaktavo su tuometiniu ir neįgaliotu tokius veiksmus atlikti UAB „Baltijos realizacijos centras“ darbuotoju A. N.. Dėl tokių paties atsakovo veiksmų netinkamai vykdant sutartį, negali būti laikomas kaltas ieškovas.
53. Apibendrinant tai, kas išdėstyta, pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai konstatavo, kad atsakovui, be pagrindo nemokant įmokų pagal išperkamosios nuomos sutartį, ieškovas turėjo teisę vienašališkai šią sutartį nutraukti, todėl pagrįstai priteisė įsiskolinimą ir su juo susijusias sumas. Atsižvelgiant į tai, apeliacinis skundas atmestinas kaip nepagrįstas. Netenkinus apeliacinio skundo, apeliantas teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą neįgijo (CPK 98 straipsnis), todėl jos nepriteistinos.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,
nutaria:
Apelianto atsakovo I. C. apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Vilniaus regiono apylinkės teismo Širvintų rūmų 2021 m. gegužės 21 d. sprendimą palikti nepakeistą.