Šiaulių apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Civilinė byla Nr. 2A-226-440/2017 Teisminio proceso Nr. 2-31-3-00468-2016-6 Procesinio sprendimo kategorijos : 1.1.6.2; 1.3.7.5.1; 1.3.7.6.; 1.3.7.7.; 1.3.9.2.1; 1.3.9.2.2; 3.1.7.4; 3.2.4.11; 3.3.1.21; (S)

2017 m. kovo 13 d.

Šiaulių apygardos teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos teisėjų Jurgos Kramanauskaitės-Butkuvienės, Linos Muchtarovienės, pirmininkės ir pranešėjos Vilijos Valantienės, teismo posėdyje, apeliacine rašytinio proceso tvarka, išnagrinėjusi ieškovo D. J. apeliacinį skundą dėl Pakruojo rajono apylinkės teismo 2016 m. lapkričio 28 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2‑617-284/2016 pagal ieškovo D. J. ieškinį atsakovei akcinei bendrovei „Dolomitas“ dėl Lietuvos Respublikos Valstybinės darbo inspekcijos prie socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Šiaulių skyriaus darbo ginčų komisijos 2016 m. gegužės 5 d. sprendimo Nr. DGK-2070 dalinio panaikinimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ieškovas D. J. kreipėsi į teismą prašydamas panaikinti Lietuvos Respublikos Valstybinės darbo inspekcijos prie socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Šiaulių skyriaus darbo ginčų komisijos ( toliau - DGK ) 2016 m. gegužės 5 d. sprendimo Nr. DGK-2070 dalį, kuriuo iš D. J. atsakovei buvo priteista 600 Eur materialinei žalai atlyginti ir atsakovės prašymą šioje dalyje atmesti. Ieškovas nurodė, kad priimtas sprendimas turi būti panaikintas, nes DGK neištyrė pateiktų įrodymų. Ieškovas nėra atsakingas už žalos kilimą asmuo, todėl iš jo žalos atlyginimas negalėjo būti priteistas. Dėl sugadinto pleištinės sklendės korpuso yra atsakingi D. J. pavaldūs suvirintojai arba atsakingas pats bendrovės generalinis direktorius. Ieškovui pagal eitų pareigų pobūdį ir atsakomybės laipsnį priskirtos vadovavimo bei kontrolės funkcijos nereiškia, kad ieškovas turėjo tikrinti jam pavaldžių santechnikų brigados suvirintojų darbą. Bendrovėje nėra lokalinio dokumento numatančio tokią pareigą. Bendrovė neužtikrino tinkamo įvykusio įvykio (sklendės sutrūkimo) aplinkybių ištyrimo. Pleištinė sklendė F4 DN 400 nėra sudėtingas įrenginys, todėl ieškovas šio įrenginio paruošimui žiemai neturėjo skirti daugiau dėmesio lyginant su kitų mechanizmų priežiūra. Ieškovo tinkamas ar netinkamas kontrolės funkcijos atlikimas, t.y. pavestų darbų atlikimo kokybės patikrinimas šioje byloje neturi būti vertinamas, nes kontrolės funkcijos nevykdymas nelemia žalos atsiradimo. Iš bylos duomenų matyti, kad iš įrenginio vandenį privalėjo išleisti atsakovo darbuotojas A. P., tačiau jo niekas nekaltino ir iš jo nereikalavo žalą atlyginti. Jis nebuvo informuota, kad jam pavaldūs darbuotojai A. P., S. L. yra nekompetetingi ir jų kiekvieną žingsnį reikia kontroliuoti. Materialinės atsakomybės atsiradimo pagrindo įrodymo našta tenka atsakovui, ieškovas neprivalo įrodinėti, kad yra nekaltas.

Atsakovė akcinė bendrovė ( toliau - AB arba bendrovė) „Dolomitas“ su ieškovo ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti. DGK sprendimo išvada, jog nagrinėjamu atveju egzistuoja visos darbuotojo materialinės atsakomybės sąlygos, yra teisėta ir pagrįsta. Byloje yra pateikti dokumentai, įrodantys A. P. kvalifikaciją. Vadovas yra susipažinęs su kolektyvu, jų kompetencija, vienų ar kitų dalykų išmanymu, individualiai suvokia, kokią užduotį galima duoti vienam ar kitam šaltkalviui, tikintis, kad ji bus suprasta ir įvykdyta. Jeigu jis abejoja ta kompetencija, vadinasi, jis turi parinkti atitinkamus užduoties davimo veiksmus. D. J. nė karto nekėlė klausimo dėl 17 šaltkalvių brigados darbuotojų neišmanymo. Buvo Vanduo prie -10 ⁰C laipsnių užšąla. Buvo pateikti duomenys, kad naktį iš lapkričio 27 d. į lapkričio 28 d. buvo -10 ⁰C. Tikėtina, kad jau tą dieną S. L. pastangų nebereikėjo, viskas buvo sušalę, tik galbūt buvo nepastebėta, nes apie sklendę reikėjo apeiti, kad įtrūkimą pamatyti. Susprogusią sklendę jis pamatė tik sausio pradžioje, bet tai nekeičia esmės, nes faktas jau buvo įvykęs, žala dėl nepadaryto darbo jau buvo atsiradusi. Pats D. J. pasakė, kad sklendė sprogo dėl užšalusio vandens. Buvo duotas nurodymas paruošti visus įrengimus ir linijas žiemojimui. Turto paruošimas žiemai eksploatacijos atžvilgiu, kai baigiasi jo tiesioginė eksploatacija teigiamoje temperatūroje ir pereina jo saugojimas neigiamoje temperatūroje, yra tam tikrų pavedimų visuma, ką turėjo padaryti D. J., kad A. P. būtų aiškiai supratęs pavedimą. Atsižvelgiant į sklendės konstrukciją tikėtina, kad A. P. nesuprato, kad ratuką reikia pasukti arba jis nepasuko. Jeigu jis vandens neišleido, vadinasi, jis to darbo nepadarė. Ieškovas J. byloje teigia, kad specialistams buvo duotas tinkamas pavedimas tinkamai paruošti liniją žiemai. Atsakovo vertinimu jeigu vienas iš linijos agregatų sprogo, vadinasi, nurodymas buvo neįvykdytas. Jeigu jis neįvykdė, tai ir yra, kad jis arba nesuprato užduoties, arba jo pavedimas, nurodymas buvo netinkamai suformuluotas. Su A. P. darbo sutartis nutraukta. Prašė palikti DGK sprendimą nepakeistą.

Pakruojo rajono apylinkės teismas 2016 m. lapkričio 28 d. ieškinį atmetė. Teismas nustatė, kad 2014 m. rugsėjo 22 d. įsakymu nuo 2014 m. rugsėjo 23 d. buvo priimtas dirbti vyr. mechaniko pareigoms AB “Dolomitas” remonto skyriuje. 2014 m. rugsėjo 22 d. ieškovas buvo supažindintas su Remonto skyriaus vyriausiojo mechaniko pareiginiais nuostatais Nr. IN-PD-02 (supažindinimo faktą patvirtina ieškovo parašas, esantis ant pareiginių nuostatų egzemplioriaus), taip pat su Bendrovės darbo tvarkos taisyklėmis (DGK buvo pateiktas „Darbuotojų, supažindintų su darbo tvarkos taisyklėmis, registravimo žurnalas“). Savo kasdieninėje veikloje ieškovas turėjo vadovautis darbo tvarkos taisyklėmis, vyr. mechaniko pareiginiais nuostatais, tiesioginio vadovo A. Š. bei generalinio direktoriaus A. B. nurodymais. Taip pat turėjo vadovautis bendrovės kokybės valdymo sistema „Dolomito skaldos gamybos technologinių įrengimų priežiūra ir remontas“, PR-PD-18 (toliau – KVS PR-PD-18), kurią tiesioginių vadovų nurodymu koregavo ir pildė pats ieškovas.

2016 m. vasario 3 d. bendrovės generalinio direktoriaus įsakymu Nr. 28-k ieškovui skirta drausminė nuobauda - atleidimas iš darbo pagal Darbo kodekso 136 straipsnio 3 dalies 1 punktą, už tai, kad ieškovas būdamas bendrovės santechnikų brigados atsakingu ir vadovaujančiu asmeniu neužtikrino, jog nuo 2015 m. lapkričio mėnesio iš bendrovėje veikiančios naujos pleištinės sklendės F4 DN 400 būtų tinkamai išleistas vanduo, dėl ko 2015 m. pabaigoje stipriai nukritus oro temperatūrai, sklendės korpusas dėl joje likusio vandens sprogo. Sprogus naujos sklendės korpusui atsakovas buvo priverstas kreiptis į sklendės gamintoją ir ją remontuoti, dėl ko bendrovė patyrė 970,38 Eur žalos, tiek sumokėta už sklendės remonto paslaugas, tai patvirtinanti sąskaita faktūra buvo pateikta darbo ginčų komisijai.

Teismas pažymėjo, kad ši nagrinėjama byla betarpiškai susijusi su kita, kurioje priimtas tiek 2016 m. birželio 17 d. Pakruojo rajono apylinkės teismo sprendimas, tiek 2016 m. spalio 18 d. Šiaulių apygardos teismo nutartis, kur konstatuota, jog ieškovas D. J., eidamas vyriausio mechaniko pareigas, jas pažeidė ir savo pareigas atliko netinkamai, aplaidžiai. Byloje nustatyti prejudiciniai faktai yra reikšmingi šioje civilinėje byloje. Teismas pažymėjo, kadangi priimtas teismo sprendimas turi prejudicinę galią šioje byloje todėl aplinkybių šioje byloje iš naujo teismas nustatinėti neturi, nes tai jau yra patvirtinta įsiteisėjusiu teismo sprendimu.

Teismas nurodė, kad pateiktu ieškiniu ieškovas iš esmės ginčija tik vieną iš materialinės atsakomybės sąlygų – neteisėtą darbuotojo veiką (neveikimą). Kitų DGK sprendime konstatuotų materialinės atsakomybės sąlygų pagrįstumo ir teisėtumo ieškovas neginčija.

Teismas padarė išvadą, kad DGK priimtu sprendimu teisėtai ir pagrįstai nustatė, kad ieškovas turėjo pareigą atlikti jam pavaldžių darbuotojų atlikto darbo kontrolę. Ginčo dėl to, kad ieškovas ėjo vadovaujančias pareigas byloje nėra. Teismas sprendė, kad ieškovas būdamas vadovaujančiu vyr. mechaniku, nevykdė savo pareigos kontroliuoti pavaldžių darbuotojų darbą, kas dar kartą patvirtina netinkamą ieškovo suvokimą apie atsakomybę už jam tekusias pareigas ir tokių pareigų tinkamą nevykdymą. Ieškovo kaip vadovaujančio darbuotojo pareigą atlikti kontrolės funkcijas pripažino ir Pakruojo rajono apylinkės teismas priimdamas 2016 m. birželio 17 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-358-284/2016. Priimtame sprendime teismas pripažino, kad ieškovo netinkamas kontrolės funkcijos vykdymas laikytinas darbo drausmės pažeidimu ir už jį ieškovui pagrįstai skirta drausminė nuobauda. Tokią teismo išvadą patvirtino ir Šiaulių apygardos teismas 2016 m. spalio 18 d. nutartimi. Teismas sprendė, kad atmestinas ieškovo argumentas, kad kontrolės funkcijos neatlikimas pats savaime nesukelia žalos, o bendrovėje nebuvo jokio lokalinio dokumento, kuris tiesiogiai įpareigotų ieškovą iš naujo atlikti jau kito (pavaldaus) darbuotojo pavestą darbą.

Teismas padarė išvadą, kad būtent ieškovui D. J. teko pareiga ir diskrecija nuspręsti kokiu būdu atlikti A. P. darbo kontrolę, kad būtų užtikrintas galutinis kokybiškas rezultatas, t. y. tinkamai ir laiku iš pleištinės sklendės korpuso išleistas vanduo. Jei ieškovas atlikto darbo kontrolę būtų atlikęs tinkamai ir laiku – bendrovei nebūtų padaryta žalos. Ieškovas pats turėjo apsispręsti kokiu būdu atlikti A. P. darbo kontrolę, t. y. dalyvauti darbuotojui atliekant pavestą darbą, nuvykus jį patikrinti, ar pačiam išjudinti mechaninę sklendės pavarą įsitikinant, kad vanduo yra išbėgęs. Tinkamam kontrolės įgyvendinimui būtų pakakę kitų minėtų veiksmų, tačiau ieškovas jų neatliko (tai, kad ieškovas šių veiksmų neatliko taip pat konstatuota ir 2016 m. birželio 17 d. Pakruojo rajono apylinkės teismo sprendime civilinėje byloje Nr. 2-358-284/2016).

Teismas pasisakė, kad atmestini ieškovo ieškinio argumentai apie solidarią darbuotojų materialinę atsakomybę. Priimdama sprendimą DGK aiškiai ir motyvuotai pagrindė, kad ieškovas 100% nėra laikomas atsakingu už visą bendrovei padarytą žalą, todėl ieškovo atsakomybė mažintina iki 600 Eur sumos (DGK Sprendimo 9 lapas). Taigi DGK taikė subsidiarią, o ne solidarią, atsakomybę ir įvertino tai, kad darbuotojas A. P. atlikdamas darbą taip pat galėjo būti nepakankamai atidus. Sprendime nustatyta, kad nepriklausomai nuo to, ar A. P. darbą atliko tinkamai, D. J. kaip vadovaujantis darbuotojas buvo atsakingas tiek už kompetentingo pavedimo suformavimą, tiek už atlikto darbo kontrolę, todėl jo atsakomybė už padarytą žalą yra didžiausia.

Kilusios žalos dydis yra patvirtintas rašytiniais įrodymais – sąskaita faktūra už sklendės remontą, šio žalos dydžio ieškovas D. J. ieškinyje neginčijo, t.y. nenurodė, kad žalos dydis netinkamai nustatytas, žalos dydis apskaičiuotas, atsižvelgiant į Darbo kodekso nuostatas, t. y. tiesioginė žala, tiesioginės remonto išlaidos, atsižvelgiant į nusidėvėjimą, kuris iš esmės yra 0,037 proc., kadangi tai naujas įrenginys ir dėl to pateikti įrodymai, tai reiškia, kad ginčo dėl žalos dydžio byloje taip pat nėra, tokių klausimų nekelia ir ieškovas. Teismas padarė išvadą, kad žalos dydis yra pagrįstas ir teisingas, o pati žala tiesiogiai susijusi su D. J. netinkamu pareigų vykdymu. Teismas sprendė, kadangi priteista žalos atlyginimo suma neviršija 3 ieškovo vidutinių mėnesinių darbo užmokesčių dydžių (DK 254 straipsnis), todėl dėl ieškovo D. J. materialinės atsakomybės ribų papildomai nespręstina.

Teismo vertinimu ieškovas D. J. laikosi pozicijos, kad jis nėra atsakingas už atsiradusią materialinę žalą, o yra atsakingi tie, kuriuos jis siuntė atlikti darbą. Ieškovas D. J. šioje byloje nurodė, kad ne jo nekompetencija, t. y. nesužiūrėjimas, kad būtų tinkamai išleistas vanduo iš įmonėje pirmą kartą įsigyto naujo mechanizmo, o galimai gamyklinis brokas yra tikroji sklendės trūkimo priežastis. Tačiau teismo vertinimu ieškovas tokių savo teiginių negrindė jokiais įrodymais, o juos paneigia byloje esantys įrodymai. Remdamasis bylos duomenimis teismas padarė išvadą, kad DGK priimtame sprendime pagrįstai nustatė, jog būtent ieškovo D. J. netinkamas pareigų vykdymas lėmė, kad sklendėje liko vanduo, o šis užšalęs suskaldė detalę, tokiu būdu bendrovei padaryta materialinė žala.

Teismas sutiko su DGK sprendime padaryta išvada, kad įrodžius visas kitas darbuotojo materialinės atsakomybės sąlygas – ieškovo kaltė preziumuojama. Teismas padarė išvadą, kad DGK pagrįstai nusprendė, kad D. J. kaltė dėl bendrovei padarytos žalos laikoma įrodyta. Teismas padarė išvadą, kad ieškovo užimtų pareigų pobūdis, aplaidus požiūris į jam priskirtas atsakomybes bei sugadinto įrenginio specifika patvirtina, kad ieškovo kaltė dėl bendrovei padarytos žalos DGK sprendime konstatuota pagrįstai. Teismo vertinimu visos darbuotojo materialinės atsakomybės sąlygos įrodytos tiek rašytiniais įrodymais, tiek prejudiciniais faktais ( teismų sprendimais). Teismas atsižvelgė į visumą nustatytų aplinkybių, į tai, kad ieškovui, kaip vadovaujančiam darbuotojui, buvo keliami atitinkamai aukštesni kompetencijos, priežiūros ir sprendimų priėmimo standartai ir padarė išvadą, kad priimtas DGK sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl paliktinas nepakeistas, o ieškovo ieškinys atmestinas.

II. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą esmė

Ieškovas D. J. apeliaciniu skundu prašo Pakruojo rajono apylinkės teismo 2016 m. lapkričio 28 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Pirmosios instancijos teismas ginčo iš esmės nesprendė, bet pasitenkino atsakovo atsiliepimo į ieškinį tezėmis, be suprantamos atrankos jas perrašydamas į skundžiamą sprendimą. Akivaizdu, kad vykdyti teisingumą šioje byloje visiškai nerūpėjo, todėl iš esmės dėl šios priežasties pirmosios instancijos teismo sprendimas skundžiamas apeliacine tvarka.Pirmosios instancijos teismas nesuprato, kad asmuo yra atsakingas tik už tą žalą, kuri yra tiesioginis jo veiksmų padarinys. Priežastinis ryšys tarp neteisėtos veikos (neveikimo) ir žalos atsiradimo yra tiesioginis, nes sklendės korpusas trūko ne dėl to, kad ieškovas A. P. nežinia kaip nekontroliavo, o todėl, kad A. P., privalėdamas tinkamai išleisti vandenį, ir jo iš sklendės neišleido. Atsakovas nepateikė įrodymų, kad pastarasis šio darbo negalėjo atlikti dėl aplinkybių, galinčių pašalinti jo kaltę. Atsakovas privalėjo įrodyti ne tik padarytos žalos faktą, bet ir priežastinio ryšio tarp pažeidėjo, šiuo atveju iškovo neteisėtos veiklos ir atsiradusios žalos, faktą. Joks lokalinis teisės aktas, o taip pat A. B. savo prielaidomis neteigė, kad vyr. mechanikas pats už priskirtus darbininkus privalo iš sklendės išleisti vandenį, t. y. dirbti darbo sutartimi nesulygtą darbininkų darbą. Kadangi iš sklendės vandenį tiesiogiai išleisti turėjo du konkretus darbuotojai, atsakovas neįrodinėjo, tuo pačiu neįrodė, kad jie tokios pareigos neturėjo, ar objektyviai atlikti negalėjo, todėl dėl šios priežasties materialinė atsakomybė ieškovui nei teoriškai, nei praktiškai neturėjo ir negalėjo kilti.

Visas organizacines priemones ieškovas atliko laiku, nes atsakovas neįrodė, o pirmosios instancijos teismas nenustatė, kad jis būtų pažeidęs kokį nors privalomą vykdyti lokalinį teisės aktą. Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, kad aprašomus darbus dirbo konkretus darbuotojas A. P., tačiau pirmosios instancijos teismas nerado pilietinės drąsos atlikti savo pareigą tinkamai kvalifikuoti paminėto darbuotojo veiksmus (neveikimą). Atsakomybė ieškovui būtų kilusi vieninteliu atveju, jei jis nebūtų pasiuntęs darbininko atlikti šios konkrečios užduoties.

CPK 263 straipsnio 2 dalis neleidžia pagristi teismo sprendimą įrodymais ir aplinkybėmis, kurios nebuvo ištirtos teismo posėdyje, todėl kaip netirti posėdžio metu iš sprendimo šalintini duomenys apie ieškovui skirtas drausmines nuobaudas. Jos šalintinos kaip neturinčios jokio ryšio su byla, kadangi drausminė atsakomybė ir materialinė atsakomybė nėra tapačios teisinės kategorijos. S. L. paaiškinimas neturi absoliučiai jokios įrodomosios galios, inžinieriaus V. K. paaiškinimas tais pačiais pagrindais irgi nėra įrodymas, įrodymu nelaikytinas ir A. Š. raštas. Dėl pirmosios instancijos teismo išvados, kad S. L. jį 2015 m. gruodžio 28 d. informavo apie tai, kad tariamai trūkęs sklendės korpusas, nurodo, kad toks teiginys atskleidžia, jog teisingumas šioje byloje iš viso nebuvo vykdomas, o pirmosios instancijos teismas teisingumo vykdymą byloje pakeitė nusirašinėjimu nuo atsakovo atsiliepimo, ir atsiliepimo turinį su visomis klaidomis perkėlė į skundžiamą sprendimą.

Ką laikyti prejudicija skundžiamame sprendime nepasisakoma. Konkrečiai CPK 182 straipsnyje kalbama apie prejudicinius faktus-teismo nustatytas faktines aplinkybes, kurių, esant tam tikrai situacijai, nebereikia iš naujo įrodinėti. Pirmosios instancijos teismas pasisakęs apie prejudiciją, nebesistengė byloje nustatyti faktinių aplinkybių taip, kad jas būtų galima tinkamai kvalifikuoti pagal įstatymą, apsiribojo atsiliepimo perrašinėjimu į sprendimą. Kiekvienas kaltinimas ieškovui turėjo būti kvalifikuotas remiantis sutartimi ar įstatymu, tačiau nei viena išvada nebuvo motyvuota ir teisiškai argumentuota. Teismas aiškiai nepasisakė, ką ieškovas konkrečiai turėjo daryti kitaip ir kuo tokia išvada yra grindžiama. Teismas pasisakė dėl žalos dydžio bet dėl to nėra ginčo. Dėl priežastinio ryšio tame pačiame sprendime tie patys klausimai keliami po kelis kartus, todėl suvokti teismo mintį darosi sunku ar net neįmanoma. Ne ieškovas privalėjo įrodyti, kad aiškus gamyklinis brokas buvo vandens patekimo ten, kur jis neturėtų patekti (viršutinę sklendės dalį) priežastimi, bet atsakovas privalėjo įrodyti, kad gamyklinis brokas neįtakojo vandens pašalinimo galimybės ir tai niekaip neįtakojo paties įvykio. Klausimas iš esmės, kad gamyklinis brokas neturėjo įtakos korpuso trūkimui atsakovo nebuvo įrodinėjamas, tuo klausimu atsakovas nepateikė jokių įrodymų.

Teismas šiurkščiai pažeidė CPK 270 straipsnio 2 dalies 3 punktą, nes sprendimo aprašomojoje dalyje nurodė reikalavimus, kurių nebuvo ir jie visiškai iškreipia apelianto reikalavimų turinį ir esmę. Visos teismo išvados nemotyvuotos ir teisiškai neargumentuotos, nenurodyti įrodymai, kuriais remiantis pirmosios instancijos teismas padarė išvadas, todėl konstatuotinas šiurkštus CPK 270 straipsnio 4 dalies pažeidimas, o taip pat skundžiamas teismo sprendimas turi absoliučius teismo sprendimo negaliojimo pagrindus, nurodytus CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punkte.

Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovė AB „Dolomitas“ prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą paliekant galioti teismo sprendimą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

Apeliantas skunde nepagrįstai teigia, kad 2016 m. birželio 17 d. Pakruojo rajono apylinkės teismo sprendimas civilinėje byloje Nr. 2-358-284/2016 ir 2016 m. spalio 18 d. Šiaulių apygardos teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-864-368/2016 neturi prejudicinės galios nagrinėjamoje civilinėje byloje ir pirmosios instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi šiais procesiniais sprendimais. Minėtoje civilinėje byloje buvo sprendžiama, ar ieškovas padarė darbo drausmės pažeidimus, susijusius su netinkamų nurodymų pavaldiems darbuotojams teikimu, jų darbo kontrolės neatlikimu. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai nagrinėdami civilinę bylą sprendė, kad ieškovui kaip vadovaujančiam darbuotojui teko pareiga nuspręsti kokiu būdu jam pavaldūs darbuotojai atliks vandens išleidimą iš sklendės ir kokiu būdu pats ieškovas užtikrins atlikto darbo kontrolę. Teismai sprendė, ieškovas tinkamai neatliko savo pareigų ir dėl to sutrūko pleištinė sklendė. Atsižvelgiant į tai, kad civilinėje byloje Nr. 2-358-284/2016 buvo konstatuoti ieškovo neteisėti veiksmai – darbo pareigų pažeidimas dėl to paties tinkamo vandens iš sklendės neišleidimo, kuris sukėlė žalą atsakovui, šių D. J. neteisėtų veiksmų kaip būtinosios darbuotojo materialinės atsakomybės sąlygos šioje byloje įrodinėti nebereikėjo. Be to, apeliantas nepagrįstai teigia, kad pirmosios instancijos teismas nenurodė, kurios aplinkybės yra laikytinos prejudiciniu faktu.

Nesutinka su apelianto argumentais, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino byloje surinktus įrodymus. Atsakovas niekada neteigė, jog pateikti darbuotojų pasiaiškinimai turėtų būti vertinami kaip liudytojų parodymai. Apeliantas nepagrįstai teigia, kad pirmosios instancijos teismas įrodinėjimo pareigą perkėlė ieškovui. Įrodinėjimo pareiga nebuvo perkelta, būtent atsakovas įrodė visas darbuotojo materialinės atsakomybės sąlygas, o ieškovas jų nepaneigė. Sutiktina su teismo sprendime išdėstytais motyvais, kad ieškovas jokių įrodymų, paneigiančių atsakovo pateiktus įrodymus neteikė, taip pat neteikė prašymų išreikalauti kokius nors kitus įrodymus, ar iškviesti liudytojus.

Apeliantas ignoruoja įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytas aplinkybes ir nurodo, kad kontrolės funkcijos tinkamas ar netinkamas atlikimas šioje byloje yra nesvarbus, kadangi sklendės įtrūko dėl to, kad A. P. arba S. L. tinkamai neatliko savo darbinių funkcijų. Taip pat vis nepagrįstai kartoja, kad kontrolės funkcijos neatlikimas pats savaime žalos nesukelia. Priešingai nei apeliaciniame skunde teigia ieškovas, vien tai, kad ieškovas nurodė A. P. išleisti vandenį iš sklendės, o S. L. nuvykti patikrinti sklendę, nėra laikoma tinkamu kontrolės funkcijos atlikimu. 2016 m. sausio 19 d. pasiaiškinime pats ieškovas nurodė kaip buvo suformuluotas jo pavedimas A. P. dėl vandens iš sklendės išleidimo, t.y. nenurodant, kad vanduo turi būti išleistas išjudinant mechaninę sklendę. Minėtame pasiaiškinime ieškovas taip pat nepateikė paaiškinimo ir patvirtinimo, kad atliko ir kokiu būdų atliko šių darbų kokybės kontrolę. Šiuo atveju, kontrolės funkcijos neatlikimas lėmė, kad nebuvo patikrintas pavaldžių darbuotojų darbas išleidžiant vandenį iš sklendės (arba apskritai nebuvo suformuotas tinkamas pavedimas kaip tai reikia padaryti). Jei ieškovas būtų vadovavęsis Kokybės valdymo sistemos PR-PD-18 ir pareiginių nuostatų reikalavimais, bei per pusantro mėnesio įsitikinęs, kad vanduo iš sklendės buvo išleistas tinkamai, sklendėje nebūtų likę vandens ir ši nebūtų trūkusi. Nors nagrinėjant šią civilinę bylą jau buvo priimtas prejudicinio fakto galią turintis sprendimas civilinėje byloje Nr. 2-358-284/2016, patvirtinantis ieškovo darbinių pareigų pažeidimų, tačiau atsakovas šioje byloje pakartotinai įrodė, kad ieškovas kaip vadovaujantis darbuotojas tinkamai neatliko pavaldžių darbuotojų darbo kontrolės funkcijos ir tai lėmė pleištinės sklendės sutrūkimą. Dėl nurodytų priežasčių nėra pagrindų teigti, kad ieškovas jam tekusias darbo funkcijas atliko tinkamai.

Nesutinka su ieškovo teigimu, kad pleištinės sklendės korpusas trūko ne dėl to, kad ieškovas neužtikrino, jog iš sklendės būtų tinkamai išleistas vanduo, tačiau dėl to, kad sklendė buvo nekokybiška. Su tokiu apelianto argumentu nesutiktina dėl toliau nurodytų aplinkybių. 2016 m. sausio 19 d. paties ieškovo pateiktame pasiaiškinime dėl skilusios sklendės korpuso yra nurodyta, kad būtent sklendės korpuse sušalęs ledas buvo ta priežastis, dėl kurios ir trūko sklendės korpusas. Ieškovas neginčijo, kad tiriant sklendės trūkimo priežastis buvo sušaukti net keli darbuotojų susirinkimai, juose dalyvavo ir ieškovas, tačiau nei viename iš jų nei ieškovas, nei kiti bendrovės inžinieriai nenurodė, kad sklendės trūkimo priežastis galėtų būti gamyklinis brokas, o ne iš korpuso neišleistas vanduo.

Apeliantas nepagrįstai nurodo, kad priimant skundžiamą sprendimą buvo nepagrįstai konstatuota ieškovo kaltė. Nėra ginčo dėl to, kad ieškovo pareiginiai nuostatai ir kokybės valdymo sistema aiškiai numatė ieškovo atsakomybę už tinkamą ir kokybišką stacionarių įrengimų veikimą. Neužtikrinus šių pareigų tinkamo atlikimo ieškovo kaltė laikoma įrodyta. Ieškovo materialinei atsakomybei taikyti reikšminga ne tik tiesioginė tyčia, tačiau ir neatsargumas ar per didelio pasitikėjimo nulemtas nerūpestingumas. Dėl šios priežasties tai, kad ieškovas pats savo rankomis sklendės nesugadino neeliminuoja jo atsakomybės. Atsižvelgiant į tai, kad ieškovas turėjo 1.5 mėnesio laiko įsitikinti, jog iš sklendės vanduo yra išleistas tinkamai, tačiau to nepadarė, ir sklendė vis tiek sutrūko, darytina išvada, kad toks ieškovo neveikimas pripažintinas šiurkščiu aplaidumu. Be to ieškovo teiginiai, kad iš jo nepagrįstai priteistas visas žalos atlyginimas yra neteisingas, nes iš ieškovo yra priteistas tik dalinis žalos atlyginimas.

III. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas atmestinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina tik apskųstos teismo sprendimo dalies teisėtumą ir pagrįstumą ir tik analizuojant apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Teismas, remdamasis ištirtais ir įvertintais duomenimis, konstatuoja, kad absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų šioje byloje nenustatyta ( CPK 329 straipsnis).

Pagal CPK 321 straipsnio 1 dalį, 322 straipsnį apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus tuos atvejus, kai bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas būtinas. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nurodoma, kad CPK 321 straipsnyje įtvirtintas teisinis reguliavimas reiškia, jog įstatymu nustatyta teismo diskrecijos teisė tiek savo, tiek šalių iniciatyva nuspręsti dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka, tačiau ši teisė ribojama, nurodant, kad toks sprendimas galimas išimtiniais atvejais. Nagrinėjamu atveju teismas nenustatė aplinkybių, kurios galėtų būti vertintinos, kaip suteikiančios pagrindą spręsti, jog bylą yra būtina nagrinėti žodinio proceso tvarka. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu byloje esantys duomenys, kurių pagrindu pirmosios instancijos teismas nustatė ir konstatavo atitinkamas faktines aplinkybes tam, kad būtų galima įvertinti šio teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą bei padaryti išvadą, ar skundžiamu sprendimu byla buvo išspręsta teisingai, yra pakankami (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, byla apeliacinės instancijos teisme nagrinėtina rašytinio proceso tvarka (CPK 321 straipsnio 1 dalis).

Byloje kilo ginčas dėl Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Šiaulių skyriaus Darbo ginčų komisijos 2016 m. gegužės 5 d. sprendimo Nr. DGKS-2070 teisėtumo ir pagrįstumo. Ginčas kilo dėl D. J. materialinės atsakomybės dėl netinkamai atliktų pareigų.

DK 287 straipsnis numatė, kad DGK yra privalomas ikiteisminis organas, nagrinėjantis individualius darbo ginčus, jeigu šis Kodeksas ar kiti įstatymai nenustato kitokios individualaus darbo ginčo nagrinėjimo tvarkos. DK 296 straipsnyje numatyta, kad jeigu ginčo šalys nesutinka su darbo ginčų komisijos sprendimu, jos per mėnesį nuo darbo ginčų komisijos sprendimo priėmimo dienos gali pareikšti ieškinį apylinkės teisme, vadovaudamosi CPK nuostatomis. DK 297 straipsnyje numatyta, kad DGK sprendimas įsiteisėja pasibaigus kreipimosi į teismą terminui, jeigu nė viena šalis nepareiškė ieškinio teisme. Jeigu darbo ginčų komisijos sprendimas yra ginčijamas iš dalies, sprendimas įsiteisėja dėl dalies, nesusijusios su ginčijama dalimi.

Byloje nustatyta, kad 2014 m. rugsėjo 22 d. bendrovės generalinio direktoriaus A. B. įsakymu Nr. 116-k ieškovas nuo 2014 m. rugsėjo 23 d. buvo priimtas dirbti vyr. mechaniko pareigoms remonto skyriuje. Tą pačią 2014 m. rugsėjo 22 d. tarp ieškovo ir Bendrovės buvo sudaryta darbo sutartis Nr. 1443. Ieškovui nuo 2014 m. gruodžio 30 d. buvo nustatytas 4600 Lt (1333 Eur) pareiginis mėnesinis atlyginimas. 2014 m. rugsėjo 23 d. su ieškovu buvo sudaryta visiškos materialinės atsakomybės sutartis. Atsižvelgiant į bendrovėje nustatytą organizacinę struktūrą, ieškovas buvo vadovaujantis darbuotojas, turintis pareigą organizuoti ir prižiūrėti jam pavaldžių darbuotojų atliekamas darbo funkcijas. Ieškovo asmeninėms atsakomybėms buvo priskirta vadovauti ir koordinuoti III technologinės linijos remonto brigados darbą, taip pat specializuotos santechnikų remonto brigados, kuri buvo atsakinga už visų technologijų linijų vamzdynų ir vandens įrenginių priežiūrą, darbą. Ieškovo darbo metu santechnikų brigadą sudarė IV kategorijos suvirintojai A. P. ir S. L.. 2016 m. vasario 3 d. bendrovės generalinio direktoriaus įsakymu Nr. 28-k ieškovui skirta drausminė nuobauda už tai, kad ieškovas būdamas santechnikų brigados atsakingu ir vadovaujančiu asmeniu neužtikrino, jog nuo 2015 m. lapkričio mėnesio iš bendrovėje veikiančios naujos pleištinės sklendės F4 DN 400 būtų tinkamai išleistas vanduo, dėl ko 2015 m. pabaigoje stipriai nukritus oro temperatūrai, sklendės korpusas dėl joje likusio vandens sprogo. Sprogus naujos sklendės korpusui atsakovas buvo priverstas kreiptis į sklendės gamintoją ir ją remontuoti, dėl ko bendrovė patyrė 970,38 Eur žalos, tiek buvo sumokėta už sklendės remonto paslaugas. 2016 m. vasario 23 d. ieškovas buvo atleistas iš užimamų pareigų pagal DK 136 straipsnio 3 dalies 1 punktą. Ieškovas su skirta drausmine nuobauda - atleidimu iš darbo - nesutiko ir pateikė ieškinį Pakruojo rajono apylinkės teismui. 2016 m. birželio 17 d. Pakruojo rajono apylinkės teismas priėmė sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-358-284/2016 pagal ieškovo D. J. ieškinį atsakovui AB „Dolomitas“ dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu. Priimtu sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-358-284/2016 teismas atmetė ieškovo ieškinį ir pripažino, kad ieškovui D. J. drausminė nuobauda - atleidimas iš darbo - buvo skirta pagrįstai, t. y. ieškovas padarė darbo drausmės pažeidimus, tame tarpe ir neužtikrino tinkamo vandens išleidimo iš pleištinės sklendės, dėl ko sutrūko pleištinės sklendės korpusas. Šiaulių apygardos teismas priėmęs 2016 m. spalio 18 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2A-864-368/2016 ieškovo apeliacinį skundą atmetė. 2017 m. sausio 25 d. nutartimi Lietuvos Aukščiausiasis teismas ieškovo D. J. kasacinį skundą dėl 2016 m. spalio 18 d. peržiūrėjimo atsisakė priimti.

Apeliantas apeliaciniame skunde iš esmės teigia, kad 2016 m. birželio 17 d. Pakruojo rajono apylinkės teismo sprendimas civilinėje byloje Nr. 2-358-284/2016 ir 2016 m. spalio 18 d. Šiaulių apygardos teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-864-368/2016 neturi prejudicinės galios nagrinėjamoje civilinėje byloje ir pirmosios instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi šiais procesiniais sprendimais. Teigia, kad teismas pasisakęs apie prejudiciją, nebesistengė byloje nustatyti faktinių aplinkybių taip, kad jas būtų galima tinkamai kvalifikuoti pagal įstatymą, apsiribojo atsiliepimo perrašinėjimu į sprendimą. Kiekvienas kaltinimas ieškovui turėjo būti kvalifikuotas remiantis sutartimi ar įstatymu, tačiau nei viena išvada nebuvo motyvuota ir teisiškai argumentuota. Nurodo, kad teismas ginčo iš esmės neišsprendė. Apeliacinės instancijos teismas su apelianto argumentais nesutinka.

CPK 182 straipsnio 1 dalies 2 punktas numato, kad nereikia įrodinėti aplinkybių nustatytų įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje ar administracinėje byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisines pasekmes ir nedalyvaujantiems byloje asmenims (prejudiciniai faktai). Minėtoje civilinėje byloje buvo konstatuota, kad drausminė nuobauda - atleidimas iš darbo ieškovui D. J. buvo skirta pagrįstai, nes jis kaip vadovaujančias pareigas einantis darbuotojas pažeidė pareigą užtikrinti tinkamą stacionarių mechanizmų darbą. Buvo konstatuoti D. J. neteisėti veiksmai, nustatyta, kad ieškovui kaip vadovaujančiam darbuotojui keliami didesni atidumo ir atsakomybės reikalavimai, o pavaldžių darbuotojų darbo kontrolės nevykdymas yra pakankama priežastis pripažinti ieškovo darbo pareigų pažeidimą. Kadangi civilinėje byloje buvo nustatyta, jog D. J. tinkamai nevykdė savo darbinių pareigų, susijusių su pavaldžių darbuotojų kontrole, o šioje byloje spręstina, ar D. J. padarė neteisėtus veiksmus, t.y. pažeidė kokias nors darbines pareigas ir dėl to sukėlė darbdaviui žalos, pagrįstai pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad civilinėje byloje Nr. 2-358-284/2016, bei apeliacine tvarka išnagrinėtoje civilinėje byloje Nr. 2A-864-368/2016 nustatytos aplinkybės turi prejudicinę galią šioje byloje.

Apeliacinės instancijos teismas atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, daro išvadą, kad ieškovo apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai dėl įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytų faktinių aplinkybių ir jų teisinio vertinimo atmestini, kaip nenagrinėtini ir nevertintini pakartotinai, nes minėtoje civilinėje byloje buvo sprendžiama, ar ieškovas padarė darbo drausmės pažeidimus, susijusius su netinkamų nurodymų pavaldiems darbuotojams teikimu, jų darbo kontrolės neatlikimu. Įsiteisėjusiu teismo sprendimu jau pasisakyta, kad ieškovui kaip vadovaujančiam darbuotojui teko pareiga nuspręsti kokiu būdu jam pavaldūs darbuotojai atliks vandens išleidimą iš sklendės ir kokiu būdu pats ieškovas užtikrins atlikto darbo kontrolę. Teismo sprendimu padaryta išvada, kad ieškovas tinkamai neatliko savo pareigų ir dėl to sutrūko pleištinė sklendė. Atsižvelgiant į tai, kad teismas įsiteisėjusiu sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-358-284/2016 konstatavo ieškovo neteisėtus veiksmus - darbo pareigų pažeidimą dėl tinkamo vandens iš sklendės neišleidimo, kuris sukėlė žalą atsakovui, nėra teisinio pagrindo iš naujo analizuoti ir vertinti D. J. neteisėtus veiksmus dėl konkrečių pareigų neatlikimo. Taip pat nepagrįsti apelianto argumentai, kad pirmosios instancijos teismas nenurodė, kurios aplinkybės yra laikytinos prejudiciniu faktu, kad neišnagrinėjo bylos iš esmės, kad vadovavosi atsakovo argumentais. Pirmosios instancijos teismas nurodė ir konkrečias teismo nustatytas aplinkybes ir teismo padarytas išvadas, taip pat pažymėjo, kad nagrinėjama byla betarpiškai susijusi su kita civiline byla, kurioje priimtas tiek 2016 m. birželio 17 d. Pakruojo rajono apylinkės teismo sprendimas, tiek 2016 m. spalio 18 d. Šiaulių apygardos teismo nutartis, kur konstatuota, jog ieškovas D. J., eidamas vyriausio mechaniko pareigas, jas pažeidė ir savo pareigas atliko netinkamai, aplaidžiai. Apeliantui teismo vertinimu yra suprantama, kad įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytos faktinės aplinkybės, teismų išvados nors ieškovas su jomis ir nesutiko yra privalomos. Nepagrįsti apelianto argumentai, kad pirmosios instancijos teismas negalėjo remtis išnagrinėtoje byloje priimtais procesiniais sprendimais. Pažymėtina, kad vadovaujantis CPK 279 straipsnio 4 dalimi prejudiciniu faktu yra laikomos tos aplinkybės, kurios buvo įrodinėjimo dalyku ir buvo patvirtintos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, priimtu kitoje tarp tų pačių šalių nagrinėtoje byloje. Apeliacinio teismo vertinimu pritartina pirmosios instancijos teismo argumentams ir išvadoms todėl nėra tikslina jų kartoti.

Sutiktina su atsakovės atsiliepime į apeliacinį skundą argumentais, kad apeliantas ignoruoja įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytas aplinkybes ir nurodo, kad kontrolės funkcijos tinkamas ar netinkamas atlikimas šioje byloje yra nesvarbus, kadangi sklendės įtrūko dėl to, kad A. P. arba S. L. tinkamai neatliko savo darbinių funkcijų. Ieškovas taip pat vis nepagrįstai kartoja, kad kontrolės funkcijos neatlikimas pats savaime žalos nesukelia. Minėtoje civilinėje byloje Pakruojo rajono apylinkės teismas pasisakė, kad būtent ieškovui teko pareiga ir diskrecija nuspręsti kokiu būdu atlikti A. P. darbo kontrolę, kad būtų užtikrintas galutinis kokybiškas rezultatas, t.y. tinkamai ir laiku iš pleištinės sklendės korpuso išleistas vanduo. Atsižvelgiant į byloje nustatytas aplinkybes, ieškovo rašyto paaiškinimo turinį, apeliacinio teismo vertinimu jei ieškovas nurodymą būtų suformavęs tinkamai, jam pavaldus darbuotojas šį darbą ir būtų atlikęs tinkamai, jei jo tinkamai neatliko, ar iš vis neatliko, ieškovo pareiga buvo užtikrinti tinkamą darbų atlikimą. Sutiktina su atsakovu, kad vien tai, kad ieškovas nurodė, A. P. išleisti vandenį iš sklendės, o S. L. nuvykti patikrinti sklendę, nėra laikoma tinkamu kontrolės funkcijos atlikimu. Tinkama kontrolės funkcija reiškia kokybišką galutinį darbo rezultatą. Kaip minėta ieškovas privalėjo užtikrinti, kad konkretūs darbai būtų atlikti. Apelianto vertinimu teismas aiškiai nepasisakė, ką ieškovas konkrečiai turėjo daryti kitaip ir kuo tokia išvada yra grindžiama. Apeliacinio teismo pažymėtina, kad tiek išnagrinėtoje byloje tiek šioje byloje ne kartą pažymėta, kad ieškovas kaip vadovaujantis darbuotojas turėjo laisvę nuspręsti ir pasirinkti tinkamus kontrolės būdus ir priemones. Kadangi neatliko savo pareigų, to pasėkoje buvo padaryta žala, konkrečių veiksmų kaip ir kada ieškovas turėjo analizavimas, atsakymas į kiekvieną ieškovo argumentą neturi teisinės reikšmės. Pagrįsti atsakovės argumentai, kad ieškovo materialinei atsakomybei taikyti reikšminga ne tik tiesioginė tyčia, tačiau ir neatsargumas ar per didelio pasitikėjimo nulemtas nerūpestingumas. Dėl šios priežasties tai, kad ieškovas pats savo rankomis sklendės nesugadino neeliminuoja jo atsakomybės.

Apelianto vertinimu sprendžiant dėl priežastinio ryšio teismas sprendime nurodo tuos pačius argumentus po kelis kartus, todėl pasak apelianto sunku suvokti ką teismas nustatė, kokias išvadas padarė. Su apelianto argumentais nesutiktina, nors teismas ir plačiau pasisakė dėl faktinių aplinkybių, tačiau ieškovas kėlė įvairius klausimus ir argumentus į kuriuos teismas pateikė argumentus. Tai, kad teismas pritardamas atsakovo argumentams jais vadovavosi nedaro sprendimo neteisėtu. Apeliacinio teismo pažymėtina, kad paties ieškovo argumentai pasikartojantys ir painūs. Apeliaciniame skunde apeliantas kartoja tuos pačius argumentus, pasisako dėl įsiteisėjusiu sprendimu nustatytų aplinkybių, kaip neteisėtai nustatytų, išdėsto savo nuomonę dėl netinkamų teismo išsireiškimų ir kita. Tačiau galima spręsti, kad be kitų argumentų apeliantas teigia ir tai, kad teismas netinkamai vertino įrodymus, kad nenustatė dėl kokių priežasčių padaryta žala. Kad ne ieškovas privalėjo įrodyti, kad aiškus gamyklinis brokas buvo vandens patekimo ten, kur jis neturėtų patekti (viršutinę sklendės dalį) priežastimi, bet atsakovas privalėjo įrodyti, kad gamyklinis brokas neįtakojo vandens pašalinimo galimybės ir tai niekaip neįtakojo paties įvykio. Apelianto vertinimu klausimas iš esmės, kad gamyklinis brokas neturėjo įtakos korpuso trūkimui atsakovo nebuvo įrodinėjamas, tuo klausimu atsakovas nepateikė jokių įrodymų. Ieškovas teigia, kad pleištinės sklendės korpusas trūko ne dėl to, kad ieškovas neužtikrino, jog iš sklendės būtų tinkamai išleistas vanduo, tačiau dėl to, kad sklendė buvo nekokybiška. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su apelianto argumentais. Pažymėtina, kad bylos duomenimis ieškovas šių aplinkybių tiriant sklendės trūkumo priežastį nebuvo nurodęs. Jo paties 2016 m. sausio 19 d. pasiaiškinime dėl skilusios sklendės korpuso yra nurodyta, kad būtent sklendės korpuse sušalęs ledas buvo ta priežastis, dėl kurios ir trūko sklendės korpusas. Šios aplinkybės buvo nurodytos ir kitų darbuotojų. Atsakovė nurodo, kad ieškovas neginčijo, kad tiriant sklendės trūkimo priežastis buvo sušaukti net keli darbuotojų susirinkimai, juose dalyvavo ir ieškovas, tačiau nei viename iš jų nei ieškovas, nei kiti bendrovės inžinieriai nenurodė, kad sklendės trūkimo priežastis galėtų būti gamyklinis brokas, o ne iš korpuso neišleistas vanduo. Esant byloje nustatytoms aplinkybėms teismas pagrįstai sprendė, kad atsakovas įrodė, kad sklendės korpusas trūko dėl to, kad iš jo tinkamai nebuvo išleistas vanduo, kuris sušalęs į ledą, sutrupino sklendės korpusą. Ieškovas teigdamas priešingai turėjo pareigą įrodyti, kad sklendės sutrūkimo priežastis yra gamyklinis brokas, tačiau įrodymų patvirtinančių savo teiginius nepateikė. ( CPK 178 straipsnis). Byloje nesant jokių duomenų apie galimas kitas žalos atsiradimo priežastis, apelianto argumentai nepagrįsti, neįrodyti ir atmestini.

Apeliantas nurodė, kad AB „Dolomitas“ darbuotojų inžinieriaus V. K., suvirtintojo S. L. ir technikos direktoriaus A. Š. pateikti tarnybiniai pranešimai ir paaiškinimai dėl trūkusios sklendės byloje negalėjo būti vertinti, kadangi jie nelaikytini įrodymais CPK prasme. Pažymėtina, kad konkrečių darbuotojų pasiaiškinimai į bylą pateikti, kaip gauti atliekant tarnybinį tyrimą dėl trūkusios sklendės. Minėti paaiškinimai pateikti ir DGK, jie buvo vertinami jau išnagrinėtoje civilinėje byloje, kurioje sprendimas įsiteisėjęs. Ieškovas nesutikdamas su konkrečių asmenų paaiškinimais neteikė jokių įrodymų paneigiančių jų paaiškinimus, taip pat neteikė prašymų išreikalauti kokius nors kitus įrodymus, ar iškviesti minėtus asmenis dėl apklausimo liudytojais. Ieškovas turi teisę laisva valia naudotis savo teisėmis, turi teisę ir pareigą teikti įrodymus ( CPK 178 straipsnis). Atsižvelgiant į apeliacinio skundo argumentus nėra pagrindo spręsti, kad teismas netinkamai vertino įrodymus, todėl spręstina, kad apelianto argumentai nepagrįsti.

Darbuotojo materialinė atsakomybė darbo teisėje suprantama kaip darbuotojo pareiga atlyginti darbdaviui žalą, padarytą neatlikus ar netinkamai atlikus darbuotojui nustatytas pareigas. Šios atsakomybės tikslas - atlyginti darbdaviui padarytą turtinę (tiesioginiai nuostoliai bei negautos pajamos) ir neturtinę žalą. Tam, kad konkrečiam asmeniui būtų galima taikyti materialinę atsakomybę, turi būti nustatytos visos DK 246 straipsnyje nurodytos sąlygos: 1) reali žala; 2) ji padaryta neteisėta veika (veiksmais, neveikimu); 3) neteisėtos veikos ir žalos priežastinis ryšys; 4) pažeidėjo kaltė; 5) pažeidėją ir nukentėjusią šalį teisės pažeidimo metu siejo darbo teisiniai santykiai; 6) žalos atsiradimas yra susijęs su darbo veikla. Nustačius visas nurodytas materialinės atsakomybės sąlygas, ši atsakomybė darbuotojui gali būti taikoma. Konkrečiu atveju apeliacinio teismo vertinimu visos materialinei atsakomybei taikyti sąlygos nustatytos. Kaip minėta nėra pagrindo sutikti su apelianto argumentais, kad teismas netinkamai ištyrė ir įvertino byloje nustatytas faktines aplinkybes.

2016 m. balandžio 5 d. AB „Dolomitas“ kreipėsi į DGK su pareiškimu priteisti iš D. J. 970,38 Eur materialinės žalos atlyginimą, t.y. išlaidas, kurias AB „Dolomitas“ patyrė dėl sugadintos pleištinės sklendės remonto. DGK priimtu 2016 m. gegužės 5 d. sprendimu AB „Dolomitas“ reikalavimą patenkino iš dalies – priteisė 600 Eur padarytos žalos atlyginimą. Byloje ginčo dėl žalos dydžio nėra. DGK priimdama sprendimą iš ieškovo priteisė tik dalį bendrovei padarytos žalos. Atsižvelgiant į tai ieškovo teiginiai, kad iš jo nepagrįstai priteistas visas žalos atlyginimas yra nepagrįsti, nes kaip matyti iš ieškovo yra priteistas tik dalinis žalos atlyginimas. Nei pats ieškovas nei AB „Dolomitas“ šios DGK sprendimo dalies neskundė.

Pirmosios instancijos teismas sutiko su DGK išvadomis. Pirmosios instancijos teismas įvertinęs visumą aplinkybių konstatavo, kad D. J. ėjo vyriausiojo mechaniko pareigas, kurių pobūdis lėmė ieškovo pareigą organizuoti ir kontroliuoti jam pavaldžių darbuotojų pareigą, tačiau jis neatliko A. P. pavesto darbo kontrolės. Teismas įvertinęs tai, kad pleištinė sklendė žiemai nebuvo paruošta tinkamai, joje likęs vanduo užšalo, įvertinęs visumą įrodymų pagrįstai padarė išvadą, kad ieškovo kontrolės funkcijos netinkamas atlikimas pagrįstai pripažintas ieškovo neteisėtais veiksmais, aplaidžiu neveikimu. Taip pat pirmosios instancijos teismas pagrįstai įvertino tai, kad ieškovo neteisėti veiksmai, kaip netinkamas pareigų vykdymas, jau yra patvirtinti įsiteisėjusiu teismo sprendimu, kad žalos dydis aiškus, kad aiškiai nustatyta ir patvirtinta, kad būtent ieškovas buvo atsakingas už to įrenginio veikimą. Pagrįsti teismo argumentai, kad ieškovas, būdamas vadovaujančias pareigas einančiu darbuotoju, nors ne pats tą sklendę sugadino, bet neatliko pareigos užtikrinti, kad jam pavaldūs darbuotojai tinkamai paruoštų sklendę žiemai, todėl toks netiesioginis priežastinis ryšys yra visiškai pakankamas ieškovo, kaip darbuotojo, materialinei atsakomybei konstatuoti, nes ieškovui, kaip vadovaujančiam darbuotojui, buvo keliami atitinkamai aukštesni kompetencijos, priežiūros ir sprendimų priėmimo standartai. Teismas padarė pagrįstą išvadą, kad priimtas DGK sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas. Iš esmės apeliacinės instancijos teismas neturi teisinio pagrindo sutikti su apelianto argumentais, kad teismas šiurkščiai pažeidė CPK 270 straipsnio 2 dalies 3 punktą, nes sprendimo aprašomojoje dalyje nurodė reikalavimus, kurių nebuvo ir jie visiškai iškreipia apelianto reikalavimų turinį ir esmę, kad teismo išvados nemotyvuotos, teisiškai neargumentuotos, kad nenurodyti įrodymai, kuriais remiantis pirmosios instancijos teismas padarė išvadas. Nėra pagrindo apelianto nurodytais apeliacinio skundo argumentais konstatuoti šiurkštaus CPK 270 straipsnio 4 dalies pažeidimo, o taip pat, kad skundžiamas teismo sprendimas turi absoliučius teismo sprendimo negaliojimo pagrindus, nurodytus CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punkte.

Apeliacinio teismo vertinimu ieškovas nors ir plačiai pasisakė apeliaciniame skunde, tačiau iš esmės nenurodė jokių faktinių aplinkybių, kurios paneigtų teismo nustatytas faktines aplinkybes. Nors teigė, kad teismas pažeidė CPK nuostatas, tačiau iš esmės teisinių argumentų dėl pirmosios instancijos teismo padarytų materialinės teisės normų pažeidimų, ko pasėkoje pasak ieškovo galėjo būti priimtas neteisėtas sprendimas, kurie įtakotų teismo sprendimo panaikinimą nenurodė. CPK 42 straipsnio 1 dalyje, 54 straipsnyje numatyta, kad šalys ir kiti dalyvaujantys byloje asmenys ne tik turi teisę teikti teismui įrodymus bet ir pagal CPK 12 ir 178 straipsnius privalo įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis (faktais), kurių nereikia įrodinėti (CPK 182 straipsnis). Šias teises ir pareigas minėti asmenys įgyvendina nurodydami teisiškai reikšmingas aplinkybes, rinkdami ir pateikdami teismui įrodymus bei dalyvaudami juos tiriant ir vertinant. Neįvykdžius įrodinėjimo pareigų arba netinkamai jas įvykdžius, įrodinėjimo subjektui (dažniausiai proceso šaliai) gali atsirasti neigiamų padarinių - teismas gali ieškinį, priešieškinį, pareiškimą ir kitus procesinius dokumentus grąžinti juos padavusiems asmenims trūkumų šalinimo tvarka (CPK 115, 138 straipsniai), atsisakyti priimti pavėluotai pateiktus įrodymus, jeigu tai užvilkins bylos nagrinėjimą (CPK 142 straipsnio 3 dalis, 181 straipsnio 2 dalis,), arba, išnagrinėjus bylą, netgi atmesti ieškinį, pareiškimą, prašymą, atmesti apeliacinį skundą ir kita. Konkrečiu atveju iš apeliacinio skundo turinio yra pagrindo spręsti, kad apeliantas nesutikdamas su teismo išsireiškimais, faktinių aplinkybių netinkamu, pertekliniu nurodymu, teismo pateiktų įrodymų vertinimu, tiesiog išdėstė savo nuomonę dėl tų pačių įrodymų vertinimo siekdamas, kad jais remiantis būtų padarytos kitokios išvados, nei padarė pirmosios instancijos teismas. Apeliacinis teismas pažymi, kad tai, jog pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus, padarė kitokias išvadas, nei tikėjosi apeliantas, nesuponuoja išvados, jog skundžiamas sprendimas yra neteisėtas, nepagristas ar kad teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, materialinės ar procesinės teisės normas.

Esant nurodytoms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu tinkamai įvertino bylos faktines aplinkybes ir teisėtai bei pagrįstai, tinkamai motyvuodamas sprendimą ieškinį atmetė. Pažymėtina, kad Europos žmogaus teisių teismo praktika, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalis įpareigoja nacionalinius teismus išsamiai ištirti byloje pateiktus paaiškinimus, argumentus ir įrodymus be išankstinio vertinimo tuo aspektu, ar jie svarbūs sprendimo priėmimui. Sprendimo motyvavimas yra būtinas, norint parodyti, kad bylos šalys buvo išklausytos ir teisingumas įvykdytas atidžiai (žr. žr. Hirvisaari v. Finland, no. 4968/99, par. 30, 27 September 2001). Tačiau teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Europos žmogaus teisių teismo Van de Hurk v. Netherlands judgement of 19 April 1994, Series A n. 288, p. 20, par. 61). Tokios pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-296/2009, nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010, nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-52/2011). Atsižvelgiant į tai, apeliacinės instancijos teismui atmetus apeliacinį skundą iš esmės pritarus pirmosios instancijos teismo motyvams, nėra privaloma ir net netikslinga pasikartojančiai, išsamiai kartoti pirmosios instancijos teismo motyvų.

Išnagrinėjus apeliacinio skundo argumentus, atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentus, DGK pateiktą medžiagą, kitus byloje esančius rašytinius įrodymus, apeliacinio teismo vertinimu pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje iš esmės priėmė pagrįstą ir teisingą sprendimą. Spręstina, kad apeliantė šioje byloje leistinais įrodymais nepaneigė pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų, todėl nėra teisinio pagrindo skundžiamą teisėtą ir pagrįstą sprendimą naikinti ar keisti apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl kitų apeliaciniame skunde išdėstytų argumentų teisėjų kolegija nepasisako, nes jie neįtakoja skundžiamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo. Nes kaip minėta teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o apeliacinės instancijos teismas, konstatavęs, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatęs teisiškai reikšmingas aplinkybes, tinkamai pritaikęs materialinės teisės normas priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, iš esmės gali pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010).

Bylinėjimosi išlaidos atmetus apeliacinį skundą neatlyginamos ir nepriteisiamos ( CPK 93 straipsnis, 98 straipsnis). Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Atsakovas pareiškė prašymą priteisti bylinėjimosi išlaidas už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą. Pateikė duomenis, patvirtinančius patirtas 944 Eur išlaidas. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad išlaidos, susijusios su teisine pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą yra priteisiamos ne didesnės, kaip nustatytos Lietuvos Respublikos teisingumo ministro įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio. Teismas atsižvelgė į Rekomendacijų rekomenduojamus priteisti maksimalius užmokesčio dydžius, į tai, kad nagrinėjamas ginčas kilęs iš darbo santykių, į pateikto atsiliepimo, turinį, apimtį, nurodytus argumentus dėl apeliaciniame skunde plačiai nurodytų bei iškeltų argumentų ir klausimų, galimas darbo ir laiko sąnaudas, vertina, kad atsakovo prašomos priteisti išlaidos, susijusios su advokato pagalba yra pagrįstos ir teisėtos. (CPK 93 straipsnis, 98 straipsnis 2 dalis).

Šiaulių apygardos teismas vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Pakruojo apylinkės teismo 2016 m. lapkričio 28 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovo D. J. a. k. (duomenys neskelbtini), gyvenančio (duomenys neskelbtini) atsakovei AB „Dolomitas“, įmonės kodas 167900844, esančiai Dolomito g.6, Petrašiūnų k., Klovainių sen., Pakruojo r., a. s. (duomenys neskelbtini), AB SEB Vilniaus bankas, banko kodas 70440 944 Eur ( devynis šimtus keturiasdešimt keturis eurus ) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinėje instancijoje.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Nutarties patvirtintas kopijas išsiųsti bylos šalims.

Teisėjai Jurga Kramanauskaitė Butkuvienė Lina Muchtarovienė Vilija Valantienė