- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2024-03-26
- Bylos Nr.
- e2-147-368/2024
- Teisminio proceso Nr.
- 2-16-3-00649-2023-8
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Egidijus Mockevičius
- Ieškovas
- uždarosios akcinės bendrovės „TCH“
- Atsakovas
- uždarajai akcinei bendrovei „Bio zona“
- Kategorijos
viešame teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „TCH“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Bio zona“ dėl žalos atlyginimo ir atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Bio zona“ priešieškinį ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „TCH“ dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
1. Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „TCH“ prašo priteisti iš atsakovės UAB „Bio zona“ 225 854,63 Eur skolą, 953,60 Eur palūkanas, 6 proc. dydžio palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
2. Ieškovė teigia, kad 2022 m. birželio 20 d. paskolos sutartimi Nr. (duomenys neskelbtini) paskolino atsakovei 225 854,63 Eur atliktais mokėjimo pavedimais, nurodydama tai kaip avansinius apmokėjimus. Suteiktą paskolą atsakovė įsipareigojo grąžinti ieškovei iki 2023 m. gegužės 31 d. Tačiau atsakovė iki sutartyje numatyto termino jokia apimtimi prievolės neįvykdė ir skolos negrąžino, nors nuolat žadėjo tai padaryti. Ieškovė nurodo, jog atsakovei lėšos buvo reikalingos naujos katilinės įrengimui (duomenys neskelbtini). Todėl ieškovė pagal žodinį susitarimą su atsakove nuo 2018 iki 2022 metų atliko avansinius apmokėjimus, kuriuos atsakovė turi grąžinti ieškovei. Ieškovė tvirtina, jog pinigų gavimo faktą iki paskolos sutarties sudarymo atsakovė nurodė 2022 m. birželio 20 d. paskolos sutartyje, paskolos suma yra nurodyta ir atsakovės buhalterinės apskaitos dokumentuose, paskolos gavimo aplinkybę patvirtina kiti byloje pateikti įrodymai.
3. Ieškovė nurodo, jog, jei teismas ir vertintų, kad tarp šalių nesusiklostė paskoliniai santykiai, vis tiek egzistuotų ieškinio tenkinimo pagrindas – CK 6.242 straipsnio pagrindu, nes būtų tenkinamos visos nepagrįsto praturtėjimo sąlygos. Ieškovė laiko, jog negali susiklostyti tokia situacija, kad atsakovei pripažįstant skolą, ieškovei ji nėra priteisiama. Ieškovė prašo atmesi atsakovės priešieškinį dėl paskolos sutarties pripažinimo negaliojančia, nes priešieškinis yra teisiškai nepagrįstas ir tenkinti jos ieškinį.
4. Atsakovė priešieškiniu prašo ieškinį atmesti, jos priešieškinį tenkinti, pripažinti negaliojančia 2022 m. birželio 20 d. paskolos sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), nuo jos sudarymo momento. Atsakovė nurodo, jog tarp šalių neatsirado paskolos teisiniai santykiai, t. y. ieškovės atlikti avansiniai mokėjimai atsakovei vyko dėl tarp ieškovės ir atsakovės buvusių komercinių santykių, t. y. ieškovė pirko prekes iš atsakovės bei priešingai, atsakovė pirko produkciją iš ieškovės, o atsakovės pateikti banko sąskaitos išrašai patvirtina, jog ieškovė atsakovei pervedė bankiniais pavedimais ne paskolą, o avansinius mokėjimus už įsigyjamą ir ateityje planuojamą įsigyti biokurą, taip pat mokėjimai atlikti atsakovei kaip ieškovės parama atsakovės vykdomai veiklai ir tuo pačiu E. N., kaip tikrojo akcininko, veikiančio per M. K., indėlis į atsakovę. Be to, sudarytas sandoris prieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms.
Atsiliepimas
5. Atsakovė teigia, jog ginčo paskolos sutartyje nenurodyta konkreti pinigų perdavimo data ir vieta, nėra duomenų, kad šalys būtų susitarusios dėl palūkanų mokėjimo, o ši aplinkybė, atsižvelgiant į tai, kad protingas ir sąžiningas asmuo, esant sandoriui dėl didelės pinigų sumos paskolinimo, tikrai siektų bent minimalios finansinės naudos, kuri padengtų infliaciją, įrodė, jog ieškovė atsakovei jokių pinigų (kaip paskolos) realiai neperdavė. Tvirtina, kad ieškovės atsakovei atlikti avansiniai mokėjimai nebuvo paskola, o tik pasirašiusios fiktyvią paskolos sutartį šalys nutarė, jog iki tol tarp šalių susiklostę šalių komerciniai santykiai yra kvalifikuojami į paskolinius santykius. Jeigu ieškovė nebūtų turėjusi jokio suinteresuotumo atsakovės verslo plėtojimo prasme, akivaizdu, kad ieškovė nebūtų pervedusi pinigų atsakovei neturėdama finansinio suinteresuotumo (o ginčijama paskolos sutartis yra neatlygintinė), nes priešingu atveju tai aiškiai prieštarautų elementariai verslo logikai.
Motyvuojamoji dalis
Ieškinys tenkintinas visiškai, priešieškinis atmestinas
Byloje nustatytos faktinės aplinkybės
6. Byloje nustatyta, jog 2022 m. birželio 20 d. tarp ieškovės UAB „TCH“ ir atsakovės UAB „Bio zona“ buvo sudaryta paskolos sutartis Nr. (duomenys neskelbtini), ieškovė suteikė atsakovei 225 854,63 Eur dydžio paskolą, o atsakovė įsipareigojo grąžinti ieškovei skolintas pinigines lėšas iki 2023 m. gegužės 31 d. Atsakovė, pateikusi priešieškinį dėl ginčo paskolos sutarties pripažinimo negaliojančia, atsisako grąžinti ieškovei skolą motyvuodama tuo, jog paskolos sutartis yra fiktyvi, ieškovės atlikti avansiniai mokėjimai atsakovei nebuvo paskola, kadangi tarp šalių buvo susiklostę komerciniai santykiai susiję su atsiskaitymais už pirktą bei parduotą produkciją.
Faktiniai ir teisiniai argumentai, kuriais grindžiamas teismo sprendimas
Dėl sudarytos ginčo paskolos sutarties atitikimo įstatymų reikalavimams
7. Byloje kilo ginčas dėl aplinkybės, ar 2022 m. birželio 20 d. tarp ieškovės UAB „TCH“ ir atsakovės UAB „Bio zona“ sudaryta paskolos sutartis Nr. (duomenys neskelbtini) yra apsimestinis sandoris, ir/ar ieškovės reikalavimas priteisti iš atsakovės 225 854,63 Eur skolą bei 953,60 Eur palūkanų yra teisėtas ir pagrįstas.
8. Atsakovė priešieškiniu ginčija 2022 m. birželio 20 d. paskolos sandorį remdamasi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.87 straipsniu, kurio 1 dalyje nustatyta, kad jeigu sandoris sudarytas kitam sandoriui pridengti, taikomos sandoriui, kurį šalys iš tikrųjų turėjo galvoje, taikytinos taisyklės. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad sandoris yra apsimestinis, jeigu juo yra dengiamas kitas sandoris, kurio teisinių pasekmių iš tikrųjų siekė sandorio šalys. Apsimestinis sandoris yra niekinis ir negalioja dėl esminio sandorio elemento – šalių valios – ydingumo, nes apsimestiniame sandoryje išreikštoji valia neatitinka tikrųjų šalių ketinimų. Apsimestinio sandorio atveju dėl to paties dalyko sudaromi du susitarimai: išorinis, neatspindintis tikrųjų šalių ketinimų, ir kitas – atspindintis tikrąją šalių valią, tačiau neviešinamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 7 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-109-248/2018 31 punktas).
9. Apsimestinio sandorio atveju yra pridengiamas kitas sandoris. Tai reiškia, kad apsimestinis sandoris turi valios trūkumų, jį sudarant nėra atskleidžiami tikrieji šalių ketinimai ir neatsiranda šalių deklaruojamo sandorio teisinių padarinių. Apsimestinis sandoris visada negalioja nuo jo sudarymo momento, o sandorio, kurį siekta pridengti, galiojimas priklauso nuo jo pobūdžio ir sudarymo aplinkybių. Jeigu pridengiamojo sandorio turinys atitinka įstatymo reikalavimus, tai taikomos atitinkamą sandorį reglamentuojančios taisyklės.
10. Aplinkybę, kad sandoris yra apsimestinis, reikia įrodyti. Kai kyla ginčas dėl sandorio pripažinimo apsimestiniu, teismas, vadovaudamasis sutarčių aiškinimo taisyklėmis (CK 6.193 straipsnis), turi aiškintis tikruosius sandorio šalių ketinimus, tikslus, atsižvelgti į sandorio sudarymo aplinkybes, šalių tarpusavio santykius, kitas svarbias aplinkybes, kurios padėtų nustatyti, ar sandorį sudariusių šalių valia iš tikrųjų atitiko jų valios išorinę išraišką, ar buvo siekiama kitų tikslų, kurių sandoryje užfiksuota šalių valia neatitinka, o priešingai – juos pridengia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 28 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-71-916-2018 29 punktas).
11. Kasacinis teismas savo praktikoje yra nurodęs, kad, esant ginčui dėl sutarties turinio bei jos sąlygų, sutartis turi būti aiškinama nustatant tikruosius sutarties dalyvių ketinimus, atsižvelgiant į sutarties sąlygų tarpusavio ryšį, sutarties esmę, tikslą, jos sudarymo aplinkybes, į šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių elgesį po sutarties sudarymo ir kitas reikšmingas aplinkybes. Taikant įstatymo įtvirtintas ir teismų praktikoje pripažintas sutarčių aiškinimo taisykles, turi būti kiek įmanoma tiksliau išsiaiškinta šalių valia, išreikšta joms sudarant sutartis ir prisiimant iš tokių sutarčių kylančius įsipareigojimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 7 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-109-248/2018 35 punktą).Teismas sutinka su ieškovės argumentais, jog sudarydama 2022 m. birželio 20 d. paskolos sutartį atsakovė žinojo ir suprato, kokį sandorį sudarė ir tokio sandorio sudarymas nei prieštarauja įstatymas, nei draudžiamas pagal kasacinio teismo išaiškinimus. Atsakovė iš esmės sudarė tokį sandorį, kokį pageidavo ir kokiu siekė norimo rezultato – gauti piniginių lėšų, reikalingų naujos katilinės įrengimui (duomenys neskelbtini) bei apyvartinėms lėšoms papildyti vykdant ūkinę – komercinę veiklą. Taigi, nagrinėjamu atveju avansiniais mokėjimais keletą metų buvo finansuojama atsakovės veikla atliekant minėtos katilinės įrengimo darbus, užtikrinami atsiskaitymai, susiję su atsakovės įvairiais kitais finansiniais įsipareigojimais, o 2022 m. birželio 20 d. paskolos sutarties sudarymas atitiko ginčo šalių valią.
12. Atsakovės kviestas liudytojas A. V., teisme aiškindamas 2022 m. birželio 20 d. paskolos sutarties sudarymo aplinkybes, paneigė pačios atsakovės argumentus, kad ginčo paskolos sutartis yra fiktyvi. Nurodė, jog jam dirbant atsakovės vadovu 2017 m. buvo parengtas projektas ir 2019 m. pradėta naujos katilinės (duomenys neskelbtini) statyba, kuri buvo baigtos tik 2022 m. liepos 1 d. Viso projekto įgyvendinimui atsakovei reikėjo keleto milijonų eurų lėšų. Investicijos buvo dengiamos apyvartinėmis pačios atsakovės, akcininkų lėšomis (įnašais) ir gautomis Kredito unijos „Germanto lobis“ ir UAB „Pay Ray“ paskolos lėšomis. Pagal žodinį susitarimą su ieškove naujos katilinės statybai, apyvartinių lėšų papildymui, mokesčių valstybei, darbuotojų atlyginimams sumokėjimui ir kitoms reikmėms avansinius mokėjimus 2018–2022 metais atliko ir ieškovė. Nedidelė dalis mokėjimų buvo skirta apmokėjimams pagal tarpusavio komercinius sandorius su ieškove. Nurodė, jog ieškovė, atlikusi avansinius mokėjimus tikėjosi gauti naudos iš katilinės veiklos, nes šilumos tiekimas yra pelningas verslas, o investuotos lėšos gali atsipirkti per keletą metų. Atsakovė pirko pjuvenas iš ieškovės ir jas naudojo kaip antrinę žaliavą šilumos gamybai. Teigia, jog su ieškove buvo susitarta, kad avanso nebus prašoma grąžinti iki tol, kol nauja katilinė nebus atidirbusi pirmojo šildymo sezono, t. y. 2020–2021 metų rudens–žiemos šildymo sezono pabaigos. Vėliau, gavęs informacijos iš kitų akcininkų, jog auditorių nuomone iš ieškovės gautų avansinių mokėjimų pagrindas turi būti paskolos sutartis, 2022 m. birželio 20 d. su ieškove pasirašė paskolos sutartį, kuria jo vadovaujama įmonė UAB „Bio zona“ įsipareigojo grąžinti ieškovei 225 854,63 Eur skolą iki 2023 m. gegužės 31 d., nes visas paskolos sutartyje nurodytas pinigines lėšas avansiniais mokėjimas iš ieškovės buvo gavusi, tačiau dėl lėšų trūkumo įsiskolinimo negrąžino. Tvirtina, jog su ieškove buvo vedamos derybos dėl paskolos grąžinimo, tačiau ieškovė nesutiko su paskolos grąžinimo terminais.
13. Remiantis CK 6.870 straipsnio 1 dalimi, jog paskolos sutartimi viena šalis (paskolos davėjas) perduoda kitos šalies (paskolos gavėjo) nuosavybėn pinigus arba rūšies požymiais apibūdintus suvartojamuosius daiktus, o paskolos gavėjas įsipareigoja grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą (paskolos sumą) arba tokį pat kiekį tokios pat rūšies ir kokybės kitų daiktų bei mokėti palūkanas, jeigu sutartis nenustato ko kita. Pagal šio straipsnio 2 dalį, paskolos sutartis pripažįstama sudaryta nuo pinigų arba daiktų perdavimo momento.
14. Paskolos sutartis yra realinė, t. y. ji pripažįstama sudaryta nuo pinigų arba daiktų (paskolos dalyko) perdavimo paskolos gavėjui momento (CK 6.870 straipsnio 2 dalis), todėl tam, kad tarp šalių atsirastų teisiniai pinigų paskolos santykiai, turi egzistuoti du juridinę reikšmę turintys faktai: (1) paskolos dalyko (pinigų) perdavimas paskolos gavėjo nuosavybėn; (2) paskolos gavėjo įsipareigojimas tokią pat pinigų sumą grąžinti paskolos davėjui. Šios sąlygos laikomos esminėmis paskolos sutarties sąlygomis, kurių nors vienos nesant paskolos sutartis negali būti laikoma sudaryta (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. lapkričio 4 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-292-611/2020 14 punktą; 2021 m. spalio 20 nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-259-381/2021 14 punktą).
15. Ieškovės bei liudytojo A. V. argumentus, jog tarp ginčo šalių 2022 m. birželio 20 d. sudaryta paskolos sutartis atitinka įstatymų reikalavimus pagrindžia buvusio UAB „Bio zona“ direktoriaus A. V. 2019 m. balandžio 23 d. paaiškinimas raštu Nr. (duomenys neskelbtini) auditoriams UAB „Audito tikslas“ (ieškovės atsiliepimo į atsakovės priešieškinį 2 priedas) apie tai, jog atsakovė pripažįsta bei sutinka grąžinti jai ieškovės suteiktą avansą naujajai katilinei atidirbus pirmąjį šildymo sezoną. Ginčo paskolos sutarties 1 punkte nurodyta, jog iki šios sutarties sudarymo ieškovė (paskolos davėjas) bankiniais pavedimais yra pervedusi paskolos gavėjui, t. y. atsakovei 225 854,63 Eur paskolos sumą, o paskolos gavėjas įsipareigoja skolą grąžinti dalimis iki 2023 m. gegužės 31 d., bei pareiškia, kad iki paskolos sutarties sudarymo iš paskolos davėjo gavo paskolos sumą. Be to, paskolos sutarties 10.3 punkte nurodyta, kad atsakovė turi pakankamas galimybes grąžinti visą skolos sumą iki sutartyje numatyto termino. Šios aplinkybės paneigia atsakovės argumentus bei abejones dėl atsakovei suteiktos paskolos dydžio bei prievolės grąžinti skolintas lėšas, nes sandoriai turi būti vykdomi tinkamai ir laiku (CK 6.38, 6.154, 6.873 str.).
16. Be to, atsakovės vadovas A. P. teisme nurodė, jog su ieškove vedė derybas dėl ieškovės avansiniais mokėjimais pervestų 225 854,63 Eur lėšų grąžinimo, tačiau ieškovė nesutiko su paskolos grąžinimo terminais. Ginčo šalių derybų dėl paskolos grąžinimo aplinkybę patvirtina byloje pateiktas ir A. P. pasirašytas 2023 m. rugsėjo 15 d. taikos sutarties projektas, kurio 2.1 punkte nurodyta, jog atsakovė pripažįsta 225 854,63 Eur skolą ieškovei (ieškovės atsiliepimo į atsakovės priešieškinį 1–5 priedai). Ši aplinkybė taip pat patvirtina susidariusius paskolos santykius tarp ginčo šalių. Nagrinėjamoje byloje nustatyta ir ginčo dėl to nėra, kad atsakovė į savo banko sąskaitą bankiniais nurodymais gavo iš ieškovės ginčo sumą – 225 854,63 Eur. Atsakovės argumentai, jog dėl paskolos sudarymo su ieškove buvęs įmonės vadovas A. V. turėjo gauti akcininkų sutikimą taip pat yra nepagrįsti, kadangi nei Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymas, nei CK nuostatos, nei atsakovės įstatai nenumatė reikalavimo, kad dėl paskolų gavimo atsakovės direktorius gautų akcininkų sprendimą suteikiantį vadovui teisę pasirašyti paskolos sutartį.
17. Atsakovės argumentai, jog tarp šalių neatsirado paskolos teisiniai santykiai, t. y. ieškovės atlikti avansiniai mokėjimai atsakovei vyko dėl tarp ieškovės ir atsakovės buvusių komercinių santykių, t. y. ieškovė pirko prekes iš atsakovės bei priešingai, atsakovė pirko iš ieškovės, o atsakovės pateikti banko sąskaitos išrašai patvirtina, jog ieškovė atsakovei pervedė bankiniais pavedimais ne paskolą, o avansinius mokėjimus už įsigyjamą ir ateityje planuojamą įsigyti biokurą, taip pat mokėjimai atlikti atsakovei kaip ieškovės parama atsakovės vykdomai veiklai ir tuo pačiu E. N., kaip tikrojo akcininko, veikiančio per M. K., indėlis į atsakovę yra nepagrįsti. Paskolos sutarties įrodinėjimo metu teismui vertinant, ar iš tikrųjų sudaryta paskolos sutartis, svarbūs yra rašytinių įrodymų turinys ir kitų įrodymų duomenys, patvirtinantys paskolos teisinių santykių egzistavimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gruodžio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-430/2013). Pažymėtina, jog ir Lietuvos apeliacinis teismas savo praktikoje yra konstatavęs, kad iki paskolos sutarties šalies pervesti avansiniai mokėjimai gali būti kvalifikuojami kaip suteikta paskola, jei yra šalių susitarimas ir tą pagrindžia byloje esantys įrodymai (Lietuvos apeliacinio teismo 2023 m. birželio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-357-450/2023). Nagrinėjamu atveju akivaizdu, jog šalių susitarimas grąžinti paskolintas lėšas buvo ir tai patvirtina minėti bylos duomenys apie paskolos teisinių santykių egzistavimą.
18. Taip pat iš ieškovės ir atsakovės teismui pateiktų sąskaitų išrašų, atsakovės vadovo A. P. pasirašytos skolų kitimo lentelės, UAB „TCH“ ir UAB „BIO zona“ apyvartos (atsiliepimo į ieškinį 9 priedas, dubliko 2 priedas), matyti, jog atsakovė savo vidinės buhalterinės apskaitos dokumentuose prie kreditorių yra nurodžiusi ieškovę su visa jos reikalaujama priteisti 225 854,63 Eur dydžio skola. Atsakovė 2023 m. rugpjūčio 30 d. raštu pripažino, kad siūlė ieškovei tartis dėl „maksimalios grąžinimo sumos“, taip pripažindama skolos ieškovei faktą ir dydį (dubliko 2 priedas). Taigi, atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta aukščiau, teismas sprendžia, kad ieškovės bankiniai nurodymai, juose nurodant paskirtį – „avansiniai apmokėjimai“, vertinant juos visų byloje surinktų įrodymų kontekste, teikia pagrindą padaryti išvadą, jog byloje įrodytas paskolos sutarties sudarymo faktas bei paskolos teisinių santykių egzistavimas tarp ieškovės UAB „TCH“ ir atsakovės UAB „Bio zona“.
19. Atsakovės priešieškinis dėl 2022 m. birželio 20 d. paskolos sutarties pripažinimo negaliojančia CK 1.87 straipsnio 1 dalies pagrindu yra nepagrįstas. Minėta, kad kasacinis teismas yra išaiškinęs, jog esminiai paskolos sutarties elementai yra paskolos dalyko perdavimas paskolos gavėjo nuosavybėn ir paskolos gavėjo įsipareigojimas grąžinti tokią pat pinigų sumą ar kiekį daiktų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gegužės 11 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-229-916/2017), todėl nustačius, kad paskolos dalykas (daiktai, pinigai) paskolos gavėjui nebuvo perduotas, paskolos sutartis pripažįstama nesudaryta (CK 6.875 straipsnio 3 dalis). Nagrinėjamu atveju byloje nustatyta, kad paskolos dalykas – piniginės lėšos atsakovei buvo perduotos kaip paskolos gavėjai, kuri paskolos sutartimi įsipareigojo skolą grąžinti ieškovei. Šiuo atveju, teismo vertinimu, atsakovės priešieškinio pateikimą dėl paskolos sandorio pripažinimo apsimestiniu ir fiktyviu nulėmė siekis išvengti atsakovės atsiskaitymo su ieškove.
20. Nurodytų motyvų pagrindu ieškinys yra pagrįstas ir tenkintinas visiškai, o priešieškinis atmestinas.
Dėl palūkanų išieškojimo
21. CK 6.874 str. 1 d. numato, kad jeigu paskolos gavėjas laiku negrąžina paskolos sumos, jis privalo mokėti paskolos davėjui šio kodekso 6.210 straipsnyje nustatytas palūkanas nuo tos dienos, kada paskolos suma turėjo būti grąžinta, iki jos grąžinimo dienos, neatsižvelgiant į palūkanų, nustatytų šio kodekso 6.37 straipsnyje, mokėjimą, jeigu paskolos sutartis nenustato ko kita.
22. CK 6. 210 straipsnio 2 dalyje įtvirtina, kad kai abi sutarties šalys yra verslininkai ar privatūs juridiniai asmenys, tai už termino praleidimą mokamos šešių procentų dydžio metinės palūkanos, jeigu įstatymai ar sutartis nenustato kitokio palūkanų dydžio.
23. Paskolos sutarties 6 punkte šalys susitarė, kad jei atsakovė praleidžia skolos grąžinimo terminą, ji privalo mokėti ieškovei 8 procentų metines palūkanas nuo uždelstos grąžinti sumos. Nagrinėjamu atveju terminas grąžinti skolą suėjo 2023 m. gegužės 31 d. Atitinkamai, atsakovė savo prievolę grąžinti skolą bylos iškėlimo teisme dieną buvo praleidusi įvykdyti 19 dienų, todėl ieškovė turi teisę iš atsakovės reikalauti 953,60 Eur palūkanų (225 854,63 Eur x 0,08 proc. / 360 x 19).
24. CK 6.37 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad skolininkas privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Remiantis CK 6.210 straipsnio 2 dalimi, kai abi sutarties šalys yra verslininkai ar privatūs juridiniai asmenys, tai už termino praleidimą mokamos šešių procentų dydžio metinės palūkanos, jeigu įstatymai ar sutartis nenustato kitokio palūkanų dydžio. Todėl iš atsakovės ieškovei priteistinos 6 procentų dydžio metinės palūkanos nuo civilinės bylos iškėlimo teisme dienos (2023 m. birželio 19 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
25. Vadovaujantis CPK 93 straipsnio 1 dalies nuostatomis bylinėjimosi išlaidos atlyginamos šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jas priteisiant iš antrosios šalies. Nagrinėjamu atveju patenkinus ieškovės ieškinį, patirtos bylinėjimosi išlaidos priteistinos iš atsakovės. Iš bylos duomenų matyti, kad ieškovė UAB „TCH“ reikšdama ieškinį dėl žalos atlyginimo yra sumokėjusi 2 676,00 Eur žyminio mokesčio valstybei, todėl teismui visiškai patenkinus ieškovės reikalavimus, išlaidos priteistinos iš atsakovės UAB „Bio zona“.
26. Ieškovė UAB „TCH“ pateikė prašymą priteisti jai 15 319,66 bylinėjimosi išlaidų iš atsakovės. Bylinėjimosi išlaidos, susijusios su ieškovės prašymu taikyti laikinąsias apsaugos priemones, taip pat susijusios su nutarties apskundimu apeliacinės instancijos teismui (pagal ieškovės 2023 m. gruodžio 21 d. pateiktas sąskaitas faktūras Nr. GAS 00059 ir GAS Nr. 00066, atitinkamai 798, 00 Eur, 783,00 Eur ir 580,80 Eur), ir sumokėtu 55,00 Eur žyminiu mokesčiu, bei 55,00 Eur žyminio mokesčio išlaidos už atskirąjį skundą apeliacinės instancijos teismui ieškovei nepriteistinos, nes Šiaulių apygardos teismas 2023 m. rugpjūčio 2 d. nutartimi ieškovės prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo netenkino, o Lietuvos apeliacinis teismas 2023 m. rugsėjo 21 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-889-516/2023 Šiaulių apygardos teismo 2023 m. rugpjūčio 2 d. nutartį paliko nepakeistą, todėl ieškovės prašymas priteisti jai minėtas bylinėjimosi išlaidas yra nepagrįstas.
27. Teismas laiko, jog likusi ieškovei priteistinų bylinėjimosi išlaidų dalis už advokato darbą iš atsakovės turi būti mažinama. Vertinant bylos pobūdį, atsižvelgtina į tai, kad byloje nebuvo keliama nauja teisinė problematika, galinti turėti itin reikšmingos įtakos teismų praktikos formavimui arba viešajam interesui, byla nebuvo itin sudėtinga, byla išnagrinėta per du mišrius teismo posėdžius, kurie buvo organizuojami nuotoliniu būdu, todėl bylos šalių atstovams nereikėjo vykti dalyvauti posėdžiuose Šiaulių apygardos teisme. Pažymėtina, jog atsakomybė už kiekvienos įmonės finansinių išteklių racionalų panaudojimą pagal sutartis samdomų advokatų darbui apmokėti tenka tos įmonės vadovui. Būtent jis, duodamas atitinkamus pavedimus, privalo įvertinti būsimos naudos ir sąnaudų santykį ir privalo vengti pernelyg didelio išlaidavimo. Be to, atsižvelgtina į tai, jog atsakovės atstovas už iš esmės analogišką darbą šioje byloje prašo priteisti tik 2 550,00 Eur bylinėjimosi išlaidų. Todėl ieškovei UAB „TCH“ iš atsakovės UAB „Bio zona“ priteistina 5 500,00 Eur už advokato darbą (CPK 88 straipsnio 1 dalies 6 punktas, 93 straipsnis).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259 straipsniu, 263 straipsniu, 265 straipsniu, 268–270 straipsniais, 279 straipsniu,
nusprendžia:
Ieškinį tenkinti visiškai.
Priteisti ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „TCH“, juridinio asmens kodas 180343649, iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Bio zona“, juridinio asmens kodas 180884195, 225 854,63 Eur (du šimtus dvidešimt penkis tūkstančius aštuonis šimtus penkiasdešimt keturis eurus 63 ct) žalos atlyginimo, 953,60 Eur (devynis šimtus penkiasdešimt tris eurus 60 ct) palūkanų, 6 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą, nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2023 m. birželio 19 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 2 676,00,00 Eur (du tūkstančius šešis šimtus septyniasdešimt šešis eurus) sumokėto žyminio mokesčio išlaidas ir 5 500,00 Eur (penkis tūkstančius penkis šimtus eurų) už advokato darbą.
Priešieškinį atmesti.
Sprendimas per 30 dienų gali būti skundžiamas Lietuvos apeliaciniam teismui, skundą paduodant Šiaulių apygardos teismui.