Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko ir pranešėjo Viktoro Kažio,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. K. gynėjo advokato Algirdo Juškos (toliau tekste ir - nuteistojo gynėjo) apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2014 m. gegužės 19 d. nuosprendžio, kuriuo:

D. K. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 129 straipsnio 1 dalį ir jam paskirta aštuonerių metų laisvės atėmimo bausmė.

Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1, 3 dalimis, prie paskirtos bausmės pridėta dalis Telšių rajono apylinkės teismo 2013 m. gegužės 28 d. baudžiamuoju įsakymu paskirtos bausmės ir D. K. paskirta subendrinta bausmė – laisvės atėmimas aštuoneriems metams vienam mėnesiui.

Iš D. K. civilinės ieškovės S. B. naudai priteista 4039,00 Lt (keturi tūkstančiai trisdešimt devyni litai) turtinės ir 10000,00 Lt (dešimt tūkstančių litų) neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

D. K. pagal BK 129 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad 2013 m. gruodžio 18 d. apie 19.00 val., savo gyvenamo namo, esančio Telšių r., Varnių sen., Pavandenės k., (duomenys neskelbtini), patalpose, būdamas neblaivus, o tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, asmeninio konflikto metu vieną kartą peiliu durdamas A. N. į krūtinės kairiąją pusę, padarė durtinį-pjautinį kiauryminį krūtinės ląstos kairės pusės sužalojimą su IV šonkaulio kremzlinės dalies apatinio krašto pažeidimu ties krūtinkaulio kūnu, širdaplėvės kiauryminį pažeidimą, dešinio skilvelio, širdies pertvaros kiauryminius pažeidimus su kanalo atsivėrimu į aortą kylančios dalies (virš aortos vožtuvų) sritį, kraujosruvas tarpuplautyje, krūtinės ląstos minkštuose audiniuose, ir dėl to nuo kiauryminio krūtinės ląstos sužalojimo su širdies ir aortos kiauryminiu sužalojimu išsivysčius širdies tamponadai 2013 m. gruodžio 18 d. 20.05 val. A. N. mirė, taip tyčia nužudė A. N..

Nuteistojo D. K. gynėjas apeliaciniame skunde prašo Šiaulių apygardos teismo 2014 m. gegužės 19 d. nuosprendį nuteistojo atžvilgiu pakeisti, pripažįstant, kad nusikalstamus veiksmus A. N. atžvilgiu jis atliko peržengdamas būtinosios ginties ribas bei paskirti jam švelnesnę bausmę.

Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, nuteistasis ir jo gynėjas prašė patenkinti apeliacinį skundą, prokuroras prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo D. K. gynėjo apeliacinis skundas tenkinamas.

Kolegija, susipažinusi su apeliacinio skundo argumentais ir baudžiamosios bylos medžiaga, išklausiusi liudytojo A. B. parodymus, konstatuoja, kad bylą išnagrinėjęs pirmosios instancijos teismas neteisingai nustatė kai kurias faktines bylos aplinkybes ir padarė nepagrįstą išvadą, jog nusikalstamos veikos padarymo metu nebuvo susiklosčiusi būtinosios ginties situacija, o nusikaltimas padarytas D. K. veikiant netiesiogine tyčia. Netinkamas bylos faktinių aplinkybių nustatymas nulėmė ir netinkamą baudžiamojo įstatymo taikymą, kadangi kvalifikuojant nuteistojo veiką nepritaikytos tos BK bendrosios dalies normos, kurias reikėjo taikyti.

Duodamas parodymus apeliacinės instancijos teisme liudytojas R. A. nurodė, kad su draugais įvykio vakarą susitiko pažaisti kortomis. Sėdėjo, žaidė kortomis, gėrė alų ir gal po kokio pusvalandžio atėjo A. N. ir pradėjo grasinti D. K.. A. N. atėjęs puolė ant D. K. dėl kažkokios draugės. Iš pradžių grasino tik žodžiais, bet elgėsi labai agresyviai, matėsi, kad D. K. suduos kumščiais. Realiai atrodė, kad A. N. norėjo sumušti D. K. ir būtų sumušęs, nes elgėsi agresyviai ir puolė D.. Paties momento kas kam trenkė, kaip D. rankose atsirado peilis nematė, nes buvo nusisukęs. Iš pradžių, dar prieš tuos smūgius, A. N. ir D. K. truputį susistumdė, A. N. puolė D. K.. Sudavimo D. K. į veidą ir smūgio peiliu momento nematė. Faktas, kad A. N. sudavė D. K. į veidą, nes matėsi žymė po jo akimi, kurios iki tol nebuvo. Po to, kai A. N. buvo suduota peiliu, jo draugas ištraukė peilį iš jo kūno ir jie išėjo į lauką. A. N. draugas tame konflikte nedalyvavo ir nebuvo agresyvus, jis tik stovėjo ir stebėjo. Greitąją pagalbą ir policiją iškvietė D. K..

Duodamas parodymus pirmosios instancijos teisme nuteistasis nurodė, kad jam su draugais besėdint namuose atėjo A. N., kuris pradėjo priekaištauti dėl draugės S. A. sumušimo. Iki to įvykio su A. N. sutardavo gerai. A. N. pradėjo grasinti primušti jį ir jo draugus. Tuos žodžius nuolat kartojo ir vis jam grasino. Jis A. N. ramino, liepė eiti lauk, bet A. N. tik šūkavo, sakė visokius žodžius. Ant stalo buvo padėtas peilis, kurį jis pasiėmė tikėdamasis, kad tada A. N. ant jo nebepuls. Peilį paėmė tik tam, kad nukentėjusysis jo nemuštų, nes grasino, kad „užvers“, kad visus išdaužys. A. N. tuo metu buvo neblaivus ir nevaldomas, todėl jo išsigando, nes šūkavo vis garsiau, nebeklausė. Jis tuo metu tikėjo, kad nukentėjusysis gali smurtauti jo atžvilgiu, nes įsibrovė į jo namus, naktį kėlė riaušes. A. N. užsimojo ant jo ir per ten stovėjusį suoliuką, besimosikuodamas įsidūrė į krūtinės pusę. Tada tik pasakė: „Žiūrėk, ką padarei“ ir išėjęs į lauką susmuko ant žemės. Nužudyti žmogaus nenorėjo nei blaivus, nei neblaivus. A. N. grasino ir buvo ranką pakėlęs ore, puolė. Kai A. N. puolė, tai jis ir įdūrė, tačiau nenorėjo jam nieko blogo. Prieš tai lyg nė vieno smūgio A. N. jam nesudavė (t. 1, b. l. 165-167).

Pirmiau aptarti įrodymai turi esminę reikšmę sprendžiant dėl įvykio metu susiklosčiusios situacijos teisinio vertinimo. Bylos duomenys, nuteistojo ir liudytojų parodymai leidžia daryti išvadą, kad nukentėjusysis įvykio metu buvo agresyviai nusiteikęs, atvyko į D. K. gyvenamąją vietą siekdamas jį sumušti. Jis atvyko niekieno nekviestas, neplanuotai, taigi, jo vizitas įvykio dalyviams buvo netikėtas. Nors nukentėjusysis į nuteistojo gyvenamąsias patalpas atvyko nekviestas, nuteistojo pavartoto smurto jo atžvilgiu negalima vertinti kaip gynybos nuo įsibrovimo į būstą, nes A. N. į D. K. namus pateko pro neužrakintas duris, specialiai neįveikdamas jokių kliūčių – nelauždamas, neatrakindamas durų, neišdauždamas lango ir pan. Prašomas išeiti, A. N. to nedarė, būdamas agresyviai nusiteikęs, pradėjo artintis prie D. K.. Tiek liudytojų, tiek paties nuteistojo parodymai leidžia spręsti, kad susiklosčiusią situaciją nuteistasis suvokė kaip grėsmingą, nuo kurios būtina gintis. Nagrinėjamu atveju būsimos žalos grėsmė buvo visiškai aiški, nes po išsakytų grasinimų „duoti į snukį“, nukentėjusysis pradėjo artintis prie nuteistojo su aiškiai išreikštu ketinimu įgyvendinti savo pažadą. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs liudytojų ikiteisminio tyrimo metu ir teisme duotus parodymus, pagrįstai konstatavo, kad A. N. pirmasis nesudavė smūgių. Vis dėlto, tiek L. B., tiek A. B., tiek R. A., tiek nuteistasis parodė, kad A. N. puolė D. K. siekdamas jam trenkti. Iš liudytojų parodymų visumos matyti, kad nuteistojo ir nukentėjusiojo veiksmai buvo lygiaverčiai, vyko tolygiai ir gan greitai. Nukentėjusysis po išsakytų grasinimų artinosi link nuteistojo, pastarasis nuo stalo sugriebė peilį ir juo dūrė nukentėjusiajam į kairę krūtinės pusę, po ko sekė A. N. smūgis D. K. į veidą. D. K. neprivalėjo laukti, kol jam bus suduotas pirmasis smūgis ar padaryta kokia nors žala, kad įgyvendintų savo teisę gintis. Tuo metu kilus realiai grėsmei sveikatai, jis besigindamas sugriebė nuo stalo peilį ir sudavė smūgį peiliu artėjančiam link jo nukentėjusiajam į kairę krūtinės pusę. Kolegija pažymi, kad D. K. pats konflikto nesukėlė, jis leido laiką savo namuose, t. y. aplinkoje, kurioje kiekvienas žmogus turėtų jaustis saugiai, vakarojo su draugais. Būtent nukentėjusysis atvyko nekviestas, netikėtai, buvo agresyviai nusiteikęs, siekė konfliktuoti, smurtauti. Kaip matyti iš liudytojų parodymų, jis grasino panaudoti prieš namų šeimininką smurtą ir savo ketinimą buvo pradėjęs įgyvendinti, t. y. būdamas agresyviai nusiteikęs, po išsakytų grasinimų, pradėjo artintis prie nuteistojo. Toks nukentėjusiojo elgesys D. K. gyvenamojoje vietoje sudarė jam pagrindą bijoti dėl savo sveikatos. Nors nuteistasis namuose buvo su trimis draugais, jie į konfliktą nesikišo, nebandė užstoti nuteistojo, taigi nėra pagrindo išvadai apie buvusią jėgų persvarą. Esant šioms aplinkybėms, nuteistasis D. K., suduodamas peiliu nukentėjusiajam A. N., veikė būtinosios ginties sąlygomis, gindamasis nuo jo sveikatai gresiančio realaus pavojingo kėsinimosi. Įvykio metu susiklosčiusi situacija, sudarė pagrindą nuteistajam manyti, kad kilusi grėsmė yra reali, nuo kurios jis turi teisę gintis. Dėl to ją vertinti vien tik kaip abipusį konfliktą, nėra teisinio pagrindo.

Įstatymas nereikalauja, kad besiginančiojo atkirtis būtų smulkmeniškai apskaičiuotas ir visiškai adekvatus kėsinimuisi, tiek vertinant gynybinius veiksmus, tiek ir jų padarinius. Susidariusioje konkrečioje situacijoje dėl jėgų santykio, patirties, naudojamų priemonių ir kitų aplinkybių besiginančiojo veiksmai gali būti efektyvesni. Be to, nėra svarbu, ar žala, padaryta besikėsinančiajam yra mažesnė ar didesnė už tą žalą, kuri buvo padaryta ar grėsė užpultajam. Nei kiekybės, nei kokybės požiūriu ji neprivalo atitikti tos žalos, kurios buvo siekta ar kurią sukėlė kėsinimasis. Tačiau ginantis negali būti peržengtos būtinosios ginties ribos. Pagal BK 28 straipsnio 3 dalį būtinosios ginties ribos peržengiamos tada, kai yra visos būtinos sąlygos vienu metu: a) nužudymas arba sunkus sveikatos sutrikdymas; b) tai padaroma tiesiogine tyčia; c) gynyba aiškiai neatitinka kėsinimosi pobūdžio ir pavojingumo (kasacinė nutartis 2K-212/2009).

Baudžiamosios bylos medžiaga patvirtina, kad A. N. nužudė D. K., tą pripažįsta ir pats nuteistasis. Nepaisant to, jis teigia, kad nenorėjo A. N. nieko bloga, nenorėjo jo nužudyti. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad D. K. veikė netiesiogine tyčia, t. y. neabejotinai suprato, kad nuo jo padarytų sužalojimų A. N. gali mirti, bet galimoms tokioms pasekmėms jis buvo abejingas. Vis dėlto, nuteistojo veiksmai nusikalstamos veikos padarymo metu byloja ką kita. D. K. pasirinktas įrankis, veikimo pobūdis – smūgiavimas peiliu nukentėjusiajam į kairiąją krūtinės pusę, kur yra vienas iš svarbiausių gyvybines funkcijas palaikančių organų, t. y. širdis, – rodo, jog nuteistasis suvokė, kad sunkūs padariniai (sveikatos sutrikdymai, tame tarpe galimai ir sunkus arba net gi mirtis) neabejotinai atsiras ir norėjo tokius padarinius sukelti. Toks D. K. veikimas buvo labai pavojingas A. N. gyvybei, sunkių veikos padarinių kilimas buvo neišvengiamas ir to nuteistasis nesuvokti negalėjo. Esant netiesioginei tyčiai asmuo padarinių nesiekia, jis abejingas, atsiras padarinių ar ne. Esant neapibrėžtai tyčiai, kuri yra tiesioginės tyčios atmaina, asmuo suvokia pavojingą veikos pobūdį ir numato padarinius, jų nori, tačiau jų nedetalizuoja. Jeigu nustatoma, kad veika neišvengiamai (arba yra didelė tikimybė) sukels BK numatytus padarinius, o asmuo sako, kad jų nenorėjo, yra ne netiesioginė, o neapibrėžta tyčia. Apie netiesioginės tyčios buvimą kaltininko veiksmuose galima kalbėti tik tada, kai padarinių galėtų kilti, bet gali ir nekilti. Nagrinėjamoje situacijoje D. K. žalodamas A. N. peiliu, durdamas jam į kairę krūtinės pusę neabejotinai numatė, kokie gali būti tokio jo veikimo padariniai. Nuteistasis tiesiog nedetalizavo tų padarinių išraiškos laipsnio, t. y. jam buvo priimtini bet kokie galintys kilti padariniai – tiek A. N. mirtis, tiek sunkus jo kūno sužalojimas. D. K. veiksmų analizė rodo, kad A. N. jis nužudė veikdamas tiesiogine neapibrėžta tyčia, o ne netiesiogine tyčia, kaip tai konstatuota pirmosios instancijos teismo nuosprendyje. Tiesioginės neapibrėžtos tyčios nustatymas nuteistojo veiksmuose tik formaliai reiškia jo teisinės padėties pablogėjimą, nes apie tai, ar nuteistojo teisinė padėtis buvo pabloginta, sprendžiama įvertinus teismo nustatytų aplinkybių visumą, bausmės dydį, o ne vieną kurią aplinkybę atskirai. Nustačius, kad nusikalstamos veikos padarymo metu buvo susiklosčiusi būtinosios ginties situacija, nuteistojo teisinė padėtis ne pablogėjo, o pagerėjo. Kadangi baudžiamasis įstatymas numato būtinosios ginties ribas, privalu spręsti, ar nagrinėjamoje situacijoje jos nebuvo peržengtos.

Nagrinėjamu atveju nuteistojo panaudotos gynybos priemonės A. N. atžvilgiu, kuris agresyviai nusiteikęs artinosi prie D. K. be jokio ginklo ar žalojančio įrankio, neatitiko kėsinimosi pobūdžio ir pavojingumo. Kaip jau minėta, kėsinimosi pavojingumas priklauso nuo jo intensyvumo, naudojamų priemonių, užpuoliko ir besiginančiojo jėgų santykio, galimos žalos dydžio ir pan. Šiuo konkrečiu atveju byloje nustatyta tik tai, jog nukentėjusysis, būdamas neblaivus, nekviestas atvyko į nuteistojo gyvenamąją vietą, išsakė grasinimus nuteistojo atžvilgiu pavartoti smurtą, elgėsi agresyviai, artinosi prie nuteistojo turėdamas tikslą jam smūgiuoti, dėl ko D. K. gindamasis sugriebęs peilį sudavė nukentėjusiajam peiliu. Nuteistojo nusikalstami veiksmai aiškiai neatitiko kėsinimosi pobūdžio ir pavojingumo, nes tiesiogiai gresiantis pavojingas kėsinimasis jo sveikatai, nebuvo toks pavojingas, kad jį atremti būtų galima tik suduodant smūgį nukentėjusiajam peiliu į kairę krūtinės pusę ir padarant jam mirtiną sužalojimą. Atsakomybė už tokią veiką numato Lietuvos Respublikos BK 28 straipsnio 3 dalis ir 129 straipsnio 1 dalis, todėl skundžiamas teismo nuosprendis keičiamas perkvalifikuojant D. K. veiką iš Lietuvos Respublikos BK 129 straipsnio 1 dalies į Lietuvos Respublikos BK 28 straipsnio 3 dalį ir 129 straipsnio 1 dalį (tyčinis nužudymas peržengiant būtinosios ginties ribas), bei nustatant jo atsakomybę lengvinančią aplinkybę –veikos padarymą peržengiant būtinosios ginties ribas (Lietuvos Respublikos BK 59 straipsnio 1 dalies 9 punktas).

Didelio susijaudinimo (fiziologinio afekto) būsena nustatoma pagal faktines bylos aplinkybes, prireikus gaunama specialisto išvada arba skiriama teismo psichologinė, teismo psichologinė-psichiatrinė ar kitokia ekspertizė, tačiau tokios ekspertizės skiriamos turint duomenų, rodančių buvus fiziologinio afekto būseną. Nagrinėjamos bylos medžiagoje nėra jokių duomenų apie tai, kad nuteistasis D. K. buvo staigaus didelio susijaudinimo būsenoje ar tai, jog nukentėjusysis A. N. atliko neteisėtus ar itin įžeidžiančius veiksmus. Nuteistojo gynėjas apeliaciniame skunde iš esmės nenurodo jokių argumentuotų teiginių, kurių pagrindu būtų galima daryti išvadą, jog nukentėjusiojo A. N. elgesys incidento metu buvo tiek neteisėtas ar itin įžeidžiantis, kad galėjo sukelti nuteistajam didelį susijaudinimą, dėl kurio įvyko fiziologinis afektas, kuomet emocinis stresas stabdo intelektinę veiklą, smarkiai susilpnėja asmens gebėjimas suvokti ir (arba) kontroliuoti savo veiksmus, tvardytis, žmogus tampa ribotai pakaltinamas.

Baudžiamosios bylos medžiaga ir aptartų aplinkybių visuma patvirtina, kad D. K. 2013 m. gruodžio 18 d. apie 19.00 val., būdamas neblaivus, savo gyvenamo namo, esančio Telšių r., Varnių sen., Pavandenės k., (duomenys neskelbtini), patalpose, gindamasis nuo A. N., kuris grasindamas pavartoti fizinį smurtą, išsakant žodinius grasinimus smurtauti bei agresyviai elgdamasis ir nepaklusdamas nevienkartiniams D. K. reikalavimams pasišalinti iš jo gyvenamosios vietos, artinosi link jo, kilus realiai grėsmei jo sveikatai, peržengdamas būtinosios ginties ribas, tyčia vieną kartą peiliu dūrė A. N. į krūtinės kairiąją pusę, padarė durtinį-pjautinį kiauryminį krūtinės ląstos kairės pusės sužalojimą su IV šonkaulio kremzlinės dalies apatinio krašto pažeidimu ties krūtinkaulio kūnu, širdaplėvės kiauryminį pažeidimą, dešinio skilvelio, širdies pertvaros kiauryminius pažeidimus su kanalo atsivėrimu į aortą kylančios dalies (virš aortos vožtuvų) sritį, kraujosruvas tarpuplautyje, krūtinės ląstos minkštuose audiniuose, ir dėl to nuo kiauryminio krūtinės ląstos sužalojimo su širdies ir aortos kiauryminiu sužalojimu išsivysčius širdies tamponadai 2013 m. gruodžio 18 d. 20.05 val. A. N. mirė, t. y. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 28 straipsnio 3 dalyje ir BK 129 straipsnio 1 dalyje. Tokia veika yra laikoma mažiau pavojinga negu paprastas tyčinis nužudymas, už kurį D. K. buvo nuteistas pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu, todėl jam skirtina ir mažesnė bausmė.

Skirdama bausmę teisėjų kolegija atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pobūdį ir pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, jo atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes, bausmės tikslus (BK 41, 54, 61 straipsniai). Nustatytos keturios nuteistojo atsakomybę lengvinančios (prisipažino padaręs nusikaltimą ir gailisi, skubiai iškvietė medicininę pagalbą ir aktyviais veiksmais bandė išvengti sunkių padarinių, veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis nukentėjusio asmens elgesys, nusikalstama veika padaryta peržengiant būtinosios ginties ribas, (BK 59 straipsnio 1 dalies 1, 2, 6, 9 punktai)) ir viena jo atsakomybę sunkinanti aplinkybė (nusikaltimą padarė apsvaigęs nuo alkoholio, ir tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas)). Lietuvos Respublikos BK 28 str. 4 d. taip pat nustatyta, kad būtinosios ginties ribas peržengęs asmuo atsako pagal baudžiamąjį įstatymą, tačiau bausmė jam gali būti švelninama remiantis BK 62 straipsnio nuostatomis. Nustatytos keturios nuteistojo atsakomybę lengvinančios aplinkybės, taip pat viena jo atsakomybę sunkinanti aplinkybė. Vis dėlto, bylos medžiagoje nėra jokių duomenų, apie bent iš dalies nukentėjusiajai atlygintą turtinę žalą, dėl ko BK 62 straipsnio nuostatų taikymas nagrinėjamu atveju yra negalimas. Be to, net ir esant visoms BK 62 straipsnio 1 ar 2 dalyse nustatytoms sąlygoms, bylą nagrinėjančiam teismui nekyla pareiga privalomai taikyti šio BK straipsnio nuostatas ir kaltininkui paskirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę. Teismas, įvertinęs visas šio BK straipsnio nuostatų taikymui reikšmingas aplinkybes, turi išimtinę prerogatyvą spręsti klausimą skirti ar ne kaltininkui švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę.

Pagal BK 54 straipsnio 3 dalį, jeigu straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę. Tokį savo sprendimą teismas privalo pagrįsti išimtinių aplinkybių, susijusių su padaryto nusikaltimo pavojingumu ir kaltininko asmenybe, buvimu. Nagrinėjamoje byloje D. K. nuteistas už kito žmogaus nužudymą peržengiant būtinosios ginties ribas. Šios nusikalstamos veikos padariniai yra itin skaudūs ir neatitaisomi – atimta žmogaus gyvybė. Bylos duomenys D. K., kaip asmenybės, vertinimui yra daugiau neigiami nei teigiami ypač dėl to, kad jis baustas administracine tvarka (t. 1, b. l. 109–114), praeityje teistas tris kartus, tarp jų – du kartus už smurtinius nusikaltimus, turi vieną neišnykusį teistumą, naują nusikalstamą veiką padarė neatlikęs 2013 m. gegužės 28 d. teismo baudžiamuoju įsakymu pagal BK 140 straipsnio 1 dalį paskirtos laisvės apribojimo bausmės. Nei nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnis, nei kaltininko asmenybė neduoda pagrindo teigti, kad įgyvendinti teisingumo principui bendrosios bausmės skyrimo taisyklės yra nepakankamos. Įvertinus aptartų aplinkybių visumą, kolegija konstatuoja, kad bausmės tikslai bus pasiekti, o pati bausmė atitiks teisingumo bei protingumo principus, paskyrus nuteistajam realią laisvės atėmimo bausmę, lygią minimaliai šios bausmės ribai.

Rezoliucinė dalis

Kolegija, vadovaudamasi BPK 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1, 3 punktais,

nusprendžia:

Šiaulių apygardos teismo 2014 m. gegužės 19 d. nuosprendį pakeisti.

D. K. nusikalstamus veiksmus iš BK 129 straipsnio 1 dalies perkvalifikuoti į BK 28 straipsnio 3 dalį ir BK 129 straipsnio 1 dalį ir paskirti jam bausmę - laisvės atėmimą septyneriems metams.

Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1, 3 dalimi, prie paskirtos bausmės pridėti dalį Telšių rajono apylinkės teismo 2013 m. gegužės 28 d. baudžiamuoju įsakymu paskirtos bausmė ir paskirti subendrintą bausmę – laisvės atėmimą septyneriems metams vienam mėnesiui.

Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.