- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2025-06-03
- Bylos Nr.
- e2A-1275-967/2025
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-00962-2024-4
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Sigita Zubavičiūtė-Montvilienė, Asta Jakutytė-Sungailienė, Dalia Trumpulienė
- Atsakovas
- uždarosios akcinės bendrovės „Edbarta“
- Ieškovas
- Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro
- Kategorijos
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Astos Jakutytės-Sungailienės, Dalios Trumpulienės ir Sigitos Zubavičiūtės-Montvilienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Edbarta“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. sausio 21 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal ieškovo Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Edbarta“ dėl nuostolių atlyginimo regreso teise.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovas Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuras (toliau – ieškovas, Biuras) kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas priteisti iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „Edbarta“ (toliau – atsakovė) 21 653,19 Eur nuostolių atlyginimą, 6 proc. metines procesines palūkanas už priteistą sumą (21 653,19 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas – 488 Eur žyminį mokesti bei 361,80 Eur už dokumentų vertimą į valstybinę kalbą.
2. Ieškovas nurodė, kad 2023 m. sausio 24 d. Norvegijoje dėl nenustatyto asmens, vairavusio transporto priemonę VOLVO FH, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau - VOLVO FH, atsakovės vilkikas), kaltės įvyko eismo įvykis, kurio metu buvo padaryta žala. Eismo įvykio dieną atsakovė buvo transporto priemonės VOLVO FH, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), naudotoja pagal lizingo sutartį, t. y. atsakinga už transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties sudarymą asmuo, tačiau transporto priemonė VOLVO FH, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), nebuvo apdrausta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu, kaip tai numato Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (toliau –TPVCAPDĮ) 4 straipsnio 1 dalies, 41 straipsnio 3 ir 8 dalių nuostatos (redakcija, galiojusi nuo iki 2023 m. birželio 22 d.). Ieškovo teigimu, Norvegijos nacionalinis draudikų biuras, būdamas išimtinai kompetentingas spręsti visus klausimus, susijusius su eismo įvykio šalyje galiojančių teisės aktų aiškinimu ir žalų administravimu, atsako už tai, kad nukentėjusiems asmenims, esant jų reikalavimui, būtų atlyginta už jo valstybėje eismo įvykių metu padarytą žalą pagal eismo įvykio valstybėje galiojančių teisės aktų nuostatas. Kadangi minėtas eismo įvykis įvyko Norvegijoje, o jo metu žala buvo padaryta Lietuvos Respublikoje registruota, bet transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu neapdrausta transporto priemone, vadovaudamasis Biurų tarybos Vidaus nuostatais (3 ir 5 straipsniai), Norvegijos nacionalinis draudikų biuras atlygino eismo įvykio metu padarytą žalą bei pateikė reikalavimus 248 351 NOK (21 653,19 Eur) sumai ieškovui. Ieškovas, vadovaudamasis TPVCAPDĮ 17 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta nuostata, pagal kurią ieškovas moka išmoką eismo įvykio metu padarytą žalą atlyginusiam kitos valstybės nacionaliniam draudikų biurui, atsižvelgdamas į Biurų tarybos Vidaus nuostatus (Biurų tarybos Vidaus nuostatų 5 straipsnis) ir į tos valstybės, kurioje įvyko eismo įvykis, transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą reglamentuojančius teisės aktus, sumokėjo Norvegijos transporto priemonių draudikų biurui nurodytą sumą. Ieškovas raštu kreipėsi į atsakovę, reikalaudamas grąžinti Norvegijos transporto priemonių draudikų biurui sumokėtus 21 653,19 Eur, tačiau atsakovė reikalaujamos sumos ieškovui nesumokėjo.
3. Atsakovė per teismo nustatytą terminą atsiliepimo į ieškinį nepateikė, todėl, esant ieškovo prašymui, Vilniaus miesto apylinkės teismas 2024 m. kovo 28 d. priėmė sprendimą už akių, kuriuo ieškinį patenkino.
Šalies argumentai
4. 2024 m. kovo 29 d. atsakovė pateikė pareiškimą dėl 2024 m. kovo 28 d. sprendimo už akių peržiūrėjimo, kuriuo prašė panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. kovo 28 d. sprendimą už akių ir atnaujinti bylos nagrinėjimą iš esmės.
Atsiliepimas
5. Atsakovė nurodė, kad teismo nustatyto termino atsiliepimui į ieškinį pateikti nepraleido, taip pat pažymėjo, jog priėmus sprendimą už akių liko neišnagrinėtas ieškinio (ne)pagrįstumo klausimas, neatskleista ginčo esmė, UAB „Edbarta“ tuo metu dirbęs VOLVO FH vairavęs vairuotojas faktiškai yra žinomas, vairuotojo kaltė dėl eismo įvykio nebuvo nustatyta.
6. Ieškovas pateikė atsiliepimą į pareiškimą dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo, prašydamas teismo šį klausimą spręsti savo nuožiūra.
Žemesnės instancijos teismas
7. 2024 m. balandžio 22 d. Vilniaus miesto apylinkės teismas nutartimi atsakovės pareiškimą dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo patenkino ir atnaujino bylos nagrinėjimą iš esmės.
Atsiliepimas
8. 2024 m. gegužės 7 d. atsakovė pateikė atsiliepimą į ieškinį, prašydama ieškinį atmesti.
9. Atsakovė nurodė, kad, atsakovė pagal lizingo sutartį naudojo transporto priemonę VOLVO FH, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), kuri nebuvo apdrausta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu, taip pat kad tuo padarė pažeidimą, tačiau atsakovė nesutiko su tuo, kad dėl nenustatyto asmens kaltės įvyko eismo įvykis, kurio metu buvo padaryta žala. Atsakovės teigimu, UAB „Edbarta“ tuo metu dirbęs ir VOLVO FH vairavęs vairuotojas yra žinomas. Eismo įvykio metu ne tik nebuvo nustatyta vairuotojo Y. B. kaltė, bet nebuvo nustatytas ir VOLVO FH susidūrimo su autobusu SCANIA PD, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – autobusas SCANIA), faktas. Eismo įvykio deklaracijoje nurodoma, kad apie įvykį policijai nebuvo pranešta ir įvykis netiriamas, įvykyje dalyvavusių automobilių vairuotojų kaltė nebuvo nustatinėjama, o UAB „Edbarta“ vairuotojas nebuvo nubaustas administracine tvarka, todėl eismo įvykio deklaracija surašyta neaiškiomis aplinkybėmis ir nedalyvaujant UAB „Edbarta“ vairuotojui. Ieškovas nepateikė duomenų, kad buvo tirtos įvykio aplinkybės tiek dėl autobuso SCANIA, tiek dėl automobilio AUDI A4, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – automobilis AUDI), sugadinimo, atsakovė nebuvo nei Norvegijos transporto priemonių draudikų biuro, nei Lietuvos draudikų biuro teisinių santykių šalis. Atsakovės transporto priemonė VOLVO FH 2023 m. sausio 24 d. eismo įvykyje su autobusu SCANIA nedalyvavo, neneigia, kad buvo nežymus susidūrimas su automobiliu AUDI dėl neatsargaus paties automobilio AUDI vairuotojo kaltės, buvo atvykusi policija, tačiau atsakovės transporto priemonės vairuotojui jokių pretenzijų nebuvo pareikšta, protokolas nebuvo rašomas ir nebuvo pildoma įvykio deklaracija.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
10. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2025 m. sausio 21 d. sprendimu ieškinį tenkino ir priteisė iš atsakovės ieškovui 21 653,19 Eur nuostolių atlyginimą, 6 proc. metines procesines palūkanas už priteistą sumą (21 653,19 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme (2024 m. sausio 25 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 976,30 Eur bylinėjimosi išlaidų.
11. Teismas pažymėjo, kad kartu su ieškiniu pateikti rašytiniai įrodymai, nuotraukos, elektroninis susirašinėjimas tarp ieškovo ir Norvegijos transporto priemonių draudikų biuro patvirtina, kad Norvegijos transporto priemonių draudikų biuras kreipėsi į ieškovą dėl žalos, padarytos Norvegijoje 2023 m. sausio 24 d. dviejų eismo įvykio metu transporto priemone VOLVO FH atlyginimo. Iš Norvegijos transporto priemonių draudikų biuro pateiktų duomenų matyti, kad atsakovės valdoma transporto priemone VOLVO FH 2023 m. sausio 24 d. skirtingų eismo įvykių metu buvo apgadinti automobilis AUDI A4 bei autobusas SCANIA. Kartu su ieškiniu ieškovas pateikė elektroninį susirašinėjimą dėl žalos atlyginimo, remonto darbų sąmatas, nuotraukas iš eismo įvykių vietos bei mokėjimo pavedimus, papildomai pateikė vaizdo įrašus, kurie patvirtina, kad transporto priemonė VOLVO FH Norvegijos kelyje lenkėsi su autobusu SCANIA, rašytiniai įrodymai taip pat patvirtina, jog ieškovas Norvegijos transporto priemonių draudikų biurui 2023 m. rugpjūčio 16 d. sumokėjo 155 455 NOK, 2023 m. rugsėjo 13 d. sumokėjo 47 080 NOK, o 2023 m. rugsėjo 21 d. sumokėjo 45 816 NOK. Iš atsakovės pateiktos darbo sutarties, atsakovės bei liudytojo Y. B. paaiškinimų nustatyta, kad 2023 m. sausio 24 d. abiejų aptariamų eismo įvykių metu transporto priemonę VOLVO FH vairavo UAB „Edbarta“ darbuotojas Y. B.. Atsakovė taip pat pateikė VOLVO FH judėjimo 2023 m. sausio 24 d. išklotinę nuo 13:41:30 val. iki 17:51:11 val., iš kurios matyti skirtingi transporto priemonės judėjimo greičiai, įskaitant itin mažus arba „0“ pažymėtus transporto priemonės greičius.
12. Remdamasis TPVCAPDĮ nuostatomis, teismas nurodė, kad kasacinio teismo praktikoje yra pažymima, jog, sistemiškai vertinant TPVCAPDĮ nuostatas, Lietuvos draudikų biuras teisę susigrąžinti eismo įvykio vietos draudikų biurui atlygintas sumas įgyja tik esant šioms sąlygoms: 1) transporto priemonės valdytojo civilinei atsakomybei dėl eismo įvykio; ir 2) kai išmoka buvo išmokėta atsižvelgiant į eismo įvykio vietos valstybės transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą reglamentuojančius teisės aktus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-338-313/2017; 2017 m. lapkričio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-386-219/2017; 2018 m. spalio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-373-219/2018; 2020 m. vasario 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-33-1075/2020). Šių sąlygų egzistavimas sudaro faktinį Lietuvos draudikų biuro regresinio ieškinio pagrindą. Tai, kad išmoka buvo išmokėta, atsižvelgiant į eismo įvykio vietos privalomąjį transporto priemonių civilinės atsakomybės draudimą reglamentuojančius teisės aktus, esant neapdraustos transporto priemonės valdytojo civilinei atsakomybei pagal eismo įvykio vietos teisę, yra Lietuvos draudikų biuro reikalavimo pagrindas, kurį nulemia specialusis transporto priemonių valdytojų privalomąjį draudimą reglamentuojančiuose teisės aktuose įtvirtintas reguliavimas.
13. Teismas pažymėjo, kad byloje nėra ginčo, jog transporto priemonė VOLVO FH 2023 m. sausio 23 d. nebuvo apdrausta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu. Atsakovė UAB „Edbarta“, būdama transporto priemonės VOLVO FH valdytoja, turėjo pareigą apdrausti transporto priemonę VOLVO FH. Teismas nurodė, kad atsakovės elgesys šiuo atveju vertintinas kaip nerūpestingas ir neapdairus. Transporto priemonės savininkas (valdytojas), siekdamas nuneigti šią prezumpciją, turėtų pateikti savo poziciją pagrindžiančius argumentus ir juos pagrindžiančius įrodymus.
14. Teismas pažymėjo, kad tuo atveju, kai kaltininkas padaro žalą Lietuvos Respublikoje naudodamas neapdraustą nustatytą (identifikuotą) transporto priemonę, kai dėl žalos padarymo atsiranda transporto priemonės valdytojo civilinė atsakomybė, išmoką už per eismo įvykį padarytą žalą nukentėjusiesiems tretiesiems asmenims moka Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuras (TPVCAPDĮ 17 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Pagal TPVCAPDĮ 17 straipsnio 1 dalies 1 punktą ir 5 dalį ieškovas taip pat moka išmoką ir tais atvejais, kai žala padaryta kitoje Europos Sąjungos ar Europos ekonominės erdvės valstybėje narėje neapdrausta transporto priemone, kurios įprastinė buvimo vieta yra Lietuvos Respublikos teritorijoje, kaip yra nustatyta nagrinėjamu atveju. Pagal TPVCAPDĮ 23 straipsnio 1 dalį, Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuras turi teisę reikalauti, kad atsakingas už žalos padarymą asmuo arba asmuo, neįvykdęs pareigos sudaryti draudimo sutartį, grąžintų dėl padarytos žalos išmokėtą sumą.
15. Teismas nurodė, kad šiuo atveju eismo įvykio kaltininkas nustatytas remiantis Norvegijos transporto priemonių draudikų biuro surinktais duomenimis. Norvegijos transporto priemonių draudikų biuras žalą paskaičiavo apgadintų transporto priemonių remonto darbų ir medžiagų duomenų (sąmatų) pagrindu bei už autobuso prastovą. Norvegijos transporto priemonių draudikų biuras patvirtinto, kad ieškovui pateiktos išlaidos pagrįstos, prastova taip pat paskaičiuota remiantis bendru Norvegijos autobusų bendrovių ir draudimo sektoriaus susitarimu. Teismas vertino, kad tokia faktinė situacija Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 178 straipsnio taikymo aspektu suponuoja atsakovės pareigą paneigti tokius duomenis, įrodant, kad nukentėję asmenys nepatyrė žalos ar kad yra kitų aplinkybių, leidžiančių sumažinti iš jų priteisiamo žalos atlyginimo dydį.
16. Teismas pažymėjo, kad eismo įvykio vietos valstybės draudikų biuras yra išimtinai kompetentingas spręsti visus reikalus, susijusius su autoavarijos šalyje taikomų teisės aktų aiškinimu ir žalos sureguliavimu, o Lietuvos Respublikos draudikų biuras, vadovaujantis Vidaus nuostatais, yra įpareigotas atlyginti eismo įvykio vietos valstybės biuro nukentėjusiems asmenims išmokėtas sumas (Biurų tarybos Vidaus nuostatų 3 straipsnio 4 dalis, 6 straipsnio 1 dalis, 5 straipsnis). Nagrinėjamos bylos atveju ieškovo ieškinys buvo pagrįstas išimtinai kompetentingo subjekto – Norvegijos transporto priemonių draudikų biuro pagal eismo įvykio valstybės teisę surinktais ir pateiktais įrodymais. Ieškovas, be kita ko, pateikė šiai bylai aktualų Norvegijos transporto priemonių draudikų biuro nurodytą teisės turinį – Norvegijos kelių eismo taisyklių 5 straipsnį, Norvegijos transporto priemonių draudikų biuro atsakymą, kuriame Norvegijos transporto priemonių draudikų biuras nurodo, kad Norvegijos policija nėra įgaliota spręsti atsakomybės klausimų, ji retai pasirodo eismo įvykio vietoje, o net, jei pasirodo, policija nepriima sprendimų dėl atsakomybės. Taip pat nurodoma, kad dalyvaujančios šalys neprivalo pasirašyti jokių dokumentų, o jei šalys nesutaria, jos turi surašyti pareiškimą apie tai, kas nutiko, palikdamos bendrovėms spręsti atsakomybės klausimą. Norvegijos transporto priemonių draudikų biuras yra įgaliotas spręsti atsakomybės klausimą, o taip pat trečiųjų šalių pretenzijas, vadovaujantis Norvegijos įstatymais bei praktika. Pasak, Norvegijos transporto priemonių draudikų biuro, jei trečioji šalis nesutiko, ji taip pat turėjo pateikti savo pretenziją kitoms šalims. Draudikų biuras arba atitinkama institucija sprendžia atsakomybės klausimą informacijos, kurią jie turi, pagrindu.
17. Vadovaudamasis byloje esančiais įrodymais, teismas nurodė, kad vilkikas VOLVO abiejų įvykių atvejais išvažiavo į priešpriešinio eismo juostą. Vairuotojas Y. B. pažeidė Norvegijos kelių eismo taisyklę Nr. 5, nustatančią, kad transporto priemonė turi važiuoti kuo arčiau dešinės pusės. Eismo įvykyje dalyvavo sunkvežimio VOLVO ir priekabos Krone, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), junginys. Kai Norvegijoje eismo įvykis padaromas vilkiko ir priekabos junginiu, už žalą visuomet yra atsakingas vilkiko draudikas (šiuo konkrečiu atveju vilkikas eismo įvykio metu buvo nedraustas). Teismas vertino, kad UAB „Edbarta“ vairuotojo kaltę įrodo fotonuotraukos, vaizdo įrašai, elektroninis susirašinėjimas. Liudytojo Y. B. teismo posėdžio metu pateikti paaiškinimai, atsižvelgiant į kitų surinktų įrodymų visumą, rodo esant labiau tikėtina buvus UAB „Edbarta“ vairuotojo kaltei dėl eismo įvykių, kurių metu Norvegijoje buvo apgadintos transporto priemonės AUDI ir SCANIA. Surinktų įrodymų visuma, teismo vertinimu, yra pakankama sprendžiant kaltės klausimus dėl minėtų eismo įvykių Norvegijoje.
18. Teismas konstatavo, kad nagrinėjamu atveju Norvegijos transporto priemonių draudikų biuro pateikti rašytiniai įrodymai patvirtina, jog eismo įvykis įvyko dėl atsakovės valdytos transporto priemonės valdytojo neteisėtų veiksmų (kaltės). Atsakovė tai paneigiančių leistinų rašytinių įrodymų byloje nepateikė (CPK 178 straipsnis). Byloje nėra jokių duomenų, kad atsakovė būtų aktyviai pasinaudojusi teise dalyvauti žalos administravimo procese, teikti paaiškinimus, prieštaravimus, kuriuos kelia šioje byloje, nors apie eismo įvykį su automobiliu AUDI patvirtino žinojusi, o apie eismo įvykį su autobusu SCANIA teigė sužinojusi, kai gavo ieškinį.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
19. Atsakovė UAB „Edbarta“ (toliau – apeliantė) pateikė apeliacinį skundą, prašydama panaikinti pirmosios instancijos teismo 2025 m. sausio 21 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti, taip pat priteisti apeliantei iš ieškovo bylinėjimosi išlaidas. Atsakovės apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
19.1. Byloje nebuvo nustatyta ir įrodyta būtina atsakovės civilinė atsakomybė dėl eismo įvykio kilimo. Šiuo atveju atsakovė sutiko tik su viena iš civilinės atsakomybės sąlygų – kalte, tačiau ne dėl eismo įvykio sukėlimo, o dėl to, kad transporto priemonė VOLVO FH nebuvo apdrausta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu. Kitas su 2023 m. sausio 24 d. eismo įvykiu Norvegijoje susijusias ir būtinas civilinės atsakomybės sąlygas – eismo įvykį sukėlusio vairuotojo neteisėtus veiksmus, priežastinį ryšį, žalos atsiradimo faktą ir dydį turėjo įrodyti ieškovas. Byloje nebuvo nustatyta, kurio konkrečiai iš įvykyje dalyvavusių transporto priemonių vairuotojų veiksmai sukėlė žalą.
Žemesnės instancijos teismas
19.2. Teismas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. kovo 10 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 3k-3-48-1075/2021, rėmėsi siaurai ir nepilnai, nes nurodytoje byloje nagrinėtos aplinkybės nebuvo tapačios šios civilinės bylos aplinkybėms. Šiuo atveju vien ta aplinkybė, kad atsakovės transporto priemonė nebuvo apdrausta, neeliminuoja ieškovo pareigos įrodyti kitas būtinas civilinės atsakomybės sąlygas.
19.3. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2017 m. lapkričio 3 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-338/2017 konstatuota, kad ieškovo galimybė susigrąžinti TPVCAPDĮ pagrindu išmokėtas sumas yra įtvirtinta tuo atveju, jei nustatoma neapdraustos transporto priemonės valdytojo civilinė atsakomybė dėl eismo įvykio metu trečiajam asmeniui padarytos žalos. Šiuo atveju ieškovas nepateikė jokių duomenų, o teismas nenustatė, kad būtų buvę išsamiai ir objektyviai ištirtos ieškinyje nurodyto įvykių aplinkybės tiek dėl autobuso SCANIA, tiek dėl automobilio AUDI sugadinimo.
19.4. Aplinkybę, kad atsakovės vilkikas nedalyvavo eismo įvykyje su autobusu SCANIA tokiomis aplinkybėmis ir tokia apimtimi, kaip įrodinėjo ieškovas, patvirtina prie ieškinio pateikta eismo įvykio deklaracija, fotonuotraukos bei deklaracijoje fiksuoti duomenys apie įvykį, t. y. aplinkybės, kad įvykyje dalyvavusių automobilių vairuotojų kaltė nebuvo nustatinėjama, o deklaraciją pildęs autobuso SCANIA vairuotojas nurodė, kad nežino, kas atsakingas už įvykį; apie eismo įvykį policijai nebuvo pranešta ir įvykis nebuvo tiriamas; eismo įvykio deklaracijoje nenurodytas nei atsakovės vilkikas, nei vairuotojo duomenys, nėra vairuotojo parašo; atsakovės vairuotojas nebuvo nubaustas administracine tvarka, kas reiškia, jog nenustatyta jo kaltė dėl eismo įvykio kilimo; nei autobuso SCANIA vairuotojas, nei atsakovės vilkiko vairuotojas policijos ar Norvegijos transporto priemonių draudikų biuro nebuvo apklausti. Nuotraukose nefiksuotas vilkiko ir autobuso SCANIA susidūrimo faktas, o tik matosi, kad šios transporto priemonės stovi skirtingose vietose. Šios aplinkybės labiau patvirtina atsakovės vilkiko vairuotojo teisme duotus parodymus, kad prasilenkimo su autobusu SCANIA metu jis nesuprato, jog buvo kontaktuojama su puspriekabe.
19.5. Eismo įvykio su autobusu SCANIA laiką atspindintys duomenys yra neinformatyvūs, eismo įvykio laikas nenurodytas ir ieškinyje. Būtų galima daryti prielaidą, kad deklaracijoje nurodytas laikas 40.15 val. galimai reiškia 16.15 val., tačiau vilkiko kompiuteryje esantys GPS įrenginio duomenys rodo, jog eismo įvykio deklaracijoje nurodytoje vietoje (GAUSLA) vilkikas buvo 16.49 val., 08 val., greitis buvo 39 km/h, o laiku nuo 14 val. iki 16.40 val. vilkikas visą laiką važiavo. Tai patvirtina, kad ieškovės nurodytomis aplinkybėmis atsakovės vilkikas nedalyvavo eismo įvykyje su autobusu SCANIA, nebuvo sustojęs ir dėl to nebuvo jokio pagrindo eismo įvykio deklaracijai pildyti.
19.6. Eismo įvykio deklaracijoje nurodyti duomenys pagrindžia, kad autobuso SCANIA visi šoniniai langai (išskyrus vieną galinį vairuotojo langą) išdužo ne dėl Y. B. vairuojamo vilkiko, o dėl paties autobuso SCANIA vairuotojo veiksmų ir kaltės, nes, kaip nurodė automobilių prasilenkimą matęs asmuo, autobuso vairuotojas išsigandęs pavažiavo į priekį ir todėl išdužo ir kiti autobuso langai. Teismas šių aplinkybių nevertino, nors jos yra svarbios nustatant priežastinį ryšį tarp eismo įvykyje dalyvavusių transporto priemonių vairuotojų veiksmų, kaltės ir atsiradusių pasekmių.
19.7. Byloje nustatyta, kad įvyko nežymus atsakovės vilkiko susidūrimas su automobiliu AUDI dėl neatsargaus AUDI vairuotojo vairavimo ir jo kaltės, kas matyti nuotraukose. Į šį įvykį buvo atvykusi policija, tačiau atsakovės vilkiko vairuotojui pretenzijų nereiškė, protokolas nebuvo rašomas ir nebuvo pildoma eismo įvykio deklaracija. Atsižvelgiant į tai, ieškovo 2023 m. rugsėjo 13 d. sumokėta 47 080 NOK suma, kaip kompensacija už paminėto AUDI automobilio remontą, kaip ir kitos sumos, laikytinos ieškovo prisiimta rizika.
19.8. Ieškovas į bylą pateikė susirašinėjimą paštu su Norvegijos transporto priemonių draudikų biuru. Norvegijos transporto priemonių draudikų biuro atstovė neteisingai nurodo, kad abiem įvykių atvejais Lietuvoje registruotas vilkikas įvažiavo į priešpriešinę eismo juostą ir užtvėrė kelią vykstančiam eismui. Tokių duomenų byloje nėra. Priešingai, byloje yra fotonuotraukos, kuriose matyti transporto priemonių išsidėstymas kelyje, patvirtinantis, jog automobilio AUDI vairuotojas nesilaikė reikalavimo važiuoti dešine kelio puse.
19.9. Teismo sprendime nepagrįstai nurodoma, kad atsakovė nepateikė draudikų biurui jokios informacijos apie eismo įvykį ir jo aplinkybes. Į eismo įvykį patekęs asmuo apie įvykį domisi tiek, kiek tai yra su juo susiję. Jeigu įvykio vietos valstybėje asmens kaltė nenustatoma, kaip šiuo atveju, ir dėl asmens veiksmų nepriimami jokie sprendimai, jis neprivalo aktyviai domėtis įvykio eiga. Atsakovė ir jos vairuotojas net nemanė, kad gali būti apkaltinti dėl eismo įvykių. Atsakovė nebuvo informuota apie Norvegijoje vykusį žalos administravimo procesą, jame nedalyvavo, todėl negalėjo ginti savo teisių.
19.10. Nesutiktina su teismo išvada, kad Norvegijos transporto priemonių draudikų biuro aiškinimas laikytinas oficialiu. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad nors eismo įvykio vietos valstybės biuras yra išimtinai kompetentingas spręsti visus reikalus, susijusius su autoavarijos šalyje taikomų teisės aktų aiškinimu ir žalos sureguliavimu, ši Vidaus nuostatų formuluotė nereiškia, kad tokio biuro pateiktas teisės aktų aiškinimas laikomas oficialiu.
Atsiliepimas
20. Ieškovas Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuras pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, prašydamas apeliacinį skundą atmesti ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Ieškovo atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:
20.1. Nagrinėjamu atveju apeliantė neįvykdė pareigos per 3 darbo dienas nuo 2023 m. sausio 4 d. įvykų dienos raštu pranešti ieškovui apie žalos neapdrausta transporto priemone padarymą raštu, tačiau apeliantei buvo sudarytos visos sąlygos dalyvauti eismo įvykių metu padarytos žalos administravimo, vykusio Norvegijoje, procese, tačiau apeliantė buvo pasyvi ir nerūpestinga. Pranešimas apeliantei buvo siųstas paštu jos registruotos buveinės adresu, o jei apeliantė naudoja kitą neišviešintą korespondencijos adresą, turi prisiimti to pasekmes.
20.2. Apeliantės darbuotojo vairuojama ir neapdrausta transporto priemone VOLVO FH buvo padaryti net du eismo įvykiai, todėl aplinkybė, kad apeliantė visiškai nesidomėjo po eismo įvykių jų padarymo aplinkybėmis, neteikė paaiškinimų atsakingoms institucijoms, rodo aplaidų ir pasyvų apeliantės elgesį.
20.3. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra konstatavęs, kad tik tais atvejais, kai Lietuvos Respublikos draudikų biuras pareiškia regresinį reikalavimą dėl žalos išieškojimo iš galimai už eismo įvykį atsakingo asmens, o toks asmuo neigia savo civilinę atsakomybę dėl eismo įvykio ir jis nedalyvavo (nebuvo informuotas, jam nebuvo suteikta galimybė pateikti paaiškinimus, kt.) eismo įvykio vietos valstybės teisme vykusiame procese, teismas atsakovo prieštaravimus vertina regresinio ieškinio byloje. Atsakingo už eismo įvykio kilimą asmens pasyvumo žalos administravimo procedūrų metu klausimas yra sprendžiamas nepriklausomai nuo to, ar jų metu buvo inicijuoti teisminiai procesai.
20.4. Ieškovas pateikė visus apeliantės civilinės atsakomybės kilimą pagrindžiančius įrodymus, kurie yra pakankami Norvegijoje. Apeliantė akivaizdžiai vengė jai tenkančios įrodinėjimo naštos ir apsiribojo vien tik nepagrįstų abejonių dėl ieškovo pateiktų faktinį reikalavimą pagrindžiančių įrodymų kėlimu.
20.5. Nors apeliantė nurodo, kad VOLVO FH vairavusio asmens civilinė atsakomybė už kelių eismo taisyklių pažeidimus įstatymų nustatyta tvarka nebuvo konstatuota, o eismo įvykio aplinkybės nebuvo tinkamai užfiksuotos, tirtos policijos ir pan., tačiau ji nenurodo, kokiais būtent Norvegijos teisės aktais vadovaujantis ir kaip turėjo, apeliantės nuomone, būti tinkamai užfiksuotos eismo įvykio aplinkybės ir nustatyta eismo įvykio dalyvių kaltė, kokius tada teisės aktus pažeidė Norvegijos transporto priemonių draudikų biuras, apeliantės nuomone, neva netinkamai administruodamas žalą.
20.6. Apeliantė bando išvengti neapdrausta transporto priemone padarytos atsakomybės, keisdama savo paaiškinimus ir argumentaciją. Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, apeliantė iš viso neigė tą aplinkybę, kad vilkikas VOLVO su prie jo prikabinta priekaba susidūrė su autobusu SCANIA. Tuo tarpu pateiktame apeliaciniame skunde apeliantė nurodo, kad „Iš to seka, kad autobuso Scania visi šoniniai langai (išskyrus vieną galinį vairuotojo langą), išdužo ne dėl J. B. vairuojamo vilkiko Volvo FH, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), veiksmų ir kaltės, o dėl paties autobuso Scania vairuotojo veiksmų ir kaltės, nes kaip nurodė automobilių prasilenkimą matęs asmuo – autobuso vairuotojas išsigandęs pavažiavo į priekį ir to pasėkoje išdužo ir kiti autobuso langai“.
20.7. Apeliantė pateikė transporto priemonės kompiuterio (GPS) duomenis, pagal kuriuos, anot apeliantės, nuo 14.00 iki 16.40 val. minėta transporto priemonė važiavo ir nebuvo sustojusi. Šie apeliantės teiginiai vertinti kritiškai. Pirmas eismo įvykis, kurio metu buvo apgadinta transporto priemonė AUDI, įvyko dar iki 14.00 val. Tą pačią dieną įvykus antram eismo įvykiui, kurio metu buvo apgadinta transporto priemonė SCANIA, iš Norvegijos transporto priemonių draudikų biuro pateiktų nuotraukų bei vaizdo įrašų matosi, kad transporto priemonė VOLVO FH bent jau trumpam buvo sustojusi. Šiuo atveju kyla pagrįstos abejonės, kiek patikimi yra pateikti apeliantės transporto priemonės VOLVO FH kompiuterio duomenys. Net jei transporto priemonė VOLVO FH nebuvo sustojusi, tai jokiu būdu nereiškia, kad nebuvo sukeltas pats eismo įvykis.
Šalies argumentai
20.8. Apeliantė savo apeliaciniame skunde teigia, kad teismas skundžiamo sprendimo 30 punkte padarė išvadą, jog eismo įvykio vietos – Norvegijos transporto priemonių draudikų biuro pateikti dokumentai laikytini oficialiais rašytiniais įrodymais, turinčiais didesnę įrodomąją galią. Su tokiu apeliantės teiginiu nesutiktina, kadangi toks teiginys yra klaidingas. Minėtame teismo sprendimo 30 punkte teismas neteigia, kad Norvegijos transporto priemonių draudikų biuro pateikti įrodymai yra laikytini oficialiais rašytiniais įrodymais. Teismas tiesiog dar kartą akcentuoja apeliantės pareigą teikti jo teiginius pagrindžiančius įrodymus - „Atsakovas kitokio užsienio teisės turinio, susijusio su Norvegijoje nustatytu žalos faktu ir dydžiu, neįrodinėjo, su tuo susijusių įrodymų nepateikė (CPK 178 straipsnis)“ bei nurodė, jog neturi pagrindo abejoti šioje byloje Norvegijos transporto priemonių draudikų biuro pateiktais įrodymais.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
21. Apeliacinio proceso paskirtis – laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, t. y. tiriant byloje surinktus įrodymus patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar nustatytoms faktinėms aplinkybėms teisingai taikė materialiosios teisės normas, ar nepažeidė įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso teisės normų. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas, ir, neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.
22. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą, absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalies 1–7 punktuose, nenustatė.
23. Apeliacijos objektą sudaro Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. sausio 21 d. sprendimo, kuriuo ieškinys buvo patenkintas, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
Dėl faktinių bylos aplinkybių
24. Iš byloje esančių rašytinių įrodymų nustatyta, kad ginčui aktualiu laikotarpiu atsakovė UAB „Edbarta“ lizingo (finansinės nuomos) sutarties pagrindu buvo transporto priemonės VOLVO FH, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), valdytoja. Norvegijos transporto priemonių draudikų biuras kreipėsi į ieškovą dėl žalos, padarytos Norvegijoje 2023 m. sausio 24 d. dviejų eismo įvykio metu transporto priemone VOLVO FH, atlyginimo. Norvegijos transporto priemonių draudikų biuras ieškovui pateikė duomenis, kad atsakovės valdoma transporto priemone VOLVO FH, kurią, kaip matyti iš byloje pateiktų duomenų, vairavo atsakovės darbuotojas Y. B., 2023 m. sausio 24 d. skirtingų eismo įvykių metu buvo apgadinti automobilis AUDI bei autobusas SCANIA. Transporto priemonė VOLVO FH nebuvo apdrausta transporto priemonių valdytojų privalomos civilinės atsakomybės draudimu. Ieškovas Norvegijos transporto priemonių draudikų biurui 2023 m. rugpjūčio 16 d. sumokėjo 155 455 NOK, 2023 m. rugsėjo 13 d. sumokėjo 47 080 NOK, o 2023 m. rugsėjo 21 d. – 45 816 NOK (iš viso 21 653,19 Eur), ir 2023 m. spalio 9 d. raštu kreipėsi į atsakovę, prašydamas sumokėti ieškovui nurodytą sumą. Negavęs atsakovės atsakymo į pateiktą raštą, ieškovas kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas priteisti jam iš atsakovės Norvegijos transporto priemonių draudikų biurui sumokėtus 21 653,19 Eur, 6 proc. dydžio metines procesines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2025 m. sausio 21 d. sprendimu ieškinį tenkino. Atsakovė, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimu, pateikė apeliacinį skundą.
Dėl apeliacinio skundo argumentų
25. Apeliaciniame skunde atsakovė teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai suabsoliutino ieškovės pateiktus įrodymus, nurodo, kad byloje nebuvo nustatyta ir įrodyta atsakovės, kaip įvykyje dalyvavusios transporto priemonės valdytojos, civilinė atsakomybė dėl eismo įvykio kilimo, žalos fakto ir dydžio atsiradimo.
26. Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sistemos veikimo teisinius pagrindus ir principus, įskaitant ir draudikų biuro atgręžtinio reikalavimo teisę, reglamentuoja TPVCAPDĮ. Nurodytame įstatyme nustatyta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimo sistema remiasi privalomumo principu. Transporto priemonė, kurios įprastinė buvimo vieta yra Lietuvos Respublikos teritorijoje, privalo būti apdrausta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu tol, kol ji įregistruota (TPVCAPDĮ 4 straipsnio 1 dalis). Už draudimo sutarties sudarymą atsako transporto priemonės savininkas, o jeigu transporto priemonė naudojama asmens, kuris transporto priemonę naudoja pagal finansinės nuomos (lizingo) ar išperkamosios nuomos sutartį, už draudimo sutarties sudarymą yra atsakingas šis asmuo (TPVCAPDĮ 4 straipsnio 2 dalis). To paties įstatymo 4 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad nurodyti asmenys negali naudoti patys ir leisti naudoti kitam asmeniui neapdraustą transporto priemonę.
27. TPVCAPDĮ 17 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyta, kad Biuras moka išmoką dėl žalos nukentėjusiems tretiesiems asmenims, jeigu: 1) kaltininkas padarė žalą Lietuvos Respublikoje naudodamas neapdraustą nustatytą (identifikuotą) transporto priemonę, kai dėl žalos padarymo atsiranda transporto priemonės valdytojo civilinė atsakomybė. Pagal šį punktą Biuras moka išmoką ir tais atvejais, kai žala padaryta kitoje Europos Sąjungos valstybėje narėje arba valstybėje, prilyginamoje pagal laisvą transporto priemonių judėjimą Europos Sąjungos valstybei narei, neapdrausta transporto priemone, kurios įprastinė buvimo vieta yra Lietuvos Respublikos teritorijoje. TPVCAPDĮ 17 straipsnio 5 dalyje, be kita ko, nustatyta, kad tais atvejais, kai Biuras moka išmoką pagal šio straipsnio 1 dalį dėl kitoje Europos Sąjungos valstybėje narėje ar užsienio valstybėje nukentėjusiems tretiesiems asmenims padarytos ir administruotos žalos, išmoka eismo įvykio metu padarytą žalą atlyginusiam kitos valstybės nacionaliniam draudikų biurui mokama atsižvelgiant į Bendradarbiavimo nuostatus ir į tos valstybės, kurioje įvyko eismo įvykis, transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą reglamentuojančius teisės aktus. Biuras turi teisę reikalauti, kad atsakingas už žalos padarymą asmuo arba asmuo, neįvykdęs pareigos sudaryti draudimo sutartį, grąžintų dėl padarytos žalos išmokėtą sumą, jeigu išmoka buvo sumokėta pagal šio įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 1 punktą (TPVCAPDĮ 23 straipsnio 1 dalis).
28. Nagrinėjamu atveju matyti, kad ieškovas pareiškė atgręžtinį reikalavimą atsakovei, kaip eismo įvykiuose dalyvavusios transporto priemonės VOLVO FH valdytojai, neįvykdžiusiai pareigos apdrausti paminėtą transporto priemonę privalomuoju civilinės atsakomybės draudimu (TPVCAPDĮ 4 straipsnio 2 dalis; TPVCAPDĮ 23 straipsnio 1 dalis).
29. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad reikalavimą asmeniui, neįvykdžiusiam pareigos sudaryti draudimo sutartį, draudikų biuras reiškia už specialiame įstatyme – TPVCAPDĮ – nustatytos pareigos apdrausti transporto priemonę, kurios įprastinė vieta yra Lietuvoje, pažeidimą. Šiam asmeniui draudikų biuras turi teisę reikšti reikalavimą nepriklausomai nuo to, kad jis nėra atsakingas už eismo įvykį, kuriuo buvo padaryta žala nukentėjusiam asmeniui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. kovo 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-48-1075/2021). Asmens, atsakingo už žalos padarymą, ir asmens, neįvykdžiusio pareigos sudaryti draudimo sutartį, civilinė atsakomybė atsiranda skirtingais pagrindais ir yra solidari (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. spalio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-300/2010; 2021 m. kovo 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-48-1075/2021).
30. Kaip minėta, TPVCAPDĮ nustato pareigą transporto priemonės, kurios įprastinė vieta yra Lietuvos Respublikoje, savininkui drausti transporto priemonę privalomuoju transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimu. Transporto priemonės savininkui, pažeidus šią specialiuoju įstatymu nustatytą pareigą, kyla atitinkamos įstatyme nustatytos teisinės pasekmės. Viena iš jų – transporto priemonės savininkui kyla civilinė atsakomybė, t. y. Biuras įgyja teisę reikalauti, kad transporto priemonės savininkas jam atlygintų pareigos apdrausti transporto priemonę neįvykdymu padarytą žalą, o transporto priemonės savininkui tenka pareiga Biurui atlyginti tokią žalą. TPVCAPDĮ nedetalizuoja šios transporto priemonės savininko civilinės atsakomybės sąlygų, todėl taikomos bendrosios civilinę atsakomybę reglamentuojančios CK normos. Atsižvelgiant į tai, kad transporto priemonės savininko ir Biuro nesieja sutartiniai santykiai, transporto priemonės savininko atsakomybė už Biurui padarytą žalą yra deliktinė, todėl taikomos deliktinę atsakomybę nustatančios taisyklės. Tai reiškia, kad transporto priemonės savininko atsakomybė kyla tik tuomet, kai nustatomos visos deliktinės atsakomybės sąlygos: neteisėti veiksmai, žala, priežastinis ryšys ir kaltė. Transporto priemonės savininko kaltė yra preziumuojama, kitas transporto priemonės savininko civilinės atsakomybės sąlygas – neteisėtus veiksmus, žalą, priežastinį ryšį – turi įrodyti Biuras.
31. Civilinė atsakomybė atsiranda neįvykdžius įstatymuose ar sutartyje nustatytos pareigos (neteisėtas neveikimas) arba atlikus veiksmus, kuriuos įstatymai ar sutartis draudžia atlikti (neteisėtas veikimas), arba pažeidus bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.246 straipsnio 1 dalis). Neteisėti transporto priemonės savininko veiksmai pasireiškia specialiame įstatyme – TPVCAPDĮ – nustatytos pareigos apdrausti transporto priemonę privalomuoju transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimu neįvykdymu, t. y. neteisėtu pasyviu transporto priemonės savininko elgesiu (neveikimu). Atsižvelgiant į tai, kad pareiga apdrausti transporto priemonę transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu yra besąlyginė plačios apimties pareiga, neteisėtiems veiksmams nustatyti pakanka įrodyti aplinkybę, kad transporto priemonė nebuvo apdrausta minėtu draudimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. kovo 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-48-1075/2021).
32. Nagrinėjamu atveju, kaip pažymėjo ir pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime, ginčo nebuvo dėl aplinkybės, kad atsakovė eismo įvykių metu nebuvo apdraudusi transporto priemonės VOLVO FH privalomuoju civilinės atsakomybės draudimu, t. y. neįvykdė TPVCAPDĮ nustatytos pareigos. Šios aplinkybės atsakovė neginčija ir apeliaciniame skunde.
33. Žala kaip civilinės atsakomybės sąlyga reguliuojama CK 6.249 straipsniu. Žala yra Biuro patirtos išlaidos (nuostoliai). Atsižvelgiant į tai, kad nagrinėjamu atveju eismo įvykis įvyko Norvegijoje, ir į TPVCAPDĮ 17 straipsnyje nustatytą reguliavimą, Biuro įrodinėjamą žalą sudaro Biuro eismo įvykio metu padarytą žalą atlyginusiam kitos valstybės nacionaliniam draudikų biurui pagrįstai išmokėta suma.
34. Biuro pareiga išmokėti atitinkamą sumą eismo įvykio metu padarytą žalą atlyginusiam kitos valstybės nacionaliniam draudikų biurui šiuo atveju kilo būtent dėl to, kad transporto priemonės savininkas neįvykdė savo pareigos apdrausti transporto priemonę transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu. Šią pareigą, be kita ko, lemia tai, kad transporto priemone, kurios įprastinė vieta yra Lietuvos teritorijoje, kitoje valstybėje buvo sukeltas eismo įvykis, už kurį atsakomybė tenka būtent šią transporto priemonę valdžiusiam asmeniui. Už eismo įvykį atsakingo asmens civilinės atsakomybės sąlygos nustatomos ir eismo įvykio metu nukentėjusiems asmenims žala atlyginama pagal eismo įvykio vietos valstybės teisę. Todėl žalos dydžio nustatymui turi reikšmės valstybės, kurioje įvyko eismo įvykis, teisė, nagrinėjamu atveju – Norvegijos teisė.
35. Kasacinis teismas, aiškindamas TPVCAPDĮ 16 straipsnio 1 dalies ir 17 straipsnio 5 dalies nuostatas, yra pažymėjęs, kad šios nuostatos, pirma, nurodo, kad galimai už eismo įvykį atsakingo asmens civilinės atsakomybės sąlygos nustatomos ir eismo įvykio metu nukentėjusiems asmenims padaryta žala atlyginama pagal eismo įvykio vietos valstybės teisę. Antra, šios taisyklės taip pat suponuoja, kad, esant ginčui dėl to, ar pagrįstai nukentėjusiems asmenims išmokėtos išmokos, būtent Biurui tenka pareiga pateikti su užsienio teisės turiniu susijusius įrodymus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gruodžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-392-915/2017).
36. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuras, siekdamas įrodyti žalos, kuri atsirado dėl neįvykdžiusio transporto priemonės savininko pareigos apdrausti transporto priemonę pažeidimo, dydį, turi pagrįsti, kad kitos valstybės nacionalinis draudikų biuras žalos atlyginimo sumą išmokėjo atsižvelgiant į eismo įvyko vietos privalomąjį transporto priemonių civilinės atsakomybės draudimą reglamentuojančius teisės aktus, esant neapdraustos transporto priemonės valdytojo (atsakingo už žalą asmens) civilinei atsakomybei pagal eismo įvykio vietos (nagrinėjamu atveju Norvegijos) teisę. Todėl biurui tenka pareiga pateikti visus žalos dydį pagrindžiančius įrodymus, be kita ko, ir transporto priemonės valdytojo (atsakingo už žalą asmens) civilinę atsakomybę pagal eismo įvykio vietos teisę pagrindžiančias nuostatas bei, esant poreikiui, jų taikymo ir aiškinimo praktiką, patvirtinančią reiškiamo reikalavimo pagrįstumą. Atitinkamai atsakovas, siekdamas sumažinti žalos dydį ar visiškai išvengti žalos atlyginimo, turi pateikti savo poziciją pagrindžiančius įrodymus, kurie gali būti ir su eismo įvykio vietos teise (jos aiškinimu) susiję įrodymai. Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad atsakovui nepakanka kritikuoti Biuro atlikto žalos apskaičiavimo ir kelti abejones, kad nepagrįstai buvo netaikytos atitinkamos Europos Sąjungos valstybės narės teisės nuostatos, pagal kurias atsakomybė gali būti sumažinta, – jam tenka našta atitinkamos valstybės normomis, jų taikymo praktika ir (ar) teisės doktrina pagrįsti, kad yra pagrindas mažinti atlygintinos žalos sumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. kovo 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-48-1075/2021).
37. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovas pagrindė, jog Norvegijos transporto priemonių draudikų biuras pagrįstai, atsižvelgdamas į aktualius teisės aktus, esant atsakingo už žalą asmens civilinei atsakomybei pagal eismo įvykio vietos – Norvegijos – teisę, išmokėjo ieškovo prašomą priteisti žalos atlyginimo sumą.
38. Kaip matyti iš byloje esančių rašytinių įrodymų, abiejų 2023 m. sausio 24 d. Norvegijoje įvykusių eismo įvykių kaltininkas buvo nustatytas Norvegijos transporto priemonių draudikų biuro surinktais duomenimis, o žalos dydis buvo nustatytas pagal apgadintų transporto priemonių remonto darbų ir medžiagų pagrindu bei už autobuso SCANIA prastovą. Atsakovė atlygintos žalos dydžio neginčija, o nesutinka su Norvegijos transporto priemonių draudikų biuro nustatyta aplinkybe, kad eismo įvykio kaltininkas buvo atsakovės transporto priemonės valdytojas. Iš byloje esančios ieškovo ir Norvegijos transporto priemonių draudikų biuro susirašinėjimo medžiagos matyti, kad Norvegijos transporto priemonių draudikų biuras pateikė informaciją, jog abiejuose 2023 m. sausio 24 d. įvykiuose atsakovės transporto priemonė įvažiavo į priešpriešinio eismo juostą ir užtvėrė kelią vykstančiam eismui. Tokia situacija yra reglamentuojama Norvegijos kelių eismo taisyklėse, kurių 5 straipsnio 1 dalis nustato, kad tiek, kiek leidžia sąlygos, transporto priemonės turi važiuoti dešine kelio puse ir turi likti eismo juostoje (į bylą ieškovas pateikė aktualių Norvegijos kelių eismo taisyklių straipsnių vertimą į lietuvių kalbą). Iš ieškovo ir Norvegijos transporto priemonių draudikų biuro susirašinėjimo taip pat matyti, kad Norvegijos transporto priemonių draudikų biuras nurodė, jog Norvegijos policija nėra įgaliota spręsti atsakomybės klausimų, ji retai pasirodo eismo įvykio vietoje, o jei ir pasirodo, policija nepriima sprendimų dėl atsakomybės; dalyvaujančios šalys neprivalo pasirašyti jokių dokumentų, o jei šalys nesutaria, jos turi surašyti pareiškimą apie tai, kas nutiko, palikdamos bendrovėms spręsti atsakomybės klausimą. Norvegijos transporto priemonių draudikų biuras pažymėjo, kad jis yra įgaliotas spręsti atsakomybės klausimą, o taip pat trečiųjų šalių pretenzijas, vadovaujantis Norvegijos įstatymais bei praktika. Jei trečioji šalis nesutiko, ji taip pat turėjo pateikti savo pretenziją kitoms šalims. Kaip matyti iš byloje esančių įrodymų, ieškovui pateiktus paminėtą informaciją, jokių duomenų, kurie leistų abejoti Norvegų transporto priemonių draudikų biuro nustatytomis aplinkybėmis, atsakovė nepateikė (CPK 178 straipsnis).
39. Pažymėtina, kad, siekdamas pagrįsti atsakovės civilinės atsakomybės sąlygas, ieškovas, be kita ko, į bylą pateikė fotonuotraukas, kuriose užfiksuota atsakovės transporto priemonė žalos padarymo metu. Nurodytose fotonuotraukose užfiksuota atsakovės transporto priemonės padėtis, teisėjų kolegijos vertinimu, yra pakankamai informatyvi ir nesuteikia pagrindo abejoti Norvegijos transporto priemonių draudikų biuro nustatytomis aplinkybėmis, jog atsakovės transporto priemonės valdytojas nesilaikė Norvegijos kelių eismo taisyklių 5 straipsnio 1 dalies nuostatų, nustatančių pareigą transporto priemonėms važiuoti dešine kelio puse ir joje likti.
40. Ieškovas į bylą taip pat pateikė Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro Žalų administravimo departamento 2024 m. gegužės 24 d. išvadą Nr. V-2057-24-(5.9), kurioje nurodyta, jog eismo įvykio 2023 m. sausio 24 d. Norvegijoje metu Lietuvoje registruota, privalomuoju draudimu neapdrausta transporto priemonė VOLVO, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), vairuojama vairuotojo Y. B., prasilenkiant siaurame kelyje, nuslydo ir apgadino autobusą SCANIA ir automobilį AUDI. Nurodytoje išvadoje pažymėta, kad atsakovei 2023 m. vasario 22 d. buvo siųstas pranešimas Nr. S- 2955-231-(5.9.), kuriame nurodyti Norvegijos transporto priemonių draudikų biuro kontaktai, atsakovė buvo raginama teikti informaciją ir domėtis žalos administravimo eiga Norvegijoje bei dalyvauti pačiame žalos administravimo procese. Išvadoje nurodyta, kad atsakovė į pranešimą neatsiliepė ir informacijos nepateikė. Išvadoje pažymėta, kad Norvegijos policija nėra įgaliota spręsti atsakomybės klausimų, ji retai pasirodo eismo įvykio vietoje, kartais policija pasirodo, kai turi galimybių, iškilus kalbos problemoms, kai reikia išvalyti kelius bendrajam eismo srautui; net jei ji ir pasirodo, policija nepriima sprendimų dėl atsakomybės. Išvadoje pažymėta, kad Norvegijos biuras (Trafikkforsiringsforeningen) yra įgaliotas spręsti atsakomybės klausimą, o taip pat trečiųjų šalių pretenzijas, vadovaujantis Norvegijos įstatymais ir praktika. Išvadoje pažymėta, kad atsakovė nepateikė jokios informacijos apie eismo įvykį ir jos aplinkybes, todėl Norvegijos biuras sprendė atsakomybės klausimą informacijos, kurią turėjo, pagrindu - atsakovės vilkikas abiem atvejais išvažiavo į priešpriešinio eismo juostą.
41. Iš bylos duomenų taip pat matyti, kad, kaip pažymėta nurodytoje išvadoje, atsakovės registruotos buveinės adresu ((duomenys neskelbtini)) ieškovas 2023 m. vasario 22 d. išsiuntė informaciją apie 2023 m. sausio 24 d. įvykius, nurodydamas, kad minėto eismo įvykio metu padarytą žalą administruoja Norvegijos nacionalinis draudikų biuras. Pranešime, be kita ko, nurodyta, kad tuo atveju, jeigu atsakovė nėra atsakinga už eismo įvykį ir padarytą žalą, ji turėtų nedelsiant informuoti Norvegijos transporto priemonių draudikų biurą, priešingu atveju jos elgesys galėtų būti įvertintas kaip pasyvumas ir nesidomėjimas eismo įvykio tyrimo aplinkybėmis. Bylos duomenimis, ieškovė su Norvegijos transporto priemonių draudikų biuru nesusisiekė ir jokių duomenų apie eismo įvykį žalos administravimo metu neteikė, kadangi, kaip nurodyta jos procesiniuose dokumentuose, paminėtos informacijos nebuvo gavusi. Vis dėlto, kaip matyti iš atsakovės procesinių dokumentų, jokių konkrečių įrodymų, kurie galėtų paneigti ieškovės pateiktą Norvegijos transporto priemonių draudikų biuro informaciją apie eismo įvykio kaltininką, atsakovė nepateikė ir bylos nagrinėjimo teisme metu, atskirsdama į ieškinį, išskyrus abstraktaus pobūdžio abejones dėl konkretaus eismo įvykio laiko, aplinkybės, kad atsakovės transporto priemonės vairuotojui nebuvo pareikštos pretenzijos, kad atsakovės valdoma transporto priemonė atitinkamu laiku nebuvo sustojusi ir pan. Teisėjų kolegijos vertinimu, nurodytos aplinkybės nepaneigia byloje esančios Norvegijos transporto priemonių draudikų biuro pateiktos informacijos, įskaitant ir vaizdinę medžiagą (fotonuotraukas), ir kitų ieškovo pateiktų rašytinių įrodymų. Pažymėtina, kad atsakovė, siekdama paneigti ieškovės nurodytas aplinkybes, nepateikė jokių Norvegijos teisės normų taikymo praktikos ar doktrinos pavyzdžių, kurie galėtų pagrįsti, jog šiuo atveju Norvegijos transporto priemonių draudikų biuras neteisingai nustatė eismo įvykyje dalyvavusios transporto priemonės atsakomybę dėl eismo įvykio ir netinkamai apskaičiavo žalos dydį. Kaip jau minėta, tokio pobūdžio bylose vien abejonių dėl atitinkamos valstybės draudikų biuro veiksmų išsakymas yra nepakankamas atsakovės pozicijai pagrįsti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. kovo 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-48-1075/2021).
42. CK 6.247 straipsnyje įtvirtinta civilinės atsakomybės priežastinio ryšio sąlyga: atlyginami tik tie nuostoliai, kurie susiję su veiksmais (veikimu, neveikimu), nulėmusiais skolininko civilinę atsakomybę tokiu būdu, kad nuostoliai pagal jų ir civilinės atsakomybės prigimtį gali būti laikomi skolininko veiksmų (veikimo, neveikimo) rezultatu. Priežastinis ryšys yra faktinis (ar žala būtų atsiradusi, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų) (lot. conditio sine qua non) ir teisinis (ar žala teisiškai nėra pernelyg nutolusi nuo neteisėto veikimo). Nustatant teisinį priežastinį ryšį, reikia įvertinti atsakovo, jeigu jis elgtųsi kaip protingas ir apdairus asmuo, galimybę neteisėtų veiksmų atlikimo metu numatyti žalos atsiradimą, neteisėtais veiksmais pažeistos teisės ar teisėto intereso prigimtį ir vertę bei pažeisto teisinio reglamentavimo apsauginį tikslą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-193-469/2019; 2019 m. gruodžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-393-916/2019). Taigi, tarp transporto priemonės savininko (valdytojo) neveikimo ir Biuro patirtos žalos turi būti nustatytas priežastinis ryšys.
43. Šiuo atveju aptartos aplinkybės leidžia pagrįstai nustatyti priežastinį ryšį tarp atsakovės neveikimo ir ieškovui atsiradusio pareigos išmokėti išmoką Norvegijos transporto priemonių draudikų biurui: Biurui teko pareiga išmokėti išmoką būtent dėl to, kad atsakovė neįvykdė savo pareigos apdrausti transporto priemonę transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu. Atsakovė, besielgdama kaip protingas ir apdairus asmuo, turėjo galimybę numatyti, kad tuo atveju, jei ji neįvykdys jai įstatyme (TPVCAPDĮ 4 straipsnio 2 dalyje) nustatytos pareigos apdrausti transporto priemonę ir įvyks eismo įvykis, šiuo įvykiu nukentėjusiam asmeniui padarytą žalą turės atlyginti Biuras.
44. Laikoma, kad asmuo kaltas, jeigu atsižvelgiant į prievolės esmę bei kitas aplinkybes jis nebuvo tiek rūpestingas ir apdairus, kiek atitinkamomis sąlygomis buvo būtina (CK 6.248 straipsnio 3 dalis). Šioje normoje įtvirtintas vadinamasis protingo, apdairaus, rūpestingo žmogaus (lot. bonus pater familias) elgesio standartas, pagal kurį kiekvieno žalą padariusio asmens veiksmai vertinami jų atitikties nurodytiems standartams aspektu, o nukrypimas nuo šio standarto lemia asmens veiksmų neteisėtumą ir kaltės egzistavimą. TPVCAPDĮ nustatytas teisinis reguliavimas ir transporto priemonės kaip didesnio pavojaus šaltinio specifika lemia, kad iš transporto priemonės savininko (valdytojo) yra reikalaujama elgtis itin rūpestingai ir atsakingai. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad tuo atveju, kai transporto priemonės savininkas (valdytojas) neįvykdo įstatyme nustatytos pareigos apdrausti transporto priemonę privalomuoju transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimu, laikoma, kad jis nesielgė rūpestingai ir apdairiai. Transporto priemonės savininkas, siekdamas nuneigti šią prezumpciją, turėtų pateikti savo poziciją pagrindžiančius argumentus bei juos pagrindžiančius įrodymus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. kovo 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-48-1075/2021). Nagrinėjamu atveju atsakovė, nesilaikiusi pareigos apdrausti transporto priemonę privalomuoju civilinės atsakomybės draudimu, neginčijo, kad ginčo situacijoje nesielgė rūpestingai ir apdairiai, todėl vertintina, kad jos kaltė byloje yra nustatyta.
45. Išdėstytų motyvų pagrindu teisėjų kolegija sprendžia, kad, priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, nagrinėjamu atveju buvo įrodytos atsakovės civilinės atsakomybės sąlygos, o atsakovės išsakytos abejonės byloje esančių įrodymų kontekste nesuteikia pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumu ir pagrįstumu.
46. Šiame kontekste atkreiptinas apeliantės dėmesys į tai, kad teismo pareiga tinkamai motyvuoti ir pagrįsti priimtą procesinį sprendimą yra neatsiejamai susijusi su pareiga tinkamai įvertinti byloje pateiktus įrodymus. Kasacinio teismo praktikoje dėl įrodymų tyrimo ir vertinimo nurodoma, kad įrodinėjamas tarp šalių susiklosčiusias ir į bylos įrodinėjimo dalyką patenkančias faktines aplinkybes teismas gali konstatuoti tik pasiekęs tam tikrą įsitikinimo laipsnį. Konkretų įsitikinimo laipsnį, leidžiantį konstatuoti šalių įrodinėjamas faktines aplinkybes, nustato civiliniame procese taikomas įrodinėjimo standartas. CPK 176 straipsnio 1 dalis nustato, kad įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, jog tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Lietuvos civiliniame procese yra taikomas pagrįsto įsitikinimo standartas, kuris reikalauja, kad teisėjas būtų pagrįstai ir asmeniškai įsitikinęs dėl bylos faktinių aplinkybių. Pagrįstas įsitikinimas formuoja teisėjo vidinį tikrumą dėl bylos faktų. Šis standartas nereikalauja pašalinti visų abejonių dėl bylos faktinių aplinkybių – teisėjas privalo turėti tokio laipsnio tikrumą, kuris tik pašalina esmines abejones, abejonių visiškai nepanaikindamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-9-1075/2024).
47. Nagrinėjamu atveju ieškovo pateikti įrodymai buvo pakankami pirmosios instancijos teismui suformuoti pagrįstą įsitikinimą ieškinyje nurodytų aplinkybių egzistavimu. Kaip jau minėta, atsakovė, siekdama paneigti ieškovo nurodytas aplinkybes, be kita ko, žalos faktą ir dydį, šiuo konkrečiu atveju turėjo pareigą savo poziciją pagrįsti ne vien abejojimu ieškovo nurodytomis aplinkybėmis, o Norvegijos teisės normomis, jų taikymo praktika ir (ar) teisės doktrina (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. kovo 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-48-1075/2021), tačiau tokios pareigos neįvykdė.
Dėl procesinės bylos baigties
48. Išdėstytų motyvų pagrindu teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė ginčui išspręsti aktualias teisės normas, tinkamai vertino įrodymus ir nenukrypo nuo teismų praktikos, suformuotos sprendžiant panašaus pobūdžio ginčus, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą procesinį sprendimą, kurio panaikinti, remiantis atsakovės apeliaciniame skunde pateiktais argumentais, nėra pagrindo. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija atsakovės apeliacinį skundą atmeta, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palieka nepakeistą (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
49. Į esminius apeliacinio skundo argumentus atsakyta, o dėl kitų apeliacinio skundo argumentų apeliacinės instancijos teismas plačiau nepasisako, nes jie nelemia skundžiamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo. Pažymėtina, kad tiek Europos Žmogaus Teisių Teismas, tiek kasacinis teismas savo praktikoje laikosi pozicijos, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas apeliacinį skundą, gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. birželio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-180-403/2022).
Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo
50. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis).
51. Apeliacinį skundą atmetus, apeliantės bylinėjimosi išlaidos jai nepriteisiamos. Šiuo atveju spręstinas ieškovo bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimas. Ieškovas nepateikė duomenų apie apeliacinės instancijos teisme turėtas bylinėjimosi išlaidas, todėl šios jam nepriteisiamos.
52. Išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, nepatyrus, jų priteisimo klausimas nesprendžiamas (CPK 92 straipsnis).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Edbarta“ apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. sausio 21 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.