Vilniaus apygardos teismo nutartis

Ieškovas AB SEB bankas kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas priteisti iš atsakovo UAB „Būsto paskolų draudimas“ 41 179,08 EUR dydžio draudimo išmoką, kurią sudaro 41 155,22 EUR negrąžinto kredito dalis ir 23,86 EUR nesumokėtų palūkanų suma, taip pat 6 proc. metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Po ieškinio priėmimo ir bylos iškėlimo teisme ieškovas atsisakė ieškinio dalyje dėl 12 455,28 EUR dalies draudimo išmokos priteisimo, nes Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, veikdama kaip paveldėtojo atstovė, 2015 m. birželio 17 d. aukcione už 13 000 EUR pardavė palikėjos nekilnojamąjį turtą, įkeistą akcinei bendrovei SEB bankui. Atskaičius turėtas administravimo ir turto realizavimo išlaidas, Valstybinė mokesčių inspekcija pervedė bankui 12 455,28 EUR, kuriuos bankas nukreipė R. B. skolos pagal 2007 m. rugpjūčio 27 d. kredito sutartį Nr. 0350718013844-86 dengimui. Ieškovas taip pat sumažino ieškinio reikalavimą dėl procesinių palūkanų priteisimo iki 5 proc. Ieškovas nurodė, kad tarp ieškovo ir R. B. 2007 m. rugpjūčio 27 d. buvo sudaryta kredito sutartis Nr. 0350718013844-86 su visais vėlesniais jos pakeitimais ir papildymais, pagal kurią AB SEB bankas suteikė kredito gavėjai R. B. 43 551,47 EUR kreditą būstui pirkti, o R. B. įsipareigojo minėtoje kredito sutartyje nustatytomis sąlygomis paimti kreditą, jį grąžinti, sumokėti palūkanas ir įvykdyti kitas sutartyje numatytas prievoles. Įsipareigojimų, kylančių iš kredito sutarties, vykdymui užtikrinti Hipotekos lakštu, identifikavimo kodas (duomenys neskelbtini), buvo įkeistas perkamas būtas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis adresu (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) m. Vykdant kredito sutarties specialiosios dalies 7.4 punktą, kreditas buvo apdraustas atsakovo UAB „Būsto paskolų draudimas“ draudimu pagal UAB „Būsto paskolų draudimas“ būsto kreditų draudimo taisykles Nr. 004, redakcija nuo 2005 m. balandžio 13 d. Pagal minėtą draudimo sutartį atsakovas apdraudė naudos gavėjo, t. y. ieškovo, turtinius interesus, susijusius su draudėjos R. B. prievole grąžinti būsto kreditą, sumokėti palūkanas būsto kreditavimo sutartyje nustatytais terminais, dydžiais ir tvarka. Draudimo suma lygi 100 proc. negrąžinto būsto kredito, t. y. 43 551,47 EUR, būsto kreditavimo sutartyje nustatyto dydžio naudos gavėjo negautų palūkanų už draudimo taisyklių 47.2 punkte nurodytą terminą suma. Kredito gavėja R. B. (duomenys neskelbtini) mirė, dėl ko ieškovas nuo 2013 m. spalio 3 d. sustabdė palūkanų ir delspinigių skaičiavimą. Ieškovas 2014 m. balandžio 16 d. kreipėsi į atsakovą dėl draudimo išmokos išmokėjimo, kadangi viešajame testamentų registre nebuvo įregistruota palikėjos sudarytų testamentų ir palikimo priėmimo faktų, prievolė buvo neįvykdyta. Atsakovas 2014 m. gegužės 6 d. priėmė sprendimą neišmokėti ieškovo prašomos draudimo išmokos. Ieškovas minėtą sprendimą laiko neteisėtu. Nurodo, kad pagal draudimo taisyklių 4 punktą draudimo objektas yra naudos gavėjo teisėti turtiniai interesai, susiję su draudėjos prievole grąžinti būsto kreditą, sumokėti palūkanas būsto kreditavimo sutartyje nustatytais terminais, dydžiais ir tvarka. Pagal taisyklių 6 punktą draudžiamasis įvykis yra draudėjo prievolės grąžinti bankui būsto kreditą ir / ar sumokėti palūkanas neįvykdymas būsto kreditavimo sutartyje nustatytais terminais, dydžiais ir tvarka. Nuo 2013 m. rugsėjo 27 d. prievolė grąžinti kreditą bei mokėti palūkanas pagal kreditavimo sutartį nevykdoma, kas patvirtina draudžiamojo įvykio buvimą. Pagal Draudimo įstatymo 90 straipsnio 1 dalyje numatytas privalomas draudimo sutarties sąlygas draudimo taisyklėse privalo būti nurodyti nedraudžiamieji įvykiai. Taisyklių IV dalyje „Nedraudžiamieji įvykiai“ yra nurodytas baigtinis sąrašas atvejų ir aplinkybių, kurios laikytinos nedraudžiamaisiais įvykiais. Nedraudžiamųjų įvykių sąrašas negali būti aiškinamas plečiamai, o kilus abejonėms, draudimo sutarties sąlygos turi būti aiškinamos vartotojo naudai ir sutartį prisijungimo būdu sudariusios šalies naudai. Taisyklių IV dalyje draudikas nenumatė draudėjo mirties kaip nedraudžiamojo įvykio.

Atsakovas UAB ,,Būsto paskolų draudimas“ apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. rugsėjo 15 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

1. Pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė materialiosios ir proceso teisės normas, neatskleidė bylos esmės, todėl priėmė nepagrįstą ir neteisėtą sprendimą.

2. CK 6.128 straipsnio 1 dalis nustato, kad kai skolininkas miršta, prievolė baigiasi, išskyrus, kai prievolę gali įvykdyti jo teisių perėmėjai. Draudėja mirė (duomenys neskelbtini) Iš banko, kartu su kitais dokumentais, būtinais įvykio, kuris gali būti pripažintas draudžiamuoju, tyrimui pateikto 2014 m. kovo 6 d. testamentų registro išrašo nustatyta, kad testamentų registre nėra įregistruotų palikėjos (testatorės) R. B. sudarytų testamentų ir palikimo priėmimo faktų. Tai reiškia, kad palikimo (mirusio asmens teisių ir pareigų) įpėdiniai nepriėmė ir niekam neperėjo mirusio asmens teisės ir pareigos, todėl draudimo sutartis ir ja teikta apsauga pasibaigė draudėjai netekus civilinio teisnumo – mirus (CK 2.2 str. 1 d.). Šiuo pagrindu draudimo sutartis pasibaigė dar net nesant įvykio, kurį būtų galima pripažinti draudžiamuoju, pranešimo fakto ir 2007 m. rugsėjo 3 d. draudimo sutartis jau buvo pasibaigusi. Taigi pirmos instancijos teismas netinkamai nustatė draudimo sutarties pabaigos momentą. Nagrinėjamu atveju bankui kreipusis į bendrovę dėl draudimo išmokos, draudimo sutartis jau nebegaliojo, todėl nesant draudėjos teisių ir pareigų perėmėjo po jos mirties, pareiga mokėti draudimo išmoką apeliantui dėl įvykio, kuris įvyko tik po draudėjos mirties (vėlavimai mokėti eilines kredito grąžinimo ir palūkanų įmokas bankui pagal kredito grąžinimo ir palūkanų grafiką atsirado tik 2013 m. rugsėjo 27 d.), nekyla.

3. Prieš sudarant draudimo sutartį, apeliantas atliko draudėjos pateiktų dokumentų analizę ir draudėjos rizikos įvertinimą, nes pagal draudimo taisykles Nr. 004 kiekvienas draudėjas (draudėjo šeima) yra vertinami individualiai, t. y. yra draudžiama konkretaus kredito gavėjo pagal kredito sutartį prievolė, bet ne gyvybė, ką liudija įrašai draudimo liudijime Nr. BPD 037357, kuriame, be kita ko, nurodyta sutarties šalis – draudėja R. B. (vėliau B.); draudimo objektas – draudėjos (o ne kieno kito) prievolė grąžinti bankui būsto kreditą ir mokėti palūkanas kredito sutartyje nustatytais terminais, dydžiais ir tvarka; vienas iš draudimo sutarties sudarymo pagrindų – tarp draudėjos ir naudos gavėjo (banko) sudaryta kredito sutartis, ką nustato ir taisyklių Nr. 004 26.2 punktas.

4. Draudimo įstatymo 2 straipsnio 27 punktas nustato, jog draudžiamasis įvykis – draudimo sutartyje nurodytas atsitikimas, kuriam įvykus draudikas privalo mokėti draudimo išmoką. Taisyklių Nr. 004 III skyrius apibrėžia draudžiamąjį įvykį. Šio skyriaus nuostatos sudaro visuma sąlygų, o ne dalį, kaip konstatavo pirmos instancijos teismas, kurios privalo būti konstatuotos, norint įvykį pripažinti draudžiamuoju. Draudimo įstatymo 96 straipsnio 3 dalies 1 punkte nustatyta, kad draudikas neturi teisės išmokėti draudimo išmoką ar atsisakyti ją išmokėti, neįsitikinęs, kad draudžiamasis įvykis buvo. Taigi, ši nuostata imperatyviai įpareigoja apeliantą kiekvienu konkrečiu atveju nustatyti, ar įvykis yra draudžiamasis, ar ne. Kita vertus, Draudimo įstatymas draudikui netgi draudžia mokėti draudimo išmoką, jeigu nėra draudžiamojo įvykio fakto, tai reiškia, kad draudžiamasis įvykis, kuris šiuo atveju nebuvo konstatuotas, yra būtinoji sąlyga draudimo išmokai išmokėti. Pagal teismų formuojamą praktiką, akivaizdu, kad tarp nedraudžiamųjų įvykių draudikas neturi nurodyti įvykių, kurie ir taip nepatenka į draudžiamųjų įvykių apibrėžtį. Priešingu atveju, vadovaujantis pirmos instancijos teismo padarytomis išvadomis, draudikas turėtų įrašyti visus galimus nedraudžiamųjų įvykiu atvejus arba sąrašas būtų nebaigtinis, kas prieštarautų Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamai praktikai. Teismas skundžiamame sprendime draudimo taisykles aiškino siaurinančiai, t. y. aiškindamas, kad tai, kas yra akivaizdu, ir tai, kas tiesiogiai yra numatyta taisyklių Nr. 004 69.6 punkte, būtinai turi būti numatyta ir perkelta į taisyklių Nr. 004 IV dalį „Nedraudžiamieji įvykiai“. Šiuo aiškinimu pirmos instancijos teismas netinkamai aiškina draudimo taisykles Nr. 004 ir paneigia taisyklių, kaip vientiso ir sisteminio teisės akto, taikymo esmę ir prasmę.

5. Draudimo taisyklių Nr. 004 4 punkte nustatyta, kad draudimo objektas yra naudos gavėjo teisėti turtiniai interesai, susiję su draudėjo (taisyklių Nr. 004 2.4 p. – draudėjas – fizinis asmuo, sudaręs su draudiku draudimo sutartį ir esantis būsto kredito gavėju pagal būsto kreditavimo sutartį) prievole grąžinti būsto kreditą, sumokėti palūkanas būsto kreditavimo sutartyje nustatytais terminais, dydžiais ir tvarka. Esminėmis draudimo riziką apsprendžiančiomis su draudimo objektu susijusiomis aplinkybėmis šiuo atveju laikytinos tiek su draudėjos (kredito gavėjos) finansinio mokumo rizika susijusios aplinkybės, tiek ir aplinkybės, susijusios su draudėjos (kredito gavėjos) įsipareigojimų pagal būsto kreditavimo sutartį tinkamu ir savalaikiu vykdymu. Atsižvelgiant į draudimo riziką apsprendžiančias aplinkybes, sudarant draudimo sutartis, apeliantas vertina konkretaus kredito gavėjo individualias finansines galimybes, atsižvelgiant į šeimos dydį, pragyvenimui būtinų lėšų sumą, gaunamų pajamų tvarumą, turimų bei naujai prisiimamų įsipareigojimų dydį. Dėl tų pačių draudimo riziką apsprendžiančių aplinkybių, sudarant draudimo sutartis, apeliantas nevertina kredito gavėjo sveikatos būklės, amžiaus, mirtingumo rodiklių ir pan. Apelianto sudaryta draudimo sutartis nėra gyvybės draudimo sutartis, apeliantas kredito gavėjos gyvybės nedraudė, šios rizikos sudarant draudimo sutartį nevertino (CK 6.994 str. 2 d.) ir neprisiėmė. Taigi kredito draudimo sutartis yra asmeninio pobūdžio ir tai lemia, kad tiek ji pati, tiek iš jos kylančios pareigos pasibaigė draudėjai mirus, o ieškovas neturi teisėto pagrindo (taisyklių Nr. 004 4 p.) kreiptis dėl draudimo išmokos gavimo.

6. Atliekant įvykio tyrimą buvo nustatyta, kad kreditavimo sutartis, sudaryta tarp banko ir draudėjos (kredito gavėjos), 2013 m. spalio 3 d., sužinojus apie klientės mirtį, ieškovo nebuvo vienašališkai nutraukta, ieškovas tik sustabdė palūkanų ir delspinigių skaičiavimą, o iki kredito gavėjos (draudėjos) mirties (duomenys neskelbtini) kredito ir palūkanų įmokos bankui buvo mokamos tinkamai. Pagal kredito ir palūkanų grąžinimo grafiką, kredito ir palūkanų įmokos turėjo būti mokamos kiekvieno mėnesio 27-ąją dieną. Taigi, iki kredito gavėjos (draudėjos) mirties (duomenys neskelbtini) kredito gavėja tinkamai vykdė prievoles bankui pagal kreditavimo sutartį ir negali būti laikoma pažeidusia prievolę CK 6.63 straipsnio prasme. Dėl to bankas (kreditorius) neturėjo jokio teisinio pagrindo naudotis kredito sutarties 5.2, 5.2.1 punktuose nurodytomis banko teisėmis ir nutraukti kredito sutartį anksčiau, nei nustatyta sutartyje (ko iš esmės jis ir nepadarė), nes kredito gavėja nebuvo atlikusi kredito sutarties 4.1 – 4.10 punktuose nurodytų kredito gavėjos prisiimtų įsipareigojimų pažeidimų, t. y. ji iki pat mirties tinkamai vykdė kredito sutartį. Be to, bendradarbiavimo sutarties 4.6 punkte nustatyta, kad bankas turi teisę nutraukti būsto kreditavimo sutartį prieš terminą ir pareikalauti iš būsto kredito gavėjos grąžinti visą negrąžintą būsto kreditą tais atvejais, kai būsto kredito gavėja vėluoja įvykdyti prievolę grąžinti būsto kreditą, mokėti palūkanas ir nėra pašalinami atsiradę būsto kreditavimo sutarties pažeidimai. Taigi nors apeliantas, ieškovas ir kredito gavėja nebuvo pasirašę vienos sutarties, tiesiogiai numatančios jų teises ir pareigas viena kitos atžvilgiu, tačiau atsižvelgiant, kad būsto paskolų draudimas, kaip produktas, buvo sukurtas tam, kad būtų įgyvendinta būsto paskolos prieinamumą padidinusi sistema, todėl visas šalis neabejotinai siejo teisiniai santykiai, kurie saistė šalis tam tikromis teisėmis ir įsipareigojimais viena kitai. Atsižvelgiant į tai, kad ieškovas nepateikė jokių įrodymų, kurie patvirtintų, kad iki (duomenys neskelbtini) (kredito gavėjos mirties datos) bankas buvo įgijęs teisę ir teisėtai nutraukė kredito sutartį, akivaizdu, kad draudžiamojo įvykio, kuris yra apibrėžtas taisyklių Nr. 004 6 punkte ir kurio taikymui yra būtinos taisyklių 7 punkte nurodytos aplinkybės, nebuvo.

7. Tarp ieškovo ir apelianto sudarytos bendradarbiavimo sutarties įžanginėje dalyje nurodyta, kad sutartis sudaroma vadovaujantis UAB „Būsto paskolų draudimas“ būsto kreditų draudimo taisyklėmis Nr. 004 ir jos tampa neatskiriama šios sutarties dalimi. Taip pat bendradarbiavimo sutarties 3.1. punkte nurodyta, kad bankas įsipareigoja laikytis šioje sutartyje, draudimo taisyklėse ir šios sutarties pagrindu šalių sudarytose kitose sutartyse, susijusiose su bendrovės teikiamu draudimu, nustatytų sąlygų, dėl ko laikytina, kad ieškovui buvo žinomos taisyklių 004 sąlygos. Taisyklių Nr. 004 81 punktas nustato, kad visi draudėjo, draudiko ir naudos gavėjo ginčai, kylantys dėl draudimo sutarties ar susiję su ja, sprendžiami tarpusavio susitarimu. Nepavykus ginčų išspręsti derybų keliu, ginčai sprendžiami Lietuvos Respublikos teisės aktų nustatyta tvarka. Analogišką nuostatą nustato ir bendradarbiavimo sutarties 35 punktas. Bankas, neatlikęs taisyklių Nr. 004 81 punkte, bendradarbiavimo sutarties 35 punkte numatyto ikiteisminio ginčo sprendimo, t. y. nesikreipdamas į atsakovą siekiant ginčą išspręsti abipusių derybų keliu, pažeidė taisyklių Nr. 004 ir bendradarbiavimo sutarties nuostatas, todėl ši aplinkybė pirmos instancijos teismui buvo savarankiškas pagrindas ieškinį atmesti, ką apeliantas akcentavo nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, tačiau pirmos instancijos teismas į tai neatsižvelgė ir sprendimo motyvuojamoje dalyje, dėl ko atmeta tokius apelianto motyvus, nepasisakė, kas reiškia, kad teismo sprendimas neatitinka CPK 270 straipsnio 4 dalies 3-4 punktų reikalavimų ir tai yra dar vienas savarankiškas pagrindas jį panaikinti.

8. Pirmos instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, peržengė pareikštų reikalavimų ribas, nes nors ieškovas pareikštu ieškiniu ir neprašė pripažinti neteisėtu apelianto 2014 m. gegužės 6 d. sprendimą, tačiau šį sprendimą panaikino. Tokiais savo veiksmais teismas sukūrė teisinį neapibrėžtumą, nes tą patį teisinį santykį sureguliavo taip, kad egzistuoja du skirtingi sprendimai, t. y. 2014 m. gegužės 6 d. sprendimas, kuriuo buvo atsisakyta mokėti draudimo išmoką (teismas jo nepanaikino, o ieškovas to ir neprašė), ir 2015 m. rugsėjo 15 d. pirmos instancijos teismo sprendimas, priimtas civilinėje byloje Nr. e2-23473-608/2015, kuris yra skundžiamos šiuo apeliaciniu skundu.

9. Teismas, nagrinėdamas bylą, nesilaikė CPK nustatytų civilinės bylos nagrinėjimo stadijų, kadangi ieškovo atstovas baigiamųjų kalbų metu ne tik, kad pradėjo remtis naujais faktais ir įrodymais, kurie nebuvo tirti bylos nagrinėjimo iš esmės stadijoje, bet ir teismui pradėjo teikti naujus įrodymus, kas pagal CPK 253 straipsnio 4 dalį yra draudžiama. Be to, teismas įstatymų leidėjo yra įpareigotas viso proceso metu raginti ir stengtis sudaryti sąlygas proceso šalims bylą baigti taikiai, tačiau pirmos instancijos teismas nieko panašaus nedarė ir tam netgi piktybiškai užkirto kelią, tai padarydamas ne vien dėl to, kad netenkino apelianto dar prieš parengiamąjį teismo posėdį pateikto 2015 m. birželio 29 d. prašymo stabdyti šios bylos nagrinėjimą, nes LAT yra nagrinėjama iš esmės savo faktinėmis aplinkybėmis ir keliamomis teisės taikymo ir aiškinimo problemomis ir tarp tų pačių šalių nagrinėjama byla, bet ir dėl to, kad šiais savo veiksmais pažeidė CPK 231 straipsnio 1 dalyje ir 249 straipsnyje įtvirtintą teisinį reglamentavimą, nes iš esmės užkirto kelią šalims derėtis dėl taikos sutarties sudarymo, kas reiškia bylinėjimosi išlaidų padidėjimą ir ekonomiškumo principo pažeidimą bei CPK 231 straipsnio 1 dalies, 249 straipsnio normų nesilaikymą. Be to, bylą nagrinėjusi teisėja ir vienu, ir kitu atveju į teismo posėdį vėlavo apie 30 minučių. Teismo vėlavimo į posėdžius priežastys apeliantui nėra žinomos.

Šalies argumentai

1. Apeliantas neapgrįstai teigia, kad pirmos instancijos teismas pažeidė procesinės teisės normas dėl tos priežasties, kad peržengė byloje pareikštus reikalavimus. Apelianto nuomone, bankas atsakovo 2014 m. gegužės 6 d. sprendimo, kuriuo buvo atsisakyta mokėti draudimo išmoką, neginčijo. Tačiau teismas draudimo išmoką priteisė. Tokiu būdu, apelianto nuomone, teismas minėtą 2014 m. gegužės 6 d. sprendimą panaikino. Apeliantas teigia ir tai, jog teismas pastarojo sprendimo nepanaikino. Iš apelianto argumentų būtų galima spręsti, jog apeliantas laiko, kad atsakovo sprendimas atsisakyti mokėti draudimo išmoką yra norminis teisinis aktas ir kad bankui neprašius panaikinti šį sprendimą, o teismui jo nepanaikinus, iš atsakovo negalėjo būti priteista ir draudimo išmoka. Atsakovo atsisakymas išmokėti draudimo išmoką neturi teisės akto teisinio statuso. Tai vienos iš sandorio šalies valios išraiška (ją galime pavadinti sprendimu, nutarimu, aktu ir pan.), pagal kurią ši sandorio šalis atsisako įvykdyti sandorį kitos sandorio šalies ar sandoryje nurodyto asmens naudai. Šiuo konkrečiu atveju atsakovas atsisakė įvykdyti draudimo sutartį, o bankas šį atsisakymą ginčijo ginčo teisenos tvarka. Ieškinys buvo pateiktas nepraleidus ieškinio senaties termino. Ieškinio reikalavimas – priteisti iš atsakovo draudimo išmoką, įstatymo nustatytas procesines palūkanas ir banko turėtas bylinėjimosi išlaidas. Teismas, priimdamas sprendimą, išsprendė klausimą iš esmės tik pagal pateiktus banko, kaip ieškovo, reikalavimus. Tuo pačiu tai reiškia, jog teismas, priteisdamas iš atsakovo draudimo išmoką, pripažino, kad atsakovo atsisakymas išmokėti šią išmoką buvo nepagrįstas.

2. Apeliantas teigia, kad banko atstovas baigiamųjų kalbų metu pradėjo remtis naujais faktais ir įrodymais, o teismas į tai nereagavo. Tačiau faktiškai banko atstovas savo baigiamojoje kalboje rėmėsi ne naujais faktais ir įrodymais, o teismų praktika kai kuriais teisės normų aiškinimo ir taikymo klausimais. Todėl nėra pagrindo teigti, jog banko atstovas rėmėsi aplinkybėmis ir įrodymais, kurių teismas netyrė. Apeliantas savo teiginių šiuo klausimu nekonkretizuoja.

3. Apeliantas nurodo, jog teismas užkirto kelią šalims derėtis dėl taikos sutarties sudarymo. Tai deklaratyvaus pobūdžio pareiškimas. Galimybė dėl taikos sutarties sudarymo buvo ir yra. Tačiau atsakovas nei prieš bylą, nei bylos metu neišreiškė noro tartis taikiai, neteikė teismui prašymo šiuo klausimu, nors tokia teisė atsakovo atstovui buvo suteikta. Atsakovo atsisakymas išmokėti draudimo išmoką buvo kategoriškas.

4. Pirmos instancijos teismas išsamiai ištyrė visas faktines bylos aplinkybes ir kiekvienu konkrečiu klausimu pateikė motyvuotas išvadas. Apeliantas savo teiginių dėl teismo neva padarytų procesinės teisės normų pažeidimų nepagrindė jokiais faktais. Faktais, kurie patvirtintų teismo padarytą procesinės teisės normos pažeidimą, galėjusį turėti įtakos neteisėto sprendimo priėmimui.

5. Apeliantas nepagrįstai teigia, jog bankas nesilaikė bendradarbiavimo sutarties 35 punkte nustatyto ikiteisminio ginčo sprendimo. Ieškovas 2014 m. balandžio 16 d. kreipėsi į atsakovą dėl draudimo išmokos išmokėjimo, o atsakovas 2014 m. gegužės 6 d. priėmė sprendimą šios išmokos neišmokėti. Analogišku pagrindu atsakovas 2013 m. vasario 28 d. atsisakė išmokėti draudimo išmoką ir mirus kitam banko klientui – draudėjui A. G.. Banko atstovai susitikimuose su atsakovo atstovais nesugebėjo atsakovo įtikinti, kad atsakovo atsisakymas išmokėti išmoką yra nepagrįstas. Bankas, kaip naudos gavėjas pagal A. G. ir atsakovo draudimo sutartį, atsakovui atsisakius išmokėti draudimo išmoką, kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą su ieškiniu dėl draudimo išmokos priteisimo. Teismas 2014 m. rugsėjo 1 d. sprendimu banko ieškinį atmetė (civilinė byla Nr. 2-3860-340/2014). Po tokio teismo sprendimo bankas nebeturėjo lūkesčių, jog atsakovas sutiks tartis dėl draudimo išmokos išmokėjimo ir kito banko kliento – draudėjos R. B., atžvilgiu. O ir atsakovas, turėdamas jam palankų teismo sprendimą, nebelaikė reikalingu tartis su banku draudimo išmokos klausimu ir pagal draudimo sutartį, sudarytą su R. B.. Todėl bankas tik po ilgų ir nesėkmingų derybų su atsakovu kreipėsi į teismą su ieškiniu dėl draudimo išmokos priteisimo. Byla pagal šį ieškinį buvo iškelta 2015 m. gegužės 7 d. Tuo metu dar nebuvo priimtas Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. gegužės 21 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. 2A-276-407/2015, kurį apeliantas mini savo apeliaciniame skunde. Todėl tikėtina, kad atsakovas tikėjosi panašaus sprendimo iš šioje byloje, nors šioje byloje buvo keliama eilė visiškai kitokių klausimų, sietų su kitomis faktinėmis aplinkybėmis (pvz., R. B. įpėdinių, atsakovo teisių valstybei paveldėjus pastarosios palikimą ir kt.). Bendradarbiavimo pareigą pagal minėtą bendradarbiavimo sutartį turi ne tik bankas, bet ir atsakovas. Tačiau pats atsakovas su banku nebendradarbiavo.

6. Draudimo sutartį atsakovas buvo sudaręs su fiziniu asmeniu, kuris traktuotinas kaip vartotojas, silpnesnioji sandorio šalis. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2003 m. gruodžio 1 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3- 1150/2003, yra konstatavęs, jog tai, kad draudikas, būdamas stipresnioji sutarties šalis ir oferentas sudarant sutartį, vienašališkai pasiūlo savo sąlygas kontrahentui (draudėjui), jokiu būdu nereiškia, kad draudikas sutarties vykdymo metu galėtų išaiškinti sutarties sąlygas tokia linkme, jog būtų pakeisti draudiko išankstiniai, sutartyje numatyti įsipareigojimai. Ieškovas, kaip ir kiti komerciniai bankai, laikė, jog fizinių asmenų kreditavimas, suteikiant dideles kredito sumas būsto įsigijimui, yra itin rizikingas verslas. Atsakovas, kaip draudimo įstaiga, buvo tuo tikslu ir įsteigta, kad būsto kreditavimas būtų patrauklus bankams, mažiau rizikingas verslo produktas, kuris tuo pačiu sudarytų galimybę valstybės gyventojams apsirūpinti gyvenamosiomis patalpomis. Bankas, kaip draudimo išmokos gavėjas, turėjo ir turi pagrįstų lūkesčių šio draudimo dėka gauti savo reikalavimo patenkinimą, jei kredito gavėjas negalės įvykdyti savo piniginių prievolių. Ieškinyje bankas išdėstė faktines aplinkybes, o pirmos instancijos teismas, nuosekliai ir išsamiai jas analizuodamas, argumentuotai aiškino ir taikė materialinės teisės normas. Teismas padarė lakoniškas, bet pagrįstas, motyvuotas išvadas. Todėl bankas, atsikirsdamas į atsakovo apeliacinį skundą ir pritardamas pirmos instancijos teismo motyvams, nemato reikalingu atkartoti teismo argumentus.

7. Apeliantas savo poziciją grindžia tuo, jog draudėjo teisnumas baigiasi jam mirus. Apeliantas iš to kildina, jog dėl tos priežasties atsakovo prievolės bankui yra pasibaigę. Tačiau, pirma, draudėjos teisės, kylančios iš draudimo liudijimo, nėra neatsiejamai susietos su draudėjos asmeniu. Pagal Civilinio kodekso 6.190 straipsnio pirmą dalį, kai viena sutarties šalis miršta ar likviduojama, šios šalies iš sutarties atsiradusios teisės ir pareigos pereina jos įpėdiniams. Draudėjos prievolės, kylančios iš būsto kredito sutarties, buvo užtikrintos hipoteka. Šį turtą pagal aprašą paveldėjo valstybė ir už palikėjos prievoles atsakė šio turto ribose. Antra, atsakovo teisnumas nėra apribotas ir jis nėra likviduotas, todėl jo prievolės bankui, kaip naudos gavėjui pagal draudimo sutartį, išlieka. Tarp atsakovo ir banko 2005 m. birželio 6 d. buvo sudaryta bendradarbiavimo sutartis Nr. 37. Pagal šios sutarties 2 punktą atsakovas bankui įsipareigojo užtikrinti viso negrąžinto būsto kredito arba jo dalies draudimo taisyklių 13 punkte nurodytais atvejais grąžinimą, palūkanų už draudimo taisyklių 47.2 punkte nurodytą terminą sumokėjimą. Pagrindo siaurinančiai aiškinti, jog draudiminis įvykis yra tada, kai draudėjas pažeidžia kredito sutarties sąlygas, nėra. UAB „Būsto paskolų draudimas“ būsto kreditų draudimo taisyklėse Nr. 004, jų 6 punkte, apibrėžta draudiminio įvykio sąvoka: įvykis yra draudėjo prievolės grąžinti bankui būsto kreditą ir / ar sumokėti palūkanas neįvykdymas būsto kreditavimo nustatytais terminais, dydžiais ir tvarka. Čia nieko nesakoma apie pažeidimą. Taigi, jeigu būtų siaurinama draudiminio įvykio sąvoka, atsakovas turėtų pagrindą neišmokėti draudimo išmokos, jei draudėjas taptų neveiksnus dėl susirgimo, traumos, taptų invalidu dėl trečiųjų asmenų ar nenugalimos jėgos poveikio, taptų bedarbiu ar panašiais atvejais, kai kredito gavėjas negalėtų vykdyti savo prievolių bankui nesant draudėjo kaltės. Kadangi visais atvejais būsto paskolų draudimas galimas tik esant hipotekai, kuria užtikrintas apdraustos prievolės įvykdymas, atsakovas, kaip draudikas, įvykdęs prievolę bankui, perima hipotekos kreditoriaus teises. Šio draudimo specifika yra ta, kad nedraudžiama gyvybė, sveikata ir pan., o draudžiamos prievolės grąžinti bankui būsto kreditą ir sumokėti palūkanas. Todėl nesvarbu, dėl kokių priežasčių draudėjas neįvykdo šios prievolės – prievolės neįvykdymas yra draudiminis įvykis. Priešingu atveju turi būti apibrėžtas būsto kreditų (paskolų) draudimo nedraudiminių įvykių sąrašas, kuris būtų aiškus ir suprantamas tiek bankui, kaip naudos gavėjui, tiek draudėjui. Tačiau tokio sąrašo nėra. Kaip yra konstatavęs Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, nedraudiminių įvykių sąrašas leidžia spręsti apie draudiko prisiimtos draudimo rizikos apimtį. Nedraudiminiai įvykiai negali būti aiškinami plečiamai. Nedraudiminiai įvykiai draudimo taisyklėse turi būti apibrėžti aiškiai ir nedviprasmiškai, o kilus abejonių, draudimo sutarties sąlygos turi būti aiškinamos sutartį prisijungimo būdu sudariusios šalies naudai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. gruodžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-671/2004).